Žmogaus poveikis gamtaiNykstantys žinduoliai
Rūšių išmirimas — gana natūralus procesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.Tik nedaugelis šių rūšių pasiekė natūralią savo evoliucijos baigtį. Evoliucinė pažanga jų nepalietė, ir jos pamažu nyksta, neįstengdamos nuolat konkuruoti su geriau prisitaikiusiais gyvūnais. Tačiau bent jau keturios iš penkių nykstančių rūšių tapo retos dėl nedoro arba neprotingo žmonių elgesio su gyvūnais.Žmogaus atsakomybė
Žmogus visais laikais medžiojo. Kai kurie zoologai net linkę manyti, kad senovinis žmogus yra prisidėjęs prie daugelio Amerikos žinduolių nykimo, nes buvo neįveikiamas jų priešas. Ir vis dėlto tradicinė laukinių žvėrių medžioklė dėl mėsos ir kailio vargu ar galėjo lemti jų išnykimą. Juk kai eskimas su ietimi, važiuodamas šunų kinkiniu, persekiojo baltąjį lokį, jo grobis galėjo apsiginti arba pabėgti. Šiuo metu kailių kainos sparčiai kyla dėl padidėjusios paklausos, o visureigiai ir automatiniai ginklai gerokai palengvino šių lokių medžioklę. Jeigu šiaurinės šalys — JAV, Kanada, Danija, Norvegija ir TSRS — nebūtų 1973 metais pasirašiusios sutarties, kuri draudžia bet kokią baltųjų lokių medžioklę, išskyrus gaudymą moksliniams tikslams ir medžioklę tradiciniais būdais, baltasis lokys jau būtų išnykęs.Grėsmė žinduoliams
Žmogaus verslų poveikį gyvajai gamtai visiškai pakeitė trys veiksniai: nauja technologija, pasaulinė rinka ir vis spartesnis žmonijos gausėjimas. Šautuvai, optiniai taikikliai, lėktuvai ir džipai su specialiais žibintais tapo žvėrims pražūtingi. Perspektyva brangiai parduoti kailius dar labiau skatina medžiotojus. Dėl žmogaus gobšumo daugelis rūšių gali greit išnykti. Šį procesą pradėjo dar burlaivių jūreiviai, kurie ant Arkties ledų žudė tūkstančius ruonių jauniklių ir didžiulėse statinėse lydė jų taukus. Tas pats procesas tęsėsi ir 8-ajame dešimtmetyje, kai TSRS ir Japonijos banginių medžiojimo flotilės su harpūninėmis patrankomis ir plaukiojančiais fabrikais medžiojo banginius Antarkties vandenyse taip pat negailestingai, kaip anglai, norvegai ir amerikiečiai naikino banginių kaimenes Arktyje prieš šimtą metų.
Kritiškiausioje būklėje atsidūrė mėlynasis banginis — didžiausias gyvūnas iš visų kada nors gyvenusių Žemėje. Jo ilgis siekia 30 metrų, masė — iki 100 tonų; jis yra triskart sunkesnis už stambiausią dinozaurą. Kadaise mėlynųjų banginių vien Antarktyje buvo 200000, 1963 metais jų nebeliko nė tūkstančio. Dabar mėlynuosius banginius visuose vandenynuose gina įstatymas, tad jų po truputį lyg ir gausėja.Dauguma žinduolių rūšių, beje, nyksta ne dėl to, kad žmogus juos sąmoningai persekiotų. Kai kurios rūšys, ypač vandeninės, kenčia nuo teršimo. Pavyzdžiui, Pirėnų kurmėnas — vabzdžiaėdis gyvūnas, panašus į vandeninį kirstuką,— gyvena skaidriose Pietų Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos kalnų upėse. Dėl hidroelektrinių statybos, upių vandens naudojimo drėkinimui, jo užteršimo kurmėnas praranda tyrą, deguonies prisodrintą vandenį.Introdukcija ir natūralios aplinkos naikinimasPavojų laukiniams gyvūnams kelia introdukuojamos naujos rūšys. Kloakiniai Australijos žinduoliai kentėjo nuo tokių introdukcijų, prasidėjusių dar prieš 10 000 metų, kai aborigenai atsigabeno medžioklinį šunį dingą.Be abejonės, didžiausias pavojus gyvūnams — tai jų gyvenamųjų vietų naikinimas. Žmonės aria stepes, kerta drėgnuosius miškus, tvenkia upes, sausina pelkes, tiesia kelius, pristato visur miestų, ir jiems nerūpi, jog kai kuriems žvėrims nebeliks kur gyventi ir jie turės išnykti. Plačiosios Jungtinių Amerikos Valstijų prerijos, kuriose sijų genties indėnai kitados medžiojo bizonus, nūnai yra suartos, jose auga javai ir ganosi galvijai. Bizonų išliko tik keliuose rezervatuose, o smulkesni žinduoliai, kaip antai prerijų šuniukai ir juos medžiojantys juodakojai šeškai, bemaž visiškai išnyko.Svarbiausias moralinis argumentas, kodėl jokia žinduolių rūšis neturi išnykti, toks: nejaugi mes norime, kad mūsų vaikai pažintų, tarkim, raganosį, tik iš iliustruotų knygų? Tačiau dar svaresni yra praktiniai motyvai: būtina išsaugoti ateičiai laukinių žinduolių genofondą. Juk galvijų, pavyzdžiui, negalima auginti daugelyje Afrikos ir Australijos sričių, o gyvenusios ten natūralios laukinių kanopinių ir kengūrų populiacijos buvo beatodairiškai išnaikintos. Azijoje pasitaikantys laukiniai jaučiai — kuprėjai — galėjo praversti kryžminimui su naminiu Indijos ir Tolimųjų Rytų zebu.Gamtos apsauga yra nedalijama. Jei norime išgelbėti nuo išnykimo retą žinduolį trumpauodegį indrį, turime išsaugoti drėgnuosius Madagaskaro miškus, kuriuose jis gyvena. O išsaugoję šiuos miškus, neprarasime ir laukinio augalo Coffea bertrandii, kuris galbūt kada nors padės selekcininkams išauginti kavos pupeles be kofeino.Nykstantys paukščiaiBeveik 350 rūšių ir porūšių gresia išmirimas, tačiau įvairiuose žemynuose nykstantys paukščiai pasiskirstę netolygiai. Didžiausias pavojus yra kilęs tiems, kurie paplitę nedideliame, atskirtame nuo kitų areale: nuošalioje gyvenamoje vietoje arba vandenynų salose.Padėtis įvairiose sritysePalearktikoje (Eurazijoje) pavojus išnykti gresia 30 paukščių rūšių; 8 iš jų gyvena Europoje ir Šiaurės Afrikoje, 22 — Azijoje, į šiaurę nuo Himalajų. Apskritai, Palearktikos paukščiai yra plačiai paplitę žemynuose, tačiau kai kuriose vietose paplitusioms rūšims, pavyzdžiui, Ispanijoje gyvenančiam karališkajam ereliui, vis dar gresia pavojus išnykti.Kitose srityse nykstančių paukščių rūšių yra palyginti nedaug: Etiopinėje srityje (Afrika) — 16, Indijos—Malajų — 38 ir Nearktikos srityje (Šiaurės Amerika) — 39. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, baltasnapis genys (2), gyvenantis gūdžiuose pelkėtuose miškuose, ir amerikinė gervė, kuri veisiasi atokiuose tundros ežeruose, labai nukentėjo dėl to, kad sumažėjo natūrali gyvenamoji aplinka ir yra negailestingai medžiojama.Neotropinėje (Pietų ir Centrinė Amerika) ir ypač Australinėje srityje yra išlikę daugiau senovinių paukščių rūšių, negu Šiaurės pusrutulyje. Šioms evoliuciniu požiūriu unikalioms formoms turbūt gresia savaiminis išnykimas; žmogus tik pagreitina šį procesą, niokodamas jų gyvenamąsias vietas ir įveisdamas ėdrių žinduolių — šunų, kačių, kiaulių, ožkų, šermuonėlių, žiurkių ir lapių. Šie gyvūnai puola perinčius ant žemės arba neskraidančius (bėgiojančius) paukščius, ėda augalus, kuriais minta paukščiai. Dėl to j nykstančių paukščių sąrašus 1975 metais buvo įrašytos 69 Neotropinės ir 41 Australinės srities paukščių rūšys.Daugiausia paukščių rūšių (daugiau kaip 100), kurioms gresia pavojus išnykti, gyvena vandenynų salose. Jose yra palyginti nedaug rūšių, patekusių čia iš žemyno. Iš apsigyvenusių salose kai kurių rūšių susidarė skirtingos rasės ir netgi naujos rūšys, bet dėl nedidelės paplitimo teritorijos didelių jų populiacijų niekada nebuvo. Jiems gresia pavojus išnykti dėl žmogaus veiklos.Ramiojo vandenyno salose išnykimo grėsmė iškilo 84-ioms paukščių rūšims. Ypač nyksta Havajų salų paukščiai — 29 rūšys beveik baigia išmirti.Apskritai manoma, kad 32% visų paukščių, kuriems gresia pavojus išnykti, yra savaime reti dėl natūralių priežasčių. Dar 24% gali išnykti dėl medžioklės, 11 % — įvežus plėšriųjų gyvūnų, 3% — atgabenus konkurentų. Likusiems 30% retų paukščių rūšių didžiausią žalą daro jų gyvenamųjų vietų naikinimas.Gelbėjimo priemonėsDuomenis apie paukščius, kuriems kilo rimtas pavojus išnykti, taip pat apie kitus gyvūnus ir augalus, renka Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS) — tarptautinė mokslinė organizacija, kurios vyriausioji būstinė yra Šveicarijoje. TGAS išleido išsamią Raudonąją knygą, į kurią įtrauktos visos nykstančių žinduolių, paukščių, roplių, varliagyvių, žuvų ir augalų rūšys.TGAS sąrašuose pateikiami duomenys apie dabartinį ir ankstesnį visų nykstančių rūšių paplitimą, jų kiekį, galimas nykimo priežastis, apie esančių nelaisvėje individų kiekį ir jų dauginimosi potencialą, ir pagaliau, apie priimtas ir siūlomas apsaugos priemones. Sąrašai yra pažymėti spalvų kodais: rūšys, kurių kiekis pastebimai atsikuria ir kurioms daugiau negresia greitas išnykimas, aprašomos žaliuose puslapiuose, o rūšys, priartėjusios prie išnykimo ribos — raudonuose.TGAS specialistai, remdamiesi mokslo duomenimis, nusprendžia, kokių reikia imtis priemonių vienai ar kitai rūšiai gelbėti, derina gamtosaugos projektus su įvairių valstybių vyriausybėmis. Ne mažiau svarbu šias programas įgyvendinti praktiškai. Tuo daugiausia rūpinasi Pasaulinis gamtos apsaugos fondas (PGAF). PGAF yra tarptautinė organizacija, kurios centras, kaip ir TGAS, yra Šveicarijoje, mažame Moržo miestelyje, netoli Ženevos. Daugelje šalių yra šios organizacijos nacionaliniai komitetai. Fondas propaguoja gamtos apsaugą, kaupia lėšas, įtikinėja įvairių šalių vyriausybes imtis ryžtingų priemonių gyvosios gamtos turtams išsaugoti, be to, teikia finansinę paramą TGAS planams įgyvendinti.
Žmonės privalo padėtiBendra TGAS ir PGAF veikla padėjo išgelbėti nuo pražūties daug paukščių rūšių ir atkreipė dėmesį į daugelį kitų gyvūnų. Be šių organizacijų pastangų vargu ar būtų pavykę įsteigti Koto Donjanos draustinį, kuriame saugomas karališkasis erelis, o Galapagų suopis galėjo visai išnykti. Nors piniginiai ištekliai ir geras patarimas yra svarbūs veiksniai, gamtosaugos priemonių sėkmė daugiausia priklauso nuo vietos gyventojų iniciatyvos. Jeigu, pavyzdžiui, perujiečiai nebūtų nustoję teršti Chunino ežero, tai neskraidantis Tačanovskio kragas, kuris jame veisiasi, būtų seniai išmiręs; tik patiems filipiniečiams lemta nuspręsti, ar jie nori matyti beždžionėdį erelį, sklandantį virš miškų, ar jiems maloniau laikyti jo iškamšas muziejaus vitrinose.Nykstančios rūšysMaždaug apie 300 žinduolių ir paukščių rūšių, kurioms gresia pavojus išnykti, yra sukaupta gana daug duomenų, tačiau apie daugybę kitų nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių žinoma pernelyg mažai. Manoma, jog apie 20000 augalų rūšių turėtų būti saugomos, tačiau iš jų tik kelių šimtų būklė yra daugiau ar mažiau ištirta. Šiek tiek daugiau žinoma apie nykstančius varliagyvius ir roplius (gyvates, vėžlius, driežus bei krokodilus) ir gėlavandenes žuvis, bent jau Europos ir Šiaurės Amerikos. Tačiau nėra beveik jokių duomenų apie nykstančius drugius ir kitus bestuburius, taip pat apie vandenynų ir jūrų gyventojus, kuriems gresia pražūtis nuo vandens teršimo.Laukinių rūšių vertingumasKokių 50 000 ar netgi 100 000 gyvūnų ir augalų rūšių būklė yra kritiška. Daugiausia dėl to kaltas žmogus; mažai gelbsti ir Vašingtono konvencija (1973), draudžianti prekiauti retų rūšių gyvūnais bei augalais ir viskuo, kas iš jų gaunama ar padaroma. Kai kurios nykstančios rūšys neturi žmogui tiesioginės vertės, bet kadangi visi gyvūnai ir augalai yra glaudžiai tarp savęs susiję, tai netgi vienos ar dviejų rūšių netekimas gali paveikti ir ekonomiškai svarbias rūšis.Beje, dauguma nykstančių rūšių turi tiesioginę arba potencialią ekonominę vertę. Pavyzdžiui, jūrų vėžliai gali tiekti skanios mėsos, kiaušinių, riebalų ir šarvų, ir, jei jie būtų gaudomi su saiku ar net auginami, iš jų būtų naudos dar daugelį metų. Komodo varanai — lyg ir niekam nereikalinga keistenybė, bet turistai, atvykstantys į Indoneziją, moka pinigus, kad tik pažvelgtų į šias plėšrias 3 metrų pabaisas.Daugelis žuvų rūšių dabar laikomos bevertėmis, tačiau ateityje, ieškant neįprastų maisto šaltinių, jos gali labai praversti. Pavyzdžiui, nykstanti Moapos kuoja (mekšras), pasitaikanti tik keliose šiltosiose Nevados versmėse, gali kada nors padėti išvesti žuvis, kurias apsimokėtų veisti elektrinių šildomuose vandenyse. Meškeriotojai nepagailėtų pinigų už progą sužvejoti auksaspalvį Džilos upėtakį.Vabzdžiai plėšrūnai arba parazitai dažnai panaudojami naikinti augalams arba gyvūnams, kurie kenkia žmogui. Pietų Amerikos kaktusas opuncija (Opuntia) nesulaikomai plito Kvinslendo ganyklose tol, kol iš Argentinos buvo atgabentas neišvaizdus naktinis drugys Castoblastis cactorum, kurio vikšrai minta opuncijomis. Kai šį drugį atvežė į Australiją (60 metų po to, kai ten pateko kaktusas), jo vikšrai greitai visiškai išnaikino šią piktžolę.Nykstantys augalaiAugalai, kuriems gresia išnykimas, ko gero, galėtų būti naudingesni ir už nykstančius gyvūnus. Kai kurios gėlės vertos saugoti vien dėl puikių žiedų. Pavyzdžiui, kvapnioji Kalabrijos raktažolė žada įdomių galimybių selekcininkams ir sodininkams. Daugelis vaistų (kad ir širdies vaistas digitalinas), arbata ir kava, daržovės ir vaisiai, prieskoniai (pipirai, muskatas), džiutas ir kiti augaliniai pluoštai, mediena, dažai ir šimtai kitų produktų — visa tai žmogus gauna iš augalų, kurie kadaise buvo laukiniai. Dėl karų jeigu ir neišnyko, tai bent jau atsidūrė pavojuje geltonojo pigmento šaltinis — medis Garcinia hanburyi, kurio augavietės Vietname ir Kambodžoje buvo negailestingai purškiamos defoliantais.Ką gi daryti?Kai kuriems gyvūnams ir augalams, kuriems iškilo išnykimo pavojus, galima įsteigti specialius rezervatus, tačiau žmogus privalo išsaugoti visų rūšių natūralias gyvenamas vietas. Pavyzdžiui, rezervatų sistema, kurią sukūrė Indijos vyriausybė tigrams saugoti, kartu gelbsti ir šimtus kitų rūšių, kurių padėtis ne tokia kritiška. Praktiškai negalima saugoti tigro natūralioje aplinkoje, netausojant visos sudėtingos ekosistemos, kurios dalis jis yra. Lygiai taip pat saugoti gigantinę ūdrą — reiškia globoti ir visą Amazonės baseino drėgnųjų tropinių miškų sritį.Kai kurios rūšys atsidūrė katastrofiškoje padėtyje dėl besaikės medžioklės. Taip atsitiko, pavyzdžiui, su jūrų vėžliais ir krokodilais. Yra keletas būdų apsaugoti šias rūšis ir sudaryti sąlygas joms gausėti. Vienas jų — apriboti medžioklę arba kiaušinių rinkimą. Taip, pavyzdžiui, rūpinamasi žaliaisiais vėžliais visose šalyse nuo Kalimantano iki Vest Indijos. Kita apsaugos priemonė — rinkti vėžlių kiaušinius ir juos perinti. Jaunikliai paleidžiami į laisvę vienų metų amžiaus, kai būna praėjęs jautriausias augimo tarpsnis. Šis būdas leidžia papildyti populiaciją, o kartais net pagausinti visą rūšį.Trečiasis būdas — auginti gyvūnus vien tik nelaisvėje; jo pavyzdys gali būti krokodilų fermos daugelyje šalių. Šiuo atveju galima patikimai apsirūpinti gera žaliava ir visiškai uždrausti laukinių gyvūnų medžioklę. Yra ir ketvirtasis apsaugos būdas — gyvūnus pusiau prijaukinti. Kada nors tikriausiai pasiseks ganyti suaugusius vėžlius povandeninėse ganyklose ir gauti iš jų tam tikrą duoklę kiaušiniais ir mėsa, taip kaip šiandien daroma paukštininkystėje.Niokojantis žmogusIš visų Žemėje gyvenančių būtybių žmogus yra didžiausias griovėjas. Kaip čia neprisiminsi M.Tveno žodžių: „Žmogus — vienintelis gyvulys, kuris raudonuoja iš gėdos, ir jam yra dėl ko raudonuoti”. Milijonus metų žmogus niokojo savo aplinką įvairiausiais būdais, kurie byloja, beje, apie jo protą. Tiksliau, tai reiškia, kad žmogus, mąstydamas ir suvokdamas priežastinius ryšius, išmoko visokeriopai naudotis aplinka; to niekada nebuvo pasiekę kiti gyvūnai. Žmogaus protas daugiausia ir saugojo jį nuo nepalankių tokio naudojimosi padarinių.Perpildyta planetaKuo toliau, tuo aiškiau matyti, kad Žemės turtai nėra beribiai. Gamtos ištekliai išgaunami ir apdirbami vis tobulesniais metodais ir vis sparčiau, įgyti šiais metodais didesni „turtai” leidžia gyvuoti planetoje vis gausėjančiai žmonijai, tačiau tai, deja, nepakelia bendro šių milijonų žmonių gyvenimo lygio: šiandien skursta daugiau žmonių negu bet kada. Dėl to, daugėjant gyventojų, būtina rasti vis naujesnių būdų jiems išmaitinti. Daug kas rodo, kad Žemės gamtos ištekliai, eksploatuojami naujausiais būdais, vis sparčiau senka ir greit nebegalės patenkinti augančios žmonijos reikmių. Vargu ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas.Nykstantys miškaiIš pradžių žmogaus veikla gamtą mažai tetrikdė. Miškų kirtimas lydiminės žemdirbystės laikotarpiu neturėjo sunkių padarinių, nes kai tik žmogus apleisdavo apgyventas vietas, jose vėl ataugdavo tokie pat tankūs miškai. Tokia žemdirbystės sistema vis dar kai kur taikoma ir dabar. Deja, daugėjant gyventojų ir mažėjant neliestų miškų plotams, žemdirbiams jau po 2—3 metų tenka grįžti į senuosius sklypus (o ne po kartos ar daugiau, kaip kitados) ir kirviu bei ugnimi atsikovoti žemę. Dėl to dirvožemis nespėja atsigauti.Be žemdirbystės, didieji pasaulio miškų masyvai vis labiau naudojami miško pramonei. Todėl taip sparčiai nyksta drėgnieji tropiniai miškai — bene seniausi neliestos gamtos plotai Žemėje. Apskaičiuota, kad kas minutę nelieka 5,6 hektaro miško. Pražūtingi tokio niokojimo padariniai yra visokiausi. Žūsta įdomios, patrauklios ir žmogui reikšmingos gyvūnų rūšys, sunaikinama daugybė naudingų ir potencialiai vertingų augalų. O juk visos žmogaus auginamos daržovės kažkada buvo laukiniai augalai, daugelis vaistų irgi gaminama iš augalų.Drėgnieji tropiniai miškai paprastai auga skurdžiame nederlingame dirvožemyje, tad, iškirtus mišką, plynas plotas virsta bevaise dykuma. Išnaikinus daug miškų, prasidėjo dirvų erozija, padažnėjo potvynių ir nepalankiai pakito klimatas. Vis dėlto miškai ir toliau kertami; tai daroma iš dalies todėl, kad mediena duoda daug pajamų, bet neretai ir dėl visai nerimtų priežasčių. Žmogus vis dar mano, kad pirmykštis miškas — „džiunglės” — meta jam iššūkį kad jį reikia „tramdyti”.Iš esmės dėl tokių pačių priežasčių naikinama ir daugelis kitų natūraliosios aplinkos tipų. Tačiau yra ir kitų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų gamtos niokojimo būdų, kurių padariniai pasireiškia ne iš karto. Pavyzdžiui, žmogus perkelia iš vienos vietos į kitą įvairias gyvūnų ir augalų rūšis, dažnai be jokių piktų užmačių, vien tam, kad seni pažįstami primintų jam gimtuosius namus. Dėl to yra atsitikę nepataisomų dalykų, kai vietinė gyvūnija ir augalija nesugebėdavo konkuruoti su atvežtosiomis rūšimis.Žmogus — besaikis medžiotojas ir teršėjasŽmogus be atodairos naikino gyvūnus, be saiko medžiojo juos dėl mėsos arba paprasčiausiai dėl pramogos. Jis ganė gyvulius ne visiškai tam tinkamose pusdykumėse ir išstūmė iš jų daug vietinių, geriau prisitaikiusių jose gyventi laukinių gyvūnų rūšių. Žmogus vežė į vandenynų salas triušius, asilus ir ožkas, kad turėtų kuo misti, bet tai neišvengiamai suardydavo paprastas ir jautrias vietines ekosistemas. Dėl smarkios žūklės jūros turtus jis sėmė taip beatodairiškai, kad laimikiai ėmė katastrofiškai mažėti.Didžiausią pavojų aplinkai kelia šių laikų technologija. Upių, ežerų ir net kai kurių jurų gyvūniją galutinai išnaikino nuodingos gamybos atliekos ir nutekamieji vandenys, kurių vis daugiau patenka į natūralius vandenis. Labai užterštos Reino ir Dunojaus upės, Baltijos ir Viduržemio jūros, todėl jų gyvūnija vis sparčiau nyksta, nors visiems žinoma, kad daug sunkiau neutralizuoti ilgo teršimo poveikį negu to teršimo išvengti.Užtvankos laukams drėkinti arba elektros energijai gaminti turi didelių ekologinių trūkumų. Asuano užtvanka Egipte nebepraleidžia derlingo dumblo į Nilo žemupį, pakenkė žvejybai Viduržemio jūros rytuose, nes mažiau Nilo vandens patenka į jūrą; susirūpinti verčia ir sąnašos, kurios kaupiasi prie užtvankos.Chemijos revoliucija žemės ūkyje, be abejo, gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį pražudyti. Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai.Kuriantis žmogusMaksas Niklosonas, buvęs Didžiosios Britanijos gamtosaugos tarnybos generalinis direktorius, rašė: „Gamta gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tačiau gamtos rezervatai yra palyginti jauni”. Ir iš tikrųjų, tik praeitame amžiuje imta aktyviai gamtą saugoti ir jos turtus atkurti. Pirmasis nacionalinis parkas (Jeloustono) buvo įsteigtas JAV 1872 metais dabartinėse Vajomingo, Montanos ir Jutos valstijose.Apsauga ir medžioklėGamta buvo saugoma jau labai seniai, daugiausia vienišų idealistų, svajotojų ir entuziastų pastangomis. Farerų salų ir Islandijos žvejai ilgus amžius gaudė jūrų paukščius ir rinko jų kiaušinius, tačiau griežtai kontroliavo šią veiklą, todėl turėjo daug naudos, o paukščių nemažėjo. Anglijos karalius Henrikas VIII išleido įstatymus, reguliuojančius sezoninę tam tikrų gyvūnų medžioklę, o Pietų Amerikos inkų vyriausieji vadai pasilikdavo sau išimtinę teisę dėvėti drabužius iš vikunijos vilnų.Pirmas neigiamas žmogaus poveikis gamtai pasireiškė jau prieš 10000 — 15000 metų. Iškastinės liekanos akivaizdžiai rodo, kad žmogus pradėjo dominuoti tarp kitų Žemės gyventojų jau paleocene. Britanijos salose ir Europos žemyne išnyko daugybė rūšių, tačiau ypač smarkiai šis procesas vyko Amerikoje, kur žmogus pateko per Beringo sąsiaurį ir netrukus išnaikino tinginius, lokius, liutifs, vilkus, bizonus, mastodontus, mamutus ir kai kuriuos didžiulius plėšriuosius paukščius.Gamtos, ypač gyvūnų, apsauga ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su medžiokle.Medžiotojai rūpinosi, kad visada būtų gausu medžiojamų gyvūnų. Pirmieji draustiniai buvo karališkosios medžioklės naudmenos. Mūsų dienomis gamtosaugos judėjimas įgavo platų mastą, tačiau medžiotojams ir dabar tenka jame svarbus vaidmuo.Šių laikų gamtosauga itin sustiprėjo XIX —XX amžių sandūroje. 1899 metais buvo įkurta didžiausia Didžiosios Britanijos gamtosaugos įstaiga — Paukščių apsaugos karališkoji draugija. Pirmieji Europos nacionaliniai parkai buvo įsteigti 1909 metais Švedijoje.Tarptautiniu mastu veikia keturios svarbiausios gamtosaugos organizacijos: Gyvūnų apsaugos draugija (įkurta 1903 m. kaip „Britanijos imperijos laukinių gyvūnų globos draugija”), Tarptautinė paukščių apsaugos taryba (įkurta 1922 m.). Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS — įkurta 1948 m.) ir Pasaulinis gamtos apsaugos fondas (įkurtas 1961 m.). TGAS yra tam tikra prasme vyriausia iš šių keturių organizacijų. Pasaulinis gamtos apsaugos fondas turi skyrius beveik 30 šalių ir yra savanoriška organizacija, kurios svarbiausias tikslas — finansuoti TGAS sukurtus gamtosaugos projektus.Gyvenamų vietų išsaugojimasKiekvienoje valstybėje yra įvairiausių gamtosaugos organizacijų. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, kiekvienoje grafystėje veikia vietiniai trestai ir keletas susivienijimų, kaip antai Nacionalinis trestas, kuriame gamtos apsauga yra viena iš veiklos krypčių. Be to, daugybė draugijų tyrinėja gyvūnus ar kitą gamtos šaką. Visos globoja gamtą. JAV įkurto Jeloustono nacionalinio parko pavyzdžiu gyvūnus ir augalus daug kur imta gelbėti, saugam jų gyvenamas vietas. SNO nacionalinių parkų ir jiems lygiaverčių rezervatų sąrašą įtraukta beveik 1200 sklypų; šimtuose pasaulio šalių greta parkų įkurta tokios pat paskirties daugybė mažesnių plotų. Jiems priklauso medžioklės draustiniai, gamtos rezervatai, miško rezervatai, mokslui ypač vertingi plotai, nepaprastai vaizdingos apylinkės, taip pat jūrų draustiniai. Didžiausias pasaulyje nacionalinis parkas yra 8000 km2 Šiaurės vakarų Grenlandijos nacionalinis parkas, o gausybė mažųjų gamtos draustinių neužima net vieno akro ploto; dažnai jie įkuriami nors vienai augalo rūšiai saugoti. Indonezijoje, pavyzdžiui, buvo įsteigtas draustinis didžiausiai pasaulio gėlei raflezijai (Rafflesia) globoti. Vis tik tokie plotai dar neapsaugo tam tikros rūšies nuo išnykimo dėl atsitiktinumų.Gyvybinė gamtos apsaugos paskirtisKasdien vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia, kaip svarbu ir neatidėliotina išsaugoti ateinančioms kartoms laukinius gyvūnus, augalus ir neliestus kraštovaizdžius. Juk išnykimo grėsmė yra iškilusi tūkstančiui įvairių gyvūnų ir tikriausiai 20000 augalų rūšių (10% visų žydinčių augalų).1972 metais Stokholme vykusi SNO vadovaujama konferencija tema „Žmogus ir aplinka”, taip pat priimta SNO aplinkos apsaugos programa akivaizdžiai byloja, kad gamtos saugojimo judėjimas jau subrendo ir gamtosauga tampa vienu svarbiausių šių laikų uždavinių. Zoologijos ir botanikos sodaiNėra jokių abejonių, kad žmonija nuo seno kolekcionavo gyvus gyvūnus. Dar senovės egiptiečiai, kinai ir romėnai savo rūmuose įrengdavo nedidelių Žvėrynų. Anglijos karaliai taip pat laikė žvėris Taueryje 600 metų iki pat XIX amžiaus. Pirmasis zoologijos sodas buvo įsteigtas Austrijoje XV amžiuje; vėliau jų atsirado ir daugiau, o 1752 metais imperatorius Pranciškus 1 įkūrė zoologijos sodą Vienos priemiestyje Šėnbrune; šis seniausias zoologijos sodas gyvuoja iki šiol. 1775 metais pradėjo veikti Madrido zoologijos sodas, 1793 metais — Paryžiaus, o 1826 metais — Londono.Zoologijos sodų plėtojimasEsminis senųjų zoologijos sodų trūkumas buvo tas, kad jie buvo projektuojami veikiau žiūrovų negu gyvūnų patogumui. Dėl to šie kažkada respektabilūs sodai dabar turi skirti vis daugiau lėšų ankštiems narvams ir aptvarams rekonstruoti pagal dabartinius standartus.Daugelis Vokietijos zoologijos sodų smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą, ir juos teko iš naujo atkurti. Laimei, atkūrimas sutapo su naujomis zoologijos sodų projektavimo ir architektūros tendencijomis, todėl Vokietijos zoologijos sodai yra laikomi vienais geriausių pasaulyje.Yra ir atvirų zoologijos sodų, primenančių miesto parką. Tipiškas jų pavyzdys gali būti Hamburgo zoologijos sodas, suprojektuotas žymiojo Karlo Hagenbeko; tas pats architektas suprojektavo Romos zoologijos sodą, Londono zoologijos draugijos Vipsneido parką ir San Diego laukinių žvėrių parką. Atsirado ir komerciniais pagrindais įrengtų parkų, kurie pranašesni tuo, kad tiria zoologijos sodų paskirtį ir tai, ar jie apskritai naudingi.Senuosiuose žvėrynuose neįprasti ir egzotiški gyvūnai buvo laikomi didikų pramogai, o šių laikų zoologai entuziastai ir gyvūnų mėgėjai (tai ne visada reiškia tą patį) vieningai mano, kad laikyti gyvūnus nelaisvėje galima tik švietimo, išsaugojimo ar mokslinio tyrimo tikslais. Kitaip tariant, zoologijos sodas pirmiausia turi tarnauti mokslui, o tik greta to gyvūnų ekspozicijai.Švietimas ir moksliniai tyrimaiZoologijos sodui visai nesunku būti geru švietėju. Daug kas čia priklauso nuo tikslaus lentelės teksto apie narve esantį gyvūną. Be to, zoologijos sodai gali spausdinti ir platinti informacines brošiūras ir organizuoti aiškinamąsias ekskursijas mokiniams. Tinkamai ir patraukliai parodyti gyvūnai, beje, taip pat turi mokomąjį poveikį: juk žiūrovams nesmagu matyti nešvariuose narvuose pūvantį maistą ar išmatomis užterštą vandenį.Gana daug zoologijos sodai prisidėjo prie gyvūnų apsaugos. Manytume, kad jie gali padėti veisti retus gyvūnus ir vėliau grąžinti juos į gamtą. Tokių gerai pavykusių eksperimentų yra ne tiek jau daug. Vienas jų — Europos stumbrai, kurių kadaise buvo išlikę tik keli ir tie patys nelaisvėje. Dabar jie gyvena beveik natūraliomis sąlygomis, gerai jaučiasi Lenkijos ir TSRS pasienio miškuose. Kitas sėkmingas veisimo nelaisvėje pavyzdys gali būti havajinė berniklė, arba nenė, kurios populiaciją pavyko atgaivinti Glosteršyro (Anglija) laukinių paukščių tresto pastangomis; po to berniklių buvo pargabenta į gimtuosius Havajus.Daugelis didelių zoologijos ir botanikos sodų dirba didžiulį mokslinio tyrimo darbą. Šie tyrimai, aišku, papildo mūsų žinias veikiau apie gyvūnų elgesį nelaisvėje negu apie jų gyvenseną natūralioje gamtoje, tačiau čia, palankesnėse sąlygose, gyvūnai gyvena ilgiau negu laisvėje. Kai kurie zoologijos sodai, ypač Niujorko Bronkso zoologijos sodas, tiria gyvūnus gamtoje.Didžiųjų miestų tradiciniai zoologijos sodai nuolat gerina sąlygas, ne tik norėdami įtikti lankytojams, bet ir siekdami išsaugoti gyvūnų sveikatą ir ramybę. Prieš keletą metų Londono zoologijos sodas išleido 2500.00 svarų sterlingų raganosių ir dramblių paviljonui rekonstruoti. Jis buvo nepatogus gyvūnams, nes nebuvo atsižvelgta į visus jų poreikius. Dabar tokia klaida nebūtų padaryta. Pavyzdžiui, to paties zoologijos sodo stambiųjų kačių aptvaras, kuris buvo pastatytas 1976 metais, pažymint Londono zoologijos draugijos 150-ąsias metines, yra puikus pavyzdys, rodantis, kaip nedideliame plote galima sutalpinti pakankamai daug gyvūnų tokiu būdu, kad būtų patenkinti ir žiūrovai, ir žvėrys.Safari parkaiTarp šiuolaikinių zoologijos sodų raidos tendencijų išsiskiria viena, iš pirmo žvilgsnio patraukli, tačiau iš tikrųjų turinti keletą trūkumų. Tai kaip grybai po lietaus dygstantys safari parkai, kuriami natūralioje aplinkoje, daugiausia Afrikos savanų zonos šalyse, kur yra daug žolėdžių ir plėšriųjų žvėrių. Deja, daugelį šių parkų kuria ir valdo organizacijos, kurios vaikosi pelno ir kurioms mažai rūpi švietimas, gamtosauga ir netgi gyvūnų priežiūra. Daugelis prižiūrėtojų yra jauni, nepatyrę ir menkai apmokami. Žvėrių gerovė čia dažnai aukojama publikos malonumui. Neretai šiuose parkuose gyvūnai ima nenatūraliai elgtis.Nėra abejonių, kad ateityje gerai tvarkomi zoologijos sodai neturi tapti pelno įmone. Daugiausia dėmesio jie skirs švietimui ir mokslui, specializuosis auginti nedideles gyvūnų grupes.Literatūra:Gyvoji gamta (Vilnius, 1990m)