Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITERATŪROS KATEDRA

Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. Aleksandras Žalys

Klaipėda, 2004

ĮVADAS

Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes vadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.

Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.

Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į

modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę

Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas, simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse, skaitydami.

Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:

rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai, tiesiogiai nesusiję su veiksmu).

Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto struktūra, stiliumi.

Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško, dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai (pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”).

Tokiu būdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali).

Mokslinio kūrinių klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika, nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.

Siekdama geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausi bene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko

– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šis romanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo, sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.

Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.

Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas, kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies kultūrą poetizavo “folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,

J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.

Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.

Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.

Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247).

Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė pirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romano žanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.

Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties metų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvo vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų:

• socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno

„Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas”

(1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);

• psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A.

Vaičiulaičio „Valentina” (1936);

• istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);

• romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);

• satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);

• mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina”

(1934);

Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.

Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie ištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanai turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdį pateiksiu K. Korsako žodžius apie P.

Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – į tarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668).

Dabar, kai nagrinėdami literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o ne tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną nepolitiniu aspektu.

Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –

vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje

1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Bene didžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad

Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių, didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų tarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6).

Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbo temą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama vidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad literatūros kūriniai – kalbėjimo apie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu, psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleisti

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti kūrinį kaip žodžio meno objektą.

Darbo uždavinai:

1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus, etapus bei romano žanrą.

2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą juose.

3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.

4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus ypatybes.

5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.

Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno

„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos

„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei

„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje

„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikos dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos straipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą nagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,

1979, 140).

Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius

„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” meninį įtaigumą.

Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.

Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas, skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis, keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.

1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA

Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvo eiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotos tragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuo visų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijos traktatų, memuarų ir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvo vadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė.

Vėliau poezijos terminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalba rašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yra lyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama.

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.

Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yra pagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuo kūrinio žanro.

Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvo pradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.

Šis skirstymas išliko ir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas, romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes, sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas, tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu ir paslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.

Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaiko tradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingus dalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apie žanrinių formų pasikeitimus.

Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso ir veikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtį priskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykių grandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas, romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius, apizodinius.

Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo būdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jį žvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienas žanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęs pirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bando atspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką bus kalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir pan. Žanras turi būti atpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti.

Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą, fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuvių literatūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino du argumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanro pasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savo psichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų, todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienas literatūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę į nepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna, raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjo įvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrė

Keturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.

Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”

paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.

Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasis vieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų ir formų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimo tradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymas įgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos ir stilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojo naujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.

1. Romano žanro istoriniai matmenys

Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys. Tai nuolatos kintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas su buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus, ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiria individualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –

besiformuojantis žmogus, ieškantis pats savęs ir savo vietos pasaulyje. Jis vedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus; dažnai panaudojamas kelionių motyvas – žmogaus išbandymo būdas, atskleidžiantis jo charakterio savybes.

Romanai dažniausiai skirstomi pagal kelis požymius. Reikia pabrėžti, kad nė vienas klasifikavimo principas nėra tikslus ir iki galo nuoseklus, nepaaiškina visos šio žanro įvairovės. Pagal priklausymą literatūrinei epochai ar srovei skiriami antikinis, barokinis, šviečiamasis, sentimentalinis, romantinis, realistinis, natūralistinis ir kt. romanai; pagal tematiką skiriamas riterinis, plėšikų, meilės, šeimos, menininko, gamybinis romanai; pagal tematiką ir siužeto pobūdį – nuotykių, kriminalinis, kelionių, psichologinis, filosofinis; pagal pasakojimo būdą –

laiškų, dienoraštinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo ir kt.

Iki XVIII a. romanas Europoje buvo laikomas žemuoju, pramoginiu, prastuomenei skirtu žanru. XVIII a. jis įgijo tokį pat prestižą, kaip ir seni aukštieji žanrai, t.y. tragedija, epas, poema, o XIX a. viduryje tapo vyraujančiu literatūros žanru. Nuo tol nacionalinės literatūros branda vertinama pirmiausia pagal romano laimėjimus. XVIII a. – XX a. – žanro klestėjimo metai. Didieji XIX a. romanistai (O. Balzakas, Stendalis, G.

Floberas, Č. Dikensas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis) suformavo vadinamąjį klasikinį romano modelį. Romano teorijos sferoje ima vyrauti sudėtinga „aš”

ir „pasaulio” kontfrontacijos (ir taikios, ir aštresnės) problema. Pamažu įsigalint realizmui jau vyksta įvairiausi formos bei turinio eksperimentai, ir romanas tampa patraukliausiu modernių kūrėjų įrankiu.

Realistai tarėsi atstovaujantys gyvajai, novatoriškai literatūrai ir skelbėsi pakeisią išsisėmusius klasicistus ir romantikus, pernelyg atitrūkusius nuo tikrovės ir linkusius į kraštutinumus. Anot realistų, menininkas privalo atrinkti pirminę medžiagą, ją sukomponuoti ir išdėstyti taip, kad gimtų meno kūrinys – romano stilius turi būti tobulai paprastas.

Jie siekė atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantį pradą, iškelti tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą, kritiškai vaizduoti realią žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakterius tipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę vertino humanizmo ir socialinės teisybės požiūriu. Stengėsi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą.

Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas, socialiniai, moralinai ir psichologinai konfliktai – tai realistinio kūrinio reikalavimai. Suklesti proza, drama, satyra. Ypač populiarus romanas – socialinis, istorinis, autobiografinis, psichologinis, satyrinis.

Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Realistai sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus. Realistai daug dėmesio skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui.

Rašytojai realistai parodo ir to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius, nupiešę nepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti ir įvertintį jį. Kaip toliau matysime, šiam laikotarpiui bus galima priskirti ir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja”.

Pirmieji lietuvių romanistai siekė įvairiausių tikslų: I. Šeinius

„Kuprelyje” (1913) atskleidė atskiro žmogaus likimą, jo jausmų ir išgyvenimų bangavimą, o socialinę aplinką atspindėjo taip, kaip ją regėjo į save įsigilinęs herojus. Vaižganto „Pragiedruliai” (1918) – ekstensyvaus pobūdžio romanas. Vaizduodamas nacionalinės visuomenės formavimąsi, kovas dėl kultūros savarankiškumo, Vaižgantas kūrė plačią geografinę, istorinę bei socialinę panoramą. Romano vientisumą lėmė ne siužeto raida, ne vieno herojaus likimas, o autoriaus minties plėtotė. XX a. ketvirtojo dešimtmečio romanų gausa ir jų žanrinis savitumas (apie tai minėta Įvade) gerokai pastūmėjo lietuvių romaną į meno aukštumas, nes rašytojų tikslas buvo aiškus ir suprantamas – kuo greičiau priartinti tautinę lietuvių literatūrą prie bendro Europos literatūros konteksto.

1.2. Teoriniai romano žanro aspektai.

Galima teigti, jog jau daugiau nei du šimtus metų romanas yra nepaprastai populiarus. Romanai klesti, jų rašoma vis daugiau, ypač

Europoje ir Amerikoje, ir netgi tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose. Apie romaną žodynuose ir enciklopedijose pateikiami patys bendriausi teiginiai.

Gana ilgas, vaizduote paremtas kūrinys proza, vaizduojantis veikėjus (kurie pateikiami kaip realūs) ir parodantis jų gyvenimą tam tikroje aplinkoje, atskleidžiantis jų psichologiją, pasakojantis jų likimus ir nuotykius.

(Chartier, Pierre, 2001, 14).

Tačiau romano žanrą itin sudėtinga apibūdinti dėl kelių priežasčių:

rašant romaną paprastai nesilaikoma formalių taisyklių; jo kilmė neaiški ir ginčytina; laikui bėgant keitėsi jo objektas; pasakojimo būdo ir tono įvairovė neišsemiama.

Romanų mėgėjas, prieš peržvelgdamas teorinių požiūrių įvairovę, norintis pasiremti paprastu ir aiškiu kokio nors specialisto apibrėžimu, kuriuo objektyvumo vardan norima išskaičiuoti esminius šio žanro bruožus, susiduria su maždaug tokiu apibūdinimu: romanas yra prozos kūrinys; romanas – tai žanras be nusistovėjusios formos; romane vaizduojama vien konkretybė; romanas yra fikcija; romanas – tai istorija; romanas – tai pasakojimas.

(Chartier, Pierre, 2001, 14). Jau pirmas ir trečias punktai duoda dingstį diskusijai, kuri, turime pripažinti – nors negalime pasiūlyti nieko geresnio, lieka bevaisė.

Romano tyrinėtojai po kelių amžių pakankamai gausių ir įvairiapusiškų teorinių romano apmąstymų pripažįsta, kad šio žanro esmę sunku apčiuopti, todėl ir tikslaus, visus patenkinančio romano žanro apibrėžimo iki šiol negali pateikti nei literatūros teoretikai, nei patys romanistai. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 7).

Kaip jau minėta anksčiau, romano žanras nuo XVIII a. pabaigos tampa vyraujančiu bei pagrindiniu Vakarų Europos literatūrose ir, nepaisant gausių jo išsekimo pranašysčių, iki šiol yra gyvybingas. Tačiau iki pat XIX

a. pabaigos lietuvių literatūroje stigo tokio kūrinio, kuriam galima būtų taikyti romano terminą, bet per pirmąjį XX a. dešimtmetį pasirodo bent keletas veikalų, kuriuos jau galima vadinti romanais: V. Pietario

„Algimantas”, Lazdynų Pelėdos „Klaida”, V. Krėvės „Šarūnas” ir kt. Vis dėlto lietuvių literatūra nuo to laiko įgyja naują – europietiškesnį –

pavidalą, ir ji pagaliau gali sakytis turinti romaną. (Lazdynas, Gintaras,

1999, 6). Staigus romano raidos lūžis įvyksta tik apie 1932/33 m. ir jis siejamas su Putino vardu: Pasirodžius Mykolaičio – Putino veikalui, tartum suintensyvėjo visa lietuvių romano raida. Prasidėjo tikras šio žanro kūrinių antplūdis. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 6).

Su tautinės sąmonės išbaigtumu bei individualiųjų sąmonės sluoksnių išsiskyrimu siejama ir romano modernėjimo pradžia Vakarų Europoje. Šios –

antrosios – pakopos stokoja lietuviškoji sąmonė, todėl lietuvių romanai pasižymi labai stipriu sinkretiškumu. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 324).

Pirmiesiems lietuvių romanams labiau rūpėjo ne pasaulis žmoguje, bet žmogus pasaulyje, epinis žmogaus santykio su pasauliu rakursas.

Daugelyje romanų pasaulis, kaip objektyvi būtis, dar nebuvo įžengęs į žmogų ir egzistavo tik objektyviu pavidalu. Bandymai atverti dvasinį žmogaus pasaulį vyko per gamtą, jos artimumo žmogaus fizinei ir dvasinei būčiai vaizdavimą. Tad nors lietuvių romanistai ėmėsi tikrojo romaninio objekto –

individualaus žmogaus vaizdavimo, tačiau kartais jų pasakojimai neperžiangia epinės sąmonės apibrėžtų ribų. Lietuvių romanistai dažnai vaizduodavo lietuviškąjį kaimą, bet retai tesiimdavo atskleisti kaimo žmogų kaip pagrindinį romano objektą. Tad P. Cvirkos įvairių tipų romanai rodo rašytojų romaninės sąmonės brendimą, kaip ypač sėkmingi bandymai lietuvių romano raidoje minimi P. Cvirkos „Žemė maitintoja” ir „Meisteris ir sūnūs”. Toks vertinimas patvirtina rašytojo P. Cvirkos meninę brandą.

2. PETRO CVIRKOS KŪRYBOS APŽVALGA

Didelį ir reikšmingą kūrybos turtą paliko lietuvių literatūrai

Petras Cvirka. Anksti pasireiškė jo įgimtas menininko talentas, nuostabi pasakotojo ir vaizduotojo dovana, kurią jis su tikru kūrybiniu polėkiu atidavė tautai, gausiais savo raštais nusipelnydamas vieno žymiausiųjų mūsų rašytojų vardą.

Kilęs iš vargingųjų valstiečių, sunkiomis sąlygomis siekęs mokslo,

P. Cvirka jau nuo pat jaunystės visa savo esybe pasinėrė į kūrybinį darbą.

Mėgo piešti. Buvo temperamentingas, visada besišypsantis, kupinas sąmojo, mėgo žmones, turėjo be galo didelį humoro jausmą. Humoras paliko didžiulį pėdsaką jo kūryboje. Labai brangino draugus. Jo kūrybos kelią įtaigiai apibūdina P. Bražėnas: Su pasakomis jis ateina į raidžių nepažįstančios vaikystės pasaulį ir greitai tampa vienu pirmųjų savarankiškai skaitomų autorių, „Cukriniais avinėliais”, „Šyvio gyvenimu”, „Vaikų karu” leidžia pajusti, kas yra žodžio magija, duoda mums pirmąsias gyvenimo pamokas,

„Paslaptimi” ir „Lakštingala” sutinka neramią, vyriškų nuotykių ir žygių trokštančią paauglystę, “Franko Kruko”, „Meisterio ir sūnų” humoru bei satyra patraukia linksmai ir negailestingai pasaulį priimančią jaunystę,

„Žemės maitintojos” ir „Kasdienių istorijų” realizmu kloja pamatus rimtam žmogaus, gyvenimo ir žodžio meno supratimui. ( Bražėnas, Petras, 1998, 9).

Pirmoji P. Cvirkos knyga buvo poezijos žanro – tai nedidelis eilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios”, išleistas 1928 m. Čia stipriau iškyla jaunojo autoriaus opozicinės ir antiklerikalinės nuotaikos, išreikštos, tiesa, dar gana netiesiogiai, daugiausia alegorinėmis poetikos priemonėmis. Tačiau jau pačiais pirmaisiais, išspausdintais dar periodikoje, savo apsakymais P. Cvirka pasirodė kaip ryškių gabumų beletristas. Kai 1930 m. išėjo pirmoji jo novelių bei apsakymų knyga

„Saulėlydis Nykos valsčiuje”, P. Cvirka iš karto užkariavo visos to meto skaitančios visuomenės, daugiausia, kaip tvirtino K. Korsakas, pažangiųjų skaitytojų dėmesį. (Korsakas, Kostas, 1977, 9). Ši knyga patraukė ryškiais vaizdais, taikliomis buitinėmis ir psichologinėmis detalėmis, spalvinga, liaudiška kalba, o dar labiau savo pažangiu turiniu, atskleidžiančiu ano meto provincinio gyvenimo nykumą.

Petro Cvirkos apsakymai ir pasakos vaikams – didelis turtas ir savitas reiškinys mūsų nacionalinėje kultūroje. 1934 m. išeina jo knygelės

„Rainiukai” ir „Lapė karalienė”, o 1935 m. – apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai”, kuris vėliau susilaukia net keleto leidimų. Gyvas pasakotojo talentas, sąmojis ir humoras, nuspalvinti šviesaus lyrizmo, taurios mintys, meistriškai valdomas žodis jau savaime darė šiuos P. Cvirkos raštus mėgstamus mūsų jaunuomenės, tačiau ir suaugusiam skaitytojui jie teikė tikro estetinio pasigerėjimo. P. Cvirka taip pat rinko iš senų leidinių

archyvų lietuvių liaudies pasakas, jas redagavo, perkūrė arba pats rašė originalias literatūrines pasakas tautosakos motyvais. 1948 m. pasirodė jo rinkinys „Nemuno šalies pasakos”.

Vaiko išgyvenimus vaizduodamas rašytojas savo apsakymais griauna nerūpestingo gyvenimo iliuzijas ir iš mažens formuoja sudėtingo gyvenimo sampratą. Be šių apsakymų tiesiog būtų buvęs neįsivaizduojamas greitas mūsų vaikų literatūros aktualėjimas.

P. Cvirkos – romanisto telentas visuotinai pripažintas, jo romanai ir dabar tebėra literatūrinėje rikiuotėje, gyvi ir veiksmingi, nepraradę nei pažintinės, nei estetinės emocinės vertės. Visi trys P. Cvirkos romanai, tik pasirodę, susilaukė didelio kritikos ir skaitytojų dėmesio.

Jau pirmasis P. Cvirkos romanas „Frank Kruk” buvo nekasdieninis literatūros gyvenimo įvykis, kaip rašė A. venclova, tegu dar ne visai subrendusio, bet aiškiai talentingo rašytojo darbas. (Venclova, Antanas, 1974, 30). Šiame romane greta realistinio pastabumo pasireiškė dar vienas P. Cvirkos talento bruožas – gaivališkas humoras. „Frank Kruk” ne tik pirmasis jo romanas, bet ir pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūroje. Čia buvo aštriai kritikuojama amerikietiška kapitalistinė visomenė ir lietuvių miesčionija.

Trečiasis P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs” susilaukė mažesnio dėmesio, o kartais ir prieštaringų vertinimų. Šiame romane rašytojas siekė pavaizduoti mūsų liaudies žmonių gyvybingumą, jų buities ir papročių džiugiąją pusę, jų sveiką sąmojį ir lakią vaizduotę, jų veržimąsi į šviesesnį rytojų ir laisvesnės bei laimingesnės ateities troškimą, jų neapykantą ponams ir prispaudėjams, pagaliau revoliucines tendencijas bei tradicijas.

Ryškiausiai P. Cvirkos talentas iškilo antrame romane „Žemė maitintoja”. Vos pasirodęs 1935 m., šis romanas tuoj visuomenės buvo sutiktas kaip išskirtinis lietuvių literatūros reiškinys ir pažymėtas premija. Romane buvo paliesta viena aktualiųjų ir opiausių Lietuvos gyvenimo sričių – žemės reforma. Visi jo romanai labai aktualūs, tiesiog sklidini ano meto svarbių socialinių įvykių, reiškinių, faktų, juose visada galima apčiuopti rašytojo gyvenamosios epochos pulsą. P. Cvirkos romanų platų įvertinimą yra davęs A. Bučys: Galima pagrįstai tvirtinti, kad P.

Cvirkos įnašas į lietuvių romano raidą yra keleriopas. Pirma, jis sukūrė naujas socialinio romano atmainas, pagrįstas rašytojo gyvenamojo meto aktualiomis problemomis, žmogaus ir tautos istorinių lūžių panoramą.

Socialinės bendruomenės ir individualios žmogaus būties sąveika čia organiška ir visaapimanti, o rašytojo pozicija remiasi liaudiškumo ir revoliucinio visuomenės pertvarkymo kriterijais. Antra, P. Cvirka įvedė laisvą ir nesuvaržytą pasakojimą, natūraliai suderindamas įvairias pasakojimo intonacijas, įtvirtindamas lyrizmą kaip svarbią sudedamąją rašytojo pasaulėjautos dalį. Trečia, P. Cvirkos sukurti romano modeliai, kad ir nebūdami iki galo tobuli, ir žanro požiūriu labai paįvairino lietuvių romaną, darė poveikį tolesnei jo raidai, padėjo atsirasti naujiems jo tipams. (Bučys, A., 1979, 36-37 ).

P. Cvirka nebuvo vien geriausių savo pirmtakų tradicijų tęsėjas. Į

tradicijas jis visada žiūrėjo kūrybiškai, perimdamas tik tai, kas ištvėrė laiko išbandymą, kas buvo aktualu gyvenamajam metui, atitiko naujas literatūros raidos tendencijas. Todėl tradicijas jis visada savaip transformuodavo, papildydavo sukaupta literatūros pažinimo patirtimi, atsižvelgdamas į sau, kaip rašytojui, keliamus uždavinius. Jis daug kuo buvo novatorius, į lietuvių literatūros istoriją įėjęs ir kaip trijų skirtingų romanų tipų autorius, kiekviename romane sugebėjęs atskleisti savitą pasakojimo būdą, suteikęs pasakotojui specifinę romano tipui reikalingų bruožų. Visi P. Cvirkos romanai žavi pasakojimo laisvumu ir gražia lyrinės bei humoristinės intonacijos derme.

3. ROMANO „ŽEMĖ MAITINTOJA” MENINIO PASAULIO STRUKTŪROS ELEMENTAI

Du nepriklausomi Lietuvos dešimtmečiai lietuvių literatūrai buvo spartaus brendimo metai. Įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę, rašytojai rinkosi literatūros raidos ištobulintus meninės išraiškos būdus.

Naujos srovės, žanrai, naujos kūrybinės nuostatos išaugo ant tvirto tradicijų pamato – žemdirbio buities ir pasaulėjautos, tautosakos ir mitologijos vaizdinių, istorijos prisiminimų. Savo ruožtu socialinės permainos skatino ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų.

Sulaukęs kritikos priekaištų po romano „Frank Kruk” pasirodymo, P.

Cvirka „Žemei maitintojai” pasirenka itin paprastą kompoziciją ir siužetą:

beveik nuosekliai pasakojamas pusantro dešimtmečio trunkantis Taručių šeimos gyvenimas, net nepažeidžiant chronologijos, o įvykių grandinę pinant iš šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo epizodų.

„Žemė maitintoja”, – rašė J. Šimkus, – tai epochinės reikšmės romanas mūsų literatūroje. Galimas daiktas, kad tą laikotarpį ir tuos žmones kas nors dar geriau pavaizduos, bet kol kas Cvirka padarė tik vienas. (Šimkus, Jonas, 1986, 215).

3.1. Tematika ir veiksmo eiga

Epochos įvykiai – tai Lietuvos socialinis-politinis gyvenimas:

žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija, valstiečių ūkių varžytynės. Visus įvykius vienaip ar kitaip išgyvena, aptaria, vertina pagrindinių romano veikėjų – Juro ir Monikos Taručių šeima. Jų šeimos kūrimosi, ūkininkavimo pradžios ir eigos, vaikų gimimo, augimo ir jų likimo istorijos – dar viena romano tematikos plotmė, kuriai priskirtina Juro ir Monikos meilės bei jų gyvybinės energijos saviraiška, jos resursai. Trečioji tematikos plotmė – naujakurių santykiai su

Višinskynės dvaro ir kumetyno gyventojais, kasdieninė socialinė būtis, socialiniai konfliktai.

Kadangi romano tipologija nusakoma remiantis ir tematiniais kriterijais, galima teigti, jog P. Cvirkos romanas yra socialinis. Atrodo, kad pačiam rašytojui, užaugusiam kaime, rūpėjo suvokti, kaip gebėjo lietuviai kurtis savo žemėje tarsi be nieko – be lėšų, be paramos. Dėmesį traukiantis yra žmonių optimizmas. Tokią autoriaus poziciją atskleidžia

Juro ir Monikos bendro gyvenimo pradžios detalės. Kumetynėse būtent Jurui ir Monikai buvo iškeltos mažutės vestuvės – išleistuvės pirmiesiems naujakuriams, atsiskyrusiems nuo dvaro. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Rašytojas nepamiršta priminti, koks „turtingas” buvo Tarutis tuo metu: Pinigų neturėjo ir degtukui nusipirkti. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Galima puikiai suvokti rašytojo norą kuo išsamiau aprašyti lietuvių gebėjimą kurti gyvenimą, jų pastangas kabintis į jį, žmonių prieraišumo, pasitikėjimo vienas kitu motyvus. P. Cvirkai rūpi pabrėžti pagrindinių veikėjų kilmę, kad tarsi savaime suprantamas pagalbos ir paramos motyvas būtų atmestas: Monika pašonėje neturėjo nei tėvų, nei brolių, gal tik vieną kitą giminę – devintą vandenį nuo kisieliaus. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Žinoma, kad Petrą Cvirką viliojo vidinė žmogaus galimybių gelmė, nes pats jis buvo patyręs daug vargo ir puikiai suprato savijautą kito žmogaus, kuriam gyvenimą tenka pradėti su tokiais „turtais”: Monikos kraitis tilpo mažoje skrynelėje, kurią kitą rytą išsivežė pasisėdus. Tuo ir baigėsi vestuvės. Niekas jų nepalydėjo į naują šalį. Paskum skolintą vežimą sekė

Jarmalos dovanota ožka, kurią išdaigininkai apkabinėjo skuduriukais, po kaklu parišo varpelį. (Cvirka, Petras, 1977, 17)

Socialinis konfliktas tarp smulkiojo valstiečio ir dvarininko yra pagrindinė varomoji „Žemės maitintojos” siužeto jėga, – teigia J. Žėkaitė.

(Žėkaitė, Janina, 1970, 228). „Žemėje maitintojoje” tokiu varikliu galėtume pavadinti pakankamai uždarą, autonomišką viensėdijos valstiečių šeimos gyvenimą ir neišvengiamus tos šeimos kontaktus, santykius su gamtine bei socialine aplinka. Tarybinė literatūrologija paprastai labiau pabrėždavo pastaruosius bruožus, – primena P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 322).

P. Cvirka pasirinko paprastą, laiko išbandytą, bet ir neišsemiamą siužetą –

tam tikrą šeimos gyvenimo atkarpą, ir būtent dėl to romano „Žemė maitintoja” siužetas kritikų, be abejo, ir J. Žėkaitės, buvo vadinamas primityviu. Tačiau P. Cvirkai jo pasirinkimas siužetinę šeimos liniją vaizduoti nuo šeimos gimimo iki jos gyvavimo pabaigos neatrodė tuo metu primityvus. Nepataikavo jis ir skaitytojų vaizduotei – nepridėjo nei prologo, nei epilogo, kurio tarsi savaime reikalauja pagrindinio romano veikėjo Juro likimo klausimas.

Paskutiniame romano sakinyje (Savanoris buvo pirmas toje naujoje kovoje už žemę, už duoną) – pagrindinis žodis yra „naujoje”. Juk pirmas jis jau buvo, už žemę, už duoną plušo nuo jaunų dienų, tad žodžio „nauja”

semantinis laukas ir yra visas romano epilogas. Žodžio reikšmė suteikia optimistinių vilčių ir leidžia prieiti prielaidą, kad ne visos kovos būna pralaimėtos. „Nauja” kova gali būti laimėta. Tokia yra gyvenimo realybė, ir šios minties turbūt pakako rašytojui Petrui Cvirkai, taip lakoniškai baigusiam romaną.

Siužetinės linijos aukščiausi taškai sutampa su šeimos egzistavimo gražiausių bei skaudžiausių išgyvenimų amplitude: vaikų gimimai, jų mirtys,

Monikos liga, o visa kita – darbas, trumpos atokvėpio, pramogų akimirkos ir beveik jokių nukrypimų į pašalines peripetijas. Bet vis dėlto kyla klausimas: kodėl P. Cvirka lėmė savo herojams tiek daug, kodėl Jurui jis „uždėjo” titanišką jėgą? Pavyzdžiui, netekusį artimųjų, Jurą aprašo taip:

Vėl arimuose, vasarodirbėj, supamos didelio liūdesio, praėjo dienos. Jurui atrodė, kad pagaliau iš jo atimta viskas, kas buvo brangiausia. Kaip tas peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas. Praslinko metai…

Tokią Petro Cvirkos poziciją vaizduoti žmogų – titaną jam diktuoja ne kas kita, o savosios tautos gyvenimo pavyzdžiai. Suvokti tokias pastangas padeda rašytojo užrašų knygelių apie būsimus kūrinius kelių padrikų štrichų citavimas: Aprašyt to meto kaimo pramogas, žmonių gudrumą, slepiant grūdus, maistą, kaip į girią išeina šeimos, vyrai…kovai…(Cvirka,

Petras,1986, 177). Matyti, jog P. Cvirka tiki savo tautiečių dvasine stiprybe, fizine ištverme, mokėjimu rasti savyje gyvybinių syvų, gebėjimu gyventi dėl ateities. Juk daugelio lietuvių kartų gyvenimas aukojamas dėl ateities. Tokia archetipinė lietuvių savimonė.

Taigi grįžkime prie siužetinės romano linijos. Dvarininkas romane vaizduojamas tik vienas – Jarmala. Bet juk tai nebe grafas Višinskis, absoliučioje savo valioje laikęs kumečius. Tarutis yra visuomenės narys, kuriems kuriamas seimas, kuriuos nori patraukti besiriejančios partijos, kuriems yra skirta žemės reforma, ją įgyvendinti pasirengę „padėti” bankai.

Būtent jiems skirta nepriklausomybės iliuzija, sunkus gyvenimas dabar ir šviesi ateitis. Tad ar Jarmala yra iš tiesų charakteringiausia griaunamoji jėga? Deja, ne. Stiprų smūgį ekonominiams Taručio gyvenimo pagrindams suduoda viską nusiaubusi audra. Be abejo, P. Cvirkos kaimiškoji prigimtis neleido jam kurti romano – pasakos, kuriame gamta būtų tik gėrio ir gausos šaltinis, nes atšiaurus Lietuvos klimatas ne kartą, kaip pateikia rašytiniai šaltiniai, koregavo ir Petro Cvirkos – vaiko planus. Taigi rašytojas nesistengia aprašyti pirmąjį žmogų, nugalėjusį gamtos stichiją.

Ne, toks Juras tikrai nėra. Kita vertus, romane Jurą ir Moniką nuolat lydi amžinas žmogaus ir gamtos ryšys: lietus – pirmąją vestuvių naktį; žvaigždės

– nuolatinis ir vienintelis atsiskyrusių naujakurių ryšį su pasauliu patvirtinantis objektas (žvaigždės žiūri į juos, stebi juos, jomis nuolat grožisi Juras); audra – gamtos galybė, jos niekam neatsiskleidžianti staigi energija skirta žmogaus mąstymui tobulinti. Deja, ir Jurui tenka sunkus amžinųjų jėgų išbandymas.

Kaip teigia P. Bražėnas, visos siužetinės linijos turi savo kulminacines aukštumas: motinystė – vaiko mirtį, šeima – motinos mirtį, naujakurys – varžytines, gamta – viską griaunančią audrą. (Bražėnas,

Petras, 1998, 323). Žmogaus ir gamtos santykių neišvengė gal nė vienas lietuvių rašytojų kūrinys, o tai, ką P. Cvirka meniniu sumanymu lėmė ištverti vienam Taručiui, patiria ir patirdavo ne viena karta, ne viena tauta, ne viena šalis. Gamtos ir žmogaus dermė ir šiandien tebėra viena aktualiausių problemų – stichiškai įsisiautėjusios ar už mūsų ekologines nuodėmes kerštaujančios gamtos jėgos. (Bražėnas, Petras, 1998, 324).

Taigi galima drąsiai teigti, jog P. Cvirkos romano siužetas yra paprastas, bet tikslingas, nepretenzingas, tačiau funkcionalus. Vienintelis romano „Žemė maitintoja” siužetui netinkantis epitetas – primityvus, kadangi siužetas yra kompoziciškai sutvarkyta fabula. Būtent tokią funkciją

P. Cvirkos sumanymu šis elementas ir atliko.

3.2. Problematika ir kompozicija

Skaitytojui, mėgstančiam įsiminti smulkiausias detales, kartais norėtųsi sušukti: „Negali būti!” Mat kartais P. Cvirka per daug smulkiai aprašo Taručių gyvenimo „gerėjimą”, tiksliau sakant, kelią nuo „ožkos” iki „batisto suknelės” ( Motina buvo pasipuošusi savo geriausia batisto suknele. Pirktinio drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. Juk ji pirmąkart ta suknele vilkėjo…) (Cvirka, Petras, 1977, 50). Tokiais atvejais vertėtų prisiminti, kad romano „Žemė maitintoja” problematika –

tai ne tik tikrovės panorama ar aktuali socialinė dilema, kurios sprendimą rūpi aprašyti Petrui Cvirkai. Problematiką pildo žmogaus egzistencinės problemos, jo gebėjimas mokėti daryti „viską iš niekur”. Tokias galias žmogui suteikia meilė. Anot P. Bražėno, Cvirka vaizduoja abipusės meilės istoriją, nė karto nepažeistą nei išdavystės, nei jokių trikampio situacijų. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Rašytojas neaprašinėja jausmų, juos pakeičia gana subtiliais gestais, judesiais, poelgiais, intencijomis, kuriuos gerai jaučia ir greitai sugauna mylinti siela.

Tokių iškalbingų detalių galima rasti visame romane: dažnai Juras puolasi užvaduoti Moniką darbuose, rūpinasi jos pašlijusia sveikata po pirmojo gimdymo ir atvirai grožisi ja, atsigavusia, pastambėjusia, antrą sūnų pagimdžiusia ir naują gyvybę nešiojančia.

Taigi meilė romane traktuojama kaip iššūkis skurdui ir vargui, o Juro – vyro dominavimas šeimoje – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių šeimos santykių archetipas, kuriam iš gerosios pusės atskleisti P. Cvirka negaili detalių visame romane. Nevertėtų pamiršti, kad iš negausios lietuvių prozos pavyzdžių skaitytojų sąmonėje jau buvo įsitvirtinęs kitas archetipas, kurį pateikė rašytojos moterys: Žemaitė, pateikusi nevykelių vyrų Vingių Jono ir

Petro Kurmelio paveikslą, G. Petkevičaitė – Bitė apsakyme „Dievui atkišus”

atskleidusi liūdną suvedžiotos dvaro samdinės Magdės (dvaro samdinė buvo ir

Monika) istoriją. Petro Cvirkos pozicija priešinga: kaimynai, stebėdami laimingus Taručius, samprotauja: Sako, jei neturtas, vargas – ir meilė nieko nepadės, pešis kaip gaidžiai. Tu pažiūrėk į juos – pliki apsivedė, o kaip jie vienas kitam – ranka rankon, pėda pėdon. (Cvirka, Petras, 1977,

63) Taigi galima teigti, jog rašytojui rūpėjo atkovoti arba tiesiog pabandyti pasakyti, jog Lietuvoje gyvena ir mokančių mylėti bei kurti gyvenimą vien meilės, ne turto ar jo išskaičiavimo pagrindu vyrų. Todėl

Juro Taručio paveikslas romane patrauklus ir įtikinantis, stebi ir žavi jo vidinių galimybių gelmė, nesenkantis optimizmas, gebėjimas būti kitokiam, išsiskiriančiam iš bendruomenės, nors kartais ir juokingam. Anot P.

Bražėno, griežčiau neapibrėžtą personažo nuotaiką sąlygoja ir psichologiniai motyvai (tiek tas Tarutis ir gaudėsi toje didžiojoje politikoje), ir idėjinio charakterio sumanymo diktuojama būtinybė palikti jam laisvas rankas (juk jis ir po to, kaip sakė Monika, dar „juokins žioplius” su savo šauliais). (Bražėnas, Petras, 1998, 330).

Vis dėlto Juras Tarutis įkūnija tai, kas buvo geriausia darbo valstiečių charakteryje ir kas dar tik brendo jų sąmonėje – suvokimą, kad reikia kovoti dėl duonos ir žemės, kad šiai kovai reikia atiduoti visą energiją, vyrišką galią, sumanumą, ir šio tikslo siekdamas Petras Cvirka nepamiršta priminti, jog geriausias gyvybinės energijos šaltinis yra šeima.

Tad ir Monika yra vienas šviesiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje

– mylinti, atsidavusi šeimai, kupina gerumo visiems. (Galinis, Vytautas,

1983, 15)

Romano kompozicija irgi reikalauja atskiro dėmesio. Palyginti mažos apimties romanas (nėra nė 200 psl.) suskirstytas į 22 skyrius, kurie žymimi romėniškais skaitmenimis. Paprastai vieną skyrių nuo kito skiria ne tik laiko, bet ir problemų bei motyvų įvairovė, dažnai veiksmas skyriuose skaldomas į dar smulkesnius epizodus ir scenas. Bet vis dėlto sąsajų kompozicijos sąrangoje galima įžvelgti.

Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, kompozicijoje įžvelgiamos dvi linijos: viena – orientuota į meninį laiką, kita – lyg ir skirta meninės erdvės „apgyvendinimui”. (Bražėnas, Petras, 1998, 324) Pavyzdinis turėtų būti pirmasis romano skyrius, kuriame pateikiama ekspozicija, išaiškėja skyriaus tematika bei problematika, šiam tikslui pasiekti puikiai dera stiliaus priemonės (aprašymai, monologai, dialogai).

Tokį pat meninį principą P. Cvirka taiko septintajame (šventadienis, šeimos iškyla, šaulių renginys ir iškilusi problema –

Jarmala ieško žindyvės savo dukrai).

Keturiolikto skyriaus akcentai – žinios apie perversmą, naujas pavasaris tuščiais aruodais, „geradario” Jarmalos pažadas duoti sėklos ir „prašymas” leisti sūnų į dvarą piemenauti; šeimos gyvenimo pakitimai –

Kaziukas piemenauja, Monika laukiasi trečiojo. Dvidešimt antrajame (paskutiniajame) romano skyriuje (trumpiausiame visame romane) beveik kiekviena pastraipa informuoja apie ką kita: Klangių jaunimo dvasinis „merdėjimas”, žmonių emigracija, dirvonuojanti naujakurių žemė, šeimos gyvenime – Monikos liga, mirtis, laidotuvės, Taručio išvykos į Klangius rezultatas – streiko komitetas. Pažvelgę dar kartą, randame gana tolygų kompozicinių taškų išdėstymą: I – VII – XIV – XXII.

Kituose skyriuose aprašomi vienalytiškesni veiksmai, konkretesnė veiksmo vieta: naujakurio ūkyje, už viensėdžio ribų – miestelyje, kaimiečių sueigose, dvaro laukuose, Kaune. Ritmo tolygumas, nuosekli veiksmo vietos kaita autoriaus sumaniai paslėpta, bet akivaizdi.

Atidžiau pažvelgus į dvi kompozicines romano skyrių grandines randame dar vieną rašytojo meninę įžvalgą patvirtinantį dėsningumą: šeimos „grandinėje” lemiamas faktorius yra laikas, t.y. chronologinis principas, o antrojoje – Taručio ir aplinkinio pasaulio santykių – liniją sieja spinduliniai erdvės, veiksmo vietos, veiksmo dalyvių ryšiai: Taručiai,

Jarmala, kaimynai, klebonas, nuovadas, miestas, audra, emigracija, mokytoja, kurių centre – Juras Tarutis.

Daugiausia kritikos yra susilaukęs P. Cvirka už VIII, XIII bei XV

skyrius. Tai audros (VIII) bei Taručio samprotavimų apie mokslą, švietimą ir mokytus žmones skyriai (XIII ir XV). Audros epizodas išsiskiria tuo, jog romano laikas – vidurvasaris, o žmonės paliekami be derliaus. Taigi gresia badmetis. Kritikų nuomone, šis skyrius tėra tarsi specialiai sugalvotas naujakurių ryžtui atskleisti (kontrasto principu).

Net du skyriai, skirti mokslo motyvui, atskleidžia ne Taručio, o rašytojo požiūrį į švietimą. Šie skyriai išsiskiria iš kitų motyvacijos silpnumu, iliustratyvumu, idealizacija. Neišvengta čia ir šaržo elementų.

Pavyzdžiui, XV skyriuje aprašomas Juro Taručio bendravimas su mokytoja, besiskundžiančia įžūlėjančiu Kaziuko elgesiu. „Mokslinyčia”, – meta Juras jai įkandin, nors pats svajoja apie mokytus savo vaikus. Galima tik pasidžiaugti, jog Petras Cvirka nesistengė idealizuoti pagrindinių romano veikėjų.

Tačiau būtina dar kartą sugrįžti prie romano pabaigos – XXII

skyriaus. Didžiausią kompozicinę duobę, kaip minėta, randame romano pabaigoje, – teigia P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 325). Toliau jis teigia, kad skyriaus tarp Monikos mirties ir Taručio išėjimo į sukilimą tikrai trūksta. Ypač šokiruoja Monikos laidotuvių sceną aprašantis sakinys:

Pakasė Tarutis pačią toje pačioje žemėje, kur ilsėjosi jų vaikai, tuo pačiu kastuvu, kuriuo kažkada supylė dvarlauky ežiaženklius. (Cvirka, Petras,

1977, 181). Beje, skyriaus pradžioje irgi aprašomos laidotuvės, bet: Atgulė muzikantas į parapijos kapus. Muzikantas atgulė, Moniką – pakasė. Kokia meninė mįslė mums yra palikta Petro Cvirkos šiame skyriuje? Nė žodžio apie likusį gyvą sūnelį Jonuką, apie dviejų Taručių vyrų gyvenimą, tik išvada:

Kaip tas peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas.

Praslinko metai. Galima manyti, kad rašytojas tiesiog vaduoja skaitytoją iš persmelkusių jį problemų rato, o gal papraščiausiai grįžta prie romano pavadinimo esmės – žemė maitintoja. Ta pati žemė – amžinasis ciklas, žmogus

– mažasis ciklas. Belieka priminti, kad į mirtį XX a. pradžioje lietuviai žiūrėjo kiek kitaip – jos nebandė pergudrauti (džiova pjovė visus, kas papuolė, karo suirutės, badmetis buvo natūralios atrankos laikmetis, kai išgyvena stipriausieji), kita vertus, Juras pats kartą vos neįkišo galvos į kilpą (Nežinau, kas užėjo…dar kiek, ir būčiau pasikabinęs po skersiniu).

(Cvirka, Petras, 1977, 92) Mano manymu, lakonišku kalbėjimu P. Cvirka jokiu būdu neatskleidžia Taručio atmestinumo, gal tik pabrėžia jo dvasinių jėgų išsekimą ir fiksuoja pralaimėjimą, kurio niekas neįstengtų pralaimėjimu pavadinti. Juk ar gali žmogus pralaimėti gyvenimą? Ne. Pasakytų kitaip –

taip lėmė likimas. Juk Juras matė ir įvertino Monikos pastangas žemėje ir, ko gero, galėtų pasakyti – vargo ir laimės kelias. Todėl lakoniška romano pabaiga tarsi perša mintį, jog iš vargų išvaduoja tik mirtis. Tokia būtų mano nuomonė, bet P. Bražėnas mano kitaip: Trumpai sakant, net tas lakoniškumas, kurį dažnai nurodom kaip kūrinio privalumą, šiuo atveju nepateisina paskutiniojo romano skyriaus, tiesiog paskutiniojo puslapio greitakalbės. Tik gal čia jau ne tik kompozicija kalta? (Bražėnas, Petras,

1998, 326).

Vis dėlto tai yra tikra, natūrali pabaiga, kadangi vargti, kentėti ir kaip nors ramstyti savo gyvenimą šie žmonės galėjo tik abu, nuolat susiėmę už rankų. Kai Monika miršta, Taručių gyvenimas sugriūva. Pagal meninę logiką toks gyvenimas nebegali būti atstatytas. Juras gali virsti kovotoju, bet nebegalės būti tas, kas buvo. Šis P. Cvirkos sumanymas – tai romano charakterių autentiškumo bruožas, išskiriantis „Žemę maitintoją” iš kitų romanų netradicine pabaiga.

3.3.

Veikėjai

Petras Cvirka pateikia Taručių šeimą kaip vieną iš daugelio tokių, kuriančių gyvenimą naujomis sąlygomis: persekiojami panašių bėdų, rūpesčių ir išgyvenimų gyvena išartomis linijomis atskirti naujakuriai Jonas, Kazys,

Tadas… Tačiau autorius atsisako paralelionio šeimų ar charakterio linijų vaizdavimo, apsiriboja minimaliu romano personažų ansambliu, ir todėl

Taručių šeimos istoriją romane suvokiam metonimiškai – kaip dalį, nusakančią visumą, kaip vargingosios Lietuvos valsteitijos gyvenimą.

(Bražėnas, Petras, 1998, 317). Trumpalaikiai, epizodiniai kaimiečių pasirodymai romane tėra tik atskiri vieno didelio valstiečio buities paveikslo potėpiai. Kitų paveikslų detališkumui pabrėžti romane P. Cvirka imasi vienos itin subtilios kaimo tradicijos – žmonių vadinimo ar įvardinimo. Kaip žinome, kiekviename kaime žmogus tebuvo vadinamas ar vardu, ar pavarde, ar pravarde, bet retai kada – abiem. Tokia tradicija padėjo skirti žmogų iš panašius vardus ar pavardes turinčių žmonių rato.

Tad P. Cvirka vardu ir pavarde teįvardina kelis antraeilius romano veikėjus: Baltramiejus Linkus, Agnieška Duobienė. Tačiau Linkaus žmona tėra tik Linkuvienė, Monikos draugė ir guodėja Marcė – tik pamestinukė Marcė.

Kitų vyrų paminėtos tik pavardės. Tačiau rašytojui svarbu atskleisti jų socialinę prigimtį, todėl jis kaip pašalinis stebėtojas pats komentuoja savo sumanymą: Tos visos pavardės, kurias nešioja valstiečiai, –

Beržinis, Muštinis, – liudijo apie jų tragišką kilmę. (Cvirka, Petras,

1977, 97). Šios pavardės, kurių kilmė sietina su žodžiais „beržas” ir „mušti”, atskleidžia beteisių žmonių padėtį. Kiti personažai tėra tik visuomeninių pareigų atlikėjai: klebonas, nuovada. Tik Jarmala dialoguose virsta „ponu”, o pasakotojo kalboje jo pavardė skamba kaip savanaudiškumo, suktumo, gobšumo įvaizdis. Šitoks pasirinkimas neįpareigoja autoriaus išsamiai atskleisti antraeilių personažų gyvenimo įvykių, suteikia galimybę rašytojui laisvai manipuliuoti pasirenkamų veikėjų reikalingumu.

Kaip jau minėjau, veikėjų romane paminėta nedaug. Jų net negalima skirstyti į pagrindinius ir antraeilius pagal kokius nors kriterijus, nes skirstymas itin paprastas: Juras ir Monika Taručiai yra pagrindiniai, o kiti – tik statistiniai. Juos būtų galima grupuoti pagal tik šiam romanui būdingus kriterijus. Rašytojo P. Cvirkos sumanymo esmę suvokiau tik tada, kai atidžiai ištyriau visus romane paminėtus veikėjus. Pirmoji grupė – tai

Juro Taručio jaunystės, t. y. kumetynės laikų draugai: Linkus, Gruodis,

Dauba, Bepirštis. Mat būtent jiems atiteko žemės rėželiai netoli Taručio:

Likusieji sklypai atiteko Juro kumetynės draugams: Linkui, Gruodžiui,

Daubai, Bepirščiui ir keliems dar nepažįstamiems iš toliau. (Cvirka,

Petras, 1977, 34).

Baltramiejus Linkus – vienintelis veikėjas, kurį galėtume pavadinti

Juro Taručio draugu. Mat jis žino ir sekė Monikos „bėdą”, kol Tarutis kovojo savanorių pulke. Šiam grįžus, Linkus Baltramiejus į šoną pasivedė

Tarutį, ir visi matė, kaip jam kažin ką pasakė. Dar viena frazė, kurią jis pasako, atskleidžia artimą vyrų draugystę: Nueik nors nuraminti. Visi ant jos šunis karia…- pasakė Linkus. – Nesigink, juk tu mergaitę…Kitoje Linkaus frazėje slypi ir vyriškasis solidarumas (Nueik, dėl žmonių akių), ir savotiškas gailestis Monikai: Galą pasidaryt norėjo. Ai, kas čia buvo!..

skandinosi…išgirsi.

(Cvirka, Petras, 1977, 11). Šiam personažui rašytojas romane skyrė dar daugiau dėmesio ir aprašė jo psichologinį lūžį. Romano pabaigoje būtent į šio žmogaus dvasinę būseną nukrypsta rašytojo dėmesys. Vertėtų paklausti, kokiu tikslu? Iš pradžių tarsi atrodo, jog tokia scena reikalinga vis blogėjančiai valstiečių padėčiai atskleisti: Be reikalo, Juruk, guodi mane.

Manai, kad aš iš paikystės kvailioju. Nesitikėjau, kad ateis laikas –

druskos neturėsiu iš ko nusipirkt. (Cvirka, Petras, 1977, 169).

Psichinė Linkaus būsena iš tiesų neramina: Bijojo vienas pasilikti namie, net dienos metu ėmė rakinėti duris, naktimis neužmigo, vaikštinėjo basas pakampiais. (Cvirka, Petras, 1977, 166). Aprašydamas šios kaimynų problemos sprendimą, P. Cvirka iš tiesų tik pabrėžia Monikos ir Juro išgyvenimų amplitudę. Mat Linkuvienei Monika atsako: Iš tų sunkumų, mergele, iš pavargio durnumas į galvą įsimeta.

Prieš keletą metų, kai visi lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir man taip buvo. Toks nerimas, tokia niekurdėtis užeidavo, kad, rodos, prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas mirė, ir varžytynės, o pernešiau, iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis per daug į širdį ima, kaip ir aš. (Cvirka, Petras, 1977, 167).

Iš kreipinio „mergele” suvokiame, kad autoriui terūpi priminti, jog

Juras ir Monika – tik pirmieji naujakuriai, bet ne paskutiniai. Po jų eina kita karta, puoselėjanti tas pačias gražesnio gyvenimo viltis savoje žemėje. Minimalistinė detalė (šis monologas nepapildytas nei klausimu, nei atsakymu, nei pasakotojo žodžiais apie Linkuvienės reakciją į Monikos žodžius) autoriui pavyksta praplėsti romano siužetinę liniją (veiksmo trukmės detalė ir kitos šeimos dvasinės krizės pavyzdys) bei atskleisti

Monikos gyvenimo patirties vertę, jos gebėjimą vis dar tikėti ateitimi.

Šiame epizode svarbus ir Juro atsakymas Linkui : Buvo caras, vokietis, badmečiai, karai teriojo, o ar neiškentėm? Pernešim ir tuos kryžius. Ateis dar, Baltrau, ir mums laikai. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja rašytojo talentą detalėmis aprėpti vaizduojamą visumą.

Manyčiau, kad būtent tai yra P. Cvirkos siekimas rasti naują formą, kam iš esmės jis skyrė labai daug dėmesio. Juk šioje scenoje Baltraus būsena aprašoma ir toliau: Linkus žymiai pagerėjo, išdulo baimė. (Cvirka, Petras,

1977, 169). Kai skaitytojas jau pradeda tikėti Taručio žodžių apie ateitį įtaigumu Linkui ir atjautos jam verte, vėl yra šokiruojamas – Linkus išeina iš namų, palikęs keistą daiktų simboliką: prie slenksčio buvo padėtas kirvis, švariai nuvalytos klumpės, dėklas nuo pelenų, ant jo laikraštis ir ant laikraščio – Linkuvienės brolio forografija. (Cvirka, Petras, 1977,

169). Taip P. Cvirka nusako vargų naštos tikrąjį sunkumą, nuo optimistinės

Juro ir Monikos gyvenimo nuostatos pereina prie gyvenimo lemties klausimo, tarsi rengdamas skaitytoją Monikos mirties epizodui: ne visi viską išgyvena, ne visada iškenčiamas dvasinis skausmas nesužaloja žmogaus gyvybinės energijos šaknų, dažniausiai tiesiog nematomai jas sunaikina, palaužia.

Tik keliems veikėjams Petras Cvirka suteikė šiokių tokių gebėjimų.

Pavyzdžiui, romane minimas kalvis Divonyzas: Petronis buvo kalvis, savanoris, nepriklausomybės kovų metais sukilėliams ir partizanams taisęs ginklus ir aštrinęs durtuvus.

Jo gebėjimas – ne tik kalvystės amato išmanymas, bet ir oratoriaus prigimtis: Divonyzas, apie kurį žmonės kalbėjo, kad jam nereikia žodžio skolinti, buvo įrašytas seimo atstovų kandidatų sąrašan, prie valstiečių frakcijos, kaip naujakurių gynėjas.

Šio žmogaus optimizmas bei geresnio gyvenimo siekimas telpa į vieną jo lūpomis ištariamą frazę: Jei reikės, mes vėl paimsime ginklus. Nusikalsime juos iš noragų. Lietuvoj nebus buržujų! Galima teigti, jog Petras Cvirka, keliais štrichais paryškinęs kalvio paveikslą, norėjo patvirtinti bendrą to meto žemiausiojo socialinio sluoksnio nuostatą – geresnio gyvenimo troškimą, kurio idėjomis gyveno ir Juras Tarutis.

Įdomus ir kitas rašytojo Petro Cvirkos sumanymas – lietuvių talentų apibūdinimas. Manyčiau, jog minėdamas išvykstančių į svetimas šalis žmonių brangiausiųjų daiktų dalybas, rašytojas siekė kelių tikslų: priminti skaitytojams lietuvių tautos muzikalumą bei sentimentalumą. Juk šie bruožai ir kituose lietuvių rašytojų kūriniuose traktuojami, kaip aprašytų veikėjų nacionalinio charakterio bruožai. (Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės”

Mykoliukas; romano „Pragiedruliai” Napalys ir kt.). P. Cvirka pabrėžia kolektyvinio muzikavimo tradicijas: Gale kaimo Simų Viktoras, Antanas,

Jokubauskų Petras, Tadas ir Katinas – muzikantai dar prieš karą, kai visi dvare kumečiais gyveno – jau laukė, pasitvėrę dūdas. Ir į naujakurius išėję, laimingai susibūrę į vieną kaimą, jie neišardė savo orkestro.

(Cvirka, Petras, 1977, 101).

Koks svarbus kaimo žmogui ryšys su bendruomene, atskleidžia vyrų muzikantų atsisveikinimo scena: Pašušvys, griežęs kornetu, paėmė tuojau kornetą iš Linkaus.

– Noriu, – sakė jis, – vyrai, aš su jumis dar paskutinį kartą pagroti.

Šimts nematė, kad daugiau neteks pūsti, krakadylius suės. (Cvirka, Petras,

1977, 101). Sakinys Kornetą Pašušvys padovanojo Linkui, savo pusbroliui yra išskirtas į atskirą eilutę, taip norint pabrėžti, jog pačių brangiausių daiktų žmonės neėmė į svetimas šalis, norėdami bent šiokį tokį prisiminimą apie save palikti gimtojoje žemėje. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Tokią išvadą iliustruoja sakinys, kuris beveik nesusijęs su kontekstu: Jonai, še pypkę, rūkyk ir mane atsimink. Abu pas mergas juk ėjom. (Cvirka, Petras,

1977, 102). Neaišku, į kokį „Joną” kreipiamasi, kam šie žodžiai priklauso, nes rašytojui, matyt, labiausiai rūpėjo pateikti detalę – pypkę, kuri tampa talismanu. Vadinasi, toks sakinys „paklydėlis” iliustruoja bruožus –

prisiminimų vertinimą.

Apie artimus kaimynų ryšius, apie išvykusiųjų pastangas palaikyti ryšį su gimtine liudija Monikos žodžiai: Jureli, Vilingiai parašė laišką iš

Argentinos, kur pernai išvažiavo. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Šiame sakinyje P. Cvirka pateikia daugiau informacijos skaitytojui: kur pernai išvažiavo; iš Argentinos, nes į atskiras siužetines linijas lietuvių kelionės neišplėtojamos. Tačiau šalis, į kurias lietuviai vyko ieškoti geresnio gyvenimo, rašytojas mini: Prieš petrines iš Klangių išsiruošė į

Ameriką trys šeimos, iš viso – dvylika žmonių. Patys stipriausi, tvirčiausi vyrai ir moterys. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Kitus rašytojas tiesiog pavadina „brazilijonais”. Tai tie, kurių kelionės tikslas – Brazilija. Šis pavyzdys atskleidžia P. Cvirkos norą giliau analizuoti emigracijos priežastis.

Jis tarsi gina lietuvių teisę gyventi geriau ir motyvuoja apsisprendimą – patys stipriausi, tvirčiausi. Šie epitetai patvirtina, kokia vis dėlto sunki socialinė padėtis buvo Lietuvoje – tvirčiausi, stipriausi neištveria vargo naštos, o ką kalbėti apie tuos, kurie yra ir fiziškai, ir dvasiškai silpnesni.

Išvykstančiųjų į svetimas šalis aprašymus dar būtų galima skirstyti į vyriškąją (jau pateikti pavyzdžiai) ir moteriškąją liniją. Matyt, toks buvo P. Cvirkos sumanymas – detalėmis atskleisti vyrų sentimentalų drovumą bei dar didesnį moterų jausmingumą: Į

Taručius atbėgo atsisveikinti Kaupienė su dukterimis ir Monikos jaunystės draugė, Pušušvių Autosė. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Veiksmažodis „atbėgo”

atskleidžia moterų ryšio stiprumą, jo vertę, o priedėlis „jaunystės draugė”

išduoda pagrindinės veikėjos – Monikos – gyvenimo praeities detales, kurių, deja, romane nėra daug.

Tik du kartus romane paminėta Monikos kilmė, tiksliau pasakius, minima tėvo linija, bet nė žodžio neužsimenama apie motiną. Kai Monika rinko pirmagimiui vardą, panoro pavadinti sūnų Kaziu. Tai atsiminimui bus apie jos tėvą, kurį grafas girtas užmušė dvaro kūtėje. (Cvirka, Petras,

1977, 22). Dar kartą rašytojo sumanymu Monikai leista prisiminti praeitį, kai ji eina į dvarą žindyti Jarmalos dukters: Tose žemėse, dirvose, dabar jau susmukusiose, iš dalies paverstuose į tvartus kumetynių namuose Monika praleido juodžiausius samdinės mergos metus. Čia palaidojo tėvą, kentėjo blogų žmonių pajuoką, tyčiojimąsi dėl pirmojo meilės vaisiaus, norėjo nusiskandinti. (Cvirka, Petras, 1977, 72). Tai beveik ir visos jos kilmę ir giminystės ryšius liudijančios detalės, belieka pridurti tik tai, jog nuplaukę garlaiviu į Kauną, bandė išpildyti pusseserės prašymą: Kada būsite

Kaune, neužmirškite pas mane, prie rinkos, šešioliktas numeris. (Cvirka,

Petras, 1977, 52). Tad Monika ir teiraujasi dar garlaivyje: Kažin, kuris

Baužų nmas? – ji paklausė apie vieną pažįstamą, pas kurį tarnavo jos pusseserė. (Cvirka, Petras, 1977, 52). Tačiau susitikimas Kaune neįvyksta, iš to galima spręsti, jog rašytojas nesistengia plėtoti šalutinių siužetinių linijų, išsamiai pasakoti apie pagrindinių romano veikėjų praeitį, vaikystę, kilmę. Jam kur kas svarbiau tiksliai ir trumpai pateikti aprašomojo meto pagrindinių ir antraeilių veikėjų santykius. Pavyzdžiui, kelionei į Kauną besiruošdama Monika įsigijo batisto suknelę. Pirktinio drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. (Cvirka, Petras, 1977,

50.). Tačiau P. Cvirka kita detale pabrėžia ribotas Taručių šeimos turtines galimybes: Skurlinius batelius teko pasiskolinti iš draugės, prisižadėjus, kad iki miesto važiuos basa ir tik ten apsiaus. (Cvirka, Petras, 1977, 50).

Šis sakinys primena ne vieno rašytojo kūryboje paminėtą moterų taupumo ir skurdumo pavyzdį – batai buvo vos ne didžiausias turtas, ir įsigijusios juos moterys labai taupė, vaikščiodamos basos. (Apie tai rašė Žemaitė apsakyme „Petras Kurmelis”, pats P. Cvirka yra sukūręs novelę „Kurpės”, kurioje aprašo tragišką samdinės Domicelės likimą būtent dėl nutryptų ir suplėšytų kurpių). Taigi Monika – ne išimtis. Tik reikia pridurti, jog P.

Cvirka romane „Žemė maitintoja” pateikia ir daugiau žmonių solidarumo bei gebėjimo pagelbėti vienas kitam pavyzdžių. Romano pradžioje (II skyrius)

aprašytoje vaiko gimimo scenoje dalyvauja tik Monika ir Juras, užtat po gimimo P. Cvirka ir vėl stengiasi smulkiai aprašyti moterų būdą, jų solidarumą tą džiaugsmo valandą. Svarbus vaidmuo šioje moterų „sueigos”

scenoje tenka jau romano I skyriuje paminėtai Monikos draugei Marcei.

Išgirdusi iš Taručio apie vaiko gimimą, Marcė apsisvarstė, kad pačiai reikia eiti: žinojo, kad neturi motina kažin kokių skanėstų nė pieno.

(Cvirka, Petras, 1977, 21). Taigi jos ryžtas kuo nors padėti Monikai –

moterų solidarumo bei atjautos pavyzdys, tačiau šioje situacijoje gelbstinti yra trečioji grandis – Ulijona: Marcė nubėgo pas gerąją Ulijoną.

Pas ją visuomet skrynioje, po rakčiuku, uoga, grybas, medaus korys laikydavosi – vaistams, kaip ji sakydavo. Gal todėl ją ir vadino kumetynėse

– Gerąją. (Cvirka, Petras, 1977, 21). Toks moters apibūdinimas pateikiamas romane tik vieną kartą, ir jis puikiai iliustruoja rašytojo sumanymą priminti skaitytojams įvairią žmonių prigimtį, jų altruistinius jausmus.

Šiam įspūdžiui sustiprinti P. Cvirka kuria trumpą, bet įtaigų Ulijonos monologą: Širdis atsigaus moteriškei nuo to rūgštymėlio, sakau. (Monikai ji įkrėtė vyšnių į lėkštelę, į skudurėlį įvyniojo penkis gabaliukus gerojo cukraus). (Cvirka, Petras, 1977, 21). Dalijimasis taip stropiai saugomu „turtu” – skanėstais, turinčiais gydomųjų savybių, – tai žmogaus rūpinimosi bendruomenės nariais pavyzdys, Ulijonos gebėjimo suvokti, ko reikia nusilpusiam moters organizmui, iliustracija. Tačiau jai svarbu pačiai viską įvertinti, pamatyti, todėl ji taria: Bėgsiu pati pažiūrėti. Vyras – bene jis išmano! (Cvirka, Petras, 1977, 21).

Pateikdamas Juro lūšnos aprašymą apie vidurdienį, P. Cvirka primena, kad kiekvienos naujos gyvybės atėjimas į pasaulį – įvykis, kuriam nelieka abejingi net varguoliai: Gerokai įdienojus, Juro lūšnon susitelkė ir daugiau moteriškių iš kaiminystės, kurios tūpčiojo aplink motiną, kilnojo vaiką, vystė, svėrė. Žinojo iš moterų kiekviena savo artimųjų padėtį, todėl ateidama viena atsinešė vystyklų, kita margą juostą, iš batisto. Ulijona porą marškinėlių prižadėjo – ir dar vienerius pasiūsianti iš didesnių: išaugę vaikai, o daugiau jai neprireiksią. (Cvirka, Petras,

1977, 22).

Romano pradžioje minima ir kita „sumani moteris” – Vanagienė. Apie ją išgirstame iš Monikos, kalbančios su grįžusiu iš kovų Juru: Galva aptemo…kvailiojau…parako gėriau, įkalbėjo boba ta, Vanagienė…(Cvirka,

Petras, 1977, 13). Žodis “boba” išduoda moters amžių – pagyvenusi moteris.

Be to, paprastai tokiu žodžiu „apdovanojama” kokią nors gyvenimo bėdų sritį išmananti moteris, gal sukta, gudri, patyrusi. Taigi jos „talentas” –

moterų „paslapčių” sritis. Romane jos daugiau rašytojas nemini, kitokių šios moters gebėjimų neaprašo.

Kitas labai svarbus naujakurių bendruomenę egzaminuojantis įvykis –

Taručių pirmagimio Kaziuko liga ir mirtis. Skaudus įvykis reikalauja žmonių sutelktumo, paramos ir pagalbos. Pirmiausia Taručiai sulaukia dvasinės paramos: Nepastebint į vidų įkiūtino davatkėlės – Marcė ir Karusė. Be jų neapsiėjo nė vienos laidotuvės. Abi nepamainomos giesmininkės… (Cvirka,

Petras, 1977, 131). Jų apsilankymo tikslas – prikalbinti tėvus kviesti sūnui kunigą. Jos puikiai žino Taručio nuomonę: Žinom, kad jūsiškis ne prie dievo. Valia kiekvienam šiaip ar taip mąstyti. (Cvirka, Petras, 1977, 132).

Taigi davatkėlėms rūpi įkalbinti Moniką. Tam tikslui pasiekti jos vadina motiną „Monikute”, „Monikut”. Pateikia jos ir Selmoko atsivertimo pavyzdį:

Štai Selmokas – netikėjo. Ką jis jaunas nedarė, Jėzusėliau, nuo kryžių akis badinėjo, o kai sveikatos nustojo, šonus pragulėjo – šaukėsi prie išganytojo. (Cvirka, Petras, 1977, 132). Nors Taručio įkalbėti nepavyksta

(Tu jam duona – jis tau akmeniu, – bambtelėjo pirmoji, nešdama ilgus sijono pridurkus pro duris), tačiau Monika patiki moterėlių kalbomis, ir todėl taria Jurui: Man vis vien. Jeigu nebus geriau, tuščia jų – parvežtum kunigą. (Cvirka, Petras, 1977, 133). Juras Tarutis vis dėlto bando ieškoti kitos, realesnės pagalbos: Juras beveik tekinas pasileido į kaimynus, pas

Lukošių, kuris karo metu buvo sanitaras. Ir ten patarė ligonį vežti į

Kauną. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Ši citata atskleidžia Juro ir Monikos tikėjimą kaimo bendruomenės nariais, labiau išmanančiais sveikatos klausimus, tačiau iki graudulio skaudu suvokti, kad be šio žmogaus žodžių jie tik sielvartavo budėjo prie vaiko, bet neįvertino situacijos rimtumo.

Matyt, P. Cvirka labiau norėjo atskleisti šeimos susitelkimą skaudžią nelaimės valandą ir svarbiausią neveiklos priežastį – pinigų stygių ir

Jarmalos beširdiškumą: Teko užsukti į dvarą. Tėvui buvo sunku ir pagalvoti, kad jam reikės kalbėti su žmogumi, pražudžiusiu vaiką. Kitos paspirties nebuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 134).

Jarmala teduoda tik dešimt litų (Juras gailėjosi, kad nesviedė tų dešimties litų Jarmalai į veidą, ištiestų lyg pasityčiojimui, bet lygiai tiek duoda ir kaimynai: Linkuvienė iš skarutės išrišo dešimt litų. (Cvirka, Petras, 1977, 134-135).

Tokiu gretinimu rašytojas atskleidžia du dalykus: nelaimė suartina kaimo žmones, bet pono sąžinės ji negraužia: nors parodė didelį susirūpinimą, bet Jarmala stovėjo nepaleisdamas radijo sukiklio, po Jarmalos pirštais iškilo ir šilta srove pasiliejo nauja smuiko melodija. (Cvirka, Petras, 1977, 135). Jarmalos abejingumą kompensuoja Dauba, kuris arklį ir geresnius ratus pasiūlė,

Linkuvienė, jau kelintą kartą vaduojanti Moniką: Be tėvo ir ligonio, vežime dar sėdėjo Linkuvienė. Motina dėl širdies negalėjo. (Cvirka, Petras, 1977,

134-135). Linkų šeima romane gelbsti Taručiams ne pirmą kartą. Kai Kaziukas buvo mažas, o Taručiai vyko į Kauną pas daktarus dėl Monikos negalavimų, būtent jie globojo vaiką: Jie išsiruošė tik priešpiečiais, palikę vaiką

Linkams. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Ir paskutinę vaiko pagerbimo valandą gelbsti Linkuvienė: Kaziuką pašarvojo tėvas ir Linkuvienė. (Cvirka, Petras,

1977, 136). Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, jog rašytojas stengiasi visame romane išlaikyti žmonių gerumo ir pasiaukojimo aprašymo liniją, tačiau nekuria nė vieno iš paminėtų veikėjų išsamesnių paveikslų.

Skaitytojams paliekama užduotis suvokti visos bendruomenės dvasinius ryšius, jų gerumo pavyzdžiais sukurti vaizduotėje bendrą naujakurių gyvenimo atmosferą.

Svarbiausias dėmesys romane tenka pagrindiniams – Juro ir Monikos –

paveikslams. Jau minėtos kelios Monikos giminaičių detalės, panašiai aprašoma ir Juro vaikystė: Išeidami iš kumetynių, įkišdavę tėvai jį į maišą su broliu, pakabindavę prie sienos ar lovos kojos, įbrukdavę burnon miežinės duonos kriaukšlę, nors dvėsk – neišlipsi iš užrišto maišo.

(Cvirka, Petras, 1977, 40). Sužinome Juro „brandos” etapus: Šešerių metų vaikinas jau klebonijoje bandą ganęs, o nušalusias kojas šiltame karvės mėšle šildydavęs. Penkiolika metų turėdamas, pirmąkart cukraus paragavęs.

Mušdavę už mažiausią nieką – kraujas čiurkšlėmis tekėdavęs. (Cvirka,

Petras, 1977, 40). Ši citata atskleidžia Juro stiprybės šaknis, tačiau tai vienintelė Juro kilmę iliustruojanti pastraipa, daugiau romane P. Cvirka

Taručio kilmės neaprašo, tik pabrėžia jo tvirtą būdą, keletą pomėgių (mėgsta stebėti žvaigždes; Juras net perkūnsargį bandė dirbti), artimai bendrauja su seminaristu, apiberdamas jį klausimais: O kas tas Galilėjus buvo? Kalendoriuje radau. Norėjau apie jį daugiau sužinoti. Kai buvau

Kaune, ieškojau tokios knygos, bet negavau. (Cvirka, Petras, 1977, 110).

Vadinasi, į dangų Tarutis žvelgia bandydamas įspėti pasaulio sutvėrimo mįsles, tačiau nepriskiria šios misijos Dievui. Juro – bedievio pasaulėjautai atskleisti P. Cvirka skiria visą pastraipą: Juras augo labai dievobaimingose rankose. Jaunystėje tarnavo klebonijoje ir buvo liudininku to nuolatinio prekiavimo išganytojo vardu. Jo ausyse tebeskambėjo nuskriaustų, apgautų skundai, paniekintų tų pačių dievo žodžių skelbėjų. Ir jis nejučiomis atitolo, atšalo nuo tikėjimo. (Cvirka, Petras, 1977, 107).

Tokią Juro nuostatą rašytojas pabrėžia ir keliuose dialoguose:

Sako, į dangų eisi, jeigu taip ir taip darysi, į pragarą, o ar mes išmanėm, kur dangus, pragaras. Ar žino kas? Niekas nežino. (Cvirka, Petras, 1977,

107). Taigi Tarutis tiki tuo, ką žino, ką knygose perskaitė. Tai patvirtina

Juro bandymas pajusti žemės sukimąsi: Paskum išskaitė, kad, pririšęs kur nors iš aukšto plona viela sunkumą – gali patirti žemės sukimąsi. Dvaro klojime Juras padarė bandymą. Stebuklo ėjo žiūrėti visi kumetynių žmonės.

Tačiau Jurui nepavyko įrodyti. (Cvirka, Petras, 1977, 108). Ši citata atskleidžia plačius Taručio interesus bei gebėjimą burti, telkti žmones, būti jų dėmesio centre. Tai žmogaus – pradininko bruožai, kurių P. Cvirka

Jurui suteikia ir daugiau. Drąsumas, ryžtas, savęs negailėjimas – tokių jo bruožų pavyzdžių pateikiama romane: Juras nejučiomis pasidavė tai srovei, plėšė nuo stulpų, šventoriaus mūro krikščionių plakatus, skelbimus, klijavo saviškių, bėgiojo po kaimus su glėbiu proklamacijų. (Cvirka, Petras, 1977,

28). P. Cvirka stengiasi pabrėžti jo vyriškumą, kai aprašo Juro norą neįvelti į agitatoriaus veiklą Monikos, kurios prispirtas išsisukinėja, kad paslydęs ar susimušęs. Ji žinojo, kad vyras meluoja…(Cvirka, Petras, 1977,

28). Atrodo, jog P. Cvirka kuria vienišiaus paveikslą, kuriam svarbu turėti saugią šeimą ir asmeninės veiklos sritį, kurioje jie, vyrai, gali tiek daug nuveikti. Ir romano pabaigoje minimi Juro Taručio – organizatoriaus įgūdžiai: Tarutis, viską metęs, išbėgo į miestelį. Tą pačią dieną Klangiai jau turėjo savo streiko komitetą. (Cvirka, Petras, 1977, 181). Vadinasi, daug bendraminčių Tarutis pažinojo, mokėjo įtikinti žmones ir jiems vadovauti. Toks žmogaus gebėjimas reikalauja ir fizinės stiprybės. Šią savybę P. Cvirka atskleidžia aprašydamas Juro norą dirbti savo žemę, jo siekius pastatyti trobą, ypač sumaniai jis taiso „pirmuosius” savo namus: O

visa kita savo jėgomis sutvarkė: pelkių švendrėmis uždengė stogą, pasirovęs samanų, iš naujo užkamšė sienų plyšius, išplakė, sulygino dilgėlių prižėlusią aslą, sulipino šiokią tokią krosnį. (Cvirka, Petras, 1977, 14).

Tikruosius savo namus Tarutis stato dirbdamas visus žemdirbystės ciklo darbus. Matyt, Cvirkai rūpėjo atskleisti įvairiapusį Taručio talentą, ramų jo požiūrį į būtiniausias vyro pareigas: Rudeniop, laisvesnis nuo darbų dvare ir savo laukuose, Tarutis sudėjo gyvenamajam langus, iš lentų likučių sukalė prie durų tiltelį, kad basam vaikui žiemą būtų kur sėdėti. Tokį pat padarė asloje, prie krosnies. Užtvėrė ir darželį. (Cvirka, Petras, 1977,

42). Aišku, kad P. Cvirka piešia Tarutį kaip atidų tėvą, rūpestingą vyrą, kuriam svarbi sodybos estetika. Svajonėse dar buvo ir kitų sumanymų:

Nupirksiu gatavų mietų, užtversiu sklypą.<…>padarysiu tikrą bataniko sodą.

(Cvirka, Petras, 1977, 42).

Juro Taručio – žemdirbio vargų rašytojas nedetalizuoja. Tai tarsi savaime Juro gyvenimą tvarkantys darbų etapai, kuriuos naujakurys išmano iš prigimties. P. Cvirkai svarbiau atskleisti jo norą daryti viską, dalyvauti visur ir nebūti tik stebėtoju nė vienoje gyvenimo veikloje. Tad Juras „tampa” artistu: Tais pačiais metais tiek buvo gausu vaidinimų, kad ir

Juras turėjo pasirodyti senovės lietuvių karo vadu. Rolę savanoriui teko mokytis gana sunkiomis sąlygomis, patį darbymetį: pyko apsiėmęs, nėjo į galvą monologo žodžiai, bet vis dėlto, baigęs mėšlą mėžti, jis rolę išprakaitavo, ir žolinės išvakarėse, palikę net sergantį vaiką svetimiems, abu išdūmė puošti salės, sukalti scenos. (Cvirka, Petras, 1977, 64).

Veiksmažodžiu „išdūmė” rašytojas atskleidžia Taručių norą gyventi įdomų gyvenimą, jų energiją, jaunystę. Literatūros kritikas P. Bražėnas šitaip apibendrina Taručio gebėjimus: Emocinį ir buitinį Taručio meilės bei šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo įprasmina ir sąmoningas jo požiūris, kai intymieji, individualieji motyvai susilieja su visuomeniniais, pilietiniais. (Bražėnas, Petras, 1998, 306). Todėl romane

P. Cvirka dažnai mini fizinio Juro grožio detales: Tarutis žengė dideliais žingsniais, iš tolo jo pušnys (batai) spindėjo. (Cvirka, Petras, 1977, 65).

Taigi Juras – savo vertę ir orumą žinantis žmogus. Šiam įspūdžiui sustiprinti keletą kartų romane Jurą vertina Monika. Pirmiausia pateiksiu

Juro, išsiruošusio į Kauną, išvaizdos aprašymą: Pats jis užsimovė perdažytas juodai kareiviškas kelnes, apsiavė didelius aulinius batus, apsikirpo ant sprando gulusius plaukus. Su šventadieniais drabužiais jis buvo tiesus, jaunas, ir Monika kiekvienai jo būtų pavydėjusi. (Cvirka,

Petras, 1977, 50). Tokiu būdu, labai subtiliai atskleisdamas, kad sutuoktiniai stebi vienas kitą, P. Cvirka kuria vienas kitą mylinčių žmonių paveikslus. Monikai jis suteikia progą didžiuotis Juro gabumais: Monikai viskas buvo kaip sapne. Negalėjo atsidžiaugti vyru, kurį daugelis vadino ponu vadu, daugelis klausė patarimų. <…> Tikrai smagu turėti vyrą šaulį.

(Cvirka, Petras, 1977, 66). Vadinasi, Moniką labiausiai džiugina fizinis vyro tvirtumas, jo vaidmuo bendruomenėje, jo gebėjimai. Na, o sveiką vyro prigimtį rašytojas iliustruoja Juro dėmesiu Monikai – moteriai. Jo elgesys su pačia sulaukdavo ir kaimynų reakcijos: Žiūrėkite, savanoris ką daro su pačia. Še, še, še, ar tik nesibučiuoja. Tai balandžiai – bučiuojasi.

(Cvirka, Petras, 1977, 63). Net ir smuklę pamėgęs, Tarutis grįždavo namo gerai nusiteikęs: paskum puldavo prie pačios ir darydavosi jai toks saldukas, toks šilkinis, – nors prie žaizdos dėk. (Cvirka, Petras, 1977,

162). Apie šiltus jų santykius galima spręsti iš retų kreipinių: Tu nelynok, debesėli; Pyksti, zuikio skrandele? (Cvirka, Petras, 1977, 162;

166). Tiesa, kartais iš Juro lūpų išsprūsta ir visai nešvelnus kreipinys:

Gana, tu šarka, einam!; ponia sėdėsi namie; durniuke, lepšele; bobike;

silkele. (Cvirka, Petras, 1977, 65; 64; 14; 12; 47). Bet šie pavyzdžiai –

tai tik P. Cvirkos noras atskleisti šeimos „galvą”, su kuo Monika be jokių išlygų sutinka. Būtent ši mylinčio vyro – Juro Taručio paveikslo pusė ir yra novatoriaus P. Cvirkos sumanymas: Cvirkos novatoriškumas prasideda drąsa pavaizduoti laimingos meilės istoriją.<…> Taigi jau pačiu užmoju – ne novelėje, o romane – papasakoti laimingos meilės istoriją, meile paremtos šeimos gyvenimą Cvirka metė drąsų novatoriaus iššūkį. (Bražėnas, petras,

1998, 306).

Taigi Juras rinkosi Moniką ne tik jųdviejų gyvenimui, bet ir naujam gyvenimui. Toks pasirinkimas įpareigoja, todėl visiškai motyvuotas romane atrodo Juro siekis turėti namuose ne tik šeimininkę, vaikų motiną, bet ir bendramintę, bendražygę, draugę. Taigi Juras yra kūrėjas, iniciatorius, naujos šeimos ašis, kuriai svarbiausia ne tik emocinė dviejų žmonių trauka, objektyvios socialinės šeimos funkcijos, bet ir sąmoningas savo pareigos suvokimas. Juk Monikos mokymo scenose Juras pasitelkia visą turimą liaudies išmintį, skelbenčią mokslo vertę ir naudingumą: Jau viena koja remi…pamatysi, visai kitas žmogus būsi. Prieš tave rojaus vartai atsivers.

Ir ten be abėcėlės tik bulbes šventiesiems skusi. (Cvirka, Petras, 1977,

46).

P. Bražėnas teigia: Klausydamasis tokių monologų net šiandien nejauti juose anachronizmo, o Tarutį suformavusiu, jam tekusiu istoriniu laiku herojus stovi vos ne naujausių mokslinių idėjų aukštumoj. Mokslinių idėjų aukštumą čia, suprantama, suvokiama sąlygiškai, kaip romantišką jų atbalsį nemokyto valstiečio sąmonėje, bet Taručio siekius, jo intuityvias nuostatas jos iliustruoja įtikinamai ir realistiškai. ( Bražėnas, Petras,

1998, 308).

Bendrame pagrindinių veikėjų – Monikos ir Juro kontekste jau aptarta Monikos kilmės, jos gyvenimo sąlygos kumetynėse, tačiau būtinai dar reikia aptarti Monikos paveikslo vaidmenį romane. Taigi jos paveikslo detalės suintriguoja skaitytoją jau pirmuose romano scenose: nekantrus mylinčios merginos lūkestis susipina su apgautosios įvaizdžiu: Davatkos net nuodėmės mėnesį ir tėvą žinojo; Nurūkė kaip papirosą ir numetė. Pražudė mergučei gyvenimą. (Cvirka, Petras, 1977, 6; 7). Plakama liežuvių, ji nebetiki net mylimuoju: Ji vis bandė nuo jo nusigręžti. Per prievartą priartino ją prie savęs ir pabučiavo į tvirtai suspaustas lūpas. (Cvirka,

Petras, 1977, 12). Ją slegia vaisiaus naikinimo nuodėmė, todėl pačios gamtos padiktuota meilė dar tik besibeldžiančiam į pasaulį kūdikiui yra slopinama, ją dažnai pakeičia natūrali neapykanta skriaudėjui – būsimo vaiko tėvui. Monikos – motinos, būsimos gyvybės nešėjos, įvaizdis tarsi susilieja su romano pavadinimu: „Žemė maitintoja”. Juk to istorinio laikmečio moteriai pratęsti gyvybę žemėje teko visai nepaisant nei socialinių, nei buitinių sąlygų. Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, Monikos paveikslo meninis brandumas ir prasmė geriausiai atsiskleidžia ne hierarchiškai sudėliojus tauriuosius jos bruožus ar apskritai jai būdingas moralines savybes, o suvokiant ją tokią, kokia pasisuka į mus ją pasiglemžusiame gyvenimo verpete. (Bražėnas, Petras, 1998, 294).

Romano pradžioje atrodo, kad P. Cvirka tęs nelaimingos, nemylimos, suvedžiotos ir paliktos moters gyvenimo liniją. Bėdos baisumą ne tik

Monikai, bet ir kitoms to meto moterims ir literatūros kūriniuose, ir realiame gyvenime iliustruoja Monikos pastangos atsikratyti vaisiaus: Visi į mane liežuvius valė lyg į paleistuvę…nusiskandinti norėjau…bridau, bridau…iki kaklo…šalta buvo…nenorėjau mirti…(Cvirka, Petras, 1977, 13).

Kaip matyti, Cvirka nesiskverbia į Monikos dvasinį pasaulį, jos psichologiją, tik užsimena apie „minčių tėkmę”, tačiau jos elgesį stengiasi motyvuotai pabrėžti. Kai Juras „apkabino”, „prislinko prie savęs”, tiek ir tereikėjo Monikai, kad sugrįžtų saugumo jausmas: Po jo kareiviška miline pakišo galvą merga ir pravirko. (Cvirka, Petras, 1977, 12). Jos pastabumą, jautrumą P. Cvirka psichologiškai tiksliai iliustruoja santykių su Juru „atšilimu”: Surado bliuzelėje adatą ir siūlą. Moterišku stropumu ėmė tvarkyti kareivio drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 13). Tai bandymas priglusti prie mylimojo, pajusti jo kūno kalbą: Pabaigusi siūti, ji prilenkė galvą ir visai arti prie kūno nukando siūlą. (Cvirka, Petras,

1977, 13). Savanoris ilgai neatlaikė: Prispaudė ją ir pabučiavo dar kartą.

(Cvirka, Petras, 1977, 13). Vėl atsiradusi dvasinė jungtis greitai tampa varomąja gyvenimo jėga. Kuklios vestuvės, bendro gyvenimo pradžia įsuka

Moniką į naujų pareigų ratą. Bet rašytojui P. Cvirkai jos gebėjimai dirbti visus lietuvei moteriai būdingus darbus nekelia abejonių: Sėdėdama prie verpstės, Monika seiliojo pirštus. Siūlas bėgo, lindo į gerklę, lyg nuobodi, nepasibaigianti mintis. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Rūpinimasis šeimos drabužiais – dar viena Monikai „įkandama” pareiga: Nutarė pasiūti iš savo pamuštinio jam (Kaziukui) drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Lauko darbai naujakurių ūkyje – irgi Monikos pareigos, tarsi savaime dvare išmokta: Iki saulėlydžio pasikamavo su šienu ir, kai kupetos ištiesė jų namų pusėn ilgus šešėlius, susikabinę už rankų, juokaudami, su grėbliais patraukė pieva. (Cvirka, Petras, 1977, 118). Net ir žindydama pirmagimį

Monika yra vyro talkininkė, tik jau sielvartaujanti dėl lėtesnio darbo:

pats turi matyti, kaip bėgioju, – čia rugių pėdas, čia vaikas, nežinau, kaip suspėt. Suplušusi, sudrėkusi. Kad ne tas žindymas, daugiau jėgos turėčiau. (Cvirka, Petras, 1977, 40). Tačiau greitai tas savęs negailėjimas tampa pastebimas ir Jurui: Dažnai pati turėjo visokių priepolių, kvaitulių, kaip ir kiekviena persidirbusi, blogai mintanti, neatsigavusi po gimdymų.

(Cvirka, Petras, 1977, 116). Bet Monika bando sau padėti: Džiovino ji žoleles: puplaiškius, debesylus nuo širdies silpnumo, baugių sapnų.

(Cvirka, Petras, 1977, 161). Taigi rašytojo pirmasis sumanymas Moniką aprašyti kaip darbščiosios lietuvių tautos atstovę, yra neginčijamai pavykęs. Ji rūpestinga jauna mama, gera draugė kaimynėms: Monika širdele, jeigu nesivilksi, paskolink žaliąją bliuskelę. (Cvirka, Petras, 1977, 64).

Moterų „baltasis” pavydas dėl gražesnio rūbelio yra toks įtikinantis, iliustruojantis ir moteriškumo gelmes (noras patikti), ir bendravimo džiaugsmą (Monikai draugė paskolina skurlinius batelius kelionei į Kauną).

Estetinė jausena – dar viena puikiai atskleista Monikos savybė: Tai gražus podelės darželis – vienas žydėjimas; Juruk, pašerk tu kiaules, aš rengsiuos. (Cvirka, Petras, 1977, 64). Taigi Monikos rūpinimasis savo išvaizda sulaukia dėmesio. Net turto varžytynėms surašyti atvykęs nuovadas įvertina Monikos grožį: kai išėjo iš tumsas, susigėdau moma pavadinęs. Moma dar jauno be-erno verta…(Cvirka, Petras, 1977, 158).

Monikos širdies gerumą P. Cvirka aprašo detalėmis, keliais sakiniais. Pavyzdžiui, XIX skyrius baigiamas šuns Naro ir Monikos bendravimo scena: Moteriškė pakėlė jį ir prispaudė prie savęs kaip tikrą kūdikį. Žmogaus ir šuns kančia šią valandėlę pasidarė bendra. (Cvirka,

Petras, 1977, 161). Šuo gina namų teritoriją nuo piktavalių žmonių, Monika išgyvena svetimo vyro žvilgsnių „ataką”, ir abu jie pasijunta bejėgiai savo namų erdvėje.

Monikos gyvenimas, skirtingai nuo Juro, Cvirkos sumanymu apribotas tik viena – namų, šeimos – sfera, bet akivaizdžios Juro pastangos praplėsti žmonos akiratį ir išmokyti skaityti papildo jos paveikslą vaizdingomis, nuotaikingomis jos elgesio detalėmis: Monika tikrai nusišluostė kaktoje iššokusius prakaito lašus. Nežinijo, ar drauge juoktis, ar pykti. Ji senu įpratimu vyrui uždavė per nugarą. (Cvirka, Petras, 1977, 46). Vaizdinga

Monikos kalba (Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi), neskaudus vyro baksnojimas suteikia skaitytojui prielaidą, jog Monika yra tikroji namų šeimininkė, savo vyro partnerė, turinti mylimos moters statusą šeimoje.

(Cvirka, Petras, 1977, 47). Jųdviejų sąjungą puikiai papildo pirmagimio sūnaus augimo istorija: Kiekvienam žingsny naujakurių porą lydėjo mažo padarėlio verksmas ir juokas. (Cvirka, Petras, 1977, 47).

Aprašydamas „nebylės prakalbėjimo” sceną, autorius neformuoja jos sąmonės, intelekto brendimo. Priešingai, aprašydamas Taručių kelionę į

Kauną, rašytojas tarsi mėgaujasi jos naivumu, bejėgiškumu, net vaikiškumu.

Šitokio vaizdavimo siekis – kontrasto principu atskleisti Juro patyrimą, jo pasaulio pažinimą ir tvirtumą, prie kurio taip lengva atskleisti Monikos pasaulio ribas – jai tebuvo pažįstamos tik Jarmalos dvaro ir jo žemių ribojamos pasaulio paslaptys. Tačiau ši naivi moteris pasirodo esanti praktiška: Monika buvo įbauginta kalbų apie miesto kišenvagius; dešimtinę, vyrui nežinant, užsiuvo jo švarko pamušale; nešė prispaudusi krepšį, bijodama, kad iš jo kas neišimtų virtų kiaušinių. (Cvirka, Petras, 1977,

52). Užkandinės, kino, vizito pas gydytoją epizoduose šalia naivios moters reakcijos atsiskleidžia ir Monikos taupumas, šeiminiškumas (Sakei – dalgį pirksi, dar žadėjai lempą) valstietiškas orumas ir pasipiktinimas miesto lupikautojais: Trys markės! Mano, kad iš kaimo, tai ir kvailas. (Cvirka,

Petras, 1977, 56; 54). P. Bražėnas monografijoje „Petras Cvirka” teigia, jog su užuojautos šypsenėle Monikos mokslus vaizduodamas ar rodydamas ją, pirmąkart į miestą patekusią, Cvirka anaiptol nesumenkina jos intelektualinių potencijų, ne vienoj vietoj užfiksuodamas jos nuovokumą, blaivų protą, moterišką intuiciją, padedančią kai ką suvokti greičiau negu šviesiausio kaime vyro galva.

(Bražėnas, Petras, 1998, 302). P. Cvirka nesistengia vaizduoti Moniką prieinančią prie kokių ypatingų gyvenimo išminties išvadų, jos žavesiui ir meninei charakterio prasmei ir be to pakanka ir bruožų, ir motyvų. Tačiau būtinai reikia atkreipti dėmesį į retkarčiais prasiveržiantį socialinės skriaudos jausmą.

Dvaras jai ir dėl jau minėtos tėvo mirties yra blogio ir neteisybės židinys. Tad apsipręsti, ar eiti žindyve pas Jarmalos dukterį, Monikai reikia didelių dvasinių pastangų. Juk įsikurdama savo žemėje ji yra pažadėjusi: Verčiau vienąkart per dieną ėsime – ponų pastumdėliais nebūsime. (Cvirka, Petras, 1977, 72).

Tačiau ji savo principų atsisako ne dėl savęs, o dėl savo vaikų: Ką sugriebus, iš ponų gavusi, nuo savo valgio nuvogusi, į antį įsidėjusi pyragaitį, cukraus gabaliuką, nešė savo vaikams. (Cvirka, Petras, 1977,

45). Monikai svarbiausia yra savosios šeimos socialinis saugumas, bandymas savo kūno syvais sumažinti Juro skolas Jarmalai: (Prižadėjo skolos šiemet nereikalauti ir mūs vaikams pirktines kelnaites, marškinius pasiūti, –

tokiais žodžiais sumaišė Monikos protą Juras). (Cvirka, Petras, 1977, 71).

Kai vis dėlto Monikos pastangos neišveda šeimos iš finansinės krizės, rašytojas piešia jos bandymą rasti paguodą bažnyčioje. Žinant gana griežtas autoriaus antiklerikalines pažiūras iš pradžių sunku suvokti, kodėl vienai brangiausių savo herojų jis patiki tokią misiją.

Tačiau tai tėra tik bandymas atskleisti Monikos – psichologiškai bepalūžtančios dėl suniokoto derliaus (audros epizodas), dėl nekalto Kaziuko mirties, dėl smuklėse vis dažniau užtrunkančio Juro, dėl svajonėse regėtos, bet gimusios negyvos dukrelės išgyvento sielvarto. P.

Cvirka keliomis eilutėmis perteikia psichologiškai motyvuotą jausmų prieštaringumą, tikėjimo ir nevilties sumaištį, bet nuo platesnių komentrų susilaiko. Monikos bandymas rasti paguodą bažnyčioje, tikėjime baigiamas jos nualpimo scena: Staiga jai šilta, nesava pasidarė. Atsistojo, norėjo išeiti.

Akys aptemo. <…> Garsiai suklikusi, Monika pargriuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 147). Atsigavusi šventoriuje, ji daugiau nebegrįžta į bažnyčią. Nesišaukia ji kunigo ir mirties valandą. Juk jos ramstis – vyras, su kuriuo jai taip sunku išsiskirti, bet prie kurio taip lengva išeiti: Daug valandų abu išsėdėjo, žiūrėdami vienas į kitą, laikydamiesi už rankų, kaip pirmojo jos gimdymo metu. (Cvirka, Petras, 1977, 180).

Vadinasi, nei charakterių skirtumai, nei sunki vargų ir rūpesčių našta, nei neišvengiami pasižodžiavimai, nuomonių susidūrimai, nei penkiolika kartu praleistų metų neįstengė atšaldyti jausmų. Gili, tikra, pirmoji ir vienintelė abipusės meilės istorija, nepažeista nei išdavystės, nei jokių trikampio situacijų – vienas gražiausių romano bruožų. P.

Cvirkai pavyko išvengti sentimentalumo bei idealizavimo, kadangi didžiausią dėmesį rašytojas skyrė subtilių ir nežymių, bet mylinčių sielų greitai sugaunamų gestų, judesių poelgių, intencijų fiksavimui. P. Bražėnas teigia, jog meninis rezultatas jau atlaikė laiko bandymą. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Romane būtent per Monikos paveikslą autorius atskleidžia paprasto žmogaus daliai tekusią skausmo naštą.

Tai ir jos bandymas atsikratyti meilės vaisiaus bei gyvenimo pabaigoje, po Kaziuko mirties, motinai likusi amžinoji kaltė, ir jos kitoks, gal kartais net nemotyvuotas santykis su antruoju sūnumi, kuriam lemta išgirsti tokius motinos žodžius: Abu tėvai budėjo lyg prie pašarvoto, dalinosi su juo mirtimi ir gyvenimu, visai užmiršę antrąjį, mažąjį Joną, kuris skambiu balsu reikalavo motinos: Tu varge vargeli…Nutilk!

(Cvirka, Petras, 1977, 131). Apskritai Jono paveikslui, kaip jau esu minėjusi rašytojas skyrė mažai dėmesio, tad ši romano linija labiau primena novelės žanrą, kuris autoriaus neįpareigoja atskleisti visų pagrindinių veikėjų likimo. Kodėl vis dėlto P. Cvirka nemini Jonuko net motinos mirties valandą, lieka dar viena literatūros meninio savitumo mįslė.

Taigi P. Cvirkai tikslingomis ir efektyviomis meninėmis priemonėmis (šmaikštus pasakojimas, psichologinę potekstę turinčios detalės, subtilūs niuansai dialoguose) pavyko sukurti įsimenantį moters paveikslą, apibendrintą nacionalinį charakterį. Jame randame daug šviesiausių liaudies žmogaus bruožų: meilę ir pasiaukojimą, darbštumą ir sąžiningumą, gerumą ir dosnumą, kantrybę ir atsparumą gyvenimo negandoms bei kančiai, gebėjimą nugyventi gyvenimą oriai, susitaikyti su nebūtimi ir išeiti iš šio pasaulio oriai su žodžiais lūpose: Vyturėliai virva…(Cvirka, Petras, 1977, 181).

Detalių prasminis akcentavimas, jų tarpusavio sąsajos, mozaikinis scenos dėliojimas iš tarsi niekam nesakomų monologų ar labai trumpų, bet giliausią informatyvinę reikšmę meninei visumai turinčių monologų – visa tai ir yra Petro Cvirkos naujos formos ieškojimų rezultatas.

Pati bendriausia, o gal net pati universaliausia kūrinio formos apraiška yra jo žanras, kurį menininkas pasirenka savo idėjiniam sumanymui išreikšti. Bet žanras yra ir taikomosios formos paskirties, ir aktyvaus grįžtamojo jos poveikio įrodymas. Romano žanras, kaip rodo jo raida, plėtojasi greičiau už teorinę mintį, – teigia P.

Bražėnas, pridurdamas, jog pagrindinės orientacinės takoskyros neaprėpiamose romano valdose rodosi prasmingesnės negu smulkių rėžių linijos, ir anksčiau pateiktas „Žemės maitintojos” kaip socialinio romano apibūdinimas gali būti visiškai pakankamas, pridūrus, kad tokį apibrėžimą jau įteisino nacionalinė literatūrologija, kai kada pasiremdama, beje, kad ir netiesiogiai, paties Cvirkos samprotavimais.

(Bražėnas, Petras, 1998, 320).

Rašytojo nuomonė apie rašomą romaną išlikusi jo laiške M. Bulakui, dailinikui iliustratoriui, raižiniais ketinusiam papuošti knygos leidinį.

P. Cvirka rašo: Na, geriausi linkėjimai. Girdėjai, Švietimo ministerija paskyrė 5000 litų už geriausią šių metų romaną. Galutinai paskyrė. Taigi jeigu neatsižvelgs į tai, kad mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistinis, gal laimėsiu premiją. Be to, ir „Spaudos fondas” paskyrė du tūkstančius! Būkime biznieriai ir stenkimės, kad tavo raižiniai, o mano proza šįmet išlaikytų ir laimėtų bent vieną mūšį. (Cvirka, Petras, 1986,

243). Iš P. Cvirkos žodžių aiškėja labai įdomi mintis – vertinimo komisija turinti nepastebėti tikrųjų autoriaus ketinimų. Kodėl pats autorius leido sau daryti tokią prielaidą? Pirmiausia, matyt, todėl, kad storokas buities sluoksnis, kurį nulėmė vienos šeimos pasirinkimas, reikalingas žanrinio atspalvio paryškinimui puikiai, slepia tik romano pabaigoje atskleistą Juro

Taručio – revoliucionieriaus (tą pačią dieną įkurtas Klangių streiko komitetas) sąmonėjimo kelią. Kita vertus, besikeičiančių išorinių sąlygų piešinys, vidinė Juro ir Monikos charakterių raida, jų dvasinio pasaulio, minčių ir išgyvenimų ribų platėjimas ir psichologine prasme skaitytojui yra įdomesni, turtingesni, nes galima sekti veikėjų elgsenos ir galvosenos keitimosi būdą.

Baigdama šią dalį, prieinu prie svarbiausios išvados: išsami romano

„Žemė maitintoja” tematikos, problematikos ir veikėjų analizė atskleidžia esminius socialinio romano bruožus:

a) istorinio laiko koloritą, b) socialinių jėgų priešpriešą istorinėje epochoje, c) vieningas pagrindinių veikėjų asmenybes, kurias itin skaudžiai užgauna socialiniai konfliktai, d) romano veikėjams vis dėlto pati svarbiausia yra kasdieninė socialinė būtis – žmogaus egzistencijos pagrindas.

4. STILISTINIS ROMANO SAVITUMAS

4.1. Pasakojimo erdvė ir pasakotojo vaidmuo romane „Žemė maitintoja”

Pasakojimo struktūros ypatumai – tai kūrinio stiliaus ir stilistikos zona. Literatūros teorija akcentuoja keletą elementų, dažniausiai išskirdama pasakotojo figūrą, aprašymus, vaizdavimą bei personažų kalbą. Klasikinis lietuvių kaip ir rusų bei Vakarų Europos romanai dažniausiai remiasi objektyviu autoriniu trečiojo asmens pasakojimu, kur įvykių, situacijų, veiksmo eigos aprašymas susipina su gamtos vaizdais, išoriniais personažų bruožais, kitomis statiškomis tikrovės „nuotraukomis” ir „citatomis” iš personažo kalbos bei minčių, dialogų ar kolektyvinių pokalbių. (Bražėnas, Petras, 1998, 327).

Ir P. Cvirka romanų pasakojimo struktūros svarbiausioji ypatybė –

pasakotojas, esantis už pavaizduoto pasaulio ribų. Tas pasakotojas turi autoriaus visažinystės statusą. Jis gali „nukelti stogus”, pažvelgti, kas dedasi tarp lietuvių sienų, jis viską žino – ir kas atsitiko jo herojams, ir ką jie galvoja ar jaučia, – teigia Vytautas Galinis. (Galinis, Vytautas,

1984, 14). Tokiam pasakotojui romane leista labai daug: jis pasirenka įvairius stebėjimo punktus, interpretuoja ir vertina, teisia ar išteisina, tipizuoja ir apibendrina, bet svarbiausia yra tai, kad jis remdamasis visa pavaizduoto pasaulio konstrukcija, formuluoja išvadas, išsako savo nuomonę.

P. Cvirka romano „Žemė maitintoja” pasakotojas išsiskiria tuo, kad jis yra formaliai objektyvus ir tartum neutralus. Bet jo objektyvumą riboja lyrinė pasakojimo tonacija, todėl visą pavaizduotą romano pasaulį skaitytojas regi tokio pasakotojo akimis – ir herojus, ir aplinką, ir peizažą, nors distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio visada išlieka. Ši sąlyga visada reikalinga rašytojui, pasirinkusiam tokią poziciją, kuri geriausiai leidžia įkūnyti jo meninį sumanymą. Bet paprastai visuomet analizuojant tokį kūrinį iškyla ir autoriaus paveikslo problema.

Kaip teigia V. Galinis, autoriaus paveikslas – tai ne realaus autoriaus asmenybė kaip tikros biografijos ar psichologijos išraiška, o veikiau tam tikra konstrukcija, kylanti iš paties kūrinio ir jo sąlygota. (Galinis,

Vytautas, 1984. 14). P. Cvirkos romano pasaulis šiaip ar taip yra reliatyviai autonomiškas, tad dėti lygybės ženklo tarp realaus autoriaus ir autoriaus paveikslo kaip kūrybinio subjekto negalima. Galima teigti, jog autoriaus paveikslas vis dėlto yra labai artimas realaus autoriaus asmenybei.

Toks pasakojimo būdas, visažinio pasakotojo pozicija ir sieja labiausiai P. Cvirkos romanus su klasikinio realistinio romano tradicija.

Be šio ypatumo, yra dar viena svarbi jungtis: tai dvikalbė sistema, kai romane skirtingais pagrindais funkcionuoja pasakotojo ir personažų kalba, kurių kompetencija nevienoda. (Galinis, Vytautas, 1984, 15). Pagrindinė išvada būtų tokia: veikėjų kalba nedaro įtakos pasakotojo kalbai, ji nereikalinga jokio motyvavimo ir dažniausiai griežtai atskirta nuo personažų kalbos. Pasakotojas visai nesikiša į veiksmą, bet ir neslepia savo požiūrio, savo artimo santykio su pagrindiniais herojais. Tas santykis

– tai idėjinis, klasikinio solidarumo santykis, įprasminantis pagrindinių veikėjų kitimą veiksmo eigoje. Abiejų herojų gyvenimo scenos išdėstytos romane linijiniu principu, laikantis laiko sekos, bet ne per daug paisant atskirų epizodų priežasties – pasekmės ryšių. Pasakotojas pabrėžia naujas veikėjų savybes, dažnai žvilgteri į jų vidų, į jausmų ir minčių tėkmę, o jo nuoširdi ir jautri pasakojimo intonacija ir yra svarbiausia romano meninio žavesio sąlyga. (Galinis, Vytautas, 1984, 23).

4.2.

Aprašymai

Kaip teigia A. Kalėda, pasakotojas gali būti traktuotinas kaip savotiškas autoriaus pasirinktas šnekos būdas bei kaip subjektas, įkūnijantis tam tikras vaizdavimo procedūras ir vykdąs strateginius kūrėjo tikslus. (Kalėda, Algis, 1996, 112). P. Cvirkos romane tokie strateginiai kūrėjo tikslai – tai aprašymai, kuriais kartais pasakotojas išsiduoda ir ne viską žinąs. Ši pozicija leidžia jam sukurti platesnį panoraminį vaizdą:

Sužinojo Višinskynės kumečiai ir aplinkiniai bežemiai, kad matininkai ir komisijos nariai iš apskrities miesto į jų padangę atklydo. Pirmiausia jie be pasigailėjimo griebę didžiausią Sarmantų krašte dvarą – Pamituvį. Po kelių dienų žemę gabalais supjaustę, nutupdę ežiaženkliais ir naujus valstiečius įkurdinę. (Cvirka, Petras, 1977, 29). Atpasakojamosios dalyvinės kalbos ypatumai (griebę, supjaustę, nutupdę, įkurdinę)

atskleidžia tai, jog informacija žmones pasiekusi per „ausis”, t. y. gando forma. Šis pavyzdys parodo, kad pasakotojas – ne paukštis, kitomis Lietuvos krašto apylinkėmis nesidomi, tačiau toks aprašymas atskleidžia valstiečių gyvenimo aktualijas. Išgirdę šią žinią, jie smalsumo pagauti, jojo, ėjo pėsti ir važiavo pasižiūrėti Pamituvio dalinimo. (Cvirka, Petras, 1977,

29). Gando forma informacija pasiekia naujakurius, į kuriuos sutelktas pasakotojo dėmesys, ir apie esminius Lietuvos įvykius: jauni karininkai išvaikę seimą; vieni sakė profesorių Voldemarą išvaikius seimą ir užmušus prezidentą; kiti –kad Kaune sėdį lenkai. (Cvirka, Petras, 1977, 112). Tokiu būdu sukuriamas suirutės įspūdis, kuris nuolat lydėjo visomenės įvykiais besidomintį Tarutį, ir pasakotojas neišvaduoja iš šios suirutės jo, palieka mąstantį: Tarutis vis dar kaip pritrenktas nesusivokė, kas įvyko. (Cvirka,

Petras, 1977, 112). Toks vaizdavimo būdas suteikia galimybę stebėti veikėjus įvairiu aspektu: tikinčius, nebetikinčius, veikiančius ir abejojančius, įkalbinėjančius kitus tikėti šviesia ateitimi arba aktyviai veikiančius. Beveik visi išvardinti bruožai priskirtini Taručiui, o išvada būtų tokia: kol jo sąmonė „suvirškina” gandų srautą, iš kurio, kaip minėjau, Taručio neišvaduoja pasakotojas, pateikdamas objektyvią tiesą, tai

Tarutis žemę dirba, namus stato, myli žmoną, kuria gyvenimą. Tokiu būdu ilginama veiksmo eiga.

Taigi menamosios, atpasakojamosios kalbos motyvai ir tikslai suteikia autoriui galimybę išvengti tiesioginio savo nusiteikimų deklaravimo, susidūrimo su cenzūra, kadangi gandai atspindi tikrąjį vaizduojamojo meto kaimo informuotumą ir valstiečių politinio išprusimo lygį, be to, autorius gali paprasčiausiai skaudžiai ar dygiai šyptelėti ten, kur negalima ar nėra reikalo paisant literatūrinio sumanymo leistis į rimtą kalbą.

4.3. Monologai ir dialogai

Panašią funkciją romane atlieka ir keli „pasiklydę” monologai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusiję su scenos kontekstu. Toks pavyzdys būtų Monikos kalba: Iš tų sunkumų, mergele, iš pavargio durnumas į galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir man taip buvo. Toks nerimas, tokia niekurdėtis užeidavo, kad, rodos, prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas mirė, ir varžytynės, o pernešiau, iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis per daug į širdį ima, kaip ir aš.

(Cvirka, Petras, 1977, 167). Šis pavyzdys suteikia galimybę prieiti prie išvados, kad „Žemės maitintojos” herojai jau turi psichologinį matą ir raidą, tačiau psichologinės analizės gilumos dar nepasiekta, kaip V.

Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly” tai pavyko padaryti autoriui. Bet juk

P. Cvirka meninis sumanymas visų pirma reikalavo ne tiek psichologinės, kiek socialinės analizės, jis kūrė tokius personažus, per kurių sąmonę organiškai būtų galima pavaizduoti ištisą istorinę epochą su plačiais socialiniais reiškiniais ir prieštaravimais. Šiuos teiginius papildo menamosios kalbos pavyzdžiai: Grįždamas iš laukų, tarytum visus negerumus užmiršęs, Juras galvojo: Vieni mėgsta žiūrėt, kaip dygsta jo pasėtas grūdas, kiti – kaip plečiasi jų žemės ir auga pinigų krūvos, treti – kaip smunka ir žūva už jį mažesnis, o mes, vargšai, prisiperime vaikų. Juose mūsų laimė, tur būt. Juk gražu, kai toks pilvūzėlis darosi žmogumi.

(Cvirka, Petras, 1977, 42). Tai žodžiai apie savosios laimės sampratą, gyvenimo esmės klausimo svarstymas, kuris kitokiu būdu romane gal ir negalėtų būti pateiktas – juk esminė kova vyksta dėl duonos kąsnio, išgyvenimo, kam jau čia kalbėti apie laimę. Tačiau Jurui ne vien šis klausimas kartais rūpi. Jis ir apie Moniką, neišmokusią skaityti, taip gražiai mintis audžia: Kuo ji kalta, – galvojo tada Juras, – kuo kalti visi tamsuoliai, jei žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis, žinių įsigyti? (Cvirka, Petras, 1977, 43). Šie žodžiai – tai ne tik gili istorinio laikmečio analizė, bet ir vyro – globėjo pozicijos išsakymas.

Monikos ašaros, ištryškusios nuo kunigo žodžių dėl jos neraštingumo, giliai įsismelkusios į Juro širdį, tačiau nė krislelio gėdos nejunta Tarutis dėl beraštės žmonos, tik analizuoja padėtį ir kuria gražius planus: Prie

Lietuvos taip nebus! Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius lydės! – pats sau tvirtino, atsiminęs reikšmingus žodžius. (Cvirka, Petras, 1977, 43). Štai kaip paprastai autorius atskleidžia neišsenkančio Juro Taručio optimizmo gelmes, motyvuoja meilės jausmą vyro širdyje ir, be abejo, supažindina skaitytoją su to meto žmonių problemomis, siekiais, svajonėmis, pažinimo ir suvokimo įgūdžiais. Juk Kaziuko ligos scenoje pats pirmasis Juras įvertina kritišką situaciją: Silpnėja – pamanė sau, – miega vis. Ar ne prieš galą?

Reikia ką nors šauktis. Kad nors daktaras būtų buvęs protingesnis, pataręs ką. Žlibas senis – tik pinigai jam rūpi. (Cvirka, Petras, 1977, 131).

Menamosios kalbos intarpai praplečia autoriaus galimybes individualizuoti veikėją, išduoti jo mintis, kurios nebūdingos kitiems romano veikėjams, atskleisti vyro gebėjimą tvardytis, rūpintis visais, o tai juk yra intelekto galimybių analizė.

Dialogai „Žemėjė maitintojoje” vietos užima palyginti nedaug ir išsiskiria pabrėžtinu žodžio taupumu: Juras sakė:

– Galiu ir neleist, bet tuo napabaidysi Jarmalos. Dvaro šunį reikia glostyti. Tegul ponas ir sukčius, tegul jį keikiame, bet, kai nelaimė, vis dvaran akys atgręžtos.

Monika sutiko, pritarė:

– Taip, taigi, Jureli, o kaip kitaip. (Cvirka, Petras, 1977, 114).

Šis dialogas – tai šeimos santykių ekopozicija, kurioje Monika meiliai pritaria vyrui. Bet yra ir tokių pavyzdžių, kuriuose dominuoja Monika:

-Jureli, pašnekėkim geruoju, – sakydavo ji, – kokia iš to nauda ar pelnas?

Kodėl kitų vyrai nesikiša. Jau prikariavai, gana tau. Daugiau nieko nesakysiu, tik, jeigu bus karas ir tu išeisi, aš numirsiu.

–Eik, tu durnike. Galėčiau išaiškint – bene tu suprasi. Kalk, kalk – tu vis vien savo. Iš visko tau tik – ar bus pelnas? O kad tu myli vaiką ir ji gini, ar žiūri pelno? Taip ir čia – tėvynė! (Cvirka, Petras, 1977, 116).

Atrodo, Juras pateikia svarių argumentų žmonai įtikinti, bet Monika kaimynėms sako: Išrinko ten jį – juokinti vėploms. (Cvirka, Petras, 1977,

116). Vadinasi, dialogo paskirtis romane – pateikti platų šeimos narių santykių koloritą, „išduoti”, kaip bendrauja nuolat vargo lydimi žmonės, ką atveria jų gerumo gelmė, bet iš esmės galima kalbėti apie du savarankiškai mąstančius, savo nuomonę turinčius ir ją ginančius veikėjus. Kartais pasakotojui rūpi papasakoti apie veikėją ir kaip apie kenčiantį dvasinę disharmoniją žmogų: Verpt jai nesisekė, krito kuodelis, nesilaikė pakojė, kuri tarškėdama prikėlė Jurą:

– Čia dabar!

Ji nuleido galvą, tik siūlan žiūrėdama, atsakė:

– Negaliu, antra naktis neima miegas. (Cvirka, Petras, 1977, 115).

Šio dialogo įrėminime – krintančiame kuodelyje, tarškančioje pakojėje ir žiūrėjime siūlan – išryškėja epizodo psichologiškumo ištakos. P. Bražėnas teigia: Dialogas romane pirmiausia liudija subtilią pasakotojo klausą, saugančią nuo herojui primestų, ne jo dvasinę būseną, ne jo mentalitetą ar minčių reiškimo būdą reprezentuojančių, o bendrai kūrinio idėjai reikalingų replikų ar samprotavimų. (Bražėnas, Petras, 1998, 332). Pasakotojui lengviau užsiminti apie sudėtingesnes herojų mintis, kurios šmėsčioja jų sąmonėje, bet nekeičia charakterio visumos, neįgyja romane adekvataus žodinio pavidalo. Taip lengviausia prabilti apie tyliai išgyvenamus herojų jausmus.

4.4. Gamtos vaizdai

Skaitytojo nuotaiką nuolat veikia kitas labai svarbus pasakojimo struktūros elementas – peizažas. Tai filosofinės potekstės šaltinis, meninės romano vertės dėmuo. Peizažą P. Cvirka romane kuria kaip valstiečio gyvenimo sferą, kuris priklauso ir nuo metų laikų, ir nuo jo veiklos indėlio: Gamta, žemė yra pirmoji, labai subtili jo grožio jausmo ugdytoja ir jau gimusių estetinių poreikių tenkintoja, kūrybinių pradų žadintoja.

(Bražėnas, Petras, 1998, 333).

Peizažas romane atskleidžia besikartojančių metų ir paros ciklus, stiprina laiko bėgsmo pojūtį. Būtent gamta tampa konkrečios žmogaus veiklos akstinu ir jo pasireiškimo sfera. Be to, gamtos pokyčiai ir žmogaus veiksmai ir išgyvenimai yra amžinoji archetipinė paralelė, vienur puikiai viena kitą akomponuojanti, o kitur – kontrastuojanti. P. Cvirkos kuriamas peizažas – ne statiškas, nekintantis, o nuolat judantis: Lėtai, didelėje tyloje grįžo blausi, ūkanota diena. <…> saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais. (Cvirka, Petras, 1977, 5). Šiame epizode bėgantis yra saulės spindulys, kitur – garsas: Ją paskelbė dar miegančių kaimų gaidžiai. <…> Ūmai ganyklų plotuose pakilo baugus, įspėjantis balsas.

Nuo jo suvirpėjo lapas, ir išsigandęs paukštis suplasnojo medžio viršūnėje.

(Cvirka, Petras, 1977, 5). Tai plati, kosminė erdvė, kurioje įžvelgiamos minimalistinės detalės. Žvilgsniui nukrypus į žemę, čia maurodamas lekia bulius; ėjo būreliais susimetę žmonės. Ir šis reginys nepaliekamas be saulės spindulio: Iš tolo sužvilgo dalgio ašmenys, grėblio kotas. (Cvirka,

Petras, 1977, 5).

Kitur judantys objektai palyginami: kaimynijoje taip pat matei po kiemą šaudančias lyg kregždes mergaites, girdėjai rėkiant. (Cvirka, Petras,

1977, 64). Kitur P. Cvirkai labai svarbu atskleisti peizažo koloritą:

Vežimai jau rečiau buvo sutinkami vieškely, dulkės nusėdo, diena rymojo aukšta, šventadieniška. Žmonių kaime beveik nebuvo matyti, tik kai kur trobas saugojo iki stogų pasikėlusios geltonos saulėgrąžos, būriu apstojusios mažučius langus. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Vieškelis –

baltas, diena – saulės akinanti spalva, saulėgrąžos – geltonos, langai –

sidabrinis stiklo švytėjimas. Ir vėl erdvė pilna spindesio, šviesos spalvų žaismo, taip atskleidžiama vasaros dienos mozaika, puikiai deranti su žmogaus ramybės ir džiugesio būsena. Kitur P. Cvirka stengiasi aprėpti dar platesnį erdvės plotą, sutirštindamas spalvas ir ieškodamas gamtos fone įspėjimo ženklų: Buvo gaudu, toli matyti, ir perregimos girios sunkiai slėpė užklydusį paukštį. Laukai tyvuliavo kaip ramūs ežerai, su žalsvai pilkšvomis dėmėmis. Vienišas klevas Klangių palaukėje raudonavo lyg degantis šieno kūgis. (Cvirka, Petras, 1977, 124). Raudona spalva –

įspėjimo spalva, todėl raitelis šiame fone jau yra nelaimės pranašas: arklį plakė iš abiejų šonų, rankomis mušdamas per kaklą. (Cvirka, Petras, 1977,

124). Tai nelaimės požymiai, ir šitaip „paruoštas” skaitytojas sužino apie

Kaziuko tragediją. Išsiliejęs vaiko kraujas – tai to paties klevo spalvos ženklas žemėje, vėl pranašaujantis nelaimę.

Ypač meistriškai P. Cvirka aprašo nuolat kintantį peizažą VIII

skyriuje – audros vaizde. Ir čia keistų ženklų apstu: pačiame karštymetyje, pavakry. Pakilo tolumoje, saulėlydžio krašte, mažas debesiukas. (Cvirka,

Petras, 1977, 77). Įterpęs į šią sceną dialogą, rašytojas vėl stiprina baugumo įspūdį: Greitai saulę uždengė bėgliai debesys, pranešdami artėjančią audrą. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Aprašęs žmonių veiksmus (Čia krovė į šieną kupetas, ten į vežimus, trečiur tuščias vežimas tarškėjo), rašytojas vėl grįžta prie detalių: Vėl žybtelėjo. Šiuo kartu žaibas buvo panašus į daugiašalį ugnies medį.

(Cvirka, Petras, 1977, 78). Ir vėl piešiama plati erdvė, tarsi norima parodyti, kad žmogus nuolat yra tik maža didelio gamtos pasaulio valdoma detalė. Gamta galinga, lyg iš niekur atsirandanti jėga viešpatauja žmogui priklausančiose valdose: Vieškely atsirado vėjovirpa ir, pakėlus dulkių stulpą, išvertus pakely kelias šieno kupetas, dingo. (Cvirka, Petras, 1977, 78).

Aprašęs griaustinį, lietų, krušą, rašytojas vėl žaidžia peizažo spalvomis: Vaivorykštė apvainikavo naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjo ir godžiai rijo vandenį, bet jo buvo tiek daug, kad žemumose apsėmė pasėlį.

(Cvirka, Petras, 1977, 81).

Taip šio skyriaus reikalingumas ir prasmė yra neabejotinas:

stichinės nelaimės, kaip karai, kaip santvarkų pasikeitimas, ilgam išlieka liaudies atminty, atsiliepia jos gyvenimui. Į bendrą romano audinį šis skyrius natūraliai įauga ne tik todėl, kad visame romane tegu iš mikrovaizdų yra sudėliotas gamtos fonas, bet kad ir vidine savo sąranga jis yra tiek pat peizažiškas, kiek ir socialus. (Bražėnas, Petras, 1998, 336).

Mat šiame gamtos fone lygia greta eina valstiečio jausena, su jo mintim apie audros pasekmes: Tarutis įbrido kviečiuosna, pasilenkė ir bandė rankomis pakelti išmuštą derlių. (Cvirka, Petras, 1977, 82). Naikinanti gamtos jėga negali visiškai sunaikinti žmogaus pastangų galios, todėl pasibaigus kontrastui, vėl tarsi tęsiama gamtos ir žmogaus galių paralelė, vietoj lyriškų registrų įjungiami dramatieškieji, tačiau vaivorykštė, sujungusi du kosminės erdvės taškus, vėl tarsi primena žmogui: Čia tavo žemė maitintoja, čia tavo veiklos sfera, čia tu gali jaustis saugus, nors ir patyręs išbandymų.

4.5. Kalbos ypatumai

Liaudiška kalbėjimo maniera, sakiniai – frazeologizmai, žodžiai –

naujadarai, randami šiame P. Cvirkos kūrinyje, į visą romaną įterptos tarmybės – tai dar vienas itin svarbus rašytojo sumanytas meninio įtaigumo kūrimo kriterijus. Šie pavyzdžiai iliustruoja rašytojo norą sukurti kuo artimesnius liaudžiai romano personažus. Tad jie ir čiauška: Boba, uždaryk duoninę skrynią!; Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi; šaiposi vieni iš kitų: Tai man vyras, avies neįveikia, o prie sijono kimba;

Tarutuks apie mergučę kaip apynys aplink liepą; Birba kaip avis, į uodegą įkirpta. (Cvirka, Petras, 1977, 33; 47; 6; 7; 46). Iš visų pastebėtų romane frazeologizmų (iš viso 18) (priedas Nr. 1) apibendrinančių prasmę veikėjų lūpose turi tie, kuriais įvertinama socialinė nelygybė: Turtingajam ir velnias košę verda, biednam ir skylėj kaulas; O dėlto ir Lietuva nesulygo:

sukčiai – šilkuos, dori – varguos; Ką tu padarysi Jarmalai: jam grietinė –

mums išrūgos; Badu stipsiu – kojos daugiau čia neįkelsiu. (Cvirka, Petras,

1977, 44; 74; 87; 135). Kartais šie frazeologizmai artimi liaudyje paplitusioms patarlėms, tačiau romane jais siekiama ne oficialumo, tik veikėjų paveikslų sugyvinimo, jų pasakytų minčių loginio užbaigtumo.

Bet ne tik veikėjų kalba puošni. P. Cvirka ir į pasakotojo lūpas įdėjo naujadarų: Užeidavo toks širdapykis…; Tas virvakaklis užklupo; Staiga kambarį ožpildė garsų vandenkritis; vartojami naujadarai balažemiuose;

vėjovirpa; perkūnija skardėsis; kaimo gėrūnų žmonos. (Cvirka, Petras, 1977,

41; 135; 77; 78; 79; 160). Kartais meninio įtaigumo siekiama iškraipant žodžius: pabauda; prauda; kumunistų darbai. (Cvirka, Petras, 1977, 96; 173;

135). Jie yra puiki to veikėjo, kurio lūpomis tariami, iliustracija, semantinio krūvio nešėjai.

Apibendrinant galima pasakyti, jog pagrindinių herojų charakteriai, taupiais štrichais nupiešti antraeiliai personažai, romano konflikto raida ir atskiros situacijos, įvykių aprašymai, peizažo detalės, veikėjų dialogai ir replikos perteikti sodria, spalvinga, turtinga leksika, talpia menine detale, sakinio plastika, intonacijos įvairove. Turtinga ir turininga forma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu, laiduoja klasikos statusą turinčiai „Žemei maitintijai” ir gyvą nervą išsaugojusio šiuolaikiško kūrinio kasdienybę. (Bražėnas, Petras, 1998,

338).

IŠVADOS

1. XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems, todėl rašytojai sekė Europos tautų literatūros tradicijomis ir kūrė įvairių žanrų kūrinius.

2. Epikos žanro – romano – raida ypač intensyvi buvo Nepriklausomos

Lietuvos gyvenimo antrajame dešimtmetyje, kai įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę rašytojai rinkosi naujus meninės išraiškos būdus, kūrė įvairių tipų romanus, stengdamiesi savo kūriniais įeiti į bendrą

Europos tautų literatūrų kontekstą.

3. Socialinės permainos Lietuvoje skatino rašytojus ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų, stiprėjo intelektualinė literatūros įtampa ir kritinė savistaba, bet lietuvių romanistų tikslas buvo itin reikšmingas:

jie stengėsi tautos gyvenimo vaizdais teigti universalias humanistines idėjas.

4. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus, ir autoriaus individualybei. Įgimtas menininko talentas, nuostabi pasakotojo ir vaizduotojo dovana subtiliai atsispindi Petro Cvirkos romane „Žemė maitintoja”.

5. P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja” – tai reikšmingas romanas lietuvių literatūroje, kuriame aprašomi šie epochos įvykiai: buržuazinė žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija į

Ameriką, Argentiną, Braziliją ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo sąlygų, valstiečių ūkių nuskurdimas ir varžytynės Lietuvoje. Romano “Žemė maitintoja” centre – Juro ir Monikos Taručių šeima, kūrusi gyvenimą naujomis sąlygomis 15 metų, jų bendro gyvenimo nuo pradžios iki pabaigos gilesnė analizė suteikia teorinį pagrindą vadinti romaną socialiniu, kuriam būdingas realistinis vaizdavimo būdas.

6. Juro Taručio paveiksle rašytojas pirmiausia išskiria bendražmogiškuosius, bet kuriuo istoriniu laiku aktualius, iš jokios vertybių sistemos neišskiriančius bruožus. Monikos paveikslas – vienas gražiausių moters paveikslų lietuvių literatūrologijoje, kuriame akcentuojama moters meilės istorija, jos prieraišumas ir ištikimybė, švelnus jos būdas ir gebėjimas būti lygiateise naujakurio žmona, mokančia dirbti visus lietuvei moteriai priskirtinus darbus. Ji puikiai dera prie

Juro – ateities idėjomis gyvenančio vyro – kovotojo, šeimos galvos, vaikų tėvo, atliekančio romane pačią universaliausią žmogaus pareigą.

7. Petro Cvirkos sumanymas pavaizduoti laimingos meilės istoriją – vienas iš novatoriškų romano bruožų. Emocinius ir buitinius Taručių meilės ir šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo, įprasmina sąmoningas rašytojo Petro Cvirkos siekis susieti intymiausius, individualiuosius motyvus su visuomeniniais, pilietiniais. Tokie pirmapradžiai įvaizdžiai ir sąvokos, kaip žemė maitintoja, motina maitintoja, nuo seniausių tautosakos pavyzdžių iki naujausių grožinės literatūros kūrinių asocijuojasi su gerumu, atsidavimu, pasiaukojimu. Tad kurdamas Monikos paveikslą P. Cvirka galėjo pasiremti turtinga ir galinga tradicija, imliai ir kūrybiškai įsisavinta visuotine literatūros patirtimi.

8. Žodis, žodžių junginys, sakinys, pastraipa – smulkiausios meninio kūrinio ląstelės – vieną adekvačiausių išraiškų yra įgijusi P. Cvirkos kūrybiniame palikime. Turtinga ir turininga romano forma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu, laiduoja klasikos statusą turinčiam romanui „Žemė maitintoja” ir šiuolaikiško kūrinio poziciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bražėnas, Petras, 1983: Romano šiokiadieniai ir šventės, Vilnius: Vaga.

2. Bražėnas, Petras, 1998: Petras Cvirka, Vilnius: Vaga.

3. Bučys, A., 1977: Romanas ir dabartis. Žanro raida iki 1970 m. Žanro problemos, II leidimas, Vilnius: Vaga.

4. Bučys, A., 1979: Literatūros atvaizdai, Vilnius: Vaga.

5. Bukelienė, Elena ir kt., 1988: Literatūros kritika ir dabartis, Vilnius:

Vaga.

6. Chartier, Pierre, 2001: Įvadas į didžiąsias romano teorijas, Vilnius:

Baltos lankos.

7. Cvirka Petras literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1977.

8. Gaižiūnas, Silvestras, 1985: Vertybės ir literatūrinė tradicija.

(Kultūrologinio romano estetika). // Pergalė, 1985, Nr. 4, 143-155.

9. Galinis, Vytautas, 1983: Petro Cvirkos kūrybinis kelias. Petras Cvirka,

Raštai. T. 1., Vilnius: Vaga.

10. Galinis, Vytautas, 1984: Šaknys ir atžalos, Vilnius: Vaga.

11. Kalėda, Algis, 1996: Romano struktūros matmenys, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

12. Korsakas, Kostas, 1983: Literatūros praeitis, Vilnius: Vaga.

13. Kubilius, Vytautas, 1986: XX a. Lietuvių poetai, Kaunas.

14. Kubilius, Vytautas, 1986: Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga.

15. Kubilius, Vytautas, 1995: XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma litera.

16. Lazdynas, Gintaras, 1998: Romano teorijos pradmenys, Šiauliai.

17. Lazdynas, Gintaras, 1999: Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo

„Algimanto” iki „Altorių šešėly”, Kaunas: Naujasis lankas.

18. Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.

19. Literatūros teorijos apybraiža, Vilnius, Vaga, 1982.

20. Petras Cvirka – mūsų amžininkas, Vilnius, 1979.

21. Skeivys, R., 1996: Petro Cvirkos prozos lyrizmas. Humanitarinių mokslų literatūrologijos krypties daktaro disertacijos tezės, Vilnius.

22. Sluckis, M., 1984: Rašytojas apie rašytojus, Vilnius: Vaga.

23. Šimkus, Jonas, 1986: Žodžiai idėjos draugams, Vilnius: Vaga.

24. Venclova, A., 1936: Dar dėl “Žemės maitintojos” //Kultūra. Nr. 12.,

Vilnius.

25. Viliūnas, Giedrius, 2004: Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/,

Vilnius: Alma litera.

26. Vilnonytė, V., Lukošiūnas A., 1974: Petras Cvirka. Bibliografija,

Vilnius.

27. Zaborskaitė, V., 1982: Literatūros mokslo įvadas, Vilnius: Mokslas.

28. Zaborskaitė, V., 2002: Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra, atsiminimai, publicistika, Vilnius.

29. Zinkus, J., ir kt. (Red.).1976: Lietuviškoji tarybinė anciklopedija,

Vilnius: Mokslas.

30. Žėkaitė, Janina, 1970: Lietuvių romanas, Vilnius: Vaga.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Cvirka, Petras, 1977: Žemė maitintoja, Vilnius, Vaga.

2. Cvirka, Petras, 1983: Raštai, T. I., Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Cvirka, Petras, 1986: Raštai, T. VII., Vilnius: Vaga