KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
LITERATŪROS KATEDRA
Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė
Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas
Bakalauro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
doc. Aleksandras Žalys
Klaipėda, 2004
ĮVADAS
Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir menopalikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nesvadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgtilietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei išnaujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metųpasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūrostyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypačaktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimoproblema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veiklabuvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožįkitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninisįtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžioscivilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėjędomėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetineskoncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Jiatsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būtišiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Įmodernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykęEuropos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai sutomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse,skaitydami. Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visainenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesysasmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi irprozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiaupriklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus tekstožymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai,tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tikpasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba tekstostruktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogausindividualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie savepasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško,dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai(pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjoapysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”). Tokiubūdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanrasyra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūrosraidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosinauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūriniųklasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika,nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies beižanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tamtikru aspektu net vertinti meninį tekstą. Siekdama geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausibene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šisromanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaipteigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo,sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to metolietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas,kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinėskultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies kultūrą poetizavo“folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinįpraeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautosbūtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogiškąreikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado irsocialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetislietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio irkokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygstašiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečiopradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247). Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodėpirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romanožanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimtiesmetų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvovyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų: • socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno „Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas” (1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939); • psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A. Vaičiulaičio „Valentina” (1936); • istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932); • romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935); • satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936); • mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina” (1934);
Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitųžanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, irketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkosromaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausiasocialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis suvisais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiaisnacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinėsatminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prieištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanaiturėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti ištarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdįpateiksiu K. Korsako žodžius apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikosraidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kaikuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjoperėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – įtarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668). Dabar, kai nagrinėdamiliteratūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o netarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šioromano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romanąnepolitiniu aspektu.Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojogyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus irpateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Benedidžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kadPetras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių,didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnytopripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijosdešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijoskonteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinėslietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojantlietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visųtarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6). Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikųdarbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbotemą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosioskartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjamavidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad literatūros kūriniai – kalbėjimoapie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laikumąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu,psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleistiPetro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumąchronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptartižanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuotikūrinį kaip žodžio meno objektą.Darbo uždavinai:1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus, etapus bei romano žanrą.2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą juose.3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus ypatybes.5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”. Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūrosmokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaitair sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikosdėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikosstraipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybąnagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,1979, 140). Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologiniotendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiužvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojantkūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkoskūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizėsmetodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą įžanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemėmaitintoja” meninį įtaigumą. Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiaukartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujųintelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip viliojane tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas,skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkoskūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūroselementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriujeaptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigojepateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis,keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.
1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA
Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvoeiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotostragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuovisų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijostraktatų, memuarų ir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvovadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė. Vėliau poezijosterminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalbarašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšiųskirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojasvienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yralyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiaiperteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama. Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiamasukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius,aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojoasmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduotopasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yrapagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginėpsichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginėmenamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras,
panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumoiliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškosistorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuokūrinio žanro. Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvopradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.Šis skirstymas išliko ir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas,romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes,sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas,tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu irpaslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaikotradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingusdalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apiežanrinių formų pasikeitimus. Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso irveikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklausoanekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas,miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienasįvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtįpriskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykiųgrandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas,romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijoslaikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius,apizodinius. Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimobūdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jįžvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienasžanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęspirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bandoatspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką buskalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir pan. Žanras turi būtiatpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti. Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą,fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuviųliteratūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino duargumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanropasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savopsichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų,todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienasliteratūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę įnepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna,raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjoįvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrėKeturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasisvieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų irformų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimotradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymasįgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos irstilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojonaujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.1. Romano žanro istoriniai matmenys
Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelėsapimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys. Tai nuolatoskintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas suburžuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti išbendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus,ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiriaindividualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –besiformuojantis žmogus, ieškantis pats savęs ir savo vietos pasaulyje. Jisvedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus; dažnaipanaudojamas kelionių motyvas – žmogaus išbandymo būdas, atskleidžiantis jocharakterio savybes. Romanai dažniausiai skirstomi pagal kelis požymius. Reikiapabrėžti, kad nė vienas klasifikavimo principas nėra tikslus ir iki galonuoseklus, nepaaiškina visos šio žanro įvairovės. Pagal priklausymąliteratūrinei epochai ar srovei skiriami antikinis, barokinis,šviečiamasis, sentimentalinis, romantinis, realistinis, natūralistinis irkt. romanai; pagal tematiką skiriamas riterinis, plėšikų, meilės, šeimos,menininko, gamybinis romanai; pagal tematiką ir siužeto pobūdį – nuotykių,kriminalinis, kelionių, psichologinis, filosofinis; pagal pasakojimo būdą –laiškų, dienoraštinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo ir kt.
Iki XVIII a. romanas Europoje buvo laikomas žemuoju, pramoginiu,prastuomenei skirtu žanru. XVIII a. jis įgijo tokį pat prestižą, kaip irseni aukštieji žanrai, t.y. tragedija, epas, poema, o XIX a. viduryje tapovyraujančiu literatūros žanru. Nuo tol nacionalinės literatūros brandavertinama pirmiausia pagal romano laimėjimus. XVIII a. – XX a. – žanroklestėjimo metai. Didieji XIX a. romanistai (O. Balzakas, Stendalis, G.Floberas, Č. Dikensas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis) suformavo vadinamąjįklasikinį romano modelį. Romano teorijos sferoje ima vyrauti sudėtinga „aš”ir „pasaulio” kontfrontacijos (ir taikios, ir aštresnės) problema. Pamažuįsigalint realizmui jau vyksta įvairiausi formos bei turinio eksperimentai,ir romanas tampa patraukliausiu modernių kūrėjų įrankiu. Realistai tarėsi atstovaujantys gyvajai, novatoriškai literatūraiir skelbėsi pakeisią išsisėmusius klasicistus ir romantikus, pernelygatitrūkusius nuo tikrovės ir linkusius į kraštutinumus. Anot realistų,menininkas privalo atrinkti pirminę medžiagą, ją sukomponuoti ir išdėstytitaip, kad gimtų meno kūrinys – romano stilius turi būti tobulai paprastas.Jie siekė atmesti romantizmui būdingą subjektyvistinį, idealizuojantįpradą, iškelti tikrovės objektyvumą, istorinį ir socialinį konkretumą,kritiškai vaizduoti realią žmogaus aplinką, kurti tipiškus charakteriustipiškomis aplinkybėmis. Tikrovę vertino humanizmo ir socialinės teisybėspožiūriu. Stengėsi išlaikyti tipiškų ir individualių ypatybių pusiausvyrą.Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogauspaveikslo įvairiapusiškumas, socialiniai, moralinai ir psichologinaikonfliktai – tai realistinio kūrinio reikalavimai. Suklesti proza, drama,satyra. Ypač populiarus romanas – socialinis, istorinis, autobiografinis,psichologinis, satyrinis. Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvųgyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Realistaisukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomaiepochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus. Realistai daug dėmesioskiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai parodoir to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius, nupiešęnepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti irįvertintį jį. Kaip toliau matysime, šiam laikotarpiui bus galima priskirtiir P. Cvirkos romaną „Žemė maitintoja”. Pirmieji lietuvių romanistai siekė įvairiausių tikslų: I. Šeinius„Kuprelyje” (1913) atskleidė atskiro žmogaus likimą, jo jausmų irišgyvenimų bangavimą, o socialinę aplinką atspindėjo taip, kaip ją regėjo įsave įsigilinęs herojus. Vaižganto „Pragiedruliai” (1918) – ekstensyvauspobūdžio romanas. Vaizduodamas nacionalinės visuomenės formavimąsi, kovasdėl kultūros savarankiškumo, Vaižgantas kūrė plačią geografinę, istorinębei socialinę panoramą. Romano vientisumą lėmė ne siužeto raida, ne vienoherojaus likimas, o autoriaus minties plėtotė. XX a. ketvirtojo dešimtmečioromanų gausa ir jų žanrinis savitumas (apie tai minėta Įvade) gerokaipastūmėjo lietuvių romaną į meno aukštumas, nes rašytojų tikslas buvoaiškus ir suprantamas – kuo greičiau priartinti tautinę lietuvių literatūrąprie bendro Europos literatūros konteksto.
1.2. Teoriniai romano žanroaspektai.
Galima teigti, jog jau daugiau nei du šimtus metų romanas yranepaprastai populiarus. Romanai klesti, jų rašoma vis daugiau, ypačEuropoje ir Amerikoje, ir netgi tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose. Apieromaną žodynuose ir enciklopedijose pateikiami patys bendriausi teiginiai.Gana ilgas, vaizduote paremtas kūrinys proza, vaizduojantis veikėjus (kuriepateikiami kaip realūs) ir parodantis jų gyvenimą tam tikroje aplinkoje,atskleidžiantis jų psichologiją, pasakojantis jų likimus ir nuotykius.(Chartier, Pierre, 2001, 14). Tačiau romano žanrą itin sudėtinga apibūdinti dėl kelių priežasčių:rašant romaną paprastai nesilaikoma formalių taisyklių; jo kilmė neaiški irginčytina; laikui bėgant keitėsi jo objektas; pasakojimo būdo ir tonoįvairovė neišsemiama. Romanų mėgėjas, prieš peržvelgdamas teorinių požiūriųįvairovę, norintis pasiremti paprastu ir aiškiu kokio nors specialistoapibrėžimu, kuriuo objektyvumo vardan norima išskaičiuoti esminius šiožanro bruožus, susiduria su maždaug tokiu apibūdinimu: romanas yra prozoskūrinys; romanas – tai žanras be nusistovėjusios formos; romane vaizduojamavien konkretybė; romanas yra fikcija; romanas – tai istorija; romanas – taipasakojimas. (Chartier, Pierre, 2001, 14). Jau pirmas ir trečias punktaiduoda dingstį diskusijai, kuri, turime pripažinti – nors negalime pasiūlytinieko geresnio, lieka bevaisė. Romano tyrinėtojai po kelių amžių pakankamaigausių ir įvairiapusiškų teorinių romano apmąstymų pripažįsta, kad šiožanro esmę sunku apčiuopti, todėl ir tikslaus, visus patenkinančio romanožanro apibrėžimo iki šiol negali pateikti nei literatūros teoretikai, neipatys romanistai. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 7). Kaip jau minėta anksčiau, romano žanras nuo XVIII a. pabaigos tampavyraujančiu bei pagrindiniu Vakarų Europos literatūrose ir, nepaisantgausių jo išsekimo pranašysčių, iki šiol yra gyvybingas. Tačiau iki pat XIXa. pabaigos lietuvių literatūroje stigo tokio kūrinio, kuriam galima būtųtaikyti romano terminą, bet per pirmąjį XX a. dešimtmetį pasirodo bentkeletas veikalų, kuriuos jau galima vadinti romanais: V. Pietario„Algimantas”, Lazdynų Pelėdos „Klaida”, V. Krėvės „Šarūnas” ir kt. Visdėlto lietuvių literatūra nuo to laiko įgyja naują – europietiškesnį –pavidalą, ir ji pagaliau gali sakytis turinti romaną. (Lazdynas, Gintaras,1999, 6). Staigus romano raidos lūžis įvyksta tik apie 1932/33 m. ir jissiejamas su Putino vardu: Pasirodžius Mykolaičio – Putino veikalui, tartumsuintensyvėjo visa lietuvių romano raida. Prasidėjo tikras šio žanrokūrinių antplūdis. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 6). Su tautinės sąmonės išbaigtumu bei individualiųjų sąmonės sluoksniųišsiskyrimu siejama ir romano modernėjimo pradžia Vakarų Europoje. Šios –antrosios – pakopos stokoja lietuviškoji sąmonė, todėl lietuvių romanaipasižymi labai stipriu sinkretiškumu. (Lazdynas, Gintaras, 1999, 324). Pirmiesiems lietuvių romanams labiau rūpėjo ne pasaulis žmoguje,bet žmogus pasaulyje, epinis žmogaus santykio su pasauliu rakursas.Daugelyje romanų pasaulis, kaip objektyvi būtis, dar nebuvo įžengęs į žmogųir egzistavo tik objektyviu pavidalu. Bandymai atverti dvasinį žmogauspasaulį vyko per gamtą, jos artimumo žmogaus fizinei ir dvasinei būčiaivaizdavimą. Tad nors lietuvių romanistai ėmėsi tikrojo romaninio objekto –individualaus žmogaus vaizdavimo, tačiau kartais jų pasakojimaineperžiangia epinės sąmonės apibrėžtų ribų. Lietuvių romanistai dažnaivaizduodavo lietuviškąjį kaimą, bet retai tesiimdavo atskleisti kaimo žmogųkaip pagrindinį romano objektą. Tad P. Cvirkos įvairių tipų romanai rodorašytojų romaninės sąmonės brendimą, kaip ypač sėkmingi bandymai lietuviųromano raidoje minimi P. Cvirkos „Žemė maitintoja” ir „Meisteris irsūnūs”. Toks vertinimas patvirtina rašytojo P. Cvirkos meninę brandą.
2. PETRO CVIRKOS KŪRYBOS APŽVALGA
Didelį ir reikšmingą kūrybos turtą paliko lietuvių literatūraiPetras Cvirka. Anksti pasireiškė jo įgimtas menininko talentas, nuostabipasakotojo ir vaizduotojo dovana, kurią jis su tikru kūrybiniu polėkiuatidavė tautai, gausiais savo raštais nusipelnydamas vieno žymiausiųjų mūsųrašytojų vardą. Kilęs iš vargingųjų valstiečių, sunkiomis sąlygomis siekęs mokslo,P. Cvirka jau nuo pat jaunystės visa savo esybe pasinėrė į kūrybinį darbą.Mėgo piešti. Buvo temperamentingas, visada besišypsantis, kupinas sąmojo,mėgo žmones, turėjo be galo didelį humoro jausmą. Humoras paliko didžiulįpėdsaką jo kūryboje. Labai brangino draugus. Jo kūrybos kelią įtaigiaiapibūdina P. Bražėnas: Su pasakomis jis ateina į raidžių nepažįstančiosvaikystės pasaulį ir greitai tampa vienu pirmųjų savarankiškai skaitomųautorių, „Cukriniais avinėliais”, „Šyvio gyvenimu”, „Vaikų karu” leidžiapajusti, kas yra žodžio magija, duoda mums pirmąsias gyvenimo pamokas,„Paslaptimi” ir „Lakštingala” sutinka neramią, vyriškų nuotykių ir žygiųtrokštančią paauglystę, “Franko Kruko”, „Meisterio ir sūnų” humoru bei
satyra patraukia linksmai ir negailestingai pasaulį priimančią jaunystę,„Žemės maitintojos” ir „Kasdienių istorijų” realizmu kloja pamatus rimtamžmogaus, gyvenimo ir žodžio meno supratimui. ( Bražėnas, Petras, 1998, 9). Pirmoji P. Cvirkos knyga buvo poezijos žanro – tai nedideliseilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios”, išleistas 1928 m. Čia stipriauiškyla jaunojo autoriaus opozicinės ir antiklerikalinės nuotaikos,išreikštos, tiesa, dar gana netiesiogiai, daugiausia alegorinėmis poetikospriemonėmis. Tačiau jau pačiais pirmaisiais, išspausdintais darperiodikoje, savo apsakymais P. Cvirka pasirodė kaip ryškių gabumųbeletristas. Kai 1930 m. išėjo pirmoji jo novelių bei apsakymų knyga„Saulėlydis Nykos valsčiuje”, P. Cvirka iš karto užkariavo visos to metoskaitančios visuomenės, daugiausia, kaip tvirtino K. Korsakas, pažangiųjųskaitytojų dėmesį. (Korsakas, Kostas, 1977, 9). Ši knyga patraukė ryškiaisvaizdais, taikliomis buitinėmis ir psichologinėmis detalėmis, spalvinga,liaudiška kalba, o dar labiau savo pažangiu turiniu, atskleidžiančiu anometo provincinio gyvenimo nykumą. Petro Cvirkos apsakymai ir pasakos vaikams – didelis turtas irsavitas reiškinys mūsų nacionalinėje kultūroje. 1934 m. išeina jo knygelės„Rainiukai” ir „Lapė karalienė”, o 1935 m. – apsakymų rinkinys „Cukriniaiavinėliai”, kuris vėliau susilaukia net keleto leidimų. Gyvas pasakotojotalentas, sąmojis ir humoras, nuspalvinti šviesaus lyrizmo, taurios mintys,meistriškai valdomas žodis jau savaime darė šiuos P. Cvirkos raštusmėgstamus mūsų jaunuomenės, tačiau ir suaugusiam skaitytojui jie teikėtikro estetinio pasigerėjimo. P. Cvirka taip pat rinko iš senų leidiniųarchyvų lietuvių liaudies pasakas, jas redagavo, perkūrė arba pats rašėoriginalias literatūrines pasakas tautosakos motyvais. 1948 m. pasirodė jorinkinys „Nemuno šalies pasakos”. Vaiko išgyvenimus vaizduodamas rašytojas savo apsakymais griaunanerūpestingo gyvenimo iliuzijas ir iš mažens formuoja sudėtingo gyvenimosampratą. Be šių apsakymų tiesiog būtų buvęs neįsivaizduojamas greitas mūsųvaikų literatūros aktualėjimas. P. Cvirkos – romanisto telentas visuotinai pripažintas, jo romanaiir dabar tebėra literatūrinėje rikiuotėje, gyvi ir veiksmingi, nepraradęnei pažintinės, nei estetinės emocinės vertės. Visi trys P. Cvirkosromanai, tik pasirodę, susilaukė didelio kritikos ir skaitytojų dėmesio.Jau pirmasis P. Cvirkos romanas „Frank Kruk” buvo nekasdieninis literatūrosgyvenimo įvykis, kaip rašė A. venclova, tegu dar ne visai subrendusio, betaiškiai talentingo rašytojo darbas. (Venclova, Antanas, 1974, 30). Šiameromane greta realistinio pastabumo pasireiškė dar vienas P. Cvirkos talentobruožas – gaivališkas humoras. „Frank Kruk” ne tik pirmasis jo romanas, betir pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūroje. Čia buvo aštriaikritikuojama amerikietiška kapitalistinė visomenė ir lietuvių miesčionija. Trečiasis P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs” susilaukėmažesnio dėmesio, o kartais ir prieštaringų vertinimų. Šiame romanerašytojas siekė pavaizduoti mūsų liaudies žmonių gyvybingumą, jų buities irpapročių džiugiąją pusę, jų sveiką sąmojį ir lakią vaizduotę, jų veržimąsiį šviesesnį rytojų ir laisvesnės bei laimingesnės ateities troškimą, jųneapykantą ponams ir prispaudėjams, pagaliau revoliucines tendencijas beitradicijas. Ryškiausiai P. Cvirkos talentas iškilo antrame romane „Žemėmaitintoja”. Vos pasirodęs 1935 m., šis romanas tuoj visuomenės buvosutiktas kaip išskirtinis lietuvių literatūros reiškinys ir pažymėtaspremija. Romane buvo paliesta viena aktualiųjų ir opiausių Lietuvosgyvenimo sričių – žemės reforma. Visi jo romanai labai aktualūs, tiesiogsklidini ano meto svarbių socialinių įvykių, reiškinių, faktų, juose visadagalima apčiuopti rašytojo gyvenamosios epochos pulsą. P. Cvirkos romanųplatų įvertinimą yra davęs A. Bučys: Galima pagrįstai tvirtinti, kad P.Cvirkos įnašas į lietuvių romano raidą yra keleriopas. Pirma, jis sukūrėnaujas socialinio romano atmainas, pagrįstas rašytojo gyvenamojo metoaktualiomis problemomis, žmogaus ir tautos istorinių lūžių panoramą.Socialinės bendruomenės ir individualios žmogaus būties sąveika čiaorganiška ir visaapimanti, o rašytojo pozicija remiasi liaudiškumo irrevoliucinio visuomenės pertvarkymo kriterijais. Antra, P. Cvirka įvedėlaisvą ir nesuvaržytą pasakojimą, natūraliai suderindamas įvairiaspasakojimo intonacijas, įtvirtindamas lyrizmą kaip svarbią sudedamąjąrašytojo pasaulėjautos dalį. Trečia, P. Cvirkos sukurti romano modeliai,kad ir nebūdami iki galo tobuli, ir žanro požiūriu labai paįvairinolietuvių romaną, darė poveikį tolesnei jo raidai, padėjo atsirasti naujiemsjo tipams. (Bučys, A., 1979, 36-37 ). P. Cvirka nebuvo vien geriausių savo pirmtakų tradicijų tęsėjas. Įtradicijas jis visada žiūrėjo kūrybiškai, perimdamas tik tai, kas ištvėrėlaiko išbandymą, kas buvo aktualu gyvenamajam metui, atitiko naujasliteratūros raidos tendencijas. Todėl tradicijas jis visada savaiptransformuodavo, papildydavo sukaupta literatūros pažinimo patirtimi,atsižvelgdamas į sau, kaip rašytojui, keliamus uždavinius. Jis daug kuobuvo novatorius, į lietuvių literatūros istoriją įėjęs ir kaip trijųskirtingų romanų tipų autorius, kiekviename romane sugebėjęs atskleistisavitą pasakojimo būdą, suteikęs pasakotojui specifinę romano tipuireikalingų bruožų. Visi P. Cvirkos romanai žavi pasakojimo laisvumu irgražia lyrinės bei humoristinės intonacijos derme.
3. ROMANO „ŽEMĖ MAITINTOJA” MENINIO PASAULIO STRUKTŪROS ELEMENTAI
Du nepriklausomi Lietuvos dešimtmečiai lietuvių literatūrai buvospartaus brendimo metai. Įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę,rašytojai rinkosi literatūros raidos ištobulintus meninės išraiškos būdus.Naujos srovės, žanrai, naujos kūrybinės nuostatos išaugo ant tvirtotradicijų pamato – žemdirbio buities ir pasaulėjautos, tautosakos irmitologijos vaizdinių, istorijos prisiminimų. Savo ruožtu socialinėspermainos skatino ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų. Sulaukęs kritikos priekaištų po romano „Frank Kruk” pasirodymo, P.Cvirka „Žemei maitintojai” pasirenka itin paprastą kompoziciją ir siužetą:beveik nuosekliai pasakojamas pusantro dešimtmečio trunkantis Taručiųšeimos gyvenimas, net nepažeidžiant chronologijos, o įvykių grandinę pinantiš šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo epizodų. „Žemė maitintoja”, – rašė J. Šimkus, – tai epochinės reikšmėsromanas mūsų literatūroje. Galimas daiktas, kad tą laikotarpį ir tuosžmones kas nors dar geriau pavaizduos, bet kol kas Cvirka padarė tikvienas. (Šimkus, Jonas, 1986, 215).
3.1. Tematika ir veiksmoeiga
Epochos įvykiai – tai Lietuvos socialinis-politinis gyvenimas:žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija,valstiečių ūkių varžytynės. Visus įvykius vienaip ar kitaip išgyvena,aptaria, vertina pagrindinių romano veikėjų – Juro ir Monikos Taručiųšeima. Jų šeimos kūrimosi, ūkininkavimo pradžios ir eigos, vaikų gimimo,augimo ir jų likimo istorijos – dar viena romano tematikos plotmė, kuriaipriskirtina Juro ir Monikos meilės bei jų gyvybinės energijos saviraiška,jos resursai. Trečioji tematikos plotmė – naujakurių santykiai suVišinskynės dvaro ir kumetyno gyventojais, kasdieninė socialinė būtis,socialiniai konfliktai. Kadangi romano tipologija nusakoma remiantis ir tematiniaiskriterijais, galima teigti, jog P. Cvirkos romanas yra socialinis. Atrodo,kad pačiam rašytojui, užaugusiam kaime, rūpėjo suvokti, kaip gebėjolietuviai kurtis savo žemėje tarsi be nieko – be lėšų, be paramos. Dėmesįtraukiantis yra žmonių optimizmas. Tokią autoriaus poziciją atskleidžiaJuro ir Monikos bendro gyvenimo pradžios detalės. Kumetynėse būtent Juruiir Monikai buvo iškeltos mažutės vestuvės – išleistuvės pirmiesiemsnaujakuriams, atsiskyrusiems nuo dvaro. (Cvirka, Petras, 1977, 15). Rašytojas nepamiršta priminti, koks „turtingas” buvo Tarutis tuometu: Pinigų neturėjo ir degtukui nusipirkti. (Cvirka, Petras, 1977, 15).Galima puikiai suvokti rašytojo norą kuo išsamiau aprašyti lietuviųgebėjimą kurti gyvenimą, jų pastangas kabintis į jį, žmonių prieraišumo,pasitikėjimo vienas kitu motyvus. P. Cvirkai rūpi pabrėžti pagrindiniųveikėjų kilmę, kad tarsi savaime suprantamas pagalbos ir paramos motyvasbūtų atmestas: Monika pašonėje neturėjo nei tėvų, nei brolių, gal tik vienąkitą giminę – devintą vandenį nuo kisieliaus. (Cvirka, Petras, 1977, 15).Žinoma, kad Petrą Cvirką viliojo vidinė žmogaus galimybių gelmė, nes patsjis buvo patyręs daug vargo ir puikiai suprato savijautą kito žmogaus,kuriam gyvenimą tenka pradėti su tokiais „turtais”: Monikos kraitis tilpomažoje skrynelėje, kurią kitą rytą išsivežė pasisėdus. Tuo ir baigėsivestuvės. Niekas jų nepalydėjo į naują šalį. Paskum skolintą vežimą sekėJarmalos dovanota ožka, kurią išdaigininkai apkabinėjo skuduriukais, pokaklu parišo varpelį. (Cvirka, Petras, 1977, 17)Socialinis konfliktas tarp smulkiojo valstiečio ir dvarininko yrapagrindinė varomoji „Žemės maitintojos” siužeto jėga, – teigia J. Žėkaitė.(Žėkaitė, Janina, 1970, 228). „Žemėje maitintojoje” tokiu varikliu galėtumepavadinti pakankamai uždarą, autonomišką viensėdijos valstiečių šeimosgyvenimą ir neišvengiamus tos šeimos kontaktus, santykius su gamtine beisocialine aplinka. Tarybinė literatūrologija paprastai labiau pabrėždavopastaruosius bruožus, – primena P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 322).P. Cvirka pasirinko paprastą, laiko išbandytą, bet ir neišsemiamą siužetą –tam tikrą šeimos gyvenimo atkarpą, ir būtent dėl to romano „Žemėmaitintoja” siužetas kritikų, be abejo, ir J. Žėkaitės, buvo vadinamasprimityviu. Tačiau P. Cvirkai jo pasirinkimas siužetinę šeimos linijąvaizduoti nuo šeimos gimimo iki jos gyvavimo pabaigos neatrodė tuo metuprimityvus. Nepataikavo jis ir skaitytojų vaizduotei – nepridėjo neiprologo, nei epilogo, kurio tarsi savaime reikalauja pagrindinio romanoveikėjo Juro likimo klausimas. Paskutiniame romano sakinyje (Savanoris buvo pirmas toje naujojekovoje už žemę, už duoną) – pagrindinis žodis yra „naujoje”. Juk pirmas jisjau buvo, už žemę, už duoną plušo nuo jaunų dienų, tad žodžio „nauja”semantinis laukas ir yra visas romano epilogas. Žodžio reikšmė suteikiaoptimistinių vilčių ir leidžia prieiti prielaidą, kad ne visos kovos būnapralaimėtos. „Nauja” kova gali būti laimėta. Tokia yra gyvenimo realybė, iršios minties turbūt pakako rašytojui Petrui Cvirkai, taip lakoniškaibaigusiam romaną. Siužetinės linijos aukščiausi taškai sutampa su šeimos egzistavimogražiausių bei skaudžiausių išgyvenimų amplitude: vaikų gimimai, jų mirtys,Monikos liga, o visa kita – darbas, trumpos atokvėpio, pramogų akimirkos irbeveik jokių nukrypimų į pašalines peripetijas. Bet vis dėlto kylaklausimas: kodėl P. Cvirka lėmė savo herojams tiek daug, kodėl Jurui jis„uždėjo” titanišką jėgą? Pavyzdžiui, netekusį artimųjų, Jurą aprašo taip:Vėl arimuose, vasarodirbėj, supamos didelio liūdesio, praėjo dienos. Juruiatrodė, kad pagaliau iš jo atimta viskas, kas buvo brangiausia. Kaip tasperšautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas. Praslinkometai… Tokią Petro Cvirkos poziciją vaizduoti žmogų – titaną jam diktuojane kas kita, o savosios tautos gyvenimo pavyzdžiai. Suvokti tokiaspastangas padeda rašytojo užrašų knygelių apie būsimus kūrinius keliųpadrikų štrichų citavimas: Aprašyt to meto kaimo pramogas, žmonių gudrumą,slepiant grūdus, maistą, kaip į girią išeina šeimos, vyrai…kovai…(Cvirka,Petras,1986, 177). Matyti, jog P. Cvirka tiki savo tautiečių dvasinestiprybe, fizine ištverme, mokėjimu rasti savyje gyvybinių syvų, gebėjimugyventi dėl ateities. Juk daugelio lietuvių kartų gyvenimas aukojamas dėlateities. Tokia archetipinė lietuvių savimonė. Taigi grįžkime prie siužetinės romano linijos. Dvarininkas romanevaizduojamas tik vienas – Jarmala. Bet juk tai nebe grafas Višinskis,absoliučioje savo valioje laikęs kumečius. Tarutis yra visuomenės narys,kuriems kuriamas seimas, kuriuos nori patraukti besiriejančios partijos,kuriems yra skirta žemės reforma, ją įgyvendinti pasirengę „padėti” bankai.Būtent jiems skirta nepriklausomybės iliuzija, sunkus gyvenimas dabar iršviesi ateitis. Tad ar Jarmala yra iš tiesų charakteringiausia griaunamojijėga? Deja, ne. Stiprų smūgį ekonominiams Taručio gyvenimo pagrindamssuduoda viską nusiaubusi audra. Be abejo, P. Cvirkos kaimiškoji prigimtisneleido jam kurti romano – pasakos, kuriame gamta būtų tik gėrio ir gausosšaltinis, nes atšiaurus Lietuvos klimatas ne kartą, kaip pateikiarašytiniai šaltiniai, koregavo ir Petro Cvirkos – vaiko planus. Taigirašytojas nesistengia aprašyti pirmąjį žmogų, nugalėjusį gamtos stichiją.Ne, toks Juras tikrai nėra. Kita vertus, romane Jurą ir Moniką nuolat lydiamžinas žmogaus ir gamtos ryšys: lietus – pirmąją vestuvių naktį; žvaigždės– nuolatinis ir vienintelis atsiskyrusių naujakurių ryšį su pasauliupatvirtinantis objektas (žvaigždės žiūri į juos, stebi juos, jomis nuolatgrožisi Juras); audra – gamtos galybė, jos niekam neatsiskleidžianti staigienergija skirta žmogaus mąstymui tobulinti. Deja, ir Jurui tenka sunkus
amžinųjų jėgų išbandymas. Kaip teigia P. Bražėnas, visos siužetinės linijos turi savokulminacines aukštumas: motinystė – vaiko mirtį, šeima – motinos mirtį,naujakurys – varžytines, gamta – viską griaunančią audrą. (Bražėnas,Petras, 1998, 323). Žmogaus ir gamtos santykių neišvengė gal nė vienaslietuvių rašytojų kūrinys, o tai, ką P. Cvirka meniniu sumanymu lėmėištverti vienam Taručiui, patiria ir patirdavo ne viena karta, ne vienatauta, ne viena šalis. Gamtos ir žmogaus dermė ir šiandien tebėra vienaaktualiausių problemų – stichiškai įsisiautėjusios ar už mūsų ekologinesnuodėmes kerštaujančios gamtos jėgos. (Bražėnas, Petras, 1998, 324). Taigi galima drąsiai teigti, jog P. Cvirkos romano siužetas yrapaprastas, bet tikslingas, nepretenzingas, tačiau funkcionalus. Vienintelisromano „Žemė maitintoja” siužetui netinkantis epitetas – primityvus,kadangi siužetas yra kompoziciškai sutvarkyta fabula. Būtent tokią funkcijąP. Cvirkos sumanymu šis elementas ir atliko.3.2. Problematika irkompozicija
Skaitytojui, mėgstančiam įsiminti smulkiausias detales, kartaisnorėtųsi sušukti: „Negali būti!” Mat kartais P. Cvirka per daug smulkiaiaprašo Taručių gyvenimo „gerėjimą”, tiksliau sakant, kelią nuo „ožkos” iki„batisto suknelės” ( Motina buvo pasipuošusi savo geriausia batistosuknele. Pirktinio drabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. Jukji pirmąkart ta suknele vilkėjo…) (Cvirka, Petras, 1977, 50). Tokiaisatvejais vertėtų prisiminti, kad romano „Žemė maitintoja” problematika –tai ne tik tikrovės panorama ar aktuali socialinė dilema, kurios sprendimąrūpi aprašyti Petrui Cvirkai. Problematiką pildo žmogaus egzistencinėsproblemos, jo gebėjimas mokėti daryti „viską iš niekur”. Tokias galiasžmogui suteikia meilė. Anot P. Bražėno, Cvirka vaizduoja abipusės meilėsistoriją, nė karto nepažeistą nei išdavystės, nei jokių trikampiosituacijų. (Bražėnas, Petras, 1998, 299). Rašytojas neaprašinėja jausmų, juos pakeičia gana subtiliaisgestais, judesiais, poelgiais, intencijomis, kuriuos gerai jaučia irgreitai sugauna mylinti siela. Tokių iškalbingų detalių galima rasti visameromane: dažnai Juras puolasi užvaduoti Moniką darbuose, rūpinasi jospašlijusia sveikata po pirmojo gimdymo ir atvirai grožisi ja, atsigavusia,pastambėjusia, antrą sūnų pagimdžiusia ir naują gyvybę nešiojančia. Taigimeilė romane traktuojama kaip iššūkis skurdui ir vargui, o Juro – vyrodominavimas šeimoje – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių šeimossantykių archetipas, kuriam iš gerosios pusės atskleisti P. Cvirka negailidetalių visame romane. Nevertėtų pamiršti, kad iš negausios lietuvių prozospavyzdžių skaitytojų sąmonėje jau buvo įsitvirtinęs kitas archetipas, kurįpateikė rašytojos moterys: Žemaitė, pateikusi nevykelių vyrų Vingių Jono irPetro Kurmelio paveikslą, G. Petkevičaitė – Bitė apsakyme „Dievui atkišus”atskleidusi liūdną suvedžiotos dvaro samdinės Magdės (dvaro samdinė buvo irMonika) istoriją. Petro Cvirkos pozicija priešinga: kaimynai, stebėdamilaimingus Taručius, samprotauja: Sako, jei neturtas, vargas – ir meilėnieko nepadės, pešis kaip gaidžiai. Tu pažiūrėk į juos – pliki apsivedė, okaip jie vienas kitam – ranka rankon, pėda pėdon. (Cvirka, Petras, 1977,63) Taigi galima teigti, jog rašytojui rūpėjo atkovoti arba tiesiogpabandyti pasakyti, jog Lietuvoje gyvena ir mokančių mylėti bei kurtigyvenimą vien meilės, ne turto ar jo išskaičiavimo pagrindu vyrų. TodėlJuro Taručio paveikslas romane patrauklus ir įtikinantis, stebi ir žavi jovidinių galimybių gelmė, nesenkantis optimizmas, gebėjimas būti kitokiam,išsiskiriančiam iš bendruomenės, nors kartais ir juokingam. Anot P.Bražėno, griežčiau neapibrėžtą personažo nuotaiką sąlygoja irpsichologiniai motyvai (tiek tas Tarutis ir gaudėsi toje didžiojojepolitikoje), ir idėjinio charakterio sumanymo diktuojama būtinybė paliktijam laisvas rankas (juk jis ir po to, kaip sakė Monika, dar „juokinsžioplius” su savo šauliais). (Bražėnas, Petras, 1998, 330).
Vis dėlto Juras Tarutis įkūnija tai, kas buvo geriausia darbovalstiečių charakteryje ir kas dar tik brendo jų sąmonėje – suvokimą, kadreikia kovoti dėl duonos ir žemės, kad šiai kovai reikia atiduoti visąenergiją, vyrišką galią, sumanumą, ir šio tikslo siekdamas Petras Cvirkanepamiršta priminti, jog geriausias gyvybinės energijos šaltinis yra šeima.Tad ir Monika yra vienas šviesiausių moters paveikslų lietuvių literatūroje– mylinti, atsidavusi šeimai, kupina gerumo visiems. (Galinis, Vytautas,1983, 15)
Romano kompozicija irgi reikalauja atskiro dėmesio. Palyginti mažosapimties romanas (nėra nė 200 psl.) suskirstytas į 22 skyrius, kurie žymimiromėniškais skaitmenimis. Paprastai vieną skyrių nuo kito skiria ne tiklaiko, bet ir problemų bei motyvų įvairovė, dažnai veiksmas skyriuoseskaldomas į dar smulkesnius epizodus ir scenas. Bet vis dėlto sąsajųkompozicijos sąrangoje galima įžvelgti. Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, kompozicijoje įžvelgiamos dvilinijos: viena – orientuota į meninį laiką, kita – lyg ir skirta meninėserdvės „apgyvendinimui”. (Bražėnas, Petras, 1998, 324) Pavyzdinis turėtųbūti pirmasis romano skyrius, kuriame pateikiama ekspozicija, išaiškėjaskyriaus tematika bei problematika, šiam tikslui pasiekti puikiai derastiliaus priemonės (aprašymai, monologai, dialogai). Tokį pat meninį principą P. Cvirka taiko septintajame(šventadienis, šeimos iškyla, šaulių renginys ir iškilusi problema –Jarmala ieško žindyvės savo dukrai). Keturiolikto skyriaus akcentai – žinios apie perversmą, naujaspavasaris tuščiais aruodais, „geradario” Jarmalos pažadas duoti sėklos ir„prašymas” leisti sūnų į dvarą piemenauti; šeimos gyvenimo pakitimai –Kaziukas piemenauja, Monika laukiasi trečiojo. Dvidešimt antrajame(paskutiniajame) romano skyriuje (trumpiausiame visame romane) beveikkiekviena pastraipa informuoja apie ką kita: Klangių jaunimo dvasinis„merdėjimas”, žmonių emigracija, dirvonuojanti naujakurių žemė, šeimosgyvenime – Monikos liga, mirtis, laidotuvės, Taručio išvykos į Klangiusrezultatas – streiko komitetas. Pažvelgę dar kartą, randame gana tolygųkompozicinių taškų išdėstymą: I – VII – XIV – XXII. Kituose skyriuose aprašomi vienalytiškesni veiksmai, konkretesnėveiksmo vieta: naujakurio ūkyje, už viensėdžio ribų – miestelyje, kaimiečiųsueigose, dvaro laukuose, Kaune. Ritmo tolygumas, nuosekli veiksmo vietoskaita autoriaus sumaniai paslėpta, bet akivaizdi. Atidžiau pažvelgus į dvi kompozicines romano skyrių grandinesrandame dar vieną rašytojo meninę įžvalgą patvirtinantį dėsningumą: šeimos„grandinėje” lemiamas faktorius yra laikas, t.y. chronologinis principas, oantrojoje – Taručio ir aplinkinio pasaulio santykių – liniją siejaspinduliniai erdvės, veiksmo vietos, veiksmo dalyvių ryšiai: Taručiai,Jarmala, kaimynai, klebonas, nuovadas, miestas, audra, emigracija,mokytoja, kurių centre – Juras Tarutis. Daugiausia kritikos yra susilaukęs P. Cvirka už VIII, XIII bei XVskyrius. Tai audros (VIII) bei Taručio samprotavimų apie mokslą, švietimąir mokytus žmones skyriai (XIII ir XV). Audros epizodas išsiskiria tuo, jogromano laikas – vidurvasaris, o žmonės paliekami be derliaus. Taigi gresiabadmetis. Kritikų nuomone, šis skyrius tėra tarsi specialiai sugalvotasnaujakurių ryžtui atskleisti (kontrasto principu). Net du skyriai, skirti mokslo motyvui, atskleidžia ne Taručio, orašytojo požiūrį į švietimą. Šie skyriai išsiskiria iš kitų motyvacijossilpnumu, iliustratyvumu, idealizacija. Neišvengta čia ir šaržo elementų.Pavyzdžiui, XV skyriuje aprašomas Juro Taručio bendravimas su mokytoja,besiskundžiančia įžūlėjančiu Kaziuko elgesiu. „Mokslinyčia”, – meta Jurasjai įkandin, nors pats svajoja apie mokytus savo vaikus. Galima tikpasidžiaugti, jog Petras Cvirka nesistengė idealizuoti pagrindinių romanoveikėjų. Tačiau būtina dar kartą sugrįžti prie romano pabaigos – XXIIskyriaus. Didžiausią kompozicinę duobę, kaip minėta, randame romanopabaigoje, – teigia P. Bražėnas. (Bražėnas, Petras, 1998, 325). Toliau jisteigia, kad skyriaus tarp Monikos mirties ir Taručio išėjimo į sukilimątikrai trūksta. Ypač šokiruoja Monikos laidotuvių sceną aprašantis sakinys:Pakasė Tarutis pačią toje pačioje žemėje, kur ilsėjosi jų vaikai, tuo pačiukastuvu, kuriuo kažkada supylė dvarlauky ežiaženklius. (Cvirka, Petras,1977, 181). Beje, skyriaus pradžioje irgi aprašomos laidotuvės, bet: Atgulėmuzikantas į parapijos kapus. Muzikantas atgulė, Moniką – pakasė. Kokiameninė mįslė mums yra palikta Petro Cvirkos šiame skyriuje? Nė žodžio apielikusį gyvą sūnelį Jonuką, apie dviejų Taručių vyrų gyvenimą, tik išvada:Kaip tas peršautas šuo, ilgainiui Tarutis sulaižė, užgydė savo žaizdas.Praslinko metai. Galima manyti, kad rašytojas tiesiog vaduoja skaitytoją išpersmelkusių jį problemų rato, o gal papraščiausiai grįžta prie romanopavadinimo esmės – žemė maitintoja. Ta pati žemė – amžinasis ciklas, žmogus– mažasis ciklas. Belieka priminti, kad į mirtį XX a. pradžioje lietuviaižiūrėjo kiek kitaip – jos nebandė pergudrauti (džiova pjovė visus, kaspapuolė, karo suirutės, badmetis buvo natūralios atrankos laikmetis, kaiišgyvena stipriausieji), kita vertus, Juras pats kartą vos neįkišo galvos įkilpą (Nežinau, kas užėjo…dar kiek, ir būčiau pasikabinęs po skersiniu).(Cvirka, Petras, 1977, 92) Mano manymu, lakonišku kalbėjimu P. Cvirka jokiubūdu neatskleidžia Taručio atmestinumo, gal tik pabrėžia jo dvasinių jėgųišsekimą ir fiksuoja pralaimėjimą, kurio niekas neįstengtų pralaimėjimupavadinti. Juk ar gali žmogus pralaimėti gyvenimą? Ne. Pasakytų kitaip –taip lėmė likimas. Juk Juras matė ir įvertino Monikos pastangas žemėje ir,ko gero, galėtų pasakyti – vargo ir laimės kelias. Todėl lakoniška romanopabaiga tarsi perša mintį, jog iš vargų išvaduoja tik mirtis. Tokia būtųmano nuomonė, bet P. Bražėnas mano kitaip: Trumpai sakant, net taslakoniškumas, kurį dažnai nurodom kaip kūrinio privalumą, šiuo atvejunepateisina paskutiniojo romano skyriaus, tiesiog paskutiniojo puslapiogreitakalbės. Tik gal čia jau ne tik kompozicija kalta? (Bražėnas, Petras,1998, 326). Vis dėlto tai yra tikra, natūrali pabaiga, kadangi vargti, kentėtiir kaip nors ramstyti savo gyvenimą šie žmonės galėjo tik abu, nuolatsusiėmę už rankų. Kai Monika miršta, Taručių gyvenimas sugriūva. Pagalmeninę logiką toks gyvenimas nebegali būti atstatytas. Juras gali virstikovotoju, bet nebegalės būti tas, kas buvo. Šis P. Cvirkos sumanymas – tairomano charakterių autentiškumo bruožas, išskiriantis „Žemę maitintoją” iškitų romanų netradicine pabaiga.
3.3.Veikėjai
Petras Cvirka pateikia Taručių šeimą kaip vieną iš daugelio tokių,kuriančių gyvenimą naujomis sąlygomis: persekiojami panašių bėdų, rūpesčiųir išgyvenimų gyvena išartomis linijomis atskirti naujakuriai Jonas, Kazys,Tadas… Tačiau autorius atsisako paralelionio šeimų ar charakterio linijųvaizdavimo, apsiriboja minimaliu romano personažų ansambliu, ir todėlTaručių šeimos istoriją romane suvokiam metonimiškai – kaip dalį,nusakančią visumą, kaip vargingosios Lietuvos valsteitijos gyvenimą.(Bražėnas, Petras, 1998, 317). Trumpalaikiai, epizodiniai kaimiečiųpasirodymai romane tėra tik atskiri vieno didelio valstiečio buitiespaveikslo potėpiai. Kitų paveikslų detališkumui pabrėžti romane P. Cvirkaimasi vienos itin subtilios kaimo tradicijos – žmonių vadinimo arįvardinimo. Kaip žinome, kiekviename kaime žmogus tebuvo vadinamas arvardu, ar pavarde, ar pravarde, bet retai kada – abiem. Tokia tradicijapadėjo skirti žmogų iš panašius vardus ar pavardes turinčių žmonių rato.Tad P. Cvirka vardu ir pavarde teįvardina kelis antraeilius romanoveikėjus: Baltramiejus Linkus, Agnieška Duobienė. Tačiau Linkaus žmona tėratik Linkuvienė, Monikos draugė ir guodėja Marcė – tik pamestinukė Marcė. Kitų vyrų paminėtos tik pavardės. Tačiau rašytojui svarbuatskleisti jų socialinę prigimtį, todėl jis kaip pašalinis stebėtojas patskomentuoja savo sumanymą: Tos visos pavardės, kurias nešioja valstiečiai, –Beržinis, Muštinis, – liudijo apie jų tragišką kilmę. (Cvirka, Petras,1977, 97). Šios pavardės, kurių kilmė sietina su žodžiais „beržas” ir„mušti”, atskleidžia beteisių žmonių padėtį. Kiti personažai tėra tikvisuomeninių pareigų atlikėjai: klebonas, nuovada. Tik Jarmala dialoguosevirsta „ponu”, o pasakotojo kalboje jo pavardė skamba kaip savanaudiškumo,suktumo, gobšumo įvaizdis. Šitoks pasirinkimas neįpareigoja autoriausišsamiai atskleisti antraeilių personažų gyvenimo įvykių, suteikia galimybęrašytojui laisvai manipuliuoti pasirenkamų veikėjų reikalingumu. Kaip jau minėjau, veikėjų romane paminėta nedaug. Jų net negalimaskirstyti į pagrindinius ir antraeilius pagal kokius nors kriterijus, nesskirstymas itin paprastas: Juras ir Monika Taručiai yra pagrindiniai, okiti – tik statistiniai. Juos būtų galima grupuoti pagal tik šiam romanuibūdingus kriterijus. Rašytojo P. Cvirkos sumanymo esmę suvokiau tik tada,kai atidžiai ištyriau visus romane paminėtus veikėjus. Pirmoji grupė – taiJuro Taručio jaunystės, t. y. kumetynės laikų draugai: Linkus, Gruodis,
Dauba, Bepirštis. Mat būtent jiems atiteko žemės rėželiai netoli Taručio:Likusieji sklypai atiteko Juro kumetynės draugams: Linkui, Gruodžiui,Daubai, Bepirščiui ir keliems dar nepažįstamiems iš toliau. (Cvirka,Petras, 1977, 34). Baltramiejus Linkus – vienintelis veikėjas, kurį galėtume pavadintiJuro Taručio draugu. Mat jis žino ir sekė Monikos „bėdą”, kol Tarutiskovojo savanorių pulke. Šiam grįžus, Linkus Baltramiejus į šoną pasivedėTarutį, ir visi matė, kaip jam kažin ką pasakė. Dar viena frazė, kurią jispasako, atskleidžia artimą vyrų draugystę: Nueik nors nuraminti. Visi antjos šunis karia…- pasakė Linkus. – Nesigink, juk tu mergaitę…Kitoje Linkausfrazėje slypi ir vyriškasis solidarumas (Nueik, dėl žmonių akių), irsavotiškas gailestis Monikai: Galą pasidaryt norėjo. Ai, kas čia buvo!..skandinosi…išgirsi.(Cvirka, Petras, 1977, 11). Šiam personažui rašytojas romane skyrė dardaugiau dėmesio ir aprašė jo psichologinį lūžį. Romano pabaigoje būtent įšio žmogaus dvasinę būseną nukrypsta rašytojo dėmesys. Vertėtų paklausti,kokiu tikslu? Iš pradžių tarsi atrodo, jog tokia scena reikalinga visblogėjančiai valstiečių padėčiai atskleisti: Be reikalo, Juruk, guodi mane.Manai, kad aš iš paikystės kvailioju. Nesitikėjau, kad ateis laikas –druskos neturėsiu iš ko nusipirkt. (Cvirka, Petras, 1977, 169). Psichinė Linkaus būsena iš tiesų neramina: Bijojo vienas pasiliktinamie, net dienos metu ėmė rakinėti duris, naktimis neužmigo, vaikštinėjobasas pakampiais. (Cvirka, Petras, 1977, 166). Aprašydamas šios kaimynųproblemos sprendimą, P. Cvirka iš tiesų tik pabrėžia Monikos ir Juroišgyvenimų amplitudę. Mat Linkuvienei Monika atsako: Iš tų sunkumų,mergele, iš pavargio durnumas į galvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visilėkė į Brazilijas, štai Jurui ir man taip buvo. Toks nerimas, tokianiekurdėtis užeidavo, kad, rodos, prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikasmirė, ir varžytynės, o pernešiau, iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškisper daug į širdį ima, kaip ir aš. (Cvirka, Petras, 1977, 167). Iš kreipinio „mergele” suvokiame, kad autoriui terūpi priminti, jogJuras ir Monika – tik pirmieji naujakuriai, bet ne paskutiniai. Po jų einakita karta, puoselėjanti tas pačias gražesnio gyvenimo viltis savoježemėje. Minimalistinė detalė (šis monologas nepapildytas nei klausimu, neiatsakymu, nei pasakotojo žodžiais apie Linkuvienės reakciją į Monikosžodžius) autoriui pavyksta praplėsti romano siužetinę liniją (veiksmotrukmės detalė ir kitos šeimos dvasinės krizės pavyzdys) bei atskleistiMonikos gyvenimo patirties vertę, jos gebėjimą vis dar tikėti ateitimi. Šiame epizode svarbus ir Juro atsakymas Linkui : Buvo caras,vokietis, badmečiai, karai teriojo, o ar neiškentėm? Pernešim ir tuoskryžius. Ateis dar, Baltrau, ir mums laikai. Šis pavyzdys puikiaiiliustruoja rašytojo talentą detalėmis aprėpti vaizduojamą visumą.Manyčiau, kad būtent tai yra P. Cvirkos siekimas rasti naują formą, kam išesmės jis skyrė labai daug dėmesio. Juk šioje scenoje Baltraus būsenaaprašoma ir toliau: Linkus žymiai pagerėjo, išdulo baimė. (Cvirka, Petras,1977, 169). Kai skaitytojas jau pradeda tikėti Taručio žodžių apie ateitįįtaigumu Linkui ir atjautos jam verte, vėl yra šokiruojamas – Linkus išeinaiš namų, palikęs keistą daiktų simboliką: prie slenksčio buvo padėtaskirvis, švariai nuvalytos klumpės, dėklas nuo pelenų, ant jo laikraštis irant laikraščio – Linkuvienės brolio forografija. (Cvirka, Petras, 1977,169). Taip P. Cvirka nusako vargų naštos tikrąjį sunkumą, nuo optimistinėsJuro ir Monikos gyvenimo nuostatos pereina prie gyvenimo lemties klausimo,tarsi rengdamas skaitytoją Monikos mirties epizodui: ne visi viskąišgyvena, ne visada iškenčiamas dvasinis skausmas nesužaloja žmogausgyvybinės energijos šaknų, dažniausiai tiesiog nematomai jas sunaikina,palaužia. Tik keliems veikėjams Petras Cvirka suteikė šiokių tokių gebėjimų.Pavyzdžiui, romane minimas kalvis Divonyzas: Petronis buvo kalvis,savanoris, nepriklausomybės kovų metais sukilėliams ir partizanams taisęsginklus ir aštrinęs durtuvus. Jo gebėjimas – ne tik kalvystės amatoišmanymas, bet ir oratoriaus prigimtis: Divonyzas, apie kurį žmonėskalbėjo, kad jam nereikia žodžio skolinti, buvo įrašytas seimo atstovųkandidatų sąrašan, prie valstiečių frakcijos, kaip naujakurių gynėjas. Šiožmogaus optimizmas bei geresnio gyvenimo siekimas telpa į vieną jo lūpomisištariamą frazę: Jei reikės, mes vėl paimsime ginklus. Nusikalsime juos išnoragų. Lietuvoj nebus buržujų! Galima teigti, jog Petras Cvirka, keliaisštrichais paryškinęs kalvio paveikslą, norėjo patvirtinti bendrą to metožemiausiojo socialinio sluoksnio nuostatą – geresnio gyvenimo troškimą,kurio idėjomis gyveno ir Juras Tarutis. Įdomus ir kitas rašytojo Petro Cvirkos sumanymas – lietuvių talentųapibūdinimas. Manyčiau, jog minėdamas išvykstančių į svetimas šalis žmoniųbrangiausiųjų daiktų dalybas, rašytojas siekė kelių tikslų: primintiskaitytojams lietuvių tautos muzikalumą bei sentimentalumą. Juk šie bruožaiir kituose lietuvių rašytojų kūriniuose traktuojami, kaip aprašytų veikėjųnacionalinio charakterio bruožai. (Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės”Mykoliukas; romano „Pragiedruliai” Napalys ir kt.). P. Cvirka pabrėžiakolektyvinio muzikavimo tradicijas: Gale kaimo Simų Viktoras, Antanas,Jokubauskų Petras, Tadas ir Katinas – muzikantai dar prieš karą, kai visidvare kumečiais gyveno – jau laukė, pasitvėrę dūdas. Ir į naujakuriusišėję, laimingai susibūrę į vieną kaimą, jie neišardė savo orkestro.(Cvirka, Petras, 1977, 101). Koks svarbus kaimo žmogui ryšys su bendruomene, atskleidžia vyrųmuzikantų atsisveikinimo scena: Pašušvys, griežęs kornetu, paėmė tuojaukornetą iš Linkaus.– Noriu, – sakė jis, – vyrai, aš su jumis dar paskutinį kartą pagroti.Šimts nematė, kad daugiau neteks pūsti, krakadylius suės. (Cvirka, Petras,1977, 101). Sakinys Kornetą Pašušvys padovanojo Linkui, savo pusbroliui yraišskirtas į atskirą eilutę, taip norint pabrėžti, jog pačių brangiausiųdaiktų žmonės neėmė į svetimas šalis, norėdami bent šiokį tokį prisiminimąapie save palikti gimtojoje žemėje. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Tokiąišvadą iliustruoja sakinys, kuris beveik nesusijęs su kontekstu: Jonai, šepypkę, rūkyk ir mane atsimink. Abu pas mergas juk ėjom. (Cvirka, Petras,1977, 102). Neaišku, į kokį „Joną” kreipiamasi, kam šie žodžiai priklauso,nes rašytojui, matyt, labiausiai rūpėjo pateikti detalę – pypkę, kuri tampatalismanu. Vadinasi, toks sakinys „paklydėlis” iliustruoja bruožus –prisiminimų vertinimą. Apie artimus kaimynų ryšius, apie išvykusiųjų pastangas palaikytiryšį su gimtine liudija Monikos žodžiai: Jureli, Vilingiai parašė laišką išArgentinos, kur pernai išvažiavo. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Šiamesakinyje P. Cvirka pateikia daugiau informacijos skaitytojui: kur pernaiišvažiavo; iš Argentinos, nes į atskiras siužetines linijas lietuviųkelionės neišplėtojamos. Tačiau šalis, į kurias lietuviai vyko ieškotigeresnio gyvenimo, rašytojas mini: Prieš petrines iš Klangių išsiruošė įAmeriką trys šeimos, iš viso – dvylika žmonių. Patys stipriausi, tvirčiausivyrai ir moterys. (Cvirka, Petras, 1977, 100). Kitus rašytojas tiesiogpavadina „brazilijonais”. Tai tie, kurių kelionės tikslas – Brazilija. Šispavyzdys atskleidžia P. Cvirkos norą giliau analizuoti emigracijospriežastis. Jis tarsi gina lietuvių teisę gyventi geriau ir motyvuojaapsisprendimą – patys stipriausi, tvirčiausi. Šie epitetai patvirtina,kokia vis dėlto sunki socialinė padėtis buvo Lietuvoje – tvirčiausi,stipriausi neištveria vargo naštos, o ką kalbėti apie tuos, kurie yra irfiziškai, ir dvasiškai silpnesni. Išvykstančiųjų į svetimas šalis aprašymusdar būtų galima skirstyti į vyriškąją (jau pateikti pavyzdžiai) irmoteriškąją liniją. Matyt, toks buvo P. Cvirkos sumanymas – detalėmisatskleisti vyrų sentimentalų drovumą bei dar didesnį moterų jausmingumą: ĮTaručius atbėgo atsisveikinti Kaupienė su dukterimis ir Monikos jaunystėsdraugė, Pušušvių Autosė. (Cvirka, Petras, 1977, 101). Veiksmažodis „atbėgo”atskleidžia moterų ryšio stiprumą, jo vertę, o priedėlis „jaunystės draugė”išduoda pagrindinės veikėjos – Monikos – gyvenimo praeities detales, kurių,deja, romane nėra daug. Tik du kartus romane paminėta Monikos kilmė, tiksliau pasakius,minima tėvo linija, bet nė žodžio neužsimenama apie motiną. Kai Monikarinko pirmagimiui vardą, panoro pavadinti sūnų Kaziu. Tai atsiminimui busapie jos tėvą, kurį grafas girtas užmušė dvaro kūtėje. (Cvirka, Petras,1977, 22). Dar kartą rašytojo sumanymu Monikai leista prisiminti praeitį,kai ji eina į dvarą žindyti Jarmalos dukters: Tose žemėse, dirvose, dabarjau susmukusiose, iš dalies paverstuose į tvartus kumetynių namuose Monikapraleido juodžiausius samdinės mergos metus. Čia palaidojo tėvą, kentėjoblogų žmonių pajuoką, tyčiojimąsi dėl pirmojo meilės vaisiaus, norėjonusiskandinti. (Cvirka, Petras, 1977, 72). Tai beveik ir visos jos kilmę irgiminystės ryšius liudijančios detalės, belieka pridurti tik tai, jognuplaukę garlaiviu į Kauną, bandė išpildyti pusseserės prašymą: Kada būsiteKaune, neužmirškite pas mane, prie rinkos, šešioliktas numeris. (Cvirka,Petras, 1977, 52). Tad Monika ir teiraujasi dar garlaivyje: Kažin, kurisBaužų nmas? – ji paklausė apie vieną pažįstamą, pas kurį tarnavo jospusseserė. (Cvirka, Petras, 1977, 52). Tačiau susitikimas Kaune neįvyksta,iš to galima spręsti, jog rašytojas nesistengia plėtoti šalutiniųsiužetinių linijų, išsamiai pasakoti apie pagrindinių romano veikėjųpraeitį, vaikystę, kilmę. Jam kur kas svarbiau tiksliai ir trumpai pateiktiaprašomojo meto pagrindinių ir antraeilių veikėjų santykius. Pavyzdžiui,kelionei į Kauną besiruošdama Monika įsigijo batisto suknelę. Pirktiniodrabužio malonus kvapas tiesiog svaigino moteriškę. (Cvirka, Petras, 1977,50.). Tačiau P. Cvirka kita detale pabrėžia ribotas Taručių šeimos turtinesgalimybes: Skurlinius batelius teko pasiskolinti iš draugės, prisižadėjus,kad iki miesto važiuos basa ir tik ten apsiaus. (Cvirka, Petras, 1977, 50).Šis sakinys primena ne vieno rašytojo kūryboje paminėtą moterų taupumo irskurdumo pavyzdį – batai buvo vos ne didžiausias turtas, ir įsigijusiosjuos moterys labai taupė, vaikščiodamos basos. (Apie tai rašė Žemaitėapsakyme „Petras Kurmelis”, pats P. Cvirka yra sukūręs novelę „Kurpės”,kurioje aprašo tragišką samdinės Domicelės likimą būtent dėl nutryptų irsuplėšytų kurpių). Taigi Monika – ne išimtis. Tik reikia pridurti, jog P.Cvirka romane „Žemė maitintoja” pateikia ir daugiau žmonių solidarumo beigebėjimo pagelbėti vienas kitam pavyzdžių. Romano pradžioje (II skyrius)aprašytoje vaiko gimimo scenoje dalyvauja tik Monika ir Juras, užtat pogimimo P. Cvirka ir vėl stengiasi smulkiai aprašyti moterų būdą, jųsolidarumą tą džiaugsmo valandą. Svarbus vaidmuo šioje moterų „sueigos”scenoje tenka jau romano I skyriuje paminėtai Monikos draugei Marcei.Išgirdusi iš Taručio apie vaiko gimimą, Marcė apsisvarstė, kad pačiaireikia eiti: žinojo, kad neturi motina kažin kokių skanėstų nė pieno.(Cvirka, Petras, 1977, 21). Taigi jos ryžtas kuo nors padėti Monikai –moterų solidarumo bei atjautos pavyzdys, tačiau šioje situacijojegelbstinti yra trečioji grandis – Ulijona: Marcė nubėgo pas gerąją Ulijoną.Pas ją visuomet skrynioje, po rakčiuku, uoga, grybas, medaus koryslaikydavosi – vaistams, kaip ji sakydavo. Gal todėl ją ir vadino kumetynėse– Gerąją. (Cvirka, Petras, 1977, 21). Toks moters apibūdinimas pateikiamasromane tik vieną kartą, ir jis puikiai iliustruoja rašytojo sumanymąpriminti skaitytojams įvairią žmonių prigimtį, jų altruistinius jausmus.Šiam įspūdžiui sustiprinti P. Cvirka kuria trumpą, bet įtaigų Ulijonosmonologą: Širdis atsigaus moteriškei nuo to rūgštymėlio, sakau. (Monikai jiįkrėtė vyšnių į lėkštelę, į skudurėlį įvyniojo penkis gabaliukus gerojocukraus). (Cvirka, Petras, 1977, 21). Dalijimasis taip stropiai saugomu„turtu” – skanėstais, turinčiais gydomųjų savybių, – tai žmogaus rūpinimosibendruomenės nariais pavyzdys, Ulijonos gebėjimo suvokti, ko reikianusilpusiam moters organizmui, iliustracija. Tačiau jai svarbu pačiai viskąįvertinti, pamatyti, todėl ji taria: Bėgsiu pati pažiūrėti. Vyras – benejis išmano! (Cvirka, Petras, 1977, 21). Pateikdamas Juro lūšnos aprašymą apie vidurdienį, P. Cvirkaprimena, kad kiekvienos naujos gyvybės atėjimas į pasaulį – įvykis, kuriamnelieka abejingi net varguoliai: Gerokai įdienojus, Juro lūšnon susitelkėir daugiau moteriškių iš kaiminystės, kurios tūpčiojo aplink motiną,kilnojo vaiką, vystė, svėrė. Žinojo iš moterų kiekviena savo artimųjųpadėtį, todėl ateidama viena atsinešė vystyklų, kita margą juostą, išbatisto. Ulijona porą marškinėlių prižadėjo – ir dar vienerius pasiūsiantiiš didesnių: išaugę vaikai, o daugiau jai neprireiksią. (Cvirka, Petras,1977, 22). Romano pradžioje minima ir kita „sumani moteris” – Vanagienė. Apieją išgirstame iš Monikos, kalbančios su grįžusiu iš kovų Juru: Galvaaptemo…kvailiojau…parako gėriau, įkalbėjo boba ta, Vanagienė…(Cvirka,Petras, 1977, 13). Žodis “boba” išduoda moters amžių – pagyvenusi moteris.Be to, paprastai tokiu žodžiu „apdovanojama” kokią nors gyvenimo bėdų sritįišmananti moteris, gal sukta, gudri, patyrusi. Taigi jos „talentas” –moterų „paslapčių” sritis. Romane jos daugiau rašytojas nemini, kitokiųšios moters gebėjimų neaprašo. Kitas labai svarbus naujakurių bendruomenę egzaminuojantis įvykis –Taručių pirmagimio Kaziuko liga ir mirtis. Skaudus įvykis reikalauja žmoniųsutelktumo, paramos ir pagalbos. Pirmiausia Taručiai sulaukia dvasinėsparamos: Nepastebint į vidų įkiūtino davatkėlės – Marcė ir Karusė. Be jųneapsiėjo nė vienos laidotuvės. Abi nepamainomos giesmininkės… (Cvirka,Petras, 1977, 131). Jų apsilankymo tikslas – prikalbinti tėvus kviestisūnui kunigą. Jos puikiai žino Taručio nuomonę: Žinom, kad jūsiškis ne priedievo. Valia kiekvienam šiaip ar taip mąstyti. (Cvirka, Petras, 1977, 132).Taigi davatkėlėms rūpi įkalbinti Moniką. Tam tikslui pasiekti jos vadinamotiną „Monikute”, „Monikut”. Pateikia jos ir Selmoko atsivertimo pavyzdį:Štai Selmokas – netikėjo. Ką jis jaunas nedarė, Jėzusėliau, nuo kryžių akisbadinėjo, o kai sveikatos nustojo, šonus pragulėjo – šaukėsi prieišganytojo. (Cvirka, Petras, 1977, 132). Nors Taručio įkalbėti nepavyksta(Tu jam duona – jis tau akmeniu, – bambtelėjo pirmoji, nešdama ilgus sijonopridurkus pro duris), tačiau Monika patiki moterėlių kalbomis, ir todėltaria Jurui: Man vis vien. Jeigu nebus geriau, tuščia jų – parvežtumkunigą. (Cvirka, Petras, 1977, 133). Juras Tarutis vis dėlto bando ieškotikitos, realesnės pagalbos: Juras beveik tekinas pasileido į kaimynus, pasLukošių, kuris karo metu buvo sanitaras. Ir ten patarė ligonį vežti įKauną. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Ši citata atskleidžia Juro ir Monikostikėjimą kaimo bendruomenės nariais, labiau išmanančiais sveikatosklausimus, tačiau iki graudulio skaudu suvokti, kad be šio žmogaus žodžiųjie tik sielvartavo budėjo prie vaiko, bet neįvertino situacijos rimtumo.Matyt, P. Cvirka labiau norėjo atskleisti šeimos susitelkimą skaudžiąnelaimės valandą ir svarbiausią neveiklos priežastį – pinigų stygių irJarmalos beširdiškumą: Teko užsukti į dvarą. Tėvui buvo sunku ir pagalvoti,kad jam reikės kalbėti su žmogumi, pražudžiusiu vaiką. Kitos paspirtiesnebuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 134). Jarmala teduoda tik dešimt litų (Jurasgailėjosi, kad nesviedė tų dešimties litų Jarmalai į veidą, ištiestų lygpasityčiojimui, bet lygiai tiek duoda ir kaimynai: Linkuvienė iš skarutėsišrišo dešimt litų. (Cvirka, Petras, 1977, 134-135). Tokiu gretinimurašytojas atskleidžia du dalykus: nelaimė suartina kaimo žmones, bet ponosąžinės ji negraužia: nors parodė didelį susirūpinimą, bet Jarmala stovėjonepaleisdamas radijo sukiklio, po Jarmalos pirštais iškilo ir šilta srovepasiliejo nauja smuiko melodija. (Cvirka, Petras, 1977, 135). Jarmalosabejingumą kompensuoja Dauba, kuris arklį ir geresnius ratus pasiūlė,Linkuvienė, jau kelintą kartą vaduojanti Moniką: Be tėvo ir ligonio, vežimedar sėdėjo Linkuvienė. Motina dėl širdies negalėjo. (Cvirka, Petras, 1977,134-135). Linkų šeima romane gelbsti Taručiams ne pirmą kartą. Kai Kaziukasbuvo mažas, o Taručiai vyko į Kauną pas daktarus dėl Monikos negalavimų,būtent jie globojo vaiką: Jie išsiruošė tik priešpiečiais, palikę vaikąLinkams. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Ir paskutinę vaiko pagerbimo valandągelbsti Linkuvienė: Kaziuką pašarvojo tėvas ir Linkuvienė. (Cvirka, Petras,1977, 136). Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, jog rašytojasstengiasi visame romane išlaikyti žmonių gerumo ir pasiaukojimo aprašymoliniją, tačiau nekuria nė vieno iš paminėtų veikėjų išsamesnių paveikslų.Skaitytojams paliekama užduotis suvokti visos bendruomenės dvasiniusryšius, jų gerumo pavyzdžiais sukurti vaizduotėje bendrą naujakuriųgyvenimo atmosferą. Svarbiausias dėmesys romane tenka pagrindiniams – Juro ir Monikos –paveikslams. Jau minėtos kelios Monikos giminaičių detalės, panašiaiaprašoma ir Juro vaikystė: Išeidami iš kumetynių, įkišdavę tėvai jį į maišąsu broliu, pakabindavę prie sienos ar lovos kojos, įbrukdavę burnonmiežinės duonos kriaukšlę, nors dvėsk – neišlipsi iš užrišto maišo.(Cvirka, Petras, 1977, 40). Sužinome Juro „brandos” etapus: Šešerių metųvaikinas jau klebonijoje bandą ganęs, o nušalusias kojas šiltame karvėsmėšle šildydavęs. Penkiolika metų turėdamas, pirmąkart cukraus paragavęs.Mušdavę už mažiausią nieką – kraujas čiurkšlėmis tekėdavęs. (Cvirka,Petras, 1977, 40). Ši citata atskleidžia Juro stiprybės šaknis, tačiau taivienintelė Juro kilmę iliustruojanti pastraipa, daugiau romane P. CvirkaTaručio kilmės neaprašo, tik pabrėžia jo tvirtą būdą, keletą pomėgių(mėgsta stebėti žvaigždes; Juras net perkūnsargį bandė dirbti), artimaibendrauja su seminaristu, apiberdamas jį klausimais: O kas tas Galilėjusbuvo? Kalendoriuje radau. Norėjau apie jį daugiau sužinoti. Kai buvauKaune, ieškojau tokios knygos, bet negavau. (Cvirka, Petras, 1977, 110).Vadinasi, į dangų Tarutis žvelgia bandydamas įspėti pasaulio sutvėrimomįsles, tačiau nepriskiria šios misijos Dievui. Juro – bedieviopasaulėjautai atskleisti P. Cvirka skiria visą pastraipą: Juras augo labaidievobaimingose rankose. Jaunystėje tarnavo klebonijoje ir buvo liudininkuto nuolatinio prekiavimo išganytojo vardu. Jo ausyse tebeskambėjonuskriaustų, apgautų skundai, paniekintų tų pačių dievo žodžių skelbėjų. Irjis nejučiomis atitolo, atšalo nuo tikėjimo. (Cvirka, Petras, 1977, 107). Tokią Juro nuostatą rašytojas pabrėžia ir keliuose dialoguose:Sako, į dangų eisi, jeigu taip ir taip darysi, į pragarą, o ar mes išmanėm,kur dangus, pragaras. Ar žino kas? Niekas nežino. (Cvirka, Petras, 1977,107). Taigi Tarutis tiki tuo, ką žino, ką knygose perskaitė. Tai patvirtinaJuro bandymas pajusti žemės sukimąsi: Paskum išskaitė, kad, pririšęs kurnors iš aukšto plona viela sunkumą – gali patirti žemės sukimąsi. Dvaroklojime Juras padarė bandymą. Stebuklo ėjo žiūrėti visi kumetynių žmonės.Tačiau Jurui nepavyko įrodyti. (Cvirka, Petras, 1977, 108). Ši citataatskleidžia plačius Taručio interesus bei gebėjimą burti, telkti žmones,būti jų dėmesio centre. Tai žmogaus – pradininko bruožai, kurių P. CvirkaJurui suteikia ir daugiau. Drąsumas, ryžtas, savęs negailėjimas – tokių jobruožų pavyzdžių pateikiama romane: Juras nejučiomis pasidavė tai srovei,plėšė nuo stulpų, šventoriaus mūro krikščionių plakatus, skelbimus, klijavosaviškių, bėgiojo po kaimus su glėbiu proklamacijų. (Cvirka, Petras, 1977,28). P. Cvirka stengiasi pabrėžti jo vyriškumą, kai aprašo Juro norąneįvelti į agitatoriaus veiklą Monikos, kurios prispirtas išsisukinėja, kadpaslydęs ar susimušęs. Ji žinojo, kad vyras meluoja…(Cvirka, Petras, 1977,28). Atrodo, jog P. Cvirka kuria vienišiaus paveikslą, kuriam svarbu turėtisaugią šeimą ir asmeninės veiklos sritį, kurioje jie, vyrai, gali tiek daugnuveikti. Ir romano pabaigoje minimi Juro Taručio – organizatoriausįgūdžiai: Tarutis, viską metęs, išbėgo į miestelį. Tą pačią dieną Klangiaijau turėjo savo streiko komitetą. (Cvirka, Petras, 1977, 181). Vadinasi,daug bendraminčių Tarutis pažinojo, mokėjo įtikinti žmones ir jiemsvadovauti. Toks žmogaus gebėjimas reikalauja ir fizinės stiprybės. Šiąsavybę P. Cvirka atskleidžia aprašydamas Juro norą dirbti savo žemę, josiekius pastatyti trobą, ypač sumaniai jis taiso „pirmuosius” savo namus: Ovisa kita savo jėgomis sutvarkė: pelkių švendrėmis uždengė stogą, pasirovęssamanų, iš naujo užkamšė sienų plyšius, išplakė, sulygino dilgėliųprižėlusią aslą, sulipino šiokią tokią krosnį. (Cvirka, Petras, 1977, 14).Tikruosius savo namus Tarutis stato dirbdamas visus žemdirbystės ciklodarbus. Matyt, Cvirkai rūpėjo atskleisti įvairiapusį Taručio talentą, ramųjo požiūrį į būtiniausias vyro pareigas: Rudeniop, laisvesnis nuo darbųdvare ir savo laukuose, Tarutis sudėjo gyvenamajam langus, iš lentų likučiųsukalė prie durų tiltelį, kad basam vaikui žiemą būtų kur sėdėti. Tokį patpadarė asloje, prie krosnies. Užtvėrė ir darželį. (Cvirka, Petras, 1977,42). Aišku, kad P. Cvirka piešia Tarutį kaip atidų tėvą, rūpestingą vyrą,kuriam svarbi sodybos estetika. Svajonėse dar buvo ir kitų sumanymų:Nupirksiu gatavų mietų, užtversiu sklypą.<…>padarysiu tikrą bataniko sodą.(Cvirka, Petras, 1977, 42). Juro Taručio – žemdirbio vargų rašytojas nedetalizuoja. Tai tarsisavaime Juro gyvenimą tvarkantys darbų etapai, kuriuos naujakurys išmano išprigimties. P. Cvirkai svarbiau atskleisti jo norą daryti viską, dalyvautivisur ir nebūti tik stebėtoju nė vienoje gyvenimo veikloje. Tad Juras„tampa” artistu: Tais pačiais metais tiek buvo gausu vaidinimų, kad irJuras turėjo pasirodyti senovės lietuvių karo vadu. Rolę savanoriui tekomokytis gana sunkiomis sąlygomis, patį darbymetį: pyko apsiėmęs, nėjo įgalvą monologo žodžiai, bet vis dėlto, baigęs mėšlą mėžti, jis rolęišprakaitavo, ir žolinės išvakarėse, palikę net sergantį vaiką svetimiems,abu išdūmė puošti salės, sukalti scenos. (Cvirka, Petras, 1977, 64).Veiksmažodžiu „išdūmė” rašytojas atskleidžia Taručių norą gyventi įdomųgyvenimą, jų energiją, jaunystę. Literatūros kritikas P. Bražėnas šitaipapibendrina Taručio gebėjimus: Emocinį ir buitinį Taručio meilės beišeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo įprasmina ir sąmoningas jopožiūris, kai intymieji, individualieji motyvai susilieja suvisuomeniniais, pilietiniais. (Bražėnas, Petras, 1998, 306). Todėl romaneP. Cvirka dažnai mini fizinio Juro grožio detales: Tarutis žengė dideliaisžingsniais, iš tolo jo pušnys (batai) spindėjo. (Cvirka, Petras, 1977, 65).Taigi Juras – savo vertę ir orumą žinantis žmogus. Šiam įspūdžiuisustiprinti keletą kartų romane Jurą vertina Monika. Pirmiausia pateiksiuJuro, išsiruošusio į Kauną, išvaizdos aprašymą: Pats jis užsimovėperdažytas juodai kareiviškas kelnes, apsiavė didelius aulinius batus,apsikirpo ant sprando gulusius plaukus. Su šventadieniais drabužiais jisbuvo tiesus, jaunas, ir Monika kiekvienai jo būtų pavydėjusi. (Cvirka,Petras, 1977, 50). Tokiu būdu, labai subtiliai atskleisdamas, kadsutuoktiniai stebi vienas kitą, P. Cvirka kuria vienas kitą mylinčių žmoniųpaveikslus. Monikai jis suteikia progą didžiuotis Juro gabumais: Monikaiviskas buvo kaip sapne. Negalėjo atsidžiaugti vyru, kurį daugelis vadinoponu vadu, daugelis klausė patarimų. <…> Tikrai smagu turėti vyrą šaulį.(Cvirka, Petras, 1977, 66). Vadinasi, Moniką labiausiai džiugina fizinisvyro tvirtumas, jo vaidmuo bendruomenėje, jo gebėjimai. Na, o sveiką vyroprigimtį rašytojas iliustruoja Juro dėmesiu Monikai – moteriai. Jo elgesyssu pačia sulaukdavo ir kaimynų reakcijos: Žiūrėkite, savanoris ką daro supačia. Še, še, še, ar tik nesibučiuoja. Tai balandžiai – bučiuojasi.(Cvirka, Petras, 1977, 63). Net ir smuklę pamėgęs, Tarutis grįždavo namogerai nusiteikęs: paskum puldavo prie pačios ir darydavosi jai tokssaldukas, toks šilkinis, – nors prie žaizdos dėk. (Cvirka, Petras, 1977,162). Apie šiltus jų santykius galima spręsti iš retų kreipinių: Tunelynok, debesėli; Pyksti, zuikio skrandele? (Cvirka, Petras, 1977, 162;166). Tiesa, kartais iš Juro lūpų išsprūsta ir visai nešvelnus kreipinys:Gana, tu šarka, einam!; ponia sėdėsi namie; durniuke, lepšele; bobike;silkele. (Cvirka, Petras, 1977, 65; 64; 14; 12; 47). Bet šie pavyzdžiai –tai tik P. Cvirkos noras atskleisti šeimos „galvą”, su kuo Monika be jokiųišlygų sutinka. Būtent ši mylinčio vyro – Juro Taručio paveikslo pusė iryra novatoriaus P. Cvirkos sumanymas: Cvirkos novatoriškumas prasidedadrąsa pavaizduoti laimingos meilės istoriją.<…> Taigi jau pačiu užmoju – nenovelėje, o romane – papasakoti laimingos meilės istoriją, meile paremtosšeimos gyvenimą Cvirka metė drąsų novatoriaus iššūkį. (Bražėnas, petras,1998, 306). Taigi Juras rinkosi Moniką ne tik jųdviejų gyvenimui, bet ir naujamgyvenimui. Toks pasirinkimas įpareigoja, todėl visiškai motyvuotas romaneatrodo Juro siekis turėti namuose ne tik šeimininkę, vaikų motiną, bet irbendramintę, bendražygę, draugę. Taigi Juras yra kūrėjas, iniciatorius,naujos šeimos ašis, kuriai svarbiausia ne tik emocinė dviejų žmonių trauka,objektyvios socialinės šeimos funkcijos, bet ir sąmoningas savo pareigossuvokimas. Juk Monikos mokymo scenose Juras pasitelkia visą turimą liaudiesišmintį, skelbenčią mokslo vertę ir naudingumą: Jau viena kojaremi…pamatysi, visai kitas žmogus būsi. Prieš tave rojaus vartai atsivers.Ir ten be abėcėlės tik bulbes šventiesiems skusi. (Cvirka, Petras, 1977,46). P. Bražėnas teigia: Klausydamasis tokių monologų net šiandiennejauti juose anachronizmo, o Tarutį suformavusiu, jam tekusiu istoriniulaiku herojus stovi vos ne naujausių mokslinių idėjų aukštumoj. Moksliniųidėjų aukštumą čia, suprantama, suvokiama sąlygiškai, kaip romantišką jųatbalsį nemokyto valstiečio sąmonėje, bet Taručio siekius, jo intuityviasnuostatas jos iliustruoja įtikinamai ir realistiškai. ( Bražėnas, Petras,1998, 308). Bendrame pagrindinių veikėjų – Monikos ir Juro kontekste jauaptarta Monikos kilmės, jos gyvenimo sąlygos kumetynėse, tačiau būtinai darreikia aptarti Monikos paveikslo vaidmenį romane. Taigi jos paveikslodetalės suintriguoja skaitytoją jau pirmuose romano scenose: nekantrusmylinčios merginos lūkestis susipina su apgautosios įvaizdžiu: Davatkos netnuodėmės mėnesį ir tėvą žinojo; Nurūkė kaip papirosą ir numetė. Pražudėmergučei gyvenimą. (Cvirka, Petras, 1977, 6; 7). Plakama liežuvių, jinebetiki net mylimuoju: Ji vis bandė nuo jo nusigręžti. Per prievartąpriartino ją prie savęs ir pabučiavo į tvirtai suspaustas lūpas. (Cvirka,Petras, 1977, 12). Ją slegia vaisiaus naikinimo nuodėmė, todėl pačiosgamtos padiktuota meilė dar tik besibeldžiančiam į pasaulį kūdikiui yraslopinama, ją dažnai pakeičia natūrali neapykanta skriaudėjui – būsimovaiko tėvui. Monikos – motinos, būsimos gyvybės nešėjos, įvaizdis tarsisusilieja su romano pavadinimu: „Žemė maitintoja”. Juk to istoriniolaikmečio moteriai pratęsti gyvybę žemėje teko visai nepaisant neisocialinių, nei buitinių sąlygų. Kaip teigia kritikas P. Bražėnas, Monikospaveikslo meninis brandumas ir prasmė geriausiai atsiskleidžia nehierarchiškai sudėliojus tauriuosius jos bruožus ar apskritai jai būdingasmoralines savybes, o suvokiant ją tokią, kokia pasisuka į mus jąpasiglemžusiame gyvenimo verpete. (Bražėnas, Petras, 1998, 294). Romano pradžioje atrodo, kad P. Cvirka tęs nelaimingos, nemylimos,suvedžiotos ir paliktos moters gyvenimo liniją. Bėdos baisumą ne tikMonikai, bet ir kitoms to meto moterims ir literatūros kūriniuose, irrealiame gyvenime iliustruoja Monikos pastangos atsikratyti vaisiaus: Visiį mane liežuvius valė lyg į paleistuvę…nusiskandinti norėjau…bridau,bridau…iki kaklo…šalta buvo…nenorėjau mirti…(Cvirka, Petras, 1977, 13).Kaip matyti, Cvirka nesiskverbia į Monikos dvasinį pasaulį, jospsichologiją, tik užsimena apie „minčių tėkmę”, tačiau jos elgesį stengiasimotyvuotai pabrėžti. Kai Juras „apkabino”, „prislinko prie savęs”, tiek irtereikėjo Monikai, kad sugrįžtų saugumo jausmas: Po jo kareiviška milinepakišo galvą merga ir pravirko. (Cvirka, Petras, 1977, 12). Jos pastabumą,jautrumą P. Cvirka psichologiškai tiksliai iliustruoja santykių su Juru„atšilimu”: Surado bliuzelėje adatą ir siūlą. Moterišku stropumu ėmėtvarkyti kareivio drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 13). Tai bandymaspriglusti prie mylimojo, pajusti jo kūno kalbą: Pabaigusi siūti, jiprilenkė galvą ir visai arti prie kūno nukando siūlą. (Cvirka, Petras,1977, 13). Savanoris ilgai neatlaikė: Prispaudė ją ir pabučiavo dar kartą.(Cvirka, Petras, 1977, 13). Vėl atsiradusi dvasinė jungtis greitai tampavaromąja gyvenimo jėga. Kuklios vestuvės, bendro gyvenimo pradžia įsukaMoniką į naujų pareigų ratą. Bet rašytojui P. Cvirkai jos gebėjimai dirbtivisus lietuvei moteriai būdingus darbus nekelia abejonių: Sėdėdama prieverpstės, Monika seiliojo pirštus. Siūlas bėgo, lindo į gerklę, lygnuobodi, nepasibaigianti mintis. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Rūpinimasisšeimos drabužiais – dar viena Monikai „įkandama” pareiga: Nutarė pasiūti išsavo pamuštinio jam (Kaziukui) drabužį. (Cvirka, Petras, 1977, 115). Laukodarbai naujakurių ūkyje – irgi Monikos pareigos, tarsi savaime dvareišmokta: Iki saulėlydžio pasikamavo su šienu ir, kai kupetos ištiesė jųnamų pusėn ilgus šešėlius, susikabinę už rankų, juokaudami, su grėbliaispatraukė pieva. (Cvirka, Petras, 1977, 118). Net ir žindydama pirmagimįMonika yra vyro talkininkė, tik jau sielvartaujanti dėl lėtesnio darbo:pats turi matyti, kaip bėgioju, – čia rugių pėdas, čia vaikas, nežinau,kaip suspėt. Suplušusi, sudrėkusi. Kad ne tas žindymas, daugiau jėgosturėčiau. (Cvirka, Petras, 1977, 40). Tačiau greitai tas savęs negailėjimastampa pastebimas ir Jurui: Dažnai pati turėjo visokių priepolių, kvaitulių,kaip ir kiekviena persidirbusi, blogai mintanti, neatsigavusi po gimdymų.(Cvirka, Petras, 1977, 116). Bet Monika bando sau padėti: Džiovino jižoleles: puplaiškius, debesylus nuo širdies silpnumo, baugių sapnų.(Cvirka, Petras, 1977, 161). Taigi rašytojo pirmasis sumanymas Monikąaprašyti kaip darbščiosios lietuvių tautos atstovę, yra neginčijamaipavykęs. Ji rūpestinga jauna mama, gera draugė kaimynėms: Monika širdele,jeigu nesivilksi, paskolink žaliąją bliuskelę. (Cvirka, Petras, 1977, 64).Moterų „baltasis” pavydas dėl gražesnio rūbelio yra toks įtikinantis,iliustruojantis ir moteriškumo gelmes (noras patikti), ir bendravimodžiaugsmą (Monikai draugė paskolina skurlinius batelius kelionei į Kauną).Estetinė jausena – dar viena puikiai atskleista Monikos savybė: Tai gražuspodelės darželis – vienas žydėjimas; Juruk, pašerk tu kiaules, ašrengsiuos. (Cvirka, Petras, 1977, 64). Taigi Monikos rūpinimasis savoišvaizda sulaukia dėmesio. Net turto varžytynėms surašyti atvykęs nuovadasįvertina Monikos grožį: kai išėjo iš tumsas, susigėdau moma pavadinęs. Momadar jauno be-erno verta…(Cvirka, Petras, 1977, 158). Monikos širdies gerumą P. Cvirka aprašo detalėmis, keliaissakiniais. Pavyzdžiui, XIX skyrius baigiamas šuns Naro ir Monikosbendravimo scena: Moteriškė pakėlė jį ir prispaudė prie savęs kaip tikrąkūdikį. Žmogaus ir šuns kančia šią valandėlę pasidarė bendra. (Cvirka,Petras, 1977, 161). Šuo gina namų teritoriją nuo piktavalių žmonių, Monikaišgyvena svetimo vyro žvilgsnių „ataką”, ir abu jie pasijunta bejėgiai savonamų erdvėje. Monikos gyvenimas, skirtingai nuo Juro, Cvirkos sumanymu apribotastik viena – namų, šeimos – sfera, bet akivaizdžios Juro pastangos praplėstižmonos akiratį ir išmokyti skaityti papildo jos paveikslą vaizdingomis,nuotaikingomis jos elgesio detalėmis: Monika tikrai nusišluostė kaktojeiššokusius prakaito lašus. Nežinijo, ar drauge juoktis, ar pykti. Ji senuįpratimu vyrui uždavė per nugarą. (Cvirka, Petras, 1977, 46). VaizdingaMonikos kalba (Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi), neskaudus vyrobaksnojimas suteikia skaitytojui prielaidą, jog Monika yra tikroji namųšeimininkė, savo vyro partnerė, turinti mylimos moters statusą šeimoje.(Cvirka, Petras, 1977, 47). Jųdviejų sąjungą puikiai papildo pirmagimiosūnaus augimo istorija: Kiekvienam žingsny naujakurių porą lydėjo mažopadarėlio verksmas ir juokas. (Cvirka, Petras, 1977, 47). Aprašydamas „nebylės prakalbėjimo” sceną, autorius neformuoja jossąmonės, intelekto brendimo. Priešingai, aprašydamas Taručių kelionę įKauną, rašytojas tarsi mėgaujasi jos naivumu, bejėgiškumu, net vaikiškumu.Šitokio vaizdavimo siekis – kontrasto principu atskleisti Juro patyrimą, jopasaulio pažinimą ir tvirtumą, prie kurio taip lengva atskleisti Monikospasaulio ribas – jai tebuvo pažįstamos tik Jarmalos dvaro ir jo žemiųribojamos pasaulio paslaptys. Tačiau ši naivi moteris pasirodo esantipraktiška: Monika buvo įbauginta kalbų apie miesto kišenvagius; dešimtinę,vyrui nežinant, užsiuvo jo švarko pamušale; nešė prispaudusi krepšį,bijodama, kad iš jo kas neišimtų virtų kiaušinių. (Cvirka, Petras, 1977,52). Užkandinės, kino, vizito pas gydytoją epizoduose šalia naivios motersreakcijos atsiskleidžia ir Monikos taupumas, šeiminiškumas (Sakei – dalgįpirksi, dar žadėjai lempą) valstietiškas orumas ir pasipiktinimas miestolupikautojais: Trys markės! Mano, kad iš kaimo, tai ir kvailas. (Cvirka,Petras, 1977, 56; 54). P. Bražėnas monografijoje „Petras Cvirka” teigia,jog su užuojautos šypsenėle Monikos mokslus vaizduodamas ar rodydamas ją,pirmąkart į miestą patekusią, Cvirka anaiptol nesumenkina josintelektualinių potencijų, ne vienoj vietoj užfiksuodamas jos nuovokumą,blaivų protą, moterišką intuiciją, padedančią kai ką suvokti greičiau negušviesiausio kaime vyro galva. (Bražėnas, Petras, 1998, 302). P. Cvirkanesistengia vaizduoti Moniką prieinančią prie kokių ypatingų gyvenimoišminties išvadų, jos žavesiui ir meninei charakterio prasmei ir be topakanka ir bruožų, ir motyvų. Tačiau būtinai reikia atkreipti dėmesį įretkarčiais prasiveržiantį socialinės skriaudos jausmą. Dvaras jai ir dėljau minėtos tėvo mirties yra blogio ir neteisybės židinys. Tad apsipręsti,ar eiti žindyve pas Jarmalos dukterį, Monikai reikia didelių dvasiniųpastangų. Juk įsikurdama savo žemėje ji yra pažadėjusi: Verčiau vienąkartper dieną ėsime – ponų pastumdėliais nebūsime. (Cvirka, Petras, 1977, 72).Tačiau ji savo principų atsisako ne dėl savęs, o dėl savo vaikų: Kąsugriebus, iš ponų gavusi, nuo savo valgio nuvogusi, į antį įsidėjusipyragaitį, cukraus gabaliuką, nešė savo vaikams. (Cvirka, Petras, 1977,45). Monikai svarbiausia yra savosios šeimos socialinis saugumas, bandymassavo kūno syvais sumažinti Juro skolas Jarmalai: (Prižadėjo skolos šiemetnereikalauti ir mūs vaikams pirktines kelnaites, marškinius pasiūti, –tokiais žodžiais sumaišė Monikos protą Juras). (Cvirka, Petras, 1977, 71). Kai vis dėlto Monikos pastangos neišveda šeimos iš finansinėskrizės, rašytojas piešia jos bandymą rasti paguodą bažnyčioje. Žinant ganagriežtas autoriaus antiklerikalines pažiūras iš pradžių sunku suvokti,kodėl vienai brangiausių savo herojų jis patiki tokią misiją. Tačiau taitėra tik bandymas atskleisti Monikos – psichologiškai bepalūžtančios dėlsuniokoto derliaus (audros epizodas), dėl nekalto Kaziuko mirties, dėlsmuklėse vis dažniau užtrunkančio Juro, dėl svajonėse regėtos, bet gimusiosnegyvos dukrelės išgyvento sielvarto. P. Cvirka keliomis eilutėmisperteikia psichologiškai motyvuotą jausmų prieštaringumą, tikėjimo irnevilties sumaištį, bet nuo platesnių komentrų susilaiko. Monikos bandymasrasti paguodą bažnyčioje, tikėjime baigiamas jos nualpimo scena: Staiga jaišilta, nesava pasidarė. Atsistojo, norėjo išeiti. Akys aptemo. <…> Garsiaisuklikusi, Monika pargriuvo. (Cvirka, Petras, 1977, 147). Atsigavusišventoriuje, ji daugiau nebegrįžta į bažnyčią. Nesišaukia ji kunigo irmirties valandą. Juk jos ramstis – vyras, su kuriuo jai taip sunkuišsiskirti, bet prie kurio taip lengva išeiti: Daug valandų abu išsėdėjo,žiūrėdami vienas į kitą, laikydamiesi už rankų, kaip pirmojo jos gimdymometu. (Cvirka, Petras, 1977, 180). Vadinasi, nei charakterių skirtumai, neisunki vargų ir rūpesčių našta, nei neišvengiami pasižodžiavimai, nuomoniųsusidūrimai, nei penkiolika kartu praleistų metų neįstengė atšaldytijausmų. Gili, tikra, pirmoji ir vienintelė abipusės meilės istorija,nepažeista nei išdavystės, nei jokių trikampio situacijų – vienasgražiausių romano bruožų. P. Cvirkai pavyko išvengti sentimentalumo beiidealizavimo, kadangi didžiausią dėmesį rašytojas skyrė subtilių irnežymių, bet mylinčių sielų greitai sugaunamų gestų, judesių poelgių,intencijų fiksavimui. P. Bražėnas teigia, jog meninis rezultatas jauatlaikė laiko bandymą. (Bražėnas, Petras, 1998, 299). Romane būtent per Monikos paveikslą autorius atskleidžia paprastožmogaus daliai tekusią skausmo naštą. Tai ir jos bandymas atsikratytimeilės vaisiaus bei gyvenimo pabaigoje, po Kaziuko mirties, motinai likusiamžinoji kaltė, ir jos kitoks, gal kartais net nemotyvuotas santykis suantruoju sūnumi, kuriam lemta išgirsti tokius motinos žodžius: Abu tėvaibudėjo lyg prie pašarvoto, dalinosi su juo mirtimi ir gyvenimu, visaiužmiršę antrąjį, mažąjį Joną, kuris skambiu balsu reikalavo motinos: Tuvarge vargeli…Nutilk! (Cvirka, Petras, 1977, 131). Apskritai Jonopaveikslui, kaip jau esu minėjusi rašytojas skyrė mažai dėmesio, tad širomano linija labiau primena novelės žanrą, kuris autoriaus neįpareigojaatskleisti visų pagrindinių veikėjų likimo. Kodėl vis dėlto P. Cvirkanemini Jonuko net motinos mirties valandą, lieka dar viena literatūrosmeninio savitumo mįslė. Taigi P. Cvirkai tikslingomis ir efektyviomis meninėmis priemonėmis(šmaikštus pasakojimas, psichologinę potekstę turinčios detalės, subtilūsniuansai dialoguose) pavyko sukurti įsimenantį moters paveikslą,apibendrintą nacionalinį charakterį. Jame randame daug šviesiausių liaudiesžmogaus bruožų: meilę ir pasiaukojimą, darbštumą ir sąžiningumą, gerumą irdosnumą, kantrybę ir atsparumą gyvenimo negandoms bei kančiai, gebėjimąnugyventi gyvenimą oriai, susitaikyti su nebūtimi ir išeiti iš šio pasauliooriai su žodžiais lūpose: Vyturėliai virva…(Cvirka, Petras, 1977, 181). Detalių prasminis akcentavimas, jų tarpusavio sąsajos, mozaikinisscenos dėliojimas iš tarsi niekam nesakomų monologų ar labai trumpų, betgiliausią informatyvinę reikšmę meninei visumai turinčių monologų – visatai ir yra Petro Cvirkos naujos formos ieškojimų rezultatas. Patibendriausia, o gal net pati universaliausia kūrinio formos apraiška yra jožanras, kurį menininkas pasirenka savo idėjiniam sumanymui išreikšti. Betžanras yra ir taikomosios formos paskirties, ir aktyvaus grįžtamojo jospoveikio įrodymas. Romano žanras, kaip rodo jo raida, plėtojasi greičiau užteorinę mintį, – teigia P. Bražėnas, pridurdamas, jog pagrindinėsorientacinės takoskyros neaprėpiamose romano valdose rodosi prasmingesnėsnegu smulkių rėžių linijos, ir anksčiau pateiktas „Žemės maitintojos” kaipsocialinio romano apibūdinimas gali būti visiškai pakankamas, pridūrus, kadtokį apibrėžimą jau įteisino nacionalinė literatūrologija, kai kadapasiremdama, beje, kad ir netiesiogiai, paties Cvirkos samprotavimais.(Bražėnas, Petras, 1998, 320). Rašytojo nuomonė apie rašomą romaną išlikusi jo laiške M. Bulakui,dailinikui iliustratoriui, raižiniais ketinusiam papuošti knygos leidinį.P. Cvirka rašo: Na, geriausi linkėjimai. Girdėjai, Švietimo ministerijapaskyrė 5000 litų už geriausią šių metų romaną. Galutinai paskyrė. Taigijeigu neatsižvelgs į tai, kad mano romanas priešvalstybiškas irantifašistinis, gal laimėsiu premiją. Be to, ir „Spaudos fondas” paskyrė dutūkstančius! Būkime biznieriai ir stenkimės, kad tavo raižiniai, o manoproza šįmet išlaikytų ir laimėtų bent vieną mūšį. (Cvirka, Petras, 1986,243). Iš P. Cvirkos žodžių aiškėja labai įdomi mintis – vertinimo komisijaturinti nepastebėti tikrųjų autoriaus ketinimų. Kodėl pats autorius leidosau daryti tokią prielaidą? Pirmiausia, matyt, todėl, kad storokas buitiessluoksnis, kurį nulėmė vienos šeimos pasirinkimas, reikalingas žanrinioatspalvio paryškinimui puikiai, slepia tik romano pabaigoje atskleistą JuroTaručio – revoliucionieriaus (tą pačią dieną įkurtas Klangių streikokomitetas) sąmonėjimo kelią. Kita vertus, besikeičiančių išorinių sąlygųpiešinys, vidinė Juro ir Monikos charakterių raida, jų dvasinio pasaulio,minčių ir išgyvenimų ribų platėjimas ir psichologine prasme skaitytojui yraįdomesni, turtingesni, nes galima sekti veikėjų elgsenos ir galvosenoskeitimosi būdą.Baigdama šią dalį, prieinu prie svarbiausios išvados: išsami romano„Žemė maitintoja” tematikos, problematikos ir veikėjų analizė atskleidžiaesminius socialinio romano bruožus:a) istorinio laiko koloritą,b) socialinių jėgų priešpriešą istorinėje epochoje,c) vieningas pagrindinių veikėjų asmenybes, kurias itin skaudžiai užgauna socialiniai konfliktai,d) romano veikėjams vis dėlto pati svarbiausia yra kasdieninė socialinė būtis – žmogaus egzistencijos pagrindas.
4. STILISTINIS ROMANO SAVITUMAS
4.1. Pasakojimo erdvė ir pasakotojo vaidmuo romane „Žemėmaitintoja”
Pasakojimo struktūros ypatumai – tai kūrinio stiliaus irstilistikos zona. Literatūros teorija akcentuoja keletą elementų,dažniausiai išskirdama pasakotojo figūrą, aprašymus, vaizdavimą beipersonažų kalbą. Klasikinis lietuvių kaip ir rusų bei Vakarų Europosromanai dažniausiai remiasi objektyviu autoriniu trečiojo asmenspasakojimu, kur įvykių, situacijų, veiksmo eigos aprašymas susipina sugamtos vaizdais, išoriniais personažų bruožais, kitomis statiškomistikrovės „nuotraukomis” ir „citatomis” iš personažo kalbos bei minčių,dialogų ar kolektyvinių pokalbių. (Bražėnas, Petras, 1998, 327). Ir P. Cvirka romanų pasakojimo struktūros svarbiausioji ypatybė –pasakotojas, esantis už pavaizduoto pasaulio ribų. Tas pasakotojas turiautoriaus visažinystės statusą. Jis gali „nukelti stogus”, pažvelgti, kasdedasi tarp lietuvių sienų, jis viską žino – ir kas atsitiko jo herojams,ir ką jie galvoja ar jaučia, – teigia Vytautas Galinis. (Galinis, Vytautas,1984, 14). Tokiam pasakotojui romane leista labai daug: jis pasirenkaįvairius stebėjimo punktus, interpretuoja ir vertina, teisia ar išteisina,tipizuoja ir apibendrina, bet svarbiausia yra tai, kad jis remdamasis visapavaizduoto pasaulio konstrukcija, formuluoja išvadas, išsako savo nuomonę.
P. Cvirka romano „Žemė maitintoja” pasakotojas išsiskiria tuo, kadjis yra formaliai objektyvus ir tartum neutralus. Bet jo objektyvumą ribojalyrinė pasakojimo tonacija, todėl visą pavaizduotą romano pasaulįskaitytojas regi tokio pasakotojo akimis – ir herojus, ir aplinką, irpeizažą, nors distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio visadaišlieka. Ši sąlyga visada reikalinga rašytojui, pasirinkusiam tokiąpoziciją, kuri geriausiai leidžia įkūnyti jo meninį sumanymą. Bet paprastaivisuomet analizuojant tokį kūrinį iškyla ir autoriaus paveikslo problema.Kaip teigia V. Galinis, autoriaus paveikslas – tai ne realaus autoriausasmenybė kaip tikros biografijos ar psichologijos išraiška, o veikiau tamtikra konstrukcija, kylanti iš paties kūrinio ir jo sąlygota. (Galinis,Vytautas, 1984. 14). P. Cvirkos romano pasaulis šiaip ar taip yrareliatyviai autonomiškas, tad dėti lygybės ženklo tarp realaus autoriaus irautoriaus paveikslo kaip kūrybinio subjekto negalima. Galima teigti, jogautoriaus paveikslas vis dėlto yra labai artimas realaus autoriausasmenybei. Toks pasakojimo būdas, visažinio pasakotojo pozicija ir siejalabiausiai P. Cvirkos romanus su klasikinio realistinio romano tradicija.Be šio ypatumo, yra dar viena svarbi jungtis: tai dvikalbė sistema, kairomane skirtingais pagrindais funkcionuoja pasakotojo ir personažų kalba,kurių kompetencija nevienoda. (Galinis, Vytautas, 1984, 15). Pagrindinėišvada būtų tokia: veikėjų kalba nedaro įtakos pasakotojo kalbai, jinereikalinga jokio motyvavimo ir dažniausiai griežtai atskirta nuopersonažų kalbos. Pasakotojas visai nesikiša į veiksmą, bet ir neslepiasavo požiūrio, savo artimo santykio su pagrindiniais herojais. Tas santykis– tai idėjinis, klasikinio solidarumo santykis, įprasminantis pagrindiniųveikėjų kitimą veiksmo eigoje. Abiejų herojų gyvenimo scenos išdėstytosromane linijiniu principu, laikantis laiko sekos, bet ne per daug paisantatskirų epizodų priežasties – pasekmės ryšių. Pasakotojas pabrėžia naujasveikėjų savybes, dažnai žvilgteri į jų vidų, į jausmų ir minčių tėkmę, o jonuoširdi ir jautri pasakojimo intonacija ir yra svarbiausia romano meniniožavesio sąlyga. (Galinis, Vytautas, 1984, 23).
4.2.Aprašymai
Kaip teigia A. Kalėda, pasakotojas gali būti traktuotinas kaipsavotiškas autoriaus pasirinktas šnekos būdas bei kaip subjektas,įkūnijantis tam tikras vaizdavimo procedūras ir vykdąs strateginius kūrėjotikslus. (Kalėda, Algis, 1996, 112). P. Cvirkos romane tokie strateginiaikūrėjo tikslai – tai aprašymai, kuriais kartais pasakotojas išsiduoda ir neviską žinąs. Ši pozicija leidžia jam sukurti platesnį panoraminį vaizdą:Sužinojo Višinskynės kumečiai ir aplinkiniai bežemiai, kad matininkai irkomisijos nariai iš apskrities miesto į jų padangę atklydo. Pirmiausia jiebe pasigailėjimo griebę didžiausią Sarmantų krašte dvarą – Pamituvį. Pokelių dienų žemę gabalais supjaustę, nutupdę ežiaženkliais ir naujusvalstiečius įkurdinę. (Cvirka, Petras, 1977, 29). Atpasakojamosiosdalyvinės kalbos ypatumai (griebę, supjaustę, nutupdę, įkurdinę)atskleidžia tai, jog informacija žmones pasiekusi per „ausis”, t. y. gandoforma. Šis pavyzdys parodo, kad pasakotojas – ne paukštis, kitomis Lietuvoskrašto apylinkėmis nesidomi, tačiau toks aprašymas atskleidžia valstiečiųgyvenimo aktualijas. Išgirdę šią žinią, jie smalsumo pagauti, jojo, ėjopėsti ir važiavo pasižiūrėti Pamituvio dalinimo. (Cvirka, Petras, 1977,29). Gando forma informacija pasiekia naujakurius, į kuriuos sutelktaspasakotojo dėmesys, ir apie esminius Lietuvos įvykius: jauni karininkaiišvaikę seimą; vieni sakė profesorių Voldemarą išvaikius seimą ir užmušusprezidentą; kiti –kad Kaune sėdį lenkai. (Cvirka, Petras, 1977, 112). Tokiubūdu sukuriamas suirutės įspūdis, kuris nuolat lydėjo visomenės įvykiaisbesidomintį Tarutį, ir pasakotojas neišvaduoja iš šios suirutės jo, paliekamąstantį: Tarutis vis dar kaip pritrenktas nesusivokė, kas įvyko. (Cvirka,Petras, 1977, 112). Toks vaizdavimo būdas suteikia galimybę stebėtiveikėjus įvairiu aspektu: tikinčius, nebetikinčius, veikiančius irabejojančius, įkalbinėjančius kitus tikėti šviesia ateitimi arba aktyviaiveikiančius. Beveik visi išvardinti bruožai priskirtini Taručiui, o išvadabūtų tokia: kol jo sąmonė „suvirškina” gandų srautą, iš kurio, kaipminėjau, Taručio neišvaduoja pasakotojas, pateikdamas objektyvią tiesą, taiTarutis žemę dirba, namus stato, myli žmoną, kuria gyvenimą. Tokiu būduilginama veiksmo eiga.
Taigi menamosios, atpasakojamosios kalbos motyvai ir tikslaisuteikia autoriui galimybę išvengti tiesioginio savo nusiteikimųdeklaravimo, susidūrimo su cenzūra, kadangi gandai atspindi tikrąjįvaizduojamojo meto kaimo informuotumą ir valstiečių politinio išprusimolygį, be to, autorius gali paprasčiausiai skaudžiai ar dygiai šyptelėtiten, kur negalima ar nėra reikalo paisant literatūrinio sumanymo leistis įrimtą kalbą.
4.3. Monologai irdialogai
Panašią funkciją romane atlieka ir keli „pasiklydę” monologai,kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusiję su scenos kontekstu. Tokspavyzdys būtų Monikos kalba: Iš tų sunkumų, mergele, iš pavargio durnumas įgalvą įsimeta. Prieš keletą metų, kai visi lėkė į Brazilijas, štai Jurui irman taip buvo. Toks nerimas, tokia niekurdėtis užeidavo, kad, rodos,prapulsi. Paskum, mergele, ir vaikas mirė, ir varžytynės, o pernešiau,iškentėjau. Taip mums skirta. Taviškis per daug į širdį ima, kaip ir aš.(Cvirka, Petras, 1977, 167). Šis pavyzdys suteikia galimybę prieiti prieišvados, kad „Žemės maitintojos” herojai jau turi psichologinį matą irraidą, tačiau psichologinės analizės gilumos dar nepasiekta, kaip V.Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly” tai pavyko padaryti autoriui. Bet jukP. Cvirka meninis sumanymas visų pirma reikalavo ne tiek psichologinės,kiek socialinės analizės, jis kūrė tokius personažus, per kurių sąmonęorganiškai būtų galima pavaizduoti ištisą istorinę epochą su plačiaissocialiniais reiškiniais ir prieštaravimais. Šiuos teiginius papildomenamosios kalbos pavyzdžiai: Grįždamas iš laukų, tarytum visus negerumusužmiršęs, Juras galvojo: Vieni mėgsta žiūrėt, kaip dygsta jo pasėtasgrūdas, kiti – kaip plečiasi jų žemės ir auga pinigų krūvos, treti – kaipsmunka ir žūva už jį mažesnis, o mes, vargšai, prisiperime vaikų. Juosemūsų laimė, tur būt. Juk gražu, kai toks pilvūzėlis darosi žmogumi.(Cvirka, Petras, 1977, 42). Tai žodžiai apie savosios laimės sampratą,gyvenimo esmės klausimo svarstymas, kuris kitokiu būdu romane gal irnegalėtų būti pateiktas – juk esminė kova vyksta dėl duonos kąsnio,išgyvenimo, kam jau čia kalbėti apie laimę. Tačiau Jurui ne vien šisklausimas kartais rūpi. Jis ir apie Moniką, neišmokusią skaityti, taipgražiai mintis audžia: Kuo ji kalta, – galvojo tada Juras, – kuo kalti visitamsuoliai, jei žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis,žinių įsigyti? (Cvirka, Petras, 1977, 43). Šie žodžiai – tai ne tik giliistorinio laikmečio analizė, bet ir vyro – globėjo pozicijos išsakymas.Monikos ašaros, ištryškusios nuo kunigo žodžių dėl jos neraštingumo, giliaiįsismelkusios į Juro širdį, tačiau nė krislelio gėdos nejunta Tarutis dėlberaštės žmonos, tik analizuoja padėtį ir kuria gražius planus: PrieLietuvos taip nebus! Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius lydės! – pats sautvirtino, atsiminęs reikšmingus žodžius. (Cvirka, Petras, 1977, 43). Štaikaip paprastai autorius atskleidžia neišsenkančio Juro Taručio optimizmogelmes, motyvuoja meilės jausmą vyro širdyje ir, be abejo, supažindinaskaitytoją su to meto žmonių problemomis, siekiais, svajonėmis, pažinimo irsuvokimo įgūdžiais. Juk Kaziuko ligos scenoje pats pirmasis Juras įvertinakritišką situaciją: Silpnėja – pamanė sau, – miega vis. Ar ne prieš galą?Reikia ką nors šauktis. Kad nors daktaras būtų buvęs protingesnis, pataręską. Žlibas senis – tik pinigai jam rūpi. (Cvirka, Petras, 1977, 131).Menamosios kalbos intarpai praplečia autoriaus galimybes individualizuotiveikėją, išduoti jo mintis, kurios nebūdingos kitiems romano veikėjams,atskleisti vyro gebėjimą tvardytis, rūpintis visais, o tai juk yraintelekto galimybių analizė. Dialogai „Žemėjė maitintojoje” vietos užima palyginti nedaug irišsiskiria pabrėžtinu žodžio taupumu: Juras sakė: – Galiu ir neleist, bet tuo napabaidysi Jarmalos. Dvaro šunį reikia glostyti. Tegul ponas ir sukčius, tegul jį keikiame, bet, kai nelaimė, vis dvaran akys atgręžtos.Monika sutiko, pritarė: – Taip, taigi, Jureli, o kaip kitaip. (Cvirka, Petras, 1977, 114).Šis dialogas – tai šeimos santykių ekopozicija, kurioje Monika meiliaipritaria vyrui. Bet yra ir tokių pavyzdžių, kuriuose dominuoja Monika:-Jureli, pašnekėkim geruoju, – sakydavo ji, – kokia iš to nauda ar pelnas?Kodėl kitų vyrai nesikiša. Jau prikariavai, gana tau. Daugiau niekonesakysiu, tik, jeigu bus karas ir tu išeisi, aš numirsiu.–Eik, tu durnike. Galėčiau išaiškint – bene tu suprasi. Kalk, kalk – tuvis vien savo. Iš visko tau tik – ar bus pelnas? O kad tu myli vaiką ir jigini, ar žiūri pelno? Taip ir čia – tėvynė! (Cvirka, Petras, 1977, 116).Atrodo, Juras pateikia svarių argumentų žmonai įtikinti, bet Monikakaimynėms sako: Išrinko ten jį – juokinti vėploms. (Cvirka, Petras, 1977,116). Vadinasi, dialogo paskirtis romane – pateikti platų šeimos nariųsantykių koloritą, „išduoti”, kaip bendrauja nuolat vargo lydimi žmonės, ką
atveria jų gerumo gelmė, bet iš esmės galima kalbėti apie du savarankiškaimąstančius, savo nuomonę turinčius ir ją ginančius veikėjus. Kartaispasakotojui rūpi papasakoti apie veikėją ir kaip apie kenčiantį dvasinędisharmoniją žmogų: Verpt jai nesisekė, krito kuodelis, nesilaikė pakojė,kuri tarškėdama prikėlė Jurą: – Čia dabar!Ji nuleido galvą, tik siūlan žiūrėdama, atsakė: – Negaliu, antra naktis neima miegas. (Cvirka, Petras, 1977, 115).Šio dialogo įrėminime – krintančiame kuodelyje, tarškančioje pakojėje iržiūrėjime siūlan – išryškėja epizodo psichologiškumo ištakos. P. Bražėnasteigia: Dialogas romane pirmiausia liudija subtilią pasakotojo klausą,saugančią nuo herojui primestų, ne jo dvasinę būseną, ne jo mentalitetą arminčių reiškimo būdą reprezentuojančių, o bendrai kūrinio idėjai reikalingųreplikų ar samprotavimų. (Bražėnas, Petras, 1998, 332). Pasakotojuilengviau užsiminti apie sudėtingesnes herojų mintis, kurios šmėsčioja jųsąmonėje, bet nekeičia charakterio visumos, neįgyja romane adekvatausžodinio pavidalo. Taip lengviausia prabilti apie tyliai išgyvenamus herojųjausmus.4.4. Gamtosvaizdai
Skaitytojo nuotaiką nuolat veikia kitas labai svarbus pasakojimostruktūros elementas – peizažas. Tai filosofinės potekstės šaltinis,meninės romano vertės dėmuo. Peizažą P. Cvirka romane kuria kaip valstiečiogyvenimo sferą, kuris priklauso ir nuo metų laikų, ir nuo jo veiklosindėlio: Gamta, žemė yra pirmoji, labai subtili jo grožio jausmo ugdytojair jau gimusių estetinių poreikių tenkintoja, kūrybinių pradų žadintoja.(Bražėnas, Petras, 1998, 333). Peizažas romane atskleidžia besikartojančių metų ir paros ciklus,stiprina laiko bėgsmo pojūtį. Būtent gamta tampa konkrečios žmogaus veiklosakstinu ir jo pasireiškimo sfera. Be to, gamtos pokyčiai ir žmogausveiksmai ir išgyvenimai yra amžinoji archetipinė paralelė, vienur puikiaiviena kitą akomponuojanti, o kitur – kontrastuojanti. P. Cvirkos kuriamaspeizažas – ne statiškas, nekintantis, o nuolat judantis: Lėtai, didelėjetyloje grįžo blausi, ūkanota diena. <…> saulės spindulys, pragręžęs tamsą,nubėgo drėgnais pasėlio laukais. (Cvirka, Petras, 1977, 5). Šiame epizodebėgantis yra saulės spindulys, kitur – garsas: Ją paskelbė dar miegančiųkaimų gaidžiai. <…> Ūmai ganyklų plotuose pakilo baugus, įspėjantis balsas.Nuo jo suvirpėjo lapas, ir išsigandęs paukštis suplasnojo medžio viršūnėje.(Cvirka, Petras, 1977, 5). Tai plati, kosminė erdvė, kurioje įžvelgiamosminimalistinės detalės. Žvilgsniui nukrypus į žemę, čia maurodamas lekiabulius; ėjo būreliais susimetę žmonės. Ir šis reginys nepaliekamas besaulės spindulio: Iš tolo sužvilgo dalgio ašmenys, grėblio kotas. (Cvirka,Petras, 1977, 5). Kitur judantys objektai palyginami: kaimynijoje taip pat matei pokiemą šaudančias lyg kregždes mergaites, girdėjai rėkiant. (Cvirka, Petras,1977, 64). Kitur P. Cvirkai labai svarbu atskleisti peizažo koloritą:Vežimai jau rečiau buvo sutinkami vieškely, dulkės nusėdo, diena rymojoaukšta, šventadieniška. Žmonių kaime beveik nebuvo matyti, tik kai kurtrobas saugojo iki stogų pasikėlusios geltonos saulėgrąžos, būriuapstojusios mažučius langus. (Cvirka, Petras, 1977, 65). Vieškelis –baltas, diena – saulės akinanti spalva, saulėgrąžos – geltonos, langai –sidabrinis stiklo švytėjimas. Ir vėl erdvė pilna spindesio, šviesos spalvųžaismo, taip atskleidžiama vasaros dienos mozaika, puikiai deranti sužmogaus ramybės ir džiugesio būsena. Kitur P. Cvirka stengiasi aprėpti darplatesnį erdvės plotą, sutirštindamas spalvas ir ieškodamas gamtos foneįspėjimo ženklų: Buvo gaudu, toli matyti, ir perregimos girios sunkiaislėpė užklydusį paukštį. Laukai tyvuliavo kaip ramūs ežerai, su žalsvaipilkšvomis dėmėmis. Vienišas klevas Klangių palaukėje raudonavo lygdegantis šieno kūgis. (Cvirka, Petras, 1977, 124). Raudona spalva –įspėjimo spalva, todėl raitelis šiame fone jau yra nelaimės pranašas: arklįplakė iš abiejų šonų, rankomis mušdamas per kaklą. (Cvirka, Petras, 1977,124). Tai nelaimės požymiai, ir šitaip „paruoštas” skaitytojas sužino apieKaziuko tragediją. Išsiliejęs vaiko kraujas – tai to paties klevo spalvosženklas žemėje, vėl pranašaujantis nelaimę. Ypač meistriškai P. Cvirka aprašo nuolat kintantį peizažą VIIIskyriuje – audros vaizde. Ir čia keistų ženklų apstu: pačiame karštymetyje,pavakry. Pakilo tolumoje, saulėlydžio krašte, mažas debesiukas. (Cvirka,Petras, 1977, 77). Įterpęs į šią sceną dialogą, rašytojas vėl stiprinabaugumo įspūdį: Greitai saulę uždengė bėgliai debesys, pranešdamiartėjančią audrą. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Aprašęs žmonių veiksmus (Čiakrovė į šieną kupetas, ten į vežimus, trečiur tuščias vežimas tarškėjo),rašytojas vėl grįžta prie detalių: Vėl žybtelėjo. Šiuo kartu žaibas buvopanašus į daugiašalį ugnies medį. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Ir vėlpiešiama plati erdvė, tarsi norima parodyti, kad žmogus nuolat yra tik mažadidelio gamtos pasaulio valdoma detalė. Gamta galinga, lyg iš niekuratsirandanti jėga viešpatauja žmogui priklausančiose valdose: Vieškelyatsirado vėjovirpa ir, pakėlus dulkių stulpą, išvertus pakely kelias šienokupetas, dingo. (Cvirka, Petras, 1977, 78). Aprašęs griaustinį, lietų, krušą, rašytojas vėl žaidžia peizažospalvomis: Vaivorykštė apvainikavo naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjoir godžiai rijo vandenį, bet jo buvo tiek daug, kad žemumose apsėmė pasėlį.(Cvirka, Petras, 1977, 81). Taip šio skyriaus reikalingumas ir prasmė yra neabejotinas:stichinės nelaimės, kaip karai, kaip santvarkų pasikeitimas, ilgam išliekaliaudies atminty, atsiliepia jos gyvenimui. Į bendrą romano audinį šisskyrius natūraliai įauga ne tik todėl, kad visame romane tegu išmikrovaizdų yra sudėliotas gamtos fonas, bet kad ir vidine savo sąranga jisyra tiek pat peizažiškas, kiek ir socialus. (Bražėnas, Petras, 1998, 336).Mat šiame gamtos fone lygia greta eina valstiečio jausena, su jo mintimapie audros pasekmes: Tarutis įbrido kviečiuosna, pasilenkė ir bandėrankomis pakelti išmuštą derlių. (Cvirka, Petras, 1977, 82). Naikinantigamtos jėga negali visiškai sunaikinti žmogaus pastangų galios, todėlpasibaigus kontrastui, vėl tarsi tęsiama gamtos ir žmogaus galių paralelė,vietoj lyriškų registrų įjungiami dramatieškieji, tačiau vaivorykštė,sujungusi du kosminės erdvės taškus, vėl tarsi primena žmogui: Čia tavožemė maitintoja, čia tavo veiklos sfera, čia tu gali jaustis saugus, norsir patyręs išbandymų.
4.5. Kalbosypatumai
Liaudiška kalbėjimo maniera, sakiniai – frazeologizmai, žodžiai –naujadarai, randami šiame P. Cvirkos kūrinyje, į visą romaną įterptostarmybės – tai dar vienas itin svarbus rašytojo sumanytas meninio įtaigumokūrimo kriterijus. Šie pavyzdžiai iliustruoja rašytojo norą sukurti kuoartimesnius liaudžiai romano personažus. Tad jie ir čiauška: Boba, uždarykduoninę skrynią!; Duosiu į marmūzę, kad kojom dangų išmatuosi; šaiposivieni iš kitų: Tai man vyras, avies neįveikia, o prie sijono kimba;Tarutuks apie mergučę kaip apynys aplink liepą; Birba kaip avis, į uodegąįkirpta. (Cvirka, Petras, 1977, 33; 47; 6; 7; 46). Iš visų pastebėtų romanefrazeologizmų (iš viso 18) (priedas Nr. 1) apibendrinančių prasmę veikėjųlūpose turi tie, kuriais įvertinama socialinė nelygybė: Turtingajam irvelnias košę verda, biednam ir skylėj kaulas; O dėlto ir Lietuva nesulygo:sukčiai – šilkuos, dori – varguos; Ką tu padarysi Jarmalai: jam grietinė –mums išrūgos; Badu stipsiu – kojos daugiau čia neįkelsiu. (Cvirka, Petras,1977, 44; 74; 87; 135). Kartais šie frazeologizmai artimi liaudyjepaplitusioms patarlėms, tačiau romane jais siekiama ne oficialumo, tikveikėjų paveikslų sugyvinimo, jų pasakytų minčių loginio užbaigtumo. Bet ne tik veikėjų kalba puošni. P. Cvirka ir į pasakotojo lūpasįdėjo naujadarų: Užeidavo toks širdapykis…; Tas virvakaklis užklupo; Staigakambarį ožpildė garsų vandenkritis; vartojami naujadarai balažemiuose;vėjovirpa; perkūnija skardėsis; kaimo gėrūnų žmonos. (Cvirka, Petras, 1977,41; 135; 77; 78; 79; 160). Kartais meninio įtaigumo siekiama iškraipantžodžius: pabauda; prauda; kumunistų darbai. (Cvirka, Petras, 1977, 96; 173;135). Jie yra puiki to veikėjo, kurio lūpomis tariami, iliustracija,semantinio krūvio nešėjai. Apibendrinant galima pasakyti, jog pagrindinių herojų charakteriai,taupiais štrichais nupiešti antraeiliai personažai, romano konflikto raidair atskiros situacijos, įvykių aprašymai, peizažo detalės, veikėjų dialogaiir replikos perteikti sodria, spalvinga, turtinga leksika, talpia meninedetale, sakinio plastika, intonacijos įvairove. Turtinga ir turiningaforma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu,laiduoja klasikos statusą turinčiai „Žemei maitintijai” ir gyvą nervąišsaugojusio šiuolaikiško kūrinio kasdienybę. (Bražėnas, Petras, 1998,338).
IŠVADOS
1. XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį kitiems, todėl rašytojai sekė Europos tautų literatūros tradicijomis ir kūrė įvairių žanrų kūrinius.2. Epikos žanro – romano – raida ypač intensyvi buvo Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo antrajame dešimtmetyje, kai įvairiai žvelgdami į vaizduojamąją tikrovę rašytojai rinkosi naujus meninės išraiškos būdus, kūrė įvairių tipų romanus, stengdamiesi savo kūriniais įeiti į bendrą Europos tautų literatūrų kontekstą.3. Socialinės permainos Lietuvoje skatino rašytojus ieškoti dinamiškesnių meninės išraiškos formų, stiprėjo intelektualinė literatūros įtampa ir kritinė savistaba, bet lietuvių romanistų tikslas buvo itin reikšmingas: jie stengėsi tautos gyvenimo vaizdais teigti universalias humanistines idėjas.4. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus, ir autoriaus individualybei. Įgimtas menininko talentas, nuostabi pasakotojo ir vaizduotojo dovana subtiliai atsispindi Petro Cvirkos romane „Žemė maitintoja”.5. P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja” – tai reikšmingas romanas lietuvių literatūroje, kuriame aprašomi šie epochos įvykiai: buržuazinė žemės reforma, seimų rinkimai, naujų dvarininkų įsigalėjimas, emigracija į Ameriką, Argentiną, Braziliją ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo sąlygų, valstiečių ūkių nuskurdimas ir varžytynės Lietuvoje. Romano “Žemė maitintoja” centre – Juro ir Monikos Taručių šeima, kūrusi gyvenimą naujomis sąlygomis 15 metų, jų bendro gyvenimo nuo pradžios iki pabaigos gilesnė analizė suteikia teorinį pagrindą vadinti romaną socialiniu, kuriam būdingas realistinis vaizdavimo būdas.6. Juro Taručio paveiksle rašytojas pirmiausia išskiria bendražmogiškuosius, bet kuriuo istoriniu laiku aktualius, iš jokios vertybių sistemos neišskiriančius bruožus. Monikos paveikslas – vienas gražiausių moters paveikslų lietuvių literatūrologijoje, kuriame akcentuojama moters meilės istorija, jos prieraišumas ir ištikimybė, švelnus jos būdas ir gebėjimas būti lygiateise naujakurio žmona, mokančia dirbti visus lietuvei moteriai priskirtinus darbus. Ji puikiai dera prie Juro – ateities idėjomis gyvenančio vyro – kovotojo, šeimos galvos, vaikų tėvo, atliekančio romane pačią universaliausią žmogaus pareigą.7. Petro Cvirkos sumanymas pavaizduoti laimingos meilės istoriją – vienas iš novatoriškų romano bruožų. Emocinius ir buitinius Taručių meilės ir šeimyninio gyvenimo aspektus praplečia, papildo, įprasmina sąmoningas rašytojo Petro Cvirkos siekis susieti intymiausius, individualiuosius motyvus su visuomeniniais, pilietiniais. Tokie pirmapradžiai įvaizdžiai ir sąvokos, kaip žemė maitintoja, motina maitintoja, nuo seniausių tautosakos pavyzdžių iki naujausių grožinės literatūros kūrinių asocijuojasi su gerumu, atsidavimu, pasiaukojimu. Tad kurdamas Monikos paveikslą P. Cvirka galėjo pasiremti turtinga ir galinga tradicija, imliai ir kūrybiškai įsisavinta visuotine literatūros patirtimi.8. Žodis, žodžių junginys, sakinys, pastraipa – smulkiausios meninio kūrinio ląstelės – vieną adekvačiausių išraiškų yra įgijusi P. Cvirkos kūrybiniame palikime. Turtinga ir turininga romano forma, harmoningai deranti su paprastu, nepretenzingu romano turiniu, laiduoja klasikos statusą turinčiam romanui „Žemė maitintoja” ir šiuolaikiško kūrinio poziciją.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bražėnas, Petras, 1983: Romano šiokiadieniai ir šventės, Vilnius: Vaga.2. Bražėnas, Petras, 1998: Petras Cvirka, Vilnius: Vaga.3. Bučys, A., 1977: Romanas ir dabartis. Žanro raida iki 1970 m. Žanro problemos, II leidimas, Vilnius: Vaga.4. Bučys, A., 1979: Literatūros atvaizdai, Vilnius: Vaga.5. Bukelienė, Elena ir kt., 1988: Literatūros kritika ir dabartis, Vilnius: Vaga.6. Chartier, Pierre, 2001: Įvadas į didžiąsias romano teorijas, Vilnius: Baltos lankos.7. Cvirka Petras literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1977.8. Gaižiūnas, Silvestras, 1985: Vertybės ir literatūrinė tradicija. (Kultūrologinio romano estetika). // Pergalė, 1985, Nr. 4, 143-155.9. Galinis, Vytautas, 1983: Petro Cvirkos kūrybinis kelias. Petras Cvirka, Raštai. T. 1., Vilnius: Vaga.10. Galinis, Vytautas, 1984: Šaknys ir atžalos, Vilnius: Vaga.11. Kalėda, Algis, 1996: Romano struktūros matmenys, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.12. Korsakas, Kostas, 1983: Literatūros praeitis, Vilnius: Vaga.13. Kubilius, Vytautas, 1986: XX a. Lietuvių poetai, Kaunas.14. Kubilius, Vytautas, 1986: Žanrų kaita ir sintezė, Vilnius: Vaga.
15. Kubilius, Vytautas, 1995: XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma litera.16. Lazdynas, Gintaras, 1998: Romano teorijos pradmenys, Šiauliai.17. Lazdynas, Gintaras, 1999: Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto” iki „Altorių šešėly”, Kaunas: Naujasis lankas.18. Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.19. Literatūros teorijos apybraiža, Vilnius, Vaga, 1982.20. Petras Cvirka – mūsų amžininkas, Vilnius, 1979.21. Skeivys, R., 1996: Petro Cvirkos prozos lyrizmas. Humanitarinių mokslų literatūrologijos krypties daktaro disertacijos tezės, Vilnius.22. Sluckis, M., 1984: Rašytojas apie rašytojus, Vilnius: Vaga.23. Šimkus, Jonas, 1986: Žodžiai idėjos draugams, Vilnius: Vaga.24. Venclova, A., 1936: Dar dėl “Žemės maitintojos” //Kultūra. Nr. 12., Vilnius.25. Viliūnas, Giedrius, 2004: Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/, Vilnius: Alma litera.26. Vilnonytė, V., Lukošiūnas A., 1974: Petras Cvirka. Bibliografija, Vilnius.27. Zaborskaitė, V., 1982: Literatūros mokslo įvadas, Vilnius: Mokslas.28. Zaborskaitė, V., 2002: Tarp istorijos ir dabarties. Literatūra, atsiminimai, publicistika, Vilnius.29. Zinkus, J., ir kt. (Red.).1976: Lietuviškoji tarybinė anciklopedija, Vilnius: Mokslas.30. Žėkaitė, Janina, 1970: Lietuvių romanas, Vilnius: Vaga.ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Cvirka, Petras, 1977: Žemė maitintoja, Vilnius, Vaga.2. Cvirka, Petras, 1983: Raštai, T. I., Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.Cvirka, Petras, 1986: Raštai, T. VII., Vilnius: Vaga