Pasipriešinimo literatūra

Pasipriešinimo literatūra

Kazys Jakubėnas
V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco”
Vytautas Mačernis
Bronius Krivickas
Partizanų kūryba
Tremtinių kuryba
A. Miškinio „Psalmės”

Antrojo pasaulinio karo metu Hitlerio užgrobtuose Europos kraštuose iškilo pasipriešinimo literatūra kaip pagrindinė kūrybos kryptis, telkianti nesusitaikymo protestą ir išsivadavimo viltį. Žymiausi rašytojai – A.Camus, J.P.Sartre’as, P.Eluard’as, T.Mannas, Cz.Miloszas – pakluso užsiangažavusio meno estetikai: kai pasaulyje paminama laisvė, meninis žodis privalo ją ginti; menininko paskirtis – būti su pavergtaisiais ir persekiojamaisiais, o ne su pavergėjais ir persekiotojais.
Jau 1940 m. sovietizuojamoje Lietuvoje užsimezgė pogrindinė spauda, suklestėjusi hitlerinės okupacijos metais. Nuo 1944 m. rudens antisovietiniai laaikraštėliai spausdinami šapirografu daugelyje Lietuvos gimnazijų. Partizanų bunkeriuose įrengiamos spaustuvėlės, kuriose rotatoriumi bei spaustuviniu šriftu dauginami atsišaukimai ir laikraščiai („Laisvės varpas”, „Laisvės žvalgas”, „Partizanas”) 100-1500 egzempliorių tiražu, dainų ir eilėraščių rinkiniai, maldaknygės „Girios maldos”, nedideli (25-30 psl.) žurnalai – „Be savo pastogės”, „Prie rymančio Rūpintojėlio”, „Vyčių keliu”, „Laisvės aukuras”, „Lietuva brangi”, „Malda girioje”, „Žodis iš miško”, „Prisikėlimo ugnis”, „Kovojantis lietuvis” ir kt. Greta tarptautinės padėties apžvalgų čia dedami eilėraščiai, dedikuoti žuvusiems kovos draugams, trumpi apsakymėliai apie išvežtus tėvus, užverbuoto brolio išdavystę, sužeisto partizano nuusižudymą, dienoraščio ištrauka apie kovos prasmę ir mirties neišvengiamybę („Broliai, mes kovojame ir žinome, kad „šiandien tu, o aš rytoj” krisim ant savo tėvynės žemės, bet mūsų vaikai džiaugsis laisvės palaima”). Pokario metais Lietuvoje pasirodė apie 40 periodinių pogrindžio leidinių. Paskutinis gi

inkluotos rezistencijos laikraštis „Partizanų šūvių aidas” išėjo 1957 m., jau paskelbus partizanų demobilizacijos įsakymą, pogrindžio spaudos leidėjai ir platintojai baudžiami aukščiausiomis bausmėmis, kaip ir ginkluotos kovos dalyviai. Jie siunčiami į mirties lagerius – Dachau ir Kolymą. Nutildyti rezistencijos balsą, sklindantį kad ir nedideliu tiražu (50 egz.), drakoniškai siekė tiek hitlerinis, tiek sovietinis saugumas (vien 1953 m. likviduota 12 pogrindžio spaustuvėlių).
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – svarbiausias pogrindinės spaudos tikslas. „Mes kovojome ir kovosim tik dėl Nepriklausomos Lietuvos” – toks šūkis skamba nuo „Atžalyno” (1943) iki „Laisvės varpo” (1953). Su okupantais – Lietuvos valstybingumo duobkasiais – negali būti taikios koegzistencijos. Kokia beužgriūtų galinga, žiauri ir ilgalaikė okupacinė valdžia, ji nepateisinama jokiais politiniais ir moraliniais argumentais. Aktyvus pasipriešinimas svetimųjų tvarkai, jos mobilizaciniams šaukimams ir jos ideologijai – vienintelė prasminga egzistencijos alternatyva „nelaisvės namuose”. Rezistencinė spauda nepripažino galimybės, kaad nacistinis ar sovietinis režimas gali būti pagerintas, kad Lietuva nuolankumu galėtų įgauti daugiau savarankiškumo teisių ekonomikos, kultūros, švietimo srityse. „Okupantas jokios laisvės mums nedavė ir neduos”, – rašoma 1950 m. Žemaičių apygardos laikraštyje „Malda girioje”. Partizanų vadai atmetė reformistinę prisitaikymo taktiką – palengva ardyti okupacinį režimą iš vidaus, įjungiant į jo tarnybą tautos intelektualinį potencialą, kuris bus apsaugotas nuo sunaikinimo. Geriau žūti laisvam savo žemėje negu tapti pavergėjų tarnu – toks šarūniškas buvo pogrindžio spaudos sprendimas.
Pogrindžio laikraščiuose, žurnaliukuose ir atsišaukimuose buvo apibrėžtas pasipriešinimo centras („
„Miškas – Lietuvos sostinė”) ir suformuota pasipriešinimo etika („Geriau žūti negu vergauti”), veikusi menininko laikyseną ir kūrybą. Jau 1940 m. pasipila „Internacionalo”, „Poemos apie Staliną” parodijos ir grasinantys eiliavimai: „Sudeginsim tave kaip raganą”, vertę sumišusią S.Nėrį klausinėti su ašaromis akyse savo pažįstamų: „Argi aš išdavikė?” Pogrindžio spaudoje skelbiami tiek sovietų, tiek nacių kolaborantų sąrašai, palydimi sarkastiškų komentarų. „Pavėjui ėjo daug lietuvių, / Prieš vėją drįso eit retai kuris. / Ir laiko glūdumoj pražuvo / Pavėjui ėjusiųjų mišinys”, – rašoma 1943 m. „Apžvalgoje”. Partizanų laikraštyje „Už tėvų žemę” (1947) apgailestaujama, kad aktyvių kovotojų gretose nėra intelektualų, menininkų. Areštų nusiaubtai inteligentijai prikišama, kad „ji prieš savo norą yra bolševizmo sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos išlaisvinimo kovoje” (A.Ramanauskas). Tautinio atgimimo veikėjai – J.Basanavičius, V.Kudirka – iškeliami kaip įpareigojantys elgsenos pavyzdžiai okupacijos sąlygomis. Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statosi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Algimanto, Kęstučio, Vytauto, Žalgirio, Maironio, Vaižganto vardus pasirenka partizanų apygardos, rinktinės, kuopos, kovojusios prieš hitlerinę ar stalininę krašto administraciją. Maironio eilėraščių posmus spausdina pogrindžio laikraščiai kaip kovos šaukinius. „Petys į petį, na, vyrai, kas gali, / Sustoję į darbą už mylimą šalį / Prikelsime Lietuvą mūsų”, – baigiama Lietuvos pasiuntinių pasitarimo (1940 m. rugsėjo 19-25d.) deklaracija, skelbiama pogrindžio spaudoje. Pajudėjus tremtinių ešelonui iš Naujosios Vilnios stoties, suskamba iš visų vagonų rekrūtų atsisveikinimo da
aina „Sudiev, Lietuva”. Trofimovsko salos žeminėse moterys ir vaikai dainuoja P.Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka”, Margalio „Leiskit į tėvynę”. Miręs Rešotų ar Intos lagerių kalinys palydimas Maironio giesme „Marija, Marija”. Prie partizanų laužo ir Sibiro barakuose švenčių metu liejasi graudžiai didingas „Graži tu, mano brangi tėvyne” choralas, virtęs antruoju Lietuvos himnu. Lietuvių poezija (A.Baranausko „Nesulauksi, sūnau šiaurės”, Maironio „Oi neverk, matušėle!”, V.Kudirkos „Lietuvos šviesuoliams”, B.Brazdžionio „Šaukiu aš tautą”, J.Aisčio „Šilainė”, S.Nėries „Tegu tave skradžiai”) varomiems Golgotos keliu ūkininkams, studentams, mokytojams padeda pajusti skaudžią tapatybę su tautos istoriniu likimu ir išdidžiai jį pakelti. Olžeraso lageryje gimnazijos mokytojas surašo ant lapelių svarbiausius Lietuvos istorijos faktus ir reikalauja, kad mažamoksliai žemdirbiai, grįžę iš darbų, juos įsimintų ir tokiu būdu suprastų savo kančių priežastis ir prasmę.
Pasipriešinimas okupacijai, apėmęs visus Lietuvos gyventojų sluoksnius (net apskričių viršininkai platino antihitlerinę spaudą), įtraukė ir rašytojus į rizikingą pogrindžio veiklą. K.Jakubėnas gabeno ginklus Vilniaus getui, O.Šimaitė – artimiausia K.Borutos ir S.Nėries bičiulė – perduodavo juos geto kovotojams. B.Sruoga atpasakodavo užsienio radijo stočių pranešimus ir 1943 m. atsidūrė Štuthofo konclageryje kaip „pasipriešinimo judėjimo dalyvis”. 1944 m. pabaigoje J.Keliuotis buvo pakviestas „ideologiniu patarėju” į Lietuvos išlaisvinimo tarybą, kuri siekė aprūpinti „mišką informacija”, leido laikraštį „Aušra” (čia įdėti pirmieji Klepočių ir Ryliškių kaimų žudynių aprašymai). Suimtas 1945 m. pavasarį, J.
.Keliuotis tardymų metu pareiškė: „Taip, aš tikrai nusistatęs prieš Tarybų valdžią nuo 1941 metų, t.y. nuo to laiko, kaip prasidėjo trėmimai į Sibirą”. 1945 m. gale Vilniuje įsteigta Lietuvių tautinė taryba užmezgė ryšius su partizanais, ruošė politines direktyvas, surašė protesto pareiškimą „Kreipimasis į pasaulio tautas”, planavo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės sudėtį, ketino pagrobti lėktuvą ir išsiųsti savo įgaliotinį į Švediją. Šių akcijų vadovas kap. J.Noreika (gen. Vėtra) buvo sušaudytas, o kiti tos bylos dalyviai – K.Boruta, poetė Lukauskaitė, kritikas P.Juodelis – nuteisti kalėti nuo 5 iki 10 lėtų. Lietuvos partizanų būrius vienijančiai organizacijai – Bendro demokratinio sąjūdžio prezidiumui – priklausė A.Miškinis, prisaikdintas prie K.Binkio kapo. Jis susitiko su iš Vakarų atvykusiu šios organizacijos steigėju ir Tauro apygardos partizanų vadu, rašė straipsnius pogrindžio spaudai, redagavo „Laisvės žvalgą” – Tauro apygardos laikraštį, dalyvavo ruošiant memorandumus JT ir popiežiui. 1948 m. pavasarį poetas buvo suimtas kartu su operos dainininku A.Kučingiu ir nuteistas 25 metams. Alytaus mokytojas K.Bajerčius, eilėraščių ir apsakymėlių vaikams autorius, veikė kaip partizanų štabo įgaliotinis (slapyvardis – Garibaldis), palaikęs ryšius su iš Vakarų atvykusiais emisarais, parašęs Pietų Lietuvos partizanų deklaraciją. Atsisakęs ką nors išduoti, buvo užmuštas 1946 m. Alytaus saugume. Poetas P.Genys, „Alkos” muziejaus steigėjas, nufotografavęs 1946 m. miške partizanų būrelį, žuvo Macikų konclageryje. Romanistas V.Katilius, davęs keliems pažįstamiems paskaityti pogrindžio laikraštėlių („Kovos keliu”), už „kontrrevoliucinę propagandą” 1947 m. atsidūrė Rasų kalėjime, kur susitiko plunksnos brolius – K.Borutą ir P.Juodelį. Dramaturgas V.Adomėnas buvo nuteistas 25 metams už straipsnius pogrindžio laikraščiams „Partizanas”, „Laisvės žvalgas” bei ryšius su partizanų vadais J.Lukša ir A.Ramanausku.
Įsijungę į pasipriešinimo judėjimą spontaniškai, be jokių įpareigojančių deklaracijų, nes ir „ta pasipriešinimo kova kilo gaivališkai” („Laisvės kova”, 1952, N r. 1-2), rašytojai vis dėlto ieškojo idėjinių ir moralinių argumentų, pateisinančių pavojingą žodžio ir veiksmo tapatybę. Dar nepriklausomybės saulėlydyje B.Krivickas, jaunas kritikas, rašė: „Kadangi prieš jėgą tegalime pastatyti tik jėgą, mes jėga ginsime savo laisvę. Savo teises ryšimės ginti ir tada, jeigu jėgų santykis ir aiškiai bylotų mūsų nenaudai”. Štuthofo konclageryje suvokęs save kaip „įkaitą už savo tautą”, B.Sruoga ir antros sovietinės okupacijos metu jautėsi privaląs būti poetas „visiem lietuviam”, o ne vienai klasei ar grupei. „<.> Gyventi ir niekam nenulenkti galvos. Niekam prieš nieką”, – išdidžiai rašė A.Miškinis iš Olžeraso lagerio. O.Lukauskaitė 1946 m. kategoriškai smerkė kaip prisitaikėlius tuos savo pažįstamus, kurie ketina „užsiimti rašytojo darbu sovietinėmis sąlygomis”. „Ar vergiškas nusilenkimas dvasioje prieš tironą nėra savęs pasmerkimas pražūčiai?” – klausė žurnalo „Vyčių keliu” (1952, N r. 2) redaktorius. „Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kai visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia!” – rašė 1948 m. L.Baliukevičius, Dainavos apygardos partizanų vadas. Kultūra darosi gyvybinga tik prieštaraudama valdžiai ir reikšdama jos neigimo dvasią – filosofiškai įrodinėjo P.Juodelis studijoje „Hamleto mįslė”, kurią rašė Mordovijos lageryje. Kūryba reikalauja absoliutaus intelektualinio sąžiningumo, ir menas negali virsti melu, palaikančiu okupacinį režimą. Tokias tiesas pamfleto tonu skelbė Sibiro katorgininkai rašytojai 1954 m. savo „Laiške Putinui”. Eilėraštyje „Pogrindžio žodis” jaunas poetas – partizanas B.Liesis 1948 m. rašė: „Slaptingų eglių glūdumoje, / Kovų šešėliuos pagimdytas, / Jis eina skelbt lietuvių tautai, / Kad sutemos bus išblaškytos”.

Kazys Jakubėnas
(1908-1950)
Antismetoninės opozicijos poetas, daug kartų kalintas, pasitiko smetoninio režimo žlugimą džiaugsminga daina „Negrįš ta diena, kur praėjo”. Bet jau 1940 m. vasarą jis susikirto su sovietine sistema, atsisakęs tapti saugumo agentu ir šnipinėti savo bičiulius eserus. Labai greitai įsitikino, kad „Sovietų Sąjungoje rašytojas privalo rašyti automato akivaizdoje”, o to jis pats niekada negalės. 1940 m. pabaigoje Saugumo departamentas jau gavo pranešimą, kad „kai kurių dabar dainuojamų priešsovietinių dainų autorium yra K.Jakubėnas”. Hitlerinės okupacijos metais jis vėl paleido į pasaulį nemaža anoniminių tekstų, virtusių dainomis – „Ar aš tau, sese, nesakiau, / Atjos prūsokas nedėlioj”, „Virš Berlyno lietus lyja”, „Jau atėjo rudenėlis”. Jau po karo Kaune literatūros vakaruose jis skaitydavo „eilėraščius, kurie savo prasme ir savo nuotaika buvo tikra antisovietinė propaganda” (P.Cvirka), audringomis ovacijomis sutinkama „reakcingos” publikos.
Jakubėnas rašė eilėraščius apie žemaitėlius, kurie „Sibiran ėjo” ir „galvą ten padėjo”, apie mylimąją, kuri išvežta „toliman kraštelin” ir „kaip žalia šakelė / šalčiam pamesta”, apie paukštelį, giedantį „O! Kad grįžtų į tėviškę savo / Tie, kas buvo iš jos ištremti!”, apie kalėjimo grandines, kurios bus „seserys mano kančios”, apie laikrodėlį, stebuklingai išlikusį „šituos laikuos”, kai viskas atimta. Tai skundo eilėraščiai, bylojantys nelaimingo, prispausto, mirtin genamo vargdienėlio graudžiu balsu. Tuos eilėraščius Jakubėnas kūrė pagal liaudies dainos modelį, išlaikydamas poetinio suvokimo naivų paprastumą, malonybinių žodelių lengvumą, švelnius kreipinius, pilnus išsiskyrimo liūdesio, trumpą, lakonišką, greitai lekiančią eilutę.
Nedainuokit, kareivėliai,
linksmųjų dainelių,
nematysit, kareivėliai,
brolių nei seselių.
————————-
Ir išeisit, kareivėliai,
tolimon šalelėn,
ir sugulsit, kareivėliai,
šaltojon žemelėn.
1946 m. kovo 24 d. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pašalino Jakubėną iš sąjungos už „antitarybinio turinio eilėraščius”, kuriuose autorius „prikaišiojo tarybinei vadovybei neva garbingų lietuvių išvežimą už Lietuvos TSR ribų” (J.Baltušis). Po kelių dienų atsidūrė Saugumo rūsyje vienoje kameroje su vysk. V.Borisevičiumi ir vokiečių gen. E.Justu. Buvo nuteistas 5 metams. Tačiau SSRS Aukščiausiasis teismas pripažino, kad „Jakubėno skaitomi eilėraščiai nebuvo antitarybiniai”. Iš Karagandos lagerio sugrįžusį poetą glaudžiai apsupo saugumo agentai, pranešinėdami apie kiekvieną įtartiną jo frazę („viskas kaip prie caro – į įstaigas siunčiami rusai, visur įsigali rusų valia”). Nedrįsdami kelti antros bylos, saugumiečiai užmušė poetą 1950 m. sausio 8 d. prie Rasų kapinių. Laidotuvėse leista dalyvauti tik giminėms, o K.Boruta, palydėjęs savo draugą, buvo nugabentas į milicijos skyrių.

Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco”
Pareiškęs 1940 m. vasarą lojalumą naujai politinei santvarkai („Ir Lietuvai aušta / Darbymečio naujas rytojus”), Mykolaitis-Putinas greitai išvydo, kad gimtąjį kraštą apgobė „žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna”, kurią jis suvokė kaip apokalipsinę katastrofos realybę: „Pavirs pelenais mūsų dirvos, ir pjūtys”; „Tartum išmirė žmonės visi, ir tu pats kapinyne esi”. Pirmąją masinių trėmimų dieną jis rašė viename eilėraštyje: „Gyvenimas kybo ties juoda bedugne, / Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo”.
Pasibaisėjimas totalitarinės prievartos sistema ir moralinis pasipriešinimas katastrofiškai istorijos eigai su tragiškos įtampos jėga išreikštas poemėlėje „Vivos plango, mortuos voco”. Kūrinio gale autoriaus ranka įrašyta ir vėliau užtrinta data – 1945.VI.28. Tai kaltinamasis aktas totalitarizmui, surašytas rūsčia Biblijos pranašų kalba, nepripažįstančia jokių abejonių ir svyravimų. Žemė virto pragaru: čia nupiginta gyvybė, išardyta moralė, paniekinta kančia. Čia viešpatauja „piktas melas ir apgaulė”, o „teisiuosius smerkia žmogžudžiai”. Čia žyniai sukniubę bučiuoja tironų padą, giedodami šlovės himnus. Čia nebėra žmogaus individualaus buvimo ir nebėra grožio. Per žėrinčią kraujuose ir ugnyje žemę žygiuoja nuožmios prievartos „gigantai” su Kaino žymėmis kaktoje. Po jų švininėmis kojomis vaitoja akmenys, o nuo jų burnų nuodingo kvapo keliasi vaiduokliai iš kapų. Tai jiems – naujos vergovės kūrėjams, tironams ir budeliams, sugriovusiems žmonišką tvarką žemėje, skirti bibliniai prakeiksmai:
Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera, –
Ir Dievo žemėj jums nėra.
Kas tie „gigantai”, kurių kelią ženklina „griaučių šiurpūs milijonai”? Esesininkai ar enkavedistai? Mykolaičio-Putino kūrinyje, kaip paprastai, nėra istorinio meto realijų. Tik nežymiai šmėkšteli skaudžioje žūties patetikoje Sibiro tremtinių šešėlis („Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado / Pūgų simfonijose mirtį rado”). Tik viena kita eilutė primena karingojo ateizmo nuožmią praktiką, virstančią iš Rytų („Ir minate altorius”, „Ir Dievo žemėj jums nėra”). Šiaip jau poetas naudoja neapibrėžtus klasikinės literatūros įvaizdžius – valdovai, tironai, budelių gauja, vergovė, kurie jau buvo įgavę leitmotyvų reikšmę jo ankstyvuosiuose kūriniuose (drama „Valdovas”, poema „Vergas”). Gausu bendrinių sąvokų – apgaulė, melas, nuodėmė, dora, kančia, baimė, skausmas, lūkesys, kurios dramatiškai supriešinamos arba įeina į pasmerkimo nuosprendžius kategoriško išskaičiavimo tvarka. Poetui rūpi ne tiek konkrečiai pavaizduoti vieną ar kitą totalitarizmo formą, kiek įvertinti ir nuteisti jį kaip prievartinį istorijos lūžį ir civilizacijos savižudybę. Jis kalba pakilęs į absoliutaus teisingumo tribūną, kurios nespėjo sutrupinti ir nušluoti viena po kitos griūvančios okupacijos bangos. Jis neturi jokių vilčių, kad tironiška valdymo sistema pati subyrės, o „blogio karalystė” leisis humanizuojama. 1945 m. vasarą, jau įsitvirtinus antrajai sovietinei okupacijai, jis sudeda visą pralaimėjimo neviltį, žūties siaubą, maištingą nesusitaikymo protestą į tas bendrąsias „Vivos plango, mortuos voco” kategorijas, kurias tik protarpiais atmiešia vienas kitas gamtos įvaizdis ar tradicinė giltinės simbolika („Praskrido raitelis ant žirgo”, – / Ir dalgis sutemoj sužvango”). Tačiau tos apibendrinančios ištarmės, sklidinos galingos protesto energijos, labai aiškiai bylojo pokario žmogui apie stalinizmo represijų realybę, kurion jis tapo panardintas po Jaltos ir Potsdamo susitarimų.
Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai!
Ar didmiesty, ar kaime
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergovėj užguiti,
Maištingam lūkesy kiti
Sukniubę!
O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
Per naktį juodą, nykią
Pablūdęs kažkas klykia,
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango. –
Vivos plango!
Poemėlėje „Vivos plango, mortuos voco” apnuoginta sąvokinė kalba įgavo deginančio vidinio įsiūčio ir neklystančio teisingumo įtaigos. Šis kūrinys turi didingos rūstybės, kaip ir „Dievo kerštą” skelbiančios pranašų psalmės ar Dantės „Dieviškosios komedijos” giesmės, vaizdavusios tironų ir išdavikų kančias pragare. Tokios jėgos ir natūralumo ši intonacija jau niekad nepasieks lietuvių poezijoje, išskyrus keletą B.Brazdžionio eilėraščių ir A.Miškinio psalmių.
1946 m. Kaune Mykolaitis-Putinas pirmą kartą perskaitė „Vivos plango, mortuos voco” keliems klausytojams – B.Sruogai, A.Žmuidzinavičiui, M.Lukšienei. Bet jau nuo 1945 m. rudens šio kūrinio nuorašai per V.Zaborskaitę ėmė plisti tarp Vilniaus universiteto studentų. Kovojantys partizanai priėmė šį kūrinį kaip pasipriešinimo manifestą, paskelbdami 1947 m. jo ištrauką Algimanto apygardos leidinyje „Neįveiksi, sūnau, šiaurės”. Poetė partizanė D.Glemžaitė, žuvusi 1949 m., buvo ištisai persirašiusi šį kūrinį į sąsiuvinį greta S.Nėries, K.Inčiūros, E.Matuzevičiaus eilėraščių. 1950 m. kratos metu poemėlės nuorašas buvo surastas pas D.Čebelį, iš Kauno universiteto pašalintą studentą. Nenorėdamas įduoti Mykolaičio-Putino, jis prisiėmė šio kūrinio autorystę ir buvo nuteistas 5 metams. Vilniaus kunigas K.Vasiliauskas, atmintinai deklamavęs poemėlę pažįstamų rateliuose, 1950 m. buvo nuteistas 10 metų „už tėvynės išdavimą”. Žiauriai tardomas, jis nepatvirtino tardytojo primygtinai peršamos versijos, kad kūrinio autorius – Mykolaitis-Putinas. N.Sadūnaitė, katalikų pogrindžio veikėja, teisiama 1974 m. LTSR Aukščiausiame teisme, savo paskutiniajame žodyje reikšmingai citavo „Vivos plango, mortuos voco” eilutes: „Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai”.

Vytautas Mačernis
(1921-1944)
V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs nesuklestėjusi”, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į šv. Kazimierą”, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi, kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams sutrypta?”
Perėmęs maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas”), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.
Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į „gyvybės ir mirties lygtis”, kaip ir A.Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja „garsus Toreodor – Mirtis baisioji”. Ir žmogus iš anksto jai pasmerktas. Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus – nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį dygų”. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną”, poetas neberanda garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso lengvoji mašina” neša į bedugnę).
Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje”, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus”. „Vizijos” ir „Metų” sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios nežinios” gaida, „kaskart krintanti žemyn”, maišosi su stoiška tvirtybe neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik vienąsyk, tai būkime tvirti”), o teisingumo viltis su gyvybės grožio spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys”. Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas” iškilo kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti „išdidžia tėvų tarme”, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje.)”. Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę”.
Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofų bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.
Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta Mačernio „Vizijų” cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, – / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus”. Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis, kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų” frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys. Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena”). „Aukštųjų akimirkų” ilgesys brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją, kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai”).
Stovėdamas po „nežinios dangum”, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus”, – rašė jis „Žiemos sonetuose”. Tvirtas žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas, argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi”). Mačernio netraukė pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai nelygūs”), maištaujančios nevilties ir nerimastingo išdidumo balsą. Šitaip susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių formų”, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje Mačernį užmušė artilerijos sviedinys, iššautas ties Seda. Jo vyresnysis brolis – partizanas – žuvo miške, motina su vaikais išsiųsta į lagerį. Ligi 1970 m. Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.

Bronius Krivickas
(1919-1952)
Mačernio studijų draugas, poetas, prozininkas, dramaturgas, periodinių leidinių „Ateitis”, „Studentų dienos” (1939-1940) redaktorius, literatūros ir teatro kritikas, parašęs išsamią studiją „J.Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis”, žurnalo „Kūryba” (1944) redakcijos sekretorius ir trumpalaikis Biržų gimnazijos mokytojas, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, apsisprendė kartu su M.Indriliūnu, kritikos ir poezijos vertėju, kad „reikia kovoti”. 1945 m. pradžioje išėjo į mišką, gavęs iškvietimą atvykti į saugumą, žuvus artimiausiam draugui M.Indriliūnui. Jau du jo broliai partizanavo, ir jis įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio Radviliškio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose. 1948-1949m. buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido bunkeryje, įsiruoštame žmonos – buvusios mokinės – tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951 m. paskirtas Šiaurės rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku, jam suteiktas kapitono laipsnis. Redagavo laikraštį „Laisvės kova”, kuriame spausdino savo sonetus, straipsnius, užsienio radijo stočių pranešimus. K.Rivaišos slapyvardžiu išleido eiliuotą satyrą „Po Stalino saule”, atspausdintą rašomąja mašinėle ant plonyčio popieriaus. Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas”, kuriame į atskirus skyrius sudėta 1945-1949 m. poetinė kūryba – 34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai”, 63 satyriniai kūriniai, J.W.Goethės (71 eilėraštis), Ch.Baudelaire’o, A.Miegel lyrikos vertimai. Jo „Raštai” išleisti 1993 m.
„Katastrofa įvyko”, – rašė Krivickas 1944 m. Bolševizmo lava, užliejusi pusę Europos, įtraukė į savo „mirtiną verpetą” ir Lietuvą. „Visame krašte vien kraujas ir lavonai”, „priešmirtiniai kankinių klyksmai” ir „ešelonų ešelonai”. Stalinas sukūrė žemėje tikrą pragarą, „šimto tautų” kapinyną, dvelkiantį „šermenų šiurpu”. Ar „tauta, likimo ištikta”, neprivalo „kautis prie duobės kapų”? Ar neatėjo metas realizuoti iškilmingus nepriklausomybės dienų pažadus – „pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės nesigailėti savo gyvybės”? Prasidėjus „vergijos ir priespaudos laikmečiui”, rašančiojo žmogaus pareiga – „žadinti laisvės viltį ir rengti juos laisvės dienai”, pasak paskutinio Krivicko rašinio 1952 m.
Poetas partizanas, vaikštinėjantis po Biržų girią su skrybėle, akiniais ir šautuvu, svarsto savo lyrikoje likiminę veiksmo būtinybę begalinių erdvių akivaizdoje, naudodamas putiniškas „gelmės”, „viršūnių”, „bedugnių”, „rūmų”, „taurės”, „vergovės”, „aukuro” ir „aukos” įvaizdžius. Nesuvaldoma katastrofa siaučia visatoje: gniūžta „sunkių planetų” juodi kevalai ir „žvaigždės milžinai”, išėję iš savo orbitų, krenta į tamsias erdves. Chaotiška priešingybių grumtis įtraukia į savo sūkurį viską, kas egzistuoja, išskyrus dieviškąją valią, kuri nusvyra kaip paskutinė rūsti ištarmė. Žmogaus būtis, draskoma „siaubo ir pavojų”, paklūsta „žiauraus dievo” ištarmei: tu privalai veiksmu ginti teisingumą žemėje. Ne stebėti ir komentuoti, o atremti prievartą savo paties gyvybe. „Eikim, baikim tamsą išsklaidyti / Mūsų meilės degančiu kardu”. Tu negali rinktis – susitaikymo ramybė ar „kova iki pabaigos”, nes viskas nuspręsta aukštybėse, – ir tu nesvyruodamas ir nesugniuždamas turi atlikti tai, kas paskirta. „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai!”
Priedermės imperatyvas, brėžiamas ties mirties riba, Krivicko lyrikoje tampa aukščiausia egzistencijos nuostata ir galutiniu būties išsipildymu, kuriam atiduodama viskas. „Per kraujuotus vandenis raudonus, / Vejamas mirties, aš plaukt turiu. / Supa vėtra ant bangų niaurių / Mano brolių žuvusių lavonus”. Atsidūręs „šešėly nebūties”, kovojantis žmogus neskeldėja ir nesigaili savęs, jis telkia į vieną ryžtingą mostą nenusižeminusiojo „išdidumą” ir „atkaklią valią”, kad ištvertų „kruvinoj grėsmėj”. Jis stovi ribinėje situacijoje be jokių išlikimo vilčių ir žvelgia į savo žūtį nesudrebėdamas kaip į bendro tautos likimo neišvengiamybę.
Jau nėra laimėjimo vilties.
Tiktai geismas kautis lig mirties.
Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos
Plazda dar ant žemes kruvinos.

Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,
Jau mūs rankose ginklai tylės.
Krivicko lyrikoje paskutinės valandos „nujautimas didis” ir valinga įtampa ginant tiesą, „kur dega Dievo kibirkštim”, susilieja į skausmingo didingumo tonaciją, artimą klasikiniams himnams ir odėms. Tik ji neturi retorikos klišių, dėstomų pašalinio stebėtojo ar mokytojo. Tai veikiančio ir kenčiančio žmogaus balsas, pilnas vyriško veržlumo ir rūsčios elegijos. „Ir žvaigždės krintančios naktim rugsėjo / Skaudžiai lašėjo ant pečių”. Kaip ir V.Mačernis, jis ieškojo gamtoje „šviesios malonės” ir svaiginančios ekstazės, supindamas intelektualines kategorijas ir plastinį vaizdą, sudvasinimo polėkį ir prarasties liūdesį į skaidraus pakilumo intonacijas, kurios neprisiima intymaus šnabždesio. „Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios. / Be vėjo plaukia raganų plaukai. / Ir žvelgdamas aplink, degu ekstazėj / Kaip dega saulėj gelstantys miškai”. Savo poetinę kūrybą jis taip pat programavo į stambius ciklus, pasukęs klasicizmo link, kaip ir V.Mačernis, A.Nyka-Niliūnas. Net ir satyroje jis nevengė kultūrinių asociacijų ir filosofinio motyvavimo, ieškodamas esminių sarkastiškų neiginių, o ne pašiepiančio humoro. „Dievai gebėjo kurt kvapu savu, / Bet Kremliaus dievas ne iš tų dievų. / Jis tik nukalti moka grandines / Ir jom apkaustyt dirbančių minias”.
Krivickas žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške, išdavus į saugumiečių rankas patekusiam apygardos partizanų vadui jo bunkerį.

Partizanų kūryba
Suprasdami, kad pasipriešinimo kova „ne ginklu, bet dvasios didybe laikosi”, apygardų ir rinktinių štabai leido ne tik laikraščius, bet ir dainų, eilėraščių, prozos rinkinėlius, kurie turėjo priminti lietuviui, „kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima”. Rytų Lietuvos Algimanto apygardos štabas net ragino užrašinėti rezistencijos dainas. 1947 m. rotoprintu buvo išleistas „Dzūkijos partizanų dainų” pirmasis sąsiuvinis, o netrukus ir antrasis sąsiuvinis, kuriame buvo 43 dainos. Tais pačiais metais Tauro apygardos Geležinio Vilko štabas paruošė dainuojamų eilių rinkinį „Laisvės kovų dainos”. 1948-1949 m. Maironio rinktinė, veikusi Baisogalos-Šeduvos apylinkėse, išleido 50-60 egz. tiražu tritomę rezistencinės poezijos antologiją „Kovos keliu žengiant”, kurioje buvo sudėta 319 eiliuotų kūrinių ir keli partizanų kovas iliustruojantys grafikos raižiniai. 1950 m. ši antologija buvo išleista pakartotinai. 1951 m. rašomąja mašinėle padaugintas nežinomos autorės (slap. Ašarėlė) prozinis pasakojimas apie partizanės areštą „Be savo pastogės”. Žemaitijoje pasirodė „Laisvės kovų aidai” I dalis – „dainos ir eilėraščiai sukurti brolių ir seserų, žengiančių pro mirtį ir kurstančių Laisvės Aukurą savo gyvybėmis ir krauju”. Tais pačiais metais Vyčio apygarda išleido ilgą eiliuotą poemą „Nepavergiami žmonės” apie partizano-ūkininko gyvenimą ir mirtį. Poezijos ir prozos rinkinėlį „Mes nemirę.” 1952 m. parūpino Vakarų Lietuvos srities apygarda. 1949 m. Dainavos būstinėje buvo paruoštas eiliuotų satyrų mašinraštinis rinkinys „Raudonasis rojus”. Daugelis pogrindžio literatūrinių leidinių, slepiamų bunkeriuose, žuvo mūšių metu arba buvo sudeginti saugumo krosnyse. Išliko apsčiai rankraštinių rinkinėlių („Penktieji laisvės kovų metai”, 1948; „Jų akis bučiavo gintarinė žemė”, 1950), kur „krauju aplaistyta kiekviena eilutė”, – tai pačių partizanų dainos apie žuvusius draugus (D.Glemžaitės, V.Jakavonio, E.Radzevičiūtės, P.Varanausko, J.Mikailionio, Vyturio, Mildos ir kt. sąsiuviniai). Daugybė ginkluotos rezistencijos dainų, gimusių pirmaisiais pokario metais, buvo išsaugota žmonių atmintyje su savo graudžiomis melodijomis. Stambų pluoštą poetinės partizanų kūrybos J.Lukša išgabeno į Vakarus, ir 1962 m. Niujorke išėjo knyga „Laisvės kovų dainos”, palydėta jautriu poeto J.Aisčio žodžiu.
Rezistencijos dainas ir eilėraščius kūrė patys ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, pasidėję popieriaus lapelį ant šautuvo buožės ar tūnodami bunkeriuose. Daugelio tekstų autoriai nežinomi, jų biografijos ir žuvimo aplinkybės neišaiškintos. „Jų kūnus priešai užkasė nežinomose vietose”, – rašoma rinkinėlio „Laisvės kovų aidai” pratarmėje. Ekstremaliomis būtinosios ginties sąlygomis kuriančiųjų ratas buvo platus ir margas. Mažamoksliai kaimo berniokėliai, apimti namų ilgesio ir grėsmės nerimo, imdavo eiliuoti (pirmą kartą gyvenime) apie gegutėlę – tegul ji nuskrenda į Uralus ir paguodžia motinėlę: ji nebematys sūnaus. Jausmingus romansus apie mergaitę, paliktą tarp alyvų, rašė gimnazistai, tik ką palikę mokyklos suolą. Apie kovos prasmę ir išdidų tvirtumą („Nelinksim siaučiant audrai / Nelinksim ir nelūšim”) prabilo eilėmis sovietiniais automatais ginkluoti kaimo mokytojai, studentai, gailestingosios seselės. Tarp rašančiųjų buvo ir vienas kitas literatas, debiutavęs jau prieškarinėje spaudoje (B.Labėnas-Kariūnas, išdavikiškai nušautas K.Kubilinsko), ir net profesionalus rašytojas iš Žemaitijos, pasak A.Ramanausko. Į partizanų spaudą savo kūrinius siuntė studentų ir moksleivių pogrindinių organizacijų nariai (pvz., Vieningoji darbo sąjunga, 1949-1950), kurie už savo literatūrinę veiklą greit buvo nuteisti kalėti po 10-25 metus.
Eiliuoto teksto paskirtis virsti daina, kuri lydėtų „girios brolius kovon” ir ramintų „audringą rudens naktį niūniuojant prie laužo” („Laisvės kovų aidai” pratarmė). Žinomo kūrinio citata ar parafrazė iškart įstato kuriamą tekstą į nusistovėjusios melodijos registrą. Ypač dažnos Maironio dainuojamų eilių parafrazės. „Oi neverk, motinėle, / Kad sūnus į karą stos. / Kad paėmęs rankon kardą / Priešui kelią jis pastos”. Aštria prasmių atovarta, gal net ginču baigiama S.Nėries melodingų eilučių citata: „Kai žemė taps žiedais marga, / Aš diemedžiu žydėsiu. / Kai priešas naikins tėviškę, / Aš apkase gulėsiu”. Būdinga V.Mykolaičio-Putino eilėraščio „Motinai” parafrazė: „Dar neseniai supai mažutį, / Dabar miškan gyvent einu”. Panašiai J.Aisčio, B.Brazdžionio, K.Inčiūros posmai ir atskiros eilutės įsiterpia į partizaninės kovos vaizdus bei programines ištarmes, nulemdami jų tonaciją ir kompoziciją. Tai literatūriškai išsilavinusių žmonių kūryba, tęsianti neoromantizmo stilistiką, kurios puošni metaforika ne visada derinosi su žiauria gaudomo ir šaudomo žmogaus patirtimi („Sidabriniai lietūs ilgesiu nulijo, / Ar matei kaip žaros vakarinės dega”).
Naujos eilės spontaniškai gimsta iš liaudies dainų įvaizdžių ir melodijų, kurios lydi partizanus kaip bendra visus jungianti ir ginanti tautos dvasinė savastis. Čia vysta rūtų darželis, trempiamas svetimųjų. Čia kukuoja raiboji gegutėlė liūdnu balsu prie partizano kapo. Čia kalbina motina miestelio aikštėje paguldytą sūnų, o tas atsiliepia. Čia pratrūksta dzūkiška rauda, skirta vieninteliam, brangiausiam. „Ar tau ne kieta, Girut, gulėti / Ant gatvės akmenų kietų?” Čia išlaikomi būdingi dainų malonybiniai kreipiniai, pakartojimai, priedainiai, griežta strofos simetrija, pagrįsta paralelizmu. „Sušlamėjo girios medžiai / Nuo žiaurių vėjelių, / Ir išėjo partizanais / Daug jaunų bernelių”. Kanoniškos tautosakinės formulės jungiasi su nepriklausomybės laikų valstybingumo kategorijomis ir patriotiniais šūkiais („Lietuvis nepamiršo / Šešioliktos vasario”), o melodija įgauna maršo taktų arba romansinės tonacijos. Gražiausias tokio junginio pavyzdys – partizanų pamėgta daina „Palinko liepa šalia kelio”.
Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
– Sūneli, tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.

O jeigu teks man iškeliauti
Iš šios žemelės mylimos,
Mergaite, tu manęs neliūdėki:
Aš vėl sugrįšiu pas tave.
Poetinė partizanų kūryba, itin įvairi savo stilistika (padriki mėgėjiški eiliavimai ir išlavintos formos disciplina) bei mąstymo horizontais (pavienio įvykio aprašymas ir filosofinio ryšio su gimtąja žeme įprasminimas), buvo kolektyvinės savimonės išraiška, stichiškai ištryškusi mirtino pavojaus valandą, kaip kitados rekrūtų ir kareivėlių dainos. Poetinė kalba, silpnai individualizuota, tai bendro tautos likimo, jos pasipriešinimo valios ir laisvės troškimų balsas, protarpiais skaudžiai gailus, protarpiais valingai įpareigojantis.
Okupuoto krašto padėtis nepakeliamai baisi – pirmutinis rezistencijos dainų ir eilių argumentas, išsakomas su kančios rūstybe ir kaltinimo patosu. Namelių vietoj – pelenai, motina – kape, broliai ir seserys – Sibiro tundroje. „Po dviejų karų / Vis dar neramu, / Išgena varu / Tėvą iš namų”. Mongolų durtuvai surakino mūsų laisvę, ir visa Lietuva atsidūrė kalėjime. „Tai dunda, dreba žemė / Nuo kulkų sprogstamų, / Tai teka kraujo upės / Mūs brolių lietuvių”. Stribai – „kraugeriai plėšikai”, „raudoni budeliai” – šaudo savo brolius ir degina namus, padeda atėjūnams, kad „žūtų mūs tauta”.
Antras rezistencinės poezijos argumentas, bloškiamas su imperatyviniu ryžto ir pasiaukojimo mostu, – turime ginti „šventą žemę Lietuvos”. Tėvynė šaukia visus prie ginklo: „Einam ginti tėviškėlės / Nuo raudonų slibinų”. Kraujas tekės upeliais, bet kelias į laisvę bus praskintas. Būk tvirtas „eidamas kryžiaus keliu”. Esi vienintelė tautos viltis. Esi „gynėjas pavergtos tautos”. Žinok, kad „iš tavo kraujo kelsis Lietuva”.
Ir stoviu aš – karys – miške – vienplaukis,
Klausau, ką kalba vėlinių chore protėvių dvasia:
Ne mirčiai, ne – gyvenimui mane ji šaukia,
Gyvenimui, kuris ir mirtį daro nebaisia.

Ir tūkstančiai balsų, vienu didžiu balsu pavirtę,
Prabyla į mane iš tūkstančių kapų:
– Keliauk ir nugalėki mirtį
Tu savo žygdarbių nemarumu!
Nemaža ginkluotos rezistencijos dainų ir eilių – tai realių mūšių (Kalniškėje ar Merkinėje), lemtingų susidūrimų (Margionių kaime), žuvusių draugų (Žaibo, Rugio, Jovaro, Putino) gyvenimo ir žūties aprašymai. Ėjo partizanai švęsti Kūčių, o juos pasitiko enkavedistų kulkos. „Žiaurūs stribokai” apsupo sodybą, ir jaunas partizanas šoko pro langą tiesiai į mirtį. „Keturioliktą dieną gegužės” buvo išduotas bunkeris, ir trys kovotojai susisprogdino granatomis. Už Punios šilo leidosi saulė, o Nemunu plaukė pašautas partizanas. Dar vakar miško berniokas kalbino mergaitę, o „rytą jau gatvėj gulėjo”. Išeidamas į mišką tėvas atsisveikina su vaikeliais, žinodamas, kad daugiau jų nepamatys. „Paguldė mane ant rinkelės / NKVD šaukė valio”.
Mirties nuojauta („gimtoji žemė, uždengus mūsų akis, tebūna kaip glamonėjanti saulė”) persmelkė rezistencijos poeziją kaip nepakeičiamos lemties motyvas, kupinas šiurpaus tikroviškumo ir liaudies dainoms būdingo graudesio. Brolis prašo seselės plonų marškinėlių – „man bus lengviau gulėti / Ant gatvės kietų akmenų”. Nušautas karžygys kreipiasi į savo mylimąją: „O tu, jaunoji mergužėle, / Tu neraudoki paslapčia, / Ateik į Alovės miestelį, / Rasi čia gulintį mane”. Tik kruvina šiaudų gniūžtė padėta po galva „Lietuvos kareiviui”. Stribai spardo jo lavoną, ir varnai kapoja mėlynas akis. „Aš guliu be karsto žemelėj šaltoj”. Niekas nežino šito kapo – nei motina, nei mergelė. „Gal tik gegutė kur atlėkus / Man graudžiai graudžiai užkukuos”.
Mirties neišvengiamybė, kuri aiškiai suvokiama (vidutinė partizanavimo trukmė tik 2 metai), lavono išniekinimas („Užkask mane giliai, giliai / Kad šunes kaulų nenešiotų”), gęstanti greito laimėjimo viltis (jau neteks „sekančių Velykų švęsti laisvoj Lietuvoj”) neišblaško kovos prasmės ir tikėjimo „laisve gimtųjų laukų”. Išgirdęs Tėvynės balsą, „kuris alsavo mirtim”, partizanas išeina žūti „kovos lauke”, kad visas pasaulis žinotų – „Lietuva nepasiduoda”. „Tu pasakei – gyventi mes mokėjom, / Mokėsim mirt, jeigu Tėvynė šauks”. Partizano žūtis kaupia savyje teisingumo ir laisvės triumfą, įspūdingai nusakyta odėje „Mes nemirę”:
„Mes nemirę, mes nemirę!”
Naktį juodą, žiaurią, gilią
Kelias aukos iš kapų.
Nužudyti, nukankinti
Skelbia garsiai vieną mintį
Dar gyvais balsais žmonių:
„Mes nemirę, mes nemirę!
Laukiam laisvės atgimimo
Sutemų pilnoj šaly, –
Dar ir Sibiro ledynėj,
Toje lagerių tėvynėj,
Mes gyvi, mes dar gyvi!
Mes nemirę, mes nemirę,
Jei pajėgiam naktį gilią
Atsikelti iš kapų”.
Ginkluotos rezistencijos poezija, skirta anoniminei egzistencijai, susilaukė keleto talentingų autorių, kurie paliko gana aiškius savo individualumo pėdsakus. Tai cituotos odės autorius Algis Bitvinskas (1929-1982), „Laisvės varpo” bendradarbis, pasirašinėjęs eilėraščius Kerano slapyvardžiu. Tai Irena Petkutė (1932-1953), Medingėnų mokytoja, skelbusi savo eilėraščius laikraštyje „Malda girioje” Neringos slapyvardžiu, išėjusi į mišką 1953 m. pradžioje ir tų pačių metų viduryje nusišovusi saugumiečių apsuptame bunkeryje. Tai Vytautas Šniuolis (1924-1949), Šiaulių gimnazijos abiturientas, pasitraukęs į mišką 1944 m. žiemą, Šiaulių rinktinės spaudos skyriaus viršininkas, redagavęs laikraštį „Prisikėlimo ugnis”, skelbęs savo eilėraščius Vytenio slapyvardžiu. Tai Diana Glemžaitė (1926-1949), Kauno universiteto filologė, 1947 m. įsitraukusi į partizaninę veiklą ir žuvusi kartu su savo vyru bunkeryje, įruoštame miške netoli Juodupės. Šių autorių kūryboje buvo išsaugota prieškarinės lietuvių lyrikos (A.Miškinio, J.Aisčio, K.Inčiūros) poetinė kultūra, išstumta iš oficialiosios tarybinės literatūros.

Tremtinių poezija
Miško dainas partizanai ir jų ryšininkai, nuteisti po 25 metus, išsivežė į Mordovijos, Vorkutos, Magadano lagerius. Naujos lietuviškos eilės buvo kuriamos Lenos žiotyse, Kolymos aukso rūdynuose, Jakutijos tundrose, Kazachstano stepėse, Baikalo pakrantėse, Vladimiro kalėjimo karceryje – visur, kur tik būdavo nublokšta saujelė lietuvių kalinių ir tremtinių. Trofimovsko saloje mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždama apšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą. Kelios moksleivės, ištremtos 1941 m. į Altajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių. Už rankraštinio laikraštėlio „Taiga” išleidimą Irkutsko miškuose buvęs Šiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams. Jau į laisvę išėjusi kalinė vėl pasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku”, „Žiburėlis tundroje” leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje. Intos lageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijos antologija „Benamiai” (163 kūriniai). Tais pačiais metais sutvarkytas ir perrašytas Smilties – S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimo dainos”. 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija „Saulėtekio link”, į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstyti Intoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose. Iš įvairių lagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, bet perrašytas rinkinys žuvo kratų metu. Intos lageryje kun. K.Vasiliauskas 1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį.
Jau pirmaisiais pokario metais Gulago imperijoje atsidūrė žinomi lietuvių poetai – K.Jakubėnas, A.Miškinis, K.Inčiūra, J.Graičiūnas, O.Lukauskaitė. Į Šiaurę kasti anglių ar kirsti miško buvo išgrūsti prieškarinės spaudos jaunieji literatai P.Drevinis, A.Griškėnas, J.Kudžma, L.Matuzevičius, P.Zablockas. Vyresniųjų klasių gimnazistai (A.Liaukonis, I.Martinkutė) gavo po 25 metus už eilėraščius, paskelbtus partizanų spaudoje. Teisiami ir niekur nepublikuotų, tik kratos metu surastų „antitarybinių eilėraščių” autoriai (S.Račiūnas už 2 eilėraščius – 10 metų). Į kalinių ešelonus patenka slaptų būrelių nariai, nusirašinėję V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco” ir B.Brazdžionio „Šaukiu aš tautą”, skaitę „Lietuvos archyvą” – pirmojo bolševikmečio dokumentus. Visi jie rašė eilėraščius – poetai iš pašaukimo ir literatūros mėgėjai, lagerio klipatos ir nuteistieji sušaudyti mirtininkų kamerose – trokšdami per savo skaudžius išgyvenimus išreikšti lagerinę tautos istoriją.
Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai, kur „visa sugrūsta Lietuva”, išbudino – gal jau paskutinį kartą -kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsparą stalinizmo baisybėms. Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, lagerio barakai, badas. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Tokios gausios ir įvairiabalsės kalinių ir tremtinių poezijos nesukūrė nė viena Europos tauta, perėjusi XX a. viduryje hitlerizmo ir stalinizmo konclagerius. Viena lietuvė kalinė čia įžiūrėjo net savo kančių prasmę: „Parnešim Lietuvai dainų”.
Lagerių imperija ir tremtis pasitiko „liaudies priešus” tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuviškų eilių graudumas. Žmogaus buvimas – paniekintas, leisgyvis, ties mirties slenksčiu – šaukėsi naujo žodžio. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie „kruviną delčią” virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris „įšalo amžinam pašale”, apie „griaučių kalnus” Šiaurės upių pakrantėse. Eilėraščiais prašneka mažamokslė grytelninkė, atplėšta nuo savo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametė mergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsoje, kur ji netrukus užges, gimnazistas, grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai. Sudėtas eilėraštis užrašomas ant cemento maišelio skiaučių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros. Paskui jis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Tai buvo jungiamasis tiltas „į Lietuvą sugrįžti”, anot vieno autoriaus. Jos ir buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek „vergijos broliams”. Tokia yra visos kalinių ir tremtinių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi.
Amžino įšalo saloje išbadėjusios, vos judančios moterys stato barakus – savo mirties namus. Nakčia prišąla drabužiai prie narų. Mažytį duonos gabalėlį kalinys pjausto siūlu į tris riekutes. Klipatos kojos „plonutės kaip žvakės”. Jau šešti metai „spygliuotos vielos girgždesį girdžiu”. Sargybiniai su atkištais automatais ir „keiksmų litanija” rikiuoja mus, alkanus ir apiplyšusius, – turim tiesti kelius ir tiltus, kad „lageriai nauji iškiltų”. O po geležinkelio bėgiais „Stalino budelių” suguldyti tūkstančių „kaulai, kaulai, kaulai.” „O Dieve mano, mano Dieve, / Manęs seniai jau nematai, / Kai Saulę Tu bebaimėj rankoj / Kaip paukštį čiulbantį laikai. ” – rašo 1949 m. dvidešimtmetis kalinys.
Žmogus rašo eiles – „į mirtį pasiruošęs”. Jis stovi ties būties – nebūties slenksčiu: „Jėgų nėra gyventi / Ir mirti baisu”. Pasmerktame sunaikinti „tautų sąvartyne” mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B.Sruogos „Dievų miške”. Po ledinę tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos plutą. Merdi suklupęs draugas. Pavasarį vėl prasižios kaukolės suskaldytais pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip malkomis. „Čia pat į tundrą ir lietuvis gula / Su padais perpjautais, be marškinių. / Uždengt šiai gėdai ištiesė drobulę / Žiema, balsu pravirkus laukiniu”. Šitas kraštas, į kurį atvežė lietuvius mirčiai, alsuoja amžinu šalčiu; čia nėra jokio paukštelio ar skruzdėlytės; čia net dangus juodas, kaip ir pati tironija; čia mes tempiam „Rusiją tarytum kiaurą baržą”; čia viskas prakeikta – „ir dvokas barakų, ir karcerių šaltis”. „Čia ne mūsų žemė, čia ne mūsų kraštas, / Čia ne mūsų viskas, čia ne mūsų niekas”.
„Prie ledinės jūros”, laukdamas kasdien mirties, žmogus regi Lietuvą kaip stebuklingą sapną ir bando išlaikyti to sapno šviesą savo eilėse – paskutinį paguodos spindulį. „Tik Lietuva – kažkur tenai – / Lyg baltas angelas klūpėjo.” Tenai paupy jau žydi ievos. Tenai, prieklėtyje, tėvas plaka dalgį – tuk tuk tuk. Tuoj išeis motinėlė į vyšnių sodą. Tegul neužkelia kiemo vartų – aš sugrįšiu. Viešpatie, tik neleisk užpūsti čia mano gyvenimo kaip žvakės, duok man atsigulti savon žemėn, ilsėtis kartu su protėviais.
Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svirduliuoja susikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasarių saulė, vilnija išplaukę rugiai, o po seklyčios langu linguoja jazminai balti. Tie kontrastai nevirsta ašaringu skundu, o atsiremia į vidinę ištvermę, kurią nužiedžia kelios esminės nuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji „širdyje kaip žarija”, net įšale boluojantys kaulai „Lietuvą sapnuos”. Antroji yra tikėjimas amžinuoju teisingumu ir amžinąja būtimi – „Tik Dievas padės man iškęsti”. Trečioji yra viltis, kad „nukris vergijos pančiai”, ir kada nors Stalino vardas „gerbt bus užginta”. Ir vis dėlto tremtinių kūryboje atsiranda aštresni nuotaikų ir refleksijų svyravimai negu partizanų eilėse. Ryškiau suvokiama individuali būtis, išrauta iš šaknų, sumaitota, bet neišsižadėta. „Aš – nuplėšta šaka, / nebeprigysiu, nesužaliuosiu / į ledo žemę įkišta”, – rašo viena tremtinė. Dar nieko nesu mylėjęs, ir man laiško niekas neatsiųs. „Pavargau nuo amžinos žiemos”. Čia „net sapnas juodas ir baugus”. „Vis laistau ir šildau tikėjimą / ravėdama neviltį dygią”, – rašo Mordovijos kalinė. Dangus, matomas pro karcerio grotas, nebeturi raminančio vientisumo („Dangus žvaigždėtas / Už grotų skyla”). Atšiauri lagerinio žmogaus savijauta persmelkia svetimo krašto peizažą, kuris byloja tik apie tavo nelaisvę: „Klevas po langu krauju atsikosi / Ir tirpsta, tirpsta kaip žvakė. / Šiąnakt per visą naktį sapnuosis / Subyrėjusios į sniegą akys”.
Tremtinių poezija, sukurta „glėby nakties”, yra stipri autentišku liudijimu to, ką žmogus patyrė „Sibiro nasruos”. Čia natūraliai ištrykšta naivus penkiolikmetės mergaitės šūksnis: „Atsiųski, mamele, nors vieną žodelį.” Čia išraiškingai skamba „kruvinoms čekistų rankoms” nepasidavusio, kuriančio žmogaus išdidumas: „Rašiau ant sniego ir ant ledo, / Ir dienomis, ir naktimis, / Rašiau besvorėms nuo bado, / Kaip pienės pūkas, mintimis”. Tremtinių poezijoje pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas, liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečio lietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių, klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. „Ilgos skausmo ir nerimo naktys. / Vos sumerkiu akis – Lietuva. / Kvepia mėtomis rūtų darželis, / Prie tvoros obelėlė sena”. Atgijo ir pirmykštis liaudies dainos melodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimo naivumas, stipriai kertantis („Ir vežė mus ne svetimi – / Kaimynai ir pažįstami”). Į neapdailintus tekstus sudėta ir patetinės retorikos iškalbingumas, ir jausminio poetinio gražumo klišės, išsivežtos atmintyje iš Lietuvos (naujos lietuviškos knygos ilgą laiką buvo neprieinamos).
Turinsko ir Taborų lageriuose K.Inčiūra sukūrė „Nelaisvės psalmes” – reikšmingiausią savo pokario metų poetinės kūrybos ciklą. Juozas Gražulis (1906-1985) parsivežė po devynerių metų kalinimo didžiumą eilėraščių ir dainų, sudėtų į kontrafakcinį leidinį „Prarastos dienos” (išleidimo data pažymėta 1957 m., o išleista 1988). Kunigo Kosto Černio (1925-1960) dainos, sukurtos prie Baikalo ežero, įėjo į pomirtinę jo eilėraščių knygą „Negesink mano žvakės” (1991). Šiaurietišku koloritu nuspalvinta Stasio Daunio (g. 1922) gamtinių refleksijų lyrika buvo sudėta į rinkinį „Šiaurės lyguma” (1986). Vytautas Cinauskas (g. 1930), išvežtas 1941 m., pabėgęs iš tremties 1947 m., sugautas ir įgrūstas į stibio kasyklas, kūrė dramatiškos įtampos, aštrių ir charakteringų vaizdinių brūkšnių, veržlaus ritminio judėjimo lagerinę lyriką, išleistą rinkiniu „Kad būtume šalia” (1992). Minkštu lyriniu potėpiu išsiskyrė Simo Račiūno (1928-1998) tėviškės vizijos jo eilėraščiuose, sukurtuose Vilniaus saugumo rūsyje ir Rešotų lageryje. Anastazija Kanoverskytė (g. 1925), Vilniaus universiteto filologė, nuteista 1946 m. sušaudyti, išliejo tragišką neviltį salomėjiško skaidrumo dainingomis strofomis. Agota Vičiulienė (1929-1971), padeklamavusi teismo metu vietoj paskutinio žodžio savo patriotinį eilėraštį, turėjo įgimtą melodingo ritmo ir lakaus plastinio vaizdo pojūtį. Intos lageryje prasiskleidė Stasės Vitaitės (1922-1980) lyrika, pilna skaudaus trapumo.
Tremtinių poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštas kolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei sistemai kaip žmonių ir tautų naikinimo sistemai. Tokio aiškaus sprendimo, aišku, niekados nepriėjo oficialioji tarybinė literatūra, kurioje lagerių tema – sovietinio totalitarizmo kvintesencija – liko uždrausta tema.

Antano Miškinio „Psalmės”
Pagrindiniai tremtinių poezijos motyvai įgavo stulbinančio etinio teisingumo ir kaltinamosios rūstybės galią Miškinio eilėraščių cikle „Psalmės”. Pradėtas kurti 1948 m. Kauno saugumo kalėjime, ciklas buvo užbaigtas 1949-1953 m. Mordovijos lageriuose. Čia netikėtai susidarė literatūrinė aplinka – poetas J.Gražulis, operos solistas A.Kučingis, buvęs Švietimo ministras J.Tonkūnas, „Mūsų rytojaus” redaktorius A.Bružas, vertėjas A.Dambrauskas, keli jauni literatai, rusų mąstytojas L.Gumiliovas (A.Achmatovos sūnus), latvių dailininkas K.Fridrichsonas, Tartu ir Vienos universitetų profesoriai, Rumunijos karaliaus sekretorius, išsilavinę vokiečių generolai. Savo bičiuliams poetas pasakodavo gimtojo Juknėnų kaimo istorijas, kurias vėliau surašė knygoje „Žaliaduonių gegužė” (1977). Šitai aplinkai buvo adresuotos ir „Psalmės” – jos turėjo paguosti ir sustiprinti likimo brolius, mirtininkų lagerio kalinius, kuriems buvo pasakyta: gyvi iš čia neišeisite.
Šiame eilėraščių cikle Miškinis skelbia su išdidumo gaida savo politinį ir moralinį apsisprendimą – priešintis okupacijai. „Ar aš Antikristui galėjau lenktis, / Ar aš galėjau pasielgt kitaip?” – aiškinosi poetas savo artimiesiems. Kaip ir partizaninių dainų autoriai, jis brėžia griežtą skiriamąją liniją – vienoje pusėje kenčianti tauta, kitoje pusėje viską teriojantys užkariautojai. Doras žmogus negali susidėti su tais, kurie ateina į tavo žemę su tankais ir automatais. „Mes tada apstulbom – kurgi tu, sesule, / Kurgi, seserėle, argi Tau su jais?” – šitaip apgailima S.Nėris, mirusi ir „patvorėly” palaidota. „Psalmių” autoriui, kaip ir Maironiui, nėra „nieko tauresnio”, kaip „sudėt aukas” ginant pavergtą tėvynę. Jis rašo apie „brolelius”, kurių „daug šventoj žemelėj guli”, apie vienkiemius, kurie liepsnoja kaip „Pilėnų pilys”. Kalėjime subrandintas suvokimas, kad esi kenčiančios ir kovojančios tautos dalis („Mes daugelis, visi vienos idėjos”), suteikia sopulingam „Psalmių” balsui rūsčios patetikos, neįprastos prieškarinėje Miškinio lyrikoje.
Mordovijos mirtininkų lagerio kalinys rašė gedulingus himnus tremiamai ir draskomai Lietuvai, kuri kruvinu keliu varoma „Vorkutos, Krasnojarsko link”. Gimtasis kraštas atsidūrė „slibino naguos”. „Triumfuoja barbaras – jo automatas.” O gal tai Antikristas, atėjęs sunaikinti „dievišką paveikslą žmoguje”?
Ant vieškelių krauju išmintos pėdos,
Pasruvo mūs žaliuojantys laukai.
Devyniagalvis mūsų kūną ėda,
Krauju aplaistyti visi takai.
Antikristo karalystėje nebėra jokių institucijų, kurios gintų žudomą tautą, ir jokių jėgų, kurios gelbėtų žmogų. Lieka tik Dievas, Amžinasis Teisingumas, stovintis viršum vergų darbo, bado, karcerio ir bevardžių kapinynų. Paskutinė tvirtovė, kurioje vargšas žmogus dar gali rasti prieglobstį, kai jį išdavė visi įstatymai ir sutrypė „pati pažangiausia” pasaulyje santvarka. Parašytos „tarpu gyvybės ir mirties”, „Psalmės” ieškojo ne mistinio sąlyčio su „dangaus ir žemės valdovu”, o reikalavo iš jo teisingumo šią istorijos valandą. Tai skausmo ir nevilties šauksmas: apgink mūsų trypiamą tautą. Tai protesto balsas: sustabdyk budelių siautėjimą, sumurdyk šėtono valdžią. Tai kaltinimo aktas „sugyvulėjusiam žmogui”, kuris pats atsisakė „nuo amžinybės” ir nebesuvokia „savo paskirties”, ir visai konclagerių imperijai, paverčiančiai žmogų „archibestija”, įteiktas Aukščiausiajam Teisėjui su pasibaisėjimo gestu. „Žmogus, netekęs visko, išbadėjęs, / Keiksmais dar spjaudos ir kraujų skrepliais; / Jame nebėr nė trupinio idėjos – / Už duonos riekę žarnas tau paleis.”
„Psalmės” buvo surašytos ant beržo tošių ir cemento maišelio skiaučių kaip tautos kančių, pasipriešinimo ir vilties metraštis. Poetui nebuvo kada tų eilėraščių – vienkartinio sielos rėksmo – tobulinti. Tačiau šios psalmės – viena iškiliausių visos Miškinio lyrikos viršūnių. Iki tragiškos kulminacijos čia išplėtota lietuvių neoromantizmui (J.Aisčiui, B.Brazdžioniui) būdinga kenčiančios tautos apoteozė ir rūsti pranašo tonacija. Tai prieškarinės poeto mąstysenos nuosekli tąsa ir išraiškinga pabaiga. O kartu neregėtas jausenos, minties ir vaizdo kontrastiškumas klasikinės disciplinos dainingoje strofoje.
Tu klausinėji, kur buvau pražuvęs,
Ko taip ilgai nesilankiau namuos.
Gerklėj apkarsta, stingsta man liežuvis,
Kaip tiek ilgai galėjau be mamos.

Mane ilgai ilgai uždarę laikė,
Suraišiojo rankas vielom kietom.
Ne kartą, mama, naktužėlę klaikią
Su giltine sėdėjau pakaitom.
„Psalmėse” lagerinės aplinkos natūralistiniai štrichai („Suėstas jau maliarijos ir cingos”, „Atmatomis iš mėšlo minta”), supriešinami su poetiniais linguojančios levandrėlės, pro rūką pražydėjusios žvaigždės, motulės sidabrinės galvos regėjimais, o pasibaisėjimas „nudvasintu pasauliu dabarties” gretinamas su šviesia tautos istorijos ir kultūros atmintimi. Gimtoji žemė, spindinti iš toli „kaip šviesi žvaigždė”, figūruoja šitose sopulio psalmėse kaip pagrindinė žmogiškos egzistencijos vertybė.
Olžeraso lageryje A.Kučingis, gulėdamas ant narų, giedodavo „Psalmes”. Daugybė kalinių mokėjo jas atmintinai, todėl jos plito per tūkstančius kilometrų iš lagerio į lagerį iki Norilsko bei Kolymos ir anksti buvo parvežtos į Lietuvą. 1957 m. gale P.Girdzijauskas, jaunas inžinierius, buvo nuteistas 3 metams už Miškinio „Psalmių” ir B.Brazdžionio eilėraščių skaitymą bei platinimą.

Bronius Krivickas
(1919-1952)
Mačernio studijų draugas, poetas, prozininkas, dramaturgas, periodinių leidinių „Ateitis”, „Studentų dienos” (1939-1940) redaktorius, literatūros ir teatro kritikas, parašęs išsamią studiją „J.Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis”, žurnalo „Kūryba” (1944) redakcijos sekretorius ir trumpalaikis Biržų gimnazijos mokytojas, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, apsisprendė kartu su M.Indriliūnu, kritikos ir poezijos vertėju, kad „reikia kovoti”. 1945 m. pradžioje išėjo į mišką, gavęs iškvietimą atvykti į saugumą, žuvus artimiausiam draugui M.Indriliūnui. Jau du jo broliai partizanavo, ir jis įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio Radviliškio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose. 1948-1949m. buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido bunkeryje, įsiruoštame žmonos – buvusios mokinės – tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951 m. paskirtas Šiaurės rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku, jam suteiktas kapitono laipsnis. Redagavo laikraštį „Laisvės kova”, kuriame spausdino savo sonetus, straipsnius, užsienio radijo stočių pranešimus. K.Rivaišos slapyvardžiu išleido eiliuotą satyrą „Po Stalino saule”, atspausdintą rašomąja mašinėle ant plonyčio popieriaus. Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas”, kuriame į atskirus skyrius sudėta 1945-1949 m. poetinė kūryba – 34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai”, 63 satyriniai kūriniai, J.W.Goethės (71 eilėraštis), Ch.Baudelaire’o, A.Miegel lyrikos vertimai. Jo „Raštai” išleisti 1993 m.
„Katastrofa įvyko”, – rašė Krivickas 1944 m. Bolševizmo lava, užliejusi pusę Europos, įtraukė į savo „mirtiną verpetą” ir Lietuvą. „Visame krašte vien kraujas ir lavonai”, „priešmirtiniai kankinių klyksmai” ir „ešelonų ešelonai”. Stalinas sukūrė žemėje tikrą pragarą, „šimto tautų” kapinyną, dvelkiantį „šermenų šiurpu”. Ar „tauta, likimo ištikta”, neprivalo „kautis prie duobės kapų”? Ar neatėjo metas realizuoti iškilmingus nepriklausomybės dienų pažadus – „pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės nesigailėti savo gyvybės”? Prasidėjus „vergijos ir priespaudos laikmečiui”, rašančiojo žmogaus pareiga – „žadinti laisvės viltį ir rengti juos laisvės dienai”, pasak paskutinio Krivicko rašinio 1952 m.
Poetas partizanas, vaikštinėjantis po Biržų girią su skrybėle, akiniais ir šautuvu, svarsto savo lyrikoje likiminę veiksmo būtinybę begalinių erdvių akivaizdoje, naudodamas putiniškas „gelmės”, „viršūnių”, „bedugnių”, „rūmų”, „taurės”, „vergovės”, „aukuro” ir „aukos” įvaizdžius. Nesuvaldoma katastrofa siaučia visatoje: gniūžta „sunkių planetų” juodi kevalai ir „žvaigždės milžinai”, išėję iš savo orbitų, krenta į tamsias erdves. Chaotiška priešingybių grumtis įtraukia į savo sūkurį viską, kas egzistuoja, išskyrus dieviškąją valią, kuri nusvyra kaip paskutinė rūsti ištarmė. Žmogaus būtis, draskoma „siaubo ir pavojų”, paklūsta „žiauraus dievo” ištarmei: tu privalai veiksmu ginti teisingumą žemėje. Ne stebėti ir komentuoti, o atremti prievartą savo paties gyvybe. „Eikim, baikim tamsą išsklaidyti / Mūsų meilės degančiu kardu”. Tu negali rinktis – susitaikymo ramybė ar „kova iki pabaigos”, nes viskas nuspręsta aukštybėse, – ir tu nesvyruodamas ir nesugniuždamas turi atlikti tai, kas paskirta. „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai!”
Priedermės imperatyvas, brėžiamas ties mirties riba, Krivicko lyrikoje tampa aukščiausia egzistencijos nuostata ir galutiniu būties išsipildymu, kuriam atiduodama viskas. „Per kraujuotus vandenis raudonus, / Vejamas mirties, aš plaukt turiu. / Supa vėtra ant bangų niaurių / Mano brolių žuvusių lavonus”. Atsidūręs „šešėly nebūties”, kovojantis žmogus neskeldėja ir nesigaili savęs, jis telkia į vieną ryžtingą mostą nenusižeminusiojo „išdidumą” ir „atkaklią valią”, kad ištvertų „kruvinoj grėsmėj”. Jis stovi ribinėje situacijoje be jokių išlikimo vilčių ir žvelgia į savo žūtį nesudrebėdamas kaip į bendro tautos likimo neišvengiamybę.
Jau nėra laimėjimo vilties.
Tiktai geismas kautis lig mirties.
Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos
Plazda dar ant žemes kruvinos.

Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,
Jau mūs rankose ginklai tylės.
Krivicko lyrikoje paskutinės valandos „nujautimas didis” ir valinga įtampa ginant tiesą, „kur dega Dievo kibirkštim”, susilieja į skausmingo didingumo tonaciją, artimą klasikiniams himnams ir odėms. Tik ji neturi retorikos klišių, dėstomų pašalinio stebėtojo ar mokytojo. Tai veikiančio ir kenčiančio žmogaus balsas, pilnas vyriško veržlumo ir rūsčios elegijos. „Ir žvaigždės krintančios naktim rugsėjo / Skaudžiai lašėjo ant pečių”. Kaip ir V.Mačernis, jis ieškojo gamtoje „šviesios malonės” ir svaiginančios ekstazės, supindamas intelektualines kategorijas ir plastinį vaizdą, sudvasinimo polėkį ir prarasties liūdesį į skaidraus pakilumo intonacijas, kurios neprisiima intymaus šnabždesio. „Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios. / Be vėjo plaukia raganų plaukai. / Ir žvelgdamas aplink, degu ekstazėj / Kaip dega saulėj gelstantys miškai”. Savo poetinę kūrybą jis taip pat programavo į stambius ciklus, pasukęs klasicizmo link, kaip ir V.Mačernis, A.Nyka-Niliūnas. Net ir satyroje jis nevengė kultūrinių asociacijų ir filosofinio motyvavimo, ieškodamas esminių sarkastiškų neiginių, o ne pašiepiančio humoro. „Dievai gebėjo kurt kvapu savu, / Bet Kremliaus dievas ne iš tų dievų. / Jis tik nukalti moka grandines / Ir jom apkaustyt dirbančių minias”.
Krivickas žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške, išdavus į saugumiečių rankas patekusiam apygardos partizanų vadui jo bunkerį.

Leave a Comment