Jeigu neprieštarausite, tai siūlau pakeisti mūsų pokalbio temą ir skirti dėmesį lietuvių literatūros klasikui Maironiui (1862 11 02–1932 06 28). Jaunystėje mūsų poetas studijavo Kijevo universitete, o Jums teko aptikti ir visiems mums svarbių archyvinių dokumentų apie Maironį Kijeve.
Ne vien Maironio, bet ir Vinco Krėvės (1882 10 19–1954 07 07) dokumentų. Radinys buvo tuo labiau džiuginantis, nes Kijevo universitetas Antrojo pasaulinio karo metais juk buvo sudegintas. Laimei, tie dokumentai anksčiau buvo perduoti kažkokiam žinybiniam archyvui ir per karą išliko. Vėliau visas Kijevo universiteto fondas buvo perduotas Kijevo miesto archyvui. Ten ir radau Maironio ir Vinco Krėvės asmens bylas.
1983 m. išėjo iš ukrainiečių į lietuvių kalbą išversta mano knyga Baltai slavų giminaičiai. Tai knygai parašiau naują skyrių Maironio ir Krėvės semestrai Kijeve. Mano vertėjas buvo kalbininkas Bonifacas Stundžia (dabar Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, profesorius – G. Z. past.). Pirmiausia kaip atskiras straipsnis šis mano rašinys buvo išspausdintas žurnale Pergalė, vėliau pateko į minėtą knygą.
1977 m. Vilniuje rusų kalba buvo išleista vienatomė Lietuvių literatūros istorija, kurioje teigiama, kad Kijevo universitete esą dėstymo lygis buvo žemas, todėl Maironis tomis studijomis ir nusivylė… Iš tikrųjų buvo visai kitaip. Tada buvo tokia tvarka: studentas turėjo mokytis pusę metų (preliminarų puskursį), o paskui reikėjo laikyti egzaminus ir stoti į vieną iš trijų skyrių – rusų-slavų, klasikinį arba istorijos. Egzaminai prasidėjo maždaug sausio 20 dieną, o Maironis 1884 m. sausio 19 d. įteikė rektoriui pareiškimą, kad neturėdamas galimybės tęsti studijas universitete prašo grąžinti jam dokumentus.
Taigi Maironis išvis nelaikė egzaminų ir į Kijevo universitetą nė į vieną iš tų specialybių nestojo. Kokios buvo tikrosios priežastys, sutrukdžiusios tęsti pagrindines studijas, lieka nežinoma. Tačiau jis lankė nemažai preliminarių puskursių, klausė ir slavų tautų istorijos paskaitų. Grįžęs į Kauną Maironis parašė istorinį veikalą Apsakymai apie Lietuvos praeigą (1886 m., išsp. 1891 m. Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Vėliau papildęs ir paredagavęs veikalą iki 1926 m. išspausdino 4 kartus – G. Z. past.). Šis Maironio veikalas atspindėjo Kijevo universiteto istorikų požiūrį į Lietuvos istoriją. Nepamirškime, jog tuo metu Kijevas buvo tikras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėjimų centras. Maironis iš Kijevo net atsivežė istoriko Vladimiro Antonovičiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos apybraižas (1877–1878, šis veikalas yra V. Antonovičiaus daktaro disertacija – G. Z. past.). Ši knyga ligi šiol saugoma Maironio muziejuje Kaune, aš pats ją savo akimis mačiau. Visa tai padarė didelį poveikį Maironiui.
Neabejotina, kad Kijevo universitete klausytosios Lietuvos istorijos paskaitos, tame universitete atliekami Lietuvos istorijos tyrinėjimai turėjo gerokai kaitinti lietuvio poeto romantiko kraują. Kas žino, gal Kijeve patirtiems įspūdžiams mes turėtume būti dėkingi ir už kai kuriuos vėliau Maironio sukurtus nemirtingus lietuvių literatūros kūrinius, kurie ne tik veikė, bet ir formavo lietuvių savimonę.
Ar metė šešėlį poetas savo alma mater
Maironiui ir Vincui Krėvei skirtus tyrinėjimus Jūs atlikote dar tarybiniais laikais. Ar per tą laiką nerasta naujų duomenų apie šių mūsų didžiųjų rašytojų gyvenamąjį laikotarpį Kijeve?
Visiškai naujų duomenų, deja, negaliu pateikti, bet yra naujų interpretacijų. Šiandien negalėčiau visai ramiai priimti vieno literatūrologo priekaišto dėl Kijevo universiteto dėstymo lygio tuo laiku, kai ten rengėsi studijuoti Maironis.
Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, žurnale Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos žinynas (Bicķuź Ķąöioķąėüķīæ ąźąäåģiæ ķąóź Óźšąæķč) atspausdinau straipsnį apie Maironį Ar poetas meta šešėlį savo alma mater? Štai toks klausimas.
Ir ką Jūs atsakote į savo paties iškeltą klausimą?
Kad Maironis to šešėlio Kijevo universitetui nemeta. Mums nežinomos priežastys, dėl kurių Maironis 1883 m. Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo tik vieną semestrą. Yra duomenų, kad esą Maironis 1884 m. pavasarį ir vasarą dirbo namų mokytoju H. Žurovskio dvare Samhorodoke. Bet tokio kaimo pavadinimą aš aptikau iškart dviejose srityse. Tai kuris gi iš jų tikrasis Maironio Samhorodokas? Straipsnyje dar kartą analizuojami dokumentai, rodantys, kad Maironis vis dėlto kažkodėl Kijevo universitete nepradėjo pagrindinio kurso. Deja, neatsirado tyrinėtojo, kuris būtų šitai giliau patyrinėjęs.
Taigi straipsnyje analizavau tą situaciją, kiek apie ją galima spręsti iš mums prieinamų dokumentų, išspausdinau jauno Maironio portretą, o pabaigoje pridėjau dviejų jo eilėraščių savo vertimus į ukrainiečių kalbą.
Kokie tai eilėraščiai?
Vienas jų vadinasi Nuo Birutės kalno. Man pasirodė artima jūros tema. Kitas vadinasi Sudie. Jis baigiasi taip: Lig kol alyvos/ Žydės pavasarį baltai/ Ir kolei širdys plaks mums gyvos,/ Manoji plaks vien tau tiktai. Teko kažkur skaityti, kad šis Maironio eilėraštis tapo liaudies daina ir buvo dainuojama net pagal kelias melodijas.
Kai bibliografas prof. Vladas Žukas išgirdo, jog esu pirmasis aptikęs archyvinius dokumentus apie Maironį Kijeve, tai telefonu susirado mane net Kaukaze, kur tuo metu poilsiavau rašytojų kūrybos namuose. Prisimenu, kai tuos dokumentus archyve aptikau, net negalėjau iškart pradėti skaityti: iš susijaudinimo išėjau iš archyvo patalpos į gryną orą, kad nusiraminčiau.
Pagrindinė Maironio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja prof. Vanda Zaborskaitė, kai vieną kartą buvome susitikę Mokslininkų rūmuose Verkiuose, savotiškai net atsiprašė, jog buvo patikėjusi tvirtinimu, esą Kijevo universiteto archyvas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.
Atidavė duoklę Maironiui
Kas Jus paskatino imtis tyrinėti Maironio ir Vinco Krėvės studijų Kijevo universitete laikotarpį?
Matote, tuo metu gavau vienos Lietuvos leidyklos pasiūlymą į lietuvių kalbą išversti ir išleisti mano knygą Baltai slavų giminaičiai. Norėjau tą knygą papildyti nauja medžiaga. Dėl to ir ėmiausi tyrinėti Maironio ir Vinco Krėvės buvimo Kijeve laikotarpį. Maironio (Maculevičiaus) byloje atsirado du jo autografai – pareiškimas stoti į Universitetą ir išstoti iš jo, o V. Krėvės (Mickevičiaus) ranka rašytų dokumentų nebuvo. Užtat tenai susikaupę nemažai protokolų, kaip jis laikė egzaminus kartu su kitais studentais. Įdomu, kad tarp tų jo studijų kolegų aš aptikau ir Vasilijaus Ivanovičiaus Maslovo vardą; šio docento paskaitų iš rusų literatūros man pačiam teko klausyti, kai mokiausi Kijevo universitete. Tartum tada neakivaizdžiai – per „ryšininką“ – bendravau su lietuvių klasiku. Deja, apie tai aš sužinojau ir supratau tik po trijų dešimtmečių…
Galbūt paveiktas tos nuotaikos Dnipro leidyklai pasiūliau išversti V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus. Deja, taip ir negavau jokio atsakymo.
Ar įmanoma tokį dainingo, labai poetiško žodžio autorių kaip V. Krėvė adekvačiai išversti į ukrainiečių kalbą? Ar nedingtų visa jo poetinio kalbėjimo muzika? Lietuvių kalba labai paslanki, kai reikia vartoti mažybinius, švelnius ir kitokius poetiniam kalbėjimui būdingus posakius. O kaip ukrainiečių kalba?
Mažybinių formų nestokoja ir ukrainiečių kalba. Šiuo atveju baltų ir slavų kalbos nelabai vienos nuo kitų nutolsta. Taigi dėl V. Krėvės kalbos subtilumo perteikimo problemų nebūtų. Deja, šis mano pirmas bandymas tartis su leidykla nepavyko. Man atrodė labai svarbu ukrainiečių visuomenę sudominti Vinco Krėvės kūryba – iškilus Kijevo universiteto auklėtinis, kuris jame buvo paliktas mokslo karjerai.
Taigi nors sakėme, kad paieškos archyvuose neteikia jokių garantijų, tačiau ir vaikščiojimas valdžios koridoriais juk lygiai taip pat yra be garantijos. Kūrybinis noras ar užmojis – dar ne viskas.
1992 m. buvo minimos 130-osios Maironio gimimo metinės ir ta proga laikraštyje Literaturna Ukraina išspausdinau straipsnį Ant Kijevo slenksčio (Ķą źčæāńüźīģó ļīšīēi), pavyko ten pat įdėti ir kelis savo išverstus poeto eilėraščius. Tarp kitų buvo Išnyksiu kaip dūmas ir labai stiprus, muzikalus eilėraštis Užmigo žemė. Maironis tapo mano tyrinėjimų objektu ir kartu tai buvo bandymas ukrainiečių kalboje rasti atitikmenų, kad skambėtų ne tik pati mintis, bet ir tos minties reiškimo muzika. Juk vis dėlto poezija susideda ir iš muzikos. Kreipdamasis į Maironį ir V. Krėvę sakiau, kad ten, kur jūs kažkada mokėtės, dabar studentai studijuoja jus…
Taigi nors ir nedidelę, bet Maironiui garbinimo duoklę atidaviau.
Poezija ir žemė
Kartais labai svarbu, kad būtų pirmas postūmis susidomėti kitos tautos poetu ar rašytoju. Jums toks impulsas buvo pats faktas, kad Maironis ir Vincas Krėvė studijavo Kijeve. Vadinasi, savo biografijas ir kūrybinius likimus susiejo su šlovinguoju Kijevo miestu, tam tikra prasme tapo ir ukrainiečių kultūros paveldo dalimi. Lygiai taip pat, kaip Tarasas Ševčenka mūsų sąmonėje tapo neatsiejama ir ryškia senojo Vilniaus istorinės ir kultūrinės panoramos dalis.
Aišku, buvo pirmas impulsas. Matote, kartą Rygoje man teko būti teatre prieš prasidedant spektakliui. Pamačiau, jog kai kurie aktoriai nemažai laiko jau buvo scenoje, kad giliau įsijaustų į savo vaidmenį.
Ir dar man atrodo, kad poezija labai susijusi su žeme. Todėl, man regis, ir Maironio kūryboje išliko tam tikrų buvojimo Ukrainoje pėdsakų. Apskritai man pačiam visada labai svarbu pabuvoti, pažvelgti į tą vietą, kur žmogus gyveno, mokėsi. Man atrodo, jog nuo to labai daug kas priklauso.
Apie Maironį ir Vincą Krėvę Kijeve pirmiausia pasiūliau straipsnį vienam Ukrainos žurnalui, kartu paprašiau išspausdinti ir savo eilėraštį, kurį parašiau ta proga.
Taip man Maironio ir V. Krėvės gyvenimas Kijeve virto ir įkvėpimu kūrybai.
Tautos savimonės ugdytojai
Maža pasakyti, kad Maironis ir V. Krėvė atliko vien tik literatūrinę misiją savo tautai. Dar daugiau: jie formavo ir lietuvių tautos sąmonę. Į savo praeitį juk žvelgiame ir šių kūrėjų akimis, nes jie iš kapų milžinų prikėlė mums ne tik praeities didvyrius, bet ir patys tarsi atliko vaidmenį tų senolių, kurie savo tautos vaikams atgaivino praeitį, padarė ją gyvą, apčiuopiamą, artimą, savą.
O kas Ukrainos literatūroje ir gyvenime atliko panašų, drįsčiau pasakyti, net tautos savimonės formavimo vaidmenį? Juk ukrainiečių tautos istorinė patirtis kita, skiriasi nuo lietuvių tautos patirties.
Kita, ir būtent šį vaidmenį ukrainiečiams atliko Vilniuje 1829–1831 metais gyvenęs Tarasas Ševčenka. Tai buvo pirmas europietiškas miestas, kuriame jam teko augti ir auklėtis. Vilniaus laikotarpis Taraso Ševčenkos gyvenime nepaprastai reikšmingas. Kad ir štai tokie faktai. Pirmas Pavelo Engelharto buto savininkas Vilniuje, Pilies g. 10, kur su P. Engelharto šeima kartu gyveno ir T. Ševčenka, buvo Vilniaus Katedros kapitulos prezidentas, vadinasi, katalikų tikėjimo žmogus. Namo Didžiojoje g. 23 (posesija 207) savininkas Percovič Kliačka buvo žydas. Daugiakultūris, daugiatautis, įvairių religijos atstovų Vilnius jau savaime kiekvieną šiame mieste gyvenantį mokė didelės tolerancijos ir pakantumo.
T. Ševčenkos Vilniui skirtame eilėraštyje, kuris prasideda žodžiais Vilniuje, šlovingame mieste…, rašoma apie praeitį, universiteto studentą, kuris pamilo žydaitę. Istorija tragiška: žydaitės tėvas užmuša nepageidaujamą jaunikį. Poetas atstovauja krikščioniškajam tikėjimui, tarsi tos miesto dalies Pilies gatvės pradžios gyventojas, kur bene 12 namų priklauso Katedros kapitulai. Tačiau poetui teko gyventi ir 207-osios posesijos name priešais Rotušę, kuri priklauso žydams. Žmogaus sąmonėje visi šie dalykai nedingsta be pėdsako.
Man ne sykį yra tekę kartoti, kad T. Ševčenkos biografijos traukinys, riedantis iš Ukrainos į Peterburgą, per trumpai buvo sustojęs Vilniaus stotyje. Tuo noriu pasakyti, kad T. Ševčenkos biografijos tyrinėtojai pernelyg maža dėmesio kreipė į poeto Vilniaus mieste gyventąjį laikotarpį. O juk poetas čia gyveno beveik dvejus metus ir šis jo gyvenimo laikotarpis paliko labai žymų pėdsaką jo asmenybei formuojantis ir vėlesnių įvykių metu.
Per poetus pažįstame, kas yra tėvynė
Kaip Jūs manote, kodėl vis dėlto T. Ševčenkos biografai į poeto Vilniaus laikotarpį per mažai kreipė dėmesio?
Visų pirma dėl to, kad apie tą jo laikotarpį turėta per mažai žinių. Vyko 1831 m. sukilimas, buvo daug sumaišties. Man pavyko aptikti daug labai įdomių ir naujų žinių. Tai ir jau minėto Vilniaus universiteto muzikos dėstytojo, vokiečio iš Silezijos, kompozitoriaus Frydricho Atcės (Atze) koncertai Vilniuje, pagaliau ir tai, kad iš Varšuvos atvykęs dailininkas Franciskas Lampi nutapė P. Engelharto žmonos Sofijos portretą. Čia mano atribucija, išliko tik to vaizdo nuotrauka. Būdamas Varšuvoje specialiai domėjausi kitais to autoriaus darbais, apie tai esu rašęs Ukrainos spaudoje. Vilnius patyrė intensyvią meninę ir kultūrinę apykaitą su Vakarų Europa.
Kartą net skaičiau pranešimą Vakarų Europos menas tranzitu per T. Ševčenkos Vilnių. Teko sutikti ir pavardes dailininkų, kurie mokėsi Ukrainos miesto Kremeneco licėjuje. Šią įstaiga aptariamu metu kaip tik ir kuravo Vilniaus universitetas. Iš Kremeneco studijuoti į dailės akademiją studentai buvo siunčiami su Vilniaus universiteto rekomendacija. Beje, Kremeneco licėjus buvo uždarytas po sukilimo 1832 m. kartu su Vilniaus universitetu. Visa tai siejasi su erdve. Štai kodėl tyrinėtojas, kuris nori giliau sužinoti apie tiriamą asmenį, visada turi pabuvoti jo gyventoje vietoje.
Dažnai kartojamas chrestomatiniu tapęs Volfgango Gėtės pastebėjimas: jeigu nori pažinti poetą, keliauk į jo tėvynę.
Man regis, yra ir šios minties tęsinys, bent jau aš pats rašiau: jeigu nori daugiau sužinoti apie šalį, pasižiūrėk, ką apie ją yra rašęs jos poetas. Man yra tekę rašyti skyrelį Baltarusių poetai apie Vilnių. Rašiau ir apie tai, kaip Tarasas Ševčenka tremtyje sapnuoja Vilnių – taip juk ir buvo. 1857 m. jis rašė savo draugui Zaleskiui, kad Vilnius atsiminimais brangus mano širdžiai. Būtent šiuos T. Ševčenkos žodžius ir siūliau rašyti į atminimo lentą, kuriai geriausia vieta būtų Didžiosios g. 23 namo sienoje (geriausiai išlikusi pastato dalis yra kieme) ir specialistai parėmė mano išvadą.
Poetų mintimis ir jausmais vėliau gyvena ištisos tautos, išgyvena tuos pačius jausmus.
Žmogaus gyvenimas susideda vis dėlto iš kasdienės buities, o įkvėpimo akimirkas gali duoti pirmiausia poetai.
Ar mūsų laikai palankūs poezijos mūzai? Kai reikia rūpintis duona kasdienine, jambas su chorėju sliūkina į pašalį. Ar ne taip?
Tačiau kai žmogus kasdieniškos duonos atsivalgys, pavargs nuo pilkos kasdienybės, tai ko jis griebsis – poezijos duonos. Juk ne vien skrandis, bet ir širdis svarbu. Argi ne taip?
Sunku į Jūsų klausimą atsakyti, tačiau poetų knygos Vilniaus knygynuose nėra pačios perkamiausios. Poetams sunkus laikas.
Gerai, kad bent suvokiamas poetų reikalingumas. Jeigu yra poezijos knygų, vadinasi, suprantama ir poetų vertė. Juk poezija visada lieka vertybe iki pareikalavimo. Yra rusų poeto eilutės: Ļīźą ķå ņšåįóåņ ļīżņą,/ K ńā˙łåķķīé ęåšņāå Ąļīėėīķ,/ Ńšåäü āńåõ ėžäåé ķč÷ņīęķūõ ńāåņą,/ Įūņü ģīęåņ, āńåõ ķč÷ņīęķåé īķ.
Aukščiausiai pakilęs stovi Kazimieras Būga
Ir pabaigai, aišku, neišvengsite klausimo apie Lietuvių kalbos žodyno dvidešimt tomų, kuriuos lietuvių kalbininkai ir žodynininkai pagaliau per šimtą metų sugebėjo išleisti. Kaip Jūs, žmogus, esantis lietuvių tautoje, bet kartu sugebantis matyti ir iš atokiau, vertinate šį šimto metų lietuvių tautos projektą?
Lietuvių kalbos žodyną reikėtų vertinti žvilgsniu, kuris sugebėtų pakilti gal net virš šios mūsų kartos interesų ir aprėptų daug plačiau. Gal net viso pastarojo tūkstantmečio žvilgsniu: nuo pirmojo Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo 1009 metais iki dabarties. Tik taip.
Man teko matyti Lietuvių kalbos žodyno pabaigtuvėms išleistus plakatus, kuriuose mačiau surašytus Žodyno redaktorių, vėliau atsakingųjų redaktorių ir vyriausiųjų redaktorių pavardes. Pradėta nuo 1941 m. išleistojo T. 1 ir jo redaktoriaus Juozo Balčikonio. Manau, kad tai per mažai ir net visiškai nepakankamai, nes virš visų aukščiausiai pakilęs stovi Kazimieras Būga. Jis yra Žodyno pradininkas ir būtent Žodynas buvo viso jo gyvenimo darbas.
Bendras leksikografinis K. Būgos sumanymas pasirodė besąs toks platus, kad netgi įgyvendinus šiek tiek siauresnį variantą (pateikti bendrinės kalbos žodžiai, tarmybės ir istorinių raštų kalba, tačiau be tikrinių vardų) tie 20 Lietuvių kalbos žodyno tomų neturi sau lygių visoje posovietinėje erdvėje.
Toks yra mano požiūris, kuris gal ir skiriasi nuo įprasto. Bet tai jau galėtų būti atskiro pokalbio tema.
Ačiū, Profesoriau. Neabejoju, kad Jūsų požiūriui pritars daugelis mūsų skaitytojų.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas