MITINĖS PASAULĖŽIŪROS IR RITUALO YPATUMAI LIETUVOS KAIMO BENDRUOMENĖS KULTŪROJE

Pasaulėžiūrą sąlygoja kultūra, kurioje gyvena žmogus. Ji yra neatskiriama kultūros dalis. Šiuo atveju, kultūrą reikėtų suprasti plačiąja prasme – kaip tam tikros grupės žmonių gyvenimo būdą (jos pasaulėžiūrą, elgseną), tai, kas sieja tam tikrus žmones draugėn ir kas skiria juos nuo kitų. Kultūra – tai visa “antrinė” gamta, sukonstruota žmonių, tai, ko natūraliai gamtiškai nėra.Kultūrą (ypač archainiais laikais), visų pirma, sąlygoja supanti gamtinė ir socialinė aplinka. Gyvenimo sąlygos neišvengiamai veikia žmonių gyvenseną. Materialinės kultūros ypatumai nulemia dvasinę kultūrą. Vystantis technikai, kultūros priklausomybė nuo supančios gamtinės aplinkos mažėja. Todėl šiais laikais kultūriniai skirtumai smarkiai niveliuojasi .Kultūrai taip pat daro įtaką ankstesnių kultūrų liekanos, ją veikia tuo pačiu laiku, bet skirtingoje erdvėje (visų pirma, kaiminystėje) esančios kultūros. Todėl kai kuriais atvejais, įvairūs kultūros, pasaulėžiūros dalykai taip pat gali atitinkamai veikti aplinką.Be to, įvairiose kultūrose galima atrasti universalių bendražmogiškų dalykų, kurie, priklausomai nuo aplinkos, gali būti skirtingų formų. Universalius bendrakultūrinius dalykus galima aiškinti tiek natūraliais įgimtais bendražmogiškais žmonių poreikiais (biologiniais ir visuomeniniais), tiek elementariais mąstymo ir veiklos archetipais . Kiekviena kultūra taip pat yra simboliška. Ji sukuria tam tikras daiktų ar reiškinių reikšmes, kurios yra suprantamos tik tos konkrečios kultūros ribose. Tai, kas vienoje kultūroje vertinga, gražu, moralu, normalu, kitoje kultūroje gali būti traktuojama kaip nereikšminga, bjauru, amoralu ar nenormalu.Visos atskiros kultūros dalys tarpusavyje glaudžiai susijusios, sudaro tam tikrai kultūrai būdingą struktūrą. Keičiantis vienam ar kitam kultūros komponentui ar jo prasmei, daugiau ar mažiau keičiasi ir kiti kultūros komponentai; pvz., Automobilio, televizoriaus, kompiuterio išradimas paveikė žmonių bendravimą, informacijos perdavimą, tarsi sutraukė erdvę.

Nuo pat seniausių laikų žmogui buvo būdinga taip vadinama mitinė pasaulėžiūra, sąlygota natūralaus žmogaus sąlyčio su gamta, natūralaus bendražmogiškumo poreikio susikurti aplinkiniame pasaulyje tam tikrą tarką. Visa vėlesnių laikų pasaulėžiūra yra paveikta seniausios – mitinės pasaulėžiūros. Jos reliktų galima rasti ir šių laikų kultūroje.Ta pasaulėžiūra veikė ir visą agrarinės visuomenės žmonių mąstyseną. Tačiau žmonės, kurie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno jau kitaip negu ankstyvųjų laikų medžiotojai. Tačiau dėl žemės ūkio darbų ritmingo kartojimosi, dėl pradinei žemdirbystei būdingo bendruomeninio ūkio (ir todėl žmogui keliamo reikalavimo laikytis bendruomenės tradicijų) agrarinės visuomenės kultūra pasižymėjo dideliu konservatyvumu. Ji kito labai lėtai. Tiesa, reikia turėti omenyje, kadi r to pačio laikmečio, tačiau skirtingų visuomenės sluoksnių atstovų sąmonėje pasulio vaizdas, pasaulėžiūra buvo skirtingi . Kitokia pasaulėžiūra būdinga miestiečiams bei naujųjų laikų žmonėms (paveiktiems buržuazinių visuomenės taisyklių).Miestietis tikrovę suvokia kitaip negu kaimo žmogus, nes jis mažiau priklausomas nuo gamtos ritmų.žmogaus ryšys su visuomene tapo taip pat nebe toks glaudus. Didesnę reikšmę pradėjo įgauti atskiras individas.Šiais laikais žmogus nuo gamtos dar mažiau priklausomas. Šiuolaikinė pasaulėžiūra labiau akcentuoja individualumą, o ne bendruomeniškumą, kintamumą, o ne stabilumą ir pastovumą. Kontaktai tarp atskirų kultūrų tapo labai intensyvūs, atstumai nebeteko reikšmės. Išryškėjo bendrapasaulinė kultūrinės niveliacijos tendencija.

Mitiniam mąstymui buvo būdingas ir kitoks laiko bei erdvės suvokimas. Šių dienų žmogus suvokia laiką kaip kokybiškai vienareikšmiškų atkarpų tėkmę, neturinčią nei pradžios nei pabaigos. Kitaip tariant dabar laikas suvokiamas kaip nepertraukiamas, begalinis, vienareikšmis ir negrįžtamas.

Archainiais laikais žmogaus gyvenimą reguliavo gamtos ciklai. Buvo matomas tik ritmiškas, reguliarus pasikartojimas. Egzistavo ciklinis laiko suvokimas.Tik paveikus judaizmui ir krikščionybei įsigalėjo linijinio laiko samprata, paremta įsitikinimu, kad laikas juda nuo pasaulio sukūrimo jo pabaigos link.Mitinėje sąmonėje laikas buvo suvokiamas kaip pertraukiamas, kokybiškai nevienareikšmis ir netgi grįžtamas. Mitinis laikas – kiekvieno konkretaus momento laikas, su niekuo nesusietas nei praeityje, nei ateityje. Jis skaičiuotas uždarais ciklais (dažniausiai metų trukmės) . Gamtoje ir žmogaus gyvenime vyko pastovus visa ko pasikartojimas. Žmogaus gyvenimas kartojo jo pirmtakų gyvenimą. Toks elgsenos pirmavaizdis būdavo priskiriamas pirmiesiems žmonėms, kultūriniams herojams ar net dievams. Vertingiausias, sakraliausias tas laikas, kai vyko kūrimo aktas, t.y. pradžių pradžia.Erdvė taip pat nebuvo suvokiama kaip abstrakcija ir nebuvo laikoma visuose taškuose lygiaverte ir vienalyte. Erdvė buvo suvokiama kaip susidedanti iš daugelio atskirų dalių. Vienu metu, vienoje vietoje galėjo koegzistuoti daug skirtingų pasaulių.Skirtingoms pasaulio šalims buvo suteikiamos vienokios ar kitokios kokybinės reikšmės. Vienos kryptys buvo laikomos palankiomis, kitos – sietos su piktųjų stichijų veikla. Daugelis pasaulio tautų tikėjo, kad vakarų pusėje yra paslaptinga mirusiųjų šalis, kurion paskui besileidžiančią saulę keliauja mirusiųjų vėlės. Profaniškam laikui ir profaniškai erdvei buvo priešpastatoma sakrali erdvė ir sakralus laikas. Sakrali vieta tapatinta su šventviete, sakralus laikas – švenčių laikas, ritualų laikas. Centrinis kiekvienos erdvės taškas buvo tapatinamas su pasaulio centru. Tai, kas gera buvo pasaulio centre, visa, kas bloga – pakraštyje. Visatos centre – ir dievų buveinė, ir šventvietė, ir žmonių gyvenvietė. Už sutvarkyto pasaulio ribų – chaosas .Mitinį mąstymą atspindi mitinis pasaulio modelis, pagrįstas nuo pat ankstyviausių laikų žmogui būdingu poreikiu susikurti jį supančioje aplinkoje tam tikrą tvarką.

Mitinis pasaulio modelis – tai mitinei sąmonei būdinga sutelkta ir supaprastinta pasaulio vaizdinių sistema. Suskirsčius žmogų supančios aplinkos reiškinius į tarpusavyje susietas klasifikacines grupes, gamtai buvo suteikiamas užbaigto ir vientiso pasaulio pavidalas .Pasaulio modelis, kaip jau minėta, buvo orientuotas į visa ko komiškumą, beveik visi mitinio pasaulio objektai įsivaizduoti susiję su kosmosu arba kilę iš kosmoso. Pvz. statant gyvenvietes, rengiant šventvietes buvo atsižvelgiama į horizontalios visatos struktūrą – keturias pasaulio šalis (šiaurę, pietus, rytus ir vakarus). Jau pati archainio kosmoso, visatos sąvoka turėjo „tvarkos“ prasmę.Mitinis pasaulio modelis buvo reiškiamas tam tikru mitinėje sąmonėje nusistovėjusiu mitologiniu kodu, turinčiu pastovias reikšmes. Tai gerai matyti simbolikoje.Vienas kodų sistemas galima sieti su kitomis kodų sistemomis: gyvūnų, augalų, mėnesių, maisto, kūno dalių, spalvų, pasaulio šalių, gamtos stichijų, geometrinių simbolių ir kt.Tie kodai yra patogi klasifikacijos priemonė; jais išreiškiami įvairūs kosmoso sandaros aspektai, erdvės ir laiko charakteristikos, įvairūs kosminiai įvaizdžiai.Be to, simboliai ir jų kodai turėjo svarbią komunikacinę paskirtį. Per simbolius karta iš kartos perduodavo dalykų simbolinės prasmės žinojimą.Šis simbolinis pasaulis reiškėsi (ir reiškiasi) meno kūriniuose, pasakose, sakmėse, teisinėse ir religinėse normose. Būtent šis simbolinis pasaulis veikė ir tipinius žmogaus veiklos modelius.Įvairių laikotarpių ir kultūrų atitinkama simbolika turi daug bendro. Simbolių universalumą galima sieti su K.G.Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipų idėja . Jungas siūlė suprasti simbolį kaip idėjos, kurios neįmanoma aprašyti kokiu nors kitu tikslesniu pavidalu, išraišką. Simbolis esą suvienija savyje psichikos priešybes: t.y. vienu metu išreiškia skirtingus tos pačios idėjos aspektus.Ilgainiui, praradę savo giluminę prasmę, simboliai sunyksta į alegorijas.

Bene populiariausias abstraktus simbolis, išreiškiantis universalius pasaulio ženklų kompleksus, yra taip vadinamas pasaulio medis. Jis buvo mitologinės erdvės organizavimo priemonė. Šis medis simboliškai tarsi apima 3 visatos sferas: dangų, žemę ir požemį. Su atitinkamomis medžio dalimis siejami atitinkamose visatos sferose esantys dalykai: su šakomis sietas dangus, dangaus dievai, dangaus kūnai, paukščiai, ugnis; su kamienu – žemė, žemės dievai, įvairūs gyvuliai; su šaknimis – požemis, požemio dievai, žuvys, gyvatės, vanduo.

Pasaulio, jo dalių, dievų, žmogaus, įvairių gamtos ir socialinių reiškinių kilmę, priešdabartinę pasaulio sąrangą, visatos surėdymą ir tvarką archainiais laikais aiškino mitai. Pagrindinė mito užduotis ir funkcija – išlaikyti ir perduoti jame užšifruotą turinį.Savo forma mitas – tai pasakojimas apie tam tikrus įvykius. Skirtingai nuo kitų pasakojimo atvejų, mito pagrindu yra įvykis, atsitikęs už istorijos ir laiko ribų. Mitinis laikas yra buvęs iki daiktų, veiklos ir kūrybos.Šiuolaikiniam žmogui mitas asocijuojasi su kažkuo pramanytu, netikru. Tačiau seniau juo buvo tikima. Iš mito, kaip iš tikėjimo dalyko, negalima reikalauti įprastinės logikos. Jame susilieja įvairūs neįmanomi dalykai. Nykstant tikėjimui mitu, mitas imamas desakralizuoti.Mitas grindė juo besiremiančią religiją. Keičiantis mitams keitėsi ir visa pasaulėžiūra.Inscenizuojant mitinio periodo įvykius, tikėta, suaktyvinamos mitinės jėgos ir taip palaikoma esama gamtos ir visuomenės tvarka.Pirmalaikį, kuriame mitas vyksta, galima arkurti ritualo būdu. „Mokėdamas“ mitą, žmogus žinojo kaip reikia elgtis ir kokie bus tos veiklos rezultatai.Ritualai dažniausiai turėdavo atsinaujinimo prasmę. Tam būtina išankstinė sąlyga – ryšių su ankstesne būkle nutraukimas ir apsivalymas.Nėra nei vieno religinio mitinio ritualo, kurio kilmės tiesiogiai ar netiesiogiai nepaaiškintų mitas. Be mitinio pagrindo ritualas nėra veiksmingas. Ritualo pagalba galima stebėti mitinius veiksmus esant ne kažkada ir kažkur, bet čia ir dabar.

Ritualizuojamabuvo visa žmogaus veikla. Pagrindiniai ritualų kompleksai buvo susiję su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais – pereinamaisiais žmogaus gyvenimo tarpsniais ir svarbiausiais ūkio darbais . Šiais laikais jie daugumoje virtę papročiais (o jie jau nėra ritualai). Papročiai yra praradę sakralumą.Tačiau ritualas turi kitus tikslus nei paprasti kasdieniai veiksmai (pvz., kasdienis duonos valgymas ir apeiginis valgymas – skirtingi dalykai). Ritualas simboliškas. Religiniai ritualai remiasi žmonių tikrumo poreikiu. Žmogus nori būti tikras savo elgesio teisingumu ir elgits taip kaip nori dievai. Rituale padaryta klaida gali būti pavojinga, turėti liūdnų pasekmių, todėl jokia kita veikla, jei ji nėra mituose nusakyta, yra negalima.Kulto pagrindu visada yra mitai. Kas buvo pasakojama, tas buvo ir atliekama. Pagrindiniai lietuvių mitikos įvaizdžiai turi turėti atitikmenis ir lietuvių kultuose. Tarp tyrinėtojų nusistovėjusi nuomonė, kad pasaulio sukūrimo mitika apsprendžia kulto vietų sąrangą.Kultas yra griežtai struktūrizuotas – tiek jo veiksmai, tiek jo vieta – šventvietė. Šventvietės turi absoliutaus centro įvaizdį. Čia žmogus susitinka su dievybėmis.

Autentiškų lietuvių mitų beveik nėra išlikę (išimtis būtų Sovijaus mitas). Tačiau senieji mitai gali būti rekonstruojami remiantis tautosaka. Gausu mitinių vaizdinių lietuvių pasakose (pvz., pasakoje apie Eglę žalčių karalienę), sakmėse (artimos mitams sakmės apie žemės sukūrimą, velnio kaimenę, Perkūno ir velnio kovą, vaivorykštės kilmę), dainose (būdingi mitiniai vaizdiniai – pasaulio medis, elnias, žirgas, povas, tiltas, ugnis). Jų nuotrupų randama kronikose, metraščiuose (pvz., mitas apie Šventaragį, Vilniaus įkūrimą, Saulės išvadavimą).Mitiniam mąstymui buvo būdingas pasaulio vienovės suvokimas. Tai sąlygojo glaudus ryšys su gamta. Aplinkinis pasaulis, gamta buvo tarsi žmogaus „aš“ ir jo socialinės grupės tęsinys. Visatoje buvo matomi savi bruožai. Visatoje, tikėta, nėra nieko, kas neturėtų sielos. Šiuolaikinis gamtos dalijimas į gyvą ir negyvą susiklostė palyginti neseniai. Viskas pasaulyje padaryta iš to paties. Ypač universalus keturių pirminių gamtos elementų – ugnies, žemės, vandens ir oro – buvimo visame kame supratimas.

Mikrokosmosas (žmogus) ir makrokosmosas (žmogų supanti gamta, pasaulis) aiškinti remiantis tomis pačiomis kategorijomis.Žmogaus organizmo ir visatos elementai tapatūs. Žmoguje galima rasti visus pagrindinius visatos bruožus.Senųjų laikų žmogaus pasaulio suvokimas smarkiai skyrėsi nuo dabartinio. Archainių laikų žmogui buvo būdingas mitinis mąstymas, išaugęs iš universalių bendražmogiškų vaizdinių. Mitinio mąstymo reliktų yra ir šiuolaikinio žmogaus mąstysenoje.

Literatūros sąrašas:

1. Rasa Račiūnaitė „Senovės lietuvių pasaulėžiūra“ VDU leidykla,20012. A. Gurevičius „Viduramžių kultūros kategorijos“ V, 19893. M. Eliadė „Šventenybė ir pasaulietiškumas“ V, 19974. Mitologijos enciklopedija V, 1999. – T. 1-25. N. Vėlius „Senovės lietuvių religija ir mitologija“ V, 1999. – T. 26. K. G. Jungas „Psichoanalizės įvadas“ V, 19987. V. Toporov „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“ V, 2000