Žemaitė-Petras Kurmelis

Petro Kurmelio vidinis konfliktas
I. Jausmų paneigimas – pagrindinė apsakymo tema.
II. Petro išgyvenimo raida.
1. Prieštaringos mintys apie vedybas.
2. Petro santykiai su samdine Janike.
3. Žmogiškojo prado paneigimas.
4. Padarytos klaidos suvokimas – naujas vidinis konfliktas
5. Skaudus praregėjimas
III. Kurmelio tragizmo šaknys.

Žemaitė vieną geriausių kūrinių “Petras Kurmelis” pradeda Pakilia nuotaika. Žmonės linksmai traukia į bažnyčią. Tuoj pasirodo ir pirmieji pašnekovai. Prie bažnyčios atrieda naujutėlaitė, daili karieta, kuria žmonės negali atsistebėti. Zolys, lyg negalėdamas nepasidžiaugti karietos savininku, ima girti naują pirkinį, bet greitai sužino, kad tai jo giminaičio rankų darbas.

Pertas Kurmelis, jau seniai suubrendęs vyras, bet vis dar nevedęs, gyvena su motina, tvarkydamas ūkį. Jo ūkis gali būti pavyzdys bet kuriam ūkininkui: kiemas visada iššluotas, sutvarkytas, niekur nepamatysi ne vietoje padėto daikto ar patvory numesto padargo. Žmonės abejoja, ar Petras pats sugeba taip tvarkyti ūkį, ar tai vis dar senosios motinėlės ranka laimę neša. Vienintelis trūkumas, kurį akivaizdžiai mato žmonės, buvo tas, kad Petras dar nevedęs. Buvo visaip galvojančių: vieni manė, kad Petras su moterimis apsieit nemoka, kiti galvojo, jog tai senosios motinėlės įttaka. Petrą visi ir visada gerbdavo už jo nuostabius darbus, net merginos jį vadino ne vardu, o sakydavo Petras Kurmelis. Pastarasis buvo nekalbus žmogus, vyrų tempiamas nenoriai ėjo ir į smuklę, kur išgerdavo tiktai alaus. Šių Kurmelio įpročių niekas nepeikė ir ne

esmerkė. Sunku buvo Petrui su moterimis, kurios be paliovos apie jį tauškė ir šnekėjo. Ne viena kaimo mergina jį šykštuoliu vadino, tačiau buvo pasiryžusi už jo tekėti. Iš moterų pulko, aptarinėjusių Petrą, geriausiai atsiliepė Janikė, kuri jau buvo kritusi jam į akį. Kurmeliui moters idealas buvo jo motulė, kurį kaip tik atitiko samdinė Janikė, kuri buvo darbšti, apsukri. Ši mergina jau seniai jaunuoliui buvo prie širdies, bet štai Zolys pakiša mintį, kad mergina turi būti su kraičiu. Tai teigdamas, Zolys atbaido Petrą nuo Janikės ir pasiūlo jam pasidomėti Marce. Marcė Kurmelį gundo savo pinigais ir tėvo padėtimi visuomenėje (pastarasis buvo miškininkas, o Kurmeliui labai rūpėjo pigi mediena). Ilgai nedvejodamas, Petras Kurmelis pasirenka Marcę, o ne Janikę. Kurmelis, nuvykęs pas Kupsčius, išvydo joo būdui prieštaraujančią buitį ir aplinką: visur buvo nesutvarkyta, purvina, apversta. Šį nepasitenkinimą jam išsklaidė Marcelės tėvų kalba, kad visą ūkį tvarko Marcę, ir kad ji yra gera šeimininkė. Po vedybų Petras tuojau suprato apgaulę: Marcė nėra gera šeimininkė – tai buvo tik žodžiai, tarsi reklama, kuri išgarsino “prekę”. Slinko dienos, savaitės, mėnesiai, o valgis nebuvo laiku gaminamas, nebuvo tvarkoma, nes žmona ištisas dienas drybsodavo lovoje. Čia ir prasideda didžiausieji Petro išgyvenimai dėl klaidingai pasirinktos žmonos. Kaip daugelis vyrų, taip ir Kurmelis, nu
uspręndė šį skausmą numalšinti degtine, kuri yra jau ne vieną pražudžiusi ir ne vieną pražudysianti. Pradėjus Petrui gerti, vidinis konfliktas peraugo į išorinį. Žinia, kad Janikė už Jonuko teka, buvo dar vienas stiprus smūgis, pataikęs Petrui tiesiai į širdį. Dabar Petras susikremta, pastebi ir supranta, kad pasaulyje be materialinių vertybių dar egzistuoja jausmai. Viena nelaimė tarsi seka paskui kitą, ir Petro širdis tai neatlaiko: jis apšaukia žmoną. Nuo šio momento pradeda smukti visas ūkis, kuris netenka senesnio grožio ir šilumos, kurią motinėlė buvo savo darbu sukūrusi. Nuo šio momento Kurmelis supranta, kad santuoka, sukurta ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, negali būti laiminga. Tai supratęs, Petras neatpažįstamai pasikeičia: nelieka to energingo, darbštaus ir tvarkingo vyro. Nelaiminga santuoka, sužlugdžiusi ne tik Petro, Marės, bet ir jų sūnaus gyvenimą, gimusį šeimoje, kurioje neegzistuoja meilė, santarvė, negali būti toleruojama nei gyvenime, nei Žemaitės kūryboje.

Taip iškilmingai ir džiugiai pradėjusi Žemaitė kūrinį, baigia jį su neviltim, su nepasitenkinimu. Žemaitė parodė, kaip ir dėl ko sudūžta mintys, svajonės, gyvenimai.

.
Petro Kurmelio paveikslas
I. Petro Kurmelio charakteris pats sudėtingiausias to meto literatūroje.
II. Petras Kurmelis.
1. Darbštus, bet šykštus žmogus.
2. Petro žmogiškieji jausmai.
3. Svarbiausias gyvenimo tikslas – pinigai.
4. Petro Kurmelio tragedija.
III. “Turtus naudas turi, meilės laimės neturi.”

Petras Kurmelis – pats sudėtingiausias, pats dinamiškiausias charakteris to meto lietuvių literatūroje. Jo charakteryje ma

atomas ir gėris, ir blogis. Čia darbštumas susipynęs su šykštumu, gudrumas su švelnumu. Tai tikrai įdomus charakteris.

Žemaitė įdomiai ir savitai kuria Petro Kurmelio paveikslą. Patį apsakymą rašytoja pradeda Žolinės aprašymu. Iš kaimynų pokalbių mes dabar sužinome apie Petrą. Vieni Kurmelį giria, kiti peikia. Sako, kad jis esąs geras darbininkas, tačiau kiek pasipūtęs. Tik vėliau sužinome, kad Petras yra “vyras jau simitęs, aukštas, stambus, truputį susimetęs į kuprą; rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo,” drabužiai senoviški.

Petras – turtingas ūkininkas, dar nevedęs, apie kurį dažnai šneka merginos. Joms keista, kad jis, būdamas ūkininkas, dar nevedęs. Nelieka merginų nepastebėtas ir Kurmelio godumas. Anot merginų – Kurmeliams “raktai nekrenta iš kišenės”. Petras godus, šykštus, tačiau jame įžvelgiamas ir švelnumas. Koks jis švelnus, geras sūnus, matome iš jo apmąstymų, sėdint prie motulės patalo. Petras su gailesčiu prisimena, kiek jo motulės rankelė yra pridirbusi, kiek ji skatiko sukalusi. Į šiuos apmąstymus vėl įsibrauna godumas. Kam gi Petrui reikalinga žmona! Ogi tam, kad moterys moka iš nieko skatikėlį sukalti. Jis prisimena Marcę, Janikę. Petras norėtų vesti Janikę, bet jį suvilioja Marcės pinigai, noras iš visko turėti naudos.

Nuvykus pas Kupsčius, Petras mažai tesidomi Marce. Jam svarbiau pasišnekėti su Kupsčiu apie ūkį, apie medienos kainas. Kurmelis nežiūri mergos, svarbu pinigai. Gr
rįžta Petras namo pro mišką, jis nemato gamtos grožio. Į kiekvieną medį žiūrėdamas, jis mąsto, ką galėtų iš jo pagaminti. Gamta Petrui yra tik gėrybių šaltinis. Paskutiniame Petro pokalbyje su motinėle iškyla pagrindinis, svarbiausias jo gyvenimo principas:
“- Prastesnė ar dailesnė merga, man vis tiek, by tik pinigų gaučiau.”
Kurmelis veda Marcę ne iš meilės, o iš išskaičiavimo.

Vėliau, kada Petras sužino, kad Marcė myli Pranuką, jis supranta padaręs didelę, nepataisomą klaidą. Tarsi lūžis įvyksta jo gyvenime. Kada Petras eina namo, jam tarsi atrodo, kad visi paukščiai taip ir iščiulba jo visas klaidas. Petras, supratęs, kad ne piniguose laimė, kreipiasi į mirusią savo motulę:
“ – Motinėle mano, motinėle! Ko nepatarei meilės ieškoti.”

Viską supratęs, bet per vėlai, Petras ima skausmą malšinti degtine. Kūrinio pabaigoje atrodo, kad viskas susitvarkys. Gal taip ir bus, bet tai spręsti Žemaitė palieka mums.

Žemaitė apsakymu “Petras Kurmelis” parodė, kad materialiniais sumetimais sukurta šeima niekada nebus tvirta. Ir tubūt žodžiai “turtus naudas turi, meilės laimės neturi.” geriausiai viską nusako.

Leave a Comment