Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITERATŪROS KATEDRA

Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. Aleksandras Žalys

Klaipėda, 2004

ĮVADAS

Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno
palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes
vadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti
lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš
naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.
Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų
pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros
tyrinėtojams šii pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač
aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo
problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla
buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį
kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis
įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios
civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję
domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines
koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.
Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji
atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaaip praeities balso, ir siekia būti
šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į
modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę
Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,
simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su
tomis idėjomis susipažino studijuodami, l

lankydamiesi Europos šalyse,
skaitydami.

Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai
nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:
rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys
asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir
prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau
priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto
žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai,
tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik
pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto
struktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus
individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save
pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško,
dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai
(pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo
apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”). Tokiu
būdu ir lietuvių literatūroje įttvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras
yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros
raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi
nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūrinių
klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika,
nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei
žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam
tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.

Siekdama geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausi
bene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko
– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” ža
anrinės stilistinės analizės. Šis
romanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip
teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo,
sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.
Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto
lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.
Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas,
kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės
kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies kultūrą poetizavo
“folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį
praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos
būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką
reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,
J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir
socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.
Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis
lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir
kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta
šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio
pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.
Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.
Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247).

Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė
pirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romano
žanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.
Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties
metų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvo
vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į
daugelį tipų:

• socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno

„Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas”

(1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);

• psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A.

Vaičiulaičio „Valentina” (1936);

• istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);

• romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);

• satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);

• mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina”

(1934);

Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų
žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir
ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos
romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia
socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su
visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais
nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.
Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės
atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie
ištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanai
turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš
tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdį
pateiksiu K. Korsako žodžius apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos
raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai
kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo
perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – į
tarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668). Dabar, kai nagrinėdami
literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o n

ne
tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio
romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną
nepolitiniu aspektu.
Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –
vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje
1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo
gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir
pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Bene
didžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad
Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių,
didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto
pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos
dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos
konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės
lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant
lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų
tarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6).

Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų
darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbo
temą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios
kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama
vidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad literatūros kūriniai – kalbėjimo
apie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku
mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu,
psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleisti
Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą
chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti
žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti
kūrinį kaip žodžio meno objektą.
Darbo uždavinai:
1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus,

etapus bei romano žanrą.
2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą

juose.
3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.
4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus

ypatybes.
5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau

minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.

Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno
„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos
„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei
„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros
mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita
ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje
„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikos
dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos
straipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą
nagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,
1979, 140).

Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius
„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio
tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu
žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant
kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos
kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės
metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į
žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė
maitintoja” meninį įtaigumą.

Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau
kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų
intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja
ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.
Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas,
skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos
kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros
elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje
aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje
pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis,
keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.

1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA

Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvo
eiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotos
tragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuo
visų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijos
traktatų, memuarų ir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvo
vadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė. Vėliau poezijos
terminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalba
rašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšių
skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas
vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yra
lyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai
perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama.

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama
sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius,
aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.
Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,
konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo
asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduoto
pasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yra
pagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė
psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė
menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras,
panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo
iliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos
istorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuo
kūrinio žanro.

Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvo
pradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.
Šis skirstymas išliko ir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas,
romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes,
sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas,
tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu ir
paslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.
Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaiko
tradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingus
dalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apie
žanrinių formų pasikeitimus.

Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso ir
veikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklauso
anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas,
miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienas
įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtį
priskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykių
grandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas,
romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijos
laikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius,
apizodinius.

Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo
būdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jį
žvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienas
žanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęs
pirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bando
atspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką bus
kalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir pan. Žanras turi būti
atpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti.

Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą,
fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuvių
literatūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino du
argumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanro
pasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savo
psichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų,
todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienas
literatūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę į
nepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna,
raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjo
įvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrė
Keturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.
Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”
paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.
Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasis
vieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų ir
formų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimo
tradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymas
įgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos ir
stilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojo
naujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.

1. Romano žanro istoriniai matmenys

Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės
apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys. Tai nuolatos
kintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas su
buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš
bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus,
ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiria
individualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –
besiformuojantis žmogus, ieškantis pats savęs ir savo vietos pasaulyje. Jis
vedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus; dažnai
panaudojamas kelionių motyvas – žmogaus išbandymo būdas, atskleidžiantis jo
charakterio savybes.

Romanai dažniausiai skirstomi pagal kelis požymius. Reikia
pabrėžti, kad nė vienas klasifikavimo principas nėra tikslus ir iki galo
nuoseklus, nepaaiškina visos šio žanro įvairovės. Pagal priklausymą
literatūrinei epochai ar srovei skiriami antikinis, barokinis,
šviečiamasis, sentimentalinis, romantinis, realistinis, natūralistinis ir
kt. romanai; pagal tematiką skiriamas riterinis, plėšikų, meilės, šeimos,
menininko, gamybinis romanai; pagal tematiką ir siužeto pobūdį – nuotykių,
kriminalinis, kelionių, psichologinis, filosofinis; pagal pasakojimo būdą –
laiškų, dienoraštinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo ir kt.

Iki XVIII a. romanas Europoje buvo laikomas žemuoju, pramoginiu,
prastuomenei skirtu žanru. XVIII a. jis įgijo tokį pat prestižą, kaip ir
seni aukštieji žanrai, t.y. tragedija, epas, poema, o XIX a. viduryje tapo
vyraujančiu literatūros žanru. Nuo tol nacionalinės literatūros branda
vertinama pirmiausia pagal romano laimėjimus. XVIII a. – XX a. – žanro
klestėjimo metai. Didieji XIX a. romanistai (O. Balzakas, Stendalis, G.
Floberas, Č. Dikensas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis) suformavo vadinamąjį
klasikinį romano modelį. Romano teorijos sferoje ima vyrauti sudėtinga „aš”
ir „pasaulio” kontfrontacijos (ir taikios, ir aštresnės) problema. Pamažu
įsigalint realizmui jau vyksta įvairiausi formos bei turinio eksperimentai,
ir romanas tampa patraukliausiu modernių kūrėjų įrankiu.

Realistai tarėsi atstovaujantys gyvajai, novatoriškai literatūrai
ir skelbėsi pakeisią išsisėmusius klasicistus ir romantikus, pernelyg
atitrūkusius nuo tikrovės ir linkusius į kraštutinumus. Anot realistų,
menininkas privalo atrinkti pirminę medžiagą, ją sukomponuoti ir išdėstyti
taip, kad gimtų meno kūrinys – romano stilius turi būti tobulai paprastas.
Jie siekė atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantį
pradą, iškelti tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą,
kritiškai vaizduoti realią žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakterius
tipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę vertino humanizmo ir socialinės teisybės
požiūriu. Stengėsi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą.
Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus
paveikslo įvairiapusiškumas, socialiniai, moralinai ir psichologinai
konfliktai – tai realistinio kūrinio reikalavimai. Suklesti proza, drama,
satyra. Ypač populiarus romanas – socialinis, istorinis, autobiografinis,
psichologinis, satyrinis. Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų
gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Realistai
sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai
epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus. Realistai daug dėmesio
skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai parodo
ir to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius, nupiešę
nepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti ir
įvertintį jį. Kaip toliau matysime, šiam laikotarpiui bus galima priskirti
ir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja”.

Pirmieji lietuvių romanistai siekė įvairiausių tikslų: I. Šeinius
„Kuprelyje” (1913) atskleidė atskiro žmogaus likimą, jo jausmų ir
išgyvenimų bangavimą, o socialinę aplinką atspindėjo taip, kaip ją regėjo į
save įsigilinęs herojus. Vaižganto „Pragiedruliai” (1918) – ekstensyvaus
pobūdžio romanas. Vaizduodamas nacionalinės visuomenės formavimąsi, kovas
dėl kultūros savarankiškumo, Vaižgantas kūrė plačią geografinę, istorinę
bei socialinę panoramą. Romano vientisumą lėmė ne siužeto raida, ne vieno
herojaus likimas, o autoriaus minties plėtotė. XX a. ketvirtojo dešimtmečio
romanų gausa ir jų žanrinis savitumas (apie tai minėta Įvade) gerokai
pastūmėjo lietuvių romaną į meno aukštumas, nes rašytojų tikslas buvo
aiškus ir suprantamas – kuo greičiau priartinti tautinę lietuvių literatūrą
prie bendro Europos literatūros konteksto.

1.2. Teoriniai romano žanro
aspektai.

Galima teigti, jog jau daugiau nei du šimtus metų romanas yra
nepaprastai populiarus. Romanai klesti, jų rašoma vis daugiau, ypač
Europoje ir Amerikoje, ir netgi tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose. Apie
romaną žodynuose ir enciklopedijose pateikiami patys bendriausi teiginiai.
Gana ilgas, vaizduote paremtas kūrinys proza, vaizduojantis veikėjus (kurie
pateikiami kaip realūs) ir parodantis jų gyvenimą tam tikroje aplinkoje,
atskleidžiantis jų psichologiją, pasakojantis jų likimus ir nuotykius.
(Chartier, Pierre, 2001, 14).

Tačiau romano žanrą itin sudėtinga apibūdinti dėl kelių priežasčių:
rašant romaną paprastai nesilaikoma formalių taisyklių; jo kilmė neaiški ir
ginčytina; laikui bėgant keitėsi jo objektas; pasakojimo būdo ir tono
įvairovė neišsemiama. Romanų mėgėjas, prieš peržvelgdamas teorinių požiūrių
įvairovę, norintis pasiremti paprastu ir aiškiu kokio nors specialisto
apibrėžimu, kuriuo objektyvumo vardan norima išskaičiuoti esminius šio
žanro bruožus, susiduria su maždaug tokiu apibūdinimu: romanas yra prozos
kūrinys; romanas – tai žanras be nusistovėjusios formos; romane vaizduojama
vien konkretybė; romanas yra fikcija; romanas – tai istorija; romanas – tai
pasakojimas. (Chartier, Pierre, 2001, 14). Jau pirmas ir trečias punktai
duoda dingstį diskusijai, kuri, turime pripažinti – nors negalime pasiūlyti
nieko geresnio, lieka bevaisė. Romano tyrinėtojai po kelių amžių pakankamai
gausių ir įvairiapusiškų teorinių romano apmąstymų pripažįsta, kad šio
žanro esmę sunku apčiuopti, todėl ir tikslaus, visus patenkinančio romano
žanro apibrėžimo iki šiol negali pateikti nei literatūros teoretikai, nei
patys romanistai. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 7).

Kaip jau minėta anksčiau, romano žanras nuo XVIII a. pabaigos tampa
vyraujančiu bei pagrindiniu Vakarų Europos literatūrose ir, nepaisant
gausių jo išsekimo pranašysčių, iki šiol yra gyvybingas. Tačiau iki pat XIX
a. pabaigos lietuvių literatūroje stigo tokio kūrinio, kuriam galima būtų
taikyti romano terminą, bet per pirmąjį XX a. dešimtmetį pasirodo bent
keletas veikalų, kuriuos jau galima vadinti romanais: V. Pietario
„Algimantas”, Lazdynų Pelėdos „Klaida”, V. Krėvės „Šarūnas” ir kt. Vis
dėlto lietuvių literatūra nuo to laiko įgyja naują – europietiškesnį –
pavidalą, ir ji pagaliau gali sakytis turinti romaną. (Lazdynas, Gintaras,
1999, 6). Staigus romano raidos lūžis įvyksta tik apie 1932/33 m. ir jis
siejamas su Putino vardu: Pasirodžius Mykolaičio – Putino veikalui, tartum
suintensyvėjo visa lietuvių romano raida. Prasidėjo tikras šio žanro
kūrinių antplūdis. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 6).

Su tautinės sąmonės išbaigtumu bei individualiųjų sąmonės sluoksnių
išsiskyrimu siejama ir romano modernėjimo pradžia Vakarų Europoje. Šios –
antrosios – pakopos stokoja lietuviškoji sąmonė, todėl lietuvių romanai
pasižymi labai stipriu sinkretiškumu. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 324).

Pirmiesiems lietuvių romanams labiau rūpėjo ne pasaulis žmoguje,
bet žmogus pasaulyje, epinis žmogaus santykio su pasauliu rakursas.
Daugelyje romanų pasaulis, kaip objektyvi būtis, dar nebuvo įžengęs į žmogų
ir egzistavo tik objektyviu pavidalu. Bandymai atverti dvasinį žmogaus
pasaulį vyko per gamtą, jos artimumo žmogaus fizinei ir dvasinei būčiai
vaizdavimą. Tad nors lietuvių romanistai ėmėsi tikrojo romaninio objekto –
individualaus žmogaus vaizdavimo, tačiau kartais jų pasakojimai
neperžiangia epinės sąmonės apibrėžtų ribų. Lietuvių romanistai dažnai
vaizduodavo lietuviškąjį kaimą, bet retai tesiimdavo atskleisti kaimo žmogų
kaip pagrindinį romano objektą. Tad P. Cvirkos įvairių tipų romanai rodo
rašytojų romaninės sąmonės brendimą, kaip ypač sėkmingi bandymai lietuvių
romano raidoje minimi P. Cvirkos „Žemė maitintoja” ir „Meisteris ir
sūnūs”. Toks vertinimas patvirtina rašytojo P. Cvirkos meninę brandą.

2. PETRO CVIRKOS KŪRYBOS APŽVALGA

Didelį ir reikšmingą kūrybos turtą paliko lietuvių literatūrai
Petras Cvirka. Anksti pasireiškė jo įgimtas menininko talentas, nuostabi
pasakotojo ir vaizduotojo dovana, kurią jis su tikru kūrybiniu polėkiu
atidavė tautai, gausiais savo raštais nusipelnydamas vieno žymiausiųjų mūsų
rašytojų vardą.

Kilęs iš vargingųjų valstiečių, sunkiomis sąlygomis siekęs mokslo,
P. Cvirka jau nuo pat jaunystės visa savo esybe pasinėrė į kūrybinį darbą.
Mėgo piešti. Buvo temperamentingas, visada besišypsantis, kupinas sąmojo,
mėgo žmones, turėjo be galo didelį humoro jausmą. Humoras paliko didžiulį
pėdsaką jo kūryboje. Labai brangino draugus. Jo kūrybos kelią įtaigiai
apibūdina P. Bražėnas: Su pasakomis jis ateina į raidžių nepažįstančios
vaikystės pasaulį ir greitai tampa vienu pirmųjų savarankiškai skaitomų
autorių, „Cukriniais avinėliais”, „Šyvio gyvenimu”, „Vaikų karu” leidžia
pajusti, kas yra žodžio magija, duoda mums pirmąsias gyvenimo pamokas,
„Paslaptimi” ir „Lakštingala” sutinka neramią, vyriškų nuotykių ir žygių
trokštančią paauglystę, “Franko Kruko”, „Meisterio ir sūnų” humoru bei
satyra patraukia linksmai ir negailestingai pasaulį priimančią jaunystę,
„Žemės maitintojos” ir „Kasdienių istorijų” realizmu kloja pamatus rimtam
žmogaus, gyvenimo ir žodžio meno supratimui. ( Bražėnas, Petras, 1998, 9).

Pirmoji P. Cvirkos knyga buvo poezijos žanro – tai nedidelis
eilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios”, išleistas 1928 m. Čia stipriau
iškyla jaunojo autoriaus opozicinės ir antiklerikalinės nuotaikos,
išreikštos, tiesa, dar gana netiesiogiai, daugiausia alegorinėmis poetikos
priemonėmis. Tačiau jau pačiais pirmaisiais, išspausdintais dar
periodikoje, savo apsakymais P. Cvirka pasirodė kaip ryškių gabumų
beletristas. Kai 1930 m. išėjo pirmoji jo novelių bei apsakymų knyga
„Saulėlydis Nykos valsčiuje”, P. Cvirka iš karto užkariavo visos to meto
skaitančios visuomenės, daugiausia, kaip tvirtino K. Korsakas, pažangiųjų
skaitytojų dėmesį. (Korsakas, Kostas, 1977, 9). Ši knyga patraukė ryškiais
vaizdais, taikliomis buitinėmis ir psichologinėmis detalėmis, spalvinga,
liaudiška kalba, o dar labiau savo pažangiu turiniu, atskleidžiančiu ano
meto provincinio gyvenimo nykumą.

Petro Cvirkos apsakymai ir pasakos vaikams – didelis turtas ir
savitas reiškinys mūsų nacionalinėje kultūroje. 1934 m. išeina jo knygelės
„Rainiukai” ir „Lapė karalienė”, o 1935 m. – apsakymų rinkinys „Cukriniai
avinėliai”, kuris vėliau susilaukia net keleto leidimų. Gyvas pasakotojo
talentas, sąmojis ir humoras, nuspalvinti šviesaus lyrizmo, taurios mintys,
meistriškai valdomas žodis jau savaime darė šiuos P. Cvirkos raštus
mėgstamus mūsų jaunuomenės, tačiau ir suaugusiam skaitytojui jie teikė
tikro estetinio pasigerėjimo. P. Cvirka taip pat rinko iš senų leidinių

archyvų lietuvių liaudies pasakas, jas redagavo, perkūrė arba pats rašė
originalias literatūrines pasakas tautosakos motyvais. 1948 m. pasirodė jo
rinkinys „Nemuno šalies pasakos”.

Vaiko išgyvenimus vaizduodamas rašytojas savo apsakymais griauna
nerūpestingo gyvenimo iliuzijas ir iš mažens formuoja sudėtingo gyvenimo
sampratą. Be šių apsakymų tiesiog būtų buvęs neįsivaizduojamas greitas mūsų
vaikų literatūros aktualėjimas.

P. Cvirkos – romanisto telentas visuotinai pripažintas, jo romanai
ir dabar tebėra literatūrinėje rikiuotėje, gyvi ir veiksmingi, nepraradę
nei pažintinės, nei estetinės emocinės vertės. Visi trys P. Cvirkos
romanai, tik pasirodę, susilaukė didelio kritikos ir skaitytojų dėmesio.
Jau pirmasis P. Cvirkos romanas „Frank Kruk” buvo nekasdieninis literatūros
gyvenimo įvykis, kaip rašė A. venclova, tegu dar ne visai subrendusio, bet
aiškiai talentingo rašytojo darbas. (Venclova, Antanas, 1974, 30). Šiame
romane greta realistinio pastabumo pasireiškė dar vienas P. Cvirkos talento
bruožas – gaivališkas humoras. „Frank Kruk” ne tik pirmasis jo romanas, bet
ir pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūroje. Čia buvo aštriai
kritikuojama amerikietiška kapitalistinė visomenė ir lietuvių miesčionija.

Trečiasis P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs” susilaukė
mažesnio dėmesio, o kartais ir prieštaringų vertinimų. Šiame romane
rašytojas siekė pavaizduoti mūsų liaudies žmonių gyvybingumą, jų buities ir
papročių džiugiąją pusę, jų sveiką sąmojį ir lakią vaizduotę, jų veržimąsi
į šviesesnį rytojų ir laisvesnės bei laimingesnės ateities troškimą, jų
neapykantą ponams ir prispaudėjams, pagaliau revoliucines tendencijas bei
tradicijas.

Ryškiausiai P. Cvirkos talentas iškilo antrame romane „Žemė
maitintoja”. Vos pasirodęs 1935 m., šis romanas tuoj visuomenės buvo
sutiktas kaip išskirtinis lietuvių literatūros reiškinys ir pažymėtas
premija. Romane buvo paliesta viena aktualiųjų ir opiausių Lietuvos
gyvenimo sričių – žemės reforma. Visi jo romanai labai aktualūs, tiesiog
sklidini ano meto svarbių socialinių įvykių, reiškinių, faktų, juose visada
galima apčiuopti rašytojo gyvenamosios epochos pulsą. P. Cvirkos romanų
platų įvertinimą yra davęs A. Bučys: Galima pagrįstai tvirtinti, kad P.
Cvirkos įnašas į lietuvių romano raidą yra keleriopas. Pirma, jis sukūrė
naujas socialinio romano atmainas, pagrįstas rašytojo gyvenamojo meto
aktualiomis problemomis, žmogaus ir tautos istorinių lūžių panoramą.
Socialinės bendruomenės ir individualios žmogaus būties sąveika čia
organiška ir visaapimanti, o rašytojo pozicija remiasi liaudiškumo ir
revoliucinio visuomenės pertvarkymo kriterijais. Antra, P. Cvirka įvedė
laisvą ir nesuvaržytą pasakojimą, natūraliai suderindamas įvairias
pasakojimo intonacijas, įtvirtindamas lyrizmą kaip svarbią sudedamąją
rašytojo pasaulėjautos dalį. Trečia, P. Cvirkos sukurti romano modeliai,
kad ir nebūdami iki galo tobuli, ir žanro požiūriu labai paįvairino
lietuvių romaną, darė poveikį tolesnei jo raidai, padėjo atsirasti naujiems
jo tipams. (Bučys, A., 1979, 36-37 ).

P. Cvirka nebuvo vien geriausių savo pirmtakų tradicijų tęsėjas. Į
tradicijas jis visada žiūrėjo kūrybiškai, perimdamas tik tai, kas ištvėrė
laiko išbandymą, kas buvo aktualu gyvenamajam metui, atitiko naujas
literatūros raidos tendencijas. Todėl tradicijas jis visada savaip
transformuodavo, papildydavo sukaupta literatūros pažinimo patirtimi,
atsižvelgdamas į sau, kaip rašytojui, keliamus uždavinius. Jis daug kuo
buvo novatorius, į lietuvių literatūros istoriją įėjęs ir kaip trijų
skirtingų romanų tipų autorius, kiekviename romane sugebėjęs atskleisti
savitą pasakojimo būdą, suteikęs pasakotojui specifinę romano tipui
reikalingų bruožų. Visi P. Cvirkos romanai žavi pasakojimo laisvumu ir
gražia lyrinės bei humoristinės intonacijos derme.

3. ROMANO „ŽEMĖ MAITINTOJA” MENINIO PASAULIO STRUKTŪROS ELEMENTAI

Du nepriklausomi Lietuvos dešimtmečiai lietuvių literatūrai buvo
spartaus brendimo metai. Įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę,
rašytojai rinkosi literatūros raidos ištobulintus meninės išraiškos būdus.
Naujos srovės, žanrai, naujos kūrybinės nuostatos išaugo ant tvirto
tradicijų pamato – žemdirbio buities ir pasaulėjautos, tautosakos ir
mitologijos vaizdinių, istorijos prisiminimų. Savo ruožtu socialinės
permainos skatino ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų.

Sulaukęs kritikos priekaištų po romano „Frank Kruk” pasirodymo, P.
Cvirka „Žemei maitintojai” pasirenka itin paprastą kompoziciją ir siužetą:
beveik nuosekliai pasakojamas pusantro dešimtmečio trunkantis Taručių
šeimos gyvenimas, net nepažeidžiant chronologijos, o įvykių grandinę pinant
iš šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo epizodų.

„Žemė maitintoja”, – rašė J. Šimkus, – tai epochinės reikšmės
romanas mūsų literatūroje. Galimas daiktas, kad tą laikotarpį ir tuos
žmones kas nors dar geriau pavaizduos, bet kol kas Cvirka padarė tik
vienas. (Šimkus, Jonas, 1986, 215).

3.1. Tematika ir veiksmo
eiga

Epochos įvykiai – tai Lietuvos socialinis-politinis gyvenimas:
žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija,
valstiečių ūkių varžytynės. Visus įvykius vienaip ar kitaip išgyvena,
aptaria, vertina pagrindinių romano veikėjų – Juro ir Monikos Taručių
šeima. Jų šeimos kūrimosi, ūkininkavimo pradžios ir eigos, vaikų gimimo,
augimo ir jų likimo istorijos – dar viena romano tematikos plotmė, kuriai
priskirtina Juro ir Monikos meilės bei jų gyvybinės energijos saviraiška,
jos resursai. Trečioji tematikos plotmė – naujakurių santykiai su
Višinskynės dvaro ir kumetyno gyventojais, kasdieninė socialinė būtis,
socialiniai konfliktai.

Kadangi romano tipologija nusakoma remiantis ir tematiniais
kriterijais, galima teigti, jog P. Cvirkos romanas yra socialinis. Atrodo,
kad pačiam rašytojui, užaugusiam kaime, rūpėjo suvokti, kaip gebėjo
lietuviai kurtis savo žemėje tarsi be nieko – be lėšų, be paramos. Dėmesį
traukiantis yra žmonių optimizmas. Tokią autoriaus poziciją atskleidžia
Juro ir Monikos bendro gyvenimo pradžios detalės. Kumetynėse būtent Jurui
ir Monikai buvo iškeltos mažutės vestuvės – išleistuvės pirmiesiems
naujakuriams, atsiskyrusiems nuo dvaro. (Cvirka, Petras, 1977, 15).

Rašytojas nepamiršta priminti, koks „turtingas” buvo Tarutis tuo
metu: Pinigų neturėjo ir degtukui nusipirkti. (Cvirka, Petras, 1977, 15).
Galima puikiai suvokti rašytojo norą kuo išsamiau aprašyti lietuvių
gebėjimą kurti gyvenimą, jų pastangas kabintis į jį, žmonių prieraišumo,
pasitikėjimo vienas kitu motyvus. P. Cvirkai rūpi pabrėžti pagrindinių
veikėjų kilmę, kad tarsi savaime suprantamas pagalbos ir paramos motyvas
būtų atmestas: Monika pašonėje neturėjo nei tėvų, nei brolių, gal tik vieną
kitą giminę – devintą vandenį nuo kisieliaus. (Cvirka, Petras, 1977, 15).
Žinoma, kad Petrą Cvirką viliojo vidinė žmogaus galimybių gelmė, nes pats
jis buvo patyręs daug vargo ir puikiai suprato savijautą kito žmogaus,
kuriam gyvenimą tenka pradėti su tokiais „turtais”: Monikos kraitis tilpo
mažoje skrynelėje, kurią kitą rytą išsivežė pasisėdus. Tuo ir baigėsi
vestuvės. Niekas jų nepalydėjo į naują šalį. Paskum skolintą vežimą sekė
Jarmalos dovanota ožka, kurią išdaigininkai apkabinėjo skuduriukais, po
kaklu parišo varpelį. (Cvirka, Petras, 1977, 17)
Socialinis konfliktas tarp smulkiojo valstiečio ir dvarininko yra
pagrindinė varomoji „Žemės maitintojos” siužeto jėga, – teigia J. Žėkaitė.
(Žėkaitė, Janina, 1970, 228). „Žemėje maitintojoje” tokiu varikliu galėtume
pavadinti pakankamai uždarą, autonomišką viensėdijos valstiečių šeimos
gyvenimą ir neišvengiamus tos šeimos kontaktus, santykius su gamtine bei
socialine aplinka. Tarybinė literatūrologija paprastai labiau pabrėždavo
pastaruosius bruožus, – primena P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 322).
P. Cvirka pasirinko paprastą, laiko išbandytą, bet ir neišsemiamą siužetą –
tam tikrą šeimos gyvenimo atkarpą, ir būtent dėl to romano „Žemė
maitintoja” siužetas kritikų, be abejo, ir J. Žėkaitės, buvo vadinamas
primityviu. Tačiau P. Cvirkai jo pasirinkimas siužetinę šeimos liniją
vaizduoti nuo šeimos gimimo iki jos gyvavimo pabaigos neatrodė tuo metu
primityvus. Nepataikavo jis ir skaitytojų vaizduotei – nepridėjo nei
prologo, nei epilogo, kurio tarsi savaime reikalauja pagrindinio romano
veikėjo Juro likimo klausimas.

Paskutiniame romano sakinyje (Savanoris buvo pirmas toje naujoje
kovoje už žemę, už duoną) – pagrindinis žodis yra „naujoje”. Juk pirmas jis
jau buvo, už žemę, už duoną plušo nuo jaunų dienų, tad žodžio „nauja”
semantinis laukas ir yra visas romano epilogas. Žodžio reikšmė suteikia
optimistinių vilčių ir leidžia prieiti prielaidą, kad ne visos kovos būna
pralaimėtos. „Nauja” kova gali būti laimėta. Tokia yra gyvenimo realybė, ir
šios minties turbūt pakako rašytojui Petrui Cvirkai, taip lakoniškai
baigusiam romaną.

Siužetinės linijos aukščiausi taškai sutampa su šeimos egzistavimo
gražiausių bei skaudžiausių išgyvenimų amplitude: vaikų gimimai, jų mirtys,
Monikos liga, o visa kita – darbas, trumpos atokvėpio, pramogų akimirkos ir
beveik jokių nukrypimų į pašalines peripetijas. Bet vis dėlto kyla
klausimas: kodėl P. Cvirka lėmė savo herojams tiek daug, kodėl Jurui jis
„uždėjo” titanišką jėgą? Pavyzdžiui, netekusį artimųjų, Jurą aprašo taip:
Vėl arimuose, vasarodirbėj, supamos didelio liūdesio, praėjo dienos. Jurui
atrodė, kad pagaliau iš jo atimta viskas, kas buvo brangiausia. Kaip tas
peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas. Praslinko
metai.

Tokią Petro Cvirkos poziciją vaizduoti žmogų – titaną jam diktuoja
ne kas kita, o savosios tautos gyvenimo pavyzdžiai. Suvokti tokias
pastangas padeda rašytojo užrašų knygelių apie būsimus kūrinius kelių
padrikų štrichų citavimas: Aprašyt to meto kaimo pramogas, žmonių gudrumą,
slepiant grūdus, maistą, kaip į girią išeina šeimos, vyrai.kovai.(Cvirka,
Petras,1986, 177). Matyti, jog P. Cvirka tiki savo tautiečių dvasine
stiprybe, fizine ištverme, mokėjimu rasti savyje gyvybinių syvų, gebėjimu
gyventi dėl ateities. Juk daugelio lietuvių kartų gyvenimas aukojamas dėl
ateities. Tokia archetipinė lietuvių savimonė.

Taigi grįžkime prie siužetinės romano linijos. Dvarininkas romane
vaizduojamas tik vienas – Jarmala. Bet juk tai nebe grafas Višinskis,
absoliučioje savo valioje laikęs kumečius. Tarutis yra visuomenės narys,
kuriems kuriamas seimas, kuriuos nori patraukti besiriejančios partijos,
kuriems yra skirta žemės reforma, ją įgyvendinti pasirengę „padėti” bankai.
Būtent jiems skirta nepriklausomybės iliuzija, sunkus gyvenimas dabar ir
šviesi ateitis. Tad ar Jarmala yra iš tiesų charakteringiausia griaunamoji
jėga? Deja, ne. Stiprų smūgį ekonominiams Taručio gyvenimo pagrindams
suduoda viską nusiaubusi audra. Be abejo, P. Cvirkos kaimiškoji prigimtis
neleido jam kurti romano – pasakos, kuriame gamta būtų tik gėrio ir gausos
šaltinis, nes atšiaurus Lietuvos klimatas ne kartą, kaip pateikia
rašytiniai šaltiniai, koregavo ir Petro Cvirkos – vaiko planus. Taigi
rašytojas nesistengia aprašyti pirmąjį žmogų, nugalėjusį gamtos stichiją.
Ne, toks Juras tikrai nėra. Kita vertus, romane Jurą ir Moniką nuolat lydi
amžinas žmogaus ir gamtos ryšys: lietus – pirmąją vestuvių naktį; žvaigždės
– nuolatinis ir vienintelis atsiskyrusių naujakurių ryšį su pasauliu
patvirtinantis objektas (žvaigždės žiūri į juos, stebi juos, jomis nuolat
grožisi Juras); audra – gamtos galybė, jos niekam neatsiskleidžianti staigi
energija skirta žmogaus mąstymui tobulinti. Deja, ir Jurui tenka sunkus
amžinųjų jėgų išbandymas.

Kaip teigia P. Bražėnas, visos siužetinės linijos turi savo
kulminacines aukštumas: motinystė – vaiko mirtį, šeima – motinos mirtį,
naujakurys – varžytines, gamta – viską griaunančią audrą. (Bražėnas,
Petras, 1998, 323). Žmogaus ir gamtos santykių neišvengė gal nė vienas
lietuvių rašytojų kūrinys, o tai, ką P. Cvirka meniniu sumanymu lėmė
ištverti vienam Taručiui, patiria ir patirdavo ne viena karta, ne viena
tauta, ne viena šalis. Gamtos ir žmogaus dermė ir šiandien tebėra viena
aktualiausių problemų – stichiškai įsisiautėjusios ar už mūsų ekologines
nuodėmes kerštaujančios gamtos jėgos. (Bražėnas, Petras, 1998, 324).

Taigi galima drąsiai teigti, jog P. Cvirkos romano siužetas yra
paprastas, bet tikslingas, nepretenzingas, tačiau funkcionalus. Vienintelis
romano „Žemė maitintoja” siužetui netinkantis epitetas – primityvus,
kadangi siužetas yra kompoziciškai sutvarkyta fabula. Būtent tokią funkciją
P. Cvirkos sumanymu šis elementas ir atliko.

3.2. Problematika ir
kompozicija

Skaitytojui, mėgstančiam įsiminti smulkiausias detales, kartais
norėtųsi sušukti: „Negali būti!” Mat kartais P. Cvirka per daug smulkiai
aprašo Taručių gyvenimo „gerėjimą”, tiksliau sakant, kelią nuo „ožkos” iki
„batisto suknelės” ( Motina buvo pasipuošusi savo geriausia batisto
suknele. Pirktinio drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. Juk
ji pirmąkart ta suknele vilkėjo.) (Cvirka, Petras, 1977, 50). Tokiais
atvejais vertėtų prisiminti, kad romano „Žemė maitintoja” problematika –
tai ne tik tikrovės panorama ar aktuali socialinė dilema, kurios sprendimą
rūpi aprašyti Petrui Cvirkai. Problematiką pildo žmogaus egzistencinės
problemos, jo gebėjimas mokėti daryti „viską iš niekur”. Tokias galias
žmogui suteikia meilė. Anot P. Bražėno, Cvirka vaizduoja abipusės meilės
istoriją, nė karto nepažeistą nei išdavystės, nei jokių trikampio
situacijų. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Rašytojas neaprašinėja jausmų, juos pakeičia gana subtiliais
gestais, judesiais, poelgiais, intencijomis, kuriuos gerai jaučia ir
greitai sugauna mylinti siela. Tokių iškalbingų detalių galima rasti visame
romane: dažnai Juras puolasi užvaduoti Moniką darbuose, rūpinasi jos
pašlijusia sveikata po pirmojo gimdymo ir atvirai grožisi ja, atsigavusia,
pastambėjusia, antrą sūnų pagimdžiusia ir naują gyvybę nešiojančia. Taigi
meilė romane traktuojama kaip iššūkis skurdui ir vargui, o Juro – vyro
dominavimas šeimoje – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių šeimos
santykių archetipas, kuriam iš gerosios pusės atskleisti P. Cvirka negaili
detalių visame romane. Nevertėtų pamiršti, kad iš negausios lietuvių prozos
pavyzdžių skaitytojų sąmonėje jau buvo įsitvirtinęs kitas archetipas, kurį
pateikė rašytojos moterys: Žemaitė, pateikusi nevykelių vyrų Vingių Jono ir
Petro Kurmelio paveikslą, G. Petkevičaitė – Bitė apsakyme „Dievui atkišus”
atskleidusi liūdną suvedžiotos dvaro samdinės Magdės (dvaro samdinė buvo ir
Monika) istoriją. Petro Cvirkos pozicija priešinga: kaimynai, stebėdami
laimingus Taručius, samprotauja: Sako, jei neturtas, vargas – ir meilė
nieko nepadės, pešis kaip gaidžiai. Tu pažiūrėk į juos – pliki apsivedė, o
kaip jie vienas kitam – ranka rankon, pėda pėdon. (Cvirka, Petras, 1977,
63) Taigi galima teigti, jog rašytojui rūpėjo atkovoti arba tiesiog
pabandyti pasakyti, jog Lietuvoje gyvena ir mokančių mylėti bei kurti
gyvenimą vien meilės, ne turto ar jo išskaičiavimo pagrindu vyrų. Todėl
Juro Taručio paveikslas romane patrauklus ir įtikinantis, stebi ir žavi jo
vidinių galimybių gelmė, nesenkantis optimizmas, gebėjimas būti kitokiam,
išsiskiriančiam iš bendruomenės, nors kartais ir juokingam. Anot P.
Bražėno, griežčiau neapibrėžtą personažo nuotaiką sąlygoja ir
psichologiniai motyvai (tiek tas Tarutis ir gaudėsi toje didžiojoje
politikoje), ir idėjinio charakterio sumanymo diktuojama būtinybė palikti
jam laisvas rankas (juk jis ir po to, kaip sakė Monika, dar „juokins
žioplius” su savo šauliais). (Bražėnas, Petras, 1998, 330).

Vis dėlto Juras Tarutis įkūnija tai, kas buvo geriausia darbo
valstiečių charakteryje ir kas dar tik brendo jų sąmonėje – suvokimą, kad
reikia kovoti dėl duonos ir žemės, kad šiai kovai reikia atiduoti visą
energiją, vyrišką galią, sumanumą, ir šio tikslo siekdamas Petras Cvirka
nepamiršta priminti, jog geriausias gyvybinės energijos šaltinis yra šeima.
Tad ir Monika yra vienas šviesiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje
– mylinti, atsidavusi šeimai, kupina gerumo visiems. (Galinis, Vytautas,
1983, 15)

Romano kompozicija irgi reikalauja atskiro dėmesio. Palyginti mažos
apimties romanas (nėra nė 200 psl.) suskirstytas į 22 skyrius, kurie žymimi
romėniškais skaitmenimis. Paprastai vieną skyrių nuo kito skiria ne tik
laiko, bet ir problemų bei motyvų įvairovė, dažnai veiksmas skyriuose
skaldomas į dar smulkesnius epizodus ir scenas. Bet vis dėlto sąsajų
kompozicijos sąrangoje galima įžvelgti.

Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, kompozicijoje įžvelgiamos dvi
linijos: viena – orientuota į meninį laiką, kita – lyg ir skirta meninės
erdvės „apgyvendinimui”. (Bražėnas, Petras, 1998, 324) Pavyzdinis turėtų
būti pirmasis romano skyrius, kuriame pateikiama ekspozicija, išaiškėja
skyriaus tematika bei problematika, šiam tikslui pasiekti puikiai dera
stiliaus priemonės (aprašymai, monologai, dialogai).

Tokį pat meninį principą P. Cvirka taiko septintajame
(šventadienis, šeimos iškyla, šaulių renginys ir iškilusi problema –
Jarmala ieško žindyvės savo dukrai).

Keturiolikto skyriaus akcentai – žinios apie perversmą, naujas
pavasaris tuščiais aruodais, „geradario” Jarmalos pažadas duoti sėklos ir
„prašymas” leisti sūnų į dvarą piemenauti; šeimos gyvenimo pakitimai –
Kaziukas piemenauja, Monika laukiasi trečiojo. Dvidešimt antrajame
(paskutiniajame) romano skyriuje (trumpiausiame visame romane) beveik
kiekviena pastraipa informuoja apie ką kita: Klangių jaunimo dvasinis
„merdėjimas”, žmonių emigracija, dirvonuojanti naujakurių žemė, šeimos
gyvenime – Monikos liga, mirtis, laidotuvės, Taručio išvykos į Klangius
rezultatas – streiko komitetas. Pažvelgę dar kartą, randame gana tolygų
kompozicinių taškų išdėstymą: I – VII – XIV – XXII.

Kituose skyriuose aprašomi vienalytiškesni veiksmai, konkretesnė
veiksmo vieta: naujakurio ūkyje, už viensėdžio ribų – miestelyje, kaimiečių
sueigose, dvaro laukuose, Kaune. Ritmo tolygumas, nuosekli veiksmo vietos
kaita autoriaus sumaniai paslėpta, bet akivaizdi.

Atidžiau pažvelgus į dvi kompozicines romano skyrių grandines
randame dar vieną rašytojo meninę įžvalgą patvirtinantį dėsningumą: šeimos
„grandinėje” lemiamas faktorius yra laikas, t.y. chronologinis principas, o
antrojoje – Taručio ir aplinkinio pasaulio santykių – liniją sieja
spinduliniai erdvės, veiksmo vietos, veiksmo dalyvių ryšiai: Taručiai,
Jarmala, kaimynai, klebonas, nuovadas, miestas, audra, emigracija,
mokytoja, kurių centre – Juras Tarutis.

Daugiausia kritikos yra susilaukęs P. Cvirka už VIII, XIII bei XV
skyrius. Tai audros (VIII) bei Taručio samprotavimų apie mokslą, švietimą
ir mokytus žmones skyriai (XIII ir XV). Audros epizodas išsiskiria tuo, jog
romano laikas – vidurvasaris, o žmonės paliekami be derliaus. Taigi gresia
badmetis. Kritikų nuomone, šis skyrius tėra tarsi specialiai sugalvotas
naujakurių ryžtui atskleisti (kontrasto principu).

Net du skyriai, skirti mokslo motyvui, atskleidžia ne Taručio, o
rašytojo požiūrį į švietimą. Šie skyriai išsiskiria iš kitų motyvacijos
silpnumu, iliustratyvumu, idealizacija. Neišvengta čia ir šaržo elementų.
Pavyzdžiui, XV skyriuje aprašomas Juro Taručio bendravimas su mokytoja,
besiskundžiančia įžūlėjančiu Kaziuko elgesiu. „Mokslinyčia”, – meta Juras
jai įkandin, nors pats svajoja apie mokytus savo vaikus. Galima tik
pasidžiaugti, jog Petras Cvirka nesistengė idealizuoti pagrindinių romano
veikėjų.

Tačiau būtina dar kartą sugrįžti prie romano pabaigos – XXII
skyriaus. Didžiausią kompozicinę duobę, kaip minėta, randame romano
pabaigoje, – teigia P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 325). Toliau jis
teigia, kad skyriaus tarp Monikos mirties ir Taručio išėjimo į sukilimą
tikrai trūksta. Ypač šokiruoja Monikos laidotuvių sceną aprašantis sakinys:
Pakasė Tarutis pačią toje pačioje žemėje, kur ilsėjosi jų vaikai, tuo pačiu
kastuvu, kuriuo kažkada supylė dvarlauky ežiaženklius. (Cvirka, Petras,
1977, 181). Beje, skyriaus pradžioje irgi aprašomos laidotuvės, bet: Atgulė
muzikantas į parapijos kapus. Muzikantas atgulė, Moniką – pakasė. Kokia
meninė mįslė mums yra palikta Petro Cvirkos šiame skyriuje? Nė žodžio apie
likusį gyvą sūnelį Jonuką, apie dviejų Taručių vyrų gyvenimą, tik išvada:
Kaip tas peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas.
Praslinko metai. Galima manyti, kad rašytojas tiesiog vaduoja skaitytoją iš
persmelkusių jį problemų rato, o gal papraščiausiai grįžta prie romano
pavadinimo esmės – žemė maitintoja. Ta pati žemė – amžinasis ciklas, žmogus
– mažasis ciklas. Belieka priminti, kad į mirtį XX a. pradžioje lietuviai
žiūrėjo kiek kitaip – jos nebandė pergudrauti (džiova pjovė visus, kas
papuolė, karo suirutės, badmetis buvo natūralios atrankos laikmetis, kai
išgyvena stipriausieji), kita vertus, Juras pats kartą vos neįkišo galvos į
kilpą (Nežinau, kas užėjo.dar kiek, ir būčiau pasikabinęs po skersiniu).
(Cvirka, Petras, 1977, 92) Mano manymu, lakonišku kalbėjimu P. Cvirka jokiu
būdu neatskleidžia Taručio atmestinumo, gal tik pabrėžia jo dvasinių jėgų
išsekimą ir fiksuoja pralaimėjimą, kurio niekas neįstengtų pralaimėjimu
pavadinti. Juk ar gali žmogus pralaimėti gyvenimą? Ne. Pasakytų kitaip –
taip lėmė likimas. Juk Juras matė ir įvertino Monikos pastangas žemėje ir,
ko gero, galėtų pasakyti – vargo ir laimės kelias. Todėl lakoniška romano
pabaiga tarsi perša mintį, jog iš vargų išvaduoja tik mirtis. Tokia būtų
mano nuomonė, bet P. Bražėnas mano kitaip: Trumpai sakant, net tas
lakoniškumas, kurį dažnai nurodom kaip kūrinio privalumą, šiuo atveju
nepateisina paskutiniojo romano skyriaus, tiesiog paskutiniojo puslapio
greitakalbės. Tik gal čia jau ne tik kompozicija kalta? (Bražėnas, Petras,
1998, 326).

Vis dėlto tai yra tikra, natūrali pabaiga, kadangi vargti, kentėti
ir kaip nors ramstyti savo gyvenimą šie žmonės galėjo tik abu, nuolat
susiėmę už rankų. Kai Monika miršta, Taručių gyvenimas sugriūva. Pagal
meninę logiką toks gyvenimas nebegali būti atstatytas. Juras gali virsti
kovotoju, bet nebegalės būti tas, kas buvo. Šis P. Cvirkos sumanymas – tai
romano charakterių autentiškumo bruožas, išskiriantis „Žemę maitintoją” iš
kitų romanų netradicine pabaiga.

3.3.
Veikėjai

Petras Cvirka pateikia Taručių šeimą kaip vieną iš daugelio tokių,
kuriančių gyvenimą naujomis sąlygomis: persekiojami panašių bėdų, rūpesčių
ir išgyvenimų gyvena išartomis linijomis atskirti naujakuriai Jonas, Kazys,
Tadas. Tačiau autorius atsisako paralelionio šeimų ar charakterio linijų
vaizdavimo, apsiriboja minimaliu romano personažų ansambliu, ir todėl
Taručių šeimos istoriją romane suvokiam metonimiškai – kaip dalį,
nusakančią visumą, kaip vargingosios Lietuvos valsteitijos gyvenimą.
(Bražėnas, Petras, 1998, 317). Trumpalaikiai, epizodiniai kaimiečių
pasirodymai romane tėra tik atskiri vieno didelio valstiečio buities
paveikslo potėpiai. Kitų paveikslų detališkumui pabrėžti romane P. Cvirka
imasi vienos itin subtilios kaimo tradicijos – žmonių vadinimo ar
įvardinimo. Kaip žinome, kiekviename kaime žmogus tebuvo vadinamas ar
vardu, ar pavarde, ar pravarde, bet retai kada – abiem. Tokia tradicija
padėjo skirti žmogų iš panašius vardus ar pavardes turinčių žmonių rato.
Tad P. Cvirka vardu ir pavarde teįvardina kelis antraeilius romano
veikėjus: Baltramiejus Linkus, Agnieška Duobienė. Tačiau Linkaus žmona tėra
tik Linkuvienė, Monikos draugė ir guodėja Marcė – tik pamestinukė Marcė.

Kitų vyrų paminėtos tik pavardės. Tačiau rašytojui svarbu
atskleisti jų socialinę prigimtį, todėl jis kaip pašalinis stebėtojas pats
komentuoja savo sumanymą: Tos visos pavardės, kurias nešioja valstiečiai, –
Beržinis, Muštinis, – liudijo apie jų tragišką kilmę. (Cvirka, Petras,
1977, 97). Šios pavardės, kurių kilmė sietina su žodžiais „beržas” ir
„mušti”, atskleidžia beteisių žmonių padėtį. Kiti personažai tėra tik
visuomeninių pareigų atlikėjai: klebonas, nuovada. Tik Jarmala dialoguose
virsta „ponu”, o pasakotojo kalboje jo pavardė skamba kaip savanaudiškumo,
suktumo, gobšumo įvaizdis. Šitoks pasirinkimas neįpareigoja autoriaus
išsamiai atskleisti antraeilių personažų gyvenimo įvykių, suteikia galimybę
rašytojui laisvai manipuliuoti pasirenkamų veikėjų reikalingumu.

Kaip jau minėjau, veikėjų romane paminėta nedaug. Jų net negalima
skirstyti į pagrindinius ir antraeilius pagal kokius nors kriterijus, nes
skirstymas itin paprastas: Juras ir Monika Taručiai yra pagrindiniai, o
kiti – tik statistiniai. Juos būtų galima grupuoti pagal tik šiam romanui
būdingus kriterijus. Rašytojo P. Cvirkos sumanymo esmę suvokiau tik tada,
kai atidžiai ištyriau visus romane paminėtus veikėjus. Pirmoji grupė – tai
Juro Taručio jaunystės, t. y. kumetynės laikų draugai: Linkus, Gruodis,
Dauba, Bepirštis. Mat būtent jiems atiteko žemės rėželiai netoli Taručio:
Likusieji sklypai atiteko Juro kumetynės draugams: Linkui, Gruodžiui,
Daubai, Bepirščiui ir keliems dar nepažįstamiems iš toliau. (Cvirka,
Petras, 1977, 34).

Baltramiejus Linkus – vienintelis veikėjas, kurį galėtume pavadinti
Juro Taručio draugu. Mat jis žino ir sekė Monikos „bėdą”, kol Tarutis
kovojo savanorių pulke. Šiam grįžus, Linkus Baltramiejus į šoną pasivedė
Tarutį, ir visi matė, kaip jam kažin ką pasakė. Dar viena frazė, kurią jis
pasako, atskleidžia artimą vyrų draugystę: Nueik nors nuraminti. Visi ant
jos šunis karia.- pasakė Linkus. – Nesigink, juk tu mergaitę.Kitoje Linkaus
frazėje slypi ir vyriškasis solidarumas (Nueik, dėl žmonių akių), ir
savotiškas gailestis Monikai: Galą pasidaryt norėjo. Ai, kas čia buvo!..
skandinosi.išgirsi.
(Cvirka, Petras, 1977, 11). Šiam personažui rašytojas romane skyrė dar
daugiau dėmesio ir aprašė jo psichologinį lūžį. Romano pabaigoje būtent į
šio žmogaus dvasinę būseną nukrypsta rašytojo dėmesys. Vertėtų paklausti,
kokiu tikslu? Iš pradžių tarsi atrodo, jog tokia scena reikalinga vis
blogėjančiai valstiečių padėčiai atskleisti: Be reikalo, Juruk, guodi mane.
Manai, kad aš iš paikystės kvailioju. Nesitikėjau, kad ateis laikas –
druskos neturėsiu iš ko nusipirkt. (Cvirka, Petras, 1977, 169).

Psichinė Linkaus būsena iš tiesų neramina: Bijojo vienas pasilikti
namie, net dienos metu ėmė rakinėti duris, naktimis neužmigo, vaikštinėjo
basas pakampiais. (Cvirka, Petras, 1977, 166). Aprašydamas šios kaimynų
problemos sprendimą, P. Cvirka iš tiesų tik pabrėžia Monikos ir Juro
išgyvenimų amplitudę. Mat Linkuvienei Monika atsako: Iš tų sunkumų,
mergele, iš pavargio durnumas į galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi
lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir man taip buvo. Toks nerimas, tokia
niekurdėtis užeidavo, kad, rodos, prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas
mirė, ir varžytynės, o pernešiau, iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis
per daug į širdį ima, kaip ir aš. (Cvirka, Petras, 1977, 167).

Iš kreipinio „mergele” suvokiame, kad autoriui terūpi priminti, jog
Juras ir Monika – tik pirmieji naujakuriai, bet ne paskutiniai. Po jų eina
kita karta, puoselėjanti tas pačias gražesnio gyvenimo viltis savoje
žemėje. Minimalistinė detalė (šis monologas nepapildytas nei klausimu, nei
atsakymu, nei pasakotojo žodžiais apie Linkuvienės reakciją į Monikos
žodžius) autoriui pavyksta praplėsti romano siužetinę liniją (veiksmo
trukmės detalė ir kitos šeimos dvasinės krizės pavyzdys) bei atskleisti
Monikos gyvenimo patirties vertę, jos gebėjimą vis dar tikėti ateitimi.

Šiame epizode svarbus ir Juro atsakymas Linkui : Buvo caras,
vokietis, badmečiai, karai teriojo, o ar neiškentėm? Pernešim ir tuos
kryžius. Ateis dar, Baltrau, ir mums laikai. Šis pavyzdys puikiai
iliustruoja rašytojo talentą detalėmis aprėpti vaizduojamą visumą.
Manyčiau, kad būtent tai yra P. Cvirkos siekimas rasti naują formą, kam iš
esmės jis skyrė labai daug dėmesio. Juk šioje scenoje Baltraus būsena
aprašoma ir toliau: Linkus žymiai pagerėjo, išdulo baimė. (Cvirka, Petras,
1977, 169). Kai skaitytojas jau pradeda tikėti Taručio žodžių apie ateitį
įtaigumu Linkui ir atjautos jam verte, vėl yra šokiruojamas – Linkus išeina
iš namų, palikęs keistą daiktų simboliką: prie slenksčio buvo padėtas
kirvis, švariai nuvalytos klumpės, dėklas nuo pelenų, ant jo laikraštis ir
ant laikraščio – Linkuvienės brolio forografija. (Cvirka, Petras, 1977,
169). Taip P. Cvirka nusako vargų naštos tikrąjį sunkumą, nuo optimistinės
Juro ir Monikos gyvenimo nuostatos pereina prie gyvenimo lemties klausimo,
tarsi rengdamas skaitytoją Monikos mirties epizodui: ne visi viską
išgyvena, ne visada iškenčiamas dvasinis skausmas nesužaloja žmogaus
gyvybinės energijos šaknų, dažniausiai tiesiog nematomai jas sunaikina,
palaužia.

Tik keliems veikėjams Petras Cvirka suteikė šiokių tokių gebėjimų.
Pavyzdžiui, romane minimas kalvis Divonyzas: Petronis buvo kalvis,
savanoris, nepriklausomybės kovų metais sukilėliams ir partizanams taisęs
ginklus ir aštrinęs durtuvus. Jo gebėjimas – ne tik kalvystės amato
išmanymas, bet ir oratoriaus prigimtis: Divonyzas, apie kurį žmonės
kalbėjo, kad jam nereikia žodžio skolinti, buvo įrašytas seimo atstovų
kandidatų sąrašan, prie valstiečių frakcijos, kaip naujakurių gynėjas. Šio
žmogaus optimizmas bei geresnio gyvenimo siekimas telpa į vieną jo lūpomis
ištariamą frazę: Jei reikės, mes vėl paimsime ginklus. Nusikalsime juos iš
noragų. Lietuvoj nebus buržujų! Galima teigti, jog Petras Cvirka, keliais
štrichais paryškinęs kalvio paveikslą, norėjo patvirtinti bendrą to meto
žemiausiojo socialinio sluoksnio nuostatą – geresnio gyvenimo troškimą,
kurio idėjomis gyveno ir Juras Tarutis.

Įdomus ir kitas rašytojo Petro Cvirkos sumanymas – lietuvių talentų
apibūdinimas. Manyčiau, jog minėdamas išvykstančių į svetimas šalis žmonių
brangiausiųjų daiktų dalybas, rašytojas siekė kelių tikslų: priminti
skaitytojams lietuvių tautos muzikalumą bei sentimentalumą. Juk šie bruožai
ir kituose lietuvių rašytojų kūriniuose traktuojami, kaip aprašytų veikėjų
nacionalinio charakterio bruožai. (Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės”
Mykoliukas; romano „Pragiedruliai” Napalys ir kt.). P. Cvirka pabrėžia
kolektyvinio muzikavimo tradicijas: Gale kaimo Simų Viktoras, Antanas,
Jokubauskų Petras, Tadas ir Katinas – muzikantai dar prieš karą, kai visi
dvare kumečiais gyveno – jau laukė, pasitvėrę dūdas. Ir į naujakurius
išėję, laimingai susibūrę į vieną kaimą, jie neišardė savo orkestro.
(Cvirka, Petras, 1977, 101).

Koks svarbus kaimo žmogui ryšys su bendruomene, atskleidžia vyrų
muzikantų atsisveikinimo scena: Pašušvys, griežęs kornetu, paėmė tuojau
kornetą iš Linkaus.
– Noriu, – sakė jis, – vyrai, aš su jumis dar paskutinį kartą pagroti.
Šimts nematė, kad daugiau neteks pūsti, krakadylius suės. (Cvirka, Petras,
1977, 101). Sakinys Kornetą Pašušvys padovanojo Linkui, savo pusbroliui yra
išskirtas į atskirą eilutę, taip norint pabrėžti, jog pačių brangiausių
daiktų žmonės neėmė į svetimas šalis, norėdami bent šiokį tokį prisiminimą
apie save palikti gimtojoje žemėje. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Tokią
išvadą iliustruoja sakinys, kuris beveik nesusijęs su kontekstu: Jonai, še
pypkę, rūkyk ir mane atsimink. Abu pas mergas juk ėjom. (Cvirka, Petras,
1977, 102). Neaišku, į kokį „Joną” kreipiamasi, kam šie žodžiai priklauso,
nes rašytojui, matyt, labiausiai rūpėjo pateikti detalę – pypkę, kuri tampa
talismanu. Vadinasi, toks sakinys „paklydėlis” iliustruoja bruožus –
prisiminimų vertinimą.

Apie artimus kaimynų ryšius, apie išvykusiųjų pastangas palaikyti
ryšį su gimtine liudija Monikos žodžiai: Jureli, Vilingiai parašė laišką iš
Argentinos, kur pernai išvažiavo. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Šiame
sakinyje P. Cvirka pateikia daugiau informacijos skaitytojui: kur pernai
išvažiavo; iš Argentinos, nes į atskiras siužetines linijas lietuvių
kelionės neišplėtojamos. Tačiau šalis, į kurias lietuviai vyko ieškoti
geresnio gyvenimo, rašytojas mini: Prieš petrines iš Klangių išsiruošė į
Ameriką trys šeimos, iš viso – dvylika žmonių. Patys stipriausi, tvirčiausi
vyrai ir moterys. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Kitus rašytojas tiesiog
pavadina „brazilijonais”. Tai tie, kurių kelionės tikslas – Brazilija. Šis
pavyzdys atskleidžia P. Cvirkos norą giliau analizuoti emigracijos
priežastis. Jis tarsi gina lietuvių teisę gyventi geriau ir motyvuoja
apsisprendimą – patys stipriausi, tvirčiausi. Šie epitetai patvirtina,
kokia vis dėlto sunki socialinė padėtis buvo Lietuvoje – tvirčiausi,
stipriausi neištveria vargo naštos, o ką kalbėti apie tuos, kurie yra ir
fiziškai, ir dvasiškai silpnesni. Išvykstančiųjų į svetimas šalis aprašymus
dar būtų galima skirstyti į vyriškąją (jau pateikti pavyzdžiai) ir
moteriškąją liniją. Matyt, toks buvo P. Cvirkos sumanymas – detalėmis
atskleisti vyrų sentimentalų drovumą bei dar didesnį moterų jausmingumą: Į
Taručius atbėgo atsisveikinti Kaupienė su dukterimis ir Monikos jaunystės
draugė, Pušušvių Autosė. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Veiksmažodis „atbėgo”
atskleidžia moterų ryšio stiprumą, jo vertę, o priedėlis „jaunystės draugė”
išduoda pagrindinės veikėjos – Monikos – gyvenimo praeities detales, kurių,
deja, romane nėra daug.

Tik du kartus romane paminėta Monikos kilmė, tiksliau pasakius,
minima tėvo linija, bet nė žodžio neužsimenama apie motiną. Kai Monika
rinko pirmagimiui vardą, panoro pavadinti sūnų Kaziu. Tai atsiminimui bus
apie jos tėvą, kurį grafas girtas užmušė dvaro kūtėje. (Cvirka, Petras,
1977, 22). Dar kartą rašytojo sumanymu Monikai leista prisiminti praeitį,
kai ji eina į dvarą žindyti Jarmalos dukters: Tose žemėse, dirvose, dabar
jau susmukusiose, iš dalies paverstuose į tvartus kumetynių namuose Monika
praleido juodžiausius samdinės mergos metus. Čia palaidojo tėvą, kentėjo
blogų žmonių pajuoką, tyčiojimąsi dėl pirmojo meilės vaisiaus, norėjo
nusiskandinti. (Cvirka, Petras, 1977, 72). Tai beveik ir visos jos kilmę ir
giminystės ryšius liudijančios detalės, belieka pridurti tik tai, jog
nuplaukę garlaiviu į Kauną, bandė išpildyti pusseserės prašymą: Kada būsite
Kaune, neužmirškite pas mane, prie rinkos, šešioliktas numeris. (Cvirka,
Petras, 1977, 52). Tad Monika ir teiraujasi dar garlaivyje: Kažin, kuris
Baužų nmas? – ji paklausė apie vieną pažįstamą, pas kurį tarnavo jos
pusseserė. (Cvirka, Petras, 1977, 52). Tačiau susitikimas Kaune neįvyksta,
iš to galima spręsti, jog rašytojas nesistengia plėtoti šalutinių
siužetinių linijų, išsamiai pasakoti apie pagrindinių romano veikėjų
praeitį, vaikystę, kilmę. Jam kur kas svarbiau tiksliai ir trumpai pateikti
aprašomojo meto pagrindinių ir antraeilių veikėjų santykius. Pavyzdžiui,
kelionei į Kauną besiruošdama Monika įsigijo batisto suknelę. Pirktinio
drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. (Cvirka, Petras, 1977,
50.). Tačiau P. Cvirka kita detale pabrėžia ribotas Taručių šeimos turtines
galimybes: Skurlinius batelius teko pasiskolinti iš draugės, prisižadėjus,
kad iki miesto važiuos basa ir tik ten apsiaus. (Cvirka, Petras, 1977, 50).
Šis sakinys primena ne vieno rašytojo kūryboje paminėtą moterų taupumo ir
skurdumo pavyzdį – batai buvo vos ne didžiausias turtas, ir įsigijusios
juos moterys labai taupė, vaikščiodamos basos. (Apie tai rašė Žemaitė
apsakyme „Petras Kurmelis”, pats P. Cvirka yra sukūręs novelę „Kurpės”,
kurioje aprašo tragišką samdinės Domicelės likimą būtent dėl nutryptų ir
suplėšytų kurpių). Taigi Monika – ne išimtis. Tik reikia pridurti, jog P.
Cvirka romane „Žemė maitintoja” pateikia ir daugiau žmonių solidarumo bei
gebėjimo pagelbėti vienas kitam pavyzdžių. Romano pradžioje (II skyrius)
aprašytoje vaiko gimimo scenoje dalyvauja tik Monika ir Juras, užtat po
gimimo P. Cvirka ir vėl stengiasi smulkiai aprašyti moterų būdą, jų
solidarumą tą džiaugsmo valandą. Svarbus vaidmuo šioje moterų „sueigos”
scenoje tenka jau romano I skyriuje paminėtai Monikos draugei Marcei.
Išgirdusi iš Taručio apie vaiko gimimą, Marcė apsisvarstė, kad pačiai
reikia eiti: žinojo, kad neturi motina kažin kokių skanėstų nė pieno.
(Cvirka, Petras, 1977, 21). Taigi jos ryžtas kuo nors padėti Monikai –
moterų solidarumo bei atjautos pavyzdys, tačiau šioje situacijoje
gelbstinti yra trečioji grandis – Ulijona: Marcė nubėgo pas gerąją Ulijoną.
Pas ją visuomet skrynioje, po rakčiuku, uoga, grybas, medaus korys
laikydavosi – vaistams, kaip ji sakydavo. Gal todėl ją ir vadino kumetynėse
– Gerąją. (Cvirka, Petras, 1977, 21). Toks moters apibūdinimas pateikiamas
romane tik vieną kartą, ir jis puikiai iliustruoja rašytojo sumanymą
priminti skaitytojams įvairią žmonių prigimtį, jų altruistinius jausmus.
Šiam įspūdžiui sustiprinti P. Cvirka kuria trumpą, bet įtaigų Ulijonos
monologą: Širdis atsigaus moteriškei nuo to rūgštymėlio, sakau. (Monikai ji
įkrėtė vyšnių į lėkštelę, į skudurėlį įvyniojo penkis gabaliukus gerojo
cukraus). (Cvirka, Petras, 1977, 21). Dalijimasis taip stropiai saugomu
„turtu” – skanėstais, turinčiais gydomųjų savybių, – tai žmogaus rūpinimosi
bendruomenės nariais pavyzdys, Ulijonos gebėjimo suvokti, ko reikia
nusilpusiam moters organizmui, iliustracija. Tačiau jai svarbu pačiai viską
įvertinti, pamatyti, todėl ji taria: Bėgsiu pati pažiūrėti. Vyras – bene
jis išmano! (Cvirka, Petras, 1977, 21).

Pateikdamas Juro lūšnos aprašymą apie vidurdienį, P. Cvirka
primena, kad kiekvienos naujos gyvybės atėjimas į pasaulį – įvykis, kuriam
nelieka abejingi net varguoliai: Gerokai įdienojus, Juro lūšnon susitelkė
ir daugiau moteriškių iš kaiminystės, kurios tūpčiojo aplink motiną,
kilnojo vaiką, vystė, svėrė. Žinojo iš moterų kiekviena savo artimųjų
padėtį, todėl ateidama viena atsinešė vystyklų, kita margą juostą, iš
batisto. Ulijona porą marškinėlių prižadėjo – ir dar vienerius pasiūsianti
iš didesnių: išaugę vaikai, o daugiau jai neprireiksią. (Cvirka, Petras,
1977, 22).

Romano pradžioje minima ir kita „sumani moteris” – Vanagienė. Apie
ją išgirstame iš Monikos, kalbančios su grįžusiu iš kovų Juru: Galva
aptemo.kvailiojau.parako gėriau, įkalbėjo boba ta, Vanagienė.(Cvirka,
Petras, 1977, 13). Žodis “boba” išduoda moters amžių – pagyvenusi moteris.
Be to, paprastai tokiu žodžiu „apdovanojama” kokią nors gyvenimo bėdų sritį
išmananti moteris, gal sukta, gudri, patyrusi. Taigi jos „talentas” –
moterų „paslapčių” sritis. Romane jos daugiau rašytojas nemini, kitokių
šios moters gebėjimų neaprašo.

Kitas labai svarbus naujakurių bendruomenę egzaminuojantis įvykis –
Taručių pirmagimio Kaziuko liga ir mirtis. Skaudus įvykis reikalauja žmonių
sutelktumo, paramos ir pagalbos. Pirmiausia Taručiai sulaukia dvasinės
paramos: Nepastebint į vidų įkiūtino davatkėlės – Marcė ir Karusė. Be jų
neapsiėjo nė vienos laidotuvės. Abi nepamainomos giesmininkės. (Cvirka,
Petras, 1977, 131). Jų apsilankymo tikslas – prikalbinti tėvus kviesti
sūnui kunigą. Jos puikiai žino Taručio nuomonę: Žinom, kad jūsiškis ne prie
dievo. Valia kiekvienam šiaip ar taip mąstyti. (Cvirka, Petras, 1977, 132).
Taigi davatkėlėms rūpi įkalbinti Moniką. Tam tikslui pasiekti jos vadina
motiną „Monikute”, „Monikut”. Pateikia jos ir Selmoko atsivertimo pavyzdį:
Štai Selmokas – netikėjo. Ką jis jaunas nedarė, Jėzusėliau, nuo kryžių akis
badinėjo, o kai sveikatos nustojo, šonus pragulėjo – šaukėsi prie
išganytojo. (Cvirka, Petras, 1977, 132). Nors Taručio įkalbėti nepavyksta
(Tu jam duona – jis tau akmeniu, – bambtelėjo pirmoji, nešdama ilgus sijono
pridurkus pro duris), tačiau Monika patiki moterėlių kalbomis, ir todėl
taria Jurui: Man vis vien. Jeigu nebus geriau, tuščia jų – parvežtum
kunigą. (Cvirka, Petras, 1977, 133). Juras Tarutis vis dėlto bando ieškoti
kitos, realesnės pagalbos: Juras beveik tekinas pasileido į kaimynus, pas
Lukošių, kuris karo metu buvo sanitaras. Ir ten patarė ligonį vežti į
Kauną. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Ši citata atskleidžia Juro ir Monikos
tikėjimą kaimo bendruomenės nariais, labiau išmanančiais sveikatos
klausimus, tačiau iki graudulio skaudu suvokti, kad be šio žmogaus žodžių
jie tik sielvartavo budėjo prie vaiko, bet neįvertino situacijos rimtumo.
Matyt, P. Cvirka labiau norėjo atskleisti šeimos susitelkimą skaudžią
nelaimės valandą ir svarbiausią neveiklos priežastį – pinigų stygių ir
Jarmalos beširdiškumą: Teko užsukti į dvarą. Tėvui buvo sunku ir pagalvoti,
kad jam reikės kalbėti su žmogumi, pražudžiusiu vaiką. Kitos paspirties
nebuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Jarmala teduoda tik dešimt litų (Juras
gailėjosi, kad nesviedė tų dešimties litų Jarmalai į veidą, ištiestų lyg
pasityčiojimui, bet lygiai tiek duoda ir kaimynai: Linkuvienė iš skarutės
išrišo dešimt litų. (Cvirka, Petras, 1977, 134-135). Tokiu gretinimu
rašytojas atskleidžia du dalykus: nelaimė suartina kaimo žmones, bet pono
sąžinės ji negraužia: nors parodė didelį susirūpinimą, bet Jarmala stovėjo
nepaleisdamas radijo sukiklio, po Jarmalos pirštais iškilo ir šilta srove
pasiliejo nauja smuiko melodija. (Cvirka, Petras, 1977, 135). Jarmalos
abejingumą kompensuoja Dauba, kuris arklį ir geresnius ratus pasiūlė,
Linkuvienė, jau kelintą kartą vaduojanti Moniką: Be tėvo ir ligonio, vežime
dar sėdėjo Linkuvienė. Motina dėl širdies negalėjo. (Cvirka, Petras, 1977,
134-135). Linkų šeima romane gelbsti Taručiams ne pirmą kartą. Kai Kaziukas
buvo mažas, o Taručiai vyko į Kauną pas daktarus dėl Monikos negalavimų,
būtent jie globojo vaiką: Jie išsiruošė tik priešpiečiais, palikę vaiką
Linkams. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Ir paskutinę vaiko pagerbimo valandą
gelbsti Linkuvienė: Kaziuką pašarvojo tėvas ir Linkuvienė. (Cvirka, Petras,
1977, 136). Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, jog rašytojas
stengiasi visame romane išlaikyti žmonių gerumo ir pasiaukojimo aprašymo
liniją, tačiau nekuria nė vieno iš paminėtų veikėjų išsamesnių paveikslų.
Skaitytojams paliekama užduotis suvokti visos bendruomenės dvasinius
ryšius, jų gerumo pavyzdžiais sukurti vaizduotėje bendrą naujakurių
gyvenimo atmosferą.

Svarbiausias dėmesys romane tenka pagrindiniams – Juro ir Monikos –
paveikslams. Jau minėtos kelios Monikos giminaičių detalės, panašiai
aprašoma ir Juro vaikystė: Išeidami iš kumetynių, įkišdavę tėvai jį į maišą
su broliu, pakabindavę prie sienos ar lovos kojos, įbrukdavę burnon
miežinės duonos kriaukšlę, nors dvėsk – neišlipsi iš užrišto maišo.
(Cvirka, Petras, 1977, 40). Sužinome Juro „brandos” etapus: Šešerių metų
vaikinas jau klebonijoje bandą ganęs, o nušalusias kojas šiltame karvės
mėšle šildydavęs. Penkiolika metų turėdamas, pirmąkart cukraus paragavęs.
Mušdavę už mažiausią nieką – kraujas čiurkšlėmis tekėdavęs. (Cvirka,
Petras, 1977, 40). Ši citata atskleidžia Juro stiprybės šaknis, tačiau tai
vienintelė Juro kilmę iliustruojanti pastraipa, daugiau romane P. Cvirka
Taručio kilmės neaprašo, tik pabrėžia jo tvirtą būdą, keletą pomėgių
(mėgsta stebėti žvaigždes; Juras net perkūnsargį bandė dirbti), artimai
bendrauja su seminaristu, apiberdamas jį klausimais: O kas tas Galilėjus
buvo? Kalendoriuje radau. Norėjau apie jį daugiau sužinoti. Kai buvau
Kaune, ieškojau tokios knygos, bet negavau. (Cvirka, Petras, 1977, 110).
Vadinasi, į dangų Tarutis žvelgia bandydamas įspėti pasaulio sutvėrimo
mįsles, tačiau nepriskiria šios misijos Dievui. Juro – bedievio
pasaulėjautai atskleisti P. Cvirka skiria visą pastraipą: Juras augo labai
dievobaimingose rankose. Jaunystėje tarnavo klebonijoje ir buvo liudininku
to nuolatinio prekiavimo išganytojo vardu. Jo ausyse tebeskambėjo
nuskriaustų, apgautų skundai, paniekintų tų pačių dievo žodžių skelbėjų. Ir
jis nejučiomis atitolo, atšalo nuo tikėjimo. (Cvirka, Petras, 1977, 107).

Tokią Juro nuostatą rašytojas pabrėžia ir keliuose dialoguose:
Sako, į dangų eisi, jeigu taip ir taip darysi, į pragarą, o ar mes išmanėm,
kur dangus, pragaras. Ar žino kas? Niekas nežino. (Cvirka, Petras, 1977,
107). Taigi Tarutis tiki tuo, ką žino, ką knygose perskaitė. Tai patvirtina
Juro bandymas pajusti žemės sukimąsi: Paskum išskaitė, kad, pririšęs kur
nors iš aukšto plona viela sunkumą – gali patirti žemės sukimąsi. Dvaro
klojime Juras padarė bandymą. Stebuklo ėjo žiūrėti visi kumetynių žmonės.
Tačiau Jurui nepavyko įrodyti. (Cvirka, Petras, 1977, 108). Ši citata
atskleidžia plačius Taručio interesus bei gebėjimą burti, telkti žmones,
būti jų dėmesio centre. Tai žmogaus – pradininko bruožai, kurių P. Cvirka
Jurui suteikia ir daugiau. Drąsumas, ryžtas, savęs negailėjimas – tokių jo
bruožų pavyzdžių pateikiama romane: Juras nejučiomis pasidavė tai srovei,
plėšė nuo stulpų, šventoriaus mūro krikščionių plakatus, skelbimus, klijavo
saviškių, bėgiojo po kaimus su glėbiu proklamacijų. (Cvirka, Petras, 1977,
28). P. Cvirka stengiasi pabrėžti jo vyriškumą, kai aprašo Juro norą
neįvelti į agitatoriaus veiklą Monikos, kurios prispirtas išsisukinėja, kad
paslydęs ar susimušęs. Ji žinojo, kad vyras meluoja.(Cvirka, Petras, 1977,
28). Atrodo, jog P. Cvirka kuria vienišiaus paveikslą, kuriam svarbu turėti
saugią šeimą ir asmeninės veiklos sritį, kurioje jie, vyrai, gali tiek daug
nuveikti. Ir romano pabaigoje minimi Juro Taručio – organizatoriaus
įgūdžiai: Tarutis, viską metęs, išbėgo į miestelį. Tą pačią dieną Klangiai
jau turėjo savo streiko komitetą. (Cvirka, Petras, 1977, 181). Vadinasi,
daug bendraminčių Tarutis pažinojo, mokėjo įtikinti žmones ir jiems
vadovauti. Toks žmogaus gebėjimas reikalauja ir fizinės stiprybės. Šią
savybę P. Cvirka atskleidžia aprašydamas Juro norą dirbti savo žemę, jo
siekius pastatyti trobą, ypač sumaniai jis taiso „pirmuosius” savo namus: O
visa kita savo jėgomis sutvarkė: pelkių švendrėmis uždengė stogą, pasirovęs
samanų, iš naujo užkamšė sienų plyšius, išplakė, sulygino dilgėlių
prižėlusią aslą, sulipino šiokią tokią krosnį. (Cvirka, Petras, 1977, 14).
Tikruosius savo namus Tarutis stato dirbdamas visus žemdirbystės ciklo
darbus. Matyt, Cvirkai rūpėjo atskleisti įvairiapusį Taručio talentą, ramų
jo požiūrį į būtiniausias vyro pareigas: Rudeniop, laisvesnis nuo darbų
dvare ir savo laukuose, Tarutis sudėjo gyvenamajam langus, iš lentų likučių
sukalė prie durų tiltelį, kad basam vaikui žiemą būtų kur sėdėti. Tokį pat
padarė asloje, prie krosnies. Užtvėrė ir darželį. (Cvirka, Petras, 1977,
42). Aišku, kad P. Cvirka piešia Tarutį kaip atidų tėvą, rūpestingą vyrą,
kuriam svarbi sodybos estetika. Svajonėse dar buvo ir kitų sumanymų:
Nupirksiu gatavų mietų, užtversiu sklypą.<.>padarysiu tikrą bataniko sodą.
(Cvirka, Petras, 1977, 42).

Juro Taručio – žemdirbio vargų rašytojas nedetalizuoja. Tai tarsi
savaime Juro gyvenimą tvarkantys darbų etapai, kuriuos naujakurys išmano iš
prigimties. P. Cvirkai svarbiau atskleisti jo norą daryti viską, dalyvauti
visur ir nebūti tik stebėtoju nė vienoje gyvenimo veikloje. Tad Juras
„tampa” artistu: Tais pačiais metais tiek buvo gausu vaidinimų, kad ir
Juras turėjo pasirodyti senovės lietuvių karo vadu. Rolę savanoriui teko
mokytis gana sunkiomis sąlygomis, patį darbymetį: pyko apsiėmęs, nėjo į
galvą monologo žodžiai, bet vis dėlto, baigęs mėšlą mėžti, jis rolę
išprakaitavo, ir žolinės išvakarėse, palikę net sergantį vaiką svetimiems,
abu išdūmė puošti salės, sukalti scenos. (Cvirka, Petras, 1977, 64).
Veiksmažodžiu „išdūmė” rašytojas atskleidžia Taručių norą gyventi įdomų
gyvenimą, jų energiją, jaunystę. Literatūros kritikas P. Bražėnas šitaip
apibendrina Taručio gebėjimus: Emocinį ir buitinį Taručio meilės bei
šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo įprasmina ir sąmoningas jo
požiūris, kai intymieji, individualieji motyvai susilieja su
visuomeniniais, pilietiniais. (Bražėnas, Petras, 1998, 306). Todėl romane
P. Cvirka dažnai mini fizinio Juro grožio detales: Tarutis žengė dideliais
žingsniais, iš tolo jo pušnys (batai) spindėjo. (Cvirka, Petras, 1977, 65).
Taigi Juras – savo vertę ir orumą žinantis žmogus. Šiam įspūdžiui
sustiprinti keletą kartų romane Jurą vertina Monika. Pirmiausia pateiksiu
Juro, išsiruošusio į Kauną, išvaizdos aprašymą: Pats jis užsimovė
perdažytas juodai kareiviškas kelnes, apsiavė didelius aulinius batus,
apsikirpo ant sprando gulusius plaukus. Su šventadieniais drabužiais jis
buvo tiesus, jaunas, ir Monika kiekvienai jo būtų pavydėjusi. (Cvirka,
Petras, 1977, 50). Tokiu būdu, labai subtiliai atskleisdamas, kad
sutuoktiniai stebi vienas kitą, P. Cvirka kuria vienas kitą mylinčių žmonių
paveikslus. Monikai jis suteikia progą didžiuotis Juro gabumais: Monikai
viskas buvo kaip sapne. Negalėjo atsidžiaugti vyru, kurį daugelis vadino
ponu vadu, daugelis klausė patarimų. <.> Tikrai smagu turėti vyrą šaulį.
(Cvirka, Petras, 1977, 66). Vadinasi, Moniką labiausiai džiugina fizinis
vyro tvirtumas, jo vaidmuo bendruomenėje, jo gebėjimai. Na, o sveiką vyro
prigimtį rašytojas iliustruoja Juro dėmesiu Monikai – moteriai. Jo elgesys
su pačia sulaukdavo ir kaimynų reakcijos: Žiūrėkite, savanoris ką daro su
pačia. Še, še, še, ar tik nesibučiuoja. Tai balandžiai – bučiuojasi.
(Cvirka, Petras, 1977, 63). Net ir smuklę pamėgęs, Tarutis grįždavo namo
gerai nusiteikęs: paskum puldavo prie pačios ir darydavosi jai toks
saldukas, toks šilkinis, – nors prie žaizdos dėk. (Cvirka, Petras, 1977,
162). Apie šiltus jų santykius galima spręsti iš retų kreipinių: Tu
nelynok, debesėli; Pyksti, zuikio skrandele? (Cvirka, Petras, 1977, 162;
166). Tiesa, kartais iš Juro lūpų išsprūsta ir visai nešvelnus kreipinys:
Gana, tu šarka, einam!; ponia sėdėsi namie; durniuke, lepšele; bobike;
silkele. (Cvirka, Petras, 1977, 65; 64; 14; 12; 47). Bet šie pavyzdžiai –
tai tik P. Cvirkos noras atskleisti šeimos „galvą”, su kuo Monika be jokių
išlygų sutinka. Būtent ši mylinčio vyro – Juro Taručio paveikslo pusė ir
yra novatoriaus P. Cvirkos sumanymas: Cvirkos novatoriškumas prasideda
drąsa pavaizduoti laimingos meilės istoriją.<.> Taigi jau pačiu užmoju – ne
novelėje, o romane – papasakoti laimingos meilės istoriją, meile paremtos
šeimos gyvenimą Cvirka metė drąsų novatoriaus iššūkį. (Bražėnas, petras,
1998, 306).

Taigi Juras rinkosi Moniką ne tik jųdviejų gyvenimui, bet ir naujam
gyvenimui. Toks pasirinkimas įpareigoja, todėl visiškai motyvuotas romane
atrodo Juro siekis turėti namuose ne tik šeimininkę, vaikų motiną, bet ir
bendramintę, bendražygę, draugę. Taigi Juras yra kūrėjas, iniciatorius,
naujos šeimos ašis, kuriai svarbiausia ne tik emocinė dviejų žmonių trauka,
objektyvios socialinės šeimos funkcijos, bet ir sąmoningas savo pareigos
suvokimas. Juk Monikos mokymo scenose Juras pasitelkia visą turimą liaudies
išmintį, skelbenčią mokslo vertę ir naudingumą: Jau viena koja
remi.pamatysi, visai kitas žmogus būsi. Prieš tave rojaus vartai atsivers.
Ir ten be abėcėlės tik bulbes šventiesiems skusi. (Cvirka, Petras, 1977,
46).

P. Bražėnas teigia: Klausydamasis tokių monologų net šiandien
nejauti juose anachronizmo, o Tarutį suformavusiu, jam tekusiu istoriniu
laiku herojus stovi vos ne naujausių mokslinių idėjų aukštumoj. Mokslinių
idėjų aukštumą čia, suprantama, suvokiama sąlygiškai, kaip romantišką jų
atbalsį nemokyto valstiečio sąmonėje, bet Taručio siekius, jo intuityvias
nuostatas jos iliustruoja įtikinamai ir realistiškai. ( Bražėnas, Petras,
1998, 308).

Bendrame pagrindinių veikėjų – Monikos ir Juro kontekste jau
aptarta Monikos kilmės, jos gyvenimo sąlygos kumetynėse, tačiau būtinai dar
reikia aptarti Monikos paveikslo vaidmenį romane. Taigi jos paveikslo
detalės suintriguoja skaitytoją jau pirmuose romano scenose: nekantrus
mylinčios merginos lūkestis susipina su apgautosios įvaizdžiu: Davatkos net
nuodėmės mėnesį ir tėvą žinojo; Nurūkė kaip papirosą ir numetė. Pražudė
mergučei gyvenimą. (Cvirka, Petras, 1977, 6; 7). Plakama liežuvių, ji
nebetiki net mylimuoju: Ji vis bandė nuo jo nusigręžti. Per prievartą
priartino ją prie savęs ir pabučiavo į tvirtai suspaustas lūpas. (Cvirka,
Petras, 1977, 12). Ją slegia vaisiaus naikinimo nuodėmė, todėl pačios
gamtos padiktuota meilė dar tik besibeldžiančiam į pasaulį kūdikiui yra
slopinama, ją dažnai pakeičia natūrali neapykanta skriaudėjui – būsimo
vaiko tėvui. Monikos – motinos, būsimos gyvybės nešėjos, įvaizdis tarsi
susilieja su romano pavadinimu: „Žemė maitintoja”. Juk to istorinio
laikmečio moteriai pratęsti gyvybę žemėje teko visai nepaisant nei
socialinių, nei buitinių sąlygų. Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, Monikos
paveikslo meninis brandumas ir prasmė geriausiai atsiskleidžia ne
hierarchiškai sudėliojus tauriuosius jos bruožus ar apskritai jai būdingas
moralines savybes, o suvokiant ją tokią, kokia pasisuka į mus ją
pasiglemžusiame gyvenimo verpete. (Bražėnas, Petras, 1998, 294).

Romano pradžioje atrodo, kad P. Cvirka tęs nelaimingos, nemylimos,
suvedžiotos ir paliktos moters gyvenimo liniją. Bėdos baisumą ne tik
Monikai, bet ir kitoms to meto moterims ir literatūros kūriniuose, ir
realiame gyvenime iliustruoja Monikos pastangos atsikratyti vaisiaus: Visi
į mane liežuvius valė lyg į paleistuvę.nusiskandinti norėjau.bridau,
bridau.iki kaklo.šalta buvo.nenorėjau mirti.(Cvirka, Petras, 1977, 13).
Kaip matyti, Cvirka nesiskverbia į Monikos dvasinį pasaulį, jos
psichologiją, tik užsimena apie „minčių tėkmę”, tačiau jos elgesį stengiasi
motyvuotai pabrėžti. Kai Juras „apkabino”, „prislinko prie savęs”, tiek ir
tereikėjo Monikai, kad sugrįžtų saugumo jausmas: Po jo kareiviška miline
pakišo galvą merga ir pravirko. (Cvirka, Petras, 1977, 12). Jos pastabumą,
jautrumą P. Cvirka psichologiškai tiksliai iliustruoja santykių su Juru
„atšilimu”: Surado bliuzelėje adatą ir siūlą. Moterišku stropumu ėmė
tvarkyti kareivio drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 13). Tai bandymas
priglusti prie mylimojo, pajusti jo kūno kalbą: Pabaigusi siūti, ji
prilenkė galvą ir visai arti prie kūno nukando siūlą. (Cvirka, Petras,
1977, 13). Savanoris ilgai neatlaikė: Prispaudė ją ir pabučiavo dar kartą.
(Cvirka, Petras, 1977, 13). Vėl atsiradusi dvasinė jungtis greitai tampa
varomąja gyvenimo jėga. Kuklios vestuvės, bendro gyvenimo pradžia įsuka
Moniką į naujų pareigų ratą. Bet rašytojui P. Cvirkai jos gebėjimai dirbti
visus lietuvei moteriai būdingus darbus nekelia abejonių: Sėdėdama prie
verpstės, Monika seiliojo pirštus. Siūlas bėgo, lindo į gerklę, lyg
nuobodi, nepasibaigianti mintis. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Rūpinimasis
šeimos drabužiais – dar viena Monikai „įkandama” pareiga: Nutarė pasiūti iš
savo pamuštinio jam (Kaziukui) drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Lauko
darbai naujakurių ūkyje – irgi Monikos pareigos, tarsi savaime dvare
išmokta: Iki saulėlydžio pasikamavo su šienu ir, kai kupetos ištiesė jų
namų pusėn ilgus šešėlius, susikabinę už rankų, juokaudami, su grėbliais
patraukė pieva. (Cvirka, Petras, 1977, 118). Net ir žindydama pirmagimį
Monika yra vyro talkininkė, tik jau sielvartaujanti dėl lėtesnio darbo:
pats turi matyti, kaip bėgioju, – čia rugių pėdas, čia vaikas, nežinau,
kaip suspėt. Suplušusi, sudrėkusi. Kad ne tas žindymas, daugiau jėgos
turėčiau. (Cvirka, Petras, 1977, 40). Tačiau greitai tas savęs negailėjimas
tampa pastebimas ir Jurui: Dažnai pati turėjo visokių priepolių, kvaitulių,
kaip ir kiekviena persidirbusi, blogai mintanti, neatsigavusi po gimdymų.
(Cvirka, Petras, 1977, 116). Bet Monika bando sau padėti: Džiovino ji
žoleles: puplaiškius, debesylus nuo širdies silpnumo, baugių sapnų.
(Cvirka, Petras, 1977, 161). Taigi rašytojo pirmasis sumanymas Moniką
aprašyti kaip darbščiosios lietuvių tautos atstovę, yra neginčijamai
pavykęs. Ji rūpestinga jauna mama, gera draugė kaimynėms: Monika širdele,
jeigu nesivilksi, paskolink žaliąją bliuskelę. (Cvirka, Petras, 1977, 64).
Moterų „baltasis” pavydas dėl gražesnio rūbelio yra toks įtikinantis,
iliustruojantis ir moteriškumo gelmes (noras patikti), ir bendravimo
džiaugsmą (Monikai draugė paskolina skurlinius batelius kelionei į Kauną).
Estetinė jausena – dar viena puikiai atskleista Monikos savybė: Tai gražus
podelės darželis – vienas žydėjimas; Juruk, pašerk tu kiaules, aš
rengsiuos. (Cvirka, Petras, 1977, 64). Taigi Monikos rūpinimasis savo
išvaizda sulaukia dėmesio. Net turto varžytynėms surašyti atvykęs nuovadas
įvertina Monikos grožį: kai išėjo iš tumsas, susigėdau moma pavadinęs. Moma
dar jauno be-erno verta.(Cvirka, Petras, 1977, 158).

Monikos širdies gerumą P. Cvirka aprašo detalėmis, keliais
sakiniais. Pavyzdžiui, XIX skyrius baigiamas šuns Naro ir Monikos
bendravimo scena: Moteriškė pakėlė jį ir prispaudė prie savęs kaip tikrą
kūdikį. Žmogaus ir šuns kančia šią valandėlę pasidarė bendra. (Cvirka,
Petras, 1977, 161). Šuo gina namų teritoriją nuo piktavalių žmonių, Monika
išgyvena svetimo vyro žvilgsnių „ataką”, ir abu jie pasijunta bejėgiai savo
namų erdvėje.

Monikos gyvenimas, skirtingai nuo Juro, Cvirkos sumanymu apribotas
tik viena – namų, šeimos – sfera, bet akivaizdžios Juro pastangos praplėsti
žmonos akiratį ir išmokyti skaityti papildo jos paveikslą vaizdingomis,
nuotaikingomis jos elgesio detalėmis: Monika tikrai nusišluostė kaktoje
iššokusius prakaito lašus. Nežinijo, ar drauge juoktis, ar pykti. Ji senu
įpratimu vyrui uždavė per nugarą. (Cvirka, Petras, 1977, 46). Vaizdinga
Monikos kalba (Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi), neskaudus vyro
baksnojimas suteikia skaitytojui prielaidą, jog Monika yra tikroji namų
šeimininkė, savo vyro partnerė, turinti mylimos moters statusą šeimoje.
(Cvirka, Petras, 1977, 47). Jųdviejų sąjungą puikiai papildo pirmagimio
sūnaus augimo istorija: Kiekvienam žingsny naujakurių porą lydėjo mažo
padarėlio verksmas ir juokas. (Cvirka, Petras, 1977, 47).

Aprašydamas „nebylės prakalbėjimo” sceną, autorius neformuoja jos
sąmonės, intelekto brendimo. Priešingai, aprašydamas Taručių kelionę į
Kauną, rašytojas tarsi mėgaujasi jos naivumu, bejėgiškumu, net vaikiškumu.
Šitokio vaizdavimo siekis – kontrasto principu atskleisti Juro patyrimą, jo
pasaulio pažinimą ir tvirtumą, prie kurio taip lengva atskleisti Monikos
pasaulio ribas – jai tebuvo pažįstamos tik Jarmalos dvaro ir jo žemių
ribojamos pasaulio paslaptys. Tačiau ši naivi moteris pasirodo esanti
praktiška: Monika buvo įbauginta kalbų apie miesto kišenvagius; dešimtinę,
vyrui nežinant, užsiuvo jo švarko pamušale; nešė prispaudusi krepšį,
bijodama, kad iš jo kas neišimtų virtų kiaušinių. (Cvirka, Petras, 1977,
52). Užkandinės, kino, vizito pas gydytoją epizoduose šalia naivios moters
reakcijos atsiskleidžia ir Monikos taupumas, šeiminiškumas (Sakei – dalgį
pirksi, dar žadėjai lempą) valstietiškas orumas ir pasipiktinimas miesto
lupikautojais: Trys markės! Mano, kad iš kaimo, tai ir kvailas. (Cvirka,
Petras, 1977, 56; 54). P. Bražėnas monografijoje „Petras Cvirka” teigia,
jog su užuojautos šypsenėle Monikos mokslus vaizduodamas ar rodydamas ją,
pirmąkart į miestą patekusią, Cvirka anaiptol nesumenkina jos
intelektualinių potencijų, ne vienoj vietoj užfiksuodamas jos nuovokumą,
blaivų protą, moterišką intuiciją, padedančią kai ką suvokti greičiau negu
šviesiausio kaime vyro galva. (Bražėnas, Petras, 1998, 302). P. Cvirka
nesistengia vaizduoti Moniką prieinančią prie kokių ypatingų gyvenimo
išminties išvadų, jos žavesiui ir meninei charakterio prasmei ir be to
pakanka ir bruožų, ir motyvų. Tačiau būtinai reikia atkreipti dėmesį į
retkarčiais prasiveržiantį socialinės skriaudos jausmą. Dvaras jai ir dėl
jau minėtos tėvo mirties yra blogio ir neteisybės židinys. Tad apsipręsti,
ar eiti žindyve pas Jarmalos dukterį, Monikai reikia didelių dvasinių
pastangų. Juk įsikurdama savo žemėje ji yra pažadėjusi: Verčiau vienąkart
per dieną ėsime – ponų pastumdėliais nebūsime. (Cvirka, Petras, 1977, 72).
Tačiau ji savo principų atsisako ne dėl savęs, o dėl savo vaikų: Ką
sugriebus, iš ponų gavusi, nuo savo valgio nuvogusi, į antį įsidėjusi
pyragaitį, cukraus gabaliuką, nešė savo vaikams. (Cvirka, Petras, 1977,
45). Monikai svarbiausia yra savosios šeimos socialinis saugumas, bandymas
savo kūno syvais sumažinti Juro skolas Jarmalai: (Prižadėjo skolos šiemet
nereikalauti ir mūs vaikams pirktines kelnaites, marškinius pasiūti, –
tokiais žodžiais sumaišė Monikos protą Juras). (Cvirka, Petras, 1977, 71).

Kai vis dėlto Monikos pastangos neišveda šeimos iš finansinės
krizės, rašytojas piešia jos bandymą rasti paguodą bažnyčioje. Žinant gana
griežtas autoriaus antiklerikalines pažiūras iš pradžių sunku suvokti,
kodėl vienai brangiausių savo herojų jis patiki tokią misiją. Tačiau tai
tėra tik bandymas atskleisti Monikos – psichologiškai bepalūžtančios dėl
suniokoto derliaus (audros epizodas), dėl nekalto Kaziuko mirties, dėl
smuklėse vis dažniau užtrunkančio Juro, dėl svajonėse regėtos, bet gimusios
negyvos dukrelės išgyvento sielvarto. P. Cvirka keliomis eilutėmis
perteikia psichologiškai motyvuotą jausmų prieštaringumą, tikėjimo ir
nevilties sumaištį, bet nuo platesnių komentrų susilaiko. Monikos bandymas
rasti paguodą bažnyčioje, tikėjime baigiamas jos nualpimo scena: Staiga jai
šilta, nesava pasidarė. Atsistojo, norėjo išeiti. Akys aptemo. <.> Garsiai
suklikusi, Monika pargriuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 147). Atsigavusi
šventoriuje, ji daugiau nebegrįžta į bažnyčią. Nesišaukia ji kunigo ir
mirties valandą. Juk jos ramstis – vyras, su kuriuo jai taip sunku
išsiskirti, bet prie kurio taip lengva išeiti: Daug valandų abu išsėdėjo,
žiūrėdami vienas į kitą, laikydamiesi už rankų, kaip pirmojo jos gimdymo
metu. (Cvirka, Petras, 1977, 180). Vadinasi, nei charakterių skirtumai, nei
sunki vargų ir rūpesčių našta, nei neišvengiami pasižodžiavimai, nuomonių
susidūrimai, nei penkiolika kartu praleistų metų neįstengė atšaldyti
jausmų. Gili, tikra, pirmoji ir vienintelė abipusės meilės istorija,
nepažeista nei išdavystės, nei jokių trikampio situacijų – vienas
gražiausių romano bruožų. P. Cvirkai pavyko išvengti sentimentalumo bei
idealizavimo, kadangi didžiausią dėmesį rašytojas skyrė subtilių ir
nežymių, bet mylinčių sielų greitai sugaunamų gestų, judesių poelgių,
intencijų fiksavimui. P. Bražėnas teigia, jog meninis rezultatas jau
atlaikė laiko bandymą. (Bražėnas, Petras, 1998, 299).

Romane būtent per Monikos paveikslą autorius atskleidžia paprasto
žmogaus daliai tekusią skausmo naštą. Tai ir jos bandymas atsikratyti
meilės vaisiaus bei gyvenimo pabaigoje, po Kaziuko mirties, motinai likusi
amžinoji kaltė, ir jos kitoks, gal kartais net nemotyvuotas santykis su
antruoju sūnumi, kuriam lemta išgirsti tokius motinos žodžius: Abu tėvai
budėjo lyg prie pašarvoto, dalinosi su juo mirtimi ir gyvenimu, visai
užmiršę antrąjį, mažąjį Joną, kuris skambiu balsu reikalavo motinos: Tu
varge vargeli.Nutilk! (Cvirka, Petras, 1977, 131). Apskritai Jono
paveikslui, kaip jau esu minėjusi rašytojas skyrė mažai dėmesio, tad ši
romano linija labiau primena novelės žanrą, kuris autoriaus neįpareigoja
atskleisti visų pagrindinių veikėjų likimo. Kodėl vis dėlto P. Cvirka
nemini Jonuko net motinos mirties valandą, lieka dar viena literatūros
meninio savitumo mįslė.

Taigi P. Cvirkai tikslingomis ir efektyviomis meninėmis priemonėmis
(šmaikštus pasakojimas, psichologinę potekstę turinčios detalės, subtilūs
niuansai dialoguose) pavyko sukurti įsimenantį moters paveikslą,
apibendrintą nacionalinį charakterį. Jame randame daug šviesiausių liaudies
žmogaus bruožų: meilę ir pasiaukojimą, darbštumą ir sąžiningumą, gerumą ir
dosnumą, kantrybę ir atsparumą gyvenimo negandoms bei kančiai, gebėjimą
nugyventi gyvenimą oriai, susitaikyti su nebūtimi ir išeiti iš šio pasaulio
oriai su žodžiais lūpose: Vyturėliai virva.(Cvirka, Petras, 1977, 181).

Detalių prasminis akcentavimas, jų tarpusavio sąsajos, mozaikinis
scenos dėliojimas iš tarsi niekam nesakomų monologų ar labai trumpų, bet
giliausią informatyvinę reikšmę meninei visumai turinčių monologų – visa
tai ir yra Petro Cvirkos naujos formos ieškojimų rezultatas. Pati
bendriausia, o gal net pati universaliausia kūrinio formos apraiška yra jo
žanras, kurį menininkas pasirenka savo idėjiniam sumanymui išreikšti. Bet
žanras yra ir taikomosios formos paskirties, ir aktyvaus grįžtamojo jos
poveikio įrodymas. Romano žanras, kaip rodo jo raida, plėtojasi greičiau už
teorinę mintį, – teigia P. Bražėnas, pridurdamas, jog pagrindinės
orientacinės takoskyros neaprėpiamose romano valdose rodosi prasmingesnės
negu smulkių rėžių linijos, ir anksčiau pateiktas „Žemės maitintojos” kaip
socialinio romano apibūdinimas gali būti visiškai pakankamas, pridūrus, kad
tokį apibrėžimą jau įteisino nacionalinė literatūrologija, kai kada
pasiremdama, beje, kad ir netiesiogiai, paties Cvirkos samprotavimais.
(Bražėnas, Petras, 1998, 320).

Rašytojo nuomonė apie rašomą romaną išlikusi jo laiške M. Bulakui,
dailinikui iliustratoriui, raižiniais ketinusiam papuošti knygos leidinį.
P. Cvirka rašo: Na, geriausi linkėjimai. Girdėjai, Švietimo ministerija
paskyrė 5000 litų už geriausią šių metų romaną. Galutinai paskyrė. Taigi
jeigu neatsižvelgs į tai, kad mano romanas priešvalstybiškas ir
antifašistinis, gal laimėsiu premiją. Be to, ir „Spaudos fondas” paskyrė du
tūkstančius! Būkime biznieriai ir stenkimės, kad tavo raižiniai, o mano
proza šįmet išlaikytų ir laimėtų bent vieną mūšį. (Cvirka, Petras, 1986,
243). Iš P. Cvirkos žodžių aiškėja labai įdomi mintis – vertinimo komisija
turinti nepastebėti tikrųjų autoriaus ketinimų. Kodėl pats autorius leido
sau daryti tokią prielaidą? Pirmiausia, matyt, todėl, kad storokas buities
sluoksnis, kurį nulėmė vienos šeimos pasirinkimas, reikalingas žanrinio
atspalvio paryškinimui puikiai, slepia tik romano pabaigoje atskleistą Juro
Taručio – revoliucionieriaus (tą pačią dieną įkurtas Klangių streiko
komitetas) sąmonėjimo kelią. Kita vertus, besikeičiančių išorinių sąlygų
piešinys, vidinė Juro ir Monikos charakterių raida, jų dvasinio pasaulio,
minčių ir išgyvenimų ribų platėjimas ir psichologine prasme skaitytojui yra
įdomesni, turtingesni, nes galima sekti veikėjų elgsenos ir galvosenos
keitimosi būdą.

Baigdama šią dalį, prieinu prie svarbiausios išvados: išsami romano
„Žemė maitintoja” tematikos, problematikos ir veikėjų analizė atskleidžia
esminius socialinio romano bruožus:
a) istorinio laiko koloritą,
b) socialinių jėgų priešpriešą istorinėje epochoje,
c) vieningas pagrindinių veikėjų asmenybes, kurias itin skaudžiai užgauna

socialiniai konfliktai,
d) romano veikėjams vis dėlto pati svarbiausia yra kasdieninė socialinė

būtis – žmogaus egzistencijos pagrindas.

4. STILISTINIS ROMANO SAVITUMAS

4.1. Pasakojimo erdvė ir pasakotojo vaidmuo romane „Žemė
maitintoja”

Pasakojimo struktūros ypatumai – tai kūrinio stiliaus ir
stilistikos zona. Literatūros teorija akcentuoja keletą elementų,
dažniausiai išskirdama pasakotojo figūrą, aprašymus, vaizdavimą bei
personažų kalbą. Klasikinis lietuvių kaip ir rusų bei Vakarų Europos
romanai dažniausiai remiasi objektyviu autoriniu trečiojo asmens
pasakojimu, kur įvykių, situacijų, veiksmo eigos aprašymas susipina su
gamtos vaizdais, išoriniais personažų bruožais, kitomis statiškomis
tikrovės „nuotraukomis” ir „citatomis” iš personažo kalbos bei minčių,
dialogų ar kolektyvinių pokalbių. (Bražėnas, Petras, 1998, 327).

Ir P. Cvirka romanų pasakojimo struktūros svarbiausioji ypatybė –
pasakotojas, esantis už pavaizduoto pasaulio ribų. Tas pasakotojas turi
autoriaus visažinystės statusą. Jis gali „nukelti stogus”, pažvelgti, kas
dedasi tarp lietuvių sienų, jis viską žino – ir kas atsitiko jo herojams,
ir ką jie galvoja ar jaučia, – teigia Vytautas Galinis. (Galinis, Vytautas,
1984, 14). Tokiam pasakotojui romane leista labai daug: jis pasirenka
įvairius stebėjimo punktus, interpretuoja ir vertina, teisia ar išteisina,
tipizuoja ir apibendrina, bet svarbiausia yra tai, kad jis remdamasis visa
pavaizduoto pasaulio konstrukcija, formuluoja išvadas, išsako savo nuomonę.

P. Cvirka romano „Žemė maitintoja” pasakotojas išsiskiria tuo, kad
jis yra formaliai objektyvus ir tartum neutralus. Bet jo objektyvumą riboja
lyrinė pasakojimo tonacija, todėl visą pavaizduotą romano pasaulį
skaitytojas regi tokio pasakotojo akimis – ir herojus, ir aplinką, ir
peizažą, nors distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio visada
išlieka. Ši sąlyga visada reikalinga rašytojui, pasirinkusiam tokią
poziciją, kuri geriausiai leidžia įkūnyti jo meninį sumanymą. Bet paprastai
visuomet analizuojant tokį kūrinį iškyla ir autoriaus paveikslo problema.
Kaip teigia V. Galinis, autoriaus paveikslas – tai ne realaus autoriaus
asmenybė kaip tikros biografijos ar psichologijos išraiška, o veikiau tam
tikra konstrukcija, kylanti iš paties kūrinio ir jo sąlygota. (Galinis,
Vytautas, 1984. 14). P. Cvirkos romano pasaulis šiaip ar taip yra
reliatyviai autonomiškas, tad dėti lygybės ženklo tarp realaus autoriaus ir
autoriaus paveikslo kaip kūrybinio subjekto negalima. Galima teigti, jog
autoriaus paveikslas vis dėlto yra labai artimas realaus autoriaus
asmenybei.

Toks pasakojimo būdas, visažinio pasakotojo pozicija ir sieja
labiausiai P. Cvirkos romanus su klasikinio realistinio romano tradicija.
Be šio ypatumo, yra dar viena svarbi jungtis: tai dvikalbė sistema, kai
romane skirtingais pagrindais funkcionuoja pasakotojo ir personažų kalba,
kurių kompetencija nevienoda. (Galinis, Vytautas, 1984, 15). Pagrindinė
išvada būtų tokia: veikėjų kalba nedaro įtakos pasakotojo kalbai, ji
nereikalinga jokio motyvavimo ir dažniausiai griežtai atskirta nuo
personažų kalbos. Pasakotojas visai nesikiša į veiksmą, bet ir neslepia
savo požiūrio, savo artimo santykio su pagrindiniais herojais. Tas santykis
– tai idėjinis, klasikinio solidarumo santykis, įprasminantis pagrindinių
veikėjų kitimą veiksmo eigoje. Abiejų herojų gyvenimo scenos išdėstytos
romane linijiniu principu, laikantis laiko sekos, bet ne per daug paisant
atskirų epizodų priežasties – pasekmės ryšių. Pasakotojas pabrėžia naujas
veikėjų savybes, dažnai žvilgteri į jų vidų, į jausmų ir minčių tėkmę, o jo
nuoširdi ir jautri pasakojimo intonacija ir yra svarbiausia romano meninio
žavesio sąlyga. (Galinis, Vytautas, 1984, 23).

4.2.
Aprašymai

Kaip teigia A. Kalėda, pasakotojas gali būti traktuotinas kaip
savotiškas autoriaus pasirinktas šnekos būdas bei kaip subjektas,
įkūnijantis tam tikras vaizdavimo procedūras ir vykdąs strateginius kūrėjo
tikslus. (Kalėda, Algis, 1996, 112). P. Cvirkos romane tokie strateginiai
kūrėjo tikslai – tai aprašymai, kuriais kartais pasakotojas išsiduoda ir ne
viską žinąs. Ši pozicija leidžia jam sukurti platesnį panoraminį vaizdą:
Sužinojo Višinskynės kumečiai ir aplinkiniai bežemiai, kad matininkai ir
komisijos nariai iš apskrities miesto į jų padangę atklydo. Pirmiausia jie
be pasigailėjimo griebę didžiausią Sarmantų krašte dvarą – Pamituvį. Po
kelių dienų žemę gabalais supjaustę, nutupdę ežiaženkliais ir naujus
valstiečius įkurdinę. (Cvirka, Petras, 1977, 29). Atpasakojamosios
dalyvinės kalbos ypatumai (griebę, supjaustę, nutupdę, įkurdinę)
atskleidžia tai, jog informacija žmones pasiekusi per „ausis”, t. y. gando
forma. Šis pavyzdys parodo, kad pasakotojas – ne paukštis, kitomis Lietuvos
krašto apylinkėmis nesidomi, tačiau toks aprašymas atskleidžia valstiečių
gyvenimo aktualijas. Išgirdę šią žinią, jie smalsumo pagauti, jojo, ėjo
pėsti ir važiavo pasižiūrėti Pamituvio dalinimo. (Cvirka, Petras, 1977,
29). Gando forma informacija pasiekia naujakurius, į kuriuos sutelktas
pasakotojo dėmesys, ir apie esminius Lietuvos įvykius: jauni karininkai
išvaikę seimą; vieni sakė profesorių Voldemarą išvaikius seimą ir užmušus
prezidentą; kiti –kad Kaune sėdį lenkai. (Cvirka, Petras, 1977, 112). Tokiu
būdu sukuriamas suirutės įspūdis, kuris nuolat lydėjo visomenės įvykiais
besidomintį Tarutį, ir pasakotojas neišvaduoja iš šios suirutės jo, palieka
mąstantį: Tarutis vis dar kaip pritrenktas nesusivokė, kas įvyko. (Cvirka,
Petras, 1977, 112). Toks vaizdavimo būdas suteikia galimybę stebėti
veikėjus įvairiu aspektu: tikinčius, nebetikinčius, veikiančius ir
abejojančius, įkalbinėjančius kitus tikėti šviesia ateitimi arba aktyviai
veikiančius. Beveik visi išvardinti bruožai priskirtini Taručiui, o išvada
būtų tokia: kol jo sąmonė „suvirškina” gandų srautą, iš kurio, kaip
minėjau, Taručio neišvaduoja pasakotojas, pateikdamas objektyvią tiesą, tai
Tarutis žemę dirba, namus stato, myli žmoną, kuria gyvenimą. Tokiu būdu
ilginama veiksmo eiga.

Taigi menamosios, atpasakojamosios kalbos motyvai ir tikslai
suteikia autoriui galimybę išvengti tiesioginio savo nusiteikimų
deklaravimo, susidūrimo su cenzūra, kadangi gandai atspindi tikrąjį
vaizduojamojo meto kaimo informuotumą ir valstiečių politinio išprusimo
lygį, be to, autorius gali paprasčiausiai skaudžiai ar dygiai šyptelėti
ten, kur negalima ar nėra reikalo paisant literatūrinio sumanymo leistis į
rimtą kalbą.

4.3. Monologai ir
dialogai

Panašią funkciją romane atlieka ir keli „pasiklydę” monologai,
kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusiję su scenos kontekstu. Toks
pavyzdys būtų Monikos kalba: Iš tų sunkumų, mergele, iš pavargio durnumas į
galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi lėkė į Brazilijas, štai Jurui ir
man taip buvo. Toks nerimas, tokia niekurdėtis užeidavo, kad, rodos,
prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas mirė, ir varžytynės, o pernešiau,
iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis per daug į širdį ima, kaip ir aš.
(Cvirka, Petras, 1977, 167). Šis pavyzdys suteikia galimybę prieiti prie
išvados, kad „Žemės maitintojos” herojai jau turi psichologinį matą ir
raidą, tačiau psichologinės analizės gilumos dar nepasiekta, kaip V.
Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly” tai pavyko padaryti autoriui. Bet juk
P. Cvirka meninis sumanymas visų pirma reikalavo ne tiek psichologinės,
kiek socialinės analizės, jis kūrė tokius personažus, per kurių sąmonę
organiškai būtų galima pavaizduoti ištisą istorinę epochą su plačiais
socialiniais reiškiniais ir prieštaravimais. Šiuos teiginius papildo
menamosios kalbos pavyzdžiai: Grįždamas iš laukų, tarytum visus negerumus
užmiršęs, Juras galvojo: Vieni mėgsta žiūrėt, kaip dygsta jo pasėtas
grūdas, kiti – kaip plečiasi jų žemės ir auga pinigų krūvos, treti – kaip
smunka ir žūva už jį mažesnis, o mes, vargšai, prisiperime vaikų. Juose
mūsų laimė, tur būt. Juk gražu, kai toks pilvūzėlis darosi žmogumi.
(Cvirka, Petras, 1977, 42). Tai žodžiai apie savosios laimės sampratą,
gyvenimo esmės klausimo svarstymas, kuris kitokiu būdu romane gal ir
negalėtų būti pateiktas – juk esminė kova vyksta dėl duonos kąsnio,
išgyvenimo, kam jau čia kalbėti apie laimę. Tačiau Jurui ne vien šis
klausimas kartais rūpi. Jis ir apie Moniką, neišmokusią skaityti, taip
gražiai mintis audžia: Kuo ji kalta, – galvojo tada Juras, – kuo kalti visi
tamsuoliai, jei žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis,
žinių įsigyti? (Cvirka, Petras, 1977, 43). Šie žodžiai – tai ne tik gili
istorinio laikmečio analizė, bet ir vyro – globėjo pozicijos išsakymas.
Monikos ašaros, ištryškusios nuo kunigo žodžių dėl jos neraštingumo, giliai
įsismelkusios į Juro širdį, tačiau nė krislelio gėdos nejunta Tarutis dėl
beraštės žmonos, tik analizuoja padėtį ir kuria gražius planus: Prie
Lietuvos taip nebus! Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius lydės! – pats sau
tvirtino, atsiminęs reikšmingus žodžius. (Cvirka, Petras, 1977, 43). Štai
kaip paprastai autorius atskleidžia neišsenkančio Juro Taručio optimizmo
gelmes, motyvuoja meilės jausmą vyro širdyje ir, be abejo, supažindina
skaitytoją su to meto žmonių problemomis, siekiais, svajonėmis, pažinimo ir
suvokimo įgūdžiais. Juk Kaziuko ligos scenoje pats pirmasis Juras įvertina
kritišką situaciją: Silpnėja – pamanė sau, – miega vis. Ar ne prieš galą?
Reikia ką nors šauktis. Kad nors daktaras būtų buvęs protingesnis, pataręs
ką. Žlibas senis – tik pinigai jam rūpi. (Cvirka, Petras, 1977, 131).
Menamosios kalbos intarpai praplečia autoriaus galimybes individualizuoti
veikėją, išduoti jo mintis, kurios nebūdingos kitiems romano veikėjams,
atskleisti vyro gebėjimą tvardytis, rūpintis visais, o tai juk yra
intelekto galimybių analizė.

Dialogai „Žemėjė maitintojoje” vietos užima palyginti nedaug ir
išsiskiria pabrėžtinu žodžio taupumu: Juras sakė:

– Galiu ir neleist, bet tuo napabaidysi Jarmalos. Dvaro šunį reikia

glostyti. Tegul ponas ir sukčius, tegul jį keikiame, bet, kai nelaimė,

vis dvaran akys atgręžtos.
Monika sutiko, pritarė:

– Taip, taigi, Jureli, o kaip kitaip. (Cvirka, Petras, 1977, 114).
Šis dialogas – tai šeimos santykių ekopozicija, kurioje Monika meiliai
pritaria vyrui. Bet yra ir tokių pavyzdžių, kuriuose dominuoja Monika:
-Jureli, pašnekėkim geruoju, – sakydavo ji, – kokia iš to nauda ar pelnas?
Kodėl kitų vyrai nesikiša. Jau prikariavai, gana tau. Daugiau nieko
nesakysiu, tik, jeigu bus karas ir tu išeisi, aš numirsiu.
–Eik, tu durnike. Galėčiau išaiškint – bene tu suprasi. Kalk, kalk – tu
vis vien savo. Iš visko tau tik – ar bus pelnas? O kad tu myli vaiką ir ji
gini, ar žiūri pelno? Taip ir čia – tėvynė! (Cvirka, Petras, 1977, 116).
Atrodo, Juras pateikia svarių argumentų žmonai įtikinti, bet Monika
kaimynėms sako: Išrinko ten jį – juokinti vėploms. (Cvirka, Petras, 1977,
116). Vadinasi, dialogo paskirtis romane – pateikti platų šeimos narių
santykių koloritą, „išduoti”, kaip bendrauja nuolat vargo lydimi žmonės, ką
atveria jų gerumo gelmė, bet iš esmės galima kalbėti apie du savarankiškai
mąstančius, savo nuomonę turinčius ir ją ginančius veikėjus. Kartais
pasakotojui rūpi papasakoti apie veikėją ir kaip apie kenčiantį dvasinę
disharmoniją žmogų: Verpt jai nesisekė, krito kuodelis, nesilaikė pakojė,
kuri tarškėdama prikėlė Jurą:

– Čia dabar!
Ji nuleido galvą, tik siūlan žiūrėdama, atsakė:

– Negaliu, antra naktis neima miegas. (Cvirka, Petras, 1977, 115).
Šio dialogo įrėminime – krintančiame kuodelyje, tarškančioje pakojėje ir
žiūrėjime siūlan – išryškėja epizodo psichologiškumo ištakos. P. Bražėnas
teigia: Dialogas romane pirmiausia liudija subtilią pasakotojo klausą,
saugančią nuo herojui primestų, ne jo dvasinę būseną, ne jo mentalitetą ar
minčių reiškimo būdą reprezentuojančių, o bendrai kūrinio idėjai reikalingų
replikų ar samprotavimų. (Bražėnas, Petras, 1998, 332). Pasakotojui
lengviau užsiminti apie sudėtingesnes herojų mintis, kurios šmėsčioja jų
sąmonėje, bet nekeičia charakterio visumos, neįgyja romane adekvataus
žodinio pavidalo. Taip lengviausia prabilti apie tyliai išgyvenamus herojų
jausmus.

4.4. Gamtos
vaizdai

Skaitytojo nuotaiką nuolat veikia kitas labai svarbus pasakojimo
struktūros elementas – peizažas. Tai filosofinės potekstės šaltinis,
meninės romano vertės dėmuo. Peizažą P. Cvirka romane kuria kaip valstiečio
gyvenimo sferą, kuris priklauso ir nuo metų laikų, ir nuo jo veiklos
indėlio: Gamta, žemė yra pirmoji, labai subtili jo grožio jausmo ugdytoja
ir jau gimusių estetinių poreikių tenkintoja, kūrybinių pradų žadintoja.
(Bražėnas, Petras, 1998, 333).

Peizažas romane atskleidžia besikartojančių metų ir paros ciklus,
stiprina laiko bėgsmo pojūtį. Būtent gamta tampa konkrečios žmogaus veiklos
akstinu ir jo pasireiškimo sfera. Be to, gamtos pokyčiai ir žmogaus
veiksmai ir išgyvenimai yra amžinoji archetipinė paralelė, vienur puikiai
viena kitą akomponuojanti, o kitur – kontrastuojanti. P. Cvirkos kuriamas
peizažas – ne statiškas, nekintantis, o nuolat judantis: Lėtai, didelėje
tyloje grįžo blausi, ūkanota diena. <.> saulės spindulys, pragręžęs tamsą,
nubėgo drėgnais pasėlio laukais. (Cvirka, Petras, 1977, 5). Šiame epizode
bėgantis yra saulės spindulys, kitur – garsas: Ją paskelbė dar miegančių
kaimų gaidžiai. <.> Ūmai ganyklų plotuose pakilo baugus, įspėjantis balsas.
Nuo jo suvirpėjo lapas, ir išsigandęs paukštis suplasnojo medžio viršūnėje.
(Cvirka, Petras, 1977, 5). Tai plati, kosminė erdvė, kurioje įžvelgiamos
minimalistinės detalės. Žvilgsniui nukrypus į žemę, čia maurodamas lekia
bulius; ėjo būreliais susimetę žmonės. Ir šis reginys nepaliekamas be
saulės spindulio: Iš tolo sužvilgo dalgio ašmenys, grėblio kotas. (Cvirka,
Petras, 1977, 5).

Kitur judantys objektai palyginami: kaimynijoje taip pat matei po
kiemą šaudančias lyg kregždes mergaites, girdėjai rėkiant. (Cvirka, Petras,
1977, 64). Kitur P. Cvirkai labai svarbu atskleisti peizažo koloritą:
Vežimai jau rečiau buvo sutinkami vieškely, dulkės nusėdo, diena rymojo
aukšta, šventadieniška. Žmonių kaime beveik nebuvo matyti, tik kai kur
trobas saugojo iki stogų pasikėlusios geltonos saulėgrąžos, būriu
apstojusios mažučius langus. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Vieškelis –
baltas, diena – saulės akinanti spalva, saulėgrąžos – geltonos, langai –
sidabrinis stiklo švytėjimas. Ir vėl erdvė pilna spindesio, šviesos spalvų
žaismo, taip atskleidžiama vasaros dienos mozaika, puikiai deranti su
žmogaus ramybės ir džiugesio būsena. Kitur P. Cvirka stengiasi aprėpti dar
platesnį erdvės plotą, sutirštindamas spalvas ir ieškodamas gamtos fone
įspėjimo ženklų: Buvo gaudu, toli matyti, ir perregimos girios sunkiai
slėpė užklydusį paukštį. Laukai tyvuliavo kaip ramūs ežerai, su žalsvai
pilkšvomis dėmėmis. Vienišas klevas Klangių palaukėje raudonavo lyg
degantis šieno kūgis. (Cvirka, Petras, 1977, 124). Raudona spalva –
įspėjimo spalva, todėl raitelis šiame fone jau yra nelaimės pranašas: arklį
plakė iš abiejų šonų, rankomis mušdamas per kaklą. (Cvirka, Petras, 1977,
124). Tai nelaimės požymiai, ir šitaip „paruoštas” skaitytojas sužino apie
Kaziuko tragediją. Išsiliejęs vaiko kraujas – tai to paties klevo spalvos
ženklas žemėje, vėl pranašaujantis nelaimę.

Ypač meistriškai P. Cvirka aprašo nuolat kintantį peizažą VIII
skyriuje – audros vaizde. Ir čia keistų ženklų apstu: pačiame karštymetyje,
pavakry. Pakilo tolumoje, saulėlydžio krašte, mažas debesiukas. (Cvirka,
Petras, 1977, 77). Įterpęs į šią sceną dialogą, rašytojas vėl stiprina
baugumo įspūdį: Greitai saulę uždengė bėgliai debesys, pranešdami
artėjančią audrą. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Aprašęs žmonių veiksmus (Čia
krovė į šieną kupetas, ten į vežimus, trečiur tuščias vežimas tarškėjo),
rašytojas vėl grįžta prie detalių: Vėl žybtelėjo. Šiuo kartu žaibas buvo
panašus į daugiašalį ugnies medį. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Ir vėl
piešiama plati erdvė, tarsi norima parodyti, kad žmogus nuolat yra tik maža
didelio gamtos pasaulio valdoma detalė. Gamta galinga, lyg iš niekur
atsirandanti jėga viešpatauja žmogui priklausančiose valdose: Vieškely
atsirado vėjovirpa ir, pakėlus dulkių stulpą, išvertus pakely kelias šieno
kupetas, dingo. (Cvirka, Petras, 1977, 78).

Aprašęs griaustinį, lietų, krušą, rašytojas vėl žaidžia peizažo
spalvomis: Vaivorykštė apvainikavo naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjo
ir godžiai rijo vandenį, bet jo buvo tiek daug, kad žemumose apsėmė pasėlį.
(Cvirka, Petras, 1977, 81).

Taip šio skyriaus reikalingumas ir prasmė yra neabejotinas:
stichinės nelaimės, kaip karai, kaip santvarkų pasikeitimas, ilgam išlieka
liaudies atminty, atsiliepia jos gyvenimui. Į bendrą romano audinį šis
skyrius natūraliai įauga ne tik todėl, kad visame romane tegu iš
mikrovaizdų yra sudėliotas gamtos fonas, bet kad ir vidine savo sąranga jis
yra tiek pat peizažiškas, kiek ir socialus. (Bražėnas, Petras, 1998, 336).
Mat šiame gamtos fone lygia greta eina valstiečio jausena, su jo mintim
apie audros pasekmes: Tarutis įbrido kviečiuosna, pasilenkė ir bandė
rankomis pakelti išmuštą derlių. (Cvirka, Petras, 1977, 82). Naikinanti
gamtos jėga negali visiškai sunaikinti žmogaus pastangų galios, todėl
pasibaigus kontrastui, vėl tarsi tęsiama gamtos ir žmogaus galių paralelė,
vietoj lyriškų registrų įjungiami dramatieškieji, tačiau vaivorykštė,
sujungusi du kosminės erdvės taškus, vėl tarsi primena žmogui: Čia tavo
žemė maitintoja, čia tavo veiklos sfera, čia tu gali jaustis saugus, nors
ir patyręs išbandymų.

4.5. Kalbos
ypatumai

Liaudiška kalbėjimo maniera, sakiniai – frazeologizmai, žodžiai –
naujadarai, randami šiame P. Cvirkos kūrinyje, į visą romaną įterptos
tarmybės – tai dar vienas itin svarbus rašytojo sumanytas meninio įtaigumo
kūrimo kriterijus. Šie pavyzdžiai iliustruoja rašytojo norą sukurti kuo
artimesnius liaudžiai romano personažus. Tad jie ir čiauška: Boba, uždaryk
duoninę skrynią!; Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi; šaiposi
vieni iš kitų: Tai man vyras, avies neįveikia, o prie sijono kimba;
Tarutuks apie mergučę kaip apynys aplink liepą; Birba kaip avis, į uodegą
įkirpta. (Cvirka, Petras, 1977, 33; 47; 6; 7; 46). Iš visų pastebėtų romane
frazeologizmų (iš viso 18) (priedas Nr. 1) apibendrinančių prasmę veikėjų
lūpose turi tie, kuriais įvertinama socialinė nelygybė: Turtingajam ir
velnias košę verda, biednam ir skylėj kaulas; O dėlto ir Lietuva nesulygo:
sukčiai – šilkuos, dori – varguos; Ką tu padarysi Jarmalai: jam grietinė –
mums išrūgos; Badu stipsiu – kojos daugiau čia neįkelsiu. (Cvirka, Petras,
1977, 44; 74; 87; 135). Kartais šie frazeologizmai artimi liaudyje
paplitusioms patarlėms, tačiau romane jais siekiama ne oficialumo, tik
veikėjų paveikslų sugyvinimo, jų pasakytų minčių loginio užbaigtumo.

Bet ne tik veikėjų kalba puošni. P. Cvirka ir į pasakotojo lūpas
įdėjo naujadarų: Užeidavo toks širdapykis.; Tas virvakaklis užklupo; Staiga
kambarį ožpildė garsų vandenkritis; vartojami naujadarai balažemiuose;
vėjovirpa; perkūnija skardėsis; kaimo gėrūnų žmonos. (Cvirka, Petras, 1977,
41; 135; 77; 78; 79; 160). Kartais meninio įtaigumo siekiama iškraipant
žodžius: pabauda; prauda; kumunistų darbai. (Cvirka, Petras, 1977, 96; 173;
135). Jie yra puiki to veikėjo, kurio lūpomis tariami, iliustracija,
semantinio krūvio nešėjai.

Apibendrinant galima pasakyti, jog pagrindinių herojų charakteriai,
taupiais štrichais nupiešti antraeiliai personažai, romano konflikto raida
ir atskiros situacijos, įvykių aprašymai, peizažo detalės, veikėjų dialogai
ir replikos perteikti sodria, spalvinga, turtinga leksika, talpia menine
detale, sakinio plastika, intonacijos įvairove. Turtinga ir turininga
forma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu,
laiduoja klasikos statusą turinčiai „Žemei maitintijai” ir gyvą nervą
išsaugojusio šiuolaikiško kūrinio kasdienybę. (Bražėnas, Petras, 1998,
338).

IŠVADOS

1. XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip

moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems, todėl

rašytojai sekė Europos tautų literatūros tradicijomis ir kūrė įvairių

žanrų kūrinius.
2. Epikos žanro – romano – raida ypač intensyvi buvo Nepriklausomos

Lietuvos gyvenimo antrajame dešimtmetyje, kai įvairiai žvelgdami į

vaizduojamąją tikrovę rašytojai rinkosi naujus meninės išraiškos būdus,

kūrė įvairių tipų romanus, stengdamiesi savo kūriniais įeiti į bendrą

Europos tautų literatūrų kontekstą.
3. Socialinės permainos Lietuvoje skatino rašytojus ieškoti dinamiškesnių

meninės išraiškos formų, stiprėjo intelektualinė literatūros įtampa ir

kritinė savistaba, bet lietuvių romanistų tikslas buvo itin reikšmingas:

jie stengėsi tautos gyvenimo vaizdais teigti universalias humanistines

idėjas.
4. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus, ir autoriaus

individualybei. Įgimtas menininko talentas, nuostabi pasakotojo ir

vaizduotojo dovana subtiliai atsispindi Petro Cvirkos romane „Žemė

maitintoja”.
5. P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja” – tai reikšmingas romanas lietuvių

literatūroje, kuriame aprašomi šie epochos įvykiai: buržuazinė žemės

reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija į

Ameriką, Argentiną, Braziliją ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo

sąlygų, valstiečių ūkių nuskurdimas ir varžytynės Lietuvoje. Romano “Žemė

maitintoja” centre – Juro ir Monikos Taručių šeima, kūrusi gyvenimą

naujomis sąlygomis 15 metų, jų bendro gyvenimo nuo pradžios iki pabaigos

gilesnė analizė suteikia teorinį pagrindą vadinti romaną socialiniu,

kuriam būdingas realistinis vaizdavimo būdas.
6. Juro Taručio paveiksle rašytojas pirmiausia išskiria

bendražmogiškuosius, bet kuriuo istoriniu laiku aktualius, iš jokios

vertybių sistemos neišskiriančius bruožus. Monikos paveikslas – vienas

gražiausių moters paveikslų lietuvių literatūrologijoje, kuriame

akcentuojama moters meilės istorija, jos prieraišumas ir ištikimybė,

švelnus jos būdas ir gebėjimas būti lygiateise naujakurio žmona, mokančia

dirbti visus lietuvei moteriai priskirtinus darbus. Ji puikiai dera prie

Juro – ateities idėjomis gyvenančio vyro – kovotojo, šeimos galvos, vaikų

tėvo, atliekančio romane pačią universaliausią žmogaus pareigą.
7. Petro Cvirkos sumanymas pavaizduoti laimingos meilės istoriją – vienas

iš novatoriškų romano bruožų. Emocinius ir buitinius Taručių meilės ir

šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo, įprasmina sąmoningas

rašytojo Petro Cvirkos siekis susieti intymiausius, individualiuosius

motyvus su visuomeniniais, pilietiniais. Tokie pirmapradžiai įvaizdžiai

ir sąvokos, kaip žemė maitintoja, motina maitintoja, nuo seniausių

tautosakos pavyzdžių iki naujausių grožinės literatūros kūrinių

asocijuojasi su gerumu, atsidavimu, pasiaukojimu. Tad kurdamas Monikos

paveikslą P. Cvirka galėjo pasiremti turtinga ir galinga tradicija,

imliai ir kūrybiškai įsisavinta visuotine literatūros patirtimi.
8. Žodis, žodžių junginys, sakinys, pastraipa – smulkiausios meninio

kūrinio ląstelės – vieną adekvačiausių išraiškų yra įgijusi P. Cvirkos

kūrybiniame palikime. Turtinga ir turininga romano forma, harmoningai

deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu, laiduoja klasikos

statusą turinčiam romanui „Žemė maitintoja” ir šiuolaikiško kūrinio

poziciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bražėnas, Petras, 1983: Romano šiokiadieniai ir šventės, Vilnius: Vaga.
2. Bražėnas, Petras, 1998: Petras Cvirka, Vilnius: Vaga.
3. Bučys, A., 1977: Romanas ir dabartis. Žanro raida iki 1970 m. Žanro

problemos, II leidimas, Vilnius: Vaga.
4. Bučys, A., 1979: Literatūros atvaizdai, Vilnius: Vaga.
5. Bukelienė, Elena ir kt., 1988: Literatūros kritika ir dabartis, Vilnius:

Vaga.
6. Chartier, Pierre, 2001: Įvadas į didžiąsias romano teorijas, Vilnius:

Baltos lankos.
7. Cvirka Petras literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1977.
8. Gaižiūnas, Silvestras, 1985: Vertybės ir literatūrinė tradicija.

(Kultūrologinio romano estetika). // Pergalė, 1985, Nr. 4, 143-155.
9. Galinis, Vytautas, 1983: Petro Cvirkos kūrybinis kelias. Petras Cvirka,

Raštai. T. 1., Vilnius: Vaga.
10. Galinis, Vytautas, 1984: Šaknys ir atžalos, Vilnius: Vaga.
11. Kalėda, Algis, 1996: Romano struktūros matmenys, Vilnius: Lietuvių

literatūros ir tautosakos institutas.
12. Korsakas, Kostas, 1983: Literatūros praeitis, Vilnius: Vaga.
13. Kubilius, Vytautas, 1986: XX a. Lietuvių poetai, Kaunas.
14. Kubilius, Vytautas, 1986: Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga.
15. Kubilius, Vytautas, 1995: XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma litera.
16. Lazdynas, Gintaras, 1998: Romano teorijos pradmenys, Šiauliai.
17. Lazdynas, Gintaras, 1999: Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo

„Algimanto” iki „Altorių šešėly”, Kaunas: Naujasis lankas.
18. Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.
19. Literatūros teorijos apybraiža, Vilnius, Vaga, 1982.
20. Petras Cvirka – mūsų amžininkas, Vilnius, 1979.
21. Skeivys, R., 1996: Petro Cvirkos prozos lyrizmas. Humanitarinių mokslų

literatūrologijos krypties daktaro disertacijos tezės, Vilnius.
22. Sluckis, M., 1984: Rašytojas apie rašytojus, Vilnius: Vaga.
23. Šimkus, Jonas, 1986: Žodžiai idėjos draugams, Vilnius: Vaga.
24. Venclova, A., 1936: Dar dėl “Žemės maitintojos” //Kultūra. Nr. 12.,

Vilnius.
25. Viliūnas, Giedrius, 2004: Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/,

Vilnius: Alma litera.
26. Vilnonytė, V., Lukošiūnas A., 1974: Petras Cvirka. Bibliografija,

Vilnius.
27. Zaborskaitė, V., 1982: Literatūros mokslo įvadas, Vilnius: Mokslas.
28. Zaborskaitė, V., 2002: Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra,

atsiminimai, publicistika, Vilnius.
29. Zinkus, J., ir kt. (Red.).1976: Lietuviškoji tarybinė anciklopedija,

Vilnius: Mokslas.
30. Žėkaitė, Janina, 1970: Lietuvių romanas, Vilnius: Vaga.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Cvirka, Petras, 1977: Žemė maitintoja, Vilnius, Vaga.
2. Cvirka, Petras, 1983: Raštai, T. I., Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla.
Cvirka, Petras, 1986: Raštai, T. VII., Vilnius: Vaga

Leave a Comment