Maironis (1862 – 1932) Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yraiškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21(lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkųšeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevouniversitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmėreikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinęakademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m.buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kaunokunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m.buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metaisišrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai,1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštusLietuvos Katalikų Bažnyčios titulus. 1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironioeilėraštis „Lietuvos vargas”, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinysPavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik ikigyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikosknygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotąpoemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antrojekūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas JaunojiLietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasisdramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogijaKęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), DidysisVytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930)yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai. Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvosistoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų. Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune,palaidotas Katedros kriptoje. Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos)taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudiesdainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje”poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schilleriosąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyvatikrovė”, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotamepasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti,juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuoA.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogusartimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosioslyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinėpoezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. DarAnykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus jądainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių” vargo žmonėmseiliuotojas. Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis patspasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais.Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo”,o ypač „Lietuva brangi” posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliauišaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kolpagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonėsdainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo arA.Vienažindžio dainos. Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijoskūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaipliteratūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaussubjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinispasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema. Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuviųautorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją,poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko irkartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yrajo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasiliteratūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa,netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią –kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinėsakademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijosrektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius.Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Betsvarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai,istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgųvisais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetassave geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis,tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrąpaveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai”; „Maironis busgiesme garsus”); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupožiedo, jis taria išdidų žodį: Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos, Nei deimantais spindinčio žiedo garbės; Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!.. „Taip atsilyginta” Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<…> mūsųpilietės / Ne jo slapčia tau pavydės” („Nutrūko – nesumegsi”). Net pačiosmirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus”). Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuriišreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmotradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų.Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taippat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atmintiessaugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimodirva. Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali”,išskirtinumas („Poezija”). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiškogrožio, „stebuklingų žodžių” kelias:
Bet kas pažino įkvėpimą, Jo aukštus, dangiškus jausmus, Kas gavo brangų atminimą, Tas čia našlaičiu nebebus. „Taipmaža paramos” Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui.Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas <…> tarp žmonių neras širdies, Bet nemylėt jų nemokės. „Taipmaža paramos” Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė Man, nuklydusiam skausmo keliais, Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <…>. „Skurdžioj valandoj” Kam širdį Aukščiausias man davė? O tačiau juk be jos Ant šios žemės karčios Poetai negims nesapnavę. „Nenoriusapnų” Kūryba – atpirkimo auka: Patsai ramumo nepažinęs, Kitiems išganymą nešu. „Poeta” Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesmedžiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperkanuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimainutils!” (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos pokauke: Žmonės spėja iš veido ramaus, Būk man rožėmis klojas takai; Jiems nematoma mano vidaus <…>. „Araš kaltas” Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu: Nesupras žmonės mano kančios! „Skurdžioj valandoj” Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas, Praeisiu kaip verdą verpetai <…>. „Pasitikėjimas savimi” Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jisyra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu irjaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stoviAukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu,šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautiniųvertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja,palaimina tautos būtį, kovas, siekius. Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yradieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamosvertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiaujuos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijojenėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė”,kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos. Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetiniomąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimoViešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kuriąnulemia kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis: O tačiau Lietuva Tik atbus gi kada: Ne veltui ji tiek iškentėjo! Kanklių balsą išgirs, Miegąs kraujas užvirs, Nes Kryžius gyvatą žadėjo. „Jaunoji Lietuva” Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laiminateisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jopagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms. Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualiosegzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogausgyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio irsiaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomosžemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikosdramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžiosdesperacijos: Išplėšk man širdį kruvinai, Kad jos negundintų ta žemė, Kur vienos kovos, kur sapnai Galų gale tik kančią lemia. „Kam širdįdavei?” ir viltingo pasitikėjimo: Aukščiausi, davei širdį man begalinę, Ją vienas suprasti gali; Tu vienas gali atgaivinti krūtinę, Kad kryžkeliais žūna baili. „Jei žemėširdį viliojo” Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji,kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios įsielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį,kai žmogus įvairiausiose situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės,praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškiniųmetaforomis. „Užmigo žemė”, „Nuo Birutės kalno”, „Vasaros naktys”,„Pavasaris” – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasigiliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti sudidžiausia poetinio žodžio energija. Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čiadaug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu”, „Išvažiuojant”, „Draugoliūdesys”), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero”,žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai –ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažnamekūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį irvaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečiųklasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudiesdainų dvasia. Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironiokūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinėpasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautųistorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas.Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip įkelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo BūtiesPrincipo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinėsvajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – nevien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos,išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės irMeilės – sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietųslavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!”(Jaunoji Lietuva). Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijosproceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacijajaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulioistorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme: Aplinkui jau žydi visur atgimimas; Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai. Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas, Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai. Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypačmažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijosvyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės,apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis matodidžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautųlikimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartosmisiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę. Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybosatramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yraherojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo”, „apmirimo”amžiai ir yra atgimimo laikas. Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIXa. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką irįspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menasleido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, BirutėsLietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešusnuveikęs piktus”, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo”, kur „mūsųtėvynė ir buvo, ir bus” („Kur bėga Šešupė”). Tai Lietuva, plytintimitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsųLietuvos” („Tėvynės dainos”). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinėenergija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija sugyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtissiejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis: Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai: Jie mylimą Lietuvą gina; Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai Vainiką iš diemantų pina”. „Oi neverk,matušėle!” Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulioistorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrėvalstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų irtotorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją irdainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino„poezijos perlu”. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemtaįsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai,kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytumperblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti”.Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Jitarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo. Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties irprisikėlimo mitologija – tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros.Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės,vargai, nes atgimimas, prisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: požemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotasgrūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas,po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas: Palaimintas laikas, kada vėversys, Į dangų iškilęs, viešai apgarsys Pavasario auštantį rytą <…>. Pavasaris kitas nabašninkus gali Prikelti, kad bočių užmirusią šalį Iš amžino miego vadina! „Jaunoji Lietuva” Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironiometaforos. Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija. Galutiniųistorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yranusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms”, ir už jį baudžia patiistorija: Bet amžių baisi Nemezidė užslinks! Ji eina kaip Dievo rūstybė. Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks: Prieš ją krito Romos galybė. „Tarp skausmų į garbę” Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinėsąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklossritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo patiesdaktaro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę”. Visomstautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos: Tauta tai nėra savastis Karalių! Josios ateitis, Ir jos valdžia, ir jos likimas Tur prigulėt nuo jos Žmonių. Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, taisugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės neistorinėsbūties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorijasuvokiama kaip nukreipta į ateitį, jis duoda tautai naujus laiko matmenisir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku. Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūrosprado silpnas reiškimasis – tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvosistorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūroskūrybai – vien tai laiduoja gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stiprikultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateinaankstyviausiuose kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinėsistorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos,A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas didžiausiu atbundančiosLietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninėsvertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų”, „didvyrių”figūros, dabar didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, okovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasiosregionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme. Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas– toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis akmuo. Aukščiausiojikultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, betvisa kūryba atskleidžia jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių irmetaforų, tokį žodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo išsakytivisą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kuriųištarti ir pavadinti niekas iki jo nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokėsvarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paverstikultūros kalba. Čia jis matė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosiossavo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m. rašė būgštaująs, kad joskaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena ganasunki”, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visainauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai darneišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomisvalandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies.” Maironiopoezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savokalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma. Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Ja lietuviųšviesuoliai rūpinosi nuo seno, rašydami teologinius, filologinius tekstus.Maironis rungėsi su kalbine medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos savo„Paskaitas apie teisingumą ir teisę”, stengdamasis turtinti filosofijos irteisės terminiją. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mokyklose, ir kaitik po 1905 metų tautinės revoliucijos atsirado galimybė įvesti lietuviųkalbą bent kaip atskirą dėstomąjį dalyką, jis dalyvauja sudarant lietuviųkalbos pirmąją programą. Džiaugdamasis 1920 m. steigiama aukštąja mokykla(būsimuoju universitetu), jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia buskuriamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo platesnėsintelektualinės veiklos sritys atsivers lietuvių kalbai, juo ji tapsreikalingesnė tautos gyvenime. Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros tautinissavitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps ateinančiai menininkųkartai. Jam lietuvių kultūra remiasi neabejotinu etniniu valstietiškupagrindu: Jei nori atrasti lietuvį šiandieną, Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai. „Jaunoji Lietuva” Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos – visa tai, pakeltaį aukštesnį sąmoningumo lygį, susieta su istorinio tęstinumo mintimi, supilietine ir politine savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą,kurią jis reiškia ir aukština poetinėmis emblemomis. Jo santykio su tautoskultūra poetinė glausta išraiška yra Raseinių Magdės įžangos pirmiejiposmai: Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę. ————————————— Mylėk jos kalbą, senovės būdą. ————————————— Mylėk prabočių kapus garbingus. Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas,bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui uždaroje irapribotoje erdvėje, o yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau – josegzistavimo prasmė ir pateisinimas yra jos įnašas į tą kultūrą, josdalyvavimas visuotinės pasaulio tautų kultūros kūrime. Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su augimoir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra norėjimas, rūpestis irpastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią prasmę, taptų žmonijoskultūros dalimi. Istorijos vyksmas. Tautos gyvenimas istoriniame laike nėrasklandus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be karionės”: jis yragrumtynės tarp istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasisir drauge augimas, tobulėjimas yra esminis istorijos slinkties ypatumas.Toks požiūris kyla iš krikščioniškos eschatologijos: pasaulis eina DievoKaralystės link, grumdamasis su pagunda ir nuodėme, ir gėrio, teisingumopergalė šioje grumtyje yra išpranašauta ir pažadėta („Juk kryžius gyvatąžadėjo”). Kita vertus, tokį pasitikėjimą ateitimi rėmė ir pozityvistinėprogreso idėja, kuria neabejojo besibaigiantis XIX amžius ir kuri tvyrojovisoje ano meto intelektualinio gyvenimo atmosferoje, Maironiui savoje darnuo Kauno gimnazijos laikų, o paskui stiprėjo Varpo idėjų veikiama.Tikėjimas, jog darbas, visuomeninis pasišventimas pagaliau atneš geidžiamųvaisių, buvo visuotinis. Žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškomabūtybė, užtat Maironio kūryboje, ypač poemose, svarbi yra tautinioapsisprendimo situacija. Ji susieja individą su pasaulio istorijos eiga,rodo žmogaus priaugimą arba nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorijosproceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra vienintelektualinis aktas, jis Maironiui susijęs su etinėmis pareigos iratsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota kitokio buvimo, kaip buvimastautoje. Tradicinėje kultūros fazėje šis būvis natūralus, instinktyvus,nereflektuojamas („Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane <…>”, „Tenužaugau, iškentėjau / Aš kančias visas <…>”). Bet vėlyvesnėse irdinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampaproblematiška, ji reikalauja sąmoningo identifikavimosi su viena ar kitatauta; reikalauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo; reikalaujaneužsisklęsti bemintėje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiemssavanaudiškumo ir servilizmo potraukiams. Žmogus atsistoja prieš išdavystėsarba ištikimybės dilemą. Išsižadėti savo tautos Maironiui – tai išduotimotiną. „Išgamos”, „tautos pabėgėliai” Maironio smerkiami piktose satyrose.Priešingai – žmogaus sutapimas su savąja tauta aukštinamas irpoetizuojamas. Ši žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypačpabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje būtent Maironį suvokiame kaipiškiliausią žmogaus ir tautos ryšio reiškėją. Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo metoistoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogaus paskirties ir lemtiessituacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kuo norsdidesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualiosbūties reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir įtamposdėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina irtvirtina viltingas, gyvybingas tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenimekliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją ir kūrybingumą: Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens, Kad audra paleidžia upes, Išlauždamas spragą – kastinę akmens, Krantus, rodos, savo pames. Bet audra prabėgo; nušvito dangus; Vėl užtvenktas — prūdas plačiai; Tik mala, sujudinęs girnų sparnus, Ir miltais išeina rugiai. „Tarp skausmų į garbę” Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąsvidinio sielos balso, skatinančio kurti naujas gyvenimo formas. Esamybėniekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam – Tiesos ir Meilėsprincipai. Gyventi pagal tiesos reikalavimą – tai visomis savo dvasiospajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame. Meilė. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnamgyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogusdaro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą: Į darbą, vyrai! Šalį jauną Prižadins meilės rytmetys; Galybė meilės viską griauna: Žiemos ledus ji sutirpdys. „Užtrauksime naują giesmę” Meilė – universali jėga, jungianti žmogų ir pasaulį: Vien meilę norėtum dainuoti, Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, Su meile saldžiai pabučiuoti! „Pavasaris” Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausiasbūties akimirkas: Man ranką padavei jautriai Ir jauną širdį atdarei Bendros žvaigždės vardu: Dabar ar juokias ateitis, Ar sopa, verkia mums širdis – Jaučiu ašai už du. „AntDrūkšės ežero” Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma – tėvynėsmeilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė deklaracija, o pavergia ypatingupoetiniu temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiamsielą į grožio ir gėrio sferas. Maironio talento prigimtis, jausenospobūdis lėmė tai, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimojisusilieja viename vaizde, Tėvynė personifikuojama moters idealizuotafigūra. Šitaip yra ne tik jo ankstyvojoje poezijoje, bet ir vėlesniolaikotarpio kūryboje. Aptardamas Maironio poeziją 1924 m. jam skirtų paskaitų cikle,J.Tumas yra kalbėjęs, retoriškai kreipdamasis į poetą: „Jaunas būdamas, tuskaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską, gamtą ir žmones. Išerotizmo gi kilo ir veiksmai, tie pranašavimai, ta ugnis, kuri lyg elektrossrovė badė ir žadino kitus į veiksmą.” Tai viena tiksliųjų Vaižgantoįžvalgų. Liaudies it tautos kultūra. Nuo XIX a. pradžios buvo suvokta, kadliaudies žmogus savo kultūros pagrindu turi kilti į rašto kultūros aukštį.Tai rodo Vilniaus universiteto studentų būrelio orientacija ir jos poetinėraiška S.Stanevičiaus „Šlovėje Žemaičių”, taip pat A.Tatarės, M.Valančiaus,A.Baranausko atveriamos perspektyvos. Bet Maironis kalba ne literatūrinėsdidaktikos forma, o kuria vizionierišką pasaulio vaizdą, figūras irsituacijas, su poetine įtaiga teigiančias ne švietimo, kultūros poreikįapskritai, o būtent valstietišką lietuvių kultūros pagrindą ir iš jokylančias modernios, šiuolaikiškos kultūros sąmonę ir jos formas. Tautiniosąjūdžio iškelta tautos kultūros idėja skleidžiasi poemoje Tarp skausmų įgarbę, punktyriškai nužymėta fabuloje, gyvybę gavusi dėlei kūrinio lyrinėsekspresijos. Šios poetinės idėjos įkūnytoja yra moters figūra – VilaičiųAnusė. Ji dukart pasirodo poemos vaizduojamame pasaulyje. Pirmąkart poetasją įkomponuoja (IV giesmėje) į apibendrintą ir idealizuotą Lietuvos peizažą(„Malonios ir puikios pakalnės Dubysos”) kaip liaudies kultūrosreprezentante, pirmąją iš dainuojančių mergelių pulko („Tarp jų Vilaitučėpirmobalsį veda, / Ir skamba nuo giesmių laukai”). Antrąsyk (VIII giesmėje)ji svečiui – tautinio atgimimo veikėjui Vaičiui – gieda giesmę VytautuiDidžiajam pagerbti („Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, / O balsasskardžiai taip skambėjo”). Jai baigus, Vaičius „<…> suprato, / Jog Juozosesuo tai tikra! / Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato! / Ir kaip darlietuvė karšta!..” Toje pat aplinkoje ji vaizduojama deklamuojantiDonelaitį, tą „tikrą Homerą”, skanduojanti jo hegzametrus, gėrintisiAnykščių šileliu ir jo kalbos grožiu; ji prašo, kad Vaičius papasakotų kąnors apie brolio Juozo mylimą Schillerį; ji skaito naują poemą apie tautinįatgimimą ir ateities šviesias pranašystes (IX giesmėje). Taip Anusė, šeimosžidinio saugotoja, iškyla ir kaip aukštesnės dvasinės lietuvių kultūrospuoselėtoja. Ji atstovauja iš liaudies kilusiai kultūros pakopai, su kuriaMaironis sieja tautos ateitį. XX a. pradžioje ši liaudies ir tautos kultūros problematika tapsviena centrinių kultūrologinėje refleksijoje. Susiformuos programa kurtinebe „skaitymėlius liaudžiai”, o tautos literatūrą; poeziją ugdyti išįsijautimo į liaudies dainos dvasią; profesinę muziką remti liaudiesmuzikos intonacijomis. Tai toji pati tautos kultūros koncepcija, kuri,išplėtota ir suprobleminta, skleisis Pragiedruliuose; vaizduojamųjų menųraidoje ji bus „arsininkų” programos pagrindinė gairė. Maironis bene pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meniniovaizdavimo objektu. Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantiejiasmenys (epizodiniai). Pirmoji jo poema aukština talentingą biologąAžukalnį, kuris „paslaptis mėgsta gamtos”, Klimą, kuris yra „filosofas,draugas tiesos, / Tautų apgynėjas smarkus”. Paskutinėje giesmėje iškylatrokštamos ateities regėjimas, kur lietuviai mokslininkai yra įgijępasaulinį garsą. Savo muzikinį kompozitorės talentą Lietuvos atgimimuipaskiria Jaunosios Lietuvos svarbiausioji moters figūra JadvygaGoštautaitė, o Tarp skausmų į garbę Marinė dar garsėja ir Europoje kaippianistė. Jaunosios Lietuvos kultūrinė potencija skleidžiasi įvairialytekultūrinių draugijų menine veikla („Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, /<…> taip mūsų draugijos / Auga Vilniuje naujos kas dieną ir žydžia<…>”). Himną Vytauto Didžiojo garbei repetuoja choras, kuriam diriguoja įpoemos fiktyvųjį pasaulį savo tikruoju vardu įėjęs Naujalis. VytautuiDidžiajam lietuvių visuomenė pastato paminklą Pilies kalne, o Mūsų vargųDanutė pasirodo Daivos vaidmenyje Vydūno misterijoje. Tačiau pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikojedaug kartų aukštinama jo garbinga paskirtis, o poemoje Z nad Biruty (NuoBirutės kalno) jis yra pagrindinis herojus. Mokslo vaidmuo. Mokslo, realizuojančio aukštas pažinimo ir tiesosvertybes, vieta Maironio tautos kultūros sistemoje svarbi, ir mokslošlovinimo motyvas jam būdingas: jis aptinkamas lyrikoje („Į darbą, broliai,vyrs į vyrą, / Šarvuoti mokslu atkakliu”), Jaunojoje Lietuvoje („Daugiaumokslo vyrų!”), Raseinių Magdėje („O, mokslas daug gali: / Jis vargstančiąšalį / Išpančios iš amžių skriaudos”). Jau buvo nurodytas šis motyvaspoemoje Tarp skausmų į garbę. Kadaise A.Baranauskas PasikalbėjimeGiesminyko su Lietuva teigė mokslo teikiamų gėrybių iliuzoriškumą irskatino remtis vien tikėjimu, o Maironis į mokslinį pažinimą žvelgia kaip įabejonių nekeliančią vertybę. Toks buvo jau pozityvizmo įtvirtintaspožiūris, kuris Maironiui, šios epochos vaikui, buvo visiškai savas.Panašiai tuo metu mąstė ir kiti Maironio pasaulėžiūros žmonės (A.Jakštas,J.Tumas). Maironis nemato mokslo ir tikėjimo supriešinimo galimybių ten,kur jos buvo akivaizdžios A.Baranauskui, nes per jų kūrinius skiriantįlaiką – antrąją XIX a. pusę – daug kas pasikeitė katalikiškos visuomenėsmentalitete, pasikeitė ir Bažnyčios pozicija: ji atsivėrė mokslo pažangai,popiežius atidarė Vatikano archyvus mokslininkams, buvo atgaivintas darpatristikos laikais teigtas požiūris, kad mokslas ir religija yra vienakitą papildančios žmogaus dvasinės veiklos sritys. Po ketvirčio amžiausMaironis sveikino Kaune steigiamus Aukštuosius kursus (nuo 1922 m.universitetas), matydamas čia ir senos vilties išsipildymą, ir naujosateities pažadus: „Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasiaukštoji Lietuvos mokykla. Juo aukštesnis mokslas, juo arčiau einame įtiesą <…>.” Bet Maironis nepasidavė scientizmo iliuzijoms – nuo to jį saugojobendras pasaulėvaizdis ir jame viešpataujanti vertybių hierarchija. Jamaišku, kad mokslo vertybių negalima suabsoliutinti, kad žmogaus buvimaskelia problemų, kurios yra ne mokslinių svarstymų kompetencijoje. Poetinėjedramoje Kame išganymas herojus išsako karčią refleksiją: O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys: Jis moka nuodais tik apduot kaip žaltys; Kas šventa ir aukšta, jis viską naikina; Kiek protą apšviečia, tiek širdį marina; Jis moka išjuokti jaunystės sapnus, O pelno nežino iš to ar bebus; Jis moka vien griauti, o nieko nestato; Ką apčiupi rankomis, tą ir temato. Nesunku čia išgirsti Fausto pirmojo monologo atgarsį. Cituotątiradą išnašoje palydi toks autoriaus komentaras: Kai kurie šaunūs kritikai, pasisavinę sau monopolį moksloapgynėjų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, kad jis pasirodąs mokslopriešu. Najiviški vyrai! Zonius dar ne pats autorius. Pats Zoniusklaidžiodamas ir tikro kelio dar tik ieškodamas, jei meilę, sociališkąklausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūrivienpusiškai, per tas pasėkmes, kurios su anais dalykais per žmoniųatkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta. Tautos kultūra, jos ugdymas ir perspektyvos yra Maironiui centrinėgyvenimo ir kūrybos problema. Tačiau šios kultūros jis netraktuoja kaipuždaros, vien į save pačią orientuotos sistemos. Ji suvokiama kaipneatskiriamas pasaulio kultūros komponentas. Beje, atvirumas pasauliokultūrai būdingas ne tik Maironio poetinėms vizijoms, bet ir joliteratūrinei veiklai. Peterburgo dvasinės akademijos studentas, jis kovojadėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime ir kaip tos teisėsrealizaciją skaito lietuviškai paskaitą apie Dantę Alighierį. Gyvenimopabaigoje jis verčia Rigvedos himnus, rašo visuotinės literatūros istoriją.A.Mickevičiaus, F.Schillerio, J.W.Goethe’s poezija įeina į jo kūrybospavaizduotąjį pasaulį, drauge su rusų klasikine poezija formuoja jo patiesliteratūrinę sąmonę. Jį domina Europos tautinių sąjūdžių kultūrinisaspektas. Naują Lietuvos istorinę egzistenciją, visų pirma kultūrinę, jissieja su Europos tautų bendrija. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Šiame kontekste Maironis matoir Lietuvos krikšto problemą. Religiniu požiūriu jam krikščionybė, savaimeaišku, užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė.Bet yra dar kultūrinis atžvilgis, kurio istorinis procesas pasirodonevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas yra būtinas žingsnis,atveriąs galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja,Lietuvai jis vyko nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlėesminių negatyvių padarinių. Lietuvių tauta, sukūrusi savitą pagoniškąkultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūrosprogreso, o tai savo ruožtu lėmė tautinės tapatybės dalinį praradimą: Lietuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamotikėjimo, jautė kariaują už savo būvį, už tautos gyvybę, ir jų sąmonėjeilgainiui krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautospriešas, o savo, stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir josnepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, lenkų atneštas,galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta savo kovoje pasijuto tarytumperblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti. Tai, kad neįsitvirtino Mindaugo krikštas, sužlugdė prielaidastautai išlaikyti pilną socialinę struktūrą ir naują mąstyseną, naujasvertybes ir naujas civilizacijos formas integruoti į tautos paveldėjimą: Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labaisvarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai didžių irLietuvai naudingų išdavų <…>. Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiaislietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau prisidėjusi priekultūringųjų vakarinės Europos valstybių kaip lygiateisė karalija, ir taibe lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsųkrašte ramus kultūros darbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtųbuvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone.Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimiišlikę nuo pražūties. Krikšto vertinimas – tai ryšio su Europos kultūra vertinimas irdrauge atsakymas į klausimą, ar lietuvių savitai, tradicinei kultūrai būtųbuvę labiau pageidautina ir prasminga likti atsiribojusiai ir izoliuotainuo Europos tautų kultūros proceso, ar savo ateities ir gyvybingumo labuiįsijungti į jį. Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis sieja sutautiniu atgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti kadaise nutrukusįprocesą. Lietuvių kultūra per penketą šimtmečių išliko liaudies, žemdirbiųkultūra (tai Maironio požiūris, su kuriuo šiandien nelinkstama visiškaiidentifikuotis). Ją turi apvaisinti šiuolaikiškos europinės kultūrosimpulsai. Maironis įsijungia į tą kultūrologinės refleksijos kryptį, sukuria siejasi Vydūno, V.Mykolaičio-Putino, bet ypač S.Šalkauskio vardai.Artimiausias jis pastarojo idėjinėms nuostatoms. Vydūnui visų pirma rūpiindivido ir tautos santykio filosofiniai aspektai, Putinui – menoegzistavimas tautoje ir jo galimybė pakilti iki visuotinių vertybių,S.Šalkauskio filosofijoje brėžiamas bendriausias tautos ugdymo tikslas:tapti nacija, apibrėžiant pastarąją kaip tautą, „kuri savo visuotinaireikšminga kultūrine kūryba yra laimėjusi nebepakeičiamą vietą tautųdraugijoje”, kuri savo tautines ir kultūrines galimybes yra išvysčiusi ikiaukščiausio laipsnio ir pajėgia aktyviai dalyvauti sprendžiant universaliaskultūros problemas. Šis idėjų ratas yra giminingas Maironiopasaulėvaizdžiui. S.Šalkauskio filosofinių formuluočių abstraktų bendrumąatitinka ekspresyvūs poetiniai šūkiai, neapsunkinti konkretybe, įtaigūslyrinio jausmo energija: Į eilę stok, sena tauta! Europai buvus kitada Prieš turkus siena iš granito! Iš naujo auki pagarboj, Kurios nepaprastoj kalboj Girdėtis atbalsiai sanskrito! Į eilę stok greta kitų Europoj valdančių tautų Ir nešk kultūrai savo dalį! Tiek vyrų davus praeity Didvyrių, – amžių paslapty Parodysi, ką sūnūs gali. Dar paskutinės paslapties Nepasakei! Dar kibirkšties Tos neišskėlei iš krūtinės, Kuri ne vargo apmaudais – Švies savo genijų vardais Ir vyrais valios geležinės! „Mūsųvargai” Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais”, yra Maironiuivienintelė pastangų verta istorinė perspektyva. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Šiame kontekste labaisvarbus yra sulenkėjusios dvarininkijos klausimas. XIX a. pabaigoje jisrūpėjo visam tautiniam sąjūdžiui, nors ne visi jam teikė vienodą reikšmę.Labiausiai jis rūpėjo konservatyviajam sparnui. Sąjūdžio iniciatoriai, beabejonės, buvo valstiečių vaikai, pirmoji karta po baudžiavos, ir žvilgsnisį visuomenę, kultūrą, tautos ateitį ir problemas buvo jų. Tarsi iš kapo kėlėsi kultūra, kuri buvo laikoma jau palaidota arbent pasmerkta pasilikti „po šiaudiniu stogu”. Ji jautėsi galinti dalyvautimodernėjančios visuomenės procesuose, suvokė savo istorines teises irperspektyvas. Bet ji jautė ir iškylančių uždavinių sunkumą, dairėsi galimųsąjungininkų, ir žvilgsnis krypo į bajoriją, dvarą. Čia tų sąjungininkų irradosi – tai bajorijos dalis, daugiausia smulkesniosios, kuri nebuvopraradusi ryšio su lietuvių kalba ir istorine tradicija, vienas kitas ir išaukštesniųjų sluoksnių. Radikalesnieji buvo įsitikinę, kad sąjūdžiohegemonai gali būti tik nekilmingoji inteligentija, o įsijungiantiejibesąlygiškai turėtų priimti jos programą, konservatyvesnieji buvo linkę„dvarponiams” palikti privilegijų, nesiekti radikalesnių pasikeitimų suviena sąlyga: jie turi vartoti lietuvių kalbą, dalyvauti lietuvių kultūroskūrime, kovoje už šios kultūros teises. Maironis identifikavosi supastarąja kryptimi. Atgimimui pritarė kai kas iš jaunosios bajorijos, tos pačioskartos, kaip ir sąjūdžio dalyviai, demokratiškai nusiteikęs jaunimas. Betdauguma žiūrėjo priešiškai, o to priešiškumo šaknys buvo dvejopos ar,tiksliau, dvilypės. Pirmiausia tai priešiškumas dar vakar buvusiųbaudžiauninkų vaikams, kurie ėjo į viešumą su savais siekimais, susavarankiškomis kultūrinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Antra, tai ikikaulų smegenų įsismelkusi unijinė ideologija, kuri žiūrėjo į „separatizmą”kaip į Rusijos intrigą. Sąjūdžio dalyviai savo ruožtu į juos žvelgė irgi priešiškai, kaipį žmones, tarpstančius Lietuvos žemėje, užsisklendusius savo kastosinteresuose, svetimus jos žmonėms ir jų poreikiams, švaistančius jų tėvų,dar tik vakar buvusių baudžiauninkų, uždirbtus turtus, socialiniu požiūriujiems tolimus, priešiškus, svetimus kultūriškai. Suartinanti grandis buvoklebonija, vienintelė vieta, kur valstiečio sūnus galėjo su ponu jaustiskaip lygus su lygiu. Suprantama, kad šioje terpėje ir radosi geidimasatlietuvinti dvarininkus, patraukti juos į savo pusę. Tad jaunipasauliečiai inteligentai – V.Kudirka, P.Višinskis – traukė į lietuviųveikėjų gretas demokratiškai nusiteikusias jaunas dvarininkaitesbajoraites, o jauni kunigai siekė patraukti bajoriją, stambius dvarininkus,nesikėsindami į jų socialines privilegijas, pripažindami visuomenėshierarchiją. Maironio poezijoje santykis su visu šiuo problemų kompleksu yraambivalentiškas: jis gana aiškiai matyti, pasekus satyros „Tautospabėgėliams” evoliuciją. Pirmąkart ji paskelbta 1895 m., o galutinįpavidalą įgavusi 1920 m.: „Oičizna” jums kvepia, ne žemė-tėvynė, Maitinanti storus pilvus, Ne prosenių žemė, kurios užsigynę, Begarbinat lenkų dievus. Tradicijų savo nuo vakar dienos, Kultūros skelbikai užkimę! Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos! Prabočių ainiai išsigimę! Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė, Tylėjau tačiau kaip naktis!.. O išgamos! Pirštinę štai geležinę Dabar jums metu į akis! Tai vis posmai iš galutinės redakcijos, kuri skiriasi nuopirmosios kai kuriais papildymais ir stilistiniu paredagavimu, taip patantrašte: pirmoji buvo „Dėl išrinktųjų”, kuri, nors ironiška, vis dėlto darlyg pripažįsta adresato aukštą visuomeninį statusą; paskutiniajame variante– „Tautos pabėgėliams”, konstatuojanti, kad adresatas atsidūręs už tautosbendruomenės ribų. Tačiau itin pažymėtina 1895 m. varianto pabaiga, kuriosvėlesniame tekste nebėra: Štai užbaigiau raudą, ir skausmas suspaudė Krūtinę erškėčiais baisiais; Nes giesmę rūstingą kaimynai išgaudė, Ir džiaugias iš jos pašaliais. Kam ranką pakėliau ant savo akies? Aptemusios!… bet gi vis savo! Dėl ko? Ar ant jos neturėjau širdies? Ar mano ji meilę užgavo? Gailiuos! Tai ligonis! Jam reikia sakytį, Jog serga… Vienok patyliu!.. Bet žodžiai ištrūko, ir jų sulaikyti Nenoriu, ar jau negaliu. Čia dar esama jausmo, kad anoji dvarininkija yra savosios tautosdalis, tik išsigimusi, skaudžiai išduodanti bendrą tėvynę. Pro skaudžiąrūstybę čia dar švysteli lyg ir vilties kibirkštis. Labai būdinga 1895 m.pastaba eilėraščio pabaigoje: Sergėk mane, Dieve, kad norėčiau pažeminti ir atstumti diduomenę!Gerai suprantu jos morališką intėkmę ir galę: ne esmi iš principo jospriešu. Eilės man bėgo pačios, nenoromis. Vėliau šių išlygų nebelieka. Dvarininkija jau buvo apsisprendusilenkiškosios tapatybės naudai. Antagonizmas ėmė įgauti vis aštresnį pobūdį(kovos bažnyčiose, intrigos Vatikane), pagaliau jis perėjo į karinę plotmękuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, prieš kurią dvarininkai pakėlėranką. Ir tuomet Maironis tarė jau ne satyros, o kovos šūkio žodį: Gana lietuviškos kantrybės! Ginkluota kelkis, Lietuva! „ŽeligovskiuiVilnių pagrobus” Toks buvo istorinio kelio finalas. Bet grįžkime į XIX a. pabaigą,į satyros „Dėl išrinktųjų” parašymo laikus. Dvarininkijos lenkėjimas iratsimetimas nuo Lietuvos buvo jau labai toli pažengęs, ir Maironis taimatė. Bet A.Jakštas dar parengia kreipimąsi į kilmingąją jaunuomenę irgauna ryžtingą atsakymą „Niekados!” Ir vis dėlto Maironio poemose šismotyvas vis dar sugrįžta – Jaunojoje Lietuvoje, Z nad Biruty. Šalutinėjesiužeto linijoje jis traktuojamas satyriškai, bet pagrindiniuose poemosveiksmo mazguose iškyla vis tuo pačiu pavidalu, kaip buvo poemoje Tarpskausmų į garbę: valstiečių kilmės jaunuolis, Atgimimo veikėjas, pamilstadidiko dukterį ir yra jos pamilstamas, bet juos išskiria luominiaibarjerai, paskui – herojaus mirtis. Bet taip laimimas aristokratų giminėsir kilmingosios mylimosios atlietuvėjimas. Dvasioje glūdėjusi svajonė,turinti pakankamai apčiuopiamą autobiografinį pagrindą (emocinis ryšys sugrafaite Marija Tiškevičiūte), maitina poetinę vaizduotę tuo, kas realybėjeišgyventa nepilnai ir netobulai ir kas mene iškyla labiausiai geidžiamaispavidalais. Kalba kaip kultūrą integruojantis veiksnys poetinėje vizijojeyra nenuneigiama sąlyga. Lietuviškai kalbantys ponų rūmai įsijungtų įlietuvių kultūros visumą su savo puošniais pastatais, aristokratiškabuitimi ir vakarietiška civilizacija, su turtais ir ryšiais imperijosaukštuomenėje – visa tai atpirktų istorinę diduomenės praradimo skriaudą irpastatytų lietuvių tautą viename lygmenyje su kitomis Europos tautomis.Tokiomis idealinėmis vizijomis baigiasi trys minėtos poemos. Tačiaunetrukus vis dėlto atėjo prablaivėjimas. Dar kartą prie sulenkėjusiosbajorijos grįžtama Raseinių Magdėje (1909), bet čia ji traktuojama tikpašaipiai, tik konstatuojant bajorijos istorinį kelią, vis tolstantį nuolietuvių tautos atgimimo, savarankiškos, modernios istorinės būties. Poemospabaigoje galutinai atsisveikinama su nuklydusia tautos dalimi: Dabar jų tėvynė – Ne mūsų tėvynė! Jų norai – ne mūsų sapnai! Į valstybingumą jau eina valstietiška tauta, neieškantisąjungininkų kituose luomuose (Mūsų vargai, 1920). Herojaus mylimoji DanutėStaigvilaitė, nors ir bajoraitė, neteikia savo kilmei jokios reikšmės irdalyvauja grynai valstietiškos tautos programoje. Maironio meninis pasaulėvaizdis aprėpia svarbias žmogaus ir tautosbuvimo sferas. Poetas suvokia jas savame istoriniame laike, o kartupraskleidžia jų universaliąsias prasmes. Maironio poezija toli prašokasavojo laiko prozos prasmių lauką, apimdama dramatišką žmogaus dvasiosgyvenimo visumą, o jai išsakyti suranda tinkamus literatūrinius pavidalus,kurie buvo nauji jo kūrybos laiku ir reikšmingi tolimesnei lietuviųliteratūros plėtotei. Lyrikos formos. Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas irpradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuonaudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija (K.Nastopka). Jissukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių, mūsų literatūroje irgiturinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Tą patį galima pasakyti apie satyras –juvenališką satyros tipą, kur kalbantysis aš sarkastiškai aptaria adresatą– adversarijų. Su Maironiu siejasi galutinis lietuvių eilėdarojesilabotonikos įsigalėjimas ir ištobulėjimas, metrinių formų įvairovėssukūrimas (J.Girdzijauskas). A.J.Greimas čia dargi įžvelgia „savotiškąkultūrinę revoliuciją, atsiskyrimą nuo lenkų kultūros nebe ideologinėje, oformų pakopoje”. Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių,atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir pastoviassakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yraryškiausias Maironio stiliaus bruožas, kurio fone didelio ryškumo įgaunaretkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai. Poemos. Labai ilgam į lietuvių literatūrą įėjo Maironio sukurtaslyrinės poemos modelis, geriausiai realizuotas Jaunojoje Lietuvoje (1907).Jos pirmasis variantas buvo Tarp skausmų į garbę (1895). Tai romantinėpoema, tačiau ne baironiška, vaizduojanti ne egzotišką ir romantiniunepaprastumu apgaubtą pasaulį, bet poeto gyvenamąjį metą, jo žmones,siekius ir problemas. „Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o nekuriuos dalykus gyvai iš man žinomų atsitikimų”, – rašoma poemos Tarpskausmų į garbę pratarmėje. Poemos parašytos jau visuotinai įsigalėjusiorealizmo epochoje, bet realistinė proza labiausiai domėjosi kritiškupožiūriu į savąjį laiką, o Maironį įkvėpė stiprėjančios tautinės kultūrosreiškiniai, tautos atgimimo idealai ir jų realizavimo pastangos. Poemųcentrinės figūros – jaunoji inteligentija, „moksliškai apšviestajaunuomenė”, poemos protagonistas – „tautų pavasario” veikėjas, sąmoningaigyvenantis dabartyje taip, kad ji subrandintų trokštamą ateities vaisių.Romantinį pobūdį šiai figūrai suteikia heroizavimas, veiklos ir išgyvenimųnepaprasto intensyvumo, reikšmingumo, sprendimų dorovinės vertėspabrėžimas. Herojus vaizduojamas tik iškiliausiais gyvenimo momentais, kaiatsiskleidžia jo emocijų jėga, valios tvirtybė arba polėkių kilnumas.Tačiau herojaus veikla ir išgyvenimai dar neišsemia jo charakterio turinio,kurį papildo peizažai, įterptinės giesmės, liepsningi autorinės kalbosaforizmai. Poemos herojus subjektyviai labai artimas autoriui – negalimaišskirti herojaus iš viso lyrinio poemos srauto, kur jo monologai susipinasu paties poeto svarstymais, o gamtos vaizdais pagrįstos metaforos,charakterizuojančios herojaus būsenas, susilieja su bendru gamtovaizdžiųūpu. Bet ir kiti veikėjai beveik ištirpsta poemos lyrizme – tematomi jųkontūrai, vienas kitas portreto ar aplinkos bruoželis, vos nužymėtasituacija, pasigirsta retkarčiais tariama replika. Jų vidinė esmėatsiskleidžia tik visos poemos peizažų, himnų, lyrinių refleksijųkontekste. Poemos kompozicinio vientisumo pagrindas yra bendras visamkūriniui lyrinis impulsas, kuriam pajungti ir veikėjų išgyvenimai, irprobėgomis nubrėžti fabulos įvykiai, ir gamtos vaizdai. Gyvą emocinęįvairovę jungia viena – mažorinė – tonacija. Jausmas auga ir skleidžiasivisados ta pačia kryptimi: iš kančios į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, oakcentai krinta į šviesiuosius vaizdus; emocinis poemos turinys susiliejasu jos idėjine prasme, kalbančia apie tautos kelią „per skausmus į garbę” –taip yra be išlygų pirmojoje Maironio poemoje. Jos romantinį modelįpraturtino naujasis variantas – Jaunoji Lietuva, iškiliausioji Maironiopoema. Joje kiek sustiprėjęs epiškumas: meninė erdvė prisipildė detalių,sustiprėjo fabulos rišlumas, veikėjai tapo reljefiškesni, aiškiau išsiskyrėiš bendrosios lyrizmo tėkmės. Stilius pakito mimetinio vaizdingumo linkme,prislopo atviras, viską persmelkiantis emocingumas, įvairesnis tapoeiliuotinės kalbos metrinis piešinys. Tokia pati žanro charakteristika iš esmės tinka ir kitoms poemoms– Raseinių Magdei, Mūsų vargams, taip pat lenkiškajai Z nad Biruty. Dramos. Tris istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921 – 1930;Vytautas pas kryžiuočius, 1926; Didysis Vytautas – Karalius, 1930) Maironissukūrė paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu, sukaupęs jose žinias iridėjas, kurios klostėsi nuo pat jaunystės ir kurios jam visados buvobrangios ir reikšmingos. Dramose yra keli gražūs lyriniai fragmentai, betšiaip jos po Krėvės istorinių dramų ir B.Sruogos Milžino paunksmėj liekalietuvių literatūros periferijoje kaip anachronizmas. Toks pat ir libretasNelaimingos Dangutės vestuvės. Istorinėmis dramomis Maironis pabaigė,galutinai išsėmė tą kryptį, kurią pradėjo A.Fromas-Gužutis, ištobulinoM.Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje ir kurios tąsa trečiajame dešimtmetyjenebebuvo prasminga. Kitoks yra Maironio pirmasis draminis kūrinys – Kame išganymas?(1895). Autorius jį pavadino libretu, bet muzikos jam niekas nesiėmėrašyti, išskyrus kelias A.Kačanausko arijas. Atrodo, kad šis libretasnelabai atitiko žanro kanoną: per sunkus jo racionalumo ir loginiųkonstrukcijų svoris. Greičiau kūrinys vadintinas poetine filosofine drama,kuri problematikos ir prasmės universalumu neturi sau lygių to metolietuvių literatūroje (žmogaus gyvenimo prasmė, meilės prigimtis,teisingumas, visuomenės sutvarkymo keliai, mokslinio pažinimo ribos,tikėjimo prasmė ir galia…). Deja, turiniui nesurasta adekvačios poetinėsišraiškos, ir jis didele dalimi liko racionalių išprotavimų lygmenyje. Poeto lemtis. Maironio realioji biografija tęsėsi ilgiau negu joliteratūrinė epocha, pasibaigusi antrosios Nepriklausomybės išvakarėse.Teisybė, po to dar parašyti keli iškilūs eilėraščiai („Lietuva brangi”,„Draugo liūdesys”, „Vakaro mintys”), talentingai sukurtos satyros. Betsvarbiausi literatūriniai įvykiai, vardai, tekstai jau buvo kiti: atėjopomaironinė karta, – taip ją pavadino K.Binkis Vainikuose 1921 m.Atsiribojimą žymėjo neigimo, patyčių, parodijavimo banga. Tačiau netrukusviskas atsistojo į savo vietą. Maironis jau seniai lietuvių literatūrojesuvokiamas kaip klasikinis poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą,kuriam svetima tai, kas liguista, ekscentriška ir paradoksalu. Jo kūrybagali būti apibrėžta klasikinio grožio idealu („taurus paprastumas ir kilniramybė”). Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties poetiškumo simbolis ir kaippoetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius,kuriais tauta mąsto save. Tai retas ir aukštas literatūrinis likimas, kurįnulemia talento ir laiko dermė.