Vilniaus Verslo Teisės Akademija
Parengė: Iveta BinkevičiūtėTikrino: doc. dr. Remigijus Civinskas
2007, VilniusĮvadas
Ragana – moteriška pasakų ir sakmių būtybė, turinti stebuklingų galių. Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, gyvūnų tvarkytojos. Su krikščionybės atėjimu jas imta sieti su velniais ir demonais. Nuo XVII a. sąvoka ragana pradėta taikyti raganų teismuose moterims, kur daug dažniau buvo vartojami žodžiai „kerėtoja“, „blogdaris“.Yra kelios skirtingos, viena kitai prieštaraujančios etimologijos:• Labiausiai paplitusi – sieja raganą su žodžiu regėti ir teigia raganą buvusią „regėtoja“. Ši etimologija buvo iškelta jau 1921 (H. Hirt) neatsižvelgiant į kontekstą ir žodžių darybą.• Antra (J. Otkupščikovas) etimologija traktuoja raganą kaip „raguotą būtybę” ir nurodo giminystę su velniu, kuriam ragai gan būdingi.• Trečia etimologija taip pat sieja raganą su žodžiu regėti, bet teigia žodžio ragana pirminė reikšmė buvusi „vizija, šmėkla, dvasia”Raganavimas daug bendro turėjo su maginiais veiksmais. Juos matriarchato laikais atlikinėjo moterys, geriau sugebančios bendrauti su antgamtiniu pasauliu, ypač su dvasiomis, galėjusiomis paveikti savo naudai gamtos reiškinius, numalšinti giminės arba genties priešus, taip pat suteikti bendruomenei gerovę, išgydyti ligas.Viena būdingiausių raganų galių buvo sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis ir kt. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties, atgimimo simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu. Jei ragana kurį nors žmogų paversdavo gyvūnu, akmeniu ar medžiu, be jos pagalbos jis negalėdavęs atsiversi žmogumi.Raganos vykdydavo visokius griaunančius žmoniją, gyvūniją, augaliją darbus. Jos dažniausiai pasiversdavo rupūže, kurioje įsikūnijusi piktoji naikinanti dvasia. Raganos skirsdavo į raganų susirinkimus per Rasos šventes. Žmonės bijodavę raganų ir jokiais būdais nenorėdavę su jomis susidurti. Jas kaltindavo įvairiomis būtomis ir nebūtomis nelaimėmis. Taigi vėliau prasidėjo ir raganų persekiojimas, kuris persikėlė ir į Lietuvą, nors raganų inkviziciniai teismai vyko jau senovėje. M. Valančiaus žiniomis, paskutinis raganos teismas įvykęs 1807 m.
Tikėjimas kerų galia, paplitęs daugelyje kultūrų. Todėl buvo manoma, kad kerais (juodąja magija) galima kenkti ir kenkėjas gali būti nubaustas. Teisinių priemonių prieš kerėtojas ir burtininkus būta daug kur, pvz.: Babilone (Hamurabio kodeksas), Egipte, Biblijoje („burtininką gyvą nepalikite“). Raganų teismų istorija siejasi su inkvizicija. Pagrindinis kaltinimas raganoms buvo atskyrimas nuo bažnyčios ir sąjunga su velniu. Raganos stabdo vis didėjančią žmogaus sėkmę, jos galinčios atimti ar pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią, sveikatą, atsiųsti ankstyvą senatvę, tarpusavio nesantaiką, daugelį kitų nesėkmių. Kaltinimai visomis nesėkmėmis raganas, sukėlė raganų persekiojimą, kuris buvo paplitęs visoje Europoje. To neišvengė ir Lietuva. Pirmasis istorikas prabilęs apie raganų gaudymą Lietuvoje, buvo M. Dovnaras – Zapolskis – vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėtojų. Jis pabrėžė, kad: „Raganavimas – viena iš gana įdomių tiek praeities, tiek ir dabarties etnografijos klausimų, glaudžiai susijusių su tautos kultūros raida“. Pirmasis kerėtojo tardymą Lietuvoje aprašė Mikalojus Husovianas savo plačiai išgarsėjusioje 1523 m. lotynų kalba parašytoje poemoje „Giesmė apie stumbrą“. Savo knygoje jis teigė pats matęs, kaip „kerėtojai surištomis rankomis ir kojomis vandens srovėje verpetingoj grūmės, panert geisdami galvas į šaltas bangas, kaip minia stovėdama krante, siaubingai šaukė, ir baimė be galo kraupi tąsyk apėmė mane“ . M. Husovianas aprašė įprastinį kerėjimo tardymo būdą – „jei kerėtojas (ragana) skęsta – vadinasi, jis nekaltas, jei neskęsta – visuomet būna apkaltintas jis“ . Manoma, kad šis jo aprašymas – tikras atsitikimas, tačiau to negalima laikyti raganų persekiojimo pradžia Lietuvoje. Raganas čia pradėta gaudyti daug vėliau, nei Vakarų Europoje. Tai paaiškinama labai paprastai: Lietuvoje vėliau įvesta krikščionybė, todėl vėliau čia atsekė ir raganavimo erezija.
Raganų dalia buvo sudėtinga: jas kankino ir tardė bajorai, dvasininkai, raštingi privilegijuoto ir valdančiojo luomo žmonės. Būdami uolūs krikščionys, jie tikėjo, kad raganos skraido į puotas su velniais. Iš jų surašytų tardymo protokolų ir parašais patvirtintų sprendimų buvo aišku: kaltinamųjų atsakymai buvo jau tardytojų klausimuose, prisipažinimu buvo galima išvengti ne mirties, o trijų pakartotinų kankinimų . Lietuvoje dabar turime visą aktų rinkinį. XIX a. įvairiose dokumentų publikacijose buvo paskelbti 36 tokie aktai. Profesorius K. Jablonskis, dirbdamas archyvuose, rado ir nurašė beveik 100 tokių bylų, daugiausiai iš Žemaitijos valstybinių dvarų. Tai nerodo, kad raganavimo teismų aktai surengti ir paskelbti visi arba beveik visi. Dar nemažai jų yra ir privačių ir bažnytinių žemių archyvuose tarp įvairių poperių. Raganų gaudymas Lietuvoje prasidėjo tik laimint jėzuitų vadovautai kontrreformacijai. Ligi tol inkvizicijos teismų Lietuvoje nebuvo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių kodekse – Lietuvos Statute, skelbtame 1529 m. nėra straipsnių ar paragrafų, ginančių religiją ir bažnyčią, ir nukreiptų prieš eretikus.Statute nekalbama apie inkvizicinį tardymą ir eretikų persekiojimą, apie žolininkus ir burtininkus. Tik trečiame statute, paskelbtame 1588 m. išvardijama, kokias bylas turi spręsti vaivadų, seniūnų ir dvarų valdytojų teismai.Burtininkai, vadinti kerėtojais arba nuomininkais, buvo teisiami. Skelbiamame rinkinyje (36) yra 11 teismo įrašų iš XVI a. kur viena moteris buvo apkaltinta, kad davė blogų žolių. Tardoma ji teisinosi ir paminėjo 3 asmenis, kurie nuo jos žolelių pasveiko. Ji prisipažino, kad pas ją buvo atėjęs velnias ir naktį ją pažadinęs ir išsivedęs į mišką. Šios moters prisipažinimas rodo, kad ji buvo tardoma kaip ragana demonologų nustatytomis priemonėmis. Tardytojų klausime buvo padiktuotas atsakymas, kaltinamoji tik galėjo pasakyti taip arba ne. Tos žolininkės likimas nežinomas. Štai Kauno žemės teisme įrašytas pavieto antstolio 1566 m. rugpjūčio 6 d. pranešimas apie raganos Ulijonjos sudeginimą. Kitos XVI a. raganavimo bylos rastos Žemaičių žemės teismo archyve. Būdinga šioms byloms tai, kad dėl raganavimo bajoras skundžia savo tarnaitę arba bajorė kaltina kerėjimu kitą bajorę. Tais pačiais metais Žemaičių vyskupo Gudų dvaro urėdas apkaltino savo rykūnę (šeimininkę), kad ji kerais susargdinusi jo žmoną.III statute pasirodė straipsnis, baudžiąs už raganavimą (sk. IV 30). Raganavimas buvo prilygintas sunkiems nusikaltimams. Jis tapo ne tik bažnyčios, bet ir valstybės reikalu. Raganavimo bylas nagrinėdavo pilies teismas. Raganų bylose buvo taikomas III statuto straipsnis, kuriame kalbama apie nužudymą ar savižudybę iš pasalų (sk. XI, § 17). Buvo ir daugiau bylų, pvz.: J. Sprogio Margūnų kaimo 1615 m. byla. Ji įsidėmėtina dėl kelių dalykų: skundėsi visas kaimas dėl gyvulių kritimo ir buvo išbandytas kaltės išaiškinimas žmogų įmetant į vandenį. Sunėnienė kaltinama pakerėjusi viso kaimo galvijų bandą, įmesta į vandenį plūduriavo gan ilgai. Todėl tardytojai, miniai stebint padarė eksperimentą. Valstiečiai teigė, kad doriausias žmogus kaime – Januta Pakėnas. Jį surišo ir įmetė į vandenį. Šis vyras bemat nugrimzdo į dugną, o ištrauktą kaimynai vos ne vos atgaivino. Manoma, kad tardytojai norėjo n patys įsitikinti demonologų teisingumu, o įtikinti valstiečius.Nors įrašų XVI a. teismo knygose rasta nedaug, vis dėlto leidžiama padaryti tokias išvadas: pirmieji dėl kerėjimo ėmė skųstis miestiečiai ir bajorai. Skundė moterys šeiminyškes ir sau lygius. Valstietis valstietį ėmė skųsti XVII a. pradžioje. Pirmieji nukentėjo žolininkai.Dėl vienos ar kitos gydymo žolelėmis nesėkmės galėjo kilti nepasitenkinimas, kuris kartais vėliau peraugdavo į viešą apkaltinimą. Tačiau nepatenkintasis galėjo ieškotis ir kitos žiniuonės, kurių tais laikais būdavo gana daug. Valstiečiai tarpusavio ginčus spręsdavo patys susirinkę į kuopą ir tik vėliau, jei ginčas būdavo neišsprendžiamas, perduodavo jį teismui. 1610 m. nutiko dar vienas įvykis Užupio dvare. Felicija atvažiavo į dvarą aplankyti gimdyvės. Atsisėdusi ant lovos, po ja padėjo lėlę ir pasakė, kad ši apsaugos nuo skausmų ir blogų sapnų. Po šio apsilankymo gimdyvė pradėjo sirgti ir džiūti. Praėjus metams ji su savo vyru padarė įrašą Upytės teismo knygoje, kad įtaria Feliciją su jos vyru esant kerėtojais. Sirgdama gimdyvė visiems guodėsi kaip jai blogai ir prieš pat mirtį 1612 m., dalyvaujant pavieto vazniui, padarė oficialų pareiškimą ir pavedė vyrui kelti kerėtojai bylą. Jos vyras taip ir padarė. Felicija su vyru pareiškė protestą, kaltindami skundėjus šmeižimu. Teismas pripažino, kad Felicija dėl gimdyvės mirties nekalta. Su tokiu teismo sprendimu ieškovai nesutiko ir reikalavo, kad Felicijos vyras savo žmoną pristatytų į teismą, taip pat atmetė ieškinį dėl apšmeižimo. Pradėjus svarstyti šią bylą, ieškovų įgaliotinis aiškino, kad Felicija nuo seno nekentusi gimdyvės giminės, nes su jos palikuonimis bylinėjusis dėl vieno dvaro. Jis teigė, kad gimdyvės gimdymą ji panaudojusi kerštui. Savo kaltinimui patvirtinti ieškovai pristatė į teismą liudininkę, kūdikio priėmėją. Ši papasakojo, kaip atrodo ta lėlė, kad Felicijos lėlę ji įsidėjusi į kišenę ir nuo to karto ją ištiko paralyžius.Ieškovai per savo įgaliotinį pateikė keleto gyventojų laiškus, kuriuose ji skundėsi dėl savo ligos ir kaltino dėl visko Feliciją. Tą patį sakė į teismą atvykę šeši ieškovų liudininkai. Ieškovai stengėsi įrodyti, kad velionės susargdinimas kerais yra ne vienintelis nedoras Felicijos darbas, ji nunuodijusi savo pirmąjį vyrą, nužudžiusi antrąjį, negana to, su savo dukra nugalabijusi savo žentą. Ieškovų įgaliotinis teismo narius tikino, kad Felicija ragana, ir reikalavo ją sudeginti. Reikalaudamas tokios bausmės, jis ėmėsi Jokūbo Pšiluskio teisės projektu ir Romos imperatoriaus Justiniano I kodeksu, kur kalbama apie kerėtojų privalomą kankinimą, nepaisant jų luomo. Atsakovų įgaliotinis ir pirmojo Felicijos vyro sūnus, Feliciją gynė. Pilies teismo įspėjamajame rašte esą nepasakyta, kad tas kerėjimas padarytas, be to, byla keliama praėjus keleriems metams, nepateikta teismui rastų kerų, ir, gimdyvei mirus, nepristatytas jos lavonas, kaip reikalauja Lietuvos statutas, kaltinant nužudymu ir žudiką pagavus nusikaltimo vietoje. Jis pateikė kelis Upytės pavieto bajorus, kurie liudijo, kad Felicija gyveno dorai ir pamaldžiai. Felicija teismui taip pat prisiekė, kad ji nekalta.Teismas turėjo nuspręsti, ar Felicija ragana, tačiau jos tardyti raganavimo aiškinimo priemonėmis nebuvo galima. Lietuvos bajorai nebuvo baudžiami išplakimu ar kokia nors kita kūno bausme. Teisėjai, patys būdami bajorai, nerizikavo remtis Justiniano kodeksu, kuris Lietuvoje negaliojo. Statute yra numatyti atvejai, kai šalių ginčai baigiami priesaikomis. Teismas nusprendžia kuriai pusei leisti prisiekti ieškovams. Teismas nutarė Feliciją sudeginti.Dėl sprendimo, atsakovams leista apeliuoti į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vyriausiąjį tribunolą, pilies teismas galėjo tokio leidimo neduoti ir bausmę tuojau vykdyti.Kuo baigėsi apeliacija, byloje žinių nėra. Tai puikus pavyzdys, tiksliai apibūdinantis raganų teismus, jų struktūrą.Kitos bylos pasiekdavo vyriausiąjį tribunolą, tačiau dažniausiai kaltinamosios nieko nelaimėdavo ir būdavo sudeginamos. Tai tik pratęsdavo laiką iki sudeginimo. Iš kaltinamųjų ne tik tardant, bet ir metant į laužą reikalaujama pasakyti, kas dar užsiima kerais arba žinomi kaip kerėtojai.Kankinimas prieš sudeginimą – krikščioniškas nusikaltėlio sielos gelbėjimas. Kaltę pripažinusiam „sava valia“ teismas leidžia bažnytinėmis apeigomis pasiruošti mirčiai ir susitaikyti su Dievu. Duodantieji priesaiką, prieš mirtį turi atlikti išpažintį.Pradedami ginamojo kalbą, dažnai pradėdavo cituodami Lietuvos Statuto I straipsnį, kuriame rašoma: „mes, valdovas, pažadame ir įsipareigojame duota priesaika visiems gyventojams, visų mūsų valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kunigaikščiams, ponams tarėjams, dvasininkams ir pasauliečiams teisti viena teise, mūsų jiems duota, pradedant aukščiausiu, baigiant žemiausiu luomu“. Per tardymo kankinimus negalima minėti skundėjo vardą, ir kankinimas turi būti viešas. Jei jau remiasi apkalbomis, tai turi būti žinoma, kas, kur ir kaip sakė, kaip, kada ir kam buvo pakenkta. Maršalkos liudininkai, nors ir bajorai, bet jo tarnai, todėl jų parodymai turi būti laikomi negaliojančiais. Maršalka pats sakosi esąs pakerėtas, pats už savo žodžius turi prisiekti, o jei jis to daryti nenori, tai tuo savo kaltinimą neigia. Pilies teismai ir Vyriausiojo tribunolo posėdžiai būdavo vieši, kas norėdavo, galėdavo ateiti, pasiklausyti ir įsitikinti, kad kaltinimai raganavimu yra teisėti ir pakerėti galima ne tik daiktu, bet ir žvilgsniu ar mintimis. Koks bebūtų bajoras, turtingas ar skurdžius, jį turėjo teisti valstybinis pilies teismas. To teismo sprendimą galima skųsti Vyriausiam tribunolui, bet svarbiausia –tardomojo nebuvo galima fiziškai kankinti ir skirti fizinių bausmių. Lietuvos Statute buvo straipsnių, kurie teisme neįrodytą skundą laikė šmeižtu ir skundikui skyrė tokią pat bausmę, kokia grėsmė kaltinamajam. Atkritus pripažinimams – pagrindiniams raganavimo įrodymams, liko tik priesaikos bažnyčioje kaip burtas, nes laimėti gali tiek ieškovas, tiek atsakovas. 1752 m. ir ankščiau, dvarų teismai mirties sprendimų neskelbė, o nagrinėjo valstiečių skundus dėl jų pačių arba šeimos narių pravardžiavimo raganomis ar raganiais. Pasauliečių teismai raganų persekiojimą baigė. Vyskupai su pasibaisėjimu kalba apie tardymo būdus. Deja, neapykanta ir keršto šauksmas jokiose knygose nebuvo aprašyti.Išvados
1. Iš bylų aišku tai, kad kaltinamuosius gindavo advokatai. Teisėjai, budeliai, saikdintojai ir nuodėmklausiai savo atsiminim nepaliko. Kankinimo ir žudymo būdai buvo pasibaisėtini.2. Lietuvoje nuo raganų gaudymo daugiausia nukentėjo ne mokyti žmonės, humanistai, o beraščiai valstiečiai, kas Vakarams nebūdinga.
3. Pagal tuomet galiojusius įstatymus ir papročius visose bylose, civilinėse ir baudžiamosiose, turėjo būti ieškovas ir atsakovas, kaltinamojo ir kaltintojo pusė, teismas turėjo būti viešas. 4. Prieš sudeginant raganas jos dar buvo žiauriai kankinamos.5. Raganų teismus sustabdžius pasauliečiams, bažnyčios mokyme raganavimas liko.6. Su atgijusia pasaulietine pažiūra budo pilietinė ir tautinė sąmonė.Literatūra
1. Pranė Dundulienė. „Senovės lietuvių mitologija ir religija“. V., 1990 m.2. Lietuvių mitologija. II tomas. V., 1997 m. 3. J. Jurginis. „Raganų gaudymo šimtmetis“. V., 1984 m. 4. J. Jurginis. „Lietuvos krikštas“. V., 1987 m.5. Lietuvos TSR istorija. II tomas. V., 1985 m.