Graikija

Graikija

Parengė Ieva J. ir Simona R., 2cg kl.

Turinys

1. Pagrindinė informacija
2. Geografija
· Graikijos geografija
· Gamta
o Klimatas
o Reljefas
o Upės
o Dirvožemis ir augalija
o Gyvūnija
· Administracinė sistema
· Didžiausi miestai
o Atėnai
o Salonikai
3. Ekonomika
· Ekonomika ir politika
· Pramonė
· Ūkis
o Žemės ūkis
· Transportas
· Ginkluotosios pajėgos
4. Istorija
· Graikijos istorija
o Susikūrimas ir pirmasis klestėjimo laikotarpis
o Antrasis klestėjimo laikotarpis
o Naujoji Graikijos istorija
· Graikų mitologija
o Graikų mitologijos šaltiniai
o Chronologija
o Graikų dievai
o Graikų herojai
ü Heraklis
ü Tesėjas
ü Dedalas ir Ikaras
· Graikijos pavadinimo kilmė ir aiškinimas
· Simbolika
· Olimpinės žaidynės
5. Kultūra
· Religija, kalba ir kultūra
· Muzika
· Literatūra
· Architektūra ir dailė
· Švietimas ir mokslo įstaigos
· Graikų šeima
· Metų laikai ir šventės
o Pavasaris
o Vasara
o Ruduo
o Žiema
6. Turizmas
· Ką reikia žinoti turistui?
o Graikų laikas
o Darbo valandos
o Bilietų kainos
o Renginiai
o Etiketas
o Fotografavimas
o PVM
o Turgūs
o Praktiniai patarimai
· Kur apsistoti?
· Specialiosios iškylos ir sportas
· Maistas
o Kur pavalgyti?
ü Restoranai
ü Tavernos
ü Kavinės ir barai
ü Užkandinės
o Graikų maistas
ü Tradiciniai valgiai
ü Duona Graikijoje
ü Alyvuogės ir alyvuogių aliejus
ü Graikų sūriai
ü Graikų gėrimai
7. Įdomu ir vertinga
8. Literatūros sąrašas

Pagrindinė informacija

Šalies pavadinimas: Oficiali iilga forma: Graikijos (Hellenic) Respublika; Oficiali trumpma forma: Graikija; Senasis pavadinimas: Graikijos karalystė;

Plotas: Bendras: 131 940 kv.km; Sausuma: 130 800 kv. Km; Vandenys: 1140 kv. Km;

Palyginimas: Plotu 2 kartus didesnė už Lietuvą (65 300)

Gyventojai: 10 647 529

Etninės grupės: Graikai 98% m kiti 2%

Religija: Graikų ortodoksai 98%, musulmonai 1,3%, kiti 0,7%

Kalba: Graikų 99% (oficiali), anglų, prancūzų.

Pinigai: Euras (EUR)

Nepriklausomybė: 1829m. (nuo Otamanų/ Osmanų imperijos).
Nacionalinė šventė: Kovo 25 dieną (1821 m. ) – Nepriklausomybės diena.
UNESCO paveldo sąraše: Apolono Epikuriečio šventykla Basajoje .Delfų archeologinė vietovė.Atėnų akropolis. Athos kalnas.Paleokrikščioniškieji ir Bizantiškieji Salonikų paminklai.Epidauro archeologinė vietovė.Mistras.Olimpijos archeologinė vietovė.Delas. Daphi, Hossios Luckas ir Nea Moni iš Chios’o vienuolynai.Pythagoreion’ as ir Heraion’ ass Samos’o saloje.Vergina archeologinė vietovė. Mikėnų ir Tirėnų archeologinės vietovės. Istorinis centras su Šv.Jono “Teologo” vienuolynu ir Apokalipsės urvu Patmos saloje.

GEOGRAFIJA

· Graikijos geografija

Graikija (Hellas), Graikijos Respublika (Dėmokratia tės Hellados) – valstybė Europos pietryčiuose. Ji užima Balkanų pusiasalio pietinę dalį ir turi da

augiau negu 100 salų (19% visos teritorijos). Didžiausios salos: Kreta (Viduržemio jūra), Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai (Egėjo jūra), Jonijos salynas (Jonijos jūra). Šiaurėje ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose skalauja Jonijos, pietuose — Viduržemio, rytuose — Egėjo jūros. Plotas – 132 000 km2 (su salomis). Sostinė — Atėnai.

· Gamta
Krantų linijos ilgis (su salomis) ~ 15 000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užutekių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).
o Klimatas
Klimatas mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra 25 °C (šiaurėje) ir 27 °C (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4—6°C ir 10—12°C (kalnuose žemiau 0°C). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje — 900—1500 mm; rytiniuose rajonuose ir Egėjo jūros salose 400—700 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausią viršūnę dengia sniegas.
o Reljefas
~70% teritorijos užima kaalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė — Zmolikas, 2637 metrai). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Rytinis dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus (Vermiono, Osos, Otrio, Parnaso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200—1800 metrai, aukščiausia viršūnė — Olimpas, 29

911 metrų (aukščiausias A taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Šiaurės rytuose — Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų daugiausia pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.

o Upės
Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą. Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.
o Dirvožemiai ir augalija
Pakrantėse ir priekalniuose tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau — rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, šiaurės ir pietų Sporadų salynuose — kalnų raudonieji dirvožemiai. Miškingumas ~15% pietuose iki 750—900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) — plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse — kėniai, pušys. Šiauriniuose rajonuose iki 750—1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800—1950 m — bukų, aukščiau — spygliuočių miškai. Didesniame negu 2000 m aukštyje yra alpinės pievos.

o Gyvūnija

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse — ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vidurio Graikija) ir Samarija (Kretos sala).

· Administracinė sistema

Graikijos Respublika yra parlamentinė demokratija. 300 Parlamento narių, išskyrus 12 valstybės deputatų, sk

kiria politinės partijos, proporcingai balsų skaičiui, gautam per rinkimus. Parlamentas renka Prezidentą penkeriems metams. Šalis yra suskirstyta į 3 Administracinius Regionus ir 51 prefektūrą.

· Didžiausi miestai

Graikija savo istorija ir pasiekimais lenkia daugelį kitų Europos šalių. Tai atsispindi ir Graikijos didžiausiuose miestuose: Atėnuose ir Salonikai.
o Atėnai
Čia gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija.
Dabar Atėnuose gyvena apie 4 mln. gyventojų. Labai įdomi ir savotiška geografinė padėtis, nes miestą iš vienos pusės supa kalnai, o iš kitos – jūra. Šiaurinė Graikija nuo pietinės labai skiriasi aplinka ir gamta.
Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien atėniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.
Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavūs antikinio amžiaus balto marmuro griuvėsiai.
Akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis “Akropolis” reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nu

uostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono ilanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie pačio Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.
o Salonikai
Salonikai neabejotinai yra ne tik šiaurinės Graikijos centras, bet ir išėjimas iš Balkanų, kuris buvo jau nuo Kristaus laikų. Tai vienas iš seniausių Europos miestų, beje, antras pagal dydį Graikijos miestas, jį lenkia tik Atėnai, todėl dažnai Salonikai yra vadinami antrąja Graikijos sostine. Palankios sąlygos padėjo šį miestą paversti tikru gyvu Bizantijos meno muziejumi po atviru dangumi, kuris yra įtrauktas į UNESCO apsaugos programą. Salonikai garsėja savo sena ir gilia istorija, kurios pamatai yra šio miesto įsikūrimas, savo gražiais ir labai įvairiais bei įdomiais muziejais.
Graikiją sudaro 10 administracinių kraštų, suskirstytų į 51 nomą ir Atoso (Athos) kalno vienuolių respubliką. Chalkidikės pusiasalio dalis nuo 1920 m. turi “Vienuolių respublikos” statusą Graikijos sudėtyje. Būdamas nuošaliau nuo turistinių maršrutų, Atosas išlaikė atsiskyrėlio statusą. 1926 metais jis buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių – Julijono kalendorių, pagal kurį vienuolynas 10 dienų atsilieka nuo likusio pasaulio. O iš tikrųjų atsilieka daugeliu amžių; čia nėra asfaltuotų kelių, važinėja vos keletas automobilių, elektra – retenybė. Bendruomenė sunyko viduramžiais, kai ji vienijo 40000 vienuolių, keli pastatai virto beveik griuvėsiais, tačiau gamtovaizdis liko nepakitęs. Atosas šiandien beveik toks pat, koks buvo tuo metu, kai Mergelė Marija nužengė čia ir, pakerėta pusiasalio žavesio, pašventino šią vietą bei pavadino jį savo sodu.
Vardan ramybės ji prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos, tad Atosas nuo pat 1060 metų buvo išimtinai vyriškas, įskaitant ir naminius gyvulius. Nė vienos moters ir tik 10 svetimšalių vyrų per dieną įleidžiami į Šventąjį Kalną. Tai stačiatikybės centras. Yra 17 vienuolynų; pirmas vienuolynas Achia Lavra pastatytas X amžiuje, Atoso (Athos) kalno (2039m.) papėdėje.
Ekonomika

· Ekonomika ir politika

Palyginti su daugeliu kitų kaimyninių Balkanų šalių, Graikija yra turtinga ir pasižymi tvirta ekonomika, tačiau pagal Vakarų ekonomikos standartus ji yra Europos Sąjungos šalių lentelės apačioje. Dar keletą metų jai reikės teikti finansinę paramą. Nuolatiniam prekybos balanso deficitui neigiamą įtaką turi prabangių prekių importas, xenomania t.y. tikėjimas, kad užsieniniai daiktai savaime yra geresni. Ypač daug įvežama automobilių, nes Graikija, kaip ir daugelis kitų mažų Europos valstybių, pati jų negamina.

Graikija visa dra turi besivystančios šalies požymių. Du trečdaliai BNP gaunami iš žemės ūkio ir paslaugų sferos. Graikijoje įprasta, kad nėra aiškių ribų tarp darbo ir gyvenamosios vietos. Daugiabučiuose namuose lentelės prie buto durų su gyventojo pavarde dažnai kaitaliojasi su lentelėmis, kuriose nurodoma ir profesija. Nors dažnai protestuojama prieš ilgas popiečio siestas, jų vis dar atkakliai laikomasi. Dėl siestų kai kuriems darbuotojams tenka važinėti į darbą dukart per dieną.

1981m. tapusi Europos Sąjungos nare ir formaliai įgijusi kapitalistinę pakraipą. Graikija dabar jau nebepanaši į Rytų Europos šalis, egzistavusias iki 1989m. Valstybė nebeinvestuoja daug lėšų į pasenusias pramonės šakas ir, siekdama panaikinti nedarbą, dirbtinai nebedidina valstybės tarnautojų skaičiaus. Vietoj to pastaraisiais metais pastebimi tam tikri teigiami poslinkiai: išparduotos nuostolingos valstybinės įmonės, pirmąkart nuo 1973m. infliacija suma-ėjo iki vienaženklių skaičių, mažėja palūkanų normos, bet vi dar didesnis nedarbas. Turizmas yra pagrindinis tvirtos valiutos šaltinis. Pajamos iš turizmo kompensuoja nuosmukį laivininkystėje ir žemdirbystėje. Kadangi Graikija turi negriežtus imigracijos įstatymus ir užima dominuojančią padėtį Balkanuose, jį jau daugelį metų kaip magnetus traukia arabus, afrikiečius, kurdus, lenkus ir albanus. Dabar bandoma apsiginti nuo imigrantų: įvedama griežta valstybės sienų kontrolė, deportuojami dokumentų neturintys asmenys.

Graikijos valstybės amžiaus nesiekia nė 200 metų. XXa. Joje vyravo politinis nestabilumas, todėl mažai kas pasitiki valstybinėmis institucijomis. Gyvenime daug ką lemia asmeninės pažintys bei tarnybiniai ryšiai. Susiskirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius įprasta reikšmę įgavo tik XXa. Ketvirtajame dešimtmetyje. XXa. Pirmoje pusėje įtakingiausia politinė figūra buvo liberalas antirojalistas Eleftherias Venizelas. Po Antrojo pasaulinio karo didžiausią įtaką turėjo du politikai: triskart buvęs premjeru Visos Graikijos socialistų judėjimo lyderis Andrėjas Papandreou ir konservatorių vadovas Konstantinas Karamanlis. Pasibaigus šaltajam karui, Graikija, regis, įvairiais būdais įrodė, kad ji iš esmės priklauso Balkanų pasauliui. 1990m. žlugus komunistiniam rėžimui Albanijoje pagerėjo santykiai su šia šalimi. Graikija yra didžiausia investuotoja į Bulgarijos ekonomiką. Atkūrusi santykius su Skopje, Graikija, atrodo darosi galingiausia šio regiono šalimi.

· Pramonė

Pramonės produkcija sudaro ~30% bendrojo nacionalinio produkto. Pramonė daugiausia naudoja atvežtinę žaliavą ir kurą. Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos: spalvotoji metalurgija, tekstilės, maisto, chemijos pramonė. Rusvųjų anglių iškasama prie Atėnų, Ptolemajo, Florinos, Eubojos saloje ir Peloponeso pusiasalyje. Didelė jų dalis sunaudojama elektros energijos gamybai. Geležies rūda kasama prie Lavrijo, Larimnos, Stratonikėjos ir Egėjo jūros salose, piritas — Makedonijoje ir Peloponese, magnezitas — Chalkidikės pusiasalyje, Eubojos ir Lesbo salose, chromo rūda — prie Haliakmono upės ir Tėbų, baritas — Milo saloje, boksitas — Korinto įlankos pakrantėje, mangano rūda (nedaug) — Peloponeso pusiasalyje, prie Dramos ir Andro saloje, marmuras gaunamas Peloponese, Egėjo jūros salose. Elektrinių galia 2252 MW. 59% elektros energijos tiekia šiluminės elektrinės, naudojančios vietines rusvąsias anglis ir atvežtinį kurą. Larimnoje lydomas plienas, ketus, nikelis, prie Dėlių — aliuminis. Laivai statomi Skaiamangoje, Eleusine; automobiliai ir traktoriai iš importinių dalių surenkami Atėnuose, Pirėjyje ir Salonikuose. Chemijos pramonėje gaminama: mineralinės trąšos, gumos gaminiai, vaistai, skalbimo priemonės, sieros rūgštis, plastikas, terpentinas, dažai, sintetinis pluoštas. Seniausia yra tekstilės ir maisto pramonė. Audžiami vilnoniai, medvilniniai, sintetiniai audiniai, kilimai. Maisto pramonė gamina vyną, aliejų, cukrų, vaisių konservus, sultis. Pagal aliejaus gamybą Graikija užima III vietą pasaulyje (po Italijos ir Ispanijos). Tabakas apdirbamas daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Atėnuose, Pirėjyje. Atėnų aglomeracija gamina ~70% Graikijos pramonės produkcijos.

· Ūkis
Graikija — agrarinė industrinė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu silpnai išsivysčiusi. Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis. Nacionalinės pajamos vienam gyventojui vidutiniškai yra 685 doleriai.
o Žemės ūkis
Ūkiams, turintiems iki 3 ha (60% visų ūkių), tenka 20% dirbamosios žemės. Iš viso dirbamosios žemės yra 3,8 mln. ha (~30% šalies ploto), pievų ir ganyklų 5,2 mln. ha (daugiausia kalnuose). 855 000 ha dirbamos žemės drėkinama. Žemdirbiai pagamina — 75% visos žemės ūkio produkcijos. Naudojama 130 000 traktorių. Svarbiausi javai yra kviečiai. Jie auginami daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Trakijoje. Ryžiai sėjami Graikijos šiaurėje, Aksijo (Vardaro) ir Strimono (Strumos) žemupių pelkėtuose slėniuose. Svarbiausi techniniai augalai: tabakas (ypač aukštos kokybės Makedonijos ir Trakijos) ir medvilnė, kuri auginama Tesalijos, Makedonijos, Trakijos, Beotijos lygumose. Labai daug vynuogių, citrusų (ypač apelsinų ir citrinų) ir alyvmedžių sodinama Peloponeso, vakarų Graikijos pakraščių rajonuose ir pietų salose. Prie Korinto įlankos ir Kretos salos auginamos vynuogės, iš kurių gaminamos razinos. Cukriniai runkeliai sodinami Makedonijoje, Tesalijoje. Gyvulininkystė – ekstensyvi. Galvijų yra 1,2 mln., avių – 8,5 mln., ožkų – 4,5 mln., kiaulių – 1 mln. Žvejojama daugiausia pakrantėse. Per metus sugaunama ~ 125 000 t žuvų (daugiausia tunų, sardinių). Peloponeso pusiasalio pietuose ir salose renkamos pintys.

· Transportas

Geležinkelių yra 2600 km; iš jų 1600 km priklauso valstybei. Automobilių kelių ~ 36 000 km, iš jų 14000 km plentų . Automobilių ~720 000, iš jų ~ 620 000 lengvųjų . Svarbiausia transporto šaka — jūrų transportas. Graikijos jūrų laivynas turėjo 3500 laivų. Be to, graikai savininkai kontroliuoja 1296 kt. valstybių laivus. Svarbiausi jūrų uostai: Pirėjas (40% Graikijos eksporto, 70% importo), Patrai, Kerkyra, Salonikai, Volas. Tarptautinis aerouostas Elinikonas (netoli Atėnų) — vienas didžiausių Europoje.

· Ginkluotosios pajėgos
Ginkluotąsias pajėgas sudaro sausumos kariuomenė (~ 170 000 žm.), karinės oro (~ 25 000 žm., ~290 kovos lėktuvų) ir jūrų (~ 19 500 žm., ~93 kovos laivai) pajėgos. Iš viso — 199500. Sulaukus 21 metų atliekama žmonių Visuotinė karo prievolė. Tarnybos trukmė 28—32 mėn.

Istorija

· Graikijos istorija

Iš viso Graikijos istorijoje galima išskirti kelias jos kultūros klestėjimo laikotarpius. Pirmasis – tai antikinė Graikija, gyvavusi iki jos prijungimo prie Romos imperijos 146 m. pr. Kr., antrasis – nuo 395 m. pr. Kr., kai Romos imperija suskilo į Rytų ir Vakarų imperijas, iki 1453 m., kai Rytų, arba Bizantijos, imperiją galutinai užkariavo turkai osmanai. Vėliau Graikija atgavo nepriklausomybę ir dabar yra viena iš įdomiausių šalių istoriniu ir kultūriniu požiūriu.

o Susikūrimas ir pirmasis klestėjimo laikotarpis

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III – II tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Jie turėjo raštą.
Apie 1450 m. pr. Kr. Išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje iš Peloponeso į Kretą įsiveržė achajų gentys ir galutinai sužlugdė senają civilizaciją.
Apie 1600 pr. Kr. Panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne – Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamu linijiniu B raštu. Apie 1200 pr. Kr. Iš šiaurės užplūdę dorėnai per trumpą laiką užkariavo Mikėnų miestus, užėmė Egėjo jūros salas ir pasiekė net Mažąją Aziją.
Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų – Kretos pasaulis. Maždaug 1100 m. pr. Kr. Graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais. Tai buvo karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas. Paskui, po 800 pr. Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija.
Graikai save laikė viena tauta – helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius graikai niekino ir vadino barbarais (svetimos kalbos graikų ausiai skambėjo juokingai – “bar-bar”). Tačiau Graikija senovėje nebuvo vieningas kraštas. Ją sudarė keli šimtai atskirų miestų – valstybių. Graikai jas vadino poliais ( graikiškai žodis polis reiškia miestas). Labiausiai iškilę ir vertinami buvo du poliai – Atėnų ir Spartos.
Šie miestai ir vadovavo Graikijos kovai už nepriklausomybę V a. pr. Kr., kai graikams pradėjo grasinti persai. Karas su Persais tęsėsi ilgai, vyko daugiausiai jūrose. Graikai sumušė persus, bet žinojo, kad Persija ruošis naujiems žygiams. Deja, nepraėjus nė 100 metų po karo su persais, Graikijos poliai pradėjo kariauti vieni su kitais, o šiais nesutarimais pasinaudojo Graikijos šiaurėje stiprėjanti valstybė – Makedonija. 337 m. pr. Kr. Tad Makedonijos karalius Pilypas II įtraukė Graikiją į savo šalies sudėtį, nuo to laiko baigiasi helenų polių istorija ir prasideda helenistinių valstybių istorija.
336 m. pr. Kr. Pilypą II nužudė jo sargybinis. Jo palikuoniu tapo Aleksandras Makedonietis, jo mokytojas buvo išmintingasis Aristotelis, o Homero “Iliada” visą gyvenimą gulėjo po Aleksandro pagalve kartu su durklu. 334 m. pr. Kr. Makedonietis pradėjo žygius prieš persus ir 330 m. pr Kr. jis sėdėjo persų imperatoriaus soste, o jo kariuomenė žygiavo toliau į rytus. 323 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis netikėtai mirė. Jo imperiją pasidalino karvedžiai ir 281 m. pr. Kr. ši imperija suskilo į tris dideles karalystes – Makedoniją, Egiptą ir Siriją.
Aleksandrui pergalingai žygiuojant per Vidurio Rytus, centrinėje Italijoje palengva stiprėjo nedidelė, bet karinga Romos valstybė, kuri per du šimtmečius taip sustiprėjo, jok 168 m. pr. Kr. ji nukariavo makedonus, o 146 m. pr. Kr. ir graikus.
Milžinišką imperiją Romai pamažu darėsi vis sunkiau valdyti ir galiausiai 395 m. įvyko jos skilimas į Vakarų ir Rytų Romos imperijas.

o Antrasis klestėjimo laikotarpis

Po Romos imperijos skilimo Graikija atsidūrė Rytų Romos imperijos sudėtyje, tad daugiausiai šioje imperijoje dominavo graikų kalba ir kultūra. Truputį vėliau šios imperijos sostinė iš Konstantinopolio buvo nukelta į Bizantiją, tad šią imperiją imta vadinti Bizantijos imperija. Deja, ši imperija egzistavo neilgai ir turkai, būdami Mažosios Azijos šeimininkai, 1348 m. pereina Dardenelų sąsiaurį, užema Graikiją, vėliau galutinai užgrobia Konstantinopolį, ir mažutė, apkarpyta Bizantijos imperija 1453 m. nustoja egzistavusi.
o Naujoji Graikijos istorija

Naujoji Graikijos valstybės istorija skaičiuojama nuo jos išsivadavimo iš Turkijos jungo1830 m. XIX a. antrojoje pus4je ir XX a. pirmojoje pusėje šalis pamažu prisijungė kaimynines salas ir teritorijas, daugiausiai tas, kuriuose gyventojai kalbėjo graikiškai. Graikija buvo paskelbta monarchija, o jos karaliumi tapo Bavarijos princas. Pirmojo Pasaulinio karo metais graikai įstojo į karą Antantes pusėje ir prisidėjo prie Turkijos okupacijos 1919m. Graikija užpuolė Turkiją, siekdama paimti į savo globą daugybę ten gyvenusių graikų,. Iš pradžių graikams sekėsi ir jie beveik buvo pasiekę Turkijos sostinę Ankarą, tačiau Turkija atlaikė puolimą ir sumušė graikų jėgas. Šios avantiūros padariniai Graikijai buvo labai skaudūs: pagal taikos sutartį buvo nuspręsta “pasikeisti” gyventojais ir į Graikiją atvyko 1.3 mln. iki tol Turkijoje gyvenusių graikų, dėl ko graikų visuomenei ir ekonomikai kilo didelių sunkumų. II Pasauliniame kare Graikiją okupavo Italija (1940 m.), o vėliau ir Vokietija (1941-1944 m.). Vėliau graikams teko iškęsti užsitęsusį ilietinį karą tarp karalių palaikančių rojalistų ir maištingų komunistų. Pastariesiems pralaimėjus (1949 m.), 1952 m. Graikija sugebėjo įstoti į NATO. O vidaus politikoje septyneris metus tesėsi karinė diktatūra, kuri 1967 m. sustabdė daug politinių laisvių ir privertė karalių palikti šalį. 1974 m. demokratiniai rinkimai ir referendumas įkūrė parlamentinę respubliką ir panaikino monarchiją. 1981 m. Graikija įstojo į Europos Bendriją (1992 m. tapusią Europos Sąjunga); 2001 m. ji tapo 12-uoju euro zonos nariu.

· Graikų mitologija

Graikų mitologija sudaryta iš daugybės pasakojimų apie graikų dievus, deives, didvyrius ir didvyres. Šie pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai bandydami atkurti visus mitus dažnai naudojasi išlikusiais atvaizdais, vazų piešiniais.
o Graikų mitologijos šaltiniai

Graikiškas žodis mythologia yra sudarytas iš dviejų žodžių:
· mythos – kuris senovinėje, Homero laikų kalboje apytiksliai reiškė „ritualizuotas kalbos aktas“,
· logos – kuris klasikinėje graikų kalboje reiškia „įtikinamas pasakojimas, argumentas“.

Yra keletas pirminių šaltinių, iš kurių tyrinėjama graikų mitologja:
1. Istorikų darbai, bene garsiausias iš jų pirmas darnus ir sistemingas graikų religijos apibendrinimas – Herodoto darbai, Vergilijaus “Teogonija”, geografų veikalai (Pauzanijus,Strabonas), kurie keliavo po Graikiją ir užsirašinėjo pasakojimus girdėtus įvairiuose miestuose.
1. Mitografų darbai;
2. Senosios ir klasikinės Graikijos laikų poezija:
o Homero „Iliada “, „Odisėja “ ir himnai;
o Aischilo, Sofoklio, Euripido ir Aristofano dramos veikalai;
o Pindaro ir Bakchilido choriniai himnai;
3. Heleninio ir senovės Romos periodo poezija.

o Chronologija

Graikų mitologija turi tik apytikslę vidinę chronologiją. Dėl šaltinių pateikiamų duomenų nesutapimo neįmanoma tiksliai nustatyti įvykių eiliškumo. Mitologija skirstoma į tris pagrindinius etapus:
1. Dievų amžius.
2. Amžius, kai žmonės ir dievai gyveno kartu.
3. Didvyrių amžius, kai dievų veikla buvo ribota.
Šiuolaikiniams graikų mitologijos tyrinėtojams bene įdomiausias yra dievų amžius, tuo tarpu senovės ir klasikinės Graikijos laikų autoriai pirmenybę teikė didvyrių amžiui: Homero „Odisėja“ ir „Iliada“ pasakoja apie neįtikėtinus didvyrių nuotykius.

o Graikų dievai

Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą.
Graikai manė, kad visi dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje. Tiesa, dauguma miestų turėjo po kelis “savus” dievus, bet “olimpiečiai” buvo garbinami visoje Graikijoje.
Dzeusas, visų dievų valdovas, buvo žaibų ir griaustinių dievas, aukso ir karalių globėjas. Jo sūnus Apolonas buvo saulės, šviesos, pranašysčių dievas, muzikantų, gydytojų viešpats. Atėnė, Atėnų valdovė, buvo karo, amatų ir išminties deivė. Demetra buvo žemės ir derliaus, o Afroditė – meilės deivė. Hestija – šeimos židinio deivė, Artemidė – medžioklės ir laukinių žvėrių deivė. Kiti nemirtingieji – tai Dionisas, vyno, teatro ir ekstazės dievas, jūrų valdovas Poseidonas ir mirusiųjų viešpats Hadas.
Graikai turėjo daug mitų – pasakojimų apie dievus. Mitai kupini aistrų ir žiaurumo. Viename jų pasakojama, kad dievas Kronas (Laikas) savo tėvą sukapojęs į gabalus, o vaikus tiesiog prarydavęs. Kitas mitas – apie Tifoną, siaubingą šimtagalvę pabaisą su slibino sparnais, baubiančią, staugiančią ir kaukiančią šimtu balsų. Dzeusas įveikęs Tifoną užmesdamas jam ant galvų Sicilijos salą; ten jis ir teberiogso, kartkartėm vis susipurtydamas ir pabandydamas išsivaduoti.
Daugelis šių pasakojimų – paaiškinti tuos dalykus, kuriems pagrįsti nepakako mokslo žinių. Pavyzdžiui, Tifono istorija padėjo senovėms graikams paaiškinti Etnos ugnikalnio išsiveržimus.
Kokia žmogaus kilmė? Mitai pasakoja, kad dievas Prometėjas nulipdęs žmogų iš molio. Iš kur atsirado ugnis? Prometėjas pavogęs ugnį iš Dzeuso ir atidavęs žmonėms. Mitas sako, kad už bausmę Dzeusas liepęs prikalti Prometėją prie uolos. Kasdien atskrisdavęs erelis ir lesdavęs jo kepenis, o jos per naktį vėl ataugdavusios.
Graikai tikėjo, kad jų dievai labai galingi, bet kartu žiaurūs, pavydūs ir kerštingi. Jie siunčia kančias, ligas ir kitas negandas. Pasakojama, kad kai dievai paskyrę Atėnei Atėnų miestą, Poseidonas baisiai įniršęs ir užtvindęs visą kraštą, norėdamas jį paskandinti.
Istorikai mano, kad šie pasakojimai tai tautos atmintyje išlikę tikrų įvykių atspindžiai. Geologai patvirtino, kad apie 1500 pr. Kr. Viduržemio jūros Santorino saloje didžiulis ugnikalnio išsiveržimas sukėlė galingą potvynio bangą.

o Graikų herojai

Graikų pasakojimuose apie herojus taip pat girdėti tolimos praeities įvykių atgarsiai. Daugiausiai mitų, legendų Graikijoje buvo perduodama keliaujančių dainininkų dėka. Deja, jų dėka visi mitai gerokai pagražinti ir mokslininkams labai sunku ištirti ar juose yra nors kruopelytė tiesos. Šiaip ar taip, Graikijoje yra keturi labiausiai vertinami didvyriai:
ü Heraklis

Heraklis buvo dievo Dzeuso ir Mikėnų karaliaus dukters Alkmenės sūnus. Jis atliko dvylika žygdarbių, įgijo šlovę, tapo nemirtingu ir buvo priimtas į Olimpo dievų tarpą. Heraklis, būdamas kūdikiu, užmušė gyvates, siųstas deivės Heros jį nužudyti, o užaugęs ji buvo stipriausias žmogus pasaulyje. Niekas neprilygo Herakliui atliekant karinius pratimus, o lanką ir ietį jis valdė taip tobulai, jog visada pataikydavo. Jis nudovė baisųjį Kiterono liūtą ir nudyrė jam kailį. Tą kailį jis užsimetė it apsiaustą ant savo pečių. Liūto galvos kailis tapo jo šalmu. Kalaviją jam padovanojo Hermis, lanką ir strėles – Apolonas, Hefaistas nukalė jam auksinius šarvus, o Atėnė išaudė drabužius. Bet pranašautoja Pitija jam išpranašavo, jog po dvylikos žygdarbių, atliktų Mikėnų karaliaus Eurisėjo įsakymų, jis taps nemirtingu. Šie žygdarbiai išgarsino Heraklį visoje Graikijoje ir už jos ribų. Mirė jis nuo žmonos Dejaniros siųto užnuodyto apsiausto ir už nuopelnus buvo apdovanotas amžinu gyvenimu Olimpe, su aukščiausiais dievais.
ü Tesėjas

Tesėjui niekas negalėjo prilygti nei jėga, nei vikrumu, nei mokėjimu valdyti ginklą. Tesėjas užaugo su seneliu ir keliaudamas patyrė daug nuotykių, o jam atvykus į Atėnus džiūgavo visi atėniečiai kartu su karaliumi Egėju. Deja, greitai į Atėnus atvyko ir kiti svečiai – karaliaus Mino pasiuntiniai, kas devynerius metus reikalaujantys po septynis jaunuolius ir merginas Minotaurui (būtybė su jaučio galva) sušerti. Tesėjas pasišovė išgelbėti aukas. Kretoje jį pamilo Mino duktė Ariadnė ir padėjo jam nugalėti pabaisą, taip pat išeiti iš labirinto. Deja, grįždamas atgal į Atėnus Tesėjas pamiršo pakeisti bures iš juodų į baltas ir jo tėvas, pamanęs kad mirė sūnus, nusiskandino nušokęs nuo uolos į jūra. Nuo to laiko ta jūra vadinama Egėjo jūra, o Tesėjas atlikęs dar daugybę žygių mirė nuo išdaviko rankos.
ü Dedalas ir Ikaras

Pasakojama, kad gelbėdamasis nuo mirties iš Atėnų į Kretą pabėgo didis dailininkas ir architektas Dedalas. Karalius Minas priėmė jį globon. Dedalas sukūrė daugybę nuostabių kurinių karaliui, net garsiuosius rūmus Minotaurui, bet jam pabodo visa tai ir jis pradėjo svajoti apie laisvę. Iš plunksnų, lininių siūlų ir vaško dailininkas pasidarė didžiulius sparnus, kuriuos pririšęs savo sūnui Ikarui ruošėsi skrydžiui. Tėvas sūnui liepė nekilti aukštai, nes saulės spinduliai gali ištirpinti vašką, bet sūnus užmiršo tėvo nurodymus ir vaškui ištirpus įkrito į jūros bangas, kur nuskendo. Sakoma, kad nuo to laiko ta jūra vadinama Ikaro vardu.

· Graikijos pavadinimo kilmė ir aiškinimas

Graikijai pavadinimą davė romėnai. Tikrasis valstybės pavadinimas – “Ellas” arba “Elada”. Šis vietovardis kilo iš Senovės Graikijos gyventojų helenų, III – II tūkstantmetyje prieš Kristų sukūrusių savo civilizaciją, žinomą Helados vardu. Helenus lietuviškai būtų galima vadinti “Saulės žmonėmis”. Dabartinė valstybė vadinama ir kitais epitetais, pvz. “Europos kultūros ir demokratijos lopšys”, “Pasaulio stebuklų tėvynė”.

· Simbolika

Svarbiausias Graikijos simbolis baltas kryžius mėlyname lauke yra pagrindinė šalies herbo ir vėliavos dalis. Jis simbolizuoja graikų pagarbą krikščioniškajam tikėjimui už jo nuopelnus išlaikant tautiškumą ir brandinant modernią graikų tautą sunkiais Turkijos priespaudos amžiais. Stačiatikių bažnyčia tuomet sukūrė ištisą slaptų mokyklų tinklą, kuris labai padėjo graikams neprarasti savo tapatybės ir pagarbos praėjusių amžių kultūrai. Beje, ir šiandien stačiatikybė yra labai svarbi graikų savimonės dalis.

Graikijos vėliava buvo sukurta 1822m., iš naujo įteisinta 1978m. Nėra vienos nuomonės, ką reiškia devynios vėliavos juostos ir kodėl būtent tokią vėliavą pasirinko XIXa. Kovotojai dėl nepriklausomybės. Gal todėl, kad graikai skaičių „9“ laiko šventu? Pasak vienų, devynios juostos reiškia devynis laisvės kovotojų šūkio „Laisvė arba mirtis“, skiemenis. Kitų teigimu, jos reiškia devynias žodžio „laisvė“ raides. Pagaliau gal tai yra devynių Graikijos sričių simbolis? Na, o mėlynos ir baltos spalvų gama, sakoma buvusi parinkta dėl to, kad ji primena Graikiją supančią mėlyną putojančią jūrą arba dangaus žydrynę su baltais debesėliais. Vėliavos pločio ir ilgio santykis 2:3

· Olimpinės žaidynės

Olimpinės žaidynės (arba Olimpiada) – tarptautinės daugelio sportų varžybos, vykstančios kas ketverius metus.
Olimpinės žaidynės buvo rengiamos Dzeuso garbei pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Pirmosios žinomos žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr. Jos vyko kas ketveri metai ir ilgainiui tapo sverbia religine švente. Susirinkdavo daugybė žmonių iš visos Graikijos. “Žaidynės mus vienija, palaiko taiką ir tarpusavio supratimą.” – 338 pr. Kr. Kalbėjo retoriu Lisijas.
Šventė vykdavo vasarą ir trukdavo penkias dienas. Būdavo skelbiamos šventosios mėnesio paliaubos: miestai – valstybės liaudavosi kariavę, ir dvidešimt tūkstančių šventikų, sportininkų ir žiūrovų galėdavo netrukdomi keliauti į Olimpiją. Dauguma atvykėlių nakvodavo palapinėse, o vėlesniais laikas garbingi svečiai apsistodavo dideliame pastate, vadiname Leonidaju. Buvo pastatyta ir erdvi marmuro šventykla. Joje stovėjo milžiniška iš aukso ir dramblio kaulo padaryta Dzeuso statula, šiais laikais žinoma kaip vienas iš didžiūjų pasaulio stebuklų.
Šventė prasidėdavo maldomis ir religinėmis apeigois, paskui vykdavo varžybos: žirgų lenktynės, kumštynės ir pentatlono rungtynės. Pentatloną sudarė penkios rungtys: 180 m bėgimas, ieties ir disko metimas, šuolis į tolį ir pankratijas (muštynės, kai varžovams buvo leidžaima bene viskas). Be sporto rungtynių, varžydavosi retoriai ir poetai.
Olimpiadų nugalėtojai tapdavo garsenybėmis. 415 pr. Kr. Vienas atėnietis, vardu Alkibiadas, buvo paskirtas karinės jūrų ekspedicijos vadu vien už tai, kad žirgų lenktynėse važiavo iš karto septyniais vežimais ir laimėjo pirmą, antrą ir ketvirtą vietas.
Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą, o krikščionybei tapus pagrindine imperijos religija, žaidynės laikytos pagonių švente, todėl 393 metais imperatorius žaidynes uždraudė. Jas vėl pradėta rengti 1896 m.
Paskutinės žaidynės vyko 2004 metais Atėnuose, ateinančios vyks 2008 metais Pekine.

Kultūra

· Religija, kalba ir kultūra

Nors Graikijos šalis ištisus šimtmečius buvo valdoma venecijiečių ir Osmanų, graikų Stačiatikių bažnyčia per religines apeigas bei mokyklas sugebėjo išsaugoti graikų kalbą, o kartu ir graikų kultūrą. Pirmąkart demokratiniu būdu išrinkta PASOK vyriausybė, vadovavusi šaliai 1981-1985m. įvykdė pasaulietiškas reformas, bet Stačiatikių bažnyčia vis dar užima stiprias pozicijas. Nors dabar civilinė santuoka yra įteisinta įstatymo ir prilygsta tradicinei santuokai bažnyčioje, nė viena save gerbianti graikų pora, tuokdamasi ar krikštydama vaikus, neapseina be bažnyčios paslaugų. Sekmadienio mišiose mielai lankosi moterys, kurioms bažnyčia – tokia pat susitikimų vieta, kokia vyrams yra kafeneio (kavinė)

Popams, kuriuos galima atpažinti iš aukštų galvos apdangalų ir ilgų barzdų, nebūtina laikytis celibato, todėl daugelis jų veda ir turi papildomą verslą. Pastaruoju metu ir vienuolynų gyvenime pastebimas atgimimas. Tai tam tikra reakcija į žmonių sumaterialėjimą po Antrojo pasaulinio karo. Kitas svarbus nacionalinės kultūros požymis – turtinga atspalvių ir graži graikų kalba. Ilgą laiką vyko kova tarp katharevousa – dirbtinės rašto kalbos, paskubom sukurptos kovų u- nepriklausomybę metais, ir pamažu susiformavusios dimotiki – kasdieninės šnekamosios kalbos, pasižyminčios supaprastina gramatika ir šių kitų kalbų pasiskolintais žodžiais.

Dabartinis lankstesnės dimotiki – paplitimas tikriausiai buvo nulemtas sakytinės kultūros tradicijų. Graikijoje pasakojimo menas yra taip pat aukštai vertinamas kaip ir Homero laikas: žmonės mėgsta pasisšnekėti. Liaudies dainų kūrybos tradicijas dabar tęsia poetai lyrikai, kaip antai Manas Eleftheriou, ir kompozitoriai, kaip antai Apostolos Kaldaras ir Nikas Gatsas. Pastangos kurti populiarų žmonėms prieinamą meną ir buvo svarbiausias veiksnys, padėjęs išsaugoti dimotiki nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų.

Tikrieji dimotiki propaguotojai, tiek rašytojai, tiek dainininkai, buvo svarbūs graikų visuomenei ir istoriniu atžilsiu. Vokiečių okupacijos ar karinės diktatūros metu jų kūryba suvaidino esminį vaidmenį, skleisdama užšifruotas naujienas ir keldama žmonių dvasią.

· Muzika
Liaudies muzikai būdinga žanrų ir formų įvairovė; joje ryški bulgarų, turkų muzikos įtaka. Dermės diatoninės, yra pentatonikos, chromatizmo. Ritmika dažniausiai asimetrinė. XVII—XVIII a. išpopuliarėjo antiturkiškos istorinės kleftų dainos. Dainuojant dažnai šokama rateliu. Muzikos instrumentai: fleita, dūdmaišis (pučiamieji), buzukis, mandolina, smuikas, liutnia (styginiai). Naujoji graikų muzika pradėjo formuotis XIX a. vid; ją įtakojo italų ir prancūzų muzika. XIX a. kompozitoriai: N. Mandzaras (1795—1872 sukūrė himno muziką), operų autoriai S. Ksindas (1812—1896), P. Kareris(1829—1896), S. Samaras (1861—1917). Nacionaliniai graikų muzikos bruožai išryškėjo XX a. kompozitorių D. Lavrango (1864—1941), G. Lambeleto (1875—1945), M. Kalomyrio (1883—1962; garsiausias graikų kompozitorius), M. Varvoglio (1885-1967), E. Riadžio (1890—1935) kūryboje. Kiti XX a. kompozitoriai: D. Levidis (1886—1951), P. Petridis (g. 1892m.), G. Poniridis (g. 1892m.), N. Skalkotas (1904-1949; kūrė serijinę muziką), J. Papajoanus (g. 1910m.), J. Ksenakis (g. 1922m.), J. Sisilianas (g. 1922m.), M. Hadzidakis (g. 1925m.), M. Teodorakis (g. 1925m.), J. Christus (1926—1970). Nuo 1900 metų Atėnuose veikusi operos trupė 1939 metais pertvarkyta į Nacionalinį operos teatrą. Atlikėjai: dirigentai — D. Mitropulas (1896—1960), M. Karidis (g. 1923m.), A. Kunadis (g. 1924m.); dainininkės — M. Kalas (1923—1977), E. Suliotis (g. 1943m.). Salonikuose veikia valstybinė konservatorija (1914m.); dar yra 4 privačios konservatorijos. Atėnuose kasmet šiandieniniuose teatruose rengiamas muzikinis festivalis.
· Literatūra
Naujoji graikų literatūra pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Bizantijos žlugimo (1453m.). Jai įtakos turėjo Antikos ir Bizantijos kultūros tradicijos, Renesanso idėjos, graikų tautosaka (epas „Digenis Akritas”, IX—XI a. baladės; istorinės dainos, kleftų dainos). XV—XVII a. buvo palankesnės sąlygos plėtotis regioninei literatūrai turkų neužimtose salose, ypač Kretoje. Čia sukurta anoniminė poema “Piemenaitė” (1627m.), G. Chortakio (apie 1637m.) dramos veikalai, V. Kornaro (apie 1600—1670) eiliuotas romanas “Erotokritas”. XVII—XVIII a. literatūra graikų kalba šiek tiek buvo kuriama Konstantinopolyje, fanariotų sluoksniuose. Atsirado memuarinės literatūros veikalų.
XVIII a. pabaigoje — XIX a. nacistinio išsivadavimo judėjimas turėjo didelę reikšmę literatūros ir kalbos formavimuisi. Vyko kova tarp anarchistų, praktikavusių grynąją kalbą (katarevusą) ir liaudies kalbos (dimotikos) šalininkų. Patriotinei ir demokratinei krypčiai pradžią davė K. Rigo (apie 1757—1798) pilietinė lyrika, parašyta liaudies kalba. J. Vilaras (1771—1823), A. Christopulas (1772—1847) kūrė anakreontinę poeziją. 1821—1829 metais graikų nepriklausomybės karo revoliucines nuotaikas kūryboje reiškė poetas D. Solomas (1798—1857), vadovavęs Jonijos mokyklai, kuri puoselėjo liaudies tradicijas ir kalbą, kovojo su anarchizmu literatūroje. Jonijos mokyklai priklausė poetai: A. Kalvas (1792—1869), A. Valaoritis (1824—1879), dramaturgas A. Matesis (1794—1875). Į antikos kultūrą orientavosi ir “grynąją kalbą” kultivavo Atėnų I-mosios mokyklos atstovai, poetai: A. Sucas (1803—1863), P. Sucas (1806—1868), A. Rangavis (1809—1892). Istorinį romano žanrą plėtojo K. Ramfas (1778—1871), P. Kaligas (1814—1896), E. Roidis (1835—1904). J. Psicharis (1854—1929) kalbotyros ir grožinės literatūros veikalais prisidėjo prie liaudies kalbos įsigalėjimo literatūroje. Poetai K. Palamas (1859—1943), G. Drosinis (1859—1951), J. Griparis (1871— 1942), L. Porfyras (1879—1932), susibūrę į Atėnų II-ąją mokyklą, įtvirtino liaudies kalbos vartojimo tradiciją literatūroje. Reikšmingų realių novelių ir apysakų sukūrė A. Eftaliotis (1849—1923), A. Papadiamantis (1851—1911), A. Karkavicas (1866—1922), K. Teotokis (1872—1923), romanų miesto tematika — G. Ksenopulas (1867—1951), dramos veikalų — K. Christomanas (1867—1911). K. Kavafis (1863—1933) parašė filosofinės lyrikos. Poeto ir prozaiko K. Varnalio (1884—1975), poetų J. Rico (g. 1909m.), N. Vretako (g. 1911m.) kūrybai būdingos marksistinės idėjos, soc. realizmo metodai. Prozaikai E. Aleksijus (g. 1898m.), T. Kornaras (1909—1970), M. Lundemis (g. 1912m.) gvildeno “mažojo žmogaus”, N. Kazandzakis (1883—1957) — buržuazinės moralės, S. Mirivilis (1892—1969) — karo temą. Reikšmingų kūrinių antifašistine tematika parašė poetas K. Varnalis, poetas ir dramaturgas A. Sikelianas (1884—1951), G. Seteris (1900—1971). Kiti rašytojai, poetai: R. Bumipapa (g. 1906m.), O. Elitis (g. 1911m.), T. Livaditis (g. 1922m.), T. Patrikijas (g. 1924m.), prozaikai K. Politis (g. 1900m.), L. Naku (g. 1903m.), G. Teotokas (g. 1905m.), P. Prevelakis (g. 1909m.), D. Hadzis (g. 1913m.), dramaturgai: G. Ksenopulas, G. Sevastikoglas (g. 1913m.), poetas ir literatūros kritikas M. Avgeris (g. 1884m.). 1967—1974m. karinės diktatūros laikotarpiu daugelis pažangių rašytojų gyveno emigracijoje.
· Architektūra ir dailė
Nuo viduramžių kultivuojamos metalo kaldinimo, medžio drožybos, keramikos, siuvinėjimo, audimo tradicijos. Tautiniai drabužiai įvairūs ir gausiai ornamentuoti (yra ~2000 variantų). Gyvenvietės siejamos su aplinka, statomos daugiausia su terasomis. Dominuoja dviaukščiai kubo ir kito pavidalo gyvenamieji namai iš medžio ar akmens su vidaus galerijomis. Liaudies architektūros tradicijos ir bizantinio stiliaus bruožai būdingi viduramžių kulto pastatams. Buvo statomos kryžminės kupolinės cerkvės iš lauko akmenų ir keturkampės bažnyčios su trimis apsidiomis ir dvigubu narteksu. Sunkiai prieinamose kalnuotose vietose pastatyta tvirtovių, didelių vienuolynų kompleksų (Atonos Chalkidikės pilį pradėta statyti XIII a.; Meteorą Tesalijoje pradėta statyti XIV a.). Liaudies dailės motyvai ir bizantinio stiliaus elementai būdingi viduramžių bažnyčių freskoms, ikonų tapybai, grafikai. XIII—XV a. pastatyta gotikinių kulto pastatų. XVI—XVII a. kulto architektūrai turėjo įtakos italų renesansas. Interjerai buvo puošiami freskomis. Tapyboje susiformavo makedonų (XIII—XV a.) ir Kretos (XVI—XVII a.) mokyklos. Nuo XVI a. graikų tapytojai laikėsi italų tapybos tradicijų. XIX a. suklestėjo nacistinė architektūra ir dailė. Atėnai buvo rekonstruojami pagal 1832 metais sudarytą planą (architektas S. Kleantis, 1802—1862 ir kt; 1839 pertvarkytas Vokietijos architekto L. fon Klencės); Atėnuose pastatyta Nacistinė biblioteka (1832m.), universitetas (1837m., abu projektavo danų architektas H. Hansenas), bizantiniai kulto pastatai. 1806 metais Kerkyros įsteigta pirmoji dailės mokykla. 1863m. dailės mokykla įsteigta Atėnuose. Dailėje įsivyravo pasaulietinė tematika. Tapyboje dominavo portretas. Realių portretų nutapė N. Kunelakis (1829—1869), buitinių kompozicijų sukūrė N. Litras (1832—1904) ir N. Gizis (1842—1901). XIX a. tapybai turėjo įtakos vokiečių (ypač Miuncheno) akademizmas. Romantinių peizažų nutapė J. Altamūras (1852—1878) ir K. Volanakis (1837—1907). Akademizmo bruožai būdingi L. Socho (1862—1911) ir K. Dimitriadžio (1881—1943) skulptūroms. XX a. pr. architektūroje dominavo neoklasicizmas ir funkcionalizmas. Nuo 1920m. sparčiai auga miestai, ypač uostamiesčiai (Atėnai, Salonikai). Susiformavo naujas daugiabučio gyvenamojo namo tipas su lodžiomis ir terasomis ant plokščio stogo (archit. K. Kicikis, g. 1892m.). Statomos vilos (ypač pajūryje) ir ultramodernūs pastatai, muziejai, viešbučiai. Restauruojami šiandieniniai miestai. Projektus kuria daugiausia architektūrinės firmos (K. Doksiadžio, g. 1913m., ir kt.). XX a. dailėje paplito įvairios modernistinės kryptys. XIX a. tapybos tradicijas plėtoja A. Georgiadis (g. 1892m.) ir E. Tomopulas (g. 1878m.). Realistinių paveikslų nutapė J. Karuchis (g. 1910m.), J. Moralis (g. 1916m.). Viduramžių ir liaudies dailės tradicijų laikosi F. Kondoghjs (g. 1895m.) ir S. Vasilėjus (g. 1902m.). Antikos meno motyvai būdingi D. Galanio (g. 1879m.) ir J. Tombro (g. 1889m.) grafikai, A. Socho (g. 1888m.) ir M. Tombro (g. 1889m.) skulptūroms. Simbolinių kompozicijų ir peizažų nutapė K. Partenis (g. 1879m.). Po II pasaulinio karo realistinių tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių sukūrė tapytojai V. Semerdzidis (g. 1911m.), skulptoriai Ch. Kapralas (g. 1909m.), grafikai V. Katrakis (g. 1914m.) ir A. Tašas (g. 1914m.). Nuo XX a. 6-tojo dešimtmečio modernistinių kūrinių sukūrė dailininkai A. Kondopulas (g. 1905m.), N. Chadzikiriakas-Gikas (g. 1906m.), L. Lameras (g. 1913m.).

· Švietimas ir mokslo įstaigos
Pirmasis pradinio privalomojo mokslo įstatymas priimtas 1834m. 1929m. įvestas nemokamas 6 metų pradinis mokslas 6—12 m. vaikams. 1964m. pradėta demokratinė švietimo reforma, kuria buvo siekiama pailginti pradinio mokslo laiką ir įvesti modernią prof. lavinimo sistemą. Po 1967m. fašistinio perversmo demokratinė reforma nutraukta, privalomojo mokslo įstatymus faktiškai nustota vykdyti. 12% gyventojų buvo beraščiai. Bendrasis ir specialusis vidurinis mokslas mokamas. Į darželius priimami 3,5—5,5 metų vaikai. Pradinė mokykla — šešiametė. Vidurinė mokykla (valstybinė ir privati) 2 tipų: 3 metų gimnazija (nepilnoji vidurinė mokykla) ir 3 metų licėjus (pilnoji vidurinė mokykla), į kurį priimami baigusieji gimnaziją. Veikia 2—6 metų profesinės mokyklos, į kurias priimami baigusieji l—3 gimnazijos klases. Yra Atėnų (įkurtas 1837m.), Salonikų (įkurtas 1925m.), Patrų (įkurtas 1966m.), Janinos (įkurtas 1964m.) universitetai, Atėnų politechnikos institutas (įkurtas 1836m.). Graikijos aukštosiose mokyklose studijavo 85000 studentų. Mokslinio tyrimo darbams vadovauja Koordinavimo mokykla (įkurta 1926m.), leidžianti moksleiviškus žurnalus ir knygas, konsultuojanti vyriausybę mokslo klausimais. Gamtos ir humanitarinių mokslų darbus universitetuose organizuoja ir finansuoja Mokslinių tyrimų fondas. Svarbiausios mokslo tyrimo įstaigos: Brandos tyrimų centras “Demokritas” (įkurtas 1961m.), Atėnų higienos institutas, Pastero institutas (įkurtas 1919m.), Onkologijos institutas (įkurtas 1938m.), Vidurinių amžių ir Nacionalinė dailės galerija (įkurta 1900m.). Olimpijoje, Delfuose, Korinte, Rodo ir Kretos salose veikia archeologiniai muziejai.

· Graikų šeima

Šeima yra graikų visuomenės pagrindas. Senovėje viena šeima galėjo išarti ir apsėti savo laukus ir nuimti derlių be kooperatyvų pagalbos. Mieste ir dabar įprasta įtraukti į verslą visą šeimą. Paprastai šeimos gyvenimas ir visuomeninis gyvenimas yra tas pat. Dažnai jis sukasi tik apie valgymą išėjus iš namų. Tai daroma dažniau nei daugelyje Europos šalių. Visa dar egzistuoja piršlybos, kraičio dovanojimas, nors oficialiai tai uždrausta. Dauguma jaunų žmonių iki vestuvių gyvena su tėvais, giminaičiais. Ne didmiesčiuose tik nedaugelis porų drįsta gyventi nesusituokę. Dėl šiuolaikinių permainų šeimoje bei pakeitus paveldėjimo įstatymą, mieste gyvenančių moterų padėtis tapo reikšmingesnė. Atsirado daugiau medikų, teisininkų, daug moterų turi savo verslą. Tačiau kaime vis dar viešpatauja vyrai, ir moterys, užuot dariusios karjerą, prižiūri namus bei vaikus. Pamažu formuojasi nauja pasaulėžiūra, ypač didesniuose miestuose, bei apskritai tradicijos vis dar jokios reikšmingos naujovės ar išorinis poveikis negresia graikų gyvenimo būdui.

· Metų laikai ir šventės

Kadangi Graikija iš esmes yra žemes ūkio šalis, graikai labai mėgsta vietos produktus ir tenykštį vyną. Po kaimo vietoves išsivarsčiusios koplytėles rengia religines iškilmes, o su jomis yra susiję įvairūs valgiai. Religines Stačiatikių šventės visi graikai švenčia taip pat iškilmingai kaip kovo 25-ąją, kai pažymima ir Apreiškimo Šv.Mergelei Marijai diena, ir 1821- jų metų sukilimas, kovos už nepriklausomybę pradžia. Kaimo vietovėse mėgstama švęsti vasaros šventes, kuriose dalyvauja iš viso pasaulio susirinkę graikų emigrantai. Meno renginiai yra naujesnis reiškinys susijęs su turizmo pradžia.

o Pavasaris

Tai nuostabus metas Graikijoje. Didžiąją metų dalį buvę rudi žemumų slėniai pasipuošia žaliu kilimu ir daugybe laukinių gėlių. Bet iki pat vėlyvo pavasario nėra pastovių orų. Kovą ir balandį pasitaiko lietingų, vėjuotų dienų. Kovą prinoksti artišokai, o gegužę žemuogės. Žvejybos sezonas trunka iki gegužes pabaigos, sutapdamas su turizmo sezono pradžia. Svarbiausia pavasario šventė – Velykos.

Kovas. Kovo mėnesį Graikijoje būna Užgavėnės. Tuo metu vyksta įvairūs karnavalai, ir jie trunka net tris savaites ir pasiekia kulminaciją prieš pat gavėnią. Daugelyje didžiųjų miestų rengiamos eitynės. Vienas iš didžiausių karnavalų vyksta Patroje. Kathari Deftera – Švarusis pirmadienis. Švenčiamas likus savaitei iki Velykų. Į dangų tuo metu leidžiami aitvarai. Kovo 25-oji Valstybinė švente – Nepriklausomybės diena.

Velykos Graikijoje. Graikų stačiatikių Velykos nesutampa su katalikų Velykomis. Tai pati svarbiausia religinė šventė Graikijoje. Didžioji savaitė – tai metas susirinkti visai šeimai. Tai puiki proga apsilankyti Graikijoje pasižiūrėti procesijų. Bažnyčios apeigų ir paragauti velykinių valgių. Ceremonijos ir simbolika susijusios ne tik su bizantiniu
Graikijos laikotarpiu, bet ir su pirmykščiais tikėjimais. Iškilmės pasiekia Apogėtų Velykų šeštadienio vidurnaktį Popai gieda „Kristus prisikėlė“, uždegamos žvakės. Sekmadienį vaišinamasi, skamba muzika, šokama. Ypač verta apsilankyti tokiuose mažesniuose ir atokesniuose miesteliuose, kaip Andritsaina ir Korini Peloponese ar Polygyros ir pasižiūrėti Didžiojo penktadienio ir šeštadienio nakties pamaldas

Balandis. Balandžio mėnesį Graikijoje vyksta daug švenčių, bet pagrindinės iš jų yra Didysis ketvirtadienis, Didysis šeštadienis, ir Šv.Jurgio diena. Viena iš svarbiausių stačiatikių švenčių, piemenų globėjo diena, pagal tradiciją žyminti ganiavos pradžią.

Gegužė. Gegužės mėnesį, pirmąją dieną yra švenčiama Darbo diena, valstybinė šventė. Šeimos vyksta į kaimą ir iš laukinių gėlių ir česnakų pina gėlių vainikus, juos kabina virš durų, balkonuose, ant laivų, net ant mašinų kėbulų, kad vainikėliai apsaugotų nuo pikto. Didžiuosiuose šalies miestuose vyksta paradai ir darbininku mitingai, kuriuos paprastai rengia komunistų partija.

o Vasara
Šiltomis birželio dienomis graikai pradeda maudytis jūroje. Prasideda turistinio sezono įkarštis, kuris trunka ligi rugpjūčio pabaigos. Liepos viduryje populiaresnių kurortų viešbučiuose sunku rasti vietų. Birželį prinoksta vyšnios, slyvos, abrikosai, iš avilių pradedamas kopti medus. Paskutines žalialapes daržoves pakeičia pomidorai, melionai ir agurkai. Liepa Egėjo jūroje kartais pakyla stiprus šiaurės vėjas, kuris gali pūsti ir žemyno pakrantėje nors labiau juntamas salose.

Didesniuose miestuose ir kurortuose vyksta įvairūs festivaliai. Jie rengiami siekiant pritraukti turistus, tačiau vis vien yra įspūdingi. Mėgstami kino teatrai po atviru dangumi. Miestiečiai traukia į kalnų kaimelius, kur dažnai vyksta muzikinės ir religinės šventės.

Birželis. Birželio mėnesį Graikijoje yra švenčiamos Sėkminės. Ši svarbi Stačiatikių šventė švenčiama visoje Graikijoje. Agiou Pnevmatos – Šventosios dvasios šventė, valstybinė šventė. Atėnų festivalis, švenčiamas nuo birželio vidurio, iki rugsėjo vidurio.
Tai kultūrinis festivalis, apimantis šiuolaikini ir antikinį teatrą, baletą, operą, klasikinę muziką ir džiazą. Jis vyksta įvairiose vietose, tarp jų Herodo Atiko teatre ir Likavatio teatre. Herodo Atiko teatre rodomos tragedijos, koncertuoja tarptautiniai orkestrai ir baleto trupės. Likavito teatre, išsidėsčiusiame vaizdingoje vietoje ant Likavito Atėnų nuo kurios atsiveria. Atėnų panorama, vyksta šiuolaikinės muzikos ir liaudies muzikos koncertai, taip pat dramos ir šokių vakarai. Epidauro festivalis – tai festivalis rengiamas Peloponese, 150km. Nuo sostinės esančiame Epidauro teatre. Čia po atviru dangumi rodomos antikinės dramos. Agios Joannis – šv. Jono diena. Visoje šalyje švenčiama Jono Krikštytojo dieną, 23-osios vakare daug uždegami laužao ir juose sudeginami gegužės vainikai. Paaugliai šokinėja per laužus. Tuo pažymima ir vasaros saulėgrįža.

Liepa. Kaip ir visais kitais mėnesiais, liepos mėnuo neatsilieka nuo rengiamų renginių. Agia Marina – šventė labai reikšminga kaimo vietovės, kur vyksta šiai svarbiai pasėlių globėjai skirti atlaidai. Janinos kultūros šventė – daugybė muzikos, meno ir kultūrinių renginių. Profilis Ilias – pranašo Elijo šventė. Švenčiama kalvų viršūnėse, stovinčiose stovyklose. Žymiausia iš jų yra ant Taigoto kalno, netoli Spartos miesto.

Rugpjūtis. Rugpjūčio mėnesį vyksta kelios, bet taip pat labai reikšmingos šventės. Metamorfosi – Kristaus atsimainymo šventė, labai svarbi Stačiatikiams. Jos švęsti paprastai graikai grįžta į gimtuosius namus. Vardines mini Marija. Patros vasaros festivalis – vyksta antikinių dramų vaidinimai, meno parodos, taip pat vyksta koncertai romėnu teatruose.

o Ruduo

Rugsėjį daugelis kaimo švenčių baigiasi. Tuomet šilčiausias jūros vanduo ir, nors minios lankytojų jau išvyksta, bet dar galima naudotis daugeliu paslaugų. Antrąkart, nors ne taip smarkiai, pražysta laukinės gėlės. Puikias ramias spalio dienas kartais petraukia vėjuotos darganos. Vynuogės ir didelės kriaušės, beveik vieninteliai vaisiai, kurie prinoksta pasibaigus rugpjūčio mėnesiui. Žiemai džiovinamos svogūnų, česnakų ir pomidorų pynės. Rugsėjį kalnai aidi nuo šūvių – šaudomos putpelės jūroje vėl gaudomos žuvys.

Rugsėjis. Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Svarbi Stačiatikių bažnyčios šventė. Ypsosis tis Theotokou Stavrou – kryžiaus išaukštinimo diena. Tai svarbi stačiatikių šventė. Nors jau ruduo, ši diena laikoma paskutine didesne lauke vykstančia Graikijos vasaros švente.

Spalis. Agios Dimitrios – ši šventė žymi gavėnios pabaigą, kai iš kalnų pargenamos avys. Dimitrijas yra Saloniukų globėjas, todėl ši diena ypač linksmai švenčiama Saloniukuose. Ochi diena. – valstybinė šventė. Miestuose vyksta patriotiniai paradai, daug šokama. Šią dieną paminimas graikų atsakymas į 1940m. Mussolini‘o ultimatumą.

Lapkritis. Ton Taxiarchon Archangelo Michail kai Gavriil – vyksta apeigos daugelyje kaimo vienuolynų ir bažnyčių, pavadintų arkangelų Gabrieliaus ir Mykolo vardais. Eisodia tis Theotokou – švč. Mergelės Marijos įvesdinimas į šventyklą. Svarbi stačiatikių šventė. Švenčiama visoje Graikijoje.

o Žiema

Žiemą, kai vasarotojai grįžta į miestus, daugelis kalnų namelių atrodo kaip išmirę. Kalnų viršūnėse susikaupia daug sniego, prasideda slidinėjimo sezonas. Kitur ištisas dienas lyja. Tuomet pats žvejybos įkarštis. Turguose pilna kivių, egzotiškų daržovių. Sūrių parduotuvėse didelis ožkų ir avių sūrių asortimentas, spaudžiamas alyvų aliejus. Svarbesnės šventės švenčiamos jau po žiemos saulėgrįžos.

Gruodis. Agios Nikolaos – Šv.Mikalojaus, jūreivių, vaikų našlaičių, globėjas. Iškilmingai paminimas pajūrio bažnyčiose. Nikalojo ir Nikoletos vardo diena. Christougenna – Kalėdos. Valstybinė šventė ir nors ne tokia reikšminga kaip Velykos, svarbi religine diena.

Sausis. Agios Vasileio – taip pat žinoma kaip Naujieji metai. Valstybinė šventė. Tą dieną keičiamasi dovanomis, tradicinis naujametinis pasveikinimas yra Kall Chronld.
Theofania – trys karaliai. Valstybinė šventė. Visoje Graikijoje šventinamas upių ir jūrų vanduo. Popas meta į vandenį kryžių, o jaunuoliai bando jį ištraukti. Gynaikokratia – moterų valdymo šventė.

Vasaris. Ypapanti – Grabnyčios. Visoje šalyje ramiu metu prieš artėjantį karnavala švenčiama stačiatikių šventė.

Turizmas

· Ką reikia žinoti turistui?

Jei norite Graikijoje pailsėti vadovaukitės graikų požiūriu į gyvenimą sigal siga (pamažu iš lėto). Pagal šį principą laikomasi ir popietės siestos ritualo. Tai gana gera tradicija, ypač karčiausiais vasaros mėnesiais, kai poilsis po pietų – tiesiog fiziologinė būtinybė. Tuomet keletui valandų uždaromos beveik visos įstaigos. Vakarop, kai truputį atvėsta, gyvenimas Graikijoje vėl atgyja. Vėl atidaromos parduotuvės, į restoranus ima rinktis žmonės. Vakare beveik visi graikai, ypač pajūryje, turi dar vieną puikų įprotį – volta – jie išeina pasivaikščioti.

o Graikijos laikas

Graikijos ir Lietuvos laikas sutampa. Graikija 2val. aplenkia Grinvičo laiką. 1val. – Vidurio Europos šalių. 7val. – Niujorko. 10 val. – Los Andželo laika ir 8val. atsilieka nuo Sidnio laiko.

Kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, Graikijoje laikrodžiai pasukami viena valanda į priekį kovo mėnesį ir atsukami atgal spalio mėnesį. Kad būtų išvengta nesusipratimų, vasaros ir žiemos laikas visose Europos Sąjungos šalyse įvedamas tą pačią dieną.

o Darbo valandos

Graikijoje įstaigų darbo valandos labai skirtingos. Jos priklauso nuo savaitės dienų, nuo vietos ir metų laiko. Todėl mūsų vadove nurodytos darbo valandos gali būti ir netikslios. Koks yra tikslus vienos ar kitos darbo įstaigos darbo laikas galėsite sužinoti vietiniame laikraštyje.

Valstybiniai muziejai ir archeologinės vietos paprastai veikia nuo 8,30 iki 14,45 val. Pirmadieniais ir per pagrindines šventes dauguma muziejų paprastai būna uždaryti. Vietiniai ir privatūs muziejai gali neveikti ir per vietinės reikšmės šventes. Vienuolynai dieną būna atidaryti, bet dažnai su dviejų valandų pertrauka būna uždaryti.

Per valstybines ar vietines reikšmės šventes dauguma parduotuvių uždarytos, išskyrus kai kurias turistamas skirtas parduotuves kurortuose.

o Bilietų kainos

Daugelių valstybinių muziejų ir archeologinių vietų bilietų kainos svyruoja nuo 105 iki 6 eurų. Vyresniems kaip 60 metų ES piliečiams taikoma 25% nuolaida. Studentai iš ES su Tarptautiniu studento pažymėjimu dažnai įleidžiami nemokamai, o ne ES studentams su šiuo pažymėjimu daroma 50 % nuolaida. Jei muziejai veikia per valstybines šventes, įėjimas į juos nemokamas.

o Renginiai

Anglų kalba leidžiami leidiniai informuoja apie vykstančius renginius. Amerikis gatvėje įsikūręs turizmo informacijos centras kas mėnesį leidžia nemokamą žurnalą anglų kalba – Now in Athens.

Pagrindinės graikų šventės ir kultūriniai renginiai leidinyje. Vasarą kino teatruose po atviru dangumi rodomi filmai anglų kalba su graikiškais subtitrais. Kurortuose veikia barai, diskotekos, naktiniai klubai, o kiekviename kaimelyje – tavernos ir kafeneta (kavinės).

o Etiketas

Graikijoje kaip ir bet kurioje šalyje yra labai vertinamas mandagumas., todėl išmokite graikiškai bent keletą žodžių. Oficialios aprangos Graikijoje retai kada prireikia, bet einant į vienuolynus ir į bažnyčias reikėtų apsirengti santūriau.

Paplūdimyje moterys gali degintis ir be liemenėlės tačiau nudistų paplūdimių nedaug, jie įsikūrę tik tam skirtose vietose.

Restoranuose, nors mokestis už aptarnavimą visada įtraukiamas į sąskaitą įprasta duoti arbatpinigius – maždaug 10-15%. Įprasta palikti smulkių monetų ir viešuosiuose tualetuose. Taksi vairuotojai, kaip ir viešbučių budėtojai ar kambarinės arbatpinigių nesitiki, bet gavę jų tik apsidžiaugia.

o Fotografavimas

Graikijoje nesunku nusipirkti fotojuostą, nors kartais ten, kur pilna turistų ji kainuoja gana brangiai. Vienuolynų ir bažnyčių viduje oficialiai fotografuoti griežtai draudžiama. Muziejuose fotografuoti galima, bet tik be blykstės. Paprastai, kur leidžiama fotografuoti, leidžiama ir filmuoti, bet kartais gali tekti už tai papildomai sumokėti. Kadangi taisyklės nuolat keičiasi, archeologinėse vietose, muziejuose ir religiniuose pastatuose rekomenduojama paprašyti leidimo filmuoti.

o PVM

Graikijoje į prekės kainą beveik visada įtraukiamas PVM (graikiškai FPA – Foros Prostithemenis Axias), kuris ten sudaro apie 18% prekės vertės.

o Turgūs

Daugelyje Graikijos miestų kas savaitę vyksta turgūs, kur pardavinėjami švieži vaisiai, daržovės, žalumynai, žuvis, mėsa ir paukštiena. Dideliuose miestuose turgūs vyksta kiekvieną dieną skirtinguose rajonuose. Atėnuose netoli Monastirakio aikštės vyksta garsus sekmadieninis sendaikčių turgus.

o Praktiniai patarimai

– jei atvyksite i Atėnų oro uostą, tai į centrinę autobusų stotį galite nuvykti „X93“autobusu. Bilieto kaina – 2,9 euro. Kelionės trukmė ~40min., tačiau jei norėsite nuvykti į kurią nors kitą Atėnų vietą, visi autobusai prasidedantys „X“ tikrai nuveš, tik svarbu žinoti kur jums reikia.
– nereikėtų nustebti, jeigu būdami mažesniame miestelyje sumanysite nueiti pasišokti ir nieko doro nerasite, nes graikai mažai šoka.
– taip pat reikia būti atsargiems, jeigu jus kas nors vaišina gėrimu, jį galite išgerti pasišnekučiuodami, bet merginoms patariama likti budrioms ir už savo gėrimą siūloma geriau susimokėti pačioms.
– Atėnuose nėra viešojo transporto grafikų, t.y. parašyta, kelintą valandą paskutinis autobusas išvyksta ir kas kiek laiko atvyksta, tačiau tikslumo jokio, o norint susistabdyti autobusą reikia iškelti ranką, nes kitu atveju autobusas nesustos.
– pigiausias maisto prekių tinklas Graikijoje yra “Lidl”, tačiau turint nuolaidų kortelę galima pigiai apsipirkti ir tinkle “Dia”.
– pigiausia i Lietuvą iš Graikijos skambinti su “Special Economy” telefono kortele, už 5 eurus galėsite kalbėti 5 valandas telekomo abonentu.
– mini žodynėlis (graikiški žodžiai parašyti ne graikų kalba, o taip, kaip juos reikėtų tarti):
– jasas [sveiki]
– pu pas? [kur važiuojate?]
– pou sto.. [aš važiuoju..]
– melene.. [mano vardas.]
– dhen milao elinina [ nekalbu graikiškai]
– den katalaveno [ nesuprantu]
– milate anglika? [ kalbate angliškai?]
– efcharisto poli [labai ačiū]
– keliaujant vietiniu lėtaeigiu traukiniu yra taikoma nuolaida piliečiams iki 26 metu (reikia parodyti asmens dokumentą). Nuolaida – 25 procentai.

· Kur apsistoti?

Graikojoje gyvenamosios vietos, skirtos turistams, dažniausiai patenkina jų praktinius poreikius, bet retai kada įrengiamos su polėkiu. Kad ir kaip ten būtų, šalyje, kurios pajamos smarkiai priklauso nuo turizmo: rasite daugybę vietų kur apsigyventi. Nakvynė čia kainuoja pigiau nei daugelyje kitų Europos šalių. Didžiuosiuose kurortuose vaikomasi pelno, bet atokesnėse vietose jus priims nuoširdžiai ir svetingai.

Viešbučiai. Daugelis Graikijos viešbučių pasižymi Viduržemio jūros šalims būdinga architektūra, tik pajūrio kurortuose draudžiama statyti labai aukštus pastatus, Nemažai viešbučiu pastatyta fašistines chuntos laikotarpiu (1967-1974) kai buvo skatinamos investicijos „šiuolaikiniam turizmui“ plėtoti. Neklasicistinių ar dar senesnių viešbučių išliko nedaug. Šiandien tokius viešbučius, kaip istorinius pastatus saugo valstybė. Po 1980m. pastatyti viešbučiai yra įvairesniu projektų, labiau pritaikytų prie aplinkos. Kuo brangesnis viešbutis, tuo geresnis aptarnavimas ir aukštesnė personalo kvalifikacija.

Viešbučiu tinklas. Graikijoje yra labai stiprios šeimyninės tradicijos, todėl viešbučių tinklo sistema čia neprigijo. Iš kelių viešbučių tinklų žemyninėjė Graikijoje seniausias yra Xenia tinklas, įkurtas po 1950m. ir iš pradžių priklausės valstybei. Daugelis šio tinklo viešbučių paseno, aptarnavimas gana prastas, todėl geriau juose neapsistoti. Antra vertus, keli šio tinklo viešbučiai yra patys geriausi, pvz. Andritsainos arba Astorijos miesteliuose. Kai kur be Xenia, jokių kitų viešbučių nėra. Naujesni tinklai, pvz. Chandris ir Divani, kurių viešbučiai pastatytu Atėnuose yra geresni. Divani viešbučių yra ir vidurio Graikijoje.

Restauruotos gyvenvietės ir pastatai. Po 1970m.. Graikijos turizmo vadyba pradėjo finansuoti apleistų pastatų restauravimą liaudišku stiliumi. Tokie viešbučiai nebrangūs, pasižymi puikia aplinka, nors siekiant apsaugoti pastatus nuo drėgmės, ne kiekviename numeryje įrengiamos vonios. Šiaip restauruotų viešbučių yra įvairiose šalies srityse. Aeropolio ir Vithijos miesteliuose. Pastaruoju metu ir privatūs verslininkai imasi restauruoti senus namus., o paskui stengiasi juose įrengti mažus ar vidutinio dydžio viešbučius. Šitokių sėkmingai suremontuotų viešbutukų yra Stemnicoje, Galaxidi, Nafplijuje.

Domatia. Graikijoje labai yra paplitęs domatia, arba išnuomojami kambariai. Ankščiau jie dažnai būdavo tame pačiame name, kur gyveno šeimininkai, bet pastaruoju metu dažniausiai įrengiami atskirame name, specialiai pastatytame nuomai. Tokie kambariai yra daug pigesni, nei panašias paslaugas siūlantys viešbučiai. Vis dažniau nuomojami kamabriai turi vonios kambarį ir apstatyti kukliais pušiniais baldais, dažnai su atskira virtuve. Vanduo šildomas elektra arba saulės baterijomis.

Viešbučių klasifikacija. Graikijos viešbučiai yra skirstomi į teritorijas nuo E iki A kategorijos ir liukso kategorijomis viešbučiuose. Domatia skirstomi nuo c kategorijos iki A kategorijos. Kategorija pirmiausia priklauso nuo viešbučio teikiamų paslaugų. Minimalias paslaugas teikiantys E kategorijos viešbučiai dabar jau baigia išnykti. Vis dar pasitaiko D kategorijos viešbučių. Juose bent dalis kambarių turi turėti atskirai įrengtą vonią. C kategorijos viešbučiuose visi kambariai turi turėti atskirą vonią, bent nedidelė bendra patalpą, kur yra patiekiami europietiški pusryčiai ir yra mažytis baras. B kategorijos viešbučiuose yra daugiau patogumų: geras restoranas, įvairesni pusryčiai ir kokia nors galimybė pasimankštinti, pvz. baseinas arba teniso kortai. A kategorijos viešbučiai dažniausiai įsikūrė prie jūros, juose siūlomos įvairiausios pramogos, taip pat ir paslaugos verslininkams, pvz. konferencijų salės ir telekomunikacijos priemonės. Liukso kategorijos viešbučiai paprastai yra savarankiški kurortiniai kompleksai. C kategorijos domatia su vonia koridoriaus gale, ir su kalėjimą primenančiu interjeru darosi nepopuliarūs ir užleidžia vietą šiuolaikiniams B kategorijoms domatia.

Kainos. Kainos turi atitikti viešbučių ir domatia kategoriją. Be to, kainos priklauso nuo vietos ir sezono. Už 18 eurų ar pigiau galima rasti C kategorijos dvivietį domatio be atskiros vonios arba E, D kategorijos viešbutį: apie 24 eurus kainuoja dvivietis B kategorijos domatio, o A kategorijos domatia ar C kategorijos viešbučiai nuo 26 iki 32 eurų. B kategorijos viešbutyje dvivietis kambarys kainuoja nuo 32 iki 44 eurų. Įprasta A kategorijos kaina – nuo 44 iki 65 eurų. Liukso viešbučių kainų nekontroliuoja Graikijos turizmo vadyba.

Jaunimo viešbučiai. Tarptautinė jaunimo bendrabučių asociacija turi aštuonis jaunimo bendrabučius žemyninėjė Graikijoje. Graikijos jaunimo bendrabučiuose nesilaikoma tokių griežtų gyvenimo taisyklių kaip šiaurės Europos šalių bendrabučiuose.

Kalnų nameliai. Žemyninės Graikijos kalnuose stovi daugiau kaip 40 kalnų namelių. Tik nedaugelyje iš jų personalas būna visą laiką. Tarp tokių namelių paminėti du ant Olimpo kalno ir vienas ant Gamilos kalno, Pindo kalnyne. Kitais atvejais jums teks kreiptis į Graikijos alpinistų klubą. Kai kurie kalnų nameliai – – puikios stovyklavietės. Juose rasite virtuvę, patalynę, gerai įrengtas bendras patalpas. Kiti nameliai – – tai paprasčiausios lūšnelės, suręstos pirmiausia piemenims ir gaisrininkams.

Kaimo turizmas. Graikijoje turizmas atsirado nuo 1980m. moterims ėmus siekti ekonominės nepriklausomybės. Užsieniečiai kaimo sodyboje gauna ne tik nakvynė ir pusryčius, bet ir jei nori gali dalyvauti kasdieniniame kaimo žmonių gyvenime. Kaimo turizmo programa įgyvendinta tokiuose kaimuose: Agios Germanos (Presų ežerai), Ampelakija (Tesalija), Malonėja (Trakija) ir Arachova (vidurio Graikija). Programai vadovauja Moterų kaimo turizmo kooperatyvas.

Papildoma informacija. Graikijos turizmo vadyba kasmet išleidžia labai vertingą informacinį leidinį Guie to Hotels, kurį galima gauti Graikijos turizmo vadyboje. Leidinyje nurodomi visi oficialiai įregistruoti viešbučiai, jų kainos, paslaugos, pažymima, kuriuo metų laiku jie veikia, bet nepateikiama informacija apie domatia ar namus.

· Specializuotos iškylos ir sportas

Graikijoje kasmet yra organizuojama daugybė išvykų ir įdomių kelionių. Kuriu metu kiekvienas gali plėsti savo akiratį, piešti laukines gėlės, ar Graikijos gamtovaizdį. Galima buriuoti, užsiiminėti burlenčių sportu, leistis y žygius, aplankyti botanikos sodus ar ornitologu ekspediciją.

Archeologinės ekskursijos. Tie, kurie domosi Graikijos antikine praeitimi, geriausias poilsis – ekskursijos į garsias istorines vietoves. Kelionėms paprastai vadovauja kvalifikuoti archeologai. Daugelyje tokiu ekskursijų neapsiribojama antika. Aplankomos ir venecijiečių tvirtovės, apžiūrimos bizantinės bažnyčios ir freskos, užeinama į muziejus ir vienuolynus. Filoxenia organizuoja ekskursijas po minojimio, romenų ir viduramžių laikotarpių vietoves, o Ramlers Holidays – oi klasikinio laikotarpio vietoves .
Tapybos kursai. Nepaprastai gražus Graikijos gamtovaizdis ir ryškios jos spalvos visada žadindavo dalininkams įkvėpimą. Čia organizuojami įvairiu lygių kūrybiniai tapybos ir piešimo kursai. Jiems vadovauja gerai žinomi menininkai profesionalai. Filoxenia ruošia atostogų programa, į kuria įtrauktos tapybos bei meno istorijos pamokos.
Gamtininkų išvykos. Graikijoje veisiasi įvairiausi paukščių, auga daug pavasarinių gėlių. Pajūris taip pat garsėja savo flora ir fauna. Kai kurios turizmo firmos, pvz. Peregrine Holidays organizuoja keliones, kuriose turistai susipažįsta su šiaurinės Graikijos ir Peloponeso paukščiais ir augalais. Informaciją apie paukščių stebėtojų ekspedicijas į Graikija teikia ir Graikijos orinitolgų draugija.
Pėsčiųjų žygiai. Graikija – tikras rojus žygiavimams, ypač pavasarį kai laukai pasidengia žaluma, pražysta laukinės gėlės ir saulė dar nekepina.

Leistis į pėsčiųjų žygius geriausia Taigeto kalnyne Peloponese ir Pindos kalnyne. Pėsčiųjų žygius ir panašias ekskursijas rengia įvairios firmos.
Slidinėjimas. Graikijoje yra keli slidinėjimo centrai. Slidinėjimo sezonas, paprastai prasideda sausio pradžioje, trunka iki balandžio pabaigos.

Palyginti su kitais Europos slidinėjimo kurortais, kainos čia žemos, tačiau teikiamos pagrindinės paslaugos. Leidžiami specialūs leidiniai, kuriuose yra apibudinami nameliai kalnuose, ir išvykstamų ekspedicijų grafikai.
Vandens sportas. Ilgas ir labai įvairus pajūris, šiltas oras, skaidrus kaip krištolas jūros vanduo privilioja į Graikiją nemažai vandens mėgėjų.. dideliuose kurortuose yra palankios sąlygos užsiimti ir burlenčių ir vandens slidžių sportu, paplaukioti greitaeigiu kateriu. Dar galima sklęsti parašiutu, tempiamu motorinės valties. Kai kuriose nuomos punktuose duodama instrukcijų dėl vandens sporto. Taipogi yra ir siūlomas baidarių, kanojų, pripučiamųjų valčių upių kalnais sportas.
Povandeninis plaukiojimas. Nepaprastai švariuose Viduržemio jūros vandenyje slypi nuostabus povandeninis pasaulis ir guli daug senų archeologinių liekanų.

Beveik visoje pakrantėje galima plaukioti po vandeniu, naudojantis kvėpavimo vamzdeliu, bet plaukioti su akvalangu leidžiama tik nustatytose vietose. Graikijoje labai rūpinamasi senienomis ir draudžiama jas ne tik liesti bet ir fotografuoti. Vietų, kur leidžiama plaukioti su akvalangu sąrašą galima rasti specialiuose leidiniuose.
Buriavimas. Jachtų nuomos paslaugas teikia Graikijos ir užsienio bendrovės. Sezonas prasideda balandį ir trunka iki spalio pabaigos. Tuomet organizuojamos išvykos nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

Jachtą galima išsinuomoti įvairiai. Jei mokate ją vairuoti, išsinuomosite be vado. Galima išsinuomoti jachta su vadu arba vien tik su vado padėjėju. Išsamesne informaciją, apie visas rengiamas ekskursijas rasi Graikijos buriavimo asociacijoje.
Kruizai ir ekskursijos kateriu. Nuostabia gamta ir labai gražiu gamtovaizdžiu garsėjančioje Graikijoje atostogas galima praleisti plaukiant laivu, kruiziniu laivu. Nuo balandžio iki spalio rengiami įvairiausi kruizai – nuo kelionių dideliu prabangiu laineriu iki nebrangių trumpučių kruizų ir ekskursijų kateriu. Kruizus laineriu galite užsisakyti kelionių agentūrose.
· Maistas

o Kur pavalgyti?

Graikijoje valgyti ne namuose reiškia pajusti demokratinę tradiciją. Į savo mėgstamą vietinį restoraną, taverną ar kavinę užsuka kiekvienas graikas, nesvarbu, turtingas ar vargšas, jaunas ar senas. Graikai mano, kad geriausia vieta valgyti yra ta, kur šviežias, gerai paruoštas maistas ir jo daug, o ne ta, kur gražus interjeras ar labai įmantrūs patiekalai. Ir šalies svečiai išmoko vertinti paprastą ir sveiką tradicinį graikų maistą – alyvų aliejų, jogurtą, daržoves, truputėlį mėsos ir vyno, kuris visuomet geriamas su draugais. Susimaišius graikų mitybos tradicijoms ir išoriniams veiksniams, Graikijoje atsirado daugybė maitinimosi įstaigų, iš kurių kiekvienas gali išsirinkti sau tinkamą.

ü Restoranai

Dideliuose turistiniuose kurortuose dažnai sunku surasti graikų restoraną estiatorio. Tai viena iš pačių maloniausių maitinimosi įstaigų Europoje. Kaip tik čia draugiškoje, triukšmingoje, o kartais ir gražioje aplinkoje galima paragauti tikrų vietinių valgių ir vynų, ypač jei restoranas kelis dešimtmečius priklauso tai pačiai šeimai. Graikiškų patiekalų nežinantys užsieniečiai dažnai kviečiami į virtuvę pasirinkti kas jiems patinka. Graikijoje visa šeima, dažniausiai savaitgaliais, eina valgyti kartu ir prie stalo praleidžia daug laiko.
Valgymo įstaigų yra įvairių: nuo labai brangių Atėnuose,Salonikuose ir turtinguose priemiesčiuose iki neįtikėtinai pigių, studentų ir darbininkų pamėgtų magerio ar koutouki. Pastaruosiuose labai mažas vyno ir patiekalų pasirinkimas, bet maistas visada šviežias, paruošiamas kaip namuose, skanus.

ü Tavernos

Vienas iš didžiausių malonumų keliaujant Graikijoje yra pavalgyti ir išgerti tavernoje, net jei užsisakysite tik užkandžių.
Žuvies tavernoje (psarotaverna) galima paskanauti skanių žuvies patiekalų. Kadangi žuvis brangi, šios tavernos panašios į restoranus ir jose dažniausiai lankosi turtingi žmonės. Kitaip yra mažose žvejų kaimeliuose, kur galima rasti staliukus tiesiog pajūryje. Prie pliuškenančių bangų šeimininkas gali patiekti jo paties ką tik sugautą žuvį.
Yra ir kepsnių taverna (psistaria), kurioje mėsa kepama ant ieško arba grotelių. Pajūryje žuvis ir kitos jūros gėrybės taip pat kepamos ant grotelių, patiekiamos kaip ir kepsnių tavernoje – su šviežiomis citrinų sultimis ir alyvų aliejumi.

ü Kavinės ir barai

Kavinėse (kafeneia) teka graikų gyvenimas. Net mažiausiame kaimelyje yra vieta, kur galima išgerti kavos ar vyno. Kavinė yra labai svarbi todėl,kad žmonės į ją ateina pabendrauti. Ten surenkamas paštas, skambinama telefonu, skaitomi ir aptariami laikraščiai ir geriama graikiška kava, kartais frappe (šalta tirpi kava aukštose stiklinėse), gaivinamieji gėrimai, alus, ouzo ir vynas.
Jokia šventė Graikijoje neapsieina be ouzeri užeigų, kuriuose prekiaujama ouzo. Ouzu tai anyžių degtinė, geriama užsigeriant vandeniu.

ü Užkandinės

Galima atleisti turistams, manantiems, kad graikai be perstojo valgo, nes kone kiekvienoje gatvėje veikia užkandinės. Tradicinės graikų užkandinės yra įdomios vien savo pasiūla, pvz. Souvlatzidiko siūlo ant iešmo keptus mėsos gabalėlius, patiekiamus su daržovėmis ir duona, ovelisirio prekiaujama gyros – mėsa, iškepta ant besisukančio statmeno iešmo ir kartu su daržovėmis suvyniota į popierėlį, šis patiekalas paduodamas tiesiai į rankas.

o Graikų maistas

Paprastai graikai iš pradžių valgo įvairius užkandžius, paskui pereina prie mėsos ar žuvies patiekalų, vėliau eina į netoli esančią cukrainę išgerti kavos su pyragaičiu.

ü Tradiciniai valgiai

Senovės Graikijoje valgio gaminimas buvo laikomas mokslu, todėl graikai turi išskirtinį tradicinių patiekalų asortimentą, išsiskiriantį paprastumu ir produktų šviežumu. Keli graikiški patiekalai:

Mousakas – baklažanų apkepas, į kurį įdėta bulvių griežinėlių, mėsos faršo su prieskoniais ir pikantiško bešamelio padažo su sūriu.

Souvlakia – citrinų sultimis, žalumynais ir alyvų aliejumi paskaninti, ant iešmo iškepti mėsos gabalėliai.

Tzatziki – riebaus jogurto, agurkų, česnakų ir mėtų užkandis.

Giaourti kai meli – jogurtas ir medus, vienas iš gardžiausių graikiškų skanėstų.

ü Duona Graikijoje

Graikijoje duona laikoma gyvybės pamatu, todėl ji valgoma su įvairiais patiekalais. Kasdien kepamą duoną kaimo kepėjai paskanina razinomis, žalumynais, laukinėmis žolelėmis ir sūriu. Kai kurioms stačiatikių šventėms kepama speciali duona.

ü Alyvuogės ir alyvų aliejus

Nė vieno pasaulio šalyje neauga tiek daug alyvmedžių rūšių kaip Graikijoje, eksportuojančioje nemažai alyvuogių ir alyvų aliejaus. Alyvuogės sūdomos, džiovinamos, konservuojamos. Tai tūkstantmečiais naudoti būdai. Iš alyvuogių taip pat spaudžiamas puikus aliejus. Geriausias, labai tyras, aliejus gaunamas spaudžiant ką tik sunokusias alyvuoges.

ü Graikų sūriai

Graikijoje sūriai gaminami iš avies, karvės ir ožkos pieno. Pavadinimą lemia skonis ir sudėtis, o ne kilmės vieta. Kiekviena sūrio rūšis gaminama laikantis vietinių tradicijų.

ü Graikų gėrimai

Nuo seniausių laikų reikšmingiausias gėrimas graikų gyvenime – vynas. Jis paprastai patiekiamas su maistu. Svarbiausios vyndarystės sritys – Atika, Makedonija ir Peloponesas. Mavrodaphne (Patroje gaminamas spirituotas desertinis vynas) ir Asprolithi (sausas baltasis vynas) vyno rūšys yra puikūs šiuolaikinio vyno pavyzdžiai. Tiesa, jie graikų manymų neprilygsta jų tradiciniams gėrimams – tsipouro (varomas iš vynuogių išspaudų), retsina (vynas su pušų sakų prieskoniu) ir ouzo (anyžių kvapo stiprus gėrimas).

Įdomu ir vertinga

– Daugelis graikų, saulaukę dvylikos metų, nebešvenčia gimtadienių, tik vardadienius. Vaikai paprastai krikštijami senelių vardais. Pastaruoju metu tapo madinga vaikus pavadinti su Graikijos istorija ir mitoliga susijusiais vardais. Švenčiantysis vardadienį sako Giortazo simera (šiandien mano šventė). Į tai įprasta atsakyti Chronia polla (ilgiausių metų). Tą dieną su mažomis dovanėlėmis užsuka draugai. Jie vaišinami pyragaičiais su saldžiu likeriu.

– 500 – taisiais metais prieš mūsų erą Graikijoje vyravo mada neauginti plaukų. Galvos ir barzdos plaukus vyrai šalidavo labai dažnai. Prie skutimosi populiarinimo aktyviai prisidėjo Aleksandras Didysis. Sakoma, kad jis skusdavosi netgi kariaudamas, o į dvikovas nestodavo, jei būdavo nors kiek atžėlusi barzda. Skutimąsi graikai laikė asmeninės higienos etalonu, vėliau tai perėmė ir Vidurio rytų kultūros.

– Dauguma turistų, grįžusių iš po kelionės po Graikiją, rekomenduoja aplankyti:

– Nafplio [pirmoji Graikijos sostinė]
– Epidauro teatrą
– Mikėnus
– Acient Corinth
– Kalavritą
– Atėnus
– Patrą [ per karnavalų laikotarpį]
– Spartį
– Mystrą
– Kalamatą
– Mani regioną
– Monemvasią
– Corfu salą
– Ioanniną
– Meteorą

– Graikijoje įvesta metrinė sistema. Svoris matuojamas kilogramais, tūris – litrais. Išimtį sudaro jūreivininkystėje vartojamas ilgio vienetas jūrmylė ir ploto vienetas stremma, lygus 0,1 hektaro.
– Informacija apie Graikiją internete : www.eot.gr ; www.greektravel.com ; www.athensguide.com ; www.gogreece.com ; www.greekhotel.com ; www.culture.gr ; www.travelling.gr .
– Lietuvos ambasada Graikijoje – Vasilissis Sofias 49, 10676 Atėnai. Tel. 302107294356 ir 2107294357.

Literatūros sąrašas

v DK Travel gudes Greece, Athens and the Mainland, Dorling Kinderley ( Graikijos kelionių gidas, Atėnai ir Žemynas, iš anglų kalbos vertė A. Kudulytė – Kairienė)
v Gediminas Vitkus “Europos mozaika. 25 ES valstybės”
v Michalis Toubis S.A. “Греция”
v Džonas D. Kleras “Senovės Graikija”
v Internetas

Leave a Comment