Planas
I. Dainuojamosios tautosakos bruožai.
II. Lietuvių liaudies dainų teminės grupės.
1. Darbo dainos
2. Kalendorinių apeigų dainos.
3. Vestuvių dainos.
4. Karinės,istorinės dainos.
5. Tremtinių dainos.
III. Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai.
IV. Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba.
Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jai priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes su poezija ir muzika. Dainuojamosios tautosakos bruožai: 1. Kolektyvinė kūryba. 2. Sklinda iš lūpų i lūpas, nerašytine forma. 3. Dainos gali turėti daug variantų. 4. Dainose glūdi žmogui artimos vertybės, jausmai. 5. Lyrizmas būdingas lietuvių liaudies dainoms. Dauguma lietuvių liaudies dainų galima sugrupuoti į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos. 2. Asmens ir šeimos dainos. 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas dainuoti. Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į : dainas, raudas, giesmes. Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos. Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiame rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius – polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos.
Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, ganymo, malino, verpimo, audimo, medžioklės dainos. Rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per baigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifika nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir panašiai. Piemenų šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą. Arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika. Arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant ir dainuojant tų darbų dainas: apdainuojamos drobės, margi raštai. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių pratesiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančių gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Populiariausios dainos yra: ,,Stok ant akmenėlio“ , ,,Pasėjau linelius ant pylimo“.
Stok ant akmenėlio
Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio, josim mudu į ganyklą ganyti žirge(lių).
Žirgelius ganysim, Ugnelę kūrensim, Žalių rūtų vainikėlį Ugny sukūrensim.
Krenta miglelė Krenta ir raselė, Krenta mano mergužėlės Graudžios ašarėlės.
Kalendorinės apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį. Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu kalėda ir panašiai.) Neatskiriama advento ir kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Populiariausios dainos yra: ,,Tai genelio genumai“, ,,Vai, atbėga baikštus elnelis“, ,,Supkit meskit mani jauną“.
Supkit meskit mani jauną
Supkit meskit mani jauną, kad išvysčiau aukštą kalną. Aukštą kalną, žalią girią, Žalią girią, ąžuoliją. Ąžuolėlio žali lapai. Tie lapeliai nubyrėjo, Tie lapeliai nubyrėjo, Per upelį nutekėjo, Teka upė rūnuose, Duoda mane vargeliuose.
Vestuvinės dainos
Vestuvinės dainos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių ir buvo glaudžiai su jais susijusios. Vestuvinės dainos poetiniu, muzikiniu ir etnografiniu atžvilgiu sudaro vertingiausią lietuvių liaudies dainų dalį. Jų ir užrašyta yra daugiau, negu bet kurios kitos rūšies ar žanro dainų. Iki šiol vestuvinės dainos yra gyvos žmonėse, dainuojamos vestuvių šventėje. Jos taip pat užima svarbią vietą įvairių etnografinių ansamblių repertuare, radijo ir televizijos programose, taip pat yra susilaukiusios žymių kompozitorių dėmesio. Apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Iškilmingų apdainavimų taip pat būdavo.Taip apdainuojamas atsiskyrimas su jaunyste, mergyste. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis paskatomis. Vestuvinės dainos klasifikuojamos į:
1 ) Pažintuvių 2) Piršlybų 3) Žvalgytuvių 4) Sutartuvių it t.t
Karinės, istorinės dainos
Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį. Karinės ir istorinės dainos labai savotiškos: maža čia konkrečių asmenų, vietų vardų. Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje laikomas didžiausia nelaime.Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Populiariausios karinės ir istorinės dainos: ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ ,,Išjoja brolelis į karą“.
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis Tėvynės ginti ragin brolelius
Kitų išjojo jauni broleliai O mūsų nėra negi kam joti?
Tėvelis senas, brolelis mažas, Broleliui joti, broliui nejoti?
Viena seselė brolelį rengė, Antra seselė žirgą balnojo.
O ši trečioji kuo jauniausioji, Vartus atkėlė ir palydėjo… ir t.t.
Tremtinių dainos
Tremtinių dainos paplito po žiaurių 1941-1952 m. trėmimų. Iš tremtinių dainų liejasi skausmas dėl prarastos laisvės, nepriklausomybės. Iš dainų atsiskleidžia ir skaudžios nelaimės, kurios prislėgė likusius tėviškėje. Dainos glaustai lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriame Sibire. Dauguma tremtinių dainų sukurta rašytinės poezijos stiliumi. Nuo XIX a. įspūdingieji lietuvių poetų eilėraščiai tapdavo dainomis, gyvuodavo greta tradicinių kūrinių. Tautinio atgimimo laikotarpio ypač didelio atgarsio susilaukė Maironio poezija: ji žadino tautos sąmonę XIX a. pabaigoje. Tai rodo, kad naujaisiais laikais žymieji lietuvių poetai perėmė į savo rankas tautos troškimais žėrintį deglą, kurį tūkstančius metų nešė patys žmonės savo dainose. Populiariausios tremtinių dainos: ,,Lietuva brangi“, ,,Oi neverk, motušėle“.
Oi neverk, motušėle
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas Kad laužo užrūstintas vėjas; Tau dar liko sūnų: kas tėvynę praras, Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens: Baltaveidės oi verks, nes mylėjo! Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus Ir priešų sulaužė puikybę: Už devynias marias, už tamsiuosius miškus Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai
Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, pakelbia leidiniu ,,Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. pasirodė jų visų melodijos. S. Daukantas (1846) taip pat sudarė dainų rinkinį. 1853m. didelę dainų rikntinę- 410 tekstų, 55 melodijos- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai- apie 2700 tekstų, 1711 melodijų- sudaryti brolių A. ir J. Juškų. Tai: ,,Lietuviškos dainos” (1880-1882), ,, Lietuviškos svotbinės dainos” (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas. XX a. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės.
Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba
Lietuvių liaudies muziką šiais laikais propaguoja labai įvairaus profilio ansambliai. Be to, dar neišnykusi ir etnografinė muzika kaimo buityje. Politiniai pertvarkymai ir socialinė pažanga privertė atsisakyti kalendorinių, darbo, karo dainų, kurios, nebetekusios savo funkcijų, pasitraukė iš gyvosios vartosenos. Tačiau kaime tebėra gyvos jaunimo, meilės, vestuvių, šeimos, humoristinės, krikštynų, vaišių dainos, bet ir jos, ankščiau turėjusios aiškią apeiginę paskirtį, šiandien atlieka daugiau pramoginę funkciją. Susidaro įspūdis, jog etnografinė mazika, tiek dainuojamoji, tiek instrumentinė laikoma antrarūše, neverta radijo ar televizijos auditorijos. Tai be galo paradoksalu, nes juk šitaip ignoruojamas autentiškumas, ignoruojami tikrieji lietuvių liaudies muzikos bruožai, formuojama neteisingai jos samprata. Naujieji muzikos elementai nuo senųjų muzikos elementų skiriasi: 1. Atskiros faktūrinės dalies sudėtiniais elementais. 2. Faktūrinių dalių visuma. 3. Atlikimo forma. 4. Tekstas. 5. Folklorinio kūrinio funkcija ir tikslas. Tikrąją lietuvių liaudies muziką šiais laikais pateikia etnografiniai ir folkloriniai ansambliai. Visi kiti ansambliai propaguoja autorinę muziką.
Nauodota literatūra
1. Sauska L. ,,Lietuvių tautosaka” 1989. P. 60-123Planas
I. Dainuojamosios tautosakos bruožai.
II. Lietuvių liaudies dainų teminės grupės.
1. Darbo dainos
2. Kalendorinių apeigų dainos.
3. Vestuvių dainos.
4. Karinės,istorinės dainos.
5. Tremtinių dainos.
III. Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai.
IV. Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba.
Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jai priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes su poezija ir muzika. Dainuojamosios tautosakos bruožai: 1. Kolektyvinė kūryba. 2. Sklinda iš lūpų i lūpas, nerašytine forma. 3. Dainos gali turėti daug variantų. 4. Dainose glūdi žmogui artimos vertybės, jausmai. 5. Lyrizmas būdingas lietuvių liaudies dainoms. Dauguma lietuvių liaudies dainų galima sugrupuoti į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos. 2. Asmens ir šeimos dainos. 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas dainuoti. Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į : dainas, raudas, giesmes. Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos. Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiame rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius – polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos.
Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, ganymo, malino, verpimo, audimo, medžioklės dainos. Rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per baigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifika nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir panašiai. Piemenų šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą. Arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika. Arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant ir dainuojant tų darbų dainas: apdainuojamos drobės, margi raštai. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių pratesiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančių gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Populiariausios dainos yra: ,,Stok ant akmenėlio“ , ,,Pasėjau linelius ant pylimo“.
Stok ant akmenėlio
Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio, josim mudu į ganyklą ganyti žirge(lių).
Žirgelius ganysim, Ugnelę kūrensim, Žalių rūtų vainikėlį Ugny sukūrensim.
Krenta miglelė Krenta ir raselė, Krenta mano mergužėlės Graudžios ašarėlės.
Kalendorinės apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį. Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu kalėda ir panašiai.) Neatskiriama advento ir kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Populiariausios dainos yra: ,,Tai genelio genumai“, ,,Vai, atbėga baikštus elnelis“, ,,Supkit meskit mani jauną“.
Supkit meskit mani jauną
Supkit meskit mani jauną, kad išvysčiau aukštą kalną. Aukštą kalną, žalią girią, Žalią girią, ąžuoliją. Ąžuolėlio žali lapai. Tie lapeliai nubyrėjo, Tie lapeliai nubyrėjo, Per upelį nutekėjo, Teka upė rūnuose, Duoda mane vargeliuose.
Vestuvinės dainos
Vestuvinės dainos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių ir buvo glaudžiai su jais susijusios. Vestuvinės dainos poetiniu, muzikiniu ir etnografiniu atžvilgiu sudaro vertingiausią lietuvių liaudies dainų dalį. Jų ir užrašyta yra daugiau, negu bet kurios kitos rūšies ar žanro dainų. Iki šiol vestuvinės dainos yra gyvos žmonėse, dainuojamos vestuvių šventėje. Jos taip pat užima svarbią vietą įvairių etnografinių ansamblių repertuare, radijo ir televizijos programose, taip pat yra susilaukiusios žymių kompozitorių dėmesio. Apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Iškilmingų apdainavimų taip pat būdavo.Taip apdainuojamas atsiskyrimas su jaunyste, mergyste. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis paskatomis. Vestuvinės dainos klasifikuojamos į:
1 ) Pažintuvių 2) Piršlybų 3) Žvalgytuvių 4) Sutartuvių it t.t
Karinės, istorinės dainos
Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį. Karinės ir istorinės dainos labai savotiškos: maža čia konkrečių asmenų, vietų vardų. Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje laikomas didžiausia nelaime.Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Populiariausios karinės ir istorinės dainos: ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ ,,Išjoja brolelis į karą“.
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis Tėvynės ginti ragin brolelius
Kitų išjojo jauni broleliai O mūsų nėra negi kam joti?
Tėvelis senas, brolelis mažas, Broleliui joti, broliui nejoti?
Viena seselė brolelį rengė, Antra seselė žirgą balnojo.
O ši trečioji kuo jauniausioji, Vartus atkėlė ir palydėjo… ir t.t.
Tremtinių dainos
Tremtinių dainos paplito po žiaurių 1941-1952 m. trėmimų. Iš tremtinių dainų liejasi skausmas dėl prarastos laisvės, nepriklausomybės. Iš dainų atsiskleidžia ir skaudžios nelaimės, kurios prislėgė likusius tėviškėje. Dainos glaustai lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriame Sibire. Dauguma tremtinių dainų sukurta rašytinės poezijos stiliumi. Nuo XIX a. įspūdingieji lietuvių poetų eilėraščiai tapdavo dainomis, gyvuodavo greta tradicinių kūrinių. Tautinio atgimimo laikotarpio ypač didelio atgarsio susilaukė Maironio poezija: ji žadino tautos sąmonę XIX a. pabaigoje. Tai rodo, kad naujaisiais laikais žymieji lietuvių poetai perėmė į savo rankas tautos troškimais žėrintį deglą, kurį tūkstančius metų nešė patys žmonės savo dainose. Populiariausios tremtinių dainos: ,,Lietuva brangi“, ,,Oi neverk, motušėle“.
Oi neverk, motušėle
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas Kad laužo užrūstintas vėjas; Tau dar liko sūnų: kas tėvynę praras, Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens: Baltaveidės oi verks, nes mylėjo! Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus Ir priešų sulaužė puikybę: Už devynias marias, už tamsiuosius miškus Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai
Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, pakelbia leidiniu ,,Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. pasirodė jų visų melodijos. S. Daukantas (1846) taip pat sudarė dainų rinkinį. 1853m. didelę dainų rikntinę- 410 tekstų, 55 melodijos- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai- apie 2700 tekstų, 1711 melodijų- sudaryti brolių A. ir J. Juškų. Tai: ,,Lietuviškos dainos” (1880-1882), ,, Lietuviškos svotbinės dainos” (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas. XX a. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės.
Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba
Lietuvių liaudies muziką šiais laikais propaguoja labai įvairaus profilio ansambliai. Be to, dar neišnykusi ir etnografinė muzika kaimo buityje. Politiniai pertvarkymai ir socialinė pažanga privertė atsisakyti kalendorinių, darbo, karo dainų, kurios, nebetekusios savo funkcijų, pasitraukė iš gyvosios vartosenos. Tačiau kaime tebėra gyvos jaunimo, meilės, vestuvių, šeimos, humoristinės, krikštynų, vaišių dainos, bet ir jos, ankščiau turėjusios aiškią apeiginę paskirtį, šiandien atlieka daugiau pramoginę funkciją. Susidaro įspūdis, jog etnografinė mazika, tiek dainuojamoji, tiek instrumentinė laikoma antrarūše, neverta radijo ar televizijos auditorijos. Tai be galo paradoksalu, nes juk šitaip ignoruojamas autentiškumas, ignoruojami tikrieji lietuvių liaudies muzikos bruožai, formuojama neteisingai jos samprata. Naujieji muzikos elementai nuo senųjų muzikos elementų skiriasi: 1. Atskiros faktūrinės dalies sudėtiniais elementais. 2. Faktūrinių dalių visuma. 3. Atlikimo forma. 4. Tekstas. 5. Folklorinio kūrinio funkcija ir tikslas. Tikrąją lietuvių liaudies muziką šiais laikais pateikia etnografiniai ir folkloriniai ansambliai. Visi kiti ansambliai propaguoja autorinę muziką.
Nauodota literatūra
1. Sauska L. ,,Lietuvių tautosaka” 1989. P. 60-1232. Urba K. ,,Knygų dienos” 1998. P. 130-1313. Šatkauskienė V. ir Jurkuvienė T. 1989. P. 22-274. Čiurlionytė J. ,, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. 1969 P. 79-1045. E.Balčytis Muzika 10 klasei, 1992. P. 4-80 Planas
I. Dainuojamosios tautosakos bruožai.
II. Lietuvių liaudies dainų teminės grupės.
1. Darbo dainos
2. Kalendorinių apeigų dainos.
3. Vestuvių dainos.
4. Karinės,istorinės dainos.
5. Tremtinių dainos.
III. Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai.
IV. Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba.
Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jai priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes su poezija ir muzika. Dainuojamosios tautosakos bruožai: 1. Kolektyvinė kūryba. 2. Sklinda iš lūpų i lūpas, nerašytine forma. 3. Dainos gali turėti daug variantų. 4. Dainose glūdi žmogui artimos vertybės, jausmai. 5. Lyrizmas būdingas lietuvių liaudies dainoms. Dauguma lietuvių liaudies dainų galima sugrupuoti į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos. 2. Asmens ir šeimos dainos. 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas dainuoti. Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į : dainas, raudas, giesmes. Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos. Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiame rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius – polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos.
Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, ganymo, malino, verpimo, audimo, medžioklės dainos. Rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per baigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifika nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir panašiai. Piemenų šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą. Arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika. Arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant ir dainuojant tų darbų dainas: apdainuojamos drobės, margi raštai. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių pratesiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančių gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Populiariausios dainos yra: ,,Stok ant akmenėlio“ , ,,Pasėjau linelius ant pylimo“.
Stok ant akmenėlio
Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio, josim mudu į ganyklą ganyti žirge(lių).
Žirgelius ganysim, Ugnelę kūrensim, Žalių rūtų vainikėlį Ugny sukūrensim.
Krenta miglelė Krenta ir raselė, Krenta mano mergužėlės Graudžios ašarėlės.
Kalendorinės apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį. Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu kalėda ir panašiai.) Neatskiriama advento ir kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Populiariausios dainos yra: ,,Tai genelio genumai“, ,,Vai, atbėga baikštus elnelis“, ,,Supkit meskit mani jauną“.
Supkit meskit mani jauną
Supkit meskit mani jauną, kad išvysčiau aukštą kalną. Aukštą kalną, žalią girią, Žalią girią, ąžuoliją. Ąžuolėlio žali lapai. Tie lapeliai nubyrėjo, Tie lapeliai nubyrėjo, Per upelį nutekėjo, Teka upė rūnuose, Duoda mane vargeliuose.
Vestuvinės dainos
Vestuvinės dainos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių ir buvo glaudžiai su jais susijusios. Vestuvinės dainos poetiniu, muzikiniu ir etnografiniu atžvilgiu sudaro vertingiausią lietuvių liaudies dainų dalį. Jų ir užrašyta yra daugiau, negu bet kurios kitos rūšies ar žanro dainų. Iki šiol vestuvinės dainos yra gyvos žmonėse, dainuojamos vestuvių šventėje. Jos taip pat užima svarbią vietą įvairių etnografinių ansamblių repertuare, radijo ir televizijos programose, taip pat yra susilaukiusios žymių kompozitorių dėmesio. Apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Iškilmingų apdainavimų taip pat būdavo.Taip apdainuojamas atsiskyrimas su jaunyste, mergyste. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis paskatomis. Vestuvinės dainos klasifikuojamos į:
1 ) Pažintuvių 2) Piršlybų 3) Žvalgytuvių 4) Sutartuvių it t.t
Karinės, istorinės dainos
Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį. Karinės ir istorinės dainos labai savotiškos: maža čia konkrečių asmenų, vietų vardų. Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje laikomas didžiausia nelaime.Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Populiariausios karinės ir istorinės dainos: ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ ,,Išjoja brolelis į karą“.
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis Tėvynės ginti ragin brolelius
Kitų išjojo jauni broleliai O mūsų nėra negi kam joti?
Tėvelis senas, brolelis mažas, Broleliui joti, broliui nejoti?
Viena seselė brolelį rengė, Antra seselė žirgą balnojo.
O ši trečioji kuo jauniausioji, Vartus atkėlė ir palydėjo… ir t.t.
Tremtinių dainos
Tremtinių dainos paplito po žiaurių 1941-1952 m. trėmimų. Iš tremtinių dainų liejasi skausmas dėl prarastos laisvės, nepriklausomybės. Iš dainų atsiskleidžia ir skaudžios nelaimės, kurios prislėgė likusius tėviškėje. Dainos glaustai lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriame Sibire. Dauguma tremtinių dainų sukurta rašytinės poezijos stiliumi. Nuo XIX a. įspūdingieji lietuvių poetų eilėraščiai tapdavo dainomis, gyvuodavo greta tradicinių kūrinių. Tautinio atgimimo laikotarpio ypač didelio atgarsio susilaukė Maironio poezija: ji žadino tautos sąmonę XIX a. pabaigoje. Tai rodo, kad naujaisiais laikais žymieji lietuvių poetai perėmė į savo rankas tautos troškimais žėrintį deglą, kurį tūkstančius metų nešė patys žmonės savo dainose. Populiariausios tremtinių dainos: ,,Lietuva brangi“, ,,Oi neverk, motušėle“.
Oi neverk, motušėle
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas Kad laužo užrūstintas vėjas; Tau dar liko sūnų: kas tėvynę praras, Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens: Baltaveidės oi verks, nes mylėjo! Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus Ir priešų sulaužė puikybę: Už devynias marias, už tamsiuosius miškus Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai
Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, pakelbia leidiniu ,,Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. pasirodė jų visų melodijos. S. Daukantas (1846) taip pat sudarė dainų rinkinį. 1853m. didelę dainų rikntinę- 410 tekstų, 55 melodijos- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai- apie 2700 tekstų, 1711 melodijų- sudaryti brolių A. ir J. Juškų. Tai: ,,Lietuviškos dainos” (1880-1882), ,, Lietuviškos svotbinės dainos” (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas. XX a. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės.
Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba
Lietuvių liaudies muziką šiais laikais propaguoja labai įvairaus profilio ansambliai. Be to, dar neišnykusi ir etnografinė muzika kaimo buityje. Politiniai pertvarkymai ir socialinė pažanga privertė atsisakyti kalendorinių, darbo, karo dainų, kurios, nebetekusios savo funkcijų, pasitraukė iš gyvosios vartosenos. Tačiau kaime tebėra gyvos jaunimo, meilės, vestuvių, šeimos, humoristinės, krikštynų, vaišių dainos, bet ir jos, ankščiau turėjusios aiškią apeiginę paskirtį, šiandien atlieka daugiau pramoginę funkciją. Susidaro įspūdis, jog etnografinė mazika, tiek dainuojamoji, tiek instrumentinė laikoma antrarūše, neverta radijo ar televizijos auditorijos. Tai be galo paradoksalu, nes juk šitaip ignoruojamas autentiškumas, ignoruojami tikrieji lietuvių liaudies muzikos bruožai, formuojama neteisingai jos samprata. Naujieji muzikos elementai nuo senųjų muzikos elementų skiriasi: 1. Atskiros faktūrinės dalies sudėtiniais elementais. 2. Faktūrinių dalių visuma. 3. Atlikimo forma. 4. Tekstas. 5. Folklorinio kūrinio funkcija ir tikslas. Tikrąją lietuvių liaudies muziką šiais laikais pateikia etnografiniai ir folkloriniai ansambliai. Visi kiti ansambliai propaguoja autorinę muziką.
Nauodota literatūra
1. Sauska L. ,,Lietuvių tautosaka” 1989. P. 60-1232. Urba K. ,,Knygų dienos” 1998. P. 130-1313. Šatkauskienė V. ir Jurkuvienė T. 1989. P. 22-274. Čiurlionytė J. ,, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. 1969 P. 79-1045. E.Balčytis Muzika 10 klasei, 1992. P. 4-80 Planas
I. Dainuojamosios tautosakos bruožai.
II. Lietuvių liaudies dainų teminės grupės.
1. Darbo dainos
2. Kalendorinių apeigų dainos.
3. Vestuvių dainos.
4. Karinės,istorinės dainos.
5. Tremtinių dainos.
III. Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai.
IV. Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba.
Tautosaka-žodinė meninė liaudies kūryba. Jai priklauso pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, gamtos garsų mėgdžiojimai, dainos, sutartinės, raudos. Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes su poezija ir muzika. Dainuojamosios tautosakos bruožai: 1. Kolektyvinė kūryba. 2. Sklinda iš lūpų i lūpas, nerašytine forma. 3. Dainos gali turėti daug variantų. 4. Dainose glūdi žmogui artimos vertybės, jausmai. 5. Lyrizmas būdingas lietuvių liaudies dainoms. Dauguma lietuvių liaudies dainų galima sugrupuoti į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos. 2. Asmens ir šeimos dainos. 3. Visuomenės gyvenimo dainos. Dainuojamoji tautosaka neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas dainuoti. Dainuojamoji tautosaka pagal teksto ir melodijos ypatumus skirstoma į : dainas, raudas, giesmes. Pagal ryšius su apeigomis išskiriamos apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės laikomos ryškią funkcinę paskirtį turėjusios darbo, kalendorinių apeigų, šeimos dainos. Neapeiginių dainų ratui priskiriamos karinės ir istorinės dainos, jaunimo ir meilės. Šiame rate išryškėja ir šokių, ratelių, žaidimų dainos, kurioms būdingas savitas atlikimo stilius – polifoninis daugiabalsumas, choreografinis judesys. Lietuvių liaudies dainos iš prigimties lyriškos.
Darbo dainos
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, ganymo, malino, verpimo, audimo, medžioklės dainos. Rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per baigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifika nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir panašiai. Piemenų šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą. Arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika. Arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant ir dainuojant tų darbų dainas: apdainuojamos drobės, margi raštai. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių pratesiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančių gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Populiariausios dainos yra: ,,Stok ant akmenėlio“ , ,,Pasėjau linelius ant pylimo“.
Stok ant akmenėlio
Stok ant akmenėlio, sėskis ant žirgelio, josim mudu į ganyklą ganyti žirge(lių).
Žirgelius ganysim, Ugnelę kūrensim, Žalių rūtų vainikėlį Ugny sukūrensim.
Krenta miglelė Krenta ir raselė, Krenta mano mergužėlės Graudžios ašarėlės.
Kalendorinės apeigų dainos
Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį.
Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu kalėda ir panašiai.) Neatskiriama advento ir kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Populiariausios dainos yra: ,,Tai genelio genumai“, ,,Vai, atbėga baikštus elnelis“, ,,Supkit meskit mani jauną“.Supkit meskit mani jauną
Supkit meskit mani jauną, kad išvysčiau aukštą kalną. Aukštą kalną, žalią girią, Žalią girią, ąžuoliją. Ąžuolėlio žali lapai. Tie lapeliai nubyrėjo, Tie lapeliai nubyrėjo, Per upelį nutekėjo, Teka upė rūnuose, Duoda mane vargeliuose.
Vestuvinės dainos
Vestuvinės dainos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių ir buvo glaudžiai su jais susijusios. Vestuvinės dainos poetiniu, muzikiniu ir etnografiniu atžvilgiu sudaro vertingiausią lietuvių liaudies dainų dalį. Jų ir užrašyta yra daugiau, negu bet kurios kitos rūšies ar žanro dainų. Iki šiol vestuvinės dainos yra gyvos žmonėse, dainuojamos vestuvių šventėje. Jos taip pat užima svarbią vietą įvairių etnografinių ansamblių repertuare, radijo ir televizijos programose, taip pat yra susilaukiusios žymių kompozitorių dėmesio. Apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Iškilmingų apdainavimų taip pat būdavo.Taip apdainuojamas atsiskyrimas su jaunyste, mergyste. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis paskatomis. Vestuvinės dainos klasifikuojamos į:
1 ) Pažintuvių 2) Piršlybų 3) Žvalgytuvių 4) Sutartuvių it t.t
Karinės, istorinės dainos
Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį. Karinės ir istorinės dainos labai savotiškos: maža čia konkrečių asmenų, vietų vardų. Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje laikomas didžiausia nelaime.Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Populiariausios karinės ir istorinės dainos: ,,Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ ,,Išjoja brolelis į karą“.
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis
Oi, lekia lekia gulbių pulkelis Tėvynės ginti ragin brolelius
Kitų išjojo jauni broleliai O mūsų nėra negi kam joti?
Tėvelis senas, brolelis mažas, Broleliui joti, broliui nejoti?
Viena seselė brolelį rengė, Antra seselė žirgą balnojo.
O ši trečioji kuo jauniausioji, Vartus atkėlė ir palydėjo… ir t.t.
Tremtinių dainos
Tremtinių dainos paplito po žiaurių 1941-1952 m. trėmimų. Iš tremtinių dainų liejasi skausmas dėl prarastos laisvės, nepriklausomybės. Iš dainų atsiskleidžia ir skaudžios nelaimės, kurios prislėgė likusius tėviškėje. Dainos glaustai lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių sąlygas atšiauriame Sibire. Dauguma tremtinių dainų sukurta rašytinės poezijos stiliumi. Nuo XIX a. įspūdingieji lietuvių poetų eilėraščiai tapdavo dainomis, gyvuodavo greta tradicinių kūrinių. Tautinio atgimimo laikotarpio ypač didelio atgarsio susilaukė Maironio poezija: ji žadino tautos sąmonę XIX a. pabaigoje. Tai rodo, kad naujaisiais laikais žymieji lietuvių poetai perėmė į savo rankas tautos troškimais žėrintį deglą, kurį tūkstančius metų nešė patys žmonės savo dainose. Populiariausios tremtinių dainos: ,,Lietuva brangi“, ,,Oi neverk, motušėle“.
Oi neverk, motušėle
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas Kad laužo užrūstintas vėjas; Tau dar liko sūnų: kas tėvynę praras, Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens: Baltaveidės oi verks, nes mylėjo! Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens, Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę: Už devynias marias, už tamsiuosius miškus Išvarė kryžiuočių galybę.Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus Eis ginti brangiosios tėvynės! Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus Lauks teismo dienos paskutinės.
Žymiausi lietuvių liaudies dainų rinkėjai
Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, pakelbia leidiniu ,,Dainos Žemaičių“ (1829), o 1833 m. pasirodė jų visų melodijos. S. Daukantas (1846) taip pat sudarė dainų rinkinį. 1853m. didelę dainų rikntinę- 410 tekstų, 55 melodijos- lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai- apie 2700 tekstų, 1711 melodijų- sudaryti brolių A. ir J. Juškų. Tai: ,,Lietuviškos dainos” (1880-1882), ,, Lietuviškos svotbinės dainos” (1883). Po jų mirties kiti parengė melodijas. XX a. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės.
Šiandieninė lietuvių liaudies dainų svarba
Lietuvių liaudies muziką šiais laikais propaguoja labai įvairaus profilio ansambliai. Be to, dar neišnykusi ir etnografinė muzika kaimo buityje. Politiniai pertvarkymai ir socialinė pažanga privertė atsisakyti kalendorinių, darbo, karo dainų, kurios, nebetekusios savo funkcijų, pasitraukė iš gyvosios vartosenos. Tačiau kaime tebėra gyvos jaunimo, meilės, vestuvių, šeimos, humoristinės, krikštynų, vaišių dainos, bet ir jos, ankščiau turėjusios aiškią apeiginę paskirtį, šiandien atlieka daugiau pramoginę funkciją. Susidaro įspūdis, jog etnografinė mazika, tiek dainuojamoji, tiek instrumentinė laikoma antrarūše, neverta radijo ar televizijos auditorijos. Tai be galo paradoksalu, nes juk šitaip ignoruojamas autentiškumas, ignoruojami tikrieji lietuvių liaudies muzikos bruožai, formuojama neteisingai jos samprata. Naujieji muzikos elementai nuo senųjų muzikos elementų skiriasi: 1. Atskiros faktūrinės dalies sudėtiniais elementais. 2. Faktūrinių dalių visuma. 3. Atlikimo forma. 4. Tekstas. 5. Folklorinio kūrinio funkcija ir tikslas. Tikrąją lietuvių liaudies muziką šiais laikais pateikia etnografiniai ir folkloriniai ansambliai. Visi kiti ansambliai propaguoja autorinę muziką.
Nauodota literatūra
1. Sauska L. ,,Lietuvių tautosaka” 1989. P. 60-1232. Urba K. ,,Knygų dienos” 1998. P. 130-1313. Šatkauskienė V. ir Jurkuvienė T. 1989. P. 22-274. Čiurlionytė J. ,, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. 1969 P. 79-1045. E.Balčytis Muzika 10 klasei, 1992. P. 4-80
3. Šatkauskienė V. ir Jurkuvienė T. 1989. P. 22-274. Čiurlionytė J. ,, Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. 1969 P. 79-1045. E.Balčytis Muzika 10 klasei, 1992. P. 4-80