mitai

Nuo seniausių laikų žmonės kūrė pasakojimus, aiškinančius juos supantį pasaulį. Mitai bando paaiškinti įvairius įvykius, pavyzdžiui, kaip buvo sukurtas pasaulis arba kodėl miršta žmonės, taip pat gamtos reiškinius, tokius kaip atmosferos sąlygos.

Mitologijoje yra bauginančių būtybių, kurios galėjo būti sukurtos vaizduoti blogiui. Kai kurios iš jų – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, kitos panorėjusios gali keisti savo išvaizdą,pavyzdžiui,laumės,raganos ar kaukai.
Laumės yra vienos iš seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Vaizdiniai apie laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vaardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose. Laumės atsirado ,kai nuslinkus ledynams mūsų krašto teritorija buvo apgyvendinta pirmųjų žmonių. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų laumėms, keltų fėjoms.Daugelyje lietuviškų sakmių laumės draskydavusios,ėsdavusios žmones ir vaikus.Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus, žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti kaulus, nusukti galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams laumės liepia malti žmonių kaulus arba juos pasmaugia ir suuvalgo.
Netekusios kanibalistynių atributų, vėlesnių laikų laumės vaizduojamos gražiausiomis moterimis ar merginomis, apsirengusiomis puikiais drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, moteriškos. Be to, jos buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis arba nešančios pražūties ir mirties gr

rėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyrams.
Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie laumių gebėjimą šokiais ir dainomis, užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų veiklos reiškimosi laikas buvo pirmos jauno mėnulio dienos.
Lietuvių sakmėse laumės mėgdavo rinktis prie upių, ežerų, pelkių, rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio jaunačiai ar pilnačiai. Susirinkusios linksmindavosi, šokdavo rateliu. Pievose ar miškuose lyg išmintus apskritimus žmonės laikė laumių šokių vietomis. Taip pat laumės dainuodavusios. Jų dainų garsas apžavėdavęs žmones. Kad negirdėtų laumių dainų žmonės užsikimšdavo ausis, nes išgirdus jų dainavimą, jos paskandindavo juos arba patys žmonės numirdavę. Dainuodamos deivės laumės apstulbindavusios žmones savo siaubingu balsu. Jų dainos taip pat sukeldavusios audras.
Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose susietuose su Laumės juosta ir jos paasirodymu danguje po lietaus. Iš Laumės juostos pasirodymo žmonės spėjo ateitį. Jų žinioje buvo ne tik atmosferos reiškiniai, bet ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu, taip pat ir žemės paviršiumi. Laumės nešusios sterblėmis žemes, supildamos piliakalnius. Jų žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami Laumių stalais arba Laumių akmenimis.
Mitinė tautosaka sako, kad laumės buvusios ne tik žemės, bet ir dangaus deivės bendravusios su dangaus dievais. Laumės yra akmens amžiaus deivės. Jos, kaip ir kitos ak
kmens amžiaus mitinės būtybės, nepakenčia arba tiesiog bijo metalo.
Raganų vaizdiniai atsirado ankstyvosios giminės matriarchatinės santvarkos laikais. Taip manyti verčia su šia pusiau paprasta, pusiau antgamtine būtybę susiję tautosakos, tikėjimų, maginių veiksmų elementai, gyvenimo realijos. Sakmėse apie raganas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų.
Raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojos, lunatikės nakties būtybės. Raganos vardas pirmiausia susijęs su žodžiu „regėti“, „viską žinoti“, „viską galėti“, „būti aiškiarege.Be to,jis galėjo sietis ir su raguotu mėnuliu,t.y. jaunatiniu ir delčia.
Raganoms raganavimas visą laiką daug bendrą turėjo su magijos veiksmais, kurie sudarė seniausių žmonijos religinių vaizdinių dalį. Tuos maginius veiksmus atlikinėjo moterys, tariamai geriau sugebančios bendrauti su antgamtiniu pasauliu, ypač su dvasiomis, galėjusiomis paveikti savo naudai gamtos reiškinius, numalšinti giminės arba genties priešus, taip pat suteikti bendruomenei gerovę, išgydyti ligas. Raganų atliekami darbai buvo grindžiami veiksmo magija ir žodžio magija. Žodžio magijai priklausė užkalbėjimai, pirmykštės maldos. Pagrindinė jų funkcija buvo išlaikyti Visatoje pusiausvyrą, riboti gyvybinės energijos perteklių, prižiūrėti, kad Visatoje viskas būtų saikinga. Tikėta, kad jei raganos netramdytų augalijos, gyvūnijos, negyvosios gamtos, dangaus kūnų, jie visi peržengtų savo ribas, pasidarytų netvarka. Raganos tvarko ir dangaus šviesulius. Jos galinčios atimti ar pakeisti deivės Laimos žmogui skirta dalią, sveikatą, atsiųsti ankstyvą senatvę, ta
arpusavio nesantaiką, daugelį kitų nesėkmių. Raganos galėdavusios atimti javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaidyti žvėris, o žvejams žuvis. Galėjusios skraidyti ore, skleisti kibirkštis ir ugnį.
Ragana buvo tarpininkė tarp dangaus ir žemės, tarp dievų ir žmonių. Per ilgus tūkstantmečius raganos ir liko pusiau žmogiškomis, pusiau dieviškomis būtybėmis. Jos artimai bendravo su deivėmis.
Viena raganų galių buvo tariamas sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais: ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis, kalėmis, kumelėmis, kiaulėmis. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties ir atgimimo simboliai susiję su visu gyvuoju pasauliu.
Raganų deivė buvo Ragė. Jos sėdinčios statulą darydavo iš akmens. Ją garbindavo medžiotojai, pavasarį degindami pirmutinius kiaušinius, avių vilnas, moterų plaukus, sviestą, sūrį.

Kaukai priklauso prie požemio dievaičių arba dvasių. Jų vaizdiniai atsirado giminės santvarkos laikais. Kaukų atsiradimo ir susiformavimo pagrindas, greičiausiai buvo archainis tikėjimas, kad mirę žmonės arba gimę negyvi lankosi savo namuose. Kūdikiai, ypač nužudyti darant abortą, vartojant nuodingus augalus.
Lietuviams priėmus krikščionybę, imta tikėti, kad kaukais pavirsta mirę nekrikštyti kūdikiai, nes jie laikyti dar pagonimis. Palaidoti kūdikiai tampantys dvaselėmis, kurių seniausias pavidalas buvo paukštis. Anot archainių tikėjimų, miręs žmogus, ypač ne savo mirtimi, virsta paukščiu, kurio tikslas atkeršyti už savo nužudymą. Tokios vėlės paukščiai gąsdindavę žmones, ypač gimdyves.
Rašytiniai šaltiniai ir tautosaka rodo, kad kaukų būta vyriškų ir mo
oteriškų. Tai maži vyrukai, moterėlės, vaikučiai. Moterys kaukės atrodžiusios kaip mažos mergytės su baltais nuometais, vyrukai apsirengę žaliais arba mėlynais, kartais raudonais drabužiais.
Jie lankydavosi arba pastoviai gyvendavo sodyboje(kluone, svirne, kamaroje) ir skalsindavo naudą. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną.
Kauko pavadinimas, greičiausiai, kilęs nuo žodžio ‚,kaukti“. ,,Kaukti“ reiškia cypti, verkti, prašyti, rėkti.Kaukučiai, kaip būdinga visiems kūdikiams,dažnai verkia, prašydami aprengti, pamaitinti.
Gyvenantys po žemėmis kaukai savo žinioje turėję kai kuriuos ypatingus augalus, kurie žmonėms teikdavę gyvenimo džiaugsmo. Mitologiniuose pasakojimuose dažniausiai manoma, kad dvaselės kaukai susiję su žeme. Jie galėdavę pasirodyti molyje, žemės grumstuose. Be to, kaukus dar vadino nykštukais, požemio žmogeliais, kuriuos kviesdavosi žyniai kaukučionys į numatytą vietą prisaikdindavo ten gyventi.
Kaukai pirmą kartą sodyboje pasirodo netikėtai, atnešdami kokį nors menkniekį, pvz.: skiedrų, šieno, šipulių ir pan. Jei šeimininkas tai priima, pasirodo ir patys kaukai, kartais apsirengę skarmalais, kartais nuogi. Verkšlendami jie prašo, kad kas nors juos aprengtų. Tada šeimininkė delčios dieną, pasitaikančią ketvirtadienį, turėdavo parūpinti jiems drabužius tokiu būdu: linus iš kūtelių ryšiu, tą dieną išminti, nubraukti, suverpti, išausti audeklą ir tą patį vakarą pasiūti. Jei taip greitai šeimininkė nepasiūdavo kaukams drabužių, jie verkdami išeidavo iš tų namų.
Kaukus maitindavo žemės produktais: duona, pienu ir apeiginiu gėrimu – alumi.
Kaukai niekada nenešė pinigų. Kaukai atneša įvairių daiktų nepaėmę iš kitų žmonių, o suradę vietose, kur jie gali būti nenaudojami arba kurie niekam nereikalingi.
Kaukai dažniausiai globodavę vargšus, o bausdavę blogus žmones.

Leave a Comment