TURINYSPRATARMĖ 31. ANGLŲ RAŠYTOJO – V.ŠEKSPYRO GYVENIMAS 41.1. Rašytojo tėvai ir Viljamo gimimas 41.2. Mokymosi metai 51.3. V.Šekspyro darbai ir pramogos 71.4. Jaunojo poeto vedybos 82. V.ŠEKSPYRO KŪRYBA 102.1. Teatriniai sugebėjimai 102.2. Jo svarbiausi veikalai 122.3. „Gaublys” 133. POETO PASITRAUKIMAS IŠ LONDONO 143.1 Sveikata 143.2. Grįžimas į gimtąjį miestelį 143.3. Testamentas 16APIBENDRINIMAS 18LITERATŪRA 19PRATARMĖKiek daug yra parašyta knygų apie Viljamo Šekspyro kūrybą. Šiame pasakojime neketinu nagrinėti teksto ar kritikuoti rašytojo. Mane domina vienas rašytojas ir jo gyvenimas, tai – Viljamas Šekspyras. Kadangi medžiagos Šekspyro biografijai taip maža, žinau, kad įprasta pridėti jai svorio tuo, ką dr. Džonsonas (žymus anglų leksikografas) būtų pavadinęs pompastiškomis liaupsėmis, bet mums visiems nusibodo raginimai gėrėtis, kaip meistriškai V.Šekspyras vartoja balsius ir kelia mintį iš eilutės į eilutę, arba aikčioti dėl jo filosofijos šiuolaikiškumo ar gilaus žmogaus širdies pažinimo. Daugelis šiuolaikinių rašytojų, jei tūrėtų galimybė pasirinkti vieną iš dviejų atradimų – nežinomą Šekspyro pjesę ar Jo skalbinių sąrašą, visi galvotrūkčiais pultų raustis nešvariuose baltiniuose, nes Šekspyro gyvenimą vis gaubia ūkai ir neaiškumai. Tiktai iš nerimtų apkalbų, sklindančių seniau ir dabar Vorikštyre, gali sužinoti, ar greitai Viljamas pasigerdavo ir kiek kartų jis buvo susirgęs kokia nors liga. Bet apkalbos reiškia dėmesį, netgi meilę, todėl smagu matyti Šekspyrą kartais iškylantį kaip gyvą liaudies dvasią aludžių anekdotuose. Tačiau šiame pasakojime jų neperskaitysite.1. ANGLŲ RAŠYTOJO – V.ŠEKSPYRO GYVENIMAS1.1. Rašytojo tėvai ir Viljamo gimimasStratfordas netgi šešiolikto amžiaus vidury buvo išties gražus. Miestas su pusantro tūkstančio gyventojų plytėjo puikiame miškingame slėnyje, tarp dirbamų žemių ir ganyklų. Tai ne provincija: jis buvo ne toliau kaip už šimto mylių nuo Londono, prie gerų kelių, vedančių į istorinius vidurinės Anglijos miestus – Vusterį, Voriką, Bamberį, Oksfordą. Garsėjo architektūra. Šventosios Trejybės bažnyčia ir Švento Kryžiaus draugijos koplyčia stovėjo dar nuo trylikto amžiaus. Eivono upės krantus jungė nestokojantis elegancijos tiltas, pastatytas 1490 metais sero Hju Kloptono. Tokio miesto grožybėse gimė, augo, lankė mokyklą ir kūrė savo eiles V.Šekspyras. Bet pirma norėčiau jums parašyti apie rašytojo tėvus, kurie jį užaugino ir išlavino. Džonas Šekspyras, toks Viljamo tėvo vardas, buvo garbėtroška, nes labai norėjo nusipirkti herbą ir, kad jo vardas būtų garsus ilgus amžius. Džonas suprato, kad jo pavardė yra ne aristokratiška. Džonas buvo padavęs prašymą dėl herbo, kuris patvirtintų jį esant bajorų luomo, net buvo išgalvojąs istoriją apie didį prosenelį. Bet ta istorija nepadarė įspūdžio Keliaraiščio ordino heroldui(šio ordino pareigūnas, kuris rūpinosi kilmingųjų genealogija, herbais ir pan.). Tada Džonas Šekspyras nusprendė susituokti su kilmingąja ir tokiu būdu gauti herbą. Per tris mylias į šiaurę buvo Vilingkoto žemes. Jose gyveno Ardenų kartos. Pas juos Šekspyrai nuomavo žemes iki tol, kol Džonas atsiskyrė nuo savo tėvų ir tapo verslininku. Tai D.Šekspyras toli nesidairydamas užsispyrė užkariauti Ardenų įpėdinės širdį ir prašyti jos rankos. Argi ne romantiška istorija – ūkininko sūnus peršasi aristokrato dvarininko dukrai ir laimi jos ranką, bet Ardenai jei ne kilme, tai materialine padėtimi, visai nebuvo aristokratai.Meri buvo aštuntoji Roberto Ardeno duktė. Kai tas mirė 1556 m., jos dalis buvo nepaprastai didelė – šeši svarai su trupučiu ir šešiasdešimt akrų ūkis, vadinamas Ezbisu. Maždaug apie 1557 –tais metais Džonas ir Meri susituokė. Jie svaigo nauju gyvenimu: ūkininko sūnus tapo nepriklausomu verslininku, aristokrato duktė – jo žmona, jie turėjo savo namus( žiūrėti 1. pav.)ir dirbtuvę judriame, mieste. Meri buvo labiau linkusi į konservatyvumą nei jos mylimas vyras. Džono verslas buvo pirštinių dirbimas, bet tikriausiai apie šį verslą sukosi daug šalutinių. Toliau Džonas Šekspyras buvo pasiekęs neblogų valstybinių pareigų, bet po to apleido ir viską prarado. Bet viskas susitvarkė pačioje šimtmečio pabaigoje, kai Viljamas praturtėjo ir atstatė šeimos garbę. (1. pav.)
Viljamas Šekspyras gimė apie 1564 metais. Tiksli Viljamo gimimo data nežinoma, tačiau bažnyčios metrikų knygoje įrašyta, kad 1556 metų balandžio 26 dieną buvo pakrikštytas Viljamas, Džono sūnus. Senas katalikiškas paprotys krikštyti vaikus tuoj pat po gimimo dar nebuvo išnykęs. Kadangi V.Šekspyras mirė 1616 metų balandžio 23 dieną, pasirodo patogu padaryti šią dieną ir jo gimtadieniu. Jis buvo trečiasis Šekspyrų vaikas, tačiau pirmasis, nemiręs kūdikystėje. Buvo dar sesuo Džoana, kuri gimė 1569 metais ir išgyveno iki gilios senatvės. Taip įrodydama, kad Šekspyrų šeimoje nėra užkeikimo dėl vaikų mirčių. Nes Džonas ir Meri turėjo nemažai vaikų, kurie mirė kūdikystėje.1.2. Mokymosi metaiStratfordo kultūrinė ir literatūrinė aplinka niekuo ypatingu nepasižymėjo. Didžiausias visų laikų dramaturgas mokėsi klasikinėje mokykloje, bet neturėjo universitetinio išsilavinimo. Todėl kartais spėliojama, ar jo pavarde nėra prisidengęs koks nors kilmingas didikas. Bet apie jo mokymosi metus norėčiau pakalbėti plačiau.(2. pav.) Nors, mūsų supratimu, to skaitymo buvo ne per daugiausia. Ir tų laikų mokykla vargu ar ugdė meilę knygai, gal tik patiems gabiausiems. Viljamas turbūt pradėjo mokslus anksti, įstojęs į pradžios mokyklą septynerių metų. Jis jau mokėjo skaityti ir rašyti angliškai. Pradžios mokykla, į kurią įstoti tereikėjo elementaraus raštingumo, turėjo ruošti mokinius sunkiam, monotoniškam darbui klasikinėje (žiūrėti 2. pav) arba gramatikos mokykloje. Toje mokykloje mokydavo tik lotynų kalbos gramatikos nors ji ir buvo beveik išnykusi. Pamokos prasidėdavo žiemą septintą valandą, o vasara – šeštą. Paprašę Dievo, kad iš jų išeitų geri ir dori berniukai, kimšte prikimšti lotynų kalbos, mokiniai sėsdavo iki devynių; tada jiems būdavo leidžiama papusryčiauti. Vėl darbas iki vienuolikos, paskui palaimingas dviejų valandų tarpas pietums. Atgalios į mokslus pirmą, sūdyta mėsa su juoda duona ir perrūgęs alus gurguliuoja pilve, ir plušimas iki penkių. Pora laivų pusdienių per savaitę, keturiasdešimt dienų atostogų per metus. Diena gal būtų buvus pakenčiamesnė, jei tas darbas būtų buvęs įvairesnis ir jeigu būtų buvę naudojami humaniški ir realistiniai pedagoginiai metodai. Tačiau mokymas buvo veikiau kimšimas nei vedimas. Galima numanyti, kad Viljamo mokytojai laikė romėnų poeziją, dramą ir istoriją ne tiek maloniu tikslu, prie kurio artina gramatikos mokymas, kiek naudinga medžiaga iliustruota taisyklėms.Nėra abejonės, kad Šekspyras šį tą, o gal ir nemaža pelnė iš tų lotyniškų tekstų, kur skaitė mokykloje. Jam labai patiko Ovidijus, ir jis turbūt labai apsidžiaugė, kai to šimtmečio pabaigoje, vienas universiteto dėstytojas, parašė: „Kai buvo manoma, kad Euforbo siela gyva Pitagore, taip ir švelni, sąmojinga Ovidijaus siela gyva melodingame, saldžiabylyje Šekspyre“.Atrodo, kad Stratfordo mokyklos programoje buvo ne tik Ovidijus ir Vergilijus, bet ir kiti romėnų poetai – Horacijus, gal ir Katulas, Lukrecijus. Prozai tikriausiai atstovavo Livijus, Cezaris ir kiti, kuriuos V. Šekspyras tikrai yra perskaitęs ir net turėjo įtakos jo kūrybai. Mokinukas Viljamas, matyt, nedaug buvo teuostęs Senekos kaip dramaturgo. Kai atėjo laikas rašyti savo paties ankstyvąsias tragedijas, jis rėmėsi vertėjais ir sekėjais.Jeigu Viljamas skaitė romėnų autorių vertimus dar vaikystėje, iš kur jis gaudavo knygų? Į tai visai nesunku atsakyti. Džonas Brečgerdlas, vietinis pastorius, turėjo nemažą biblioteką ir skolindavo knygas tam, kam iš jų būdavo naudos. Kažin ar tais skurdžiais metais, kai Viljamas mokėsi, D.Šekspyras kada davė pinigų sūnui pirkti knygoms ir pasidėti ant savo lentynos miegamajame. Bet kai berniukas nori knygų, jis visada jų kaip nors gaus. Ypač jei tolimesni mokslai be jų neįmanomi. Kai kam atrodo, kad mokslo žinios, randamos Šekspyro pjesėse, gerokai pranoksta tą kuklų klasiko peną, kurį teikė kaimo mokykla.Šekspyro autorystę ir priskirdami jo kūrybą ne vien Bekonui( tų laikų dramaturgas ), bet visiems, kas turi titulą ar universiteto baigimo diplomą. Į Tikrojo Autoriaus vietą iškelta daugybė kandidatų – nuo Oksfordo grafo iki pačios Elžbietos I. Labiausiai būtų įtikinamas Viljamo kolega dramaturgas Kristoferis Marlou, kuris tariamai apsimetė negyvas, kad paspruktų nuo priešų, ir tada tremtyje rašė už Šekspyrą. Šitokia teorija savotiškai patraukli, bet ji priklauso kryžiažodžių ir detektyvų sferai. Šio požiūrio esmė slypi štai kur: Šekspyras negalėjo tapti didžiu rašytoju, turėdamas tik nemokamą klasikinės gramatikos mokyklos išsilavinimą. O kad kitokio negavo akivaizdu, nes pagal dokumentus nematyti, kad jis būtų lankęs universitetą. O tais laikai reikalavo, kad rašytojas būtų išsilavinęs.Žodžio dovana – štai ko būsimam… rašytojui negali duoti jokios teorinės studijos. Šekspyro sugebėjimas meistriškai naudotis gimtąja kalba – tai įgimtas talentas, tačiau išugdyti jį buvo galima tik vartojant, puoselėjant ir mylint anglų kalbą, dalyką, nemokytą mokykloje. Ne jis vienas mylėjo tą tvirtą ir švelnią kalbą, kurią pasaulis tik vėliau įvertino. Viljamas pamilo anglų kalbą ne dėl to, kad ja rašė dideli žmonės, bet todėl, kad jo mintys gyveno turtingoje liaudinėje terpėje.Kai Viljamas baigė mokyklą jam buvo šešiolika, jis gerai sudėtas, jam kalasi ūsai. Striukė, kelnės ir kojinės padėvėti, tačiau pirštinės naujos. Daugiau nieko apie Šekspyro mokslus nežinoma, tačiau mažai kas ginčys prielaidą, kad jis lankė tą klasikinę nemokamą mokyklą. Kokia gi jo laukia ateitis?1.3. V.Šekspyro darbai ir pramogosPamėginkite įsivaizduoti Viljamą, jo padėtį it ateities planus 1580- aisiais – tais metais, kai jo tėvui sekėsi prasčiausiai. Galimas daiktas, kad drauge su broliu Gilbertu jis kiek laiko dirbo pirštininku, nors nė vienas iš jų oficialiai neįstojo į šį cechą kaip jų tėvas. O pastarasis, prislėgtas ir nusivylęs, nebegalėjo versti sūnų sekti tokiu liūdnu pavyzdžiu. Bet, neturėdamas kitokio darbo, Viljamas turėjo sukirpinėti išviršiu ir trikampius įsiuvus, o gatavus gaminius – veršiuko arba ožkos odos pirštinių poras – pristatinėti į namus tiems, kurie juos užsako, su kreiva šypsena priimdamas fartingą ar puspensį arbatpinigių. Jis turbūt neaiškiai nujautė tą ateitį, kurios norėjo, svajojo apie ją, vaidindamas prekių išnešiotojo vaidmenį. Svarbu buvo padaryti taip, kad Šekspyro vardas vėl būtų gerbiamas. Jo literatūrinis talentas jau skleidėsi, jis rašinėjo eilėraščius bendrajame kambaryje prie triukšmaujančių vaikų ir išvargusios motinos arba miegamajame, kai ten būdavo vienas. Tikriausiai jis norėjo tapti rašytoju, o ne prozininku. Jaunojo Viljamo siekiai turėjo būti didesni nei jo tėvo, tačiau jaunystėje jų įžūlią drąsą palaikė tik svajonės.Vėliau V.Šekspyras buvo namų mokytojas, jis pradeda versti į anglų kalbą Plauto „Dvynius“, bet tai buvo labai sunkus darbas ir manoma, kad kol vertė sukūrė „Klaidų Komediją“.Šiaip ar taip, galima numanyti, kad „Klaidų komedija”, vienu ar kitu atveju, turėtų buti kildinama ne tiek iš profesionalios dramaturgijos, kiek iš mėgėjiškos pedagogikos ir kad tai buvo pirmas didesnis užbaigtas Šekspyro darbas. Plikdami “Klaidų komediją”, norėčiau pasakyti, kad jos galimybes geriausiai realizavo Holivudo miuziklas “Vyrukai iš Sirakūzų”, kuriam dainas sukūrė Rodžersas ir Hartas. Šiame filme išlaikytas Šekspyro siužetas, bet išmesti jo dialogai. Abi dvynių poros dėl operatoriaus triukų atrodo įtikinamai: scenoje jos niekada nėra įtikimos. Klaidos iš tirsų juokingos. Jei Viljamas būtų matęs filmą, jis tikrai nebūtų gailėjęs, kad pražuvo tie ištęsti, girgždantys dialogai. Juoką sukelia komiškos situacijos, o tos situacijos beveik visis jo.Kūrinius, kuriuos Šekspyras parašė, būdamas subrendęs dramaturgas, naivūs žmonės ir visokiausių pakraipų Bekono šalininkai laiko įrodymu, kad tuo ilgu tylos laikotarpiu jis ne mokytojavo, o veikė kažką kita. Yra knygų apie Šekspyrą jūrininką; yra netgi Dafo Kuperio studija apie seržantą Šekspyrą, šaunų Nyderlandų kareivą. Nemažai parašyta apie Viljamą kaip advokato raštininką, o jaunuolis su barzda ir pliktelėjusia kakta, kraigliojantis turto perdavimo dokumentus dulkėtuose kambariuose, beveik įgijo portreto iš natūros statūsą. Žinoma, jis pirko nekilnojamo turto ir turėjo kaimietišką nuovoką apie sukčiavimus, tačiau gausybė teisininkų žargono žodžių ir dramose, ir sonetose tarsi liudija, kad jie sklinda iš advokato, o ne kliento stalo pusės.Viljamui tikriausia būtų nesunku rasti darbą pas Stratfordo advokatą arba pas miesto tarybos sekretorių. Bet kas gi trukdo raštininkui mokytojauti? Gal jam buvo nusibodęs vienas darbas ir jis susirado kitą. Bet apie visa tai galima dabar spelioti, nes taip ir nesužinosim tiesos.Gyvenimas – ne vien tik darbas. Jeigu įsivaizduosime Tiudorų laikų Stratfordą kaip nuobodžią ir atkarią vietą, kur vienintelės pramogos – tai krikštynos, vestuvės ir laidotuvės, piliečių teisminis persekiojimas už šiukšlių krūvas prie namų, ilgi pamokslai, demaskuoti sanguliautojai, bažnyčios nelankymas, raganų gaudymas, žvėrių kankinimas, bajoriškos medžioklės, šiurkštus ie kruvinas futbolas, tariami vaiduoklių, fėjų, kaukų arba Gerųjų Robinų pasirodymai, mugės keliaujančių balandžių pardavinėtojų apsilankymai, metų laikų apeigos, paleistuvystė ir t.t. Tai, kas pasiekė mus kaip anemiškai daili vaikų puošyba, iš tiesų buvo – ir Stabsas puikiai tą suprato – pagoniškas stangrios vyro varpos šlovinimas, lydimas masinio ištvirkavimo atvirame ore. Kaip ir kituose Tiudorų Anglijos miestuose bei kaimuose, Stratforde netrūko geidulingumo, ir kai kurie geid…uliai nebuvo slapinami, o tam tikrais laiko tarpais aukštinami kaip dalis viso gyvenimo proceso, – gyvulių dauginimosi, želmenų dygimo, – su kuriuo žemės ūkio bendruomenės buvo taip glaudžiai susijusi. Jaunuoliai ir meginos tais laikais anksti prarasdavo nekaltybę, ir negalime tvirtinti, kad Viljamas buvo išimtis.1.4. Jaunojo poeto vedybosViljamas ištvirkavo prieš vedybas ir kad tai įrodyta raštiškai. 1582 metų lapkričio 28 dieną du Vorikšyro ūkininkai laidavo, kad vedybos tarp kažkokio Viljamo Šagspyro ir kažkokios Anos Hatavėj yra teisėtos. Visa tai randame Vusterio vyskupo metrikų knygoje. Stratfordo parapijos bažnyčios metrikų knygose skaitome, kad 1583 m. Gegužės 26 d. mergaitė, Viljamo Šekspyro duktė, pakrikštyta Suzana. Vaikas gimė praėjus šešiems mėnesiems po vedybų. Kai kurie literatūros tyrinėtojai, ypač tie, kuriems jų dorovės stabas negali turėti molinių kojų, teigia, kad sužadėtuvės, matyt, įvyko 1582 metų rugpjūtį ir kad sužadėtuvių ceremonija turėjusi tokią reikšmę, netgi bažnyčios papročiais, kaip vedybų ceremonija. Aš tuo nelabai tikiu ir tikriausiai poetas taip pat netikėjo. Viljamas susiporavo su Ana Hatavėj bent trim mėnesiais anksčiau, nei jis vedė ją arba ji vedė jį, ir tikriausiai apie sužadėtuves nebuvo nė kalbos. Tai buvo išdykęs sanguliavimas, įvykęs, be abejo, rugių lauke vidurvasarį ir gyvai prisimintas „Kaip jums patinka“:Rugių laukuos, atšilus orui,Su ei! Ir oi! Ir ei-nonino!Suguldavo sodiečių porosPavasarį…60 Vedybos, kurios, tikriausiai, įvyko dėl Anos nėštumo ir spaudžiant dviems jų teisėtumą laidavusiems Vorikšyro ūkininkams, turi kažkokią paslaptį. Dieną prieš tą laidavimą, kuris gerai dokumentuotas, vedybų leidimas buvo išduotas kažkokiam Viljamui Šekspyrui ir kažkokiai Anai Veitli iš Templ Graftono. Jis aiškiai įrašytas Vusterio vyskupijos metrikų knygoje. Mažai kam kyla abejonės, kad šis Šekspyras – tai Anos Hatavėj Šagspyras, tačiau kai kurie suabejojo, ar buvo tokia Ana Veitli, ir, žinoma Tiudorų laikų raštininkų ortografines fantazijas, tvirtino, kad “Veitli” – tik smarkiai pakitęs “Hatavėj” variantas. Betgi Ana Hatavėj kilusi iš Šoterio, o ne iš Templ Graftono, ir jokios gudrybės, geografinės ar ortografinės, negali pakeisti vienos vietos kita, nes abu kaimai buvo į vakarus nuo Stratfordo. Yra pagrindo manyti, kad Viljamas norėjo vesti Ana Veitli, bet permėgojęs su kita Ana Hatavėj, visas planas žlugo. Ta meilės valanda rugiuose lėmė Viljamo gyvenimą, nes Ana Hatavėj pastojo.Aštuoniais metais vyresnė Ana iš Šoterio suviliojo jaunąji poetą ir stengėsi už jo ištekėti, nes jau galvojo, kad liks senmergė. Taip ir pasibaigė didžioji meilė Anai Veitli. Jaunieji netgi susituokė tuo laiku kai tai daryti negalima pagal papročius. Viljamas buvo priverstas vesti moterį, kurios iš tikrųjų nemylėjo, ir kad tos bemeilės vedybos – viena iš priežasčių, kodėl jis paliko Stratfordą ir pradėjo naują gyvenimą Londone. Kai poetas su Ana ėmė gyventi kaip vyras ir žmona, jie galėjo tai padaryti niekur kitur, tik jo tėvų namuose Henlio gatvėje. Jaunavedžiai nebuvo pakankamai turtingi, kad galėtų įsigyti nuosavą namą ir dėl to susilaukdavo didelių priekaištų ir žmonos. Jis pradeda rašyti eiles, kad galėtų nupirkti namą. Vaikai. Tai, žinoma, buvo dar vienas rūpestis; tučtuojau iškilo gyvenamojo ploto problema. Kaip žinome, Suzana krikštyta 1583 m. Gegužės 26 d. Per grabnyčias, 1585 m. Vasario antrą, dvynukų – Hamneto ir Juditos – krikštas. Prie nemažos pirnykštės Šekspyrų šeimos prisidėjo dar keturi. Tad Juditos Šekspyr gimimas davė ženklą baigti dauginimąsi. Kad taip ir buvo, liudija nutrūkę gimimo įrašai. Vedybų vienu seksu neišsaugosi. Traukiamas prie Anos vien fizinio geismo, Viljamas turbūt patyrė pasibjaurėjimo priepolių. Baimė padidinti šeimą, kurią dėl gausumo jau ir taip nelengva buvo išlaikyti, gal pareikalavo susilaikymo, praktiškai sunkiai įmanomo. Jam būtinai reikėjo atsiskirti nuo Anos, bent jau kuriam laikui. Galbūt tai ir jos nuolatiniai priekaištai, kad jam trūksta garbėtroškos, buvo ta priežastis, dėl kurios jis išvyko iš Stratfordo. Londone atsiskyręs nuo šeimos jis galvojo, kad vaidins trupėje ir užsidirbs pinigų.2. V.ŠEKSPYRO KŪRYBA2.1. Teatriniai sugebėjimaiKad ir kokie būtų buvę tie spektakliai bei vaidinimai, kuriuos jis matė miesto rotušėje, jį tikriausiai uždegė bent jau vieno aktoriaus meistriškumas. Tas aktorius – Edvardas Elinas, pirmasis iš didžiųjų profesionalų, pora metų jaunesnis už Viljamą, bent jau „Grafo Vusterio artistų” trupės žvaigždė, tos pačios trupės, kuri, kaip žinome, šešis kartus lankėsi Stratforde, Viljamui, Berniukui ir vyrui, dar ten tebegyvenant. Elinas vėliau tapo nuostabiu tragiškųjų Marlou herojų interpretatoriumi; jam rašė ie Šekspyras. Iš pradžių poetą priėmė kaip teksto klaidų taisytoją, bet vėliau sulaukė ir savo rolės. Tada jis dar parodė savo juodraštį, kur buvo parašyta „Klaidų komedija”. Miesto jaunikaičio Šekspyro rolė laukė jo didesniame mieste – purviname, prašmatniame, niešingame, pražutingame. Tačiau tai buvo vienintelė vieta, kur naujosios genties narys, be žemes ir be profesijos, galėjo tikėtis įgyti pinigų ir vardą. Londone gatvės buvo siauros, grįstos akmenimis, slidžios nuo atmatų ir purvo. Namai susigrūdę, tarp jų nemaža slaptų landų. Naktiniai puodai ištuštinami pro langus. Jokios kanalizacijos. Nuo Flipo upelio griovio taip trenkė, kad nors vemk. Tačiau miestas turėjo gamtinius valytojus – peslius, grakščius paukščius, sukančius lizdus iš skudurų ir šiukšlių medžių tarpušakiuose. Vienas iš pirmųjų vaizdų, nustebinusių Viljamą, tikriausiai ir buvo pesliai, draskantys ką tik nukirstas ir pamautas ant tvoros prie Teismo rūmų. Ir tarsi atsvara žmogaus sukurtai smarvei įplaukdavo kaimo kvapai. Anksti rytą gatvėmis vaikščiodabo raudonskruostės pienininkės, neseniai skintų pipirnių pardavėjos. Viljamas girdėdavo muziką, sklindančią iš atvirų vasarą langų, iš kirpyklų ir, žinoma, smuklių. Šiame muzikaliame Londone jis turėjo išmokti taip rašyti eiles, kad jos ne tik pritiktų pjesei, bet ir išliktų atmintyje po to, kai ta pjesė bus suvaidinta. V.Šekspyro muzikos žinios gerokai pasipyldė, matyti iš muzikinių užuominų dramose. Savo kuriniuse poetas suderinio tų laikų žiaurumą su estetine nuojauta. Į anglų sostinę Poetas atvyko pačiu laiku. Konfliktas su Ispanija dar nepasibaigęs, tačiau nedidelė tauta jau parodė, kad ryžtas, patriotizmas ir asmeninės iniciatyvos ugnis gali palaužti didžiulės imperijos galią. Sostinės narsą drauge su Anglijos narsa reikėjo išreikšti populiaria meno forma, kuria Viljamas, žmogus iš liaudies, įgijęs profesionalių įgūdžių, galėjo pateikti geriau už kitus. Drama nebebuvo vien tik priemonė prablaškyti provincijos miestelio nuoboduliui, atsitiktinė pramogėlė Stratfordo rotušėje. Ji tapo didžiojo pasaulio dalimi. Galima spelioti, kad pirmaisiais pameistrystės metais Londone Viljamas uoliai mokėsi ne tiek iš mėgėjiškų Senekos mėdžiotojų, kiek iš Oksfordo ir Keimbridžo humanitarinių magistrų, kurie už elgetišką atlyginimą teikdavo medžiagą profesionaliems teatrams. Šekspyro kaip dramaturgo vardą pirmą kartą sutinkame pašaipioje parodijoje, kupinoje kartaus pavydo ir paniekos. Naujaisiais 1592 metais, kai artėjo dvidešimt aštuntoji V.Šekspyro gimimo diena, Londone buvo trys teatrai.Jis įstojo į geriausią trupę ir iš pradžių taisydavo klaidas pjesėse, o vėliau ir rašydavo pats jas. Trupė buvo pasivadinusi „Lordo Streindžio artistai”. Galima sakyti, kad Viljamo pirmoji pjesė vadinosi „Henrikas VI”. Kartais ir pats suvaidindavo kokia nereikšmingą scenelę. Šekspyras mokesi iš tuo laiku žinomu poetų, bet jo kūryba nebuvo nukopijuota. Anglijos politiniai veiksnei buvo poetą privertę sukurti pjesę, kuri buvo persunkta siaubingų situacijų. Ji vadinasi „Titas Andronikas”. Per tris su puse mėnesio nuo vasario pradžios iki teatrų uždarymo birželį „Lordo Streindžo artistai” vaidino šimtą penkis kartus ir tai reškia, kad Viljamas užsidirbo nemažai pinigų, nes pjesę „Henrikas VI” žiūrėjo dešimt tūkstančių žmonių. Prasidėjo maras 1592 metais, teatrus uždarė ir artistai išvažiavo į kitus miestus vaidinti. Bet 1593 metais truputi buvo prislopintas maras ir artistai vėl darbavosi teatruose. Streindžio trupė suvaidino „Isp…aniškąją tragediją”, „Maltos žydas”, „Titą Androniką” ir kitus kurius buvo sukuręs Viljamas ir kiti tuo metu populiarūs poetai. Bet tikriausiai likimas nusprendė Šekspyrą padaryti garsiu, per marą mirė du poetai, kurie konkuravo su Šekspyru. Vėliau poetas sukurė pjesę„Venera ir Adonis”. Be to poetas , kol artistai buvo išvažiavę, bendravo ir rado prieglobstį Sautamptono namuose. Galimas daiktas, kad Šekspyras Sautamptonui sonetus. 1603 metais pasirodė „blogasis” nedidelio formato „Hamletas”, pilnas vulgarių baisybių, atsiradusių iš nejautriai atkurto ženklyno. Išstumti blogą buvo galima tik vienu būdu – išleidus gerą, tai yra apvertus aukštyn kojom. Taigi 1604 metais išleidžiamas toks „Hamletas”, kokį parašė Šekspyras. 1609 metais išleido V.Šekspyro „Sonetus”, bet ne poeto norint, o iš jo slaptai paimti buvo. Ėmęsis soneto formos, Viljamas galėjo ja išreikšti autobiografinius motyvus ir, matyt, taip ir darė. Jo sonetuose namaža sąligiškumo – žavėjimosi, pereinančio į besaikį dievinimą, būdingą kurtuazinės literatūros tradicijai, sielvarto ir t.t. Patys pirmieji sonetai, nurašinėjami ir perduodami iš rankų į rankas, tikriausiai maloniai nustebino jų skaitytojus, kadangi negailestingai laužė vieną tos formos tradiciją. 1593 metų pabaigoje išleido pjėsę „Tuščios meilės pastangos”, jos buvo didikuotos, kaip manoma, vienam turtingajam, kuris nenorėjo vesti. 1594 metų pabaigoje „Lordo šambeliono artistai” susirado teatrą, taip ir vadinosi „Teatras”, vieną iš dviejų, esančių Šordiče, ir, kai jis atsidarė, V.Šekspyras buvo jau su jais.2.2. Jo svarbiausi veikalaiNemažai trupinių iš Šekspyro gyvenimo pas aristokratus nubyrėjo į naująsias jo pjeses, ir ne vien sąmojai bei kalambūrai, žirgai, skalikai, plonyčiai šilkai ir auksiniai padėklai. Jau daugelį metų Danversų ir Longų šeimos nesutardavo. Ir vieną kartą tai išlindo į viešumą, nes atvirai pradėjo vienas kita žeminti. Šekspyras greitai suprato, kad tai puiki medžiaga sukurti dramą. Taip atsirado „Romeo ir Džiuljeta”. Aišku ir kiti poetai buvo sukurė dramų apie šį nesutarymą, bet Viljamo labiausiai tiko teatrui. Šekspyrui buvo trisdešimt, gal truputi daugiau, kai parašė dramą, ir jis nebebuvo jaunas, tačiau iš visų literatūros veikalų šis geriausiai įamžina jaunos meilės karštį ir jaunatvės energiją. Nėra abejonės, kad „Vsarvidžio nakties sapnas” – pjesė, parašyta svarbių jungtuvių proga. 1595 metų sausio 26 d. „Lordo šambeliono artistams” buvo lieta vaidinti per vestuves Grinidže, dalyvaujant karalienei ir visam dvarui. Tiktai atsidarius teatrui Šordiče, baigėsi Viljamo pameistrustė ir prasidėjo tikro dramaturgo kelias.V.Šekspyras buvo realistinis dramatusgas. Jo sonetuose galima rasti ir kraujo, geismo, meilės prisipažinimų, kūniškų malonūmų bei išdavysčių. Bendrai apžvelgent jo kūrybos metus, tai jie dalijasi į tris dalis. Pirmasis kūrybos laikotarpis buvo 1589 – 1598m. Parašyti veikalai: „ Henrikas VI”, „Ričardas III”, „RičardasII”, „ Užsispyrėlės sutramdymas”, jau minėtas „Vasarvydžio nakties sapnas”, „Vindzoro šmaikštuolės”, „Tuščios meilės pastangos” bei „Romeo ir Džiuljeta”. Antrasis kūrybos laikotarpis (1598 – 1609m.), kitai vadinamas brandos laikotarpiu ir jo sukurti veikalai: „Hamletas”, „Otelas”, „Karalius Lyras”, „Makbetas”.Ir trečiuoju laikotarpiu (1608 – 1613m.) jis parašo fantazijos veikalus: „Cimbelinas”, „ Žiemos pasaka”, „Audra”.2.3. „Gaublys”Kol Viljamas buvo Londone ir kopė karjeros laiptais numirė jo vienintelis sūnus, Hamnetas Šekspyras. Jam buvo vienuolika su puse metų. Ana Šekspyr baigė ketvirtą dešimtį ir žinojo, kad daugiau negalės pagimdyti vaikų. Viljamas turėjo susitaikyti su sūnaus ir vienintelio titulo paveldėtojo. Truputi vėliau , vargšui vaikeliui dar neatšalus savo mažojoje karalystėje, Keliaraiščio ordino heroldas pagaliau suteikia D.Šekspyrui tą titulą ir herbą, kurio jis taip senai troško. Tai buvo likimo pajuoka. Hamnetas galėjo tapti pirmuoju šeimoje gimisiu bajoru – bet nebetapo.Londono meras įsakė nugriauti teatrus abiejose upės pusėse. Tas siaubą keliantis potvarkis – tai nuosprendis visai Elžbietos laikų dramai. Dėl tokio mero sprendimo buvo kaltas Benas Džonsonas (jaunas poetas, kuris savo pjese sukrėtė visus aplinkinius). Nors įsakymas teatrus nugriauti ne juokais visus išgąsdino, vis dėlto atėjus rudeniui jis dar buvo neįvykdytas, nes 1597 metų spalio pradžioje jie visi atsidarė. Sezonas žadėjo būti geras, nes susirinko parlamentas ir miestas buvo pilnas žmonių.Tuo tarpu Šekspyras grįžo į Stratfordą. Pagaliau sutvirtino savo bajorystę, nusipirkdamas senąjį Kloptono būstą – Naujuosius Namus. Čia vėl prisiminė savo padėties tragizmą dėl sūnaus. Ir herbas, ir gražiausi namai vasame Stratforde, o kas paveldės tą šlovę, jei sūnaus nebėra.„Lordo šambeliono artistai” turėjo rūpesčių dėl teatro patalpų. Sklypo, kur stovėjo „Teatras”, nuomos sutarties terminas baigėsi, o žemės savininkas Džailzas Elinas neskubėjo jos pratęsti. Poto kilo sąmišis dėl karo ir poetai negalėjo kūrti, o teatrai dirbti, nes beveik visus sodindavo į kalėjimą. Bet karą laimėjo Anglija ir viskas atsistojo į savo eiles, bet ne „Teatro” darbo grafikas. Tada „Lordo šambelio artistai” panoro pasistatyti savo teatrą ir turėjo žemės, bet neturėjo rąstų. Be to reikėjo kapitalo ir tuo pasirūpino keli žmonės, jų tarpe buvo ir Šekspyras. Taip jis galėjo užsidirbti gar daugiau pinigų. Per Kalėdų atostogas, kai „Teatro” savininkas buvo išvykęs, „Lordo šambelio artistai” pradėjo griauti „Teatrą” ir pasisavino visus rąstus. Taip atsirado teatras „Gaublys”. Jame Šekspyras parašė visus savo svarbiausius veikalus. Be to iki šiol reguliarei statomos Šekspyro pjesės.Pokurio laiko iškilo naujas „Gaublys”, tačiau V.Šekspyrui jis neberūpėjo. 1613 metų gaisras teatre užbaigė jo kaip dramaturgo kelią. Jis tiek gyvenimo atodavė šiam teatrui, kad jo praradimas buvo tolygus pojūčio ar galūnės praradimui. Atėjo laikas iš tikrųjų grįžti namo.3. POETO PASITRAUKIMAS IŠ LONDONO3.1 Sveikata1604 metais Šekspyrui sukako keturiasdešimt. Pats laikas pasiteirauti apie jo tuometinę sveikatą ir, neišlikus ligų istorijoms bei receptams, paspelioti, ar nesirgo jis kuo nors. Jeigu kiekvienas skolingas Dievui vieną mirtį, tai sunkiai dirbantis menininkas kartas nuo karto privalo atiduoti duoklę likimui kūno ar nervų išklerimo pavidalu: neįmanoma kurti naujų pasaulių, nepažeidžiant savojo. Šekspyras uoliai triūsė daugelį metų kaip aktorius, dramaturgas ir komersantas. Jis turėjo daug energijos, nes kai reikėdavo sedėti Londone, jis lankydavo savo artimuosius Stratforde. Londone jis nuomojo kambarį, o nuomininko duona retai kam išeina į sveikatą. Gėrė nedaug – pasakojama, kad atsisakydavęs kvietimų išgerti alaus dėl to, kad jam „skauda”, bet, ko gero, ir valgė ne per daugiausia. Net jeigu ir Viljamas rūpinosi sveikata prisilaikydamas valgyje, tai toli gražu nereiškia, kad jis maitinosi sveikai. Anuo metu nedaug buvo žinoma apie subalansuotą dietą, o vitaminai dar glūdėjo pirnykštėje tamsoje. Dar ir tais metais ir kitais, teatre ir valstybėje byvo neramūs laikai.Šekspyro mityba mums knieti daugiausia dėl to, kad iš visko sprendžiant, jis nepakankamai rūpinosi atgaminti išeikvotas ląsteles – greitomis prarydavo kąsnį, kitą ir vėl dirbdavo. Tam jis ir atvyko į Londoną – dirbti, o ne valgyti ir patogiai gyventi. Valgis ir patogumus gyvenimas, taip pat poilsis bus tuomet, kai parvažiuos į Naujuosius Namus Stratforde. Šekspyras pasiryžo užsitikrinti pasiturimą senatvę iki penkiasdešimt metų ir, regis, tai padarė, sulaukęs maždaug keturiasdešimt šešerių. Gaila, kad daugiau nieko neįmanoma pasakyti.3.2. Grįžimas į gimtąjį miestelįĮ Stratfordą Šekspyras parvažiuodavo Banberio arba Šipstono keliu; pastarasis kerta Banberio kelią prieš pat Kloptono tiltą. Pereikite tiltą, pasukite kairėn, į Krantinę, paskui dešinėn, Koplyčios skersgatviu. Ant Koplyčios skersgatvio ir Koplyčios gatvės kampo stovėjo Naujieji Namai. Čia jo žmona Ana lauktado jo drauge su dukra Judita. Suzana 1607 metais ištekėjo už daktaro Džono Holo, madingo Stratfordo gydytojo. Savininkas atvyko į namus gyventi tik tada, kai pasitraukė iš teatrinio gyvenimo, ligi tol visus darbus, priklausančius šeimos galvai turėjo pavesti žmonai Anai. Dvi klėtys leido jai arba jam laikyti grūdų ir salyklo atsargas per nepriteklių, kai Londono gatvėse miestiečiai mirė iš bado. Tikriausiai poetas nesigėdijo pasipelnyti iš grūdų alkanais metais. Pelnas yra pelnas. Bet jis žinojo, ką žmonės mano apie aukštas kainas. Be to Viljamas Stratforde nusipirko daug žemės. Ir nors Šekspyrai buvo turtingi, bet visvien buvo paėmę nuomininkus į Naujuosius Namus. Bet kai Viljamas grįžinėjo namo visiems laikams nuomininkus išvarė, nes nenorėjo, kad po jo namus bėginėtų svetimi vaikai.Gimtajam miestelyje poetui darbų netrūko. Jis nepasekė tėvo pėdom ir neiškėlė savo kandidatūros į miesto tarybą, tačiau įmokėjo įnašą į fondą, skirtą paremti parlamente įstatymui dėl „geresnio vieškelio taisymui”. Anglijos keliai buvo prasti, ir Šekspyras kaip keleivis tai žinojo geriau nei kitas. Kad jis būtų patuštinęs kišenes labdarybei, tokių įrodymų nėra, nors Stratfordui kaip ir daugeliui kitų miestų dažnai prireikdavo „šalpos” – kada po maro likdavo našlės, o po gaisro – benamės šeimos. Tą medinių namų ir šiaudinių stogų miestą ypaę teriojo gaisrai, o gairininkų komandos nebuvo.Šekspyras, didis teisės mėgėjas, kadase, kai kurių manymu, buvęs vos ne profesionaliu teisininku, pasitraukęs į poilsį turėjo praleisti nemažai laiko bylinėdamasis. Ilgai tęsėsi teisminis konfliktas dėl kai kurių jo žemių aptvėrimo.Jo vedybinis gyvenimas nuo 1610 metų buvo aprimęs, bet retkarčiais pagyvinamas žmonos svaidomų priekaištų. Tais metais Viljamui suėjo keturiasdešimt šešeri, o Anai – penkiasdešimt keturi. Jų seksualinis gyvenimas seniai buvo pasibaigęs, tačiau Ana turbūt žinojo, kad Londone jos vyras – iš džiaugsmo ar liūdesio – svetimoteriavo ir dar susirgdavo venerinėm ligom.Senelis Viljamas gėrėjosi mažąją Elžbieta, gimusi 1608 metais, tačiau metai ėjo, daugiau vaikų Suzana negimdė, o Juditos vedybų perspektyva vis tolo, taigi jis kartais paspėliodavo, koks gi prakeiksmas krito ant Šekspyro vardo, kad jam, atrodo, lemta išnykti. Likimas nepašnibždėjo, kad jam,Viljamui, pažadėtas toks didis nemirtingumas, kad prašyti perkelti jo genų vėliavą į ateitį būtų per daug; likimas kaip ir literatūrinis Londonas dar nesuvokė, koks didis yra Šekspyras. O poetas žmogaus kraujas buvo svarbesnis už jo darbus. Na, jo darbai atliko savo misiją – jie leido paskelbti giminės kilmingumą. Visa kita tegrimzįta į užmarštį.Pažvelgę į Šekspyrų šeimos kroniką nuo 1607 iki1613 metų, galime suprasti prietaringą mintį, turbūt nudiegusią Šekspyrą. Meri Šekspyr mirė 1608 metais, pergyvenusi vyrą lygiai septyneriais metais. Bet prieš tai 1607 metais, tesulaukęs dvedešimt septynerių, Londone mirė Edmundas Šekspyras. Aktorius kaip ir jo brolis, tačiau ne toks populiarus. Jis nebuvo vedęs, tačiau atrodo, turėjo nesantuokinį sūnų. Gilbertas mirė 1612 metais – keturiasdešimt penkerių, nevedęs; Ričardas po metų – trisdešimt aštuonerių, irgi nevedęs. Stulbinanti senbernystė tais laikais šeiminiškais laikais. Buvo apie ką pamąstyti Viljamui, sėdint savo namuose. Pranyksta daiktai, ir žmonės, todėl reikia išmokti su tuo susitaikyti.3.3. TestamentasV.Šekspyras buvo gimęs kaime, taigi turėdamas tiek laiko galėjo atnaujinti savo žinias apie gėles, medžius ir nedudelių gyvūnų įpročius. Iš knygų jis nieko naujo nebesužinojo; tikriausiai netgi dievai, deivės ir antikos didvyriai jam gyveno tik ant nutapytų ar siuvinėtų portjerų, dengiančių Naujųjų Namų sienas. Be to manoma, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais Viljamas domėjosi muzika.Taip pat manoma, kad jam rūpėjo po mirtinis gyvenimas, kuriame, kaip tvirtino jam dvasininkai kas sekmadienį, jeigu ne Dievo begalinis gailestingumas, tokių žmonių kaip aktoriai ir dramaturgai, nuėjusių ne tuo keliu, lauktų tik ugnis ir tamsa. Psibaigus dienai ramiai laukdavo tamsos.Bajoro pareiga – surašyti testamentą, irViljamas šią pareigą įvykdė kaip pridera. Nežinia, ar nujautė mirtį, bet pirmąjį testamento juodraštį parašė likus dviem mėnesiam iki mirties. Pjeses jis rašė be juodraščių, tačiau tai buvo svarbiau nei pjesė. Ir tarp pirmojo ir paskutinio testamento variantų atsitiko dalykų, privertusių Viljamą smarkiai pakeisti, dėl dukters Juditos. Ji ištekėjo už kaimino, nes bijojo likti senmerge. O kaimynas buvo svetinmoteriautojas ir dėl to labai kentėjo Judita. Be to Šekspyras ją dar labiau nubaudė dėl nwenusisekusių vedybų, paliko labai mažai pinigų. Juditos vyresniajai seseriai paliko visą savo asmeninę nuosavybę, Naujuosius Namus, du namus Henlio gatvėje, namą „Juodųjų brolių” kvartale, Londone, ir „visas kitas savo žemes, įskaitant nuomojamas, ir visą kitą paveldimą nuosavybę”. Visą kitą turtą užrašė anūkams, ir su sąlygomis.Šekspyro troškimas gyvam esant turėti anūką neišsipildė. Judita pagimdė sūnų 1616 metais, tačiau jis mirė kūdikystėje. Jam davė Šakspyro vardą. Kitas sūnus, Ričardas, gimė 1618 m. Ir mirė dvudešimt vienerių, nepalikęs ainių. Trečias sūnus ir paskutinis vaikas buvo Tomas, gimęs 1620 m.; jis mirė devyniolikos. Elžbieta, Suzanos duktė ir vienintelis vaikas, ištekėjo du kartus, bet vaikų neturėjo. Tiktai Džoana Hart, Viljamo sesuo, sugebėjo perduoti vyriškąjį Šekspyrų kraują palikuonims. Jos anūkui Džordžui gimė Džoana, Suzana ir Šekspyras. O pačiam Viljamui tiesiog fantastiškai nesisekė su vyriška sėkla.1618 metais balandžio 23 d. mirė pats poetas, priimta šią dieną ir mėnesį laikyti ir jo gimimo diena, tai jis pragyveno lygiai penkiasdešimt dvejus metus. Įrašas parapijos knygoje teigia, kad jis palaidotas 1616 metų balandžio 25 d., ir vadina jį „Vil.Šeksperu, bajor.” Ana įvykdė paskutinę priedermę – užspaudė akių vokus. Tada pradėjo ramų našlės gyvenimą. Ji mirė 1623 metais, sulaukusi šešiasdešimt septynerių metų. Palaidojo jį Šventosios Trejybės bažnyčioje, nes tą teisę buvo užsipelnęs. Jo biustas – tikra parodija, tačiau skulptorius tikriausiai manė, kad Šekspyras buvo apkūnus, savimi patenkintas ir kiek silpnaprotis. Nežinia kieno sukurtas antkapio įrašas toks:BIJOTI JĖZAUS, EIK SAVO TAKU,NEDRĮSK ATKASTI ŠITŲ PALIKŲ.PALAIMINTAS, RIMTIES MAN NESUDRUMSTĘS.PRAKEIKTAS BUS, PAJUDINĘS BENT DRUMSTĄ.Toks buvo didžio dramaturgo, V.Šekspyro, gyvenimas. Yra parašyta labai daug knygų apie jį, bet iš jų kas parašė teisybę net neaišku. Taip ir aš nežinau ar parasiau visą tiesą, bet tikiuosi, kad Viljamas nesupiks. Svarbiausia, kad gyveno toks dramaturgas ir po savęs paliko nemažą kapitalą ir atminymą. Dar daug amžių mes jį prisiminsime. Kiekviename iš mūsų slepesi Šekspyro dalelė, nes ir mes kartais mokame ištarti meilesnį žodelį.APIBENDRINIMASŠekspyras buvo Renesanso epochos menininkas. Iškylęs, kaip jaunas talentingas dramaturgas. Jo nelengvas gyvenimas atsispindi jo kūriniuse. Jo tragedijose sukurti charakteriai ir situacijos laikui bėgant įgauna vis didesnę apibendrinamąją galią. Jo kūriniai sukurti pagal tais laikais susiklosčiūsę situaciją, kai buvo aktualu: pavydas, stipri meilė, filosofiniai klausimai, valdžios troškimas bei charakterio silptumo sąvybės. Šiais laikais yra nemažai pastatyta spektaklių, o labaiusiai mėgiamas „Hamletas”. Mokyklose skaitome ir analizuojame V.Šekspyro kūrinius bei pagal juos bandome vaidinti. Dar daug, o gal visą likusį gyvenimą mes prisiminsime Šekspyrą ir gerbsim už jo nuopelnus visam pasauliui.Kai raukšlėse tau bus jaunystė dingusIr penkiasdešimt rūškanų žiemųPrislėgs pečius tau, – kam bus įdomuŽiūrėk į grožio skarmalus niekingus?Ir jei tave paklausiu: – Kaip manai,Kur tavo žavesio likučiai šiandien?– Užgesusių akių gelmėj paskendę, –Su kartėliu man tarsi tu liūdnai.Ar ne smagiau tau būtų atsakyti:„Pažvelk, štai mano atžala jauna,Geriausia žilo plauko puošmena,Gyva jaunystės mano dalelytė.”Atvės su metais kraujas tavyje,Bet jis gyvybe pasivers nauja. 2LITERATŪRAI.Kanišauskaitė, M.Mikalajūnas, N.Šervenikaitė, S.Žukas/ Literatūros vadovėlis/Baltos lankos, Vilnius 2003m.S.Žukas/ Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos/Baltos lankos, Vilnius 2001m.V.Dailidienė/ Šekspyro Hamletas/ Baltos lankos, Vilnius 2001m.E.Kuosaitė – Jašinskienė, D.Dilytė – Staškevičienė, G.Bartkus/ Visuotinė literatūra/ Šviesa, Kaunas 1990m.