Pasirodžius periodinei spaudai, tiksliau nuo „Aušros“ laikų, mūsų kritika ima sparčiau augti. Ima rastis ir daugiau žymesnių literatūros veikalų. Žinoma, didesni kritikos straipsniai reti, bet ir recenzijos duoda literatūrinės kritikos vaizdą bei nusako santykį tarp kūrėjo ir visuomenės, išryškina principus, keliamas problemas; matyti net kritikos diferencija, tik ne pagal lieteratūrines kryptis, bet pagal visuomenines: liberalinę, katalikų ir socialdemokratų. Pirmoji akcentuoja romantinę Lietuvos praeitį keliančią literatūrą, ypač vertina poeziją, vėliau pabrėžia jau ir estetines pažiūras, puola grubų realizmą. Antroji, šalia praeities momento, tautiškumo, kreipia akis į katalikybės reikalą, laikosi daugiau dogmatinės estetikos. Trečioji nepalanki praeities garbinimui, kelia apskritai daugiau materialistinę mintį, dabarties reikalus, reikalauja knygų „rūsčios įtalpos“, kurios pamokytų kovoti dėl būvio, liaudies ekonominių bei socialinių reikalų, dažnai į poeziją pažiūri neigiamai, reikalauja prozos, realizmo.Mačiulis – Maironis augo savo laiko ir profesijos brandinamas. Stambių ūkininkų sūnus, iš mažens tekalbėjęs lietuviškai, kad geriau pramoktų lenkiškai, rengiančio gimnazijon korepetitoriaus patarimu, imasi lenkų kalbos. Patekęs Kaunan, pasiduoda lenkiškai krypčiai, lietuviškai kalbėti nebelieka progos. Imasi eiliuoti lenkiškai (visa tai sunaikins vėliau pats). Kijevo universitete instinktinė lietuvybė virsta idėja. Jis rašo straipsnį „Novoje Vremia“, gindamas lietuvių kalbos ir mokyklos reikalus. Perėjęs į Žemaičių kunigų seminariją ir būdamas daugiau išsilavinęs už kitus, turi daugiau laiko ir gilinasi į XIX a. pirmos pusės romantikus, rašiusius lenkiškai Lietuvos temomis, pasigeria tos dvasios ir pats rašo Lietuvos istoriją. Sudegina lenkiškus eilėraščius ir ima rimtai „dainuoti“ lietuviškai. Ką tik parašo, draugams patinka, jie pritaiko gaidas, dainuoja, parsiveždami namo, paskleidžia žmonėse, jaunuomenėj. Ir taip Maironis, kaip anksčiau Strazdas, Valiūnas, Vienažindys, darosi tautos dainiumi.
Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė “Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą “Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu. Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos vargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškas ir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”.Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”. „Pavasario balsai“ pasirodė tais pačiais metais kaip ir Žemaitės „Rudens vakaras“ ir Kudirkos „Viršininkai“; beveik tuo pačiu laiku, beveik tuo pačiu laiku, kai savo pirmuosius kūrinius pradėjo spausdinti Bitė ir Lazdynų Pelėda – žodžiu, kai lietuvių prozoje ėmė intensyviai reikštis srovė, vėliau pavadinta kritiniu realizmu. Ankstyvoji Maironio lyrika ir minėtoji kritinio realizmo proza papildo viena kitą ne tik kaip skirtingos literatūros rūšys, apimdamos tikrovę skirtingais aspektais. Šią lyrikos ir prozos koreliaciją sąlygoja ne tik žanrų specifika, bet ir istorinių aplinkybių nulemtas lietuvių literatūros išsivystimas.XIX a. pabaigos realistinė proza davė kritinį savo meto socialinių santykių paveikslą ir tyrinėjo žmogaus charakterio socialinį sąlygotumą. Jos pagrindininis tipažas – valstiečiai ir juos išnaudojančių klasių atstovai: caro valdininkai, dvarininkija. Bet ji nepajėgė apimti platesnių intelektualinio bei emocinio žmogaus gyvenimo sferų, kurti personažų, sąmoningai dalyvaujančių savo epochos visuomeninėje kovoje. Tam jai trūko tinkamų plataus gyvenimo vaizdavimo ir charakterių kūrimo įgūdžių bei tradicijų. Lyriniam tikrovės atkūrimui ankstesni literatūros raidos etapai buvo geriau paruošę dirvą. Be to, lyrika nereikalauja tokio visapusiško įsigilinimo į tikrovę kaip proza – tokio įsigilinimo, kuris galimas tik tuomet, kai bendras visuomenės minties lygis yra pasieęs pakankamai aukštą išsivystymo laipsnį. Šitokių aplinkybių XIX a. pabaigos Lietuvoje negalėjo būti. Tuo atžvilgiu lyrikoje kūrėjo talentas, jo meninė individualybė yra autonomiškesni. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikos žanrus atstovauja ir skelbia idealus, kurių rūšies prigimtis nereikalauja kaip konkretizuoti ir apibrėžti kaip proza. Jutriai atskleisdama paties autoriaus išgyvenimų, idėjų, idealų pasaulį, žinoma, atitinkamai transformuotą ir apibendrintą, lyrika ansksčiau negu proza į lietuvių lieteratūrą įvedė sudėtingą ir daugiapusį charakterį ir taip kompensavo istoriškai sąlygotus prozos netesėjimus.Su Maironio ankstyvąja peozija į lietuvių literatūrą tad ir įžengė gilios, turtingos prigimties žmogus su emocinio gyvenimo pilnatve ir plačiu intelektualiniu akiračiu, sąmoningai įsitraukęs į savo epochos visuomeninę kovą, tiksliau – į tautinį sąjūdį. Tai vienas iš pagrindinių Maironio istorinių įnašų į lietuvių literatūrą. Norisi pažymėti, kad Maironio ankstyvoji poezija, nulemta savo krašto ir savo laiko sąlygų, drauge išreiškia bendresnį dėsnį, būdingą ir kitoms atitinkamo laikotarpio Vidurio ir Pietryčių Europos literatūroms, susijusioms su „tautų pavasario“ epocha. Visos jos žadino ir formavo nacionalinę sąmonę, skatino kovoti už savo tautos kultūrinę, o vėliau ir politinę laisvę. Išryškėjo ir būdingos ano meto literatūros temos ir idėjos: poetizuojama praeities buitis ir laisvės kovų heroika, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Žinoma, kiekvienoje nacionalinėje literatūroje šios bendrosios tendencijos reiškėsi savitai, priklausydamos nuo istorinių atitinkamos tautos vystymosi sąlygų ir nuo jos literatūrinių tradicijų. Tie patys tematiniai ir idėjiniai motyvai, realizuojami skirtingomis žanrinėmis formomis, įgauna savitą koloritą. Tačiau bendriausios tautinių sąjūdžių epochos literatūrų ypatybės visur tos pačios. Tumas Vaižgantas apie MaironįĮ „Pavasario Balsus“ J. Tumas pažiūrėjo gana kritiškai, tik pusei eilėraščių teikdamas poezijos kūrinių vardą, o kitus laikydamas tik iškalba, puikiai atpasakota realia proza, kur sunku kartais atspėti poezijos ribą. Maironį teisingai laiko dainiumi, nes daug jo eilėraščių yra virtę dainomis, daugeliui jis pats davęs dainos ar giesmės vardą, o muzikai sukūrę gaidas. J. Tumas menininko jautrumu gerai atspėjo pačius gražiausius eilėraščius, kritiškai pažiūrėjo ėį patriotinius, rasdamas juose pavėluoto romantinizmo bei sentimentalizmo. J. Tumas teigė, jog Maironio pilietinių motyvų poezija būsianti užmiršta, kitoms aplinkybėms virtus: „Pilietinės temos padarė Maironį populiarų Tautos atgimimo Dainių“, bet tas bus veikiau užmiršta , kitoms politinėms aplinkybėms susidėjus… Jei ugninė agitacija už Lietuvos atgimimą sudarė jam garbingą vietą visuomenėje, tai tik dainomis, tik grynąja poezija jis laikosi pirmykščioje aukštybėje ir laikysis ten dar labai ilgai.“Maironis mėgo vaizduoti gamtovaizdį, tėvynę. Į Lietuvos gamtovaizdį , kaip neatskiriama jo dalis, įsipina garbingos senovės liudytojai: ūžiančios girios, milžinkapiai, apleistos pilys, tarp kalnų dunksantys Vilniaus rūmai… Jie pagilina tą meilės jausmą, kuris poetą sieja su gimtąja žeme, mylima ne tik dėl to, kad jos vaizdai tokie savi, įsipynę į žmogaus sąmonę ir vaizduotę su pirmaisias gyvenimo įspūdžiais, lydėję visus jo žmogiškosios patirties ir brendimo žingsnius, sudarę neatskiriamą jo veiklos ir gyvenimo aplinką, bet ir dėl to, kad toj žemėj gyvos istorinės tradicijos. Joje atsiskleidžia ne tik daarties būtis: ji maitino daugelio praeities kartų gyvenimą, joje dar ir šiandien ryškūs praeities kančių, laimėjimų ir kovų ženklai. Gimtoji žemė pajuntama ne vien kaip stiprus ryšys , jungiąs tautą dabartyje, bet ir siejąs ją su anksčiau gyvenusiomis kartomis. Šis jausmas tampa vienu iš esminių nacionalinės sąmonės komponentų, padėdamas viename krašte gyvenantiems žmonėms suvokti savo istorinio likimo bendrumą. Santykis su tėvyne poetui yra ne vien santykis su jos istorija, su charakteringu jos kraštovaizdžiu, bet taip pat ir su jos kultūra, ryškiausiai jam atsiskleidžiančia kalboje ir tautosakoje. Bet Maironio poezijoje nėra tokių odžių lietuvių kalbai, kokias rašė aušrininkai, o ir liaudies daina beveik niekados netampa jam specialaus išaukštinimo objektu. Vienintelė išimtis – eilėraštis „Tėvynės dainos“, tačiau ir čia poetizuojama ne vien gimtoji kalba ar tautosaka, o jos kūrėjas – liaudies žmogus, „sesutės mūsų“, jas supriešinant su išnaudotojų klasėmis, dvarininkija, „gražiomis“ poniomis“, kurių „akutės melsvos, rankos baltos, bet širdys jų kaip ledas šaltos“.Maironis tautos kultūros reiškinių neabstrahuja nuo jos kūrėjo ir reprezentanto, kuris jam visados yra liaudies žmogus.
Toks požiūris išreiškia vieną būdingiausių progresyvios XIX a. visuomeninės minties tendencijų. Folkloro publikacijos, filologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai – visa tai su nepaneigiamu akivaizdumu rodė, kad vien tik liaudyje, tarp valstiečių, tebėra gyvi lietuvių tautos etniniai pradai, kad tik čia glūdi gyvos kūrybinės jėgos, alinčios reikštis savitos, originalios kultūros formomis. Romantinė lenkų kalba rašytoji XIX a. pirmosios pusės istoriografija teigė, jog lietuvių tautos įnašas į pasaulio tautų kultūros lobyną apsiriboja pagoniškąja mitologija ir su ja susijusiomis valstybinio gyvenimo formomis arba, geriausiu atveju, išsenka drauge su valstybingumo išnykimu, o XIX a. lietuvių nacionalinis judėjimas, atstovaujamas daugiausia iš valstiečių kilusios inteligentijos, teigė tautą tebesant gyvą ir pajėgią savarankiškai kultūros kūrybai.Tokiu aspektu – kaip tautinių savybių saugotoją, kaip tautos kultūrą maitinančių dvasinių jėgų įkūnytoją – Maironis ir poetizuoja liaudies žmogų, visų pirma moterį, tiesiogiai susijusią su kalbinių ir folklorinių vertybių kūryba ir išlaikymu.Maironis savo kūryba teigia objektyvią kryptingą veiklą. Jis neteikia reikšmės svajonėms, nusiteikimams ir jausmams, kol jie neskatina žmogaus veikti ar nesiobjektyvizuoja darbais. Ne subjektyvus dvasios turtingumas, sudėtingas vidinis gyvenimas jam yra žmogaus vertės kriterijus, bet tik tai, kiek žmogus yra aktyvus visuomenėje, savo epochoje.Maironio gamtos jausmas apima plačią emocijų skalę. Tačia išgyvenimų plotis ir prieštaringų jausmų įtampa būdinga ne tik gamtinei, bet visai „Pavasario balsų“ poezijai. Nusiminimas ir viltis, sielvartas ir džiaugsmas, kančia ir laimė – visko kupina šios poezijos žmogaus širdis. Tai turtingos prigimties, stiprių jausmų, didelių užmojų žmogus.Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą. Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.Naudota literatūra:
1. Irena Slavinskaitė „Maironis“. Gyvenimas ir kūryba2. Vanda Zaborskaitė „Maironis“ Antras leidimas3. Aidų leidinys Nr. 7 „Maironis“ Jo gimimo šimtmečiui paminėti4. Internetas