Lietuvos muziejai

Lietuvos Muziejai

Lietuvos Nacionalinio Muziejaus istorija
XIX a. pirmos pusės kultūrinio Lietuvos gyvenimo būdingas bruožas –
domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto
senienų pagalba. To meto inteligentijos sąmoningas Lietuvos kultūros
paveldo aktualizavimas žymėjo ir naują kolekcionierių kartą, kuri siekė
kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei išsaugoti šį paveldą
ateities kartoms. Tad neatsitiktinai iškyla ir idėja sukurti Lietuvoje
viešą muziejų, kuris būtų mokslo ir visuomenės kultūrinio ugdymo židinys.
Muziejaus steigimo iniciatorius buvo grafas Eustachijus Tiškevičius (1814-
1873), kultūros istorikas, savo krašto patriotas ir plačių mokslinių
interesų žmogus. 1846 m. jis savo namuose Viilniuje atidarė lietuviškų
senienų kabinetą. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių
E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinų aspiracijų, todėl
1848 m. jis kreipėsi į carinę administraciją siūlydamas įsteigti Vilniuje
muziejų. Muziejų įkurti pavyko tik po kelerių metų: 1855 m. gegužės 11 d.
caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos
komisijos įkūrimo.

[pic]
Muziejaus ekspozicija visuomenei duris atvėrė 1856 m. balandžio 29 dieną
patalpose, anksčiau priklausiusiose Vilniaus universitetui. Pirmasis
muziejus savo rinkiniais, ekspozicija siekė plačiai atspindėti Lietuvos
valstybės istoriją. Be abejo, šis atspindėjimas buvo ribojamas to
laikotarpio suvokimo, bet, nepaisant to, galima teigti buvus tam tiikras
nacionalinio muziejaus užuomazgas.

Muziejaus eksponatų pagrindą sudarė paties E.Tiškevičiaus kolekcija:
monetos ir medaliai, istorinė tapyba ir senienos, graviūros ir žemėlapiai
bei didelė biblioteka. Į muziejaus rinkinius buvo įtrauktos uždarytų
katalikiškų vienuolynų bei bažnyčių bibliotekos, taip pat uždaryto Vilniaus
universiteto rinkinių likučiai. Tolesnis muziejaus rinkinių augimas rėmėsi
privačių as

smenų bei visuomeninių organizacijų dovanojimais. Reikšmingiausi
eksponatai į muziejų pateko iš ilgas istorines bei kultūrines tradicijas
turinčių bajorų, dvarininkų giminių.

[pic]
Vilniaus senienų muziejus ir prie jo veikianti archeologijos komisija tuo
metu buvo vienintelis mokslo centras Lietuvoje. Muziejuje kaupiami
eksponatai buvo svarbus mokslinių tyrimų objektas. Tuo pačiu tai buvo ir
reikšminga kultūrinė įstaiga, formuojanti tam tikras nuostatas visuomenėje.
Muziejaus kultūrinė įtaka buvo paveiki, nes jis krašte buvo populiarus.
E.Tiškevičius džiaugėsi ne tik tuo, kad muziejuje sukauptos senienos yra
apsaugotos nuo pražūties, o ir tuo, kad pasikeitė pats žmonių požiūris į
namuose saugomas senas relikvijas, kurios ištraukus į dienos šviesą ir
nuvalius nuo jų dulkes tampa svarbus istorinės atminties ženklas.
Gyventojai kaip tik labiausiai ir vertino muziejaus veiklą istorijos
didaktikos požiūriu.

[pic]
Muziejus galėjo tapti vienu iš Lietuvos visuomenės kultūrinės ir politinės
konsolidacijos židinių. Prie muziejaus veikiančios Archeologijos komisijos
nariais tapo tookie etninės Lietuvos veikėjai kaip M.Valančius, M.Akelaitis,
J.Čiulda, L.Ivinskis ir kiti. T.Narbutui paskolintus istorinių šaltinių
nuorašus 1858 m. Vilniaus archeologijos komisijai padovanojo S.Daukantas.

Muziejaus kaip vienijančios įvairius ir daugialypius Lietuvos kultūros
elementus, ugdančios savo šalies meilę įstaigos veiklą nutraukė
rusifikacinė politika, ypač beatodairiškai vykdoma po 1863 metų sukilimo.
1865 m. didesnė Senienų muziejaus eksponatų dalis buvo išvežta į Maskvą.
Likę eksponatai buvo atiduoti valdžios įkurtai Vilniaus viešajai
bibliotekai. Muziejus, netekęs lituanistinių rinkinių, tapęs bibliotekos
dalimi, suvalstybintas, prarado ir iki tol turėtą reikšmę ir vaidmenį
kultūriniame Lietuvos gyvenime. 1866-1914 m. muziejus veikė kaip
bibliotekos dalis. 1915 m., artėjant Pi

irmojo pasaulinio karo frontui, dalis
eksponatų buvo išvežta į Rusijos gilumą.

[pic]
1919 m. Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu
buvo įkurtas Istorijos-etnografijos muziejus. Jo direktoriumi paskirtas
vienas Lietuvos nacionalinio išsivadavimo vadovų Jonas Basanavičius. Tačiau
1919 m. Lenkijai okupavus Vilnių, muziejaus kūrimo darbas nutrūko.
Išlikusių rinkinių pagrindu atkurtame Vilniaus universitete buvo įkurti
Archeologijos, Etnografijos ir Gamtos muziejai.

[pic]
1941 m. Mokslų akademija perėmė visus Vilniaus muziejinius rinkinius.
Žymaus muziejininko, kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis 1952 m.
Senienų muziejaus rinkinių bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų
rinkinių pagrindu buvo atkurta Senienų muziejaus struktūra ir suformuotas
Istorijos ir etnografijos muziejus. 1968 m. muziejuje, įsikūrusiame
Vilniaus pilių teritorijoje, lankytojams atidaryta išsami ir turtinga
Lietuvos istorijos ekspozicija. Tuo būdu buvo pratęstas XIX a. vidurio
inteligentijos pradėtas darbas – nacionalinio muziejaus kūrimas.

1992 metais, atsižvelgiant į tai, kad muziejuje saugomos pagrindinės
Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją liudijančios kolekcijos, muziejus
pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Nūdienos muziejaus darbuotojai
savo darbe stengiasi išlaikyti pirmųjų Lietuvos muziejininkų suformuotą
principą: “ieškoti ne grožio protėvių veiduose, bet panašumo”.

Radvilų rūmai

Svarbiausios žinios apie Radvilų rūmus

XVII a. pradžioje rūmus pagal architekto Jono Ulricho projektą

pasistatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas,

Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655).

1654 m. prasidėjęs karas su Rusija bei XVIII a. karai, mieste siautę

gaisrai rūmus gerokai nuniokojo.

1807 m.Dominykas Radvila (1786-1813) šiuos, jau gerokai apleistus

rūmus, perleido Vilniaus labdaros draugijai. Jos žinioje šie rūmai

buvo iki 1940 m.

1967 m. rūmai pradėti restauruoti.

1990 m. čia atidaryta meno galerija – Lietuvos dailės muziejaus

padalinys.

1994 m. pradėta kurti už

žsienio šalių dailės galerija, kurioje iki

pasaulio lietuvių meno parodos “Sugrįžusi išeivijos dailė” (2000 m.

gegužė-rugsėjis) buvo eksponuojama XVI-XX a. pradžios italų, prancūzų,

flamandų, olandų, ispanų, vokiečių, austrų, lenkų, rusų dailė.

MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO Dailės muziejus

Svarbiausios autobiografinės žinios

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Grafikas ir

kompozitorius.

Muzikos mokėsi pas tėvą vargonininką.

1885 m. baigė liaudies mokyklą.

1889-1892 m. mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje.

1892-1893 m. joje grojo fleita kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestre.

1894-1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute.

1901-1902 m. mokėsi Leipcigo konservatorijoje.

1902-1903 m. lankė Varšuvos piešimo mokyklą.

1904-1906 m. lankė Varšuvos dailės mokyklą, kuriai vadovavo Kazimieras

Stabrauskas.

Kurį laiką Vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.

1905-1906 vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.

1907-1908 m. Vilniuje, kartu su kitais suorganizavo Lietuvių dailės

draugiją, dalyvavo jos veikloje, parodose, vadovavo “Vilniaus kanklių”

draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės

ir muzikos klausimais.

M. K. Čiurlionio kūriniai susiję su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios

Europos, lietuvių liaudies menu. Jie turi simbolizmo, romantizmo,

moderno bruožų.

M. K. Čiurlionio kūrybą sudaro originalūs, didelės fantazijos, gilios

minties dailės ir muzikos kūriniai.

M. K. Čiurlionis – dailininkas

M. K.Čiurlionis sukūrė tapybos ir grafikos kūrinių.

Ankstyviesiems tapybos kūriniams (1903-1907) būdinga kosmogoninė,

religinė, istoriosofinė ir psichologinė simbolinė tematika, muzikinės

aliuzijos, išraiškinga kompozicijos ritmika, švelnūs arba kontrastingi

spalvų deriniai.

1907-1909 m. tempera arba mišria technika M. K. Čiurlionis nutapė

savitų sąlygiškų, simbolinių, pasakų tematikos paveikslų.

Reikšmingiausią šio laikotarpio M. K. Čiurlionio dailės kūrinių dalį

sudaro sonatos. Joms būdinga muzikos struktūrų analogijos, ypatinga

turinio koncentracija, novatoriškos meninės priemonės ir gili

daugiapusė pr

rasmė. Šiuose paveiksluose M. K. Čiurlionis atskleidė

individualiai pajaustą kosmoso, gamtos ir žmogaus vienovę, pranoko tuo

metu bręstančius XX a. dailės siekius.

M. K. Čiurlionio grafikos kūriniams būdinga jo tapybos kūrinių

tematika, ryški moderno ir lietuvių liaudies dailės ornamentikos

jungtis (inicialai, vinjetės).

Kai kurie žymesn M. K. Čiurlionio dailės kūriniai: ciklai “Laidotuvių

simfonija”, Tvanas”, “Para”, “Pasaulio sutvėrimas”, “Žiema”, “Vasara”,

“Zodiakas”, “Miestas”; sonatos “Saulės”, “Žvaigždžių”, “Jūros”,

“Vasaros”; paveikslai “Ramybė”, “Rūstybė”, “Tiesa”, “Lietuviškos

kapinės.

M. K. Čiurlionis – kompozitorius

M. K. Čiurlionio muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir

fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams.

Simfoninės poemos “Miške” ir “Jūra” turi vėlyvojo romantizmo bruožų.

Chorinė muzika pagrįsta klasikos tradicijomis. M. K. Čiurlionis vienas

pirmųjų Lietuvoje sukūrė meistriškai polifoniškai išplėtotų chorinio

žanro kūrinių.

Gausiausia ir originaliausia iš M. K. Čiurlionio muzikinių kūrinių yra

fortepijoninė kūryba. Ji turi vėlyvojo romantizmo, kai kurių naujosios

ekspresionistinės, konstruktyvistinės ir neoklasicistinės XX a.

muzikos bruožų.

Klaipėdos laikrodžių muziejus

1994 m. atidaryta ekspozicija “Laikrodžių gamyba ir prekyba Lietuvoje

XIX-XX a. pr.”. Joje eksponuojama laikrodžių dirbtuvių įranga,

laikrodžių detalės, laikrodžiai, kuriais prekiauta XX a. pradžioje.

Muziejaus ekspozicija taip pat supažindina su laiko matavimo prietaisų

istorine raida. Čia rodomi mazgeliniai ir mediniai kalendoriai,

saulės, vandens, ugnies, smėlio, mechaniniai laikrodžiai, tikslūs XX

a. laiko matavimo prietaisai.

Eksponuojami renesanso, baroko, klasicizmo, moderno laikrodžiai,

atskleidžiantys mechaninių laikrodžių formų ir dekoro kaitą. Baldai,

paveikslai, graviūros atkuria istorinį foną, kuriame išryškėja

reprezentacinis laikrodžių vaidmuo įvairių epochų interjeruose.

Laikrodžiai eksponuojami ir muziejaus holuose.

Kultūrinė, šviečiamoji veikla

Šalia saulės laikrodžių parko pašto bokšte yra įrengtas varpų muzikos

instrumentas – karilionas. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bei

švenčių dienomis čia vyksta varpų muzikos koncertai.

Muziejuje taip pat rengiami chorinės muzikos ir pučiamųjų orkestrų

koncertai.

Muziejaus darbuotojai moksleiviams organizuoja pamokas-paskaitas:

“Biologinis laikrodis. Gėlių laikrodis”,

“Dangaus kūnai ir reiškiniai lietuvių mįslėse. Žiemos ir vasaros

saulėgrįžos”,

“Saulės laikrodžiai Lietuvoje. Saulės laikrodžių parkai”,

“Laikrodis – taikomojo meno dalis” ir kt.

Muziejaus istorijos fragmentai

Muziejus veikia nuo 1984 m. liepos 27 d. restauruotame XIX a. pastate

(architektas V. Guogis).

Pastatas yra netoli Danės upės. XIX a. šioje vietoje formavosi

Klaipėdos pirklių užmiesčio rezidencija. Pastatas, kuriame šiuo metu

veikia Laikrodžių muziejus, buvo ne kartą perstatytas. XX a. pradžioje

čia veikė Žemės bankas, sovietmečiu – Pionierių namai.

Muziejaus įkūrimo pradžia galima laikyti 1977-uosius metus, kai

Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje

senovinių laikrodžių paroda, kurią sudarė klaipėdiškių kolekcininkų

Vytauto Jakelaičio, Dionizo Varkalio ir kitų eksponatai.

1979 m. Lietuvos dailės muziejaus tuometinių vadovų Prano Gudyno ir

Romualdo Budrio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus

Laikrodžių skyrius, jo vedėju paskirtas Romualdas Martinkus.

1980 m. tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso

Žalio iniciatyva Laikrodžių muziejui perduotas pastatas tuometinėje

uostamiesčio M. Gorkio g. 12.

Steigiamo Laikrodžių muziejaus dizaino koncepciją parengė dizaineris

Romualdas Martinkus, ekspozicinių baldų ir jų išdėstymo projektą –

Vilniaus „Dailės” kombinato architektas Arvydas Kybrancas.

Muziejaus vedėjas – Romualdas Martinkus.

Dr. Vinco Kudirkos muziejus

Ekspozicija supažindina su XIII a. pilimi ir piliakalniu bei deginimo

krosnimi; miesto administracinės priklausomybės raida; senaisiais

Vladislavovo vaizdais; pasienio miesto ypatumais; miesto gyvenimu

nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940); šio krašto

šviesuoliais: dr. Jonu Jablonskiu, pedagogu, rašytoju Pranu Mašiotu,

Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Justinu Staugaičiu, filosofu

Pranu Kuraičiu, sociologu Pranu Dielininkaičiu, rašytoja Petronėle

Orintaite ir kt.

Spaudos draudimas ir varpininkai

Supažindinama su Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo

nacionalinio engimo politika; žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus

kova prieš rusinimą; Lietuvos spaudos platintojų-knygnešių veikla;

“Varpo” įkūrimu bei platinimu. Plačiai atskleidžiama dr. Vinco

Kudirkos  asmenybė. Rodomi jo rankraščiai, faksimilės, originalioji

kūryba bei vertimai, kiti dokumentai, pasakojantys apie Lietuvos

tautinio atgimimo veikėjo gyvenimą.

Keramikos muziejus

Muziejus atidarytas 1978 m. renesansiniuose XVI a. Kauno rotušės

rūsiuose.

Surengtos parodos ir renginiai

• “XIV-XX a. pr. Kauno keramika” (kovo 22 d. – balandžio 7 d.)

• Dailininkės Janinos Šmidtaitės jubiliejinė keramikos dirbinių

paroda, skirta autorės 80-mečiui (iki kovo 10 d.)

• VDA Kauno dailės instituto Taikomosios dailės Keramikos ir

stiklo katedros studentų baigiamųjų darbų paroda (2001 m.

gruodžio 20 d. – 2002 m. sausio 20 d.)

• L. Marčiulaitytės, N. Kuginienės, G. Sakalauskaitės paroda

“Kavinukas – žaidimas”. (2001 m. spalio 11 d. – lapkričio 11 d.)

• Iki 2001 m. spalio 5 d. veikia XII tarptautinio kaulinio

porceliano seminaro paroda “Idėja”.

• Pirmojo keramikos dailės simpoziumo, skirto prof. Liudviko

Strolio atminimui, paroda “Žemės ir ugnies pėdsakai” (2001 m.

rugpjūčio 2 d. – rugsėjo 3 d.)

• Kauno dailės instituto Stiklo keramikos katedros studentų

diplominių darbų paroda, skirta instituto 10 metų jubiliejui.

Paroda veikė iki 2001 m. liepos 29 d.

• Keramikės Liucijos Šulgaitės kūrybos paroda (2001 m. balandis-

birželis)

• Dailininkų-keramikų Ramintos Ivoškienės ir Artūro Počiuipos

kūrybos paroda “P. A. R. I.” (2001 m. kovo 21 d. – balandžio 3

d.)

• Keramikos grupės “Archyvas” paroda.

• Iki gruodžio 17 d. veikė dailininkės-keramikės Onos Kreivytės-

Naruševičienės kūrybos paroda “Rudenėlis”.

• 2000 m. rugsėjo 6 d. prasidėjo XI tarptautinis kaulinio

porceliano seminaras “Idėja”.

• Iki 2000 m. lapkričio 14 d. muziejuje veikė stiklo meno paroda

“Vitrum Balticum”.

Suvalkijos dailės galerija

Suvalkijos dailės galerija įkurta 1995 m. rūmuose, kurie anksčiau

priklausė didikams Zabieloms.

Rūmai 1795-1799 m. pastatyti pagal architekto Martyno Knakfuso (1740-

1821) projektą.

Galerijoje eksponuojama Suvalkijoje gimusių ir su Suvalkija susijusių

dailininkų kūriniai.

Palangos gintaro muziejus

Muziejus įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose, kurie pastatyti

1897 m. pagal architekto Franco Švechteno projektą. Rūmus supa Eduardo

Andrė (1840-1911) projektuotas parkas.

Muziejus atidarytas 1963 m.

Muziejaus ekspozicijai eksponatai buvo pradėti kaupti buvusio

ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Prano Gudyno

iniciatyva.

Pirmąją Gintaro muziejaus ekspoziciją parengė Romualdas Budrys ir

architektas Julius Masalskis.

Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje buvo rodomi 478

eksponatai. Reikšmingą mokslinę ir metodinę paramą įrengiant muziejų

suteikė archeologas Adolfas Tautavičius.

1965 metais grafo F. Tiškevičiaus rūmuose, kur tuo laiku dar veikė ir

Dailininkų kūrybos namai, muziejui buvo išskirtos papildomos patalpos.

Muziejaus ekspozicijų plotui padidėjus iki 150 m², buvo parengtas ir

įgyvendintas ekspozicijos išplėtimo projektas.

1965 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo 940 eksponatų. Jų skaičius

nuolat augo. Daugiausia eksponatų buvo surenkama ekspedicijų metu.

Iš grafo F. Tiškevičiaus rūmų išsikėlus Lietuvos dailininkų kūrybos

namams, visi rūmai buvo perduoti Gintaro muziejui.

Atlikus kapitalinį pastato remontą, 1968 m. birželio 28 d. antrame

rūmų aukšte atidaryta ilgalaikė lietuvių liaudies XIX a. pab.-XX a.

pr. meno paroda (ekspozicija įrengta pagal Dailės muziejaus mokslinių

bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės teminį

planą.). Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai

gintaro ekspozicijai, kurią buvo numatyta įrengti visame pirmajame

rūmų aukšte. Rengiant šią ekspoziciją, konsultantais dirbo archeologė

Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.

Nauja, išplėsta, moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija Palangoje

buvo atidaryta 1969 m. liepos 4 d. Tada ji užėmė 750 m² plotą.

Ekspozicijoje buvo apie 3 tūkst. eksponatų.

1971 m. vasario 5 d. muziejuje atidaryta pirmoji personalinė paroda –

eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai.

Nuo 1971 m. muziejus organizuoja kilnojamąsias Lietuvos gintaro

parodas užsienyje. 1986 m. vasaros pradžioje atidaryta naujoji Gintaro

muziejaus ekspozicija, kurioje buvo pateikta 4,5 tūkst. eksponatų.

1995 m. gegužės mėnesį buvo pakeistas dviejų pirmojo aukšto salių

interjeras ir pertvarkyta ekspozicija.

Velnių muziejus

Tai vienintelis pasaulyje Velnių muziejus, garsėjantis didžiule

kolekcija (apie 3000 eksponatų), pradėta rinkti dailininko A.

Žmuidzinavičiaus. Priestatas Velnių muziejui pastatytas 1982 m.

(archit. A. Mažeika).

NAUJASIS ARSENALAS

Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos ekspozicija:

• Lietuvių tautos valstybingumo raida XIII-XVII a.:

o pirmieji Lietuvos valdovai;

o vietinė pinigų sistema;

o žymiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniai

veikėjai;

o valstybinių institucijų funkcionavimas;

o santykiai su kaimyninėmis valstybėmis.

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amatininkų dirbiniai ir

darbo įrankiai. Lietuvos miestų regalijos:

o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų raida;

o amatininkų organizacinės struktūros.

• Mokslas ir švietimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-

XVII a.

• Liaudiškoji kultūra:

o valstiečių buitis ir kasdieninis gyvenimas. Verslai

(žemdirbystė, žvejyba, medžioklė, bitininkystė), amatai

(kubiliai, odininkai, puodžiai, dailidės);

o Lietuvos etnografinių sričių skirtumai (valstiečių

gyvenamųjų namų rekonstrukcija).

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis nuosmukis,

reformos, valstybės žlugimas (1700-1795);

• Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys. Lietuva 1794-1953 m.;

• Nepriklausomos Lietuvos istorijos laikotarpis 1918-1940 m.;

• Tradicinė tautos kultūra, jos meno kūriniai.

Senasis Arsenalas

Lietuvos proistorė (Ekspozicija apima laikotarpį nuo pirmųjų gyventojų

pasirodymo Lietuvos teritorijoje XI tūkstantmetyje pr. Kr. iki

Lietuvos valstybės susidarymo XIII a.):

• “Lietuva iki Kristaus” (eksponuojami akmens amžiaus ir

ankstyvųjų metalų laikotarpio archeologiniai radiniai):

o pirmųjų Lietuvos gyventojų darbo įrankiai (paleolitas,

mezolitas);

o mezolito laikų žynio kapo rekonstrukcija;

o paleogeografiniai žemėlapiai, rodantys Lietuvos teritorijos

formavimąsi;

o medžioklė, namų ūkis, žvejyba, ankstyvoji žemdirbystė,

menas, tikėjimas (neolitas);

o žmonių buitis bei dvasinis gyvenimas (Šventosios neolito

gyvenvietės radiniai);

o Pamario kultūros keramika iš Nidos, akmeniniai kirviai

(vėlyvasis neolitas);

o baltų kultūros formavimosi istorija (Pamarių kultūros ir

baltiškų vietovardžių paplitimo žemėlapiai);

o žalvario ir ankstyvasis geležies amžius.

• “Lietuva iki valstybės susidarymo” (I-XIII a.):

o žmonių buitis ir gyvensenos raida: mainai ir prekyba,

žemdirbystė, metalurgija, ginkluotė, raitelis ir žirgas,

verpimas ir audimas, keramika)

o lietuvių tautos etninė istorija (baltų genčių – lietuvių,

jotvingių-sudūvių, aukštaičių, sėlių, žiemgalių, žemaičių,

skalvių, lamatiečių, kuršių – laidojimo paminklų radiniai,

būdingiausi papuošalai);

o aprangos nešiosenos rekonstrukcijos (šešios manekenų

“šeimos” (vyras, moteris ir vaikas), sukurtos pagal

konkrečių kapų įkapes; tikslios papuošalų ir ginklų

kopijos).

Taikomosios dailės muziejus

Muziejus įkurtas 1987 m. atstatytame Vilniaus Žemutinės pilies XVI a.

Senajame arsenale.

XVI a. viduryje Vilniaus arsenalas buvo vienas didžiausių Lietuvos ir

Lenkijos valstybėje. Jis pastatytas ant XII-XIV a. medinių pastatų,

grindinių ir Žemutinės pilies gynybinių sienų liekanų. Išlikusių ankstyvųjų

Vilniaus miesto kultūrinių sluoksnių fragmentų galime pamatyti Arsenalo

rūsyje įrengtoje ekspozicijoje.

Arsenalas atstatytas ir muziejui pritaikytas pagal architekto Evaldo Purlio

projektą. Atstatant Arsenalą ir jį pritaikant muziejaus reikmėms, atkurta

XVI a. vėlyvosios gotikos erdvinė struktūra ir planas, XVII a. pradžios

renesansiniai fasadai.

Leave a Comment