(1909-1947)
Mokydamasis 1926-1930 m. Kauno meno mokykloje kaimo varguolių vaikas įsijungė į kairiosios opozicijos sparną, persiimdamas antiburžuazine ideologija. Talentingam mažamoksliui socializmas sušvito vieninteliu išsigelbėjimu iš socialinės neteisybės krizių, du kartus (1936 ir 1938 m.) pabuvojus Sovietų Sąjungoje. 1940 m. vasarą, jau įstojęs į komunistų partiją, vyko į Maskvą kaip seimo įgaliotosios delegacijos narys prašyti, kad Lietuvą priimtų į SSRS. Redagavo pirmąjį sovietinį lietuvių literatūrinį žurnalą „Raštai”. Karo metais, pasitraukęs į Alma Atą, stengėsi gauti komandiruotę į JAV, bet kompartija nepasitikėjo rašytoju, palikusiu savo partinį bilietą Lietuvoje. Pokario metais paskirtas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku, turėjo vykdyti represines funkcijas: smerkti „lietuvišką buržuazinį nacionalizmą”, pulti svyruojančius rašytojus, teikti kaltinamuosius parodymus saugumo tardytojams. Šių pareigų slėgimo impulsyvi P.Cvirkos prigimtis neatlaikė – mirė netikėtai anksti.
Pirmoji novelių knyga „Saulėlydis Nykos valsčiuje” (1930) parašyta ekspresyviu poetiniu stiliumi. Pasakojimą reguliavo jaunatviška ekspansija, kupina savimi apsvaigusios jėgos, besiveržianti į veiksmo ar vidinio išgyvenimo laisvę, jau nepaklūstančią išorinėms aplinkybėms.
Romanas „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis” (1934) buvo sumanytas kaip kapitalistinės sistemos satyrinė panorama, paremta JAV lietuvių kairiosios spaudos informacija, argumentais ir vaizdinėmis klišėmis, išradingai nuspalvinta biznierių, valdininkų, oficialių oratorių, pamokslininkų, laikraštininkų parodijuojančia stilizacija.
„Meisteris ir sūnus” (1936) – ne tik liaudies buities, bet ir jos kultūrinės atminties romanas, pakeliąs kaimo žmogų į bendrųjų vertybių lygmenį, kur jis tampa veikiančiu ir kuriančiu subjektu.
Lengvas ir impulsyvus žodžio judesys, plastiškas vaizdo tekėjimas ir švelnios komponavimo linijos romane „Žemė maitintoja” (1935) buvo sujungti su epinio pasakojimo lakonišku objektyvumu. Romane tiksliai subalansuotas priežasčių ir padarinių mechanizmas varo veiksmą ir atveria personažo psichiką tarytum be autoriaus įsikišimo. Žmogus socialinių aplinkybių tinkle, mirtinai desperatiškai besidaužantis, – tai klasikinio realistinio romano formulė, susiejanti santvarkos aplinkybes, personažo jausmus ir likimą į vieną dramatišką slinktį.
„… Mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistiškas”, – rašė P.Cvirka, reikšdamas nusivylimą žemės reforma, o ir visa nepriklausomos Lietuvos socialine santvarka. Bežemis valstietis, romano herojus, išeina savanoriu kariauti už nepriklausomą Lietuvą, tikėdamasis žemės, laisvės ir lygybės. „Mes Lietuvą vedam į teisybę”, – aiškina savanoris, nešiodamas po kaimus rinkimų į seimą proklamacijas. Gavęs iš dvaro žemės sklypą, planuoja įsiveisti sodą. Beraštę žmoną moko skaityti, nes teks ūkininkauti kultūringai. Sako prakalbas, išrinktas šaulių būrio vadu. Bet audra išmuša rugius, liūtis išneša šieną, nudvesia karvė. Ir tenka lįsti skolon į naujo dvarininko kišenę. Net žmona turi eiti į lietuvių pono dvarą žindyve, kaip ir baudžiavos laikais, o sūnus žūsta, nusamdytas į dvarą piemeniu ir varomas į nepakeliamus darbus. Už skolas dvarininkui paskelbiamos varžytinės vienintelei naujakurio karvei ir arkliui. Galutinai nusivylęs savo paties iškovota Lietuvos santvarka, nebetikėdamas nei bažnyčios ginama nuosavybe, nei Dievu, kuris aklas ir kurčias žmogui, buvęs savanoris pareiškia: „Negerai dirvas pasidalinome… Kai be tų ežių, be ženklų gyvensim, ranka rankon, širdis į širdį… supranti, komunoj, tada… ot! Kol šitaip – vienas viršuje, šimtas apačioje”. Buržuazinės santvarkos kritiką P.Cvirka paskutiniojoje, 1946 m. romano redakcijoje atvirai susiejo su socialistinių pertvarkymų perspektyva.
Novelių knygoje „Kasdienės istorijos” (1938) toliau buvo plėtojamas epinis pasakojimas. Kūrinio priekyje stovi pasakotojo figūra, vienas įvykis virsta veiksmo ašimi, o viena detalė kompozicijos leitmotyvu. Personažų elgesiuose atsispindi ištisos klasės padėtis, interesai, galvosena. Brolis pribaigia brolį, kad nereikėtų mokėti dalies („Broliai”), valstietis užkala ganyklos šulinį, į kurį įkrito uošvis, kad paveldėtų jo žemę ir mišką („Šulinys”). Autoriaus buvimas kūrinyje rūpestingai užmaskuotas, prasiveržia į viršų sutirštintu niūrumo koloritu. Jokių iliuzijų, – vien klaiki nužmogėjimo tamsa, kurioje skęsta buržuazinė visuomenė.
Sovietinio laikotarpio kūryboje P.Cvirka tebesilaikė klasikinio novelės žanro etalono, stengdamasis suderinti epinio objektyvumo tonaciją su socializmo, tautos ir žmogaus vertybių teiginiu. Parašytos daugiausia Alma Atoje ir Maskvoje, tos novelės („Bausmės ranka” (1942); „Apysakos apie okupantus” (1943); „Ąžuolo šaknys” (1945)) poetizavo tautos pasipriešinimą hitleriniams krašto okupantams. Kūriniuose išlaikomas daiktiškas aplinkos regėjimas, švelni kalbos intonacija, negarsus humoras, lėtas minties ir veiksmo brendimas – būdingas lietuvių valstiečio, pagrindinio pasakotojo, pasaulėvaizdžiui. Bet pats autorius jau stovi visiškai greta pasakotojo, ir jo tėvynės ilgesys apgaubia žmogų švelnumo banga, kol visiškai pranyksta šalto objektyvumo distancija. Novelės fabula dabar veda sprendimą ir aktyvumą su patoso gaida, kuri vis labiau stiprėjo paskutiniuose jo kūriniuose, pereinančiuose į publicistiką („Brolybės sėkla” (1947)).
P.Cvirka buvo plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pastabumą, guvų humorą, improvizacinio pasakojimo dovaną ir absorbavęs XX a. meninės kultūros pokyčius.