Romantizmo tradicija Viktoro Hugo poezijoje

Prancūzų romantizmas radosi keleriais metais vėliau negu vokiečių ar anglų. Pirmieji reikšmingi kūriniai išspausdinti XIXa. pradžioje. Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje:šalyje vyko politinių jėgų persigrupavimai ir politiniai perversmai,reikšmingi socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, todėl jau tada kilo klausimas, ar esama ryšio tarp šių politinių įvykių ir naujų reiškinių literatūroje. Vienas pirmųjų romantizmo teoretikų Augustas Vilhelmas fon Šlėgeris paskaitų cikle “Apie dramos meną ir literatūrą”, minėdamas tris tuometinės literatūros šaltinius, nurodo, kad pirmasis jų buvo Prancūzų revoliucija, padėjusi atsirasti laaisvai žmogaus asmenybei.

Greta lygybės ir brolybės svarbiausias paskelbtas tikslas – politinė ir socialinė laisvė. Besiformuojančio romantizmo “svarbiausioji tendencija” taip pat yra kūrėjo nepriklausomumas ir idėjų laisvė; svarbiausias romantinės poezijos įstatymas – nevaržoma poeto valia rinktis formą ir mintis. Romantikai pastebėjo, kad poezijoje reikia kitos kalbos, kitų žodžių ir raiškos formų intymiems išgyvenimams ir vien tik asmeniškiems pojūčiams nustatyti. Visi žodžiai paskelbiami lygūs; į poetinį žodyną įtraukiami vaizdingi, taip pat kasdienėje kalboje vartojami žodžiai, archaizmai, frazeologizmai.

Romantinės nuotaikos nuolat keičiasi, dominavę prozos žanrai išstumiami poezijos, vėėliau tampa populiarūs istoriniai romanai ir romantinė drama. 1789 – 1794 m. revoliucija užbaigė Švietimo epochos idėjų raidą ir pakirto klasicizmo literatūros šaknis. Aktyviai ima reikštis žymūs politiniai veikėjai ir publicistai Fr. R. de Chateaubriandas, A. L. G. de Stael, H.B. Constant de Re

ebecque’as, A. de Lamartinas.

Romantizmo literatūros įsigalėjimą trukdė Napoleono vykdyta kultūros politika: imperatoriaus dvare buvo grįžtama prie antikinės atributikos, statomi ampyro stiliaus pastatai ir paminklai, proteguojami vėlyvojo klasicizmo rašytojai dramaturgai. Romantizmo literatūrą stabdė prancūzų nacionalizmas, sustiprėjęs Napoleono valdymo epochoje, nes romantizmas iš dalies buvo suprantamas kaip užsienio, pirmiausia vokiečių, anglų, kultūros apraiška.

Pirmieji romantizmo kūriniai pasirodo XIXa. pirmą dešimtmetį (A. L.G. de Stael, A. de Lamartinas) , o nuo 1823 m. pradedamas leisti žurnalas almanachas “Prancūzų mūza”, kur savo darbus publikavo rašytojai romantikai, daugiausia pirmojo senaklio

1
nariai.

Romantikai buriasi į ratelius, aptarinėja savo kūrybą; viena mėgiamų susirinkimo vietų – Arsenalo biblioteka.1823 m. rašytojų grupė pasivadina “Senakliu”. Šiam iširus, 1828 m. susikuria Antrasis senaklis, kur aktyviausiai reiškėsi A. De Musset, T. Gautier, A. Dumas, tėvas.

Viena iš prancūzų romantizmo appraiškų – Williamo Shakespeare’o kūrybos propagavimas, nes ortodoksalūs klasicizmo ir reglamentuotos literatūros šalininkai jo atžvilgiu buvo negatyviai nusiteikę.

Viktoras Hugo – ryškiausias romantizmo rašytojas Prancūzijoje, poetas, romanistas, vienas reikšmingiausių XIXa. dramaturgų.

Pirmuosius rimtus eilėraščius Hugo parašė dar neturėdamas dvidešimties, o sulaukęs dvidešimties metų išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį “Odės ir įvairūs eilėraščiai”(1822 m.). Ankstyvoji V. Hugo poezija atspindi konservatyvią dvasią, joje galima rasti temų ir motyvų, kurie nebus plėtojami vėlesnėje (jau romantinėje) jo kūryboje. Konservatyviąją dvasią jo poezijoje nulėmė rojalistinių pažiūrų motina bei rašytojo di

ievaitis konservatorius Fr. R. de Šatobrianas. Šio rinkinio pratarmėje jaunasis poetas paskelbia į viską žvelgiąs ir viską vertinąs “iš monachijos idėjų ir religinio mokymo aukštumos”. Tai reiškia, kad jis sveikina visa, kas stiprina į sostą grįžusių Burbonų valdžią, kas stiprina Bažnyčios autoritetą.

Pirmųjų poetinių kūrinių tematika nėra turtinga, idėjinis kryptingumas svyra į vieną pusę – rojalistinių minčių puoselėjimo link. Pavyzdžiui odėje “Verdeno mergelės” jis apverkia revoliucijos aukas – tris seseris, kurios su gėlėmis sutiko rojalistų kariuomenę, vėliau revoliucionieriai jas nubaudė mirtimi. Poetui jos taip pat yra kankinės. Keletas odžių skirta ir karaliaus rūmų gyvenimui: “Kunigaikščio de Beri mirtis”, “Kunigaikščio de Bordo krikštas”. Ankstyvojoje poezijoje jaučiamas autoriaus nebrandumas – odės pernelyg iškilmingos, stilius pompastiškas. Poetas jaučia, kad naujų skaitytojų netenkina senoji šio žanro forma ir stilius, todėl ieško lankstumo ir gyvumo, suteikdamas joms dramatizmo, o pasakojimui ir poetiniams vaizdams – veržlumo.

Neilgai jis lieka prieraišus klasicizmo tradicijai, nes guvus protas greitai suvokė, kad klasicizmo perspektyva siaurėja, tuo tarpu romantizmo horizontai plečiasi. 1826 m. išleidžiama dar viena V. Hugo poezijos knyga – “Odės ir baladės”, kuri rodo

2

atgimstant baladės žanrą. Užmirštų žanrų atgaivinimas – vienas iš romantizmo
literatūros bruožų.

V. Hugo nurodo, kad “baladės” žanro kurinys atpalaiduoja kūrėjo sparnus, tai keista ir įmantri poetinė išmonė, leidžianti nevaržomai prasiveržti fantazijai, asmenybės savitumui.

Čia poetas ima rašyti ei

ilėraščius, skirtus viduramžiams, Prancūzijos praeičiai, istorijai, poezijoje atsiranda daug elementų, pasiskolintų iš liaudies kūrybos. Tai buvo pirmieji jo literatūrimės evoliucijos ženklai.

Jo baladėse dažnai tamsūs spalvų tonai: tai, kas vaizduojama, vyksta naktį, tolimuose slėniuose ar apleistose bažnyčiose. Tokia baladė yra “Raganų ratelis”. Joje vaizduojama, kaip po vienuolyno skliautais renkasi raganos ir ramybės neturinčios dvasios. Prasideda raganų šokis: nuo šėlsmo ir triukšmo bunda požemiuose palaidoti žmonės, kurie prisijungia prie šėlstančiųjų.

Kito tipo baladėse atgimsta įspūdingi viduramžių vaizdai – feodalų pilys, pasienio sargybos bokštai, riterių turnyrai, paradai, medžioklės, kovos. Šiose baladėse dominuoja šviesios ir ryškios spalvos, juk ryškūs buvo viduramžiais gyvenusiųjų papuošalai, skydai, spindintys šalmai, ar blizgantys iečių galai. Baladėse gausu įsivaizduojamų aštrių garsų, energingo judesio, įspudingo margumyno, muzikalaus eilių skambumo. Vietoj klasicistinio aleksandrino atsiranda kintančių metrų eilučių, garsų mėgdžiojimų, muzikinių garsinių antitezių.

Taip baigiasi V. Hugo kelias į romantinę poeziją. Su rinkiniu “Orentalės” prasidės naujas – ramantinis jo poezijos tarpsnis.

Poetiniai eksperimentai tęsiami ir rinkinyje – “Orentalės”(1829 m.). Šis žodis V. Hugo asocijuojasi su viskuo, kas vaizdinga, netikėta, kas žadina vaizduotę. Tai eilėraščiai apie tariamus Rytų kraštus, tačiau tai nereiškia, kad visi eilėraščiai skirti egzotiškiems kraštams. “Orentalės” – tai fantazijos vaisius. Reikšdamas kūrėjo laisvę ir ieškodamas romantinių temų bei spalvų, žvilgsnį poetas kreipia į Rytų egzotiką, bet kartu, šiuose eilėraščiuose la
aipsniškai ryškėja naujos politinės aktualijos: tautų teisė būti laisvomis. Kartu “Orentalės” – romantinio išradingumo ir drąsaus eiliavimo viršūnė. Virtuoziškumo šedevru galėtų būti eilėraštis “Džinai’. Pirmojoje eilėraščio pusėje kiekviena strofa rašoma vis kitu metru. Pradžioje, pasakodamas apie
neįvardintą ramybėje tūnantį pamario miestą, rašytojas naudoja dviskiemenę eilutę.

3

Vėliau atsiranda vos girdimas triukšmas – eilutė tampa trijų skiemenų, triukšmui stiprėjant ilgėja ir strofų eilutės. Kulminacija – dešimties eilučių strofa. Ištarus žodį “Pranaše’ – lyg burtažodį, lyg maldos pradžią – džinų antplūdis po truputį ima slūgti,
eilutės atgaline tvarka trumpėja. Paskutinė strofa, kaip ir pirmoji, – dviskiemenė,
byloja apie grįžusią visišką tylą. Džinai šiame eilėraštyje primena raganų ratelį, vampyrus ar netikėtai pasirodančius vaiduoklius (tai romantikų mėgstamos iš viduramžių pasiskolintos temos), jie visi nesusyję su rytiečių mitologija.

“Orentalės” eilėraščiams būdingesnis epiškumas nei lyriškumas. Poeto žvilgsnis nukreiptas išorėn, jis tik fiksuoja, ką mato akys, ką kuria regimo ar girdimo įspūdžio audrinama laki fantazija.

1831-ųjų lapkritį išeina naujas poezijos rinkinys “Rudens lapai”, jame girdėti šeimos problemų atgarsiai, net liūdesio tonai. Stiprėja abejonė – ar laukta 1830-jų metų revoliucija pateisino lūkesčius? Ši poezija – kaip rudens lapai: ne triukšmo, ne sumaišties poezija. Ji rami. Tai šeimos židinio, privataus gyvenimo ir vidinių išgyvenimų poezija. Tai melancholiškas ir nuolankus žvilgsnis į tai, kas yra, ir ypač tai, kas yra buvę.

Poetui žodžiai, mintys ir vaizdai nelyg lavina plūsta iš po plunksnos, jis nuo savo minčių lengvai peršoka prie sielos, o nuo jos prie jausmų – jaunystės meilės ir išgyvenimų.

Programinę reikšmę turi eilėraštis “Ką galima girdėti ant kalno”. Tai filosofinis eilėraštis. Poetas tarsi nori nusakyti filosofinės ekstazės būseną. Eilėraštyje vyrauja du balsai: garbę giedantis balsas eina iš jūros vandenų, antras – liūdnas – kyla iš mūsų gyvenamos žemės, – tai žmonių balsas. Šie du vienas kitą keičiantys balsai nuolat kartoja: Gamta ir Žmonija. Eilėraščio pabaigoje – retorinis klausimas: kodėl Viešpats leidžia susipinti gamtos giesmei ir žmogaus aimanai?

“Rudens lapuose” gausu įvairių temų ir nuotaikų. Bene šilčiausiai nuteikia eilėraščiai, skirti šeimai, vaikams. Eilėraštyje “Kai gimsta vaikas” poetas išlieja tą entuziazmą, džiaugsmą, žavesio ekstazę, kai šeimoje atsiranda vaikas. Eilėraščių cikle “Malda už visus” poetas kupinas susižavėjimo kalba apie vaiko maldą. Kitame eilėraštyje “Mano dukra, eik melstis”, pabrėžiamas vaiko dvasios grožis ir prieraišumas.

Į kitą poezijos rinkinį “Sutemų giesmės” V. Hugo sudėjo per penkerius metus

4

įvairiomis progomis parašytus eilėraščius. Tai ne tik asmeninių išgyvenimų kronika,
jame gausu ir politinių įvykių atgarsių. Rinkinio pratarmėje autorius pažymi, kad, jo
požiūriu, viskas yra prieblandoje: idėjos, visuomenės reikalai, individo gyvenimas.

Poetas klausia: ar tai vakaro sutemos, kurios gali visai užgesti, ar tai artėjančios aušros ženklas? V. Hugo naudoja “krikščionišką frazeologiją”, vis dėlto už šio dekoro jaučiamas tiek autoriaus, tiek ano meto visuomenės religinis pakrikimas.

Programinis “Sutemų giesmių” eilėraštis – “Preliudas”. Kokiu vardu pavadinti blausią dabartį? – klausimu pradedamas eilėraštis. Šią sutrikimo ir blausumo idėją rašytojas eilėraštyje išradingai plėtoja daugeliu vaizdų ir įvaizdžių. Poeto dalia – atspindėti “kartėlio gausumą” ir dvasios svajonę, – tokia galutinė V. Hugo mintis.

V. Hugo dvasiniai svyravimai pamažu rimsta, tai matyti sekančiame jo rinkinyje – “Vidiniai balsai”. Pats autorius nurodo, kad šiuo metu rašytoms eilėms įkvėpimo sėmėsi iš intymių žmonių santykių, iš gamtos ir istorinių įvykių. Genetiškai rinkinys sietinas su “Rudens lapais” ir “Sutemų giesmėmis”. Temos ir poetą jaudinančios problemos lieka tos pačios.

Atsirandanti ramybė, grįžtantis susitelkimas, visuomeninės padėties aiškumas jau įžvelgiami rinkinyje “Spinduliai ir šešėliai”. Šiame rinkinyje yra išspausdintas reikšmingiausias iki tremties parašytas poetinis kūrinys – “Olimpijo liūdesys”. Jame dominuoja prisiminimo ir ilgesio motyvas. Eilėraštis pradedamas trečiuoju asmeniu, tarsi kūrėjas savo asmenybę norėtų paslėpti po pretendento į nemirtingųjų tarpą vardu.

Rašytojas, visą gyvenimą stebėjęs politinius įvykius, 1851 m. po valstybinio perversmo imasi organizuoti barikadų statymą Paryžiuje, rašo atsišaukimus kariuomenei ir liaudžiai. Kai kova tampa beviltiška, jis palieka Prancūziją. Tremtyje išbūna iki 1870 metų imperijos žlugimo.

Tremtyje poeto ir piliečio sąžinė verčia prabilti apie įvykdytą nusikaltimą Prancūzijoje, todėl pradeda rašyti politinius satyrinius eilėraščius, kuriuos išleidžia 1853 m., pavadinęs “Atpildais”. Knygoje jaučiamas pasipiktinimas dėl perversmo, kurį poetas vadina nusikaltimu. Imperatoriaus valdžią jis skelbia neteisėtą, todėl kviečia savo tautiečius pabusti, vienytis, parodyti tokį pat ryžtą kaip 1793-iais ir nusimesti grandines. Taip ryškėja naujas poeto vaidmuo: jis privalo būti šaukliu, tautos sąžinės balsu, piliečiu, kuris nesitaiko su nusikalstamu režimu ir kitus ragina
nelikti abejingais.

5

Rinkinys prasideda eilėraščiu “Nox” (“Naktis”), o baigiasi triumfą pranašaujančiu eilėraščiu “Lux” (“Šviesa”). Šiame pradžios ir pabaigos supriešinime galima įžvelgti simbolišką tikėjimą gėrio, tiesos, teisingumo pergale.

Kurdamas šią satyrinę publicistinę poeziją V. Hugo pasitelkė hiperbolizuotų
palyginimų, sarkastiškų paralelių. Kai kuriems eilėraščiams būdinga tribūnos kalbos retorika, retorinių sušukimų tirados. Poetas dažnai įpina praeities įvaizdžių (biblinių ar antikinių istorijų), dabarties įvykiams paryškinti ar dramatizuoti. “Atpildų” eilėraščiai gana skirtingi: vieni panašūs į liaudies dainas, kiti turi odės bruožų, dar kiti primena pasakėčias. Šiam rinkiniui, kaip ir vėlesnei jo poezijai, charakteringi vizijos žanro kūriniai, kuriuose poetas atsiplėšia nuo kasdienybės ir į pasaulį žvelgia visa apimančiu, kosminiu žvilgsniu.

Priešingai nei “Atpildai”, poezijos rinkinys “Kontempliacijos”(“Susimąstymai” 1856 m.) dėmesio susilaukė daugiau. Šis rinkinys – tai tarsi poeto sielos dienoraštis, jame užrašyti trumpalaikiai įspūdžiai, skaudžios dramos, filosofiniai apmąstymai praplečiami didingų erdvių ir laiko regėjimais.

V. Hugo poezijoje pamažu skleidžiasi didingi ir bauginantys gamtos vaizdai. Eilėraštyje “Žodžiai ant kopos” poetas teigia, kad visa yra viena, kad gamtos galybės susipina su žmogaus trumpo gyvenimo trapumu. Visa gamta – tarsi stichinių galių simbolis. Tai ne vien poetinio mąstymo išraiška, taip atsiskleidžia rašytojo gamtos filosofija. Jam artimas švietėjų deizmas ir panteistinis gamtos suvokimas. Sudvasintoje gamtoje V. Hugo ieško dieviško prado. Pats Dievas – lyg gamtoje ištirpusi kosminė galybė, neapčiuopiama, bet kartu ir juntama.

Spalvų spektras – nuo šviesių skaidrių tonų (eilėraščiai iki tragiškos dukters Leopoldinos žūties) iki niūrių ir tamsių.

Nuotaikų ir šviesių spalvų kontrastišką paletę iliustruoja eilėraštis “Terezos šventėje”. Poetas nusako pakilią balandžio dienos nuotaiką kviestinėje kunigaikštienės šventėje, piešia ramų peizažą: nakties tylą, melsvą mėnulio šviesą, perteikia lakštingalos giesmę.

“Kontempliacijas” Prancūzijos skaitytojai sutiko itin šiltai. Nuolat buvo giriama graži ir turtinga poetinė kalba, kontrastingų nuotaikų paletė.

Po “Kontempliacijos” , jau kitais metais poetas pradeda kurti eilėraščius kuriuos kaups “Amžių legendai”. Tai toks didingas kūrinys , kad kitos poezijos knygos nė iš

6

tolo jam neprilygsta. Būdamas tremtyje dar išleido “Gatvių ir miškų daina” 1865 m.,
grįžęs į Prancūziją – “Baisiuosius metus”1873 m. ir “Menas būti seneliu” 1877 m.

Žanriniu aspektu “Amžių legenda yra epinio pobūdžio poetinė vizija. Autorius paaiškinamajame eilėraštyje primena sapne regėjęs “amžių sieną” – “gyvą kūną tarp granito spyrių”, jis patyręs judėjimo ir keitimosi įspūdį, nes toji siena kartu buvusi ir
minia.

Šios knygos tikslas – pateikti savą istorinio vyksmo koncepciją. Poetas nori parodyti žmonijos istoriją nuo Ievos, “visų žmonių motinos”, iki Revoliucijos, “visų tautų motinos”. Žmonijos kelias – ilgas, tarsi labirintas, kuriame šviesa ilgainiui nugali tamsą. Ateitis poeto vaizduotėje – šviesi ir džiaugsminga gėrio karalyja. Poetui svarbu, kad kiekviena asmenybė rūpintųsi savo dvasiniu tyrumu ir ypač savo sąžine.

Eilėraščiuose minimi konkretūs bibliniai ir istoriniai faktai, romantinės legendos. Jie lyg amžino Gėrio – Blogio kovos epizodai. Antai eilėraštyje “Liūtai” pasakojama, kaip į duobę, kur laikomi keturi liūtai, įstumiamas žmogus. Liūtai puola jo draskyti: lyg pajutę savo krašto dvelgsmą, dykumos, girių, kalnų ir pajūrio liūtai pradeda laižyti pasmerktajam kojas – įstumtasis buvo pranašas Danielis.

Rašytojas gausiai naudoja įvairias menines priemones: nuo paprasčiausių epinių paralelių, metaforų iki sudėtingų simbolių bei alegorijų ir sunkiai suprantamų vizijų. Trumpą biblinį ar istorinį faktą išradingai apipina poetine išmone, vaizdais, dažnai pasitelkia mažai žinomas senųjų laikų realijas.

V. Hugo poezija nebuvo tokio subtilaus jautrumo kaip A. de Lamartino, ji neturėjo tokios filosofinės gelmės kaip A. de Vinji, tačiau ji buvo tokia įvairiapusė ir gausi, kad šis poetas ilgam liko sektinas pavyzdys, vienas populiariausių Prancūzijos poetų. V. Hugo poezija skambėjo itin aktualiai įvairiais ano meto istorijos tarpsniais, nes ji labiau nei kiti ir greičiau sureaguodavo į politinio ir visuomeninio gyvenimo pokyčius. Savo poezijoje poetas gebėjo išreikšti asmeninio gyvenimo išgyvenimus, todėl jo poetinėje kūryboje itin glaudžiai susipynę tai, kas visuomeniška, ir tai, kas intymu, asmeniška.

7
Literatūros sąrašas:

Bartkus G. Prancūzų romantizmo poezija., Gimtasis žodis, 2002/2, 19 psl.
Bartkus G. Romantinės poezijos viršūnėje., Gimtasis žodis, 2002/3, 17 psl.
Bartkus G. Tremties ir vėlyvoji poezija., Gimtasis žodis, 2002/4, 9 psl.
Petraitytė A. Tarp klasicizmo, romantizmo ir realizmo., Šiaurės Atėnai, 1999/24, 5 psl.
Petraitytė A. Tarp klasicizmo, romantizmo ir realizmo., Šiaurės Atėnai, 1999/25, 5 psl.
Romantizmas Vakarų literatūroje., VU, 2000.

Leave a Comment