Petro Kurmelio vidinis konfliktas
I. Jausmų paneigimas – pagrindinė apsakymo tema.
II. Petro išgyvenimo raida.
1. Prieštaringos mintys apie vedybas.
2. Petro santykiai su samdine Janike.
3. Žmogiškojo prado paneigimas.
4. Padarytos klaidos suvokimas – naujas vidinis konfliktas
5. Skaudus praregėjimas
III. Kurmelio tragizmo šaknys.
Žemaitė vieną geriausių kūrinių “Petras Kurmelis” pradeda Pakilia nuotaika. Žmonės linksmai traukia į bažnyčią. Tuoj pasirodo ir pirmieji pašnekovai. Prie bažnyčios atrieda naujutėlaitė, daili karieta, kuria žmonės negali atsistebėti. Zolys, lyg negalėdamas nepasidžiaugti karietos savininku, ima girti naują pirkinį, bet greitai sužino, kad tai jo giminaičio rankų darbas.
Pertas Kurmelis, jau seniai suubrendęs vyras, bet vis dar nevedęs, gyvena su motina, tvarkydamas ūkį. Jo ūkis gali būti pavyzdys bet kuriam ūkininkui: kiemas visada iššluotas, sutvarkytas, niekur nepamatysi ne vietoje padėto daikto ar patvory numesto padargo. Žmonės abejoja, ar Petras pats sugeba taip tvarkyti ūkį, ar tai vis dar senosios motinėlės ranka laimę neša. Vienintelis trūkumas, kurį akivaizdžiai mato žmonės, buvo tas, kad Petras dar nevedęs. Buvo visaip galvojančių: vieni manė, kad Petras su moterimis apsieit nemoka, kiti galvojo, jog tai senosios motinėlės įttaka. Petrą visi ir visada gerbdavo už jo nuostabius darbus, net merginos jį vadino ne vardu, o sakydavo Petras Kurmelis. Pastarasis buvo nekalbus žmogus, vyrų tempiamas nenoriai ėjo ir į smuklę, kur išgerdavo tiktai alaus. Šių Kurmelio įpročių niekas nepeikė ir ne
Taip iškilmingai ir džiugiai pradėjusi Žemaitė kūrinį, baigia jį su neviltim, su nepasitenkinimu. Žemaitė parodė, kaip ir dėl ko sudūžta mintys, svajonės, gyvenimai.
.
Petro Kurmelio paveikslas
I. Petro Kurmelio charakteris pats sudėtingiausias to meto literatūroje.
II. Petras Kurmelis.
1. Darbštus, bet šykštus žmogus.
2. Petro žmogiškieji jausmai.
3. Svarbiausias gyvenimo tikslas – pinigai.
4. Petro Kurmelio tragedija.
III. “Turtus naudas turi, meilės laimės neturi.”
Petras Kurmelis – pats sudėtingiausias, pats dinamiškiausias charakteris to meto lietuvių literatūroje. Jo charakteryje ma
Žemaitė įdomiai ir savitai kuria Petro Kurmelio paveikslą. Patį apsakymą rašytoja pradeda Žolinės aprašymu. Iš kaimynų pokalbių mes dabar sužinome apie Petrą. Vieni Kurmelį giria, kiti peikia. Sako, kad jis esąs geras darbininkas, tačiau kiek pasipūtęs. Tik vėliau sužinome, kad Petras yra “vyras jau simitęs, aukštas, stambus, truputį susimetęs į kuprą; rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo,” drabužiai senoviški.
Petras – turtingas ūkininkas, dar nevedęs, apie kurį dažnai šneka merginos. Joms keista, kad jis, būdamas ūkininkas, dar nevedęs. Nelieka merginų nepastebėtas ir Kurmelio godumas. Anot merginų – Kurmeliams “raktai nekrenta iš kišenės”. Petras godus, šykštus, tačiau jame įžvelgiamas ir švelnumas. Koks jis švelnus, geras sūnus, matome iš jo apmąstymų, sėdint prie motulės patalo. Petras su gailesčiu prisimena, kiek jo motulės rankelė yra pridirbusi, kiek ji skatiko sukalusi. Į šiuos apmąstymus vėl įsibrauna godumas. Kam gi Petrui reikalinga žmona! Ogi tam, kad moterys moka iš nieko skatikėlį sukalti. Jis prisimena Marcę, Janikę. Petras norėtų vesti Janikę, bet jį suvilioja Marcės pinigai, noras iš visko turėti naudos.
Nuvykus pas Kupsčius, Petras mažai tesidomi Marce. Jam svarbiau pasišnekėti su Kupsčiu apie ūkį, apie medienos kainas. Kurmelis nežiūri mergos, svarbu pinigai. Gr
“- Prastesnė ar dailesnė merga, man vis tiek, by tik pinigų gaučiau.”
Kurmelis veda Marcę ne iš meilės, o iš išskaičiavimo.
Vėliau, kada Petras sužino, kad Marcė myli Pranuką, jis supranta padaręs didelę, nepataisomą klaidą. Tarsi lūžis įvyksta jo gyvenime. Kada Petras eina namo, jam tarsi atrodo, kad visi paukščiai taip ir iščiulba jo visas klaidas. Petras, supratęs, kad ne piniguose laimė, kreipiasi į mirusią savo motulę:
“ – Motinėle mano, motinėle! Ko nepatarei meilės ieškoti.”
Viską supratęs, bet per vėlai, Petras ima skausmą malšinti degtine. Kūrinio pabaigoje atrodo, kad viskas susitvarkys. Gal taip ir bus, bet tai spręsti Žemaitė palieka mums.
Žemaitė apsakymu “Petras Kurmelis” parodė, kad materialiniais sumetimais sukurta šeima niekada nebus tvirta. Ir tubūt žodžiai “turtus naudas turi, meilės laimės neturi.” geriausiai viską nusako.