Petras Vileišis

Prieš 150 metų (1851 m. sausio 25 d.) Pasvalio krašto Medinių sodžiuje gimė žmogus, kurio vardas neišdildomai įėjo į lietuvių atgimimo istoriją. Tai buvo Petras Vileišis, visą savo gyvenimą pasiaukojamai ir nenuilstamai dirbęs lietuvių tautos laisvei ir gerovei.
Augęs slogios tautinės priespaudos sąlygomis, brandintas lietuviško sodžiaus ir šeimos papročių dvasia, Petras Vileišis anksti pradėjo sielotis dėl carinės Rusijos okupuotos Lietuvos likimo. Būdamas neeilinių gabumų, matematikos bei inžinerijos studijomis pasiekęs retą išsimokslinimo lygį, paveiktas to meto pozityvizmo filosofijos, jis suprato, kad Lietuvos kelias į ateitį eina peer mokslą ir švietimą, per ekonominę pažangą. 1892 m. pabuvojęs keliose Vakarų Europos šalyse, jis su stipria prometėjiška ekspresija rašė: „Pilnas visokių mįslių namon sugrįžau ir sakau: mūsų kraštas didei laimingas galėtų būti, bile tiktai jame šviesos užtektinai būtų. Šviesos, šviesos, šviesos mums reikia! Šimtą kartų šviesos! (.) Šviesa, mokslas – tai vienutinis mūsų ginklas!(1)
Todėl Petro Vileišio tautinėje visuomeninėje veikloje ypatingą vietą užėmė lietuvių tautos švietimas, pozityviųjų mokslo žinių populiarinimas. Iš negausios to meto lietuvių šviesuomenės, galima sakyti, jis vienintelis turėjo būtinas šiiai misijai sąlygas: gamtamokslinį ir techninį išsimokslinimą; mokėjo svetimų kalbų (graikų, lotynų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, rusų), todėl galėjo skaityti pasaulinę literatūrą; pagaliau pelninga geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesija garantavo reikalingas lėšas.
Dera pažymėti, kad nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo” laikų (1

1547 m.) iki XIX a. pradžios, t. y. kone tris šimtmečius, lietuvių raštija buvo susijusi daugiausia su religine sritimi: buvo leidžiami katekizmai, giesmynai, pamokslai, maldaknygės, šventųjų „živatai” ir kt. Nebuvo raštų, kurie mokytų, kaip geriau ūkininkauti, apsisaugoti nuo ligų, pažinti gamtos reiškinius. Žmonės rėmėsi iš kartos į kartą perduodamais pasakojimais, tradicijomis, papročiais, darbuose įgytu patyrimu. Tiktai XIX a. pradžioje pasirodė pirmieji pasaulietiniai Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Lauryno Ivinskio, Mikalojaus Akelaičio šviečiamieji raštai. Tačiau tai buvo tik kukli šviečiamojo darbo pradžia.
Literatūroje nėra tikslių duomenų apie Petro Vileišio parengtus ir išleistus šviečiamojo turinio raštus. Bibliografų darbą gerokai apsunkina tai, kad Petras Vileišis vartojo daug slapyvardžių bei slapyraidžių: Petras Nėris, Ramojus, Giedris, Gintautis, Ginbuts, Svalė, L., N., P. N., V. P., V., S., X, o kartais visai nepasirašydavo arba pažymėdavo savo artimesnių draugų inicialus.
Mykolas Biržiška tvirtina, kad per 20 metų (ligi spaudos draudimo pabaigos) Petras Vileišis savo lėšomis ir daugiausia nemokamai išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių(2). Pats Petras Vileišis atsiminimuose taip rašė: „Iš tų knygų maždaug 25 knygos buvo mano paties parašytos, o kitos man užsakant buvo sutaisytos mano prašomų žmonių, o paskui mano pinigais išleistos”(3). Vaclovas Biržiška nustatė 59 paties Petro Vileišio parašytas ir išleistas knygeles: 50 – Mažojoje Lietuvoje, 5 – Amerikoje ir 4 – Peterburge(4). Beje, didžiąją dalį savo šv
viečiamųjų raštų Petras Vileišis parengė gyvendamas toli nuo tėvynės ir labai intensyviai dirbdamas profesinį darbą.
Pirmąją Petro Vileišio nelegalią knygelę (jo Peterburge 1876-1877 m. legaliai išleistų) „Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių” 1883 m. išspausdino J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvė Ragainėje, kur tais pačiais metais buvo pradėtas spausdinti „Aušros” laikraštis. Vėliau Petras Vileišis bendradarbiavo su Ragainės spaustuvininku Jurgiu Mikšu, kurio spaustuvė 1885–1886 m. išspausdino keturias jo knygeles. J. Mikšo spaustuvei bankrutavus, bendradarbiavimas nutrūko. Bene vaisingiausiai buvo bendradarbiauta su Martynu Jankumi, turėjusiu nuosavą spaustuvę Ragainėje, vėliau Bitėnuose. Su juo Petras Vileišis dėl knygelių spausdinimo susirašinėjo nuo 1886 iki 1894 metų. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne saugomi Petro Vileišio 31 laiško Martynui Jankui originalai. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys „Tauta ir žodis” 1926 m. paskelbė 29 laiškus (1, 2 ir 31 laiškų išlikę tik fragmentai)(5). Tais pačiais metais „Lietuvos” laikraštis išspausdino Vaclovo Biržiškos straipsnį „Petras Vileišis ir Martynas Jankus”, kuriame apžvelgiami minėti laiškai(6).

Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos žemės ūkis tebebuvo atsilikęs ir primityvus, o sodiečių buitis kupina tamsos, nemokšiškumo, patriarchalinių prietarų. Todėl Petras Vileišis savo šviečiamuosiuose raštuose itin daug dėmesio skyrė įvairiems ūkininkų rūpesčiams. Jis visaip skatino valstiečius ūkininkauti ekonomiškai, kad atsirastų sąlygos savo gerbūviui ir buities kultūrai kelti. Kitaip nei aušrininkų srovės romantiškosios krypties ideologai (Jonas Basanavičius ir kt.), Petras Vi
ileišis rūpinosi, kad tautinio išsivadavimo judėjimui būtų padėtas tvirtas ekonominis bei socialinis pamatas.
Pirmoji P. Vileišio knygelė šia tematika buvo jau minėti 1883 m. Ragainėje išspausdinti „Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių”, parašyti sekant lenkų agronomo Igno Liskovskio knyga „Trzy nauki gospodarskie”. Pamokslais vadinami pamokymai, patarimai. Pirmasis pamokslas – apie perėjimą nuo trilaukės į racionalesnę, šešialaukę sėjomainą, antrasis – apie mėšlo ruošimą ir panaudojimą, trečiasis – apie žemės dirbimą. „Trys pamokslai” buvo bene pirmasis lietuviškas agronomijos žinynas. Knygelė susilaukė palankaus to meto lietuvių šviesuomenės įvertinimo, ją recenzavo, kritikavo, gyrė. Aušrininkas ir poetas Jonas Mačys-Kėkštas, perskaitęs knygelę, sušuko: „Garbė ir gyrius p. Vileišiui už parašymą tokios šaunios knygos”(7).
1884 m. išėjo Petro Vileišio knygelė „Pamokslai apie galvijų ir avelių auginimą ir gydymą nuo nekurių ligų”, parašyta pagal minėtą I. Liskovskį ir Skibą. Joje ypač pabrėžiama gyvulininkystės reikšmė racionaliam ūkininkavimui. Tęsdamas gyvulininkystės temą, Petras Vileišis dar parengė ir išleido šias knygeles: „Karvės ir pienas” (1892 m.; pagal Stanislovą Ravenskį ir Konradą Prošinskį; antrasis leidimas „Karvės ir jų nauda” 1905 m.); „Apie arklius. Auginimas ir gydymas nuo pasitropijančios ligos” (1893 m., antrasis leidimas 1903 m., trečiasis leidimas 1906 m.).
Petras Vileišis skatino Lietuvos sodiečius plėtoti ir šalutines žemės ūkio šakas – sodininkystę ir bitininkystę. 1885 m. jo išleista knygelė „Sodnas, apyniai ir bitės” buvo, galima sa
akyti, pirmasis lietuviškas sodininkystės bei bitininkystės vadovas.
Naudingų patarimų ūkininkams teikė Petro Vileišio knygelė „Dykviečių apmedžiavimas” (1903 m., pagal A. Novickį). Jis siūlė apželdinti smėlynus, kalvas, menkas ganyklas, upių bei upelių krantus, ežias tarp laukų bei dirvų, nebenaudojamas žvyrduobes, pakeles. Pasak Žemės ūkio universiteto docento Mikalojaus Lukino, „Dykviečių apmedžiavimas” buvo vienas pirmųjų lietuviškų rašinių miškininkystės tema, o jo patarimai net ir dabar yra reikšmingi8.
Petrui Vileišiui labai rūpėjo Lietuvos kaimo žmonių sveikata ir higienos kultūra. Jis parengė ir išleido keletą knygelių: „Svarbiausios žmonių ligos” (1886 m.; pagal Julių Genčą ir Kazimierą Prošinskį); „Ką daryti, kad sveiki būtume ir ilgai gyventume” (1895 m.; versta iš lenkų kalbos); „Pirmutinė pašalpa ūmai susirgus, taipgi gėralai alkoholiniai ir tabakas” (1899 m.; pagal S. Sterlingą); „Pamokinimai, kaip nuo pagedimo apsaugoti žmones, pagedusių šunų aprietus” (1899 m.).
Petras Vileišis buvo teisinio švietimo Lietuvoje pradininkas. Jis parengė ir išleido knygeles: „Rėdos įstatymai dubą perkant, pinigus paskolinant, testamentą rašant ir t. t. lietuviams, Suvalkų rėdyboje gyvenantiems, surašyti pagal rejento Maslekevičiaus pažymėjimus” (1886 m.); „Valsčiaus rėda ir sudas. Broliams lietuviams po gudų valdžia gyvenantiems” (1887 m.; antroji laida 1893 m.); „Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenę” (1904 m.). Tai buvo pirmoji teisinė konsultacija gimtąja kalba apie žmogaus bei piliečių teises, mokanti susivokti caro valdžios įstatymų brūzgynuose. Knygelė „Ūkiškos draugystės įvairiuose kraštuose” (1901 m.) pasakojo apie kooperacijos svarbą ir jos plėtrą Vakarų šalyse.

XIX ir XX a. sandūros žymūs mokslo laimėjimai skatino Petrą Vileišį rūpintis gamtamoksliniu bei techniniu savo tautiečių švietimu. Jis suprato, kad be šių žinių negalima nei ūkio, nei buities kultūros pažanga. Knygelėse šia tematika Petras Vileišis pateikė reikalingiausių žinių iš fizikos, matematikos, chemijos, kosmologijos, geologijos, geografijos, meteorologijos ir kitų sričių. Jis aiškino apie kalvystę ir liejininkystę, garo mašinos ir garvežio sandarą bei jų veikimą, knygų spausdinimą, aprašė fabriko įrengimus ir daug kitų dalykų.
Pirmieji Petro Vileišio raštai, populiarinantys gamtos mokslų ir technikos žinias, buvo 1876–1877 m. Peterburge legaliai išleistos knygelės: „Apsakinėjimas apie Žemę ir atmainas oro” ir „I. Jurgis Stefensonas. II. Pas mus ir kitur”. Galima paminėti dvi jo raštų šia tematika grupes: knygelės-vadovėliai slaptosioms (daraktorių) mokykloms; knygelės masiniam skaitytojui.
Pats pradžios mokslus išėjęs daraktoriaus mokykloje, Petras Vileišis puikiai žinojo, su kokiais sunkumais susidurdavo slaptosios lietuviškos mokyklos spaudos draudimo metais. Bene skaudžiausia buvo tai, kad trūko vadovėlių, iš kurių mažieji lietuviukai galėtų mokytis gimtąja kalba, galėtų gauti pirmųjų mokslo žinių. Slaptosioms mokykloms stengėsi padėti ne vienas tautinio atgimimo veikėjas. Tarp jų ir inžinierius Petras Vileišis.
Dar 1876 m. Petras Vileišis įteikė Peterburgo cenzūros komitetui savo rankraštį „Aritmetika, arba mokslas rokundos”. Nors leidimas buvo gautas, bet dėl nežinomų priežasčių vadovėlis neišėjo. Knygelė, pavadinta „Keturi svarbiausieji veikalai aritmetikos”, pasirodė tik po dešimties metų (1886) Tilžėje. Šį vadovėlį išanalizavo ir istoriniu požiūriu apibūdino Vilniaus universiteto docentas Petras Rumšas (1921–1987)(9).
1898 m. Čikagoje išėjo Petro Vileišio „Trumpa geografija, arba Žemės aprašymas”. Šimto puslapių knyga primena šiuolaikinį geografijos vadovėlį. Ji gausiai iliustruota, su 25 žemėlapiais, iš kurių 16 nubraižė pats autorius. Vadovėlį sudaro šešios dalys: pirmojoje ir antrojoje pateikiamas Žemės ir jos padėties visatoje aprašymas; trečioji – skirta Lietuvos geografijai, kitose dalyse aprašomi žemynai ir šalys.
1885 m. Petras Vileišis jau turėjo parašęs fizikos vadovėlį, kurio rankraštį nusiuntė Jonui Šliūpui į Ameriką. Pastarasis savo leidžiamame „Lietuviškojo balso” laikraštyje tais pačiais metais išspausdino dvi vadovėlio ištraukas: „Balsas” (t. y. „Garsas”) ir „Šviesa”. Vėliau rankraštis pateko kun. Antanui Milukui, kuris Šenendore (Pensilvanijos valstija) buvo įsteigęs „Dirvos” žurnalo ir knygų leidyklą. 1899 m. A. Milukas išleido P. Nėrio (P. Vileišio) „Populiarišką rankvedį fizikos” kaip atskirą „Dirvos” numerį. Tai buvo pirmasis lietuviškas fizikos vadovėlis. Jį išanalizavo ir istoriškai įvertino Vilniaus pedagoginio universiteto docentas Vytautas Pocius(10). Lietuvos fizikų draugija, minėdama pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio 100-metį, išleido jo fotografuotinį leidimą.
1900 m. išėjo Petro Vileišio „Trumpa geometrija”. Anot doc. Petro Rumšo, ši knyga labai vertinga ir įdomi kaip pirmasis lietuviškų geometrijos terminų sąvadas(11).
Kitos Petro Vileišio knygelės gamtos mokslų bei technikos tematika buvo skirtos plačiajam skaitytojui. Pirmą kartą paprasti Lietuvos sodiečiai ir miestelėnai galėjo gauti pasaulietinių žinių apie aplinkinį pasaulį ir jo reiškinius. Knygelėje „Iš kur akmenys ant mūsų laukų atsirado?” (1898; pagal Feliksą Piotrovskį) dėstomi petrologijos, t. y. uolienų mokslo pradmenys; „Saulės ir mėnulio užtemimai” (1898, pagal M. Bžezinskį) supažindina skaitytoją su agronomijos mokslu, pateikia duomenų apie heliocentrinės sistemos kūrėją Mikalojų Koperniką (1473-1543); knygelėje „Naudingi skaitymai” (1898, pagal M. Bžezinskį) dėstomi zoologijos, botanikos ir geologijos mokslų pradmenys; leidinėlyje „Žaibas ir griaustinis” (1900, pagal V. Luknevičių) ne tik aprašomi šie atmosferos reiškiniai, bet ir pateikiama duomenų apie jų tyrinėtoją amerikiečių mokslininką Bendžaminą Frankliną (1706–1790); knygelėje „Garo mašinos ir geležinkeliai” (1899, pagal V. Olševskį) pasakojama, kaip prancūzų išradėjas Deni Papenas (1647–1714 ar 1712) išrado garo katilą ir garo variklį, kaip anglų inžinierius Džeimsas Vatas (1736–1819) pagamino dviejų taktų garo mašiną, kaip anglų išradėjas ir konstruktorius Džordžas Stefensonas (1781–1814) sukonstravo garvežį ir nutiesė pirmuosius geležinkelius (knygelėje pateikiama duomenų ir apie pirmuosius geležinkelius, nutiestus per Lietuvą). Daug įdomaus apie technikos ir pasaulio kultūros istoriją pateikta knygelėje „Apie Joną Gutenbergą ir apie tai, kaip žmonės rašyti ir spausti išmoko” (1900).

Petro Vileišio šviečiamąją veiklą gerokai praplėtė darbai įvairiais tautinio ūkio plėtotės klausimais. Pagrįstai galima tvirtinti jį buvus pirmuoju lietuvių verslininkystės ideologu. Petras Vileišis nė kiek neabejojo, kad Lietuvoje formuojasi kapitalistinė ekonominė santvarka, tad modeliavo būsimąjį tos santvarkos veikėją – ūkininką, verslininką, amatininką.
Tuo tikslu Petras Vileišis išvertė keletą klasikinio kapitalizmo veikalų: amerikiečio F. T. Barnumo (1810–1891) „Kaip įsigyti pinigus ir turtą” (1891), anglo Džono Leboko (Lubboce; 1834–1913) „Gyvenimo džiaugsmai” (1902), o anglo Samuelio Smailso (Smiles; 1812–1904) knygą „Self-help” pavadino „Savišelpyste” (1903), t. y. savipagalba, tobulinimasis, lavinimasis. Šiuos veikalus Petras Vileišis išvertė laisvai, vietomis tekstą trumpino, išryškino Lietuvos gyventojui aktualius dalykus, įterpė savo samprotavimų, papildė lituanistine medžiaga.
Savo šviečiamuosiuose raštuose Petras Vileišis nuolat pabrėždavo, kad Lietuva, kaip ir Vakarų Europos šalys, turėtų žengti ekonominės raidos keliu plėtodama pramoninę gamybą. Antai knygelėje „I. Stefensonas. II. Pas mus ir kitur” (1877) jis žavisi Anglijos pramone ir šios šalies žmonėmis – tvirto būdo, iniciatyviais, darbščiais. Beje, Petras Vileišis ne vien teoriškai samprotavo apie Lietuvos pramonės plėtojimą, bet ir buvo pirmasis lietuvių pramonininkas. 1900 m. Vilniuje jis įkūrė geležies dirbinių gamyklą.
Lietuviško verslo (prekybos) idėją Petras Vileišis plėtojo knygelėje „Mūsų žydai ir kaip nuo anų turime gintiesi” (1886). Visada korektiškas ir tolerantiškas kitataučiams, lietuvių ir žydų santykius Petras Vileišis vertina verslininko požiūriu: kaip lietuviai galėtų laisvai ir sąžiningai konkuruodami įsitvirtinti vidaus rinkoje.
Norėdamas išpopuliarinti amatų verslo idėją, Petras Vileišis parengė ir išleido tris vadovėlius: „Tekinimo amatas” (1902); „Kai kurie amatai: Tėpliojimas; Metaliniai išdirbiniai; Pinimai iš vielos; Sietuvai ir sietai; Šepečių dirbimas; Įstatymas stiklų” (1903); „Ką ir kaip kai kurie amatininkai dirba: Kurpiai; Šikšniai; Pirštininkai; Kažemėkai; Išdirbėjai iš dailiųjų kailių ir zamšininkai; Račiai; Virvininkai; Muilininkai; Tapiceriai; Įrišėjai” (1903).
Tautinės verslininkystės ideologui Petrui Vileišiui itin rūpėjo verslo etikos problemos. Pats būdamas aukštos dorovinės kultūros, jis stengėsi, kad kylančių ir būsimųjų lietuvių verslininkų veikla būtų etiška partnerių, vartotojų, visuomenės, aplinkos atžvilgiu.


Turėdamas matematiko ir inžinieriaus išsimokslinimą, Petras Vileišis domėjosi ir humanitariniais mokslais. Kaip švietėjas, jis puikiai suprato, kad tautiečių dvasinei kultūrai anaiptol neužtenka vien gamtos mokslo bei technikos žinių.
Pasak Antano Smetonos, Petras Vileišis pats išgyveno nostalgiją idealizuotai Lietuvos senovei ir buvo įsitikinęs, kad tautinę sąmonę turi gaivinti garbingos praeities tradicijos(12). Tokia buvo ir jo šviečiamoji humanitarinė publicistika. 1888 m. Jonas Šliūpas Niujorke išleido Petro Vileišio iš lenkų kalbos išverstą Konstancijos Skirmuntaitės „Lietuvos istoriją”. Apie Lietuvos istoriją pasakoja ir kiti jo darbai: „Pareite Vilniaus ir jo pirmbuvusios akademijos” (1893; pagal Adomą Honorį Kirkorą) – pirmoji Vilniaus miesto ir Universiteto istorija lietuvių kalba; „Boreikis-Kodkevyčius garsus Lietuvos etmonas” (1904; pagal lenkų rašytoją Terėzą Jadvygą Papi) – apie LDK valstybės ir karo veikėją Joną Karolį Chodkevičių (1560–1621); „Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje” (1898; pagal Adomą Honorį Kirkorą); „Gyvenimas Švento Kazimiero išpažintojo, Lietuvos karalaičio” (1902; pagal kun. Antaną Chmieliovskį ir kitus).
Petras Vileišis savo raštuose pabrėžė lietuvių tautai gresiantį lenkinimo ir rusinimo pavojų. Tai itin ryšku knygelėje „Lenkai Lietuvoje” (1903; pagal Jono Basanavičiaus straipsnį „Po povodu polskich radostei”, 1883 m. išspausdintą Peterburgo laikraštyje „Novoje vremia”), taip pat knygelėje „Maskolijos politika su Europa ir Katalikiška Bažnyčia” (1895), pasakojančioje apie carizmo politikos tikslus Europoje ir pastangas skleisti Lietuvoje stačiatikybę.
Petras Vileišis supažindino lietuvius su antikos kultūros paminklais. Jis parengė ir išleido knygeles: „Anekdotai, išsitarimai ir patarlės iš gyvenimo senovės grekonų bei rymijonų” (1893); „Epikteto aforizmai su pridėjimu keleto skyrių iš jo „Prunktavimų”*. Su įžanga ir pažymėjimais” (1900); Jurgio Šaulio išverstą Sofoklio tragediją „Antigonė”. Žymių senovės graikų bei romėnų gyvenimo fragmentai bei jų kūryba aukštino dorovingą elgesį, skatino siekti gėrio, grožio, tiesos.
*„Samprotavimų”

• Petrui Vileišiui, variusiam platų gamtamokslinio bei humanitarinio švietimo darbą, rūpėjo ir mažieji bei jaunieji skaitytojai. Žinomas vaikų literatūros tyrinėtojas profesorius Vincas Auryla jį mini tarp pirmųjų vaikų literatūros kūrėjų.
Petras Vileišis pirmasis pradėjo rašyti vaikams apie mokslą ir techniką. Šių sričių laimėjimą jis laikė jaunimo polėkių, svajonių, valios ir veiklos bei bundančios tautos intelekto ir civilizacijos išdava. Skelbdamas hipotezes apie ateities technikos plėtrą ir jos panaudojimą žmonių labui, Petras Vileišis skatino jaunimą ne tik svajoti, bet ir veikti, mokytis, dirbti. Jau minėtoje biografinėje apybraižoje „Jurgis Stefensonas” (1877) jis šiltai piešia iš darbininkų šeimos kilusio Stefensono vaikystę. Sunkiai dirbdamas, Stefensonas gerai mokėsi, o vėliau savo išrastą garvežį nenuilsdamas tobulino tol, kol mašina tapo naudinga žmonėms(13).
1891 m. Petras Vileišis išleido „Gražią vaikų knygelę”, kurią sudaro 25 apsakymėliai, jo parašyti sekant Kristupu Šmidtu. Pritaikydamas apsakymėlius lietuvių skaitytojui, P. Vileišis veikėjų vardus pakeitė lietuviškais: Antanėlis, Onytė, Jurgiukas, Juozapėlis. Apsakymėliuose jis aukština sugebėjimą iš klystkelių sugrįžti į tiesų gyvenimo kelią („Keturi gaivalai”), darbą ir blaivų gyvenimo būdą („Namų vaistai”), darbštumą ir taupumą („Pinigai gerai sunaudoti”), sąžiningumą („Ziegorėlis”), gailestingumą ir atjautą („Ubagė”), šeimos santarvę („Septynios lazdelės”), verslininko sumanumą ir tvarkingumą („Stebuklinga skrynelė”, „Čebatiniai cvekai”); smerkia gobšumą („Duona”, „Kašiukėlis su pinigais”), egoizmą („Nauja suknia”) ir kitas amoralumo apraiškas. Beveik kiekvienas apsakymėlis kupinas užuojautos nepakeliamos gyvenimo naštos slegiamam ir skurstančiam žmogui.
„Gražios vaikų knygelės” misiją – doroviškai ugdyti jaunąją lietuvių kartą – pratęsė 1894 m. išleista knygelė „Gražūs pamokinimai”. Ją sudarė trys apsakymėliai, kuriuos Petras Vileišis išvertė iš anglų kalbos, tačiau kažkodėl nenurodė autorių.
Tais pačiais 1894 m. išėjo Petro Vileišio parengta knygelė „Plunksnos abrozėliai”, taip pat skirta vaikų ir jaunimo doroviniam ugdymui. Tai lenkų rašytojų Henriko Senkevičiaus ir Ostojos, chorvatų Pranciškaus Mažuraničio ir Harambušico, taip pat nepaminėto autoriaus apsakymai, kurių herojai yra stiprūs, valingi, pareigingi.
1895 m. Petras Vileišis išleido knygelę su dešimčia paties išverstų Hanso Kristijano Anderseno pasakų, sužavėjusių pirmiausia giliu humanistiniu turiniu.
Petrui Vileišiui rūpėjo augančiai lietuvių kartai pateikti patrauklų jaunuolio paveikslą. Tam tikslui jis pasirinko vieną švedų apsakymą (autoriaus ir pavadinimo nenurodė), kurį išvertęs pavadino „Žmogus nepliuškis” ir išleido 1899 m. Ano meto žmonių kalboje, matyt, plačiai buvo vartojamas žodis „pliuškis” (pasak „Lietuvių kalbos žodyno”, „1. puošeika, pamaiva; 2. nerimtas, lengvabūdis, pasileidęs žmogus; 3. kas pliauškia niekus, viską išplepa, niekakalbis, tauškalius”(14)). Apsakymo herojus Tomas Turmer – turtingų tėvų sūnus – savo gyvenimo būdu yra visiškas pliuškio antipodas.
Knygelėje „Dvi Morko Tvėno ir viena BretGarto apysakos” Petras Vileišis bene vienas pirmųjų suipažindino jaunąjį lietuvių skaitytoją su didžiojo amerikiečių rašytojo Marko Tveno (1835–1910) ir jo bendraamžio rašytojo Berto Harto (1836–1902) kūryba, subtiliai atskleidžiančia vaikų bei paauglių psichologiją.

Petro Vileišio šviečiamoji veikla yra itin svarbi lietuvių tautinio atgimimo ir kultūros istorijai. Jo raštai, keliaudami kartu su kita draudžiamąja spauda knygnešių pramintais takais, į lietuvių šeimas atnešė daug naujovių: mokė ir skatino geriau ūkininkauti, kultūringiau gyventi, atskleidė daugelio paslaptingų gamtos reiškinių esmę, stiprino tautinę savimonę, kūrė Lietuvos ateities viziją. Petro Vileišio knygeles Juozas Tumas-Vaižgantas pavadino „gyvenimo praktikos žyninėliu”. Jos visada išliks kaip brangios lietuvių tautinio atgimimo relikvijos.

Leave a Comment