Petras Cvirka

Petras Cvirka gimė 1909 metų kovo 12 dieną senoviškame Klangių kaime ant aukšto Nemuno skardžio į rytus nuo Veliuonos.

Petras buvo vyriausiais nemažame Cvirkiukų būryje. Nors vaikai anksti neteko tėvo, tačiau jis spėjo tvirtai nulemti tolesnį Petro kelią. Pastebėjęs sūnaus gabumus, jis prieš mirtį prisakė žmonai:

– Iš paskutiniųjų leisk Petrą mokytis. Žiūrėk, kad vaikui iš po žiponėlio visada balti marškiniai matytųsi.
1918 metų rudenį būsimas rašytojas pirmąsyk atsisėdo į mokyklos suolą Veliuonos pradinėje. Mokėsi gerai, be didesnio vargo gaudavo gerus pažymius, bet labiausiai iš visų išsiskyrė savo piešiniais. Daažniausiai piešdavo ką nors linksma, juokinga. Taip pat Petriukas buvo bene didžiausias klasės nepasėda ir išdaigininkas.
1922 metų rudenį trylikametis Cvirka paliko gimtąją pastogę ir apsigyveno Vilkijoje, kur pradėjo mokytis progimnazijoje.
Menininko kelyje įdomiausia yra talento gimimas. Kodėl žmogus pradeda kurti? Kas išjudina jo meninę vaizduotę, kas ją maitina? Jaunas Cvirka jau turėjo ryškių prozininko talento bruožų. Buvo apsigimęs pasakotojas.
Vilkijoje Cvirka žengė pirmuosius žingsnius į literatūrą. Klasėje jis išsiskirdavo literatūriniais rašiniais. Ypač mėgo kurti laisvomis temomis. Dažniausiai aprašydavo vaikystės įspūdžius, gimtojo kaimo žmones, jų vaargus.
Cvirka apsisprendė mokytis dailės. 1926 metų vasarą jis išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno meno mokyklą. Šį pasirinkimą greičiausiai nulėmė praktiniai sumetimai. Tačiau slaptoji Petro svajonė buvo literatūra. O slapta svajonė veik visada yra stipresnė už viešąją, ji stiprėja, kursto žmogų, kol jį įveikia. Ji

is pradėjo rašyti apsakymus. Cvirkos apsakymai – ryškus meninis dokumentas apie rašytojom pragyventą laiką, visuomenę ir žmogų. Cvirka apsakymuose vaizdavo nemaža svarbiausių buržuazinės tikrovės bruožų, apnuogino skaudžių ir nepagydomų jos žaizdų. Dauguma Cvirkos apsakymų pagrįsti aštriais konfliktais. Žmogus čia susiduria, grumiasi su įvairiomis jėgomis – skurdu, beširdžiais šeimininkais, abejingais valdininkais, žiauriais okupantais, buržuaziniais nacionalistais ir pan. 1930 metais išėjo pirmas Cvirkos apsakymų rinkinys ,,Saulėlydis Nykos valsčiuje”.
1935 metų vasarą Marija Račkauskaitė Petras Cvirka sukūrė šeimą. Apsigyveno Marijos tėvų namuose Fredoje. Rašytojui pagaliau pasibaigė triukšmingų bendrabučių, tamsių pusrūsių gyvenimas. Bet svarbiausia, kad dabar galėjo kurti, pamiršęs kasdieninius rūpesčius dėl duonos kąsnio. Šiuose namuose užbaigė ,,Žemę maitintoją”, parašė ,,Meisterį ir sūnus”.
Reikšmingiausiais Cvirkos romanas – ,,Žemė maitintoja”. Ketvirto dešimtmečio lietuvių prozoje ,,Žemė maitintoja” iš karto išsiskyrė idėjiniu ir meniniu švviežumu. Aktualias ir pažangias ano meto idėjas rašytojas išreiškė sodriais, meniškais vaizdais, jo sukurti Monikos ir Juro paveikslai tapo vienais ryškiausių mūsų literatūros personažų. Šiame romane Cvirka plačiau, negu kituose savo kūriniuose, praskleidė herojų jausmų ir minčių pasaulį. Juras ir Monika ne tik dalyvauja vaizduojamuose įvykiuose, bet ir dėl jų jaudinasi – džiaugiasi ar sielojasi.
Dar viename savo romane – ,,Meisteris ir sūnūs” – Cvirka ryžosi plačiau pavaizduoti dvasinį liaudies žmonių pasaulį, šviesiuosius jo bruožus, mažiau pavaldžius socialinėms ir istorinėms sąlygoms – optimizmą, dvasinę giedrą, li
inksmumą, lakią fantaziją, polinkį į meną.
1947 metų gegužės 2 dieną Cvirka staiga mirė. Netikėta rašytojo mirtis pačiame gyvenimo ir kūrybos vidurvasary sukrėtė visus jį arčiau pažinojusius žmones, buvo skaudi visam kraštui, jaunai tarybinei lietuvių literatūrai. Taip ir liko neišsipildžiusios šviesios, brandžios rašytojo svajonės. Ilgesnį laiką pailsėti gimtuosiuose Klangiuose. Pasistatyti kur nuošaliai ant kalno namelį, kad būtų matyti Nemunas, ir kurti, kurti.
Taigi Cvirka buvo tipiškas kovingojo XX amžiaus menininkas: augdamas kaip rašytojas, jis kartu augo ir kaip savo krašto veikėjas.

Kūriniai:
Pirmosios mišios: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1928. – 31 p.
Saulėlydis Nykos valsčiuje: [apsakymai]. – Kaunas: Spaudos fondas, 1930. – 247 p.
Adolfas Hitleris: [apybraiža]. – Kaunas, 1933. – 104 p.
Frank Kruk: romanas: [2t.]. – Kaunas: Sakalas, 1934.
Žemė maitintoja: romanas. – Kaunas: Sakalas, 1935. – 281 p.
Meisteris ir sūnūs: romanas. – Kaunas: Sakalas, 1936. – 248 p.
Kasdienės istorijos: [novelės, skirtos V.Krėvei-Mickevičiui]. – Kaunas: Sakalas, 1938. – 183 p.
Kasdienės istorijos: [novelės, skirtos V.Krėvei-Mickevičiui]. – Kaunas: Sakalas, 1940. – 183 p.
Bausmės ranka: apysakos apie Lietuvos partizanus. – Maskva: Karinė leidykla, 1942. – 30 p.
Apysakos apie okupantus. – Maskva: LTSR valst. l-kla, 1943. – 43 p.
Sidabrinė kulka: [pasakos]. – Maskva: LTSR valst. l-kla, 1943. – 48 p.
Ąžuolo šaknys: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. – 246 p.
Žemė maitintoja: romanas. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 194 p.
Brolybės sėkla: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 57 p.
Gruzijos širdis: apybraižos. – Vilnius: Tiesa, 1947. – 37 p.
Daina: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. – 276 p.
Frank Kruk: romanas. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. – 578 p.
Petro Cvirkos apysakos ir autoriaus biografiniai bruožai. – Brooklyn: Laisvė, 1949. – 287 p.
Rinktinė. – Vilnius: Valst. gr

rož. lit. l-kla, 1951. – 389 p.
Frank Kruk: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 572 p.
Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956. – 246 p.
Meisteris ir sūnūs: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1957. – 351 p.
Brolybės sėkla: [apsakymai]. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 95 p.
Daina: [apsakymas]. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 27 p.
Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Vaga, 1965. – 258 p.
Frank Kruk: romanas. – Vilnius: Vaga, 1966. – 518 p.
Saulėlydis Nykos valsčiuje: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1967. – 219 p.
Kasdienės istorijos: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1967. – 147 p.
Žemė maitintoja. – Vilnius: Vaga, 1971. – 251 p.
Ąžuolas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1974. – 381 p.
Meisteris ir sūnūs: romanas. – Vilnius: Vaga, 1976. – 288 p.
Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Vaga, 1977. – 181 p.
Meisteris ir sūnūs: romanas. – Kaunas: Šviesa, 1982. – 156 p. – (Mokinio biblioteka).
Nemuno šalies pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 372 p.
Saulėlydis Nykos valsčiuje: apsakymai. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 175 p. – ( Skaitinių serija, 7).
Nemuno šalies pasakos. – Kaunas: Aušra, 1999. – 221 p.

Leave a Comment