Lietuvos Muziejai
Lietuvos Nacionalinio Muziejaus istorija
XIX a. pirmos pusės kultūrinio Lietuvos gyvenimo būdingas bruožas –
domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto senienų pagalba. To meto inteligentijos sąmoningas Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimas žymėjo ir naują kolekcionierių kartą, kuri siekė kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei išsaugoti šį paveldą ateities kartoms. Tad neatsitiktinai iškyla ir idėja sukurti Lietuvoje viešą muziejų, kuris būtų mokslo ir visuomenės kultūrinio ugdymo židinys.
Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus Tiškevičius (1814-
1873), kultūros istorikas, savo krašto patriotas ir plačių mokslinių interesų žmogus. 1846 m. jis savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių
E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinų aspiracijų, todėl
1848 m. jis kreipėsi į carinę administraciją siūlydamas įsteigti Vilniuje muziejų. Muziejų įkurti pavyko tik po kelerių metų: 1855 m. gegužės 11 d.
caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos komisijos įkūrimo.
[pic]
Muziejaus ekspozicija visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29 dieną patalpose, anksčiau priklausiusiose Vilniaus universitetui. Pirmasis muziejus savo rinkiniais, ekspozicija siekė plačiai atspindėti Lietuvos valstybės istoriją. Be abejo, šis atspindėjimas buvo ribojamas to laikotarpio suvokimo, bet, nepaisant to, galima teigti buvus tam tikras nacionalinio muziejaus užuomazgas.
Muziejaus eksponatų pagrindą sudarė paties E.Tiškevičiaus kolekcija:
monetos ir medaliai, istorinė tapyba ir senienos, graviūros ir žemėlapiai bei didelė biblioteka. Į muziejaus rinkinius buvo įtrauktos uždarytų katalikiškų vienuolynų bei bažnyčių bibliotekos, taip pat uždaryto Vilniaus universiteto rinkinių likučiai. Tolesnis muziejaus rinkinių augimas rėmėsi privačių asmenų bei visuomeninių organizacijų dovanojimais. Reikšmingiausi eksponatai į muziejų pateko iš ilgas istorines bei kultūrines tradicijas turinčių bajorų, dvarininkų giminių.
[pic]
Vilniaus senienų muziejus ir prie jo veikianti archeologijos komisija tuo metu buvo vienintelis mokslo centras Lietuvoje. Muziejuje kaupiami eksponatai buvo svarbus mokslinių tyrimų objektas. Tuo pačiu tai buvo ir reikšminga kultūrinė įstaiga, formuojanti tam tikras nuostatas visuomenėje.
Muziejaus kultūrinė įtaka buvo paveiki, nes jis krašte buvo populiarus.
E.Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad muziejuje sukauptos senienos yra apsaugotos nuo pražūties, o ir tuo, kad pasikeitė pats žmonių požiūris į namuose saugomas senas relikvijas, kurios ištraukus į dienos šviesą ir nuvalius nuo jų dulkes tampa svarbus istorinės atminties ženklas.
Gyventojai kaip tik labiausiai ir vertino muziejaus veiklą istorijos didaktikos požiūriu.
[pic]
Muziejus galėjo tapti vienu iš Lietuvos visuomenės kultūrinės ir politinės konsolidacijos židinių. Prie muziejaus veikiančios Archeologijos komisijos nariais tapo tokie etninės Lietuvos veikėjai kaip M.Valančius, M.Akelaitis,
J.Čiulda, L.Ivinskis ir kiti. T.Narbutui paskolintus istorinių šaltinių nuorašus 1858 m. Vilniaus archeologijos komisijai padovanojo S.Daukantas.
Muziejaus kaip vienijančios įvairius ir daugialypius Lietuvos kultūros elementus, ugdančios savo šalies meilę įstaigos veiklą nutraukė rusifikacinė politika, ypač beatodairiškai vykdoma po 1863 metų sukilimo.
1865 m. didesnė Senienų muziejaus eksponatų dalis buvo išvežta į Maskvą.
Likę eksponatai buvo atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos dalimi, suvalstybintas, prarado ir iki tol turėtą reikšmę ir vaidmenį kultūriniame Lietuvos gyvenime. 1866-1914 m. muziejus veikė kaip bibliotekos dalis. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, dalis eksponatų buvo išvežta į Rusijos gilumą.
[pic]
1919 m. Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu buvo įkurtas Istorijos-etnografijos muziejus. Jo direktoriumi paskirtas vienas Lietuvos nacionalinio išsivadavimo vadovų Jonas Basanavičius. Tačiau
1919 m. Lenkijai okupavus Vilnių, muziejaus kūrimo darbas nutrūko.
Išlikusių rinkinių pagrindu atkurtame Vilniaus universitete buvo įkurti
Archeologijos, Etnografijos ir Gamtos muziejai.
[pic]
1941 m. Mokslų akademija perėmė visus Vilniaus muziejinius rinkinius.
Žymaus muziejininko, kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis 1952 m.
Senienų muziejaus rinkinių bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra ir suformuotas
Istorijos ir etnografijos muziejus. 1968 m. muziejuje, įsikūrusiame
Vilniaus pilių teritorijoje, lankytojams atidaryta išsami ir turtinga
Lietuvos istorijos ekspozicija. Tuo būdu buvo pratęstas XIX a. vidurio inteligentijos pradėtas darbas – nacionalinio muziejaus kūrimas.
1992 metais, atsižvelgiant į tai, kad muziejuje saugomos pagrindinės
Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją liudijančios kolekcijos, muziejus pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Nūdienos muziejaus darbuotojai savo darbe stengiasi išlaikyti pirmųjų Lietuvos muziejininkų suformuotą principą: „ieškoti ne grožio protėvių veiduose, bet panašumo”.
Radvilų rūmai
Svarbiausios žinios apie Radvilų rūmus
XVII a. pradžioje rūmus pagal architekto Jono Ulricho projektą pasistatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas,
Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655).
1654 m. prasidėjęs karas su Rusija bei XVIII a. karai, mieste siautę gaisrai rūmus gerokai nuniokojo.
1807 m.Dominykas Radvila (1786-1813) šiuos, jau gerokai apleistus rūmus, perleido Vilniaus labdaros draugijai. Jos žinioje šie rūmai buvo iki 1940 m.
1967 m. rūmai pradėti restauruoti.
1990 m. čia atidaryta meno galerija – Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
1994 m. pradėta kurti užsienio šalių dailės galerija, kurioje iki pasaulio lietuvių meno parodos “Sugrįžusi išeivijos dailė” (2000 m.
gegužė-rugsėjis) buvo eksponuojama XVI-XX a. pradžios italų, prancūzų, flamandų, olandų, ispanų, vokiečių, austrų, lenkų, rusų dailė.
MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO Dailės muziejus
Svarbiausios autobiografinės žinios
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Grafikas ir kompozitorius.
Muzikos mokėsi pas tėvą vargonininką.
1885 m. baigė liaudies mokyklą.
1889-1892 m. mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje.
1892-1893 m. joje grojo fleita kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestre.
1894-1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute.
1901-1902 m. mokėsi Leipcigo konservatorijoje.
1902-1903 m. lankė Varšuvos piešimo mokyklą.
1904-1906 m. lankė Varšuvos dailės mokyklą, kuriai vadovavo Kazimieras
Stabrauskas.
Kurį laiką Vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.
1905-1906 vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.
1907-1908 m. Vilniuje, kartu su kitais suorganizavo Lietuvių dailės draugiją, dalyvavo jos veikloje, parodose, vadovavo „Vilniaus kanklių”
draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais.
M. K. Čiurlionio kūriniai susiję su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios
Europos, lietuvių liaudies menu. Jie turi simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų.
M. K. Čiurlionio kūrybą sudaro originalūs, didelės fantazijos, gilios minties dailės ir muzikos kūriniai.
M. K. Čiurlionis – dailininkas
M. K.Čiurlionis sukūrė tapybos ir grafikos kūrinių.
Ankstyviesiems tapybos kūriniams (1903-1907) būdinga kosmogoninė, religinė, istoriosofinė ir psichologinė simbolinė tematika, muzikinės aliuzijos, išraiškinga kompozicijos ritmika, švelnūs arba kontrastingi spalvų deriniai.
1907-1909 m. tempera arba mišria technika M. K. Čiurlionis nutapė savitų sąlygiškų, simbolinių, pasakų tematikos paveikslų.
Reikšmingiausią šio laikotarpio M. K. Čiurlionio dailės kūrinių dalį sudaro sonatos. Joms būdinga muzikos struktūrų analogijos, ypatinga turinio koncentracija, novatoriškos meninės priemonės ir gili daugiapusė prasmė. Šiuose paveiksluose M. K. Čiurlionis atskleidė individualiai pajaustą kosmoso, gamtos ir žmogaus vienovę, pranoko tuo metu bręstančius XX a. dailės siekius.
M. K. Čiurlionio grafikos kūriniams būdinga jo tapybos kūrinių tematika, ryški moderno ir lietuvių liaudies dailės ornamentikos jungtis (inicialai, vinjetės).
Kai kurie žymesn M. K. Čiurlionio dailės kūriniai: ciklai „Laidotuvių simfonija”, Tvanas”, „Para”, „Pasaulio sutvėrimas”, „Žiema”, „Vasara”,
„Zodiakas”, „Miestas”; sonatos „Saulės”, „Žvaigždžių”, „Jūros”,
„Vasaros”; paveikslai „Ramybė”, „Rūstybė”, „Tiesa”, „Lietuviškos kapinės.
M. K. Čiurlionis – kompozitorius
M. K. Čiurlionio muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams.
Simfoninės poemos „Miške” ir „Jūra” turi vėlyvojo romantizmo bruožų.
Chorinė muzika pagrįsta klasikos tradicijomis. M. K. Čiurlionis vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė meistriškai polifoniškai išplėtotų chorinio žanro kūrinių.
Gausiausia ir originaliausia iš M. K. Čiurlionio muzikinių kūrinių yra fortepijoninė kūryba. Ji turi vėlyvojo romantizmo, kai kurių naujosios ekspresionistinės, konstruktyvistinės ir neoklasicistinės XX a.
muzikos bruožų.
Klaipėdos laikrodžių muziejus
1994 m. atidaryta ekspozicija „Laikrodžių gamyba ir prekyba Lietuvoje
XIX-XX a. pr.”. Joje eksponuojama laikrodžių dirbtuvių įranga, laikrodžių detalės, laikrodžiai, kuriais prekiauta XX a. pradžioje.
Muziejaus ekspozicija taip pat supažindina su laiko matavimo prietaisų istorine raida. Čia rodomi mazgeliniai ir mediniai kalendoriai, saulės, vandens, ugnies, smėlio, mechaniniai laikrodžiai, tikslūs XX
a. laiko matavimo prietaisai.
Eksponuojami renesanso, baroko, klasicizmo, moderno laikrodžiai, atskleidžiantys mechaninių laikrodžių formų ir dekoro kaitą. Baldai, paveikslai, graviūros atkuria istorinį foną, kuriame išryškėja reprezentacinis laikrodžių vaidmuo įvairių epochų interjeruose.
Laikrodžiai eksponuojami ir muziejaus holuose.
Kultūrinė, šviečiamoji veikla
Šalia saulės laikrodžių parko pašto bokšte yra įrengtas varpų muzikos instrumentas – karilionas. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bei švenčių dienomis čia vyksta varpų muzikos koncertai.
Muziejuje taip pat rengiami chorinės muzikos ir pučiamųjų orkestrų koncertai.
Muziejaus darbuotojai moksleiviams organizuoja pamokas-paskaitas:
“Biologinis laikrodis. Gėlių laikrodis”,
“Dangaus kūnai ir reiškiniai lietuvių mįslėse. Žiemos ir vasaros saulėgrįžos”,
“Saulės laikrodžiai Lietuvoje. Saulės laikrodžių parkai”,
“Laikrodis – taikomojo meno dalis” ir kt.
Muziejaus istorijos fragmentai
Muziejus veikia nuo 1984 m. liepos 27 d. restauruotame XIX a. pastate (architektas V. Guogis).
Pastatas yra netoli Danės upės. XIX a. šioje vietoje formavosi
Klaipėdos pirklių užmiesčio rezidencija. Pastatas, kuriame šiuo metu veikia Laikrodžių muziejus, buvo ne kartą perstatytas. XX a. pradžioje čia veikė Žemės bankas, sovietmečiu – Pionierių namai.
Muziejaus įkūrimo pradžia galima laikyti 1977-uosius metus, kai
Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje senovinių laikrodžių paroda, kurią sudarė klaipėdiškių kolekcininkų
Vytauto Jakelaičio, Dionizo Varkalio ir kitų eksponatai.
1979 m. Lietuvos dailės muziejaus tuometinių vadovų Prano Gudyno ir
Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus
Laikrodžių skyrius, jo vedėju paskirtas Romualdas Martinkus.
1980 m. tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso
Žalio iniciatyva Laikrodžių muziejui perduotas pastatas tuometinėje uostamiesčio M. Gorkio g. 12.
Steigiamo Laikrodžių muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris
Romualdas Martinkus, ekspozicinių baldų ir jų išdėstymo projektą –
Vilniaus „Dailės” kombinato architektas Arvydas Kybrancas.
Muziejaus vedėjas – Romualdas Martinkus.
Dr. Vinco Kudirkos muziejus
Ekspozicija supažindina su XIII a. pilimi ir piliakalniu bei deginimo krosnimi; miesto administracinės priklausomybės raida; senaisiais
Vladislavovo vaizdais; pasienio miesto ypatumais; miesto gyvenimu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940); šio krašto šviesuoliais: dr. Jonu Jablonskiu, pedagogu, rašytoju Pranu Mašiotu,
Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Justinu Staugaičiu, filosofu
Pranu Kuraičiu, sociologu Pranu Dielininkaičiu, rašytoja Petronėle
Orintaite ir kt.
Spaudos draudimas ir varpininkai
Supažindinama su Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nacionalinio engimo politika; žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova prieš rusinimą; Lietuvos spaudos platintojų-knygnešių veikla;
„Varpo” įkūrimu bei platinimu. Plačiai atskleidžiama dr. Vinco
Kudirkos asmenybė. Rodomi jo rankraščiai, faksimilės, originalioji kūryba bei vertimai, kiti dokumentai, pasakojantys apie Lietuvos tautinio atgimimo veikėjo gyvenimą.
Keramikos muziejus
Muziejus atidarytas 1978 m. renesansiniuose XVI a. Kauno rotušės rūsiuose.
Surengtos parodos ir renginiai
• „XIV-XX a. pr. Kauno keramika” (kovo 22 d. – balandžio 7 d.)
• Dailininkės Janinos Šmidtaitės jubiliejinė keramikos dirbinių paroda, skirta autorės 80-mečiui (iki kovo 10 d.)
• VDA Kauno dailės instituto Taikomosios dailės Keramikos ir stiklo katedros studentų baigiamųjų darbų paroda (2001 m.
gruodžio 20 d. – 2002 m. sausio 20 d.)
• L. Marčiulaitytės, N. Kuginienės, G. Sakalauskaitės paroda
„Kavinukas – žaidimas”. (2001 m. spalio 11 d. – lapkričio 11 d.)
• Iki 2001 m. spalio 5 d. veikia XII tarptautinio kaulinio porceliano seminaro paroda „Idėja”.
• Pirmojo keramikos dailės simpoziumo, skirto prof. Liudviko
Strolio atminimui, paroda „Žemės ir ugnies pėdsakai” (2001 m.
rugpjūčio 2 d. – rugsėjo 3 d.)
• Kauno dailės instituto Stiklo keramikos katedros studentų diplominių darbų paroda, skirta instituto 10 metų jubiliejui.
Paroda veikė iki 2001 m. liepos 29 d.
• Keramikės Liucijos Šulgaitės kūrybos paroda (2001 m. balandis-
birželis)
• Dailininkų-keramikų Ramintos Ivoškienės ir Artūro Počiuipos kūrybos paroda “P. A. R. I.” (2001 m. kovo 21 d. – balandžio 3
d.)
• Keramikos grupės “Archyvas” paroda.
• Iki gruodžio 17 d. veikė dailininkės-keramikės Onos Kreivytės-
Naruševičienės kūrybos paroda “Rudenėlis”.
• 2000 m. rugsėjo 6 d. prasidėjo XI tarptautinis kaulinio porceliano seminaras „Idėja”.
• Iki 2000 m. lapkričio 14 d. muziejuje veikė stiklo meno paroda
„Vitrum Balticum”.
Suvalkijos dailės galerija
Suvalkijos dailės galerija įkurta 1995 m. rūmuose, kurie anksčiau priklausė didikams Zabieloms.
Rūmai 1795-1799 m. pastatyti pagal architekto Martyno Knakfuso (1740-
1821) projektą.
Galerijoje eksponuojama Suvalkijoje gimusių ir su Suvalkija susijusių dailininkų kūriniai.
Palangos gintaro muziejus
Muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, kurie pastatyti
1897 m. pagal architekto Franco Švechteno projektą. Rūmus supa Eduardo
Andrė (1840-1911) projektuotas parkas.
Muziejus atidarytas 1963 m.
Muziejaus ekspozicijai eksponatai buvo pradėti kaupti buvusio ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno iniciatyva.
Pirmąją Gintaro muziejaus ekspoziciją parengė Romualdas Budrys ir architektas Julius Masalskis.
Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje buvo rodomi 478
eksponatai. Reikšmingą mokslinę ir metodinę paramą įrengiant muziejų suteikė archeologas Adolfas Tautavičius.
1965 metais grafo F. Tiškevičiaus rūmuose, kur tuo laiku dar veikė ir
Dailininkų kūrybos namai, muziejui buvo išskirtos papildomos patalpos.
Muziejaus ekspozicijų plotui padidėjus iki 150 m², buvo parengtas ir įgyvendintas ekspozicijos išplėtimo projektas.
1965 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo 940 eksponatų. Jų skaičius nuolat augo. Daugiausia eksponatų buvo surenkama ekspedicijų metu.
Iš grafo F. Tiškevičiaus rūmų išsikėlus Lietuvos dailininkų kūrybos namams, visi rūmai buvo perduoti Gintaro muziejui.
Atlikus kapitalinį pastato remontą, 1968 m. birželio 28 d. antrame rūmų aukšte atidaryta ilgalaikė lietuvių liaudies XIX a. pab.-XX a.
pr. meno paroda (ekspozicija įrengta pagal Dailės muziejaus mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės teminį planą.). Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai gintaro ekspozicijai, kurią buvo numatyta įrengti visame pirmajame rūmų aukšte. Rengiant šią ekspoziciją, konsultantais dirbo archeologė
Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.
Nauja, išplėsta, moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija Palangoje buvo atidaryta 1969 m. liepos 4 d. Tada ji užėmė 750 m² plotą.
Ekspozicijoje buvo apie 3 tūkst. eksponatų.
1971 m. vasario 5 d. muziejuje atidaryta pirmoji personalinė paroda –
eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai.
Nuo 1971 m. muziejus organizuoja kilnojamąsias Lietuvos gintaro parodas užsienyje. 1986 m. vasaros pradžioje atidaryta naujoji Gintaro muziejaus ekspozicija, kurioje buvo pateikta 4,5 tūkst. eksponatų.
1995 m. gegužės mėnesį buvo pakeistas dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija.
Velnių muziejus
Tai vienintelis pasaulyje Velnių muziejus, garsėjantis didžiule kolekcija (apie 3000 eksponatų), pradėta rinkti dailininko A.
Žmuidzinavičiaus. Priestatas Velnių muziejui pastatytas 1982 m.
(archit. A. Mažeika).
NAUJASIS ARSENALAS
Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos ekspozicija:
• Lietuvių tautos valstybingumo raida XIII-XVII a.:
o pirmieji Lietuvos valdovai;
o vietinė pinigų sistema;
o žymiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniai veikėjai;
o valstybinių institucijų funkcionavimas;
o santykiai su kaimyninėmis valstybėmis.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amatininkų dirbiniai ir darbo įrankiai. Lietuvos miestų regalijos:
o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų raida;
o amatininkų organizacinės struktūros.
• Mokslas ir švietimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-
XVII a.
• Liaudiškoji kultūra:
o valstiečių buitis ir kasdieninis gyvenimas. Verslai (žemdirbystė, žvejyba, medžioklė, bitininkystė), amatai (kubiliai, odininkai, puodžiai, dailidės);
o Lietuvos etnografinių sričių skirtumai (valstiečių gyvenamųjų namų rekonstrukcija).
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis nuosmukis, reformos, valstybės žlugimas (1700-1795);
• Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys. Lietuva 1794-1953 m.;
• Nepriklausomos Lietuvos istorijos laikotarpis 1918-1940 m.;
• Tradicinė tautos kultūra, jos meno kūriniai.
Senasis Arsenalas
Lietuvos proistorė (Ekspozicija apima laikotarpį nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo Lietuvos teritorijoje XI tūkstantmetyje pr. Kr. iki
Lietuvos valstybės susidarymo XIII a.):
• „Lietuva iki Kristaus” (eksponuojami akmens amžiaus ir ankstyvųjų metalų laikotarpio archeologiniai radiniai):
o pirmųjų Lietuvos gyventojų darbo įrankiai (paleolitas, mezolitas);
o mezolito laikų žynio kapo rekonstrukcija;
o paleogeografiniai žemėlapiai, rodantys Lietuvos teritorijos formavimąsi;
o medžioklė, namų ūkis, žvejyba, ankstyvoji žemdirbystė, menas, tikėjimas (neolitas);
o žmonių buitis bei dvasinis gyvenimas (Šventosios neolito gyvenvietės radiniai);
o Pamario kultūros keramika iš Nidos, akmeniniai kirviai (vėlyvasis neolitas);
o baltų kultūros formavimosi istorija (Pamarių kultūros ir baltiškų vietovardžių paplitimo žemėlapiai);
o žalvario ir ankstyvasis geležies amžius.
• „Lietuva iki valstybės susidarymo” (I-XIII a.):
o žmonių buitis ir gyvensenos raida: mainai ir prekyba, žemdirbystė, metalurgija, ginkluotė, raitelis ir žirgas, verpimas ir audimas, keramika)
o lietuvių tautos etninė istorija (baltų genčių – lietuvių, jotvingių-sudūvių, aukštaičių, sėlių, žiemgalių, žemaičių, skalvių, lamatiečių, kuršių – laidojimo paminklų radiniai, būdingiausi papuošalai);
o aprangos nešiosenos rekonstrukcijos (šešios manekenų „šeimos” (vyras, moteris ir vaikas), sukurtos pagal konkrečių kapų įkapes; tikslios papuošalų ir ginklų kopijos).
Taikomosios dailės muziejus
Muziejus įkurtas 1987 m. atstatytame Vilniaus Žemutinės pilies XVI a.
Senajame arsenale.
XVI a. viduryje Vilniaus arsenalas buvo vienas didžiausių Lietuvos ir
Lenkijos valstybėje. Jis pastatytas ant XII-XIV a. medinių pastatų, grindinių ir Žemutinės pilies gynybinių sienų liekanų. Išlikusių ankstyvųjų
Vilniaus miesto kultūrinių sluoksnių fragmentų galime pamatyti Arsenalo rūsyje įrengtoje ekspozicijoje.
Arsenalas atstatytas ir muziejui pritaikytas pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Atstatant Arsenalą ir jį pritaikant muziejaus reikmėms, atkurta
XVI a. vėlyvosios gotikos erdvinė struktūra ir planas, XVII a. pradžios renesansiniai fasadai.