Dar visai neseniai buvo laikai, kuomet per metus tepamatydavome vieną vienintelį gerą kompiuterinį animacinį filmą. Paskutiniu metu jie pasipylė kaip grybai po lietaus: kasmet sukuriama kone tuzinas filmų apie tai, kaip koks nors padarėlis bando surasti sau namus. Šie metai nėra išimtis: jau pasirodė „Anapus tvoros“, „Ledynmetis: eros pabaiga“, „Laukiniai nuotykiai“, dar bent du pasieks kino teatrus iki metų pabaigos, o galbūt ir dar keturi, kuriuos galėjau praleisti pro ausis. Į šį nuolat ilgėjantį sąrašą galime įtraukti „Medžioklės sezonas atidarytas” – naujausią „Karaliaus liūto“ žisieriaus darbą.
Mažame miškų apsuptame miestelyje, kuriame stovyklavimas ir medžioklė yra du pagrindiniai dienos užsiėmimai, lokys Bugas (Martinas Lawrence’as) gyvena velniškai puikų gyvenimą, tiksliau be vienos minutės idealų (kaip grizliui) gyvenimą. Jis dalyvauja savo draugės, draustinio prižiūrėtojos Betės (Debra Messing) režisuojamuose pasirodymuose, už kuriuos gauna jaukią lovelę ir maitinimą triskart per dieną tos pačios Betės rūsyje. Taip jau nutinka, kad vieną gražią dieną Bugas išlaisvina elnią vardu Eliotas (Ashtonas Kutcheris) nuo virvių, kuriomis šis buvo pririštas prie neįtikėtinai buko medžiotojo Šo (Gary’is Sinise’as) sunkvežimiuko variklio dangčio. Eliotas palaiko šį Bugo veiksmą amžinos draugystės pradžia ir ima visur pastarąjį sekioti, kol, galiausiai, Bugas praranda darbą Betės pasirodymuose. Abu „kolegos” išsiunčiami į draustinį be jokios prieglaudos ar pragyvenimo šaltinio. Čia Bugas privalo pažadinti savyje tūnantį laukinį grizlį (negi iš tikro tai parašiau?), o Eliotas – surasti drąsos gerai sugyventi su bandos lyderiu Janu (Patrickas Warburtonas). Šie bandymai vyksta beviltiško kelio namo ieškojimų ir slapstymosi nuo Šo taikiklio fone.
Nors iš pradžių ši juosta mielumu primena animacinį filmuką „Lokys Jogis”, neilgai trukus visas meilumas dingsta ir prasideda „be namų negerai” tipo sentimentai ir amžinojo „būk savimi” propagavimas. „Medžioklės sezone” nėra nieko mielesnio ar sąmojingesnio už tai, ką matėme, pavyzdžiui, „Monstrų fabrike“ („Medžioklės” režisieriaus asistentė Jill Culton buvo „Fabriko” vaizdo redaktorė).
Tiek prikalbėjus derėtų dar paminėti, kad „Medžioklės sezone” nėra nieko, ką būtų galima pavadinti ypač kenksmingu dalyku. Matome standartines vertybes, kokių ir būtų galima tikėtis iš tokio filmo, o daugelis personažų yra pakankamai persūdyti, kad sukeltų kikenimo priepuolius. Problema ta, kad veikėjai neturi tokio charakterio gilumo, kuris priverstų juos ilgam įsiminti: Bugas nėra Buzz Lightyear, o Eliotas nė iš tolo neprimena Vudžio. Vis dėlto, tikėtis naujos „Žaislų istorijos“ ar (prašau, Dieve) dar vienų „Nerealiųjų“ būtų mažumėlę per daug, ypač turint galvoje masinę tokių filmų gamybą. Esant tokioms aplinkybėms daugiausia, ko galime tikėtis yra tai, kad kitas animacinis filmas nebus apie pabėgimą iš kokios nors zoologijos sodą primenančios vietos.