Mitinės būtybės sakmėje

Turinys

Turinys 1
Įvadas 2
Mitologinė sakmė 2
Mitinės būtybės sakmėje 4
Išvados 10
Literatūros sąrašas 11Įvadas
Tikėjimas yra žmogaus draugas, lydintis jį nuo lopšio iki mirties. Tikėjimas yra vienas svarbesnių reiškinių tautų gyvenime, o gal, manyčiau, net ir svarbiausias. Pats tobuliausias žmogaus vertės matas yra jo proto poreikiai, religinės sąvokos ir tikėjimas, įsiskverbiantis į giliausius sielos kampelius. Klaidingi, prietaringi ir riboti tikėjimai yra tikrojo tikėjimo nuojauta, pasirengimas jam. Jie iškalbingai liudija, kad religinės sąvokos ir emocijos yra reikalingos, kad jomis kvėpuoja visa žmonija. Savo jėgomis žmogus negalėjo suvokti to, ką jam suteikė apreiškimas, taačiau daug kartų klysdamas ir norėdamas suprasti, jis suvokė begales amžinų tiesų – kiekvieno pažinimo pagrindą, o klaidos tik įrodė, kad žmogus trokšta tikėjimo, kad tikėjimas jam reikalingas, nes jis paaiškina daug dalykų, kurie yra už regimojo pasaulio. Šiandien žmogus tiki i vieną Dievą, senovėje jų būta daugybė. Visi jie buvo vienodai svarbūs, garbinti. Šiame darbe norėčiau paanalizuoti senovės žmogaus garbintus Dievus. Manau, kad jie gerai atsispindi to meto sakmėse. Todėl pasistengsiu paieškoti mitinių būtybių lietuviškoje sakmėje.Mitologinė sakmė
Žmonijos vaikystė būtų buvusi daaug skurdesnė, jei šalia puošnios pasakos ji nebūtų susitikusi su pilksermėge sakme. Sakmėse iškyla visiškai naujas mitinis pasaulis, iki šių dienų išlaikęs savo primityvų paprastumą ir kartais- gąsdinantį šiurpumą.
Senovėje buvo tikėta, kad įvykiai, apie kuriuos kalbama sakmėse, tikrai nutiko ka

aimynams, pažįstamiems ar toliau gyvenantiems žmonėms. Jas sekdavo ne tik norėdami sudominti, bet ir pamokyti, kaip reikia elgtis, susitikus ano, antgamtiškojo, pasaulio gaivalus, supažindinti su to pasaulio būtybėmis ir jų įnoriais. Ši pažintinė mitologinių sakmių funkcija, ypač stipriai vyravusi joms kuriantis ir formuojantis, didele dalimi ir nulėmė jų meninį audinį, santykį su vaizduojamąja tikrove, o tuo pačiu ir specifinį poveikį klausytojui bei skaitytojui.
Sakmėse – tikrovė perdirbama prisilaikant realių gyvenimo dėsnių. Sakmėse nėra tradicinių pradžios ir pabaigos formulių, griežtai atskiriančių meninį paveikslą nuo tikrovės.“ Jų pradžios paprastos, kasdieniškos, tartum bet kurioj vietoj nukirpta ir į meninį paveikslą perkelta gyvenimo juostos atkarpa.“ Pavyzdžiui, “Viena boba turėjo verpti labai daug linų. Ji verpė verpė, nusibodo beverpiant, ir vis dar daug yra.“ – taip prasideda sakmė “Deivės veerpėjos“. Manau, ir pasakojimo intonacija , ir kalbos žodynas čia kasdieniškas, paimtas iš gyvosios, informacinės kalbos srauto. Patikėjęs kuriamo vaizdo gyvenimiškumu, skaitytojas patiria didesnę nuostabą, šiurpą, netgi baimę, toje kasdieniškoje tikrovėje išvydęs fantastines, neįprasto pavidalo būtybes. Tuo labiau, kad šios būtybės aktyvios, grėsmingos, grasinančios žmogui atimti netgi gyvybę.
Nesudėtingas mitologinių sakmių veiksmas – žmogaus susidūrimas su mitine būtybe – vyksta pasakotojo ir klausytojo aplinkoje: pirkioj, paupy, miške, lauke, jaujoj. Ir vyksta visai neseniai: vakar, užvakar, praėjusiais metais. Net tada, kai sakoma, jog viskas at
tsitiko „vieną kartą“, „ labai seniai“, suvokiame, kad tai netoks jau tolimas laikas, jei jį siekia žmonių atmintis.
Nors veiksmo vieta ir laikas mitologinėse sakmėse yra tikroviški, tačiau kiek neįprasti. Mitines būtybes žmogus dažniausiai susitinka negyvenamose vietose: miškuose, paupiuose, prie kapinių. Susitinka vėlai vakare, naktį. Tai irgi sustiprina tikroviškumo iliuziją: žmogus mitines būtybes susitinka ten, kur jos, žmonių įsitikinimu, gyvena, ir tokiu metu, kada jos dažniausiai jiems pasirodo. Veiksmo vieta ir laikas sustiprina pasakojamojo įvykio baisumą, nepaprastumą, o tuo pačiu sakmei suteikia patrauklumo ir populiarumo.
Mitologinių sakmių veikėjai irgi tikroviški, tokie, kokius juos įsivaizdavo patys sakmių kūrėjai ir pasakotojai. Žmonės sakmėse – paprasti valstiečiai, ūkininkai ir ūkininkės, bernai, mergos, piemenys. Viename sakmės siužete panašaus tipo herojus – turtingas, kitame – neturtingas, viename – dosnus, kitame – šykštus, viename – drąsus, kitame – bailus, viename – žinantis, kaip elgtis susitikus mitologines būtybes, kitame – nežinantis. Tačiau liaudies simpatijos sakmėje visada yra neturtingo, kuklaus, išmintingo žmogaus pusėje. Sakmėse žmogus gyvena savo įprastinėje aplinkoje, tačiau gyvena, išplėtęs akis ir pastatęs ausis. Susidūręs su mitinėmis būtybėmis, jis niekada nėra abejingas, pergyvena čia baimę, čia nuostabą, kartais išprotėja, suserga ir net miršta. Tie stiprūs jausmai, per kuriuos žmogus sakmėse tik ir atsiskleidžia, suteikia sakmėms lyrinį charakterį. Šiaip žmogus sakmėse neryškus, užgožtas mitinės būtybės paveikslo.
Visai kas kita yra mi
itinė būtybė. Ji mitologinėse sakmėse vaizduojam detaliai, netgi smulkmeniškai, su visu baisumu ir didingumu (o kartais paprastumu ir kasdieniškumu ).
Paprastos valstietiškos laumės ir jų didžiagalviai, kukulakiai vaikai, ramus medžiotojas perkūnas ir padangėmis lekiantys, ugnim žaižaruojantys aitvarai, žemiški burtininkai ir nepaprastas šimtaveidis velnias – visi jie ryškiai apšviesti, praslenka pro mūsų akis, tarsi sustingdyti, tačiau tuo pačiu metu paslaptingi ir neapčiuop.iami. Kartais net ištisos sakmės paskiriamos jų išvaizdai nusakyti.
Išsamiai mitologinėse sakmėse atsispindi ir mitinių būtybių poelgiai. Laumės paežerėse skalbia savo nesibaigiančius audeklus, verpia ir audžia, apdovanoja, nužudo arba pakeičia vaikus: laimės lemia naujagimių ateitį; aitvarai nešioja savo globėjams vogtus grūdus, pinigus ir pieno produktus; raganos kenkia žmonėms, gyvuliams ir visai gamtai, skraido į susirinkimus; burtininkai gydo apraganautuosius ir t.t. Lietuvių mitologinėse sakmėse veiksmas, kuriame išryškėja mitinių būtybių poelgiai, yra kiek vienpusiškas – dažniausiai vaizduojami žmogaus ir mitinių būtybių santykiai, ir labai retai tarpusavy susiduria tos pačios mitinės būtybės.
Mitologinės sakmės ir jose atsispindintis mitinis pasaulis veikia ir naujųjų laikų žmones, visiškai nebetikinčius mitinių būtybių egzistavimu. Primityvus, tačiau darnus , išbaigtas meninis vaizdas, netikėta akistata su šiurpumu, nepaprastumu daro sakmes patrauklias, įdomias net ir mūsų intelektualiam amžiui. Kita, nesenstanti mitologinių sakmių patrauklumo priežastis – jų istorinė, kultūrinė vertė. Sakmėse atsispindi ištisų epochų mūsų liaudies mitinis mąstymas, pasaulėjauta, socialiniai ir
r kultūriniai santykiai, istorija.
Toliau norėtųsi plačiau paminėti mitines būtybes lietuviškoje sakmėje.Mitinės būtybės sakmėje
Sakmėse dažnai sutinkame Perkūną. Perkūnas, vienas iš plačiausiai garbintų dievų – dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Žmogus, vadovaudamasis įgimta nuovoka, pajutęs tikrąjį dievą savo širdyje, protu ėmė ieškoti jo aplinkoje. “Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo pradininką; suvokęs visų daiktų kūrėją ir valdovą, ėmė jį garbinti, bet garbinimas neatskiriamas nuo baimės, todėl savo pojūčiais lenkėsi reiškiniui, kuris labiausiai jį baugino“. Audros, kruša, žaibas, griaustinis – baisios, nesuprantamos jėgos pavergė žmogaus protą: jos tokios galingos, kad griauna, ardo, naikina, viską, net šventyklas ir dievų statulas. Vadinasi, tų jėgų valdovas turi būti galingiausia dievybė. Žmogus tą dievybę iškėlė virš gamtos ir davė jai Perkūno vardą. Lietuvių gentys Perkūną garbino be galo iškilmingai, apeigos jo garbei būdavo puošniausios, jam buvo skirti aukurai, girios, pastatytos gražios šventyklos. Galbūt todėl nemažas kraitis sakmių skirtos Perkūnui („ Kur man bėgt?“, „ Per žemos durys“ ir kt.) Kad jo žmonės bijojo ir net blogą žodį bijojo apie jį ištart byloja sakmė „ Nubaustas piemuo“: „Vienas piemuo, perkūnui bildant, sakęs, jog jo tėvas parvažiuojąs su vežimu. Jisai turįs didelę pypkę, kurią užkūręs užrūko, kad visi pašaliai aptemsta, o perkūno bildesys esąs tik vežimo tekinių brazdėjimas. Jis visai nebijojęs perkūno trenksmo, lyg tyčiojęsis ir visokiais būdais niekinęs patį perkūną. Tik kad davęs perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs“. Kaip ir anksčiau minėjau, kad sakmės dažnai yra pamokančios. Tai mes matome ir šioje sakmėje.
Deivė, turinti didelę galią danguje ir žemėje buvo Laima. Plačiausiai jos vardas minimas prūsų, lietuvių, žemaičių liaudies sakmėse. Šiuo vardu buvo vadinama moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą. Labiausiai ji stengdavusi palengvinti gimdyvių kančias, rūpindavosi naujagimiu, jo sveikata ir likimu, paduodavo žinduką, apklostydavo. Žmonės manė, kad Laima pasirodydavusi ant kai kurių kalnų ir dainuodavusi, kai norėdavo perspėti, jog gresia pavojus. Kunimiršis – taip dar vadinama Laima liaudies sakmėse, šokanti mėnesienos šviesoje ant mergelių kapų su jų vėlėmis. Medžiojima – taip Laima vadinama medžiotojų sakmėse; ji gyvenusi giriose, gainiodavusi žvėris, juos gąsdindavusi, o kartais netgi ganydavusi dideles briedžių, stirnų ir kitokių žvėrių bandas.
Šalia jos sutinkame ir kitą Deivę – Laimę. Ši Deivė globojanti žemės vaisius. Ji apsireikšdavusi žmonėms trejopais spalvos rūbais. Jei turįs būti geras derlius, ji apsivelkanti žaliai, jei karas – raudonai, o jei badas arba maras – juodai. Laimė esą taip pat lemdavusi žmonių likimus. Tai aiškiai parodoma sakmėse: „Meduogalėliai“, „Prigėręs vaikas“, „Laimių lėmimas“ ir kt..
Giltinė – mirties deivė. Ji priklauso pačioms seniausioms deivėms. Giltinės vardas kilęs iš žodžių “gelti”, “geluonis”, “geltonis”. Šie žodžiai susiję su mirtimi. Giltinė – deivės Laimos sesuo. Jų abiejų veikla susieta su žmogumi, taip pat su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Jei Laima siejosi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė – su pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija buvo stebėti, kada ateina laikas žmogui mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti. Giltinė dažnai buvo vaizduojama pelėdos pavidalu. Šis paslaptingas nakties paukštis savo siaubingu balsu pranašaudavo gręsiančią nelaimę, besiartinančią mirtį, gaisrą, nesantuokinio kūdikio gimimą. Be to, pelėda buvo laikoma tamsos, nakties paukšte, Mėnulio deive, dar vadinta Mėnule. Giltinei artimos Maro deivės, o jos tarnaitė buvusi Magyla. Senovės lietuvių mitologijoje Giltinė taip pat buvo vaizduojama kaip tyli, labai liesa moteris baltais drabužiais, folklore minima, kad kadaise ji buvusi tokia pat graži, kaip ir Laima, bet vienąkart pakliuvusi bėdon (pagal vienus šaltinius – uždaryta karste) ir per tą laiką labai pasikeitusi. Liaudies sakmėse dažnai minima, kaip žmogus, norėdamas apgauti besiartinančią mirtį, įvairių gudrybių pagalba stengdavosi ją apgauti – nukirpti Giltinei jos ilgus .nagus ar dvišaką liežuvį. Verta pastebėti, kad dalis šių vaizdinių, kaip ir vėlesnis Giltinės vaizdavimas su dalgiu rankoje ir griaučių pavidalu į Lietuvą atėjo iš krikščionybės. Vėlinių metu senovėje kai kuriose vietose Giltinė būdavo paminima, kepant tam tikrus paplotėlius, vėliau išdalinamus elgetoms, kad šie melstųsi už išėjusiuosius Anapilin.
Kita, taipogi neretai sutinkama Deivė – Laumė. Sakmės apie Laumes, mano nuomone, itin populiarios. “Pats Laumės vaizdinys, kokį mes jį matome šiose sakmėse, galutinai susiformavo jau palyginti aukštos kultūros žemdirbių visuomenėje. Tai rodo antropomorfinė laumės išvaizda ir funkcijos, susijusios su žemdirbyste (linų verpimas, audimas, audeklų skalbimas).“ Sakmėse apie laumes iš vienos pusės iškyla stichijos gaivališkumas, ir – racionalumas, grėsmė žmogui, o iš kitos – žmogaus sumanumas, sugebėjimas šias gamtos jėgas pajungti savo naudai. Sumani moteris mokėdavo Laumę įjungti į savo darbą: austi, skalbti. Laumę iš ties dažnai galim sutikti daugelyje sakmių, tokių kaip: „Dėgė, Špėgė ir Nokužė“, „ Ausk, ausk, Krauzele“, „ Laumių audeklai‘, „Laumių dovanos‘, „Laumės skalbėjos“ ir daugelyje kitų.
Aitvaro vaizdinys – žymiai vėlyvesnės kilmės. Taip manau dėl to, kad jis, formavosi irstant pirmykštei bendruomenei ir ypač sustiprėjus socialinei nelygybei. Jis atspindi ne žmogui pavojingas iki galo nesuvoktas gamtos, o socialines jėgas. Sakmėse apie aitvarus smerkiamas nedoras žmogaus pralobimas, išnaudojant kitą žmogų, per didelis turto troškimas. Aitvaras lietuvių sakmėje tampa naminiu, kartais net padedančiu dirbti įvairius darbus. „Skrendantis aitvaras“, „Sugautas aitvaras“, „Rastas kaištis“, „Aitvaro išperinimas“ – tai sakmės kuriame sutinkame šią mitinę būtybę. Bet tai tik maža dalis sakmių apie Aitvarą.
Kita, visai žmogaus pašonėje įsikūrusi mitinė būtybė – Kaukas. Tai taipogi naminė dievybė, kuri savo garbintojams nešdavusi javų, pinigų, mėsos, pieno ir kt. Jis, esą būdavęs penkių colių. „Šeimininkės, norėdamos Kauką prisivilioti į savo namus, gamindavo iš vieno siūlo švarkučius ir užkasdavo po namų kerte; dievukai, suradę drabužius, apsivilkdavę jais ir pasidarydavę namų tarnais.“ Žmonių pasakojimai byloja, kad Kaukai lėkdavo pas turtingesnius ūkininkus ir, privogę visokių daiktų, nešdavo juos savo šeimininkams. Sakoma, kad kas gera širdimi priimdavęs tas pirmąsias dovanas, tas galėdavęs tikėtis paskui dar geresnių, ir priešingai – jei kas jas paniekindavęs, Kaukai padegdavę namus ir išskrisdavę. Sakmėse ir Aitvaras, ir Kaukas veikia greta.
Namų dvasia ir gydytojas, sutinkamas sakmėje yra Žaltys, dar vadintas Aušlaviu. Senovėje žalčių garbinimas buvo itin paplitęs. Jam buvo priskiriama antgamtinių savybių, jis buvo laikomas dievaičiu, geruoju namų globėju; žmonės apgyvendindavo jį savo namuose, prižiūrėdavo, maitindavo, kartu su juo miegodavo ir visiškai jo nebijojo. Manyta, kad žaltys buvęs labai protingas padaras, kasmet išsinerdavęs iš odos nuolat atsinaujindavęsis ir todėl buvęs nemirtingas. Žalčio protingumą byloja viena iš sakmių :“ Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį. Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal – padėti, kur radau. Išnešiau. Bet kol aš juos turėjau pirkioj, žaltys spėjo pamatyti, kad nėra kiaušinių. Jo nueita pirkaitėn ir apnuodyta puodynė pieno. Kai atėjo iš prikaitės, tai jau rado mano padėtus kiaušinius. Tada vėl nuėjo pirkaitėn, apsivyniojo apie puodynę ir ją apvertė“. Taigi, kaip ir daugelyje sakmių, taip ir šioje, parodoma pagarba mitinei būtybei, taipogi, kaip jau minėjau, parodoma, kad žalčio būta protingo.
Šalia žalčio sutinkame ir Gyvatę. Sakmėse gyvatės dažniausiai pasireiškia kaip gan ilgi ir stambūs ropliai. Neretai pasipuošusios įvairiomis spalvomis, lyg vaivorykštė. Kiekviena bendruomenė turi savo vadą, taip yra ir čia. Yra visų gyvačių vadas – karalius. Jis visada vaizduojamas su neapsakomom gal.iom ir grožiu pasižyminčia karūna, rečiau net ir su skeptru. Šie aksesuarai parodo jo galybė, sumanumą. Tai akivaizdu sakmėse „Gyvatės karūna“, „Karūnuota gyvatė“. Visa gyvačių karaliaus galia yra sutelkta į karūną. Netekęs jos – jis bejėgis, o gavęs ją – visagalis. Ši tema yra viena iš pagrindinių temų apie gyvatę ir žmogų, t.y. mėginimas pasisavinti – pavogti karūną. Baigčių būdavo įvairiausių. Buvo taip pat manoma kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėje paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi ant skruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (įdomu tai, kad daugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis).
Daugiausiai mitologiniu sakmių Lietuvoje yra užrašyta apie Velnią. Būtent dėl to apie jį norėtųsi kalbėti daug plačiau, nei apie kitas mitines būtybes. Net ir šiandien Velnias minimas mūsų šnekamojoje kalboje. „Velnias dažnai minimas keikiantis, jis vartojamas džiaugsmui ir nuoskaudai, jo vardu vadinamos atskiros landšafto dalys, augalai ir gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai ir darbo įrankiai; iš daiktavardžio velnias padaryta aibė vaizdingųjų veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių.“
Velnias spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų: pikta dvasia, kipšas, šėtonas, biesas, nelabasis, nečysta dvasia, pinčiukas, spirukas, prakeiktasis, naktis ir t.t., bei įvairią išvaizdą. Bendroji velnio charakteristika sudaryta daugiau remiantis tikėjimais, mitologinėmis sakmėmis – kūriniais, kuriuose vaizduojamo velnio tikrumu buvo tikima. Velnias buvo įsivaizduojamas kaip žemės ir požemio būtybė, nes jo gyvenamoji vieta – balos, raistai, miškai. Taipogi, kartais jis ir žmogaus gyvenamųjų bei ūkinių pastatų būtybė. Sakmėse jis vaizduojamas ir pagyvenęs, ir jaunas, ir ne paslankus, ir labai greitas; jis ne tik juodas, bet ir žalias, raudonas, kartais – net ir rainas. Apie jo išvaizdą užsimenama daugiau kaip pusėje visų mitologinių sakmių apie velnius. Pagal luomą jis – ponas, kunigas, pagal verslą – medžiotojas, muzikantas, kalvis, batsiuvys, pagal tautybę – vokietis(vokietukas), pagal amžių ir lytį – jaunikaitis, vaikas, mergina, moteris. Apie jo atsiradimą taipogi aiškinama sakmėse. Populiariausios yra dvi: „Gerų ir blogų angelų sutvėrimas“ ir „ Blogų angelų sukilimas prieš dievą“.
Sakmėse neretai piešiamas ir velnio turto paveikslas. Tai matome sakmėse, kuriose velnias dažnai duoda arba skolina pinigus, norėdamas mainais gauti žmogaus sielą. Tad ilgainiui velnias lietuvių tautosakoje tampa turtingiausia mitine būtybe.
Norėdama peržvelgti sakmes apie velnią, net neįsivaizdavau, kad jų šitokia galybė. Labiausiai man patikusios yra: „Velnių vestuvės“, „Muzikantas velnių puotoje“, „ Maloni nakvynė“, „Pakartas už kojos“. Visos jos šmaikščios, kai kurios net ir linksmos. Peržvelgusi nemažą dalį sakmių, pastebėjau, kad velnias jose vaizduojamos daug plačiau ir įvairiapusiškiau už visas kitas mitines būtybes. Vienos mitinės būtybės (kaukai ir aitvarai, laimės ir laumės) daugiau santykiauja su žmonėmis, kitos (dievas, perkūnas) – su žmonėmis ir velniu, o velnių visur pilna: jie bendradarbiauja su dievu, draugauja su burtininkais ir raganomis, pykstasi su perkūnu, draugauja, bendradarbiauja ir pykstasi su žmonėmis ir pagaliau jie bendrauja tarpusavyje: rūpinasi savo vaikais, kelia puotas ir vestuves, įsakinėja vieni kitiems ir vykdo įsakymus.
Šalia jau minėtų deivių sakmėje radau ir Raganą. Apie ją kalbu tik dabar, nes kalbėdama apie velnią iš kart šalia matau raganą. Raganos sakmėse vertinamos gerai, kai išsklaidydavo audros debesį, prišaukdavo lietų, padėdavo sugauti vagį, magiškais užkeikimais gydydavo žmones ir gyvulius, atkerėdavo užburtus gyvius. Ir vis tik dažniau patariama vengti raganaujančių, prieštaringai vertinami veiksmai, kuriais siekiama padidinti javų derlių, pagausinti pieną. “Raganomis laikomų moterų veiksmai (jos renka rasą per Jonines, joja ant pagaikščio, šluotos, karties ar avilio, melžia akėtvirbius, m.audosi suloje prieš Jurgines ir pan.) analogiški realiems papročiams.” Į magiją imta žiūrėti įtariai, kai buvo atrastas savotiškas ‘materijos tvermės dėsnis’: gėrybių negalima gauti iš niekur, jei vienas žmogus pasitelkia magiją ir turi ko nors daugiau, jis nuskriaudžia savo bendruomenės narius. Kad raganų bijota, norėta jų atsikratyti byloja
sakmės “Raganų plukdymai ir deginimai”, “Sudegintos seserys”, “Raganos širdis” ir kt.Išvados
Šiame darbe peržvelgiau tik nedidelę dalį mitinių būtybių. Pasirinkau mano supratimu pačias svarbiausias, dažniausiai minimas tiek mano analizuotoje literatūroje, tiek skaitytose sakmėse. Mūsų protėviai jautė, kad jie yra žemės pagimdytos visatos dalelės. Jie buvo stipriai suaugę su visa gamta, kurioje nebuvo ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Visa buvo Viena. Žmogus jautė paslaptingai alsuojančią Gyvybės Jėgą. Jam atrodė, kad nuo Jos priklausė dangaus kūnų sukimasis, visoks augimas (žmogaus, gyvulio, augalo) bei keitimasis (gimimas, mirtis, atgimimas). Paslaptingoji Gyvybės Jėga žmogų supančiame pasaulyje glūdėjo ne visur vienodai sutelkta. Dėl to tam tikri daiktai turėjo ypatingą galią. Buvo įdvasinami ne tik atskiri gumbuotai, kreivai, neįprastai išsišakoję ar iš dviejų kelmų kamienų į vieną suaugę medžiai, bet dvasių buveine laikytos ištisos giraitės, upeliai, ežerai, akmenys. Manau, kad todėl šitiek daug mitinių būtybių egzistavo to meto žmonių tarpe. Džiugu, kad visas jas galim rasti mūsų protėvių paliktame sakmių aruode. Mane be galo sužavėjo senovės žmonių gebėjimas gamtoje įžvelgti šitokį didelį ryšį su mitine būtybe, bei jos perteikimas į sakmę.Literatūros sąrašas
1. Vėlius N. Laumių dovanos.- Vilnius, 1979
2. Vėlius N. Lietuvių mitologija.- Vilnius, 1995
3. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis.- Vilnius, 1987
4. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija.- Vilnius, 1986
5. Beresnevičius G. Laurinkienė N. Lietuvių mitologija. // Mitologijos enciklopedija.-Vilnius, 1999

Leave a Comment