Faustas

9880 0

„Faustas”

Dar Strasburgo studentas J.V.Gėtė pradėjo rašyti „Faustą”. Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas.

Fausto tragedija. – Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

Bet apie šitą pasaulio harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, beet gyvena, jis sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Viešpats pasitiki žmonėmis. Nors „žmogus tol klysta, kol žemėje gyvena “, bet „geras žmogus ir miglotuose siekimuose nujaus visad teisingą kelią”. Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei artybė negali nuraminti siaudžiančios krūtinės”.

Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti jo neįstengs. Kol teisingą kelią suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti, naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe, pavesdamas saave kitų gerovei jis pasijus laimingas.

Pirmoji dalis

Pažinti. – Iš Dangaus veiksmas nusileidžia į žemę, į celę, kur yra Faustas, pražilęs, sunykęs, sielvarto draskomas. Iki šiol Faustas ieškojo pasitenkinimo moksle. Jis studijavo filosofiją, teisę, mediciną ir net teologiją, bet mokslas jam neatsakė, kur gyvenimo es

smė ir jo laimė. Buvo griebęsis ir magijos, bet veltui. Širdis nepažino džiaugsmo ir nebesitiki jo pažinti, o troškimas pažinti tebekankina.

Faustas pasijunta esąs nebe Dievybės paveikslas, bet šliaužiojąs ir besisotinąs dulkėmis kirminas, kurį sutriuškins praeivis. Ir desperacija įbruka Faustui į rankas nuodus.

Jau kelia indą prie lupų, bet sugaudžia Velykų varpai, suskamba angelų ir žmonių – Dangaus ir Žemės triumfo himnas. Jaunystės šviesių atsiminimų banga, kada ir jis jautėsi laimingas, stiprus jo kūno ryšys su žeme pažadina Faustui norą gyventi. Ir nusivylėlis iš savo „urvo” išeina į žmones.

Besilinksminančioje minioje ir jis prablaivėja: „Čia aš žmogus, čia aš galiu juo būti”, bet neilgam džiaugsmas. Nors gamtoje jis ilsisi, bet nusileidžia saulė, su ja veržiasi ir jo mintys, o kita jo pusė norėtų žemėje pasilikti, „Mano krrūtinėje gyvena dvi sielos, kurios nori viena nuo antros atsiskirti. Viena su šiurkščiu pamėgimu kausto prie žemės, antra galingai kyla į erdves”. Ir to dualizmo Faustas negali pakęsti. Jis šaukiasi dvasių, jeigu tokių yra, kad jį nuvestų į naują gyvenimą. Šitą juodžiausio pesimizmo valandą pasirodo juodas šuniukas.

Faustas pareina namo su šuniuku. Šuniukas pavirsta Mefistofeliu ir siūlosi Faustui patarnausiąs: jis pasotinsiąs Fausto troškimus, duosiąs tikrą gyvenimą. Faustas netiki, kad Mefistofelis, velnias, jį patenkintų: „Ką, vargše velnie, gali duoti? Ar tu gali žmogaus siekius iš
šmatuoti?” Bet Faustas jau neturi jėgų atsispirti. Ir susitaria, kada Faustas pasakys: „Sustok, akimirka žavinga”, kada jo širdis pasijus laiminga ir nebebus troškimų, tada jis atitenka Pragarui.

Naudotis. – Iš vienatvės Faustas išeina į viešumą, iš noro pažinti į norą gyventi ir naudotis, iš teorijos į praktiką, tenkindamas nebe proto galios, bet kūno žemuosius geismus. Faustą laimėjo ta dvasia, kuri jį traukė į žemę.

Mefistofelis siūlo Faustui dabar visokių džiaugsmų: veda jį į Auerbacho rūsį, kur studentai puotauja. Faustas nepatenkintas. Nugabena jį į raganų pirtį, kur jam duoda stebuklingo gėrimo ir grąžina jaunystę su jos aistromis. Ir tada aistros užvaldo jį. „Jis nori gyvuliškesnis už bet kuriuos gyvius būti”.

Toks Faustas pažįsta Margaritą. Reikalauja jos sau. Net pats Mefistofelis stebisi jo įžūlumu.

Mefistofelis nuveda jį į Margaritos kambarėlį. Kiekvienoje kertelėje spindi savininkės kilnumas ir skaistumas. Ir Faustas ima bjaurėtis savimi. Jis norėtų pabėgti, bet aistros tokios stiprios, jo bičiulio Mefistofelio įtaka tokia didelė, kad jis negali ja nusikratyti.

Ir jau visai pasiduoda aistroms, aiškiai jausdamas visą kaltę: „Kas tur įvykti, teįvyksta, te jos likimas ant manęs sugriūva”. Nusikalto. Nusikaltimas rieda naujomis aukomis: miršta Margaritos motina, Faustas nužudo Margaritos brolį Valentiną, kuris norėjo užstoti sesers garbę, pameta pačią Margaritą, danginąsi į Valpurgiją su raganomis džiaugtis. Bet raganų orgijose prieš jo akis iškyla blankus Margaritos paveikslas, at
tbunda sąžinė, ir jis reikalauja, kad Mefistofelis vestų pas Margaritą ir išvaduotų ją iš kalėjimo. Kai pamato Margaritą kalėjime sukaustytą, mirštančio brolio prakeiktą, savo kūdikį nužudžiusią, Faustas pajunta skausmą. Jis nori ją išgelbėti. Bet Margarita, pamačiusi Mefistofelį, atstumia Faustą ir, šaukdama Dievą, miršta, „Ji išgelbėta!”,- aidi iš aukštybių – Faustas su Mefistofeliu dingsta. Juos lydi tik šauksmai: „Henrikai, Henrikai!” – Ar tai pasmerkimo, ar dovanojimo šauksmas?

Antroji dalis

Tenkindamas žemuosius geismus, užuot radęs tikrąjį gyvenimą, Faustas kitiems gyvenimą sugriovė. Padaręs nusikaltimą, pamatė savo klaidas.

Grožėtis. – Susijaudinęs dėl Margaritos nelaimės, negali daugiau be sielvarto galvoti apie žemę ir aistras. Tikrojo gyvenimo ieško mene. Faustas veržiasi į antikos meną, į Graikiją. Mefistofelis nori sutrukdyti. Jis žino, kad tikrasis menas žmogų kilnina. Bet Faustas jau nebesuvaldomas. Jis veržiasi į tą meną, kuriame „visa, kas praeina, yra tik atspindys”.

Kurti. – Nepatenkintas Faustas ir menu. Tačiau menas Faustą pakėlė arčiau tobulybės, padarė jį harmoningą. Kaip meną valdo tam tikri dėsniai, taip žmogaus gyvenimas turi laikytis tam tikros tvarkos. Menas tik ugdo idėjas, o realizuoti jas gali tik veikimas. Dėl to Faustui veikimas yra viskas.

Dirbdamas visuomenės gerovei, matydamas savo darbo vaisius, Faustas jaučiasi galįs ištarti: „Sustok, akimirka žavinga!” Miršta. Faustas kyla prie Dievo Motinos kojų, kur jo laukia Margarita ir maldauja, kad būtų jam ma
aloninga: „Kas nuolatos siekė, tą galime išgelbėti”. O kaip su Mefistofeliu ir sutartimi? Jos kaip nebūta. Kodėl? – paaiškės, kai sužinosim, kas yra Mefistofelis.

Mefistofelis ir Faustas. – Mefistofelis gali būti trejopai suprantamas: demonas, žmogus, Fausto dalis. Tiesiogine prasme Mefistofelis yra demonas, piktoji dvasia, kuri nori paveržti Fausto sielą, pasirašo krauju sutartį, daro antgamtinius darbus: iš sienos leidžia vyną, skrenda oru ir t.t. Bet jis nieko didingo ar baisaus neturi. Toks Mefistofelis sutinkamas kiekvienos tautos pasakose.

Netiesiogine prasme Mefistofelis yra toks pat žmogus, kokių randame gyvenime. Jo charakteryje glūdi amžinas noras viską neigti. Jis žiūri tik į žmonių kankinimąsi; netiki, kad Faustas galėtų pakilti į tobulybę, jis net nesupranta žmogaus siekių. Tokie žmonės nesupranta, kad žmogui tik šiltos vietos neužtenka. Bet jie gerai pažįsta žmogaus silpnumus ir juos išnaudoja.

Mefistofeliui nieko nėra švento. Kur reikia ką sugriauti, jis visada geriausias gundytojas, padėjėjas ir tarnas. Bet bjaurų darbą ir atsakomybę jis palieka kitam. Išprovokavęs kitą blogam darbui, pats juokiasi; juokiasi ne humoro, bet sarkazmo juoku, kuris dar labiau griauna visa, kas buvo šventa.

Pagaliau Mefistofelis yra paties Fausto dalis. Būtent, jo jutiminė, materialinė pusė, kūnas. Savaime kūnas nėra blogas daiktas. Dėl to Mefistofelis taip pat yra tarp Viešpaties tarnų (Prologe). Bet jis blogas tada, kai pavergia žmogaus d

. . .

Join the Conversation

×
×