Petras Cvirka

Petras Cvirka – vienas žymiausių XXa. pirmos pusės rašytojų, prozininkas, socialinio tipo realistas, vaizdingo žodžio meistras. Psichologinių-socialinių, satyrinių ir folklorinių romanų autorius, novelistas, vaikų rašytojas. Gimė 1909m. kovo 12d. Klangių kaime Veliuonos valsčiuje (dabar Jurbarko r.), Kauno apskrityje, valstiečių šeimoje. 1926m. baigė Vilkijos progimnaziją. 1926-1930m. mokėsi Kauno Meno mokykloje. Menininku P.Cvirka netapo, atsidėjo literatūrai. Savo pirmuosius eilėraščius skelbė periodinėje spaudoje nuo 1924m. 1928m. išleido eilėraščių rinkinį “Pirmosios mišios”, kuris buvo konfiskuotas. 1930m. išleido novelių rinkinį “Saulėlydis Nykos valsčiuje”. Mokydamasis 1926-1930 m. Kauno meeno mokykloje kaimo varguolių vaikas įsijungė į kairiosios opozicijos sparną, persiimdamas antiburžuazine ideologija. 1930-1931m. P.Cvirka dalyvavo darbininkų klubo “Viltis” veikloje, bendradarbiavo žurnale “Trečias frontas”. 1931-1932m. rašytojas gyveno Paryžiuje, kur studijavo literatūrą ir meną. 1934m. jis buvo priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją, 1936m. prisidėjo prie žurnalo “Literatūra” leidimo. 1935m. susituokė su dailininke Marija Račkauskaite, susilaukė ir išaugino du vaikus: sūnų Andrių ir dukrą Eleną.

1936m. lankėsi Leningrade ir Maskvoje, 1937m. Vakarų Europoje; bendravo su prancūzų rašytojais 1938 ir 1939 vėl keliavo po Tarybų Sąjungą, užmezgė ryyšius su rašytojais. 1939m. Rašytojų draugijos valdybos sekretorius. LTSR Rašytojų sąjungos narys nuo 1940. 1940-1941 vadovavo jos organizaciniam komitetui. Didžiojo Tėvynės karo pradžioje gyveno Kirovo sr., Saratove, Alma-Atoje, nuo 1942m. Maskvoje. Dalyvavo TSRS Rašytojų sąjungos veikloje. 1944m. grįžo į Lietuvą. 1945-1947 LTSR Rašytojų sąjungos va

aldybos pirmininkas; kurį laiką redagavo žurnalą “Pergalė”. Mirė 1947m. gegužės 2d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Pirmoji novelių knyga „Saulėlydis Nykos valsčiuje” (1930) parašyta ekspresyviu poetiniu stiliumi. Pasakojimą reguliavo jaunatviška ekspansija, kupina savimi apsvaigusios jėgos, besiveržianti į veiksmo ar vidinio išgyvenimo laisvę, jau nepaklūstančią išorinėms aplinkybėms.
Romanas „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis” (1934) buvo sumanytas kaip kapitalistinės sistemos satyrinė panorama, paremta JAV lietuvių kairiosios spaudos informacija, argumentais ir vaizdinėmis klišėmis, išradingai nuspalvinta biznierių, valdininkų, oficialių oratorių, pamokslininkų, laikraštininkų parodijuojančia stilizacija.
„Meisteris ir sūnus” (1936) – ne tik liaudies buities, bet ir jos kultūrinės atminties romanas, pakeliąs kaimo žmogų į bendrųjų vertybių lygmenį, kur jis tampa veikiančiu ir kuriančiu subjektu.
Lengvas ir impulsyvus žodžio judesys, plastiškas vaizdo tekėjimas ir švelnios komponavimo linijos romane „Žemė maitintoja” (1935) buvo sujungti su epinio pasakojimo laakonišku objektyvumu. Romane tiksliai subalansuotas priežasčių ir padarinių mechanizmas varo veiksmą ir atveria personažo psichiką tarytum be autoriaus įsikišimo. Žmogus socialinių aplinkybių tinkle, mirtinai desperatiškai besidaužantis, – tai klasikinio realistinio romano formulė, susiejanti santvarkos aplinkybes, personažo jausmus ir likimą į vieną dramatišką slinktį.
„. Mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistiškas”, – rašė P.Cvirka, reikšdamas nusivylimą žemės reforma, o ir visa nepriklausomos Lietuvos socialine santvarka. Bežemis valstietis, romano herojus, išeina savanoriu kariauti už nepriklausomą Lietuvą, tikėdamasis žemės, laisvės ir lygybės. „Mes Lietuvą vedam į teisybę”, – aiškina savanoris, nešiodamas po
o kaimus rinkimų į seimą proklamacijas. Gavęs iš dvaro žemės sklypą, planuoja įsiveisti sodą. Beraštę žmoną moko skaityti, nes teks ūkininkauti kultūringai. Sako prakalbas, išrinktas šaulių būrio vadu. Bet audra išmuša rugius, liūtis išneša šieną, nudvesia karvė. Ir tenka lįsti skolon į naujo dvarininko kišenę. Net žmona turi eiti į lietuvių pono dvarą žindyve, kaip ir baudžiavos laikais, o sūnus žūsta, nusamdytas į dvarą piemeniu ir varomas į nepakeliamus darbus. Už skolas dvarininkui paskelbiamos varžytinės vienintelei naujakurio karvei ir arkliui. Galutinai nusivylęs savo paties iškovota Lietuvos santvarka, nebetikėdamas nei bažnyčios ginama nuosavybe, nei Dievu, kuris aklas ir kurčias žmogui, buvęs savanoris pareiškia: „Negerai dirvas pasidalinome. Kai be tų ežių, be ženklų gyvensim, ranka rankon, širdis į širdį. supranti, komunoj, tada. ot! Kol šitaip – vienas viršuje, šimtas apačioje”. Buržuazinės santvarkos kritiką P.Cvirka paskutiniojoje, 1946 m. romano redakcijoje atvirai susiejo su socialistinių pertvarkymų perspektyva.
Novelių knygoje „Kasdienės istorijos” (1938) toliau buvo plėtojamas epinis pasakojimas. Kūrinio priekyje stovi pasakotojo figūra, vienas įvykis virsta veiksmo ašimi, o viena detalė kompozicijos leitmotyvu. Personažų elgesiuose atsispindi ištisos klasės padėtis, interesai, galvosena. Brolis pribaigia brolį, kad nereikėtų mokėti dalies („Broliai”), valstietis užkala ganyklos šulinį, į kurį įkrito uošvis, kad paveldėtų jo žemę ir mišką („Šulinys”). Autoriaus buvimas kūrinyje rūpestingai užmaskuotas, prasiveržia į viršų sutirštintu niūrumo koloritu. Jokių iliuzijų, &#
#8211; vien klaiki nužmogėjimo tamsa, kurioje skęsta buržuazinė visuomenė.
Sovietinio laikotarpio kūryboje P.Cvirka tebesilaikė klasikinio novelės žanro etalono, stengdamasis suderinti epinio objektyvumo tonaciją su socializmo, tautos ir žmogaus vertybių teiginiu. Parašytos daugiausia Alma Atoje ir Maskvoje, tos novelės („Bausmės ranka” (1942); „Apysakos apie okupantus” (1943); „Ąžuolo šaknys” (1945)) poetizavo tautos pasipriešinimą hitleriniams krašto okupantams. Kūriniuose išlaikomas daiktiškas aplinkos regėjimas, švelni kalbos intonacija, negarsus humoras, lėtas minties ir veiksmo brendimas – būdingas lietuvių valstiečio, pagrindinio pasakotojo, pasaulėvaizdžiui. Bet pats autorius jau stovi visiškai greta pasakotojo, ir jo tėvynės ilgesys apgaubia žmogų švelnumo banga, kol visiškai pranyksta šalto objektyvumo distancija. Novelės fabula dabar veda sprendimą ir aktyvumą su patoso gaida, kuri vis labiau stiprėjo paskutiniuose jo kūriniuose, pereinančiuose į publicistiką („Brolybės sėkla” (1947)).
Cvirka išplėtojo lietuvių literatūroje klasikines realizmo formas ir parengė jo transformaciją į socialistinio realizmo vėžes. Jo kūriniai išversti į rusų, estų, gruzinų, lenkų, bulgarų, vengrų, vokiečių, rumunų, kinų ir kt. kalbas.
P.Cvirka buvo plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pastabumą, guvų humorą, improvizacinio pasakojimo dovaną ir absorbavęs XX a. meninės kultūros pokyčius.

Bibliografija:
RAŠTAI
· Raštai: [13t.]. – Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1949-1957.
· Raštai: [8t.]. – Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1959.
· Rinktiniai raštai: 3t.. – Vilnius : Vaga, 1979- .
· Raštai: 7t. – Vilnius: Vaga, 1983-1986.
KNYGOS
· Pirmosios mišios: [eilėraščiai]. – Kaunas, 1928. – 31p.
· Saulėlydis Nykos valsčiuje: [apsakymai]. – Kaunas: Spaudos fo

ondas, 1930. – 247p.
· Adolfas Hitleris: [apybraiža]. – Kaunas, 1933. – 104p.
· Frank Kruk: romanas: [2t.]. – Kaunas: Sakalas, 1934.
· Žemė maitintoja: romanas. – Kaunas: Sakalas, 1935. – 281p.
· Meisteris ir sūnūs: romanas. – Kaunas: Sakalas, 1936. – 248p.
· Kasdienės istorijos: [novelės, skirtos V.Krėvei-Mickevičiui]. – Kaunas: Sakalas, 1938. – 183p.
· Kasdienės istorijos: [novelės, skirtos V.Krėvei-Mickevičiui]. – Kaunas: Sakalas, 1940. – 183p.
· Bausmės ranka: apysakos apie Lietuvos partizanus. – Maskva: Karinė leidykla, 1942. – 30p.
· Apysakos apie okupantus. – Maskva: LTSR valst. l-kla, 1943. – 43p.
· Sidabrinė kulka: [pasakos]. – Maskva: LTSR valst. l-kla, 1943. – 48p.
· Ąžuolo šaknys: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1945. – 246p.
· Žemė maitintoja: romanas. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1946. – 194p.
· Brolybės sėkla: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 57p.
· Gruzijos širdis: apybraižos. – Vilnius: Tiesa, 1947. – 37p.
· Daina: [apsakymai]. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. – 276p.
· Frank Kruk: romanas. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. – 578p.
· Petro Cvirkos apysakos ir autoriaus biografiniai bruožai. – Brooklyn: Laisvė, 1949. – 287p.
· Rinktinė. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 389p.
· Frank Kruk: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1953. – 572p.
· Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956. – 246p.
· Meisteris ir sūnūs: romanas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1957. – 351p.
· Brolybės sėkla: [apsakymai]. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 95p.
· Daina: [apsakymas]. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. – 27p.
· Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Vaga, 1965. – 258p.
· Frank Kruk: romanas. – Vilnius: Vaga, 1966. – 518p.
· Saulėlydis Nykos valsčiuje: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1967. – 219p.
· Kasdienės istorijos: [apsakymai]. – Vilnius: Vaga, 1967. – 147p.
· Žemė maitintoja. – Vilnius: Vaga, 1971. – 251p.
· Ąžuolas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1974. – 381p.
· Meisteris ir sūnūs: romanas. – Vilnius: Vaga, 1976. – 288p.
· Žemė maitintoja: romanas. – Vilnius: Vaga, 1977. – 181p.
· Meisteris ir sūnūs: romanas. – Kaunas: Šviesa, 1982. – 156p. – (Mokinio biblioteka).
· Nemuno šalies pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 372p.
· Saulėlydis Nykos valsčiuje: apsakymai. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 175p. – ( Skaitinių serija, 7).
· Nemuno šalies pasakos. – Kaunas: Aušra, 1999. – 221p.
KNYGOS KITOMIS KALBOMIS
· Apsolitā zeme. – Rigā, 1936. – 197p. – Latvių k.
· Zemlia kormilica. – Moskva, 1937. – 264p. – Rusų k.
· Franks Kruks. – Rigā, 1941. – 331p. – Latvių k.
· Rasskazy. – Moskva, 1947. – 48p. – Rusų k.
· Izbrannyje proizvedenija. – Moskva, 1948. – 520p. – Rusų k.
· Zeme barotāja. – Rigā, 1949. – 256p. – Latvių k.
· Zemia-krmilnica. – Sofija, 1949. – 255p. – Bulgarų k.
· Izbrannoje. – Moskva, 1950. – 419p. – Rusų k.
· Ziemia žyvicielka. – Warszawa, 1950. – 216p. – Lenkų k.
· Életado föld. – Budapest, 1951. – 200p. – Vengrų k.
· Opowiadania. – Warszawa, 1951. – 248p. – Lenkų k.
· Tajemnica. – Warszawa, 1951. – 129p. – Lenkų k.
· Izbrannyje sočinenija: [2t.]. – Vilnius, 1952. – Rusų k.
· A testvériség magvetöi. – Budapest, 1952. – 108p. – Vengrų k.
· Tajemstvi. – Praha, 1953. – 114p. – Čekų k.
· Izbrannyje proizvedenija. – Moskva, 1954. – 677p. – Rusų k.
· Noslēpums. – Rigā, 1954. – 103p. – Latvių k.
· Neemenimaa muinast jutte. – Tallinn, 1955. – 168p. – Estų k.
· Salaisuus. – 1955. – 136p. – Suomių k.
· Seeds of fraternity. – Moscow, 1955. – 159p. – Anglų k.
· Nemunas novada pasakas. – Rigā, 1957. – 143p. – Latvių k.
· Emake maa. – Tallinn, 1960. – 254p. – Estų k.
· Frank Kruk. – Moskva-Leningrad, 1960. – 490p. – Rusų k.
· Osudy dobrodruha Franka Crooka. – Praha, 1964. – 464p. – Čekų k.
· Sobranije sočinenij: [3t.]. – Moskva, 1967 – 1968. – Rusų k.
· Frank Crooc. – Tallinn, 1969. – 472p. – Estų k.

Literatūra:
1. http://anthology.lms.lt/texts/47/autor_l.html
2. http://mpkelias.mch.mii.lt/ASMENYS/cvirka.en.htm
3. http://ualgiman.tinklapis.lt/realizmo_poetika.htm#Petras%20Cvirka
4. http://www.bite.avb.lt/naujienos/marija.htm

Leave a Comment