MAIRONIS

Maironis
(1862 – 1932)
Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.
Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 19922 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai, 1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.
1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas”, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje suukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.
Be grožinės li

iteratūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.
Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.
Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos) taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje” poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva tikrovė”, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti, juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar Annykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių” vargo žmonėms eiliuotojas.
Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais. Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo”, o ypač „Lietuva brangi” posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės dainavo, bet su tautosaka jo
os nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar A.Vienažindžio dainos.
Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.
Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa, netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią – kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius. Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai, istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis, tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą pa
aveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai”; „Maironis bus giesme garsus”); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo žiedo, jis taria išdidų žodį:
Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

„Taip atsilyginta”
Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<.> mūsų pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės” („Nutrūko – nesumegsi”). Net pačios mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus”).
Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo dirva.
Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali”, išskirtinumas („Poezija”). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško grožio, „stebuklingų žodžių” kelias:
Bet kas pažino įkvėpimą,
Jo aukštus, dangiškus jausmus,
Kas gavo brangų atminimą,
Tas čia našlaičiu nebebus.

„Taip maža paramos”
Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui. Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas
<.> tarp žmonių neras širdies,
Bet nemylėt jų nemokės.

„Taip maža paramos”
Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <.>.

„Skurdžioj valandoj”
Kam širdį Au
ukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.

„Nenoriu sapnų”
Kūryba – atpirkimo auka:
Patsai ramumo nepažinęs,
Kitiems išganymą nešu.

„Poeta”
Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai nutils!” (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po kauke:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus <.>.

„Ar aš kaltas”
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!

„Skurdžioj valandoj”
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai <.>.

„Pasitikėjimas savimi”
Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu, šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja, palaimina tautos būtį, kovas, siekius.
Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė”, kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.
Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią nulemia kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.

„Jaunoji Lietuva”
Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.
Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualios egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios desperacijos:
Išplėšk man širdį kruvinai,
Kad jos negundintų ta žemė,
Kur vienos kovos, kur sapnai
Galų gale tik kančią lemia.

„Kam širdį davei?”
ir viltingo pasitikėjimo:
Aukščiausi, davei širdį man begalinę,
Ją vienas suprasti gali;
Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,
Kad kryžkeliais žūna baili.

„Jei žemė širdį viliojo”
Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji, kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį, kai žmogus įvairiausiose situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės, praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės. Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių metaforomis. „Užmigo žemė”, „Nuo Birutės kalno”, „Vasaros naktys”, „Pavasaris” – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su didžiausia poetinio žodžio energija.
Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu”, „Išvažiuojant”, „Draugo liūdesys”), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero”, žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai – ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies dainų dvasia.
Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironio kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!” (Jaunoji Lietuva).
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.
Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės, apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.
Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo”, „apmirimo” amžiai ir yra atgimimo laikas.
Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus”, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo”, kur „mūsų tėvynė ir buvo, ir bus” („Kur bėga Šešupė”). Tai Lietuva, plytinti mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų Lietuvos” („Tėvynės dainos”). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis:
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš diemantų pina”.

„Oi neverk, matušėle!”
Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrė valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir totorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino „poezijos perlu”. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai, kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti”. Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo.
Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties ir prisikėlimo mitologija – tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros. Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės, vargai, nes atgimimas, prisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotas grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas, po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas:
Palaimintas laikas, kada vėversys,
Į dangų iškilęs, viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą <.>.

Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!

„Jaunoji Lietuva”
Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio metaforos.
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija. Galutinių istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yra nusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms”, ir už jį baudžia pati istorija:
Bet amžių baisi Nemezidė užslinks!
Ji eina kaip Dievo rūstybė.
Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:
Prieš ją krito Romos galybė.

„Tarp skausmų į garbę”
Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinė sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklos sritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo paties daktaro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę”. Visoms tautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos:
Tauta tai nėra savastis
Karalių! Josios ateitis,
Ir jos valdžia, ir jos likimas
Tur prigulėt nuo jos Žmonių.
Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, tai sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės neistorinės būties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorija suvokiama kaip nukreipta į ateitį, jis duoda tautai naujus laiko matmenis ir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku.
Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūros prado silpnas reiškimasis – tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvos istorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros kūrybai – vien tai laiduoja gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stipri kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina ankstyviausiuose kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinės istorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos, A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas didžiausiu atbundančios Lietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės vertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų”, „didvyrių” figūros, dabar didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, o kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasios regionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme.
Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas – toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis akmuo. Aukščiausioji kultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, bet visa kūryba atskleidžia jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių ir metaforų, tokį žodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo išsakyti visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti niekas iki jo nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė svarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti kultūros kalba. Čia jis matė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosios savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m. rašė būgštaująs, kad jo skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki”, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies.” Maironio poezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savo kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma.
Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Ja lietuvių šviesuoliai rūpinosi nuo seno, rašydami teologinius, filologinius tekstus. Maironis rungėsi su kalbine medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos savo „Paskaitas apie teisingumą ir teisę”, stengdamasis turtinti filosofijos ir teisės terminiją. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mokyklose, ir kai tik po 1905 metų tautinės revoliucijos atsirado galimybė įvesti lietuvių kalbą bent kaip atskirą dėstomąjį dalyką, jis dalyvauja sudarant lietuvių kalbos pirmąją programą. Džiaugdamasis 1920 m. steigiama aukštąja mokykla (būsimuoju universitetu), jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia bus kuriamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo platesnės intelektualinės veiklos sritys atsivers lietuvių kalbai, juo ji taps reikalingesnė tautos gyvenime.
Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros tautinis savitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps ateinančiai menininkų kartai. Jam lietuvių kultūra remiasi neabejotinu etniniu valstietišku pagrindu:
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai.

„Jaunoji Lietuva”
Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos – visa tai, pakelta į aukštesnį sąmoningumo lygį, susieta su istorinio tęstinumo mintimi, su pilietine ir politine savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą, kurią jis reiškia ir aukština poetinėmis emblemomis. Jo santykio su tautos kultūra poetinė glausta išraiška yra Raseinių Magdės įžangos pirmieji posmai:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę.
—————————————
Mylėk jos kalbą, senovės būdą.
—————————————
Mylėk prabočių kapus garbingus.
Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas, bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui uždaroje ir apribotoje erdvėje, o yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau – jos egzistavimo prasmė ir pateisinimas yra jos įnašas į tą kultūrą, jos dalyvavimas visuotinės pasaulio tautų kultūros kūrime.
Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su augimo ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra norėjimas, rūpestis ir pastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią prasmę, taptų žmonijos kultūros dalimi.
Istorijos vyksmas. Tautos gyvenimas istoriniame laike nėra sklandus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be karionės”: jis yra grumtynės tarp istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasis ir drauge augimas, tobulėjimas yra esminis istorijos slinkties ypatumas. Toks požiūris kyla iš krikščioniškos eschatologijos: pasaulis eina Dievo Karalystės link, grumdamasis su pagunda ir nuodėme, ir gėrio, teisingumo pergalė šioje grumtyje yra išpranašauta ir pažadėta („Juk kryžius gyvatą žadėjo”). Kita vertus, tokį pasitikėjimą ateitimi rėmė ir pozityvistinė progreso idėja, kuria neabejojo besibaigiantis XIX amžius ir kuri tvyrojo visoje ano meto intelektualinio gyvenimo atmosferoje, Maironiui savoje dar nuo Kauno gimnazijos laikų, o paskui stiprėjo Varpo idėjų veikiama. Tikėjimas, jog darbas, visuomeninis pasišventimas pagaliau atneš geidžiamų vaisių, buvo visuotinis.
Žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškoma būtybė, užtat Maironio kūryboje, ypač poemose, svarbi yra tautinio apsisprendimo situacija. Ji susieja individą su pasaulio istorijos eiga, rodo žmogaus priaugimą arba nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorijos proceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra vien intelektualinis aktas, jis Maironiui susijęs su etinėmis pareigos ir atsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota kitokio buvimo, kaip buvimas tautoje. Tradicinėje kultūros fazėje šis būvis natūralus, instinktyvus, nereflektuojamas („Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane <.>”, „Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas <.>”). Bet vėlyvesnėse ir dinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampa problematiška, ji reikalauja sąmoningo identifikavimosi su viena ar kita tauta; reikalauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo; reikalauja neužsisklęsti bemintėje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiems savanaudiškumo ir servilizmo potraukiams. Žmogus atsistoja prieš išdavystės arba ištikimybės dilemą. Išsižadėti savo tautos Maironiui – tai išduoti motiną. „Išgamos”, „tautos pabėgėliai” Maironio smerkiami piktose satyrose. Priešingai – žmogaus sutapimas su savąja tauta aukštinamas ir poetizuojamas. Ši žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypač pabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje būtent Maironį suvokiame kaip iškiliausią žmogaus ir tautos ryšio reiškėją.
Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo meto istoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogaus paskirties ir lemties situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kuo nors didesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios būties reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir įtampos dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir tvirtina viltingas, gyvybingas tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenime kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją ir kūrybingumą:
Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,
Kad audra paleidžia upes,
Išlauždamas spragą – kastinę akmens,
Krantus, rodos, savo pames.

Bet audra prabėgo; nušvito dangus;
Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;
Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,
Ir miltais išeina rugiai.

„Tarp skausmų į garbę”
Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąs vidinio sielos balso, skatinančio kurti naujas gyvenimo formas. Esamybė niekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam – Tiesos ir Meilės principai. Gyventi pagal tiesos reikalavimą – tai visomis savo dvasios pajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame.
Meilė. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:
Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpdys.

„Užtrauksime naują giesmę”
Meilė – universali jėga, jungianti žmogų ir pasaulį:
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

„Pavasaris”
Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausias būties akimirkas:
Man ranką padavei jautriai
Ir jauną širdį atdarei
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis –
Jaučiu ašai už du.

„Ant Drūkšės ežero”
Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma – tėvynės meilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė deklaracija, o pavergia ypatingu poetiniu temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiam sielą į grožio ir gėrio sferas. Maironio talento prigimtis, jausenos pobūdis lėmė tai, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimoji susilieja viename vaizde, Tėvynė personifikuojama moters idealizuota figūra. Šitaip yra ne tik jo ankstyvojoje poezijoje, bet ir vėlesnio laikotarpio kūryboje.
Aptardamas Maironio poeziją 1924 m. jam skirtų paskaitų cikle, J.Tumas yra kalbėjęs, retoriškai kreipdamasis į poetą: „Jaunas būdamas, tu skaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską, gamtą ir žmones. Iš erotizmo gi kilo ir veiksmai, tie pranašavimai, ta ugnis, kuri lyg elektros srovė badė ir žadino kitus į veiksmą.” Tai viena tiksliųjų Vaižganto įžvalgų.
Liaudies it tautos kultūra. Nuo XIX a. pradžios buvo suvokta, kad liaudies žmogus savo kultūros pagrindu turi kilti į rašto kultūros aukštį. Tai rodo Vilniaus universiteto studentų būrelio orientacija ir jos poetinė raiška S.Stanevičiaus „Šlovėje Žemaičių”, taip pat A.Tatarės, M.Valančiaus, A.Baranausko atveriamos perspektyvos. Bet Maironis kalba ne literatūrinės didaktikos forma, o kuria vizionierišką pasaulio vaizdą, figūras ir situacijas, su poetine įtaiga teigiančias ne švietimo, kultūros poreikį apskritai, o būtent valstietišką lietuvių kultūros pagrindą ir iš jo kylančias modernios, šiuolaikiškos kultūros sąmonę ir jos formas. Tautinio sąjūdžio iškelta tautos kultūros idėja skleidžiasi poemoje Tarp skausmų į garbę, punktyriškai nužymėta fabuloje, gyvybę gavusi dėlei kūrinio lyrinės ekspresijos. Šios poetinės idėjos įkūnytoja yra moters figūra – Vilaičių Anusė. Ji dukart pasirodo poemos vaizduojamame pasaulyje. Pirmąkart poetas ją įkomponuoja (IV giesmėje) į apibendrintą ir idealizuotą Lietuvos peizažą („Malonios ir puikios pakalnės Dubysos”) kaip liaudies kultūros reprezentante, pirmąją iš dainuojančių mergelių pulko („Tarp jų Vilaitučė pirmobalsį veda, / Ir skamba nuo giesmių laukai”). Antrąsyk (VIII giesmėje) ji svečiui – tautinio atgimimo veikėjui Vaičiui – gieda giesmę Vytautui Didžiajam pagerbti („Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, / O balsas skardžiai taip skambėjo”). Jai baigus, Vaičius „<.> suprato, / Jog Juozo sesuo tai tikra! / Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato! / Ir kaip dar lietuvė karšta!..” Toje pat aplinkoje ji vaizduojama deklamuojanti Donelaitį, tą „tikrą Homerą”, skanduojanti jo hegzametrus, gėrintisi Anykščių šileliu ir jo kalbos grožiu; ji prašo, kad Vaičius papasakotų ką nors apie brolio Juozo mylimą Schillerį; ji skaito naują poemą apie tautinį atgimimą ir ateities šviesias pranašystes (IX giesmėje). Taip Anusė, šeimos židinio saugotoja, iškyla ir kaip aukštesnės dvasinės lietuvių kultūros puoselėtoja. Ji atstovauja iš liaudies kilusiai kultūros pakopai, su kuria Maironis sieja tautos ateitį.
XX a. pradžioje ši liaudies ir tautos kultūros problematika taps viena centrinių kultūrologinėje refleksijoje. Susiformuos programa kurti nebe „skaitymėlius liaudžiai”, o tautos literatūrą; poeziją ugdyti iš įsijautimo į liaudies dainos dvasią; profesinę muziką remti liaudies muzikos intonacijomis. Tai toji pati tautos kultūros koncepcija, kuri, išplėtota ir suprobleminta, skleisis Pragiedruliuose; vaizduojamųjų menų raidoje ji bus „arsininkų” programos pagrindinė gairė.
Maironis bene pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio vaizdavimo objektu. Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantieji asmenys (epizodiniai). Pirmoji jo poema aukština talentingą biologą Ažukalnį, kuris „paslaptis mėgsta gamtos”, Klimą, kuris yra „filosofas, draugas tiesos, / Tautų apgynėjas smarkus”. Paskutinėje giesmėje iškyla trokštamos ateities regėjimas, kur lietuviai mokslininkai yra įgiję pasaulinį garsą. Savo muzikinį kompozitorės talentą Lietuvos atgimimui paskiria Jaunosios Lietuvos svarbiausioji moters figūra Jadvyga Goštautaitė, o Tarp skausmų į garbę Marinė dar garsėja ir Europoje kaip pianistė. Jaunosios Lietuvos kultūrinė potencija skleidžiasi įvairialyte kultūrinių draugijų menine veikla („Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, / <.> taip mūsų draugijos / Auga Vilniuje naujos kas dieną ir žydžia <.>”). Himną Vytauto Didžiojo garbei repetuoja choras, kuriam diriguoja į poemos fiktyvųjį pasaulį savo tikruoju vardu įėjęs Naujalis. Vytautui Didžiajam lietuvių visuomenė pastato paminklą Pilies kalne, o Mūsų vargų Danutė pasirodo Daivos vaidmenyje Vydūno misterijoje.
Tačiau pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje daug kartų aukštinama jo garbinga paskirtis, o poemoje Z nad Biruty (Nuo Birutės kalno) jis yra pagrindinis herojus.
Mokslo vaidmuo. Mokslo, realizuojančio aukštas pažinimo ir tiesos vertybes, vieta Maironio tautos kultūros sistemoje svarbi, ir mokslo šlovinimo motyvas jam būdingas: jis aptinkamas lyrikoje („Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, / Šarvuoti mokslu atkakliu”), Jaunojoje Lietuvoje („Daugiau mokslo vyrų!”), Raseinių Magdėje („O, mokslas daug gali: / Jis vargstančią šalį / Išpančios iš amžių skriaudos”). Jau buvo nurodytas šis motyvas poemoje Tarp skausmų į garbę. Kadaise A.Baranauskas Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva teigė mokslo teikiamų gėrybių iliuzoriškumą ir skatino remtis vien tikėjimu, o Maironis į mokslinį pažinimą žvelgia kaip į abejonių nekeliančią vertybę. Toks buvo jau pozityvizmo įtvirtintas požiūris, kuris Maironiui, šios epochos vaikui, buvo visiškai savas. Panašiai tuo metu mąstė ir kiti Maironio pasaulėžiūros žmonės (A.Jakštas, J.Tumas). Maironis nemato mokslo ir tikėjimo supriešinimo galimybių ten, kur jos buvo akivaizdžios A.Baranauskui, nes per jų kūrinius skiriantį laiką – antrąją XIX a. pusę – daug kas pasikeitė katalikiškos visuomenės mentalitete, pasikeitė ir Bažnyčios pozicija: ji atsivėrė mokslo pažangai, popiežius atidarė Vatikano archyvus mokslininkams, buvo atgaivintas dar patristikos laikais teigtas požiūris, kad mokslas ir religija yra viena kitą papildančios žmogaus dvasinės veiklos sritys. Po ketvirčio amžiaus Maironis sveikino Kaune steigiamus Aukštuosius kursus (nuo 1922 m. universitetas), matydamas čia ir senos vilties išsipildymą, ir naujos ateities pažadus: „Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasi aukštoji Lietuvos mokykla. Juo aukštesnis mokslas, juo arčiau einame į tiesą <.>.”
Bet Maironis nepasidavė scientizmo iliuzijoms – nuo to jį saugojo bendras pasaulėvaizdis ir jame viešpataujanti vertybių hierarchija. Jam aišku, kad mokslo vertybių negalima suabsoliutinti, kad žmogaus buvimas kelia problemų, kurios yra ne mokslinių svarstymų kompetencijoje. Poetinėje dramoje Kame išganymas herojus išsako karčią refleksiją:
O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys:
Jis moka nuodais tik apduot kaip žaltys;
Kas šventa ir aukšta, jis viską naikina;
Kiek protą apšviečia, tiek širdį marina;
Jis moka išjuokti jaunystės sapnus,
O pelno nežino iš to ar bebus;
Jis moka vien griauti, o nieko nestato;
Ką apčiupi rankomis, tą ir temato.
Nesunku čia išgirsti Fausto pirmojo monologo atgarsį. Cituotą tiradą išnašoje palydi toks autoriaus komentaras:
Kai kurie šaunūs kritikai, pasisavinę sau monopolį mokslo apgynėjų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, kad jis pasirodąs mokslo priešu. Najiviški vyrai! Zonius dar ne pats autorius. Pats Zonius klaidžiodamas ir tikro kelio dar tik ieškodamas, jei meilę, sociališką klausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūri vienpusiškai, per tas pasėkmes, kurios su anais dalykais per žmonių atkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta.
Tautos kultūra, jos ugdymas ir perspektyvos yra Maironiui centrinė gyvenimo ir kūrybos problema. Tačiau šios kultūros jis netraktuoja kaip uždaros, vien į save pačią orientuotos sistemos. Ji suvokiama kaip neatskiriamas pasaulio kultūros komponentas. Beje, atvirumas pasaulio kultūrai būdingas ne tik Maironio poetinėms vizijoms, bet ir jo literatūrinei veiklai. Peterburgo dvasinės akademijos studentas, jis kovoja dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime ir kaip tos teisės realizaciją skaito lietuviškai paskaitą apie Dantę Alighierį. Gyvenimo pabaigoje jis verčia Rigvedos himnus, rašo visuotinės literatūros istoriją. A.Mickevičiaus, F.Schillerio, J.W.Goethe’s poezija įeina į jo kūrybos pavaizduotąjį pasaulį, drauge su rusų klasikine poezija formuoja jo paties literatūrinę sąmonę. Jį domina Europos tautinių sąjūdžių kultūrinis aspektas. Naują Lietuvos istorinę egzistenciją, visų pirma kultūrinę, jis sieja su Europos tautų bendrija.
Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Šiame kontekste Maironis mato ir Lietuvos krikšto problemą. Religiniu požiūriu jam krikščionybė, savaime aišku, užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė. Bet yra dar kultūrinis atžvilgis, kurio istorinis procesas pasirodo nevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas yra būtinas žingsnis, atveriąs galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja, Lietuvai jis vyko nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlė esminių negatyvių padarinių. Lietuvių tauta, sukūrusi savitą pagonišką kultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūros progreso, o tai savo ruožtu lėmė tautinės tapatybės dalinį praradimą:
Lietuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo tikėjimo, jautė kariaują už savo būvį, už tautos gyvybę, ir jų sąmonėje ilgainiui krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos priešas, o savo, stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir jos nepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, lenkų atneštas, galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta savo kovoje pasijuto tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti.
Tai, kad neįsitvirtino Mindaugo krikštas, sužlugdė prielaidas tautai išlaikyti pilną socialinę struktūrą ir naują mąstyseną, naujas vertybes ir naujas civilizacijos formas integruoti į tautos paveldėjimą:
Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai didžių ir Lietuvai naudingų išdavų <.>.
Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiais lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau prisidėjusi prie kultūringųjų vakarinės Europos valstybių kaip lygiateisė karalija, ir tai be lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų krašte ramus kultūros darbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtų buvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone. Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi išlikę nuo pražūties.
Krikšto vertinimas – tai ryšio su Europos kultūra vertinimas ir drauge atsakymas į klausimą, ar lietuvių savitai, tradicinei kultūrai būtų buvę labiau pageidautina ir prasminga likti atsiribojusiai ir izoliuotai nuo Europos tautų kultūros proceso, ar savo ateities ir gyvybingumo labui įsijungti į jį.
Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis sieja su tautiniu atgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti kadaise nutrukusį procesą. Lietuvių kultūra per penketą šimtmečių išliko liaudies, žemdirbių kultūra (tai Maironio požiūris, su kuriuo šiandien nelinkstama visiškai identifikuotis). Ją turi apvaisinti šiuolaikiškos europinės kultūros impulsai. Maironis įsijungia į tą kultūrologinės refleksijos kryptį, su kuria siejasi Vydūno, V.Mykolaičio-Putino, bet ypač S.Šalkauskio vardai. Artimiausias jis pastarojo idėjinėms nuostatoms. Vydūnui visų pirma rūpi individo ir tautos santykio filosofiniai aspektai, Putinui – meno egzistavimas tautoje ir jo galimybė pakilti iki visuotinių vertybių, S.Šalkauskio filosofijoje brėžiamas bendriausias tautos ugdymo tikslas: tapti nacija, apibrėžiant pastarąją kaip tautą, „kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kūryba yra laimėjusi nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje”, kuri savo tautines ir kultūrines galimybes yra išvysčiusi iki aukščiausio laipsnio ir pajėgia aktyviai dalyvauti sprendžiant universalias kultūros problemas. Šis idėjų ratas yra giminingas Maironio pasaulėvaizdžiui. S.Šalkauskio filosofinių formuluočių abstraktų bendrumą atitinka ekspresyvūs poetiniai šūkiai, neapsunkinti konkretybe, įtaigūs lyrinio jausmo energija:
Į eilę stok, sena tauta!
Europai buvus kitada
Prieš turkus siena iš granito!
Iš naujo auki pagarboj,
Kurios nepaprastoj kalboj
Girdėtis atbalsiai sanskrito!
Į eilę stok greta kitų
Europoj valdančių tautų
Ir nešk kultūrai savo dalį!
Tiek vyrų davus praeity
Didvyrių, – amžių paslapty
Parodysi, ką sūnūs gali.
Dar paskutinės paslapties
Nepasakei! Dar kibirkšties
Tos neišskėlei iš krūtinės,
Kuri ne vargo apmaudais –
Švies savo genijų vardais
Ir vyrais valios geležinės!

„Mūsų vargai”
Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais”, yra Maironiui vienintelė pastangų verta istorinė perspektyva.
Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Šiame kontekste labai svarbus yra sulenkėjusios dvarininkijos klausimas. XIX a. pabaigoje jis rūpėjo visam tautiniam sąjūdžiui, nors ne visi jam teikė vienodą reikšmę. Labiausiai jis rūpėjo konservatyviajam sparnui. Sąjūdžio iniciatoriai, be abejonės, buvo valstiečių vaikai, pirmoji karta po baudžiavos, ir žvilgsnis į visuomenę, kultūrą, tautos ateitį ir problemas buvo jų.
Tarsi iš kapo kėlėsi kultūra, kuri buvo laikoma jau palaidota ar bent pasmerkta pasilikti „po šiaudiniu stogu”. Ji jautėsi galinti dalyvauti modernėjančios visuomenės procesuose, suvokė savo istorines teises ir perspektyvas. Bet ji jautė ir iškylančių uždavinių sunkumą, dairėsi galimų sąjungininkų, ir žvilgsnis krypo į bajoriją, dvarą. Čia tų sąjungininkų ir radosi – tai bajorijos dalis, daugiausia smulkesniosios, kuri nebuvo praradusi ryšio su lietuvių kalba ir istorine tradicija, vienas kitas ir iš aukštesniųjų sluoksnių. Radikalesnieji buvo įsitikinę, kad sąjūdžio hegemonai gali būti tik nekilmingoji inteligentija, o įsijungiantieji besąlygiškai turėtų priimti jos programą, konservatyvesnieji buvo linkę „dvarponiams” palikti privilegijų, nesiekti radikalesnių pasikeitimų su viena sąlyga: jie turi vartoti lietuvių kalbą, dalyvauti lietuvių kultūros kūrime, kovoje už šios kultūros teises. Maironis identifikavosi su pastarąja kryptimi.
Atgimimui pritarė kai kas iš jaunosios bajorijos, tos pačios kartos, kaip ir sąjūdžio dalyviai, demokratiškai nusiteikęs jaunimas. Bet dauguma žiūrėjo priešiškai, o to priešiškumo šaknys buvo dvejopos ar, tiksliau, dvilypės. Pirmiausia tai priešiškumas dar vakar buvusių baudžiauninkų vaikams, kurie ėjo į viešumą su savais siekimais, su savarankiškomis kultūrinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Antra, tai iki kaulų smegenų įsismelkusi unijinė ideologija, kuri žiūrėjo į „separatizmą” kaip į Rusijos intrigą.
Sąjūdžio dalyviai savo ruožtu į juos žvelgė irgi priešiškai, kaip į žmones, tarpstančius Lietuvos žemėje, užsisklendusius savo kastos interesuose, svetimus jos žmonėms ir jų poreikiams, švaistančius jų tėvų, dar tik vakar buvusių baudžiauninkų, uždirbtus turtus, socialiniu požiūriu jiems tolimus, priešiškus, svetimus kultūriškai. Suartinanti grandis buvo klebonija, vienintelė vieta, kur valstiečio sūnus galėjo su ponu jaustis kaip lygus su lygiu. Suprantama, kad šioje terpėje ir radosi geidimas atlietuvinti dvarininkus, patraukti juos į savo pusę. Tad jauni pasauliečiai inteligentai – V.Kudirka, P.Višinskis – traukė į lietuvių veikėjų gretas demokratiškai nusiteikusias jaunas dvarininkaites bajoraites, o jauni kunigai siekė patraukti bajoriją, stambius dvarininkus, nesikėsindami į jų socialines privilegijas, pripažindami visuomenės hierarchiją.
Maironio poezijoje santykis su visu šiuo problemų kompleksu yra ambivalentiškas: jis gana aiškiai matyti, pasekus satyros „Tautos pabėgėliams” evoliuciją. Pirmąkart ji paskelbta 1895 m., o galutinį pavidalą įgavusi 1920 m.:
„Oičizna” jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę štai geležinę
Dabar jums metu į akis!
Tai vis posmai iš galutinės redakcijos, kuri skiriasi nuo pirmosios kai kuriais papildymais ir stilistiniu paredagavimu, taip pat antrašte: pirmoji buvo „Dėl išrinktųjų”, kuri, nors ironiška, vis dėlto dar lyg pripažįsta adresato aukštą visuomeninį statusą; paskutiniajame variante – „Tautos pabėgėliams”, konstatuojanti, kad adresatas atsidūręs už tautos bendruomenės ribų. Tačiau itin pažymėtina 1895 m. varianto pabaiga, kurios vėlesniame tekste nebėra:
Štai užbaigiau raudą, ir skausmas suspaudė
Krūtinę erškėčiais baisiais;
Nes giesmę rūstingą kaimynai išgaudė,
Ir džiaugias iš jos pašaliais.

Kam ranką pakėliau ant savo akies?
Aptemusios!. bet gi vis savo!
Dėl ko? Ar ant jos neturėjau širdies?
Ar mano ji meilę užgavo?

Gailiuos! Tai ligonis! Jam reikia sakytį,
Jog serga. Vienok patyliu!..
Bet žodžiai ištrūko, ir jų sulaikyti
Nenoriu, ar jau negaliu.
Čia dar esama jausmo, kad anoji dvarininkija yra savosios tautos dalis, tik išsigimusi, skaudžiai išduodanti bendrą tėvynę. Pro skaudžią rūstybę čia dar švysteli lyg ir vilties kibirkštis. Labai būdinga 1895 m. pastaba eilėraščio pabaigoje:
Sergėk mane, Dieve, kad norėčiau pažeminti ir atstumti diduomenę! Gerai suprantu jos morališką intėkmę ir galę: ne esmi iš principo jos priešu. Eilės man bėgo pačios, nenoromis.
Vėliau šių išlygų nebelieka. Dvarininkija jau buvo apsisprendusi lenkiškosios tapatybės naudai. Antagonizmas ėmė įgauti vis aštresnį pobūdį (kovos bažnyčiose, intrigos Vatikane), pagaliau jis perėjo į karinę plotmę kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, prieš kurią dvarininkai pakėlė ranką. Ir tuomet Maironis tarė jau ne satyros, o kovos šūkio žodį:
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!

„Želigovskiui Vilnių pagrobus”
Toks buvo istorinio kelio finalas. Bet grįžkime į XIX a. pabaigą, į satyros „Dėl išrinktųjų” parašymo laikus. Dvarininkijos lenkėjimas ir atsimetimas nuo Lietuvos buvo jau labai toli pažengęs, ir Maironis tai matė. Bet A.Jakštas dar parengia kreipimąsi į kilmingąją jaunuomenę ir gauna ryžtingą atsakymą „Niekados!” Ir vis dėlto Maironio poemose šis motyvas vis dar sugrįžta – Jaunojoje Lietuvoje, Z nad Biruty. Šalutinėje siužeto linijoje jis traktuojamas satyriškai, bet pagrindiniuose poemos veiksmo mazguose iškyla vis tuo pačiu pavidalu, kaip buvo poemoje Tarp skausmų į garbę: valstiečių kilmės jaunuolis, Atgimimo veikėjas, pamilsta didiko dukterį ir yra jos pamilstamas, bet juos išskiria luominiai barjerai, paskui – herojaus mirtis. Bet taip laimimas aristokratų giminės ir kilmingosios mylimosios atlietuvėjimas. Dvasioje glūdėjusi svajonė, turinti pakankamai apčiuopiamą autobiografinį pagrindą (emocinis ryšys su grafaite Marija Tiškevičiūte), maitina poetinę vaizduotę tuo, kas realybėje išgyventa nepilnai ir netobulai ir kas mene iškyla labiausiai geidžiamais pavidalais. Kalba kaip kultūrą integruojantis veiksnys poetinėje vizijoje yra nenuneigiama sąlyga. Lietuviškai kalbantys ponų rūmai įsijungtų į lietuvių kultūros visumą su savo puošniais pastatais, aristokratiška buitimi ir vakarietiška civilizacija, su turtais ir ryšiais imperijos aukštuomenėje – visa tai atpirktų istorinę diduomenės praradimo skriaudą ir pastatytų lietuvių tautą viename lygmenyje su kitomis Europos tautomis. Tokiomis idealinėmis vizijomis baigiasi trys minėtos poemos. Tačiau netrukus vis dėlto atėjo prablaivėjimas. Dar kartą prie sulenkėjusios bajorijos grįžtama Raseinių Magdėje (1909), bet čia ji traktuojama tik pašaipiai, tik konstatuojant bajorijos istorinį kelią, vis tolstantį nuo lietuvių tautos atgimimo, savarankiškos, modernios istorinės būties. Poemos pabaigoje galutinai atsisveikinama su nuklydusia tautos dalimi:
Dabar jų tėvynė –
Ne mūsų tėvynė!
Jų norai – ne mūsų sapnai!
Į valstybingumą jau eina valstietiška tauta, neieškanti sąjungininkų kituose luomuose (Mūsų vargai, 1920). Herojaus mylimoji Danutė Staigvilaitė, nors ir bajoraitė, neteikia savo kilmei jokios reikšmės ir dalyvauja grynai valstietiškos tautos programoje.
Maironio meninis pasaulėvaizdis aprėpia svarbias žmogaus ir tautos buvimo sferas. Poetas suvokia jas savame istoriniame laike, o kartu praskleidžia jų universaliąsias prasmes. Maironio poezija toli prašoka savojo laiko prozos prasmių lauką, apimdama dramatišką žmogaus dvasios gyvenimo visumą, o jai išsakyti suranda tinkamus literatūrinius pavidalus, kurie buvo nauji jo kūrybos laiku ir reikšmingi tolimesnei lietuvių literatūros plėtotei.
Lyrikos formos. Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuo naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija (K.Nastopka). Jis sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių, mūsų literatūroje irgi turinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Tą patį galima pasakyti apie satyras – juvenališką satyros tipą, kur kalbantysis aš sarkastiškai aptaria adresatą – adversarijų. Su Maironiu siejasi galutinis lietuvių eilėdaroje silabotonikos įsigalėjimas ir ištobulėjimas, metrinių formų įvairovės sukūrimas (J.Girdzijauskas). A.J.Greimas čia dargi įžvelgia „savotišką kultūrinę revoliuciją, atsiskyrimą nuo lenkų kultūros nebe ideologinėje, o formų pakopoje”. Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių, atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra ryškiausias Maironio stiliaus bruožas, kurio fone didelio ryškumo įgauna retkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai.
Poemos. Labai ilgam į lietuvių literatūrą įėjo Maironio sukurtas lyrinės poemos modelis, geriausiai realizuotas Jaunojoje Lietuvoje (1907). Jos pirmasis variantas buvo Tarp skausmų į garbę (1895). Tai romantinė poema, tačiau ne baironiška, vaizduojanti ne egzotišką ir romantiniu nepaprastumu apgaubtą pasaulį, bet poeto gyvenamąjį metą, jo žmones, siekius ir problemas. „Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o ne kuriuos dalykus gyvai iš man žinomų atsitikimų”, – rašoma poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje. Poemos parašytos jau visuotinai įsigalėjusio realizmo epochoje, bet realistinė proza labiausiai domėjosi kritišku požiūriu į savąjį laiką, o Maironį įkvėpė stiprėjančios tautinės kultūros reiškiniai, tautos atgimimo idealai ir jų realizavimo pastangos. Poemų centrinės figūros – jaunoji inteligentija, „moksliškai apšviesta jaunuomenė”, poemos protagonistas – „tautų pavasario” veikėjas, sąmoningai gyvenantis dabartyje taip, kad ji subrandintų trokštamą ateities vaisių. Romantinį pobūdį šiai figūrai suteikia heroizavimas, veiklos ir išgyvenimų nepaprasto intensyvumo, reikšmingumo, sprendimų dorovinės vertės pabrėžimas. Herojus vaizduojamas tik iškiliausiais gyvenimo momentais, kai atsiskleidžia jo emocijų jėga, valios tvirtybė arba polėkių kilnumas. Tačiau herojaus veikla ir išgyvenimai dar neišsemia jo charakterio turinio, kurį papildo peizažai, įterptinės giesmės, liepsningi autorinės kalbos aforizmai. Poemos herojus subjektyviai labai artimas autoriui – negalima išskirti herojaus iš viso lyrinio poemos srauto, kur jo monologai susipina su paties poeto svarstymais, o gamtos vaizdais pagrįstos metaforos, charakterizuojančios herojaus būsenas, susilieja su bendru gamtovaizdžių ūpu. Bet ir kiti veikėjai beveik ištirpsta poemos lyrizme – tematomi jų kontūrai, vienas kitas portreto ar aplinkos bruoželis, vos nužymėta situacija, pasigirsta retkarčiais tariama replika. Jų vidinė esmė atsiskleidžia tik visos poemos peizažų, himnų, lyrinių refleksijų kontekste.
Poemos kompozicinio vientisumo pagrindas yra bendras visam kūriniui lyrinis impulsas, kuriam pajungti ir veikėjų išgyvenimai, ir probėgomis nubrėžti fabulos įvykiai, ir gamtos vaizdai. Gyvą emocinę įvairovę jungia viena – mažorinė – tonacija. Jausmas auga ir skleidžiasi visados ta pačia kryptimi: iš kančios į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, o akcentai krinta į šviesiuosius vaizdus; emocinis poemos turinys susilieja su jos idėjine prasme, kalbančia apie tautos kelią „per skausmus į garbę” – taip yra be išlygų pirmojoje Maironio poemoje. Jos romantinį modelį praturtino naujasis variantas – Jaunoji Lietuva, iškiliausioji Maironio poema. Joje kiek sustiprėjęs epiškumas: meninė erdvė prisipildė detalių, sustiprėjo fabulos rišlumas, veikėjai tapo reljefiškesni, aiškiau išsiskyrė iš bendrosios lyrizmo tėkmės. Stilius pakito mimetinio vaizdingumo linkme, prislopo atviras, viską persmelkiantis emocingumas, įvairesnis tapo eiliuotinės kalbos metrinis piešinys.
Tokia pati žanro charakteristika iš esmės tinka ir kitoms poemoms – Raseinių Magdei, Mūsų vargams, taip pat lenkiškajai Z nad Biruty.
Dramos. Tris istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921 – 1930; Vytautas pas kryžiuočius, 1926; Didysis Vytautas – Karalius, 1930) Maironis sukūrė paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu, sukaupęs jose žinias ir idėjas, kurios klostėsi nuo pat jaunystės ir kurios jam visados buvo brangios ir reikšmingos. Dramose yra keli gražūs lyriniai fragmentai, bet šiaip jos po Krėvės istorinių dramų ir B.Sruogos Milžino paunksmėj lieka lietuvių literatūros periferijoje kaip anachronizmas. Toks pat ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės. Istorinėmis dramomis Maironis pabaigė, galutinai išsėmė tą kryptį, kurią pradėjo A.Fromas-Gužutis, ištobulino M.Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje ir kurios tąsa trečiajame dešimtmetyje nebebuvo prasminga.
Kitoks yra Maironio pirmasis draminis kūrinys – Kame išganymas? (1895). Autorius jį pavadino libretu, bet muzikos jam niekas nesiėmė rašyti, išskyrus kelias A.Kačanausko arijas. Atrodo, kad šis libretas nelabai atitiko žanro kanoną: per sunkus jo racionalumo ir loginių konstrukcijų svoris. Greičiau kūrinys vadintinas poetine filosofine drama, kuri problematikos ir prasmės universalumu neturi sau lygių to meto lietuvių literatūroje (žmogaus gyvenimo prasmė, meilės prigimtis, teisingumas, visuomenės sutvarkymo keliai, mokslinio pažinimo ribos, tikėjimo prasmė ir galia.). Deja, turiniui nesurasta adekvačios poetinės išraiškos, ir jis didele dalimi liko racionalių išprotavimų lygmenyje.
Poeto lemtis. Maironio realioji biografija tęsėsi ilgiau negu jo literatūrinė epocha, pasibaigusi antrosios Nepriklausomybės išvakarėse. Teisybė, po to dar parašyti keli iškilūs eilėraščiai („Lietuva brangi”, „Draugo liūdesys”, „Vakaro mintys”), talentingai sukurtos satyros. Bet svarbiausi literatūriniai įvykiai, vardai, tekstai jau buvo kiti: atėjo pomaironinė karta, – taip ją pavadino K.Binkis Vainikuose 1921 m. Atsiribojimą žymėjo neigimo, patyčių, parodijavimo banga. Tačiau netrukus viskas atsistojo į savo vietą. Maironis jau seniai lietuvių literatūroje suvokiamas kaip klasikinis poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą, kuriam svetima tai, kas liguista, ekscentriška ir paradoksalu. Jo kūryba gali būti apibrėžta klasikinio grožio idealu („taurus paprastumas ir kilni ramybė”). Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties poetiškumo simbolis ir kaip poetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius, kuriais tauta mąsto save. Tai retas ir aukštas literatūrinis likimas, kurį nulemia talento ir laiko dermė.

Maironis

,,Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris”.
Čia prabyla į širdis Maironis.
Gyvą dainių išgirs, vos pravėręs duris,
Nusilenkt ateinantys žmonės.

Nors jau vietą poetas užleido vaikams,
Neišvelgęs rūstaus Dievo piršto,
Nors jau “šviečia žvaigždė jų kapams,-
Tautos sąžinė negi numiršta?

Jis sugrįš iš toliausios šalies,
Kur “Dubysos pakalnės malonios”.
Nieks tėvynės labiau niekad nemylės,
Kaip mylėjo poetas Maironis.

Kas išduos laisvę mūsų tautos,
Kurią liūtais apgynė pagonys.
It ugnies kalavijais kapos
Juos ellėm didis dainius Maironis.

Jei nelaisvė grumos, kovą, kraują lydės
Išdavyščių ir skausmo geluonys,
Suspindės mūs danguj Pasandravio žvaigždė,-
Šauks į mūšį poetas Maironis.
Maironis
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Toká pat vertinantá poeto poþiûrá iðsako ir antrasis peizaþo komponentas – girios, miðkai. Girios – þalios, tamsios, galingos, plaèiausios; èia ûþia, ðlama, èia vël “krûpèioja slaptingai”; tamsûs miðkai dunkso, verkia ir gaudþia. Giria, miðkas – ir Lietuvos galybës, ir jos skaudaus likimo, ir jos iðtvermës, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”.

Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis” Baltija

Leave a Comment