TURINYS
1. LINKSNIŲ IR PRIELINKSNIŲ VARTOJIMAS 32. KILMININKAS 42.1. . KILMININKAS BE PRIELINKSNIŲ 52.2. KILMININKAS SU PRIELINKSNIAIS 6LITERATŪRA (ir kiti nuorodų šaltiniai) 71. LINKSNIŲ IR PRIELINKSNIŲ VARTOJIMASApie taisyklingą ir netaisyklingą linksnių (be prielinksnių ir su prielinksniais) vartojimą prirašyta daug įvairiausio pobūdžio periodiniuose leidiniuose, akademinėse ir kitokiose gramatikose. Visą šitą rašymą tarsi įrėmina dvi monografijos: J. Jablonskio “Linksniai ir prielinksniai” (1928) ir J. Šukio “Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos”. Kaunas (1998).Kodėl tiek daug apie linksnius rašoma teorinio ir praktinio pobūdžio darbuose?Teorinio pobūdžio darbų autoriams norisi apibrėžti tai, kas sunkiai apibrėžiama, ir atskirti tai, kas sunkiai atskiriama. Štai lietuvių kalboje linksnis – daugianarė kategorija, linksniuojama ir linksnių galūnių mokomasi morfologijoje nuo pat pradžios mokyklos iki akademinių aukštumų, o galūnės reikšmė anaiptol nepriklauso linksniuojamam žodžiui, ji rodo žodžių ryšius sakinyje. Paklauskim bet kurį abiturientą, kam linksniuojami lietuvių kalbos daiktavardžiai, koks to linksniavimo tikslas? Vargu ar daug atsirastų tokių, kurie atsakytų teisingai, kad linksnio forma rodo žodžio sintaksinį vaidmenį sakinyje, kad dėl to lietuvių kalbos žodžiu tvarka labai laisva ir labai skiriasi nuo anglų ar prancūzų kalbų žodžių tvarkos, kur ne galūnė rodo sintaksinį žodžio vaidmenį, o atvirkščiai – sintaksinė žodžio vieta parodo, ar tai yra veiksnys ar papildinys. Pvz., pranc.. Pierre aime Marie reiškia, kad Petras myli Marytę. Čia Pierre yra veiksnys (mūsų vardininko sintaksinis vaidmuo), o Marie – papildinys (galininko sintaksinis vaidmuo). O jeigu sakytume Marie aime Pierre, būtų atvirkščiai – Marie būtų veiksnys, o Pierre – papildinys. Išoriškai šie žodžiai nesikeičia, tai labai svarbu, kokią vietą jie užima sakinyje. Lietuviškai kalbėdami, galime žodžių tvarką pagal reikalą ką nors pabrėžti kaitalioti labai įvairiai: Petras myli Marytę. Marytę myli Petras. Myli Marytę Petras. Ir visuose trijuose sakiniuose Petras bus veiksnys, o Marytę – papildinys, nes tai pažymėta specialia žodžio forma – linksnio galūne.
Problema, kam priklauso linksnio mokslas (morfologijai ar sintaksei), bus aktuali tol, kol pagaliau suvoksime, kad kalboje viskas bendra ir darnu, nėra atskira, kad, tik studijuodami ją, pasirenkame vieną ar kitą jos sritį – garsyną, žodžių darybą, žodžių kaitymą ar žodžių formų vartojimą, ryšius ir jų raiškos priemones, meninį stilistinį žodžių, žodžių junginių, sakinių ar net ištisų tekstų krūvį.Antroji teorinė problema kyla iš to, kad prielinksnis gramatikose laikomas atskira kalbos dalimi – žodžių, o ne žodžių formų klase. O jisai yra nesavarankiškas, eina su linksniu, su linksnio galūne rodo tuos pačius sintaksinius santykius, įeidamas į žodžio sudėtį virsta ne antrąja žodžio šaknimi, o priešdėliu (be galvos – begalvis). Pasižvalgykim po pasaulį. Daug kur prielinksnis rodo linksnį, pvz. anglų of, prancūzų de, ypač didelį vaidmenį, atstodami linksnių galūnes, prielinksniai vaidina bulgarų kalboje. Vėlgi grįžkime namo. Ir istoriškai, ir sinchroniškai tiriant kalbą, matyti tam tikras linksnių ir prielinksnių konstrukcijų atitikimas , galėjimas pakeisti linksnį prielinksnine konstrukcija. Senų senovėje lietuvių kalba turėjo atskirties kilmininką: Mėnuo Saulužės atsiskyrė, viens naktį vaikštinėjo, Aušrinę pamylėjo… Dabar jo nėra, nes pakeitė prielinksninė konstrukcija: Mėnuo nuo Saulužės atsiskyrė. Arba štai dar ir dabar pavartojamas vidaus einamasis vietininkas (iliatyvas): Miškan, būdavo, eini, tai net akį veria (A. Baranauskas), bet gramatikose ši forma jau netraukiama į linksnių sistemą (paradigmą). Kodėl? Ogi todėl, kad visais atvejais ją jau pakeitė galininkas su prielinksniu į: Einu į mokyklą (ne mokyklon), į susirinkimą (ne susirinkiman). Jeigu ir pasakome einu mokyklon – nedidelė bėda. Tai tiesiog sava linksnio liekana, pėdsakas, bet ne būtina kalbėjimo forma.Antra vertus, labai dažnai linksniai ir prielinksninės konstrukcijos vartojami sinonimiškai: Amžius čia jis stovės ir Per amžius jis čia stovės. Kieme laksto vaikai ir Po kiemą laksto vaikai. Važiavo graži…ais arkliais ir Su gražiais arkliais važiavo. Rašo pieštuku ir Rašo su pieštuku. Suskaldė kirviu ir Su kirviu suskaldė.Per daug nesigilinant, galima būtų prielinksnį “prikabinti” prie linksnio ir drauge su linksnio galūne aprašyti jo sintaksinį vaidmenį. Tada Sėdi prie stalo sakytume, kad veiksmo vietą žymi forma prie … – o, tokia gaubiamoji sudėtinė morfema. Bet argi galima nematyti, kad prie yra atskiras žodis: tarp jo ir kilmininko galima įsprausti keletą žodžių: Mes gyvenome prie didelio tamsaus miško. Be to, kai daiktas ar vieta nurodoma įvardiniais prieveiksminis (visai neturinčiais linksnio galūnės), prielinksnis vis tiek išlieka: Buvau Rygoje. Iš ten parsivežiau daug naujienų. Prielinksnį naudojam ir su padalyviu: Prieš valgant reikia plauti rankas. Vadinasi, prielinksnis nėra struktūrinė linksnio (žodžio) dalis, o atskiras, nors ir nelabai savarankiškas žodis (jo negalima vartoti bet kaip, negalima nukelti po linksnio. Tik žodžiai dėka ir link eina po linksnių: Tavo dėka likau gyvas. Nuvažiavo Kelmės link).Tokias gana sudėtingas problemas sprendžia ir neišsprendžia mokslininkai, o vadovėlių autoriai turi vienaip ar kitaip parodyti gramatinių formų reikšmes ir vartojimo normas.Prielinksnio nelaikome struktūrine (morfologine prasme) linksnio dalimi. Tai sintaksinė linksnio reikšmės rodymo priemonė: ne žodžio, o žodžių junginio morfema.Kadangi linksnių reikšmės nustatomos žodžių junginyje, tai čia aprašomos linksnių ir prielinksnių vartojimo normos kartu.2. KILMININKAS2.1. KILMININKAS BE PRIELINKSNIŲKilmininkas linksnių sistemoje aiškiai turi ryšį su vardininku ir su galininku. Šį ryšį galima parodyti neiginiu, neapibrėžiamosios reikšmės reikalingumu, veiksmažodžio kamieno perkėlimu į daiktavardžio gramatinę sistemą, keičiant rūšį.Pirmiausiai atkreipkite dėmesį į neigimo vaidmenį. Jeigu tariniu eina veiksmažodis būti, tai neiginys būtinai paverčia vardininką kilmininku: Petras yra namie ir Petro nėra namie.Jeigu tariniu eina bet koks kitas veiksmažodis, neiginys paprastai neturi galios: Petras sėdi namie ir Petras nesėdi namie. Tačiau nemaža yra tokių atvejų, kai neiginys leidžia vardininką ir kilmininką vartoti sinonimiškai. Taip esti, Kai sakinio loginis subjektas nesutampa su gramatiniu veiksniu ir reiškiamas naudininku: Ar neliko man koks kąsnelis (kokio kąsnelio)? Kad muitininkams nekiltų įtarimas (įtarimo), dėžes apšlakstydavo kvepalais. Krepšininkams žadėtas milijonas (žadėto milijono) taip ir neatsirado.Galininkas, tiesiogiai valdomas tiesioginio veiksmažodžio, visada virsta kilmininku: Nekaldinki žiedužėlio (plg. kaldinki žiedužėlį), nemušdinki vardužėlio (tautosaka). Nedegsiu laužų tavo nakčiai, nerinksiu žodžių tavo maldai, neskinsiu tau žiedų (S. Nėris).Bet jeigu galininkas gali būti susijęs sintaksiniais ryšiais ir su teigiamąja tarinio dalimi (bendratimi), galima dvejopa interpretacija – neiginio kilmininkas su galininku vartojami sinonimiškai, variantą renkamės, norėdami paryškinti vieną iš dviejų galimų sintaksinių ryšių: Šiame straipsnyje nebuvo siekiama apžvelgti metodų ir formų esmę (esmės), jų panaudojimo būdus (būdų). Mes tiesiog neturim teisės išleisti į ekraną menkavertę produkciją (menkavertės produkcijos). Ilgą laiką nesisekė užmegzti bent šiokį tokį bendradarbiavimą (=bent šiokio tokio bendradarbiavimo). Čia nė iš tolo nesikėsinama nuplėšti karūną (karūnos).Vardininkas turi apibrėžtą reikšmę: Tinkle blaškėsi trys lydekos. Kilmininkas pakeičia vardininką neapibrėžtą kiekį (tam tikrą dalį) rodančiuose sakiniuose: Lydekų būna tokių, kad dviejų mėnesių žąsiukus ryja (P. Cvirka). Plg. dar: Atvažiavo jau ir mūsų svečiai (t.y. visi tie, kuriuos esame kvietę) ir Pilnas kiemas prigūžėjo svečių (visuma nenurodyta).Tokie patys kilmininko santykiai ir su objekto galininku: Nupirkau visas gėles ir Nupirkau mokytojai gėlių. Virdavom burokėlių, kopūstų, kepdavom blynų. Davė Dievas dantis, duos ir duonos (tautosaka).Vienas kilmininkas suima ir vardininko (subjekto), ir galininko (objekto) reikšmes, kai veiksmažodžio kamienas patenka į daiktavardžio formų sistemą:a). Subjekto reikšmė:· Paukščiai čiulba ” paukščių čiulbėjimas· Giria ošia ” girios ošimas· Žmonės kalba ” žmonių kalbėjimas, kalbosb). Objekto reikšmė:· Rašo laišką ” laiško rašymas· Skaito korektūras ” korektūrų skaitymas· Skaldo malkas ” malkų skaldymasSkirtumas tik tas, kad galininkas, virsdamas kilmininku, keičia sintaksinę poziciją. Bet tai dėsninga. Tiesioginį papildinį reiškiantis linksnis visada eina postpozicijoje (po valdančiojo veiksmažodžio): kai veiksmažodis virsta daiktavardžiu, buvęs papildinys virsta nederinamuoju pažyminiu, kurio įprastinė vieta prieš pažymimąjį žodį.
Vardininkas virsta kilmininku, užleisdamas veiksnio poziciją objektą reiškiančiam žodžiui: Mano vyras buvo piršlys, jis buvo Viliaus papirktas (I. Simonaitytė). Veikiamosios rūšies konstrukcija būtų tokia: Jį Vilius papirko, o jau neveikiamosios rūšies konstrukcijoje veikėjas reiškiamas kilmininku – Viliaus papirktas. Tai gramatinė aktualioji sakinio skaida – į veiksnio (į svarbiausią) vietą dedamas objektą reiškiantis žodis, pakeičiama ir atitinkama jo forma (galininkas pakeičiamas vardininku), o pats veikėjas ne toks svarbus. Kilmininkas linksnių “hierarchijoje” eina po vardininko. Ir apskritai neveikiamosios rūšies sakiniuose veikėją reiškiantis kilmininkas dažniausiai nesakomas, veikėjas neapibrėžtas ir nesvarbus: Pirmoji telegrama buvo išsiųsta 1844 metais. Apie rūšį kalbama atskirai, čia tik norima parodyti veikėja ir veikiamąjį da…lyką, reiškiančių linksnių sisteminius ryšius. Kilmininkas visais atvejais yra sintaksinių ryšių transformacijos rezultatas, kilęs iš vardininko arba iš galininko.Pagrindinės kilmininko reikšmės yra dvi – pažyminio (nusakomasis kilmininkas) ir papildinio (objekto kilmininkas). Lietuvių kalbos gramatikose nurodoma labai daug reikšmių, bet praktikai svarbu suvokti esmę.Štai nusakomasis kilmininkas, esantis pažyminiu. Ypatybės žymėjimas yra pagrindinė tokio kilmininko paskirtis. Kas kita, kad kilmininko žymimos ypatybės gali būti labai įvairios: 1) ypatybė pagal priklausymą kam nors: Šilas kvepėjo kaip pilnas avilių ūkininko sodas (V. Krėvė). Mano krikšto tėvo Rožano protėviai buvo kilę iš Naujonių kaimo (A. Vienuolis); 2) ypatybė pagal medžiagą, iš kurios kas padaryta: Šilko pavadėlis, aukso kamanėlės žirgelį dabino (V. Krėvė); 3) kilmininkas žymi daikto paskirtį: kiaulių tvartas, bulvių maišas, adatų dėžutė, dantų pasta, batų tepalas, akių lašai (kam kas skiriama gali žymėti ir naudininkas. Todėl jis yra šio kilmininko sinonimas: lašai akims, pasta dantims, dėžutė adatoms. Tačiau naudininko konkurenciją su šiuo kilmininku reikėtų kontroliuoti: geriau drabužių spinta, negu spinta drabužiams); 4) vardo kilmininkas: Už dviejų kilometrų nuo Užuožerių kaimo, palei Kavarsko vieškelį buvo didelis dvaras (A. Vienuolis). Ieškojom tavęs Liškiavos pily, bet nesuradom, ieškojom garsiam Seinų mieste (V. Krėvė). Šio kilmininko yra du variantai: a) su priklausymo atspalviu: Kavarsko vieškelis, Liškiavos pilis ir b) tiesioginis įvardijimas: Užuožerių kaimas = Užuožeriai, Vilniaus miestas = Vilnius, Dainavos šalis = Dainava, Neries upė = Neris. Bendriniai daiktavardžiai čia prie vardo kilmininko sintaksiškai yra savarankiški, bet reikšmės atžvilgiu nelabai būtini, sakome Vilniaus miestas tada, kai norime atskirti nuo Vilniaus rajono. Šiaip išsiverčiama miestus, kaimus, upes pavadinant ne žodžių junginiu, o vienu tikriniu daiktavardžiu. Kas kita Kavarsko vieškelis ar Liškiavos pilis, šių pavadinimų negalima paversti vienažodžiais; 5) kilmininkas dažnai eina su tos pačios šaknies daiktavardžiais ir atlieka stiprinamąjį vaidmenį: Atmenu – dienų dienas galvojau apie šautuvą (P. Cvirka0. Dienų dienas, naktų naktis, kalvių kalvis turbūt priklauso bendrai reduplikacijos (kartojimo) sričiai, panašiai kaip būdiniai bėgte bėgo, nešte nešė, kaip būdvardžių kilmininkai naujų naujausias, gražių gražiausias arba naujut naujutėlis, mažut mažutėlis ir kt.Nusakomojo kilmininko reikšmių reikšmelių yra be galo daug. Jos priklauso tiek nuo kilmininko kaip gramatinės formos, tiek nuo daiktavardžio leksinės reikšmės ir jos ryšio pažymimojo žodžio reikšme. Praktikai svarbu tik tiek, kad nusakomasis kilmininkas yra pažyminys ir konkuruoja su tas pačias reikšmes turinčiais priesaginiais būdvardžiais, kurie įsigali vietoje kilmininko. Kalbos tvarkytojų uždavinys “globoti” nusakomąjį (pažyminio) kilmininką.Valdomasis kilmininkas dažniausiai priklauso nuo veiksmažodžių. Yra ištisa veiksmažodžių grupė, reikalaujanti kilmininko kaip tiesioginio savo reikšmės papildymo: bijoti, gailėti(s), gedėti, griebtis, ieškoti, ilgėtis, imtis, laikytis, laukti, norėti, netekti, pabūgti, reikalauti, reikėti, saugoti, siekti, tikėtis, trūkti, vengti ir daugelis kitų: Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių (S. Nėris). Bailus lapo išsigąsta, drąsus ir vilko nebijo. Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati (Maironis). Jūs ąžuolu aprengti, ar nešalta, ar paukščių užtenka (Just. Marcinkevičius). Jau kalbėta, kad kilmininkas su galininku susiję apibrėžtumo/neapibrėžtumo ryšiu: galininkas reiškia apibrėžtą objektą, o kilmininkas – neapibrėžtą, tam tikrą jo dalį. Bet jei daiktavardis reiškia ne konkretų daiktą, o abstrakcija, apibrėžtumo/neapibrėžtumo priešprieša netenka reikšmės (vyksta opozicijos neutralizacija), o galininkas su kilmininku vartojami kaip sinonimai. Pastebėta, kad tokia sinonimika gali būti susidarant junginiams su veiksmažodžiais turėti, duoti, daryti, gauti, rasti…. Turėti darbą // turėti darbo Turėti naudą // turėti naudos Turėti garbę // turėti garbės Turėti protą // turėti protoDuoti darbą // duoti darbo Duoti naudą // duoti naudos Duoti ramybę // duoti ramybės Duoti laimę // duoti laimės
Duoti progą // duoti progosDaryti garbę // daryti garbės Daryti įtaką // daryti įtakos Daryti žalą // daryti žalos
Gauti garbę // gauti garbės Gauti naudą // gauti naudos Gauti laimę // gauti laimės Gauti progą // gauti progos Gauti drąsą // gauti drąsos
Rasti progą // rasti progos Rasti reikalą // rasti reikalo Rasti drąsą // rasti drąsos Rasti naudą // rasti naudos
Sinonimai – tai ne dubletai. Tarp jų gali būti ryškesnis ar silpnesnis reikšmės skirtumas. Pavyzdžiui, gauti darbą skiriasi nuo gavo darbo pastovumu. Kilmininkas nerodo, kad žmogus gavo darbo visam laikui, dažniausiai gavo darbo – tai tik laikinai gavo padirbėti, bet atitinkamoje situacijoje, kontekste sinonimai dažnai susilygina, pvz., gavo naudos ir gavo naudą menkai kuo tesiskiria, o jeigu ir skiriasi, tai tą skirtumą nelabai lengva apibrėžti.Panašiai kaip veiksmažodžiai kilmininką valdo ir kai kurie būdvardžiai reikia meilės “reikalingas meilės, vertas pagarbos, pripylė pieno ” pilnas pieno, kupinas pasitenkinimo, skolingas pinigų, turi šieno ” turtingas šieno ir kt.Kilmininkas dar gali reikšti tikslą. Tikslo junginiai būtini: veiksmažodis, reiškiantis atitinkamo tikslo siekimą, kilmininkas ir bendratis: Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos (S. Neris). Kažkur skardėjo paukštis, atklydęs sukti lizdo (P. Cvirka). Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės (Maironis). Mane močiutė barė, linelių raut išvarė (tautosaka).Jeigu ir pasakomas kilmininkas be bendraties, vis tiek jos reikšmė numanoma. Toks kalbos ekonomikos principas – išleidžiant būtinąjį kokios nors konstrukcijos elementą, jo reikšmė tenka gretimam elementui, nes, taupant formą, informacija neturi būti iškreipta: Pakviesk tėvelį pietų (valgyti). Eisime vakarienės, pusryčių. Oi siuntė, siuntė mane motužė žiemužės šėko, vasaružės sniego (parnešti) (tautosaka).
Aplinkybių reikšmė vienam kilmininkui nebūdinga.Kilmininko (kaip ir naudininko bei galininko) klaidų pasitaiko ne dėl jo kaip linksnio reikšmės iškraipymo, netinkamo vartojimo dėl paties linksnio, o tik dėl to, kad svetimų kalbų įtakos yra pažeidusios daugelio veiksmažodžių junglumo normas. Štai veiksmažodis prieiti norminėje kalboje tinka dvejose konstrukcijose: prieiti liepto galą ir prieiti prie liepto galo; prieiti prie tvoros ir prieiti tvorą. Todėl ir netinka čia vienas kilmininkas: Mes priėjome išvados (=prie išvados, išvadą), kad reikėtų geriau planuoti savo darbą. Šalis pasiekė tikro valstybingumo (=tikrą valstybingumą). Jie patys prisišaukė nelaimės (=nelaimę). Tai mokinius pratins rašto kultūros (=prie rašto kultūros). Reikalaukime rektoriaus (=iš rektoriaus), kad jis tą dalyką sutvarkytų.2.2. KILMININKAS SU PRIELINKSNIAISBendrinėje lietuvių kalboje prielinksniai vartojami tik su trimis linksniais: kilmininku, galininku ir įnagininku. Daugiausia jų turi kilmininkas (apie 57), o mažiausiai – nagininkas (tik du, jei su ir sulig laikysime to paties prielinksnio variantais; su, ties), o vidury yra galininkas (per 20 prielinksnių). Pasitaiko tarmėse prielinksnių ir su naudininku: Pririšo arklį prie tvorai, lenkiasi lig žemei. Bendrinėje kalboje yra tik tokių naudininkinių konstrukcijų liekanos: Suk po dešinei, po kairei. Sudėtingesnė konstrukcija, sudėtingesnė ir reikšmė, nes senybiniai prielinksniai, kaip ir juos atitinkantys priešdėliai, turi patys po visą pluoštą reikšmių. Štai prielinksnis ant žymi vietą viršuje. Padėk knygą ant stalo. Bet kilmininkas rodo ir objektą. Todėl ši prielinksninė konstrukcija atsako į du klausimus: objekto (ant ko?) ir vietos aplinkybės (kur?). Kuri iš šių reikšmių svarbesnė, priklauso nuo klausėjo interpretacijos ir paties daikto ypatybių. Kilmininkas be prielinksniu eina nederinamuoju pažyminiu, papildiniu, o aplinkybėmis beveik nevartojamas. Tik su tikslo bendratimi gali žymėti aplinkybė. Prielinksninės konstrukcijos su kilmininku atvirkščiai – pirmiausia vartojamos aplinkybėms reikšti (netgi objekto reikšmė turi aplinkybių atspalvį).1. Vietos aplinkybė: žydėk, žydėk, juodoji gėle, ant žvaigždžių altoriaus, ant žemės grumsto, vėjo ir dulkių (Just. Marcinkevičius). Atguldama palikau, o keldama neradau ant pirštelio žiedelio, ant galvos vainikėlio (tautosaka). Virš stepės neaukštai skraidė dideli, panašūs į balną vanagai (A. Vienuolis). Budėjo žvaigždės jai prie kojų, blyškus mėnulis prie galvos (E. Mieželaitis). Ten už upių plačiai žiba mūsų pulkai (Maironis).2. Laiko aplinkybė: Po Kaziuko mirties Monika vis neatsigavo (P. Cvirka). Buvo arti pusiaunakčio. Pirma laiko jaunas žūstu, nė jėgų neišmėginęs (J. Janonis). Rytojaus dieną Alena iki vakaro išgulėjo vienų viena (A. Vienuolis). Sunki baudžiavos našta nuo senų laikų slėgė Šilėnų kaimą (V. Mykolaitis – Putinas).3. Būdo aplinkybė: Visi iš eilės (paeiliui) ėjo atsisveikinti su mirusiuoju (A. Vienuolis). Plykstelėjo tolimas žaibas, atsimušdamas veidrody ir iš karto (iškart) užgesdamas (A. Vienuolis). Man rodėsi, kad imperatorius kalba nuo širdies (nuoširdžiai) (j. Balčikonis). Ar čia pasaka, ar iš teisybės (iš tiesų, išties) taip buvo? (Alovė). Kalba visai be gėdos (nesigėdydamas).Įterpiniai skliaustuose rodo, kiek čia kilmininkas su prielinksniu artimas būdo prieveiksmiams;4. Priežasties ir tikslo aplinkybės: Dėl tavo laimės visa tai daroma. Susipešė lyg gaidys su višta dėl grūdo. Nuo uogų ir grybų žemė marguliavo. Veidai paraudo nuo rasos, bangų rasos ledinės (S. Neris). Nuo skausmo ir nuo grožio širdis užsiliepsnos: pasupk mane ant žodžio, iškelk ligi dainos (Just. Marcinkevičius).LITERATŪRA (ir kiti nuorodų šaltiniai)1. A. Paulauskienė „Lietuvių kalbos kultūra“2. J. Kalinauskas „Kalbėkime ir rašykime taisyklingai“3. V. Kondratas „Lietuvių kalbos taisyklės“