Maironis-poetas romantikas

-1-

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maaciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.
Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.
Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A.. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis la

aikas”), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.
Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė “Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą “Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo

-2-
metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.
Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos vargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas &##8211; romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškas ir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”.
Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.
Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš ne

egausių šio laikotarpio jo eilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”.
Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.
Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

Maironio tėviškė Pasandravyje, Raseinių rajone
-3-

Taip niekas tavęs nemylės

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!
Tą įstabią, slaptąją galią,
Kuria į dausas jojo dvasia neši;
Vėl dega jam norai atšalę !

Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, –
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe !

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato ;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros,
Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą,
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.
-4-

Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi:
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka
Iš liaurų va

ainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta t ė v y n e!

Šiame Maironio eilėraštyje, kaip ir kituose panašaus pobūdžio kūriniuose, aprėpiami du dalykai: lyrinio subjekto jausmai bei požiūris, ir tėvynė, nes tai jai šie jausmai ir žvilgsniai skirti. Lyrinis vyksmas yra paremtas argumentų pateikimu norint išreikšti ir pabrėžti lyrinio herojaus jausminę ir dvasinę būseną, santykį su tėvyne.
Romantinė meilė eilėraštyje idealizuojama, kalbama apie numylėtosios ypatingumą. Ji nepaprasta, nes vienintelė sugebėjo pavergti lyrinio herojaus širdį ir jauną poetą įkvėpti kūrybai.
Maironis kurdamas atsimena ir gilinasi į tai kas jau patirta, išgyventa ir iškentėta. Tačiau rūpinasi tuo, kas laukia Lietuvos ir kokia jos ateitis, stengiasi kelti tautinę lietuvių savimonę.
Jis suprato, kad meilė keičia žmogaus gyvenimą. Dėka jos lyrinis herojus vėl pradėti tikėti norų išsipildymu („Vėl dega jam norai atšalę“), kalba apie naujų pasaulių galimybę tame pat įprastame pasaulyje („Ir naują pasaulį jis mato“).
Tačiau ir mylimoji, ir jos įkvėptas jausmas siejamas su skausmu. Tėvynė yra raginama atsiminti lyrinį subjektą ir kitus, kurie dėl jos yra pakėlę kančių, atlikę kūrybos žygdarbių.
Meilės tėvynei įkvėptas žmogus tampa nelyginant sakralus, juk įkvėpimas vadinamas šventu, o tas šventumas pasirodo pačiame žmoguje. Jo giesme kreipiamasi į visą tautą, siekiama pripažinimo.
Jau pačiame pirmame posme kalba apie liūdesį. Ly

yrinis subjektas kalba tautos vardu ir yra nusiminęs, nes jam rūpi Lietuvos ateitis. Tautai svarbu žinoti ar pavyks atsikratyti carizmo jungą ir, ar tautinis sąjūdis pajėgs sutelkti visų jėgas.

-5-

Įdomi poetinė priemonė yra tai, kad mezgasi neįprastas „jis“-„tu“ dialogas. Tokiu būdu Maironis pateikia konkretų pavyzdį, o tai yra labai svarbu argumentacijai. Be to jis tarsi atsiriboja nuo eilėraštyje teikiamų minčių ir prisiima perpasakotojo vaidmenį, nenorėdamas patraukti carizmo šalininkų dėmesio ir prisiimti atsakomybės dėl netiesiogiai rodomo nepakantumo jų politikai ir tautiškumo skatinimo.

Trakų pilis

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, –
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.
Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną.

Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?

Nutilusios sienos, apleistos visų,
Be sargo, ginklų, be žmogaus!
Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus!

-6-

Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis!
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsia naktį regėjau.

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.

Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.

-7-

Vieta prie Kauno Arkikatedros, kur yra palaidotas Maironis

Lietuva brangi

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

-8-

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Griaudžiai užtraukia “Pulkim ant kelių”,
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Maironis suvokiamas kaip ištisa lietuvių poezijos raidos epocha. Jo kūryba toli peržengia poeto gyventą laikotarpį, o vis naujos skaitytojų kartos vėl prie jo grįžta, atrasdamos joje tai, kas sava ir branginta. Kaip ir nagrinėjamas peizažinis eilėraštis „Lietuva brangi“. Jame aktualios bendražmogiškos temos: Dievas, tautiškumas, gamta, visa tai, kas žmogų domina ir domins visais laikais. Maironis – lyrikas. Jis parašė satyrų, eilėraščių, baladžių. Išleido poezijos rinkinį „Pavasario balsai“.
Nagrinėjama ištrauka atitinka visus jau minėtus tematinius aspektus. Joje kalbama tiek apie Dievą, tiek apie gamtą ir tautiškumą. Paprastasis labiausiai akcentuojamas ir iškeliamas kaip didžiausia vertybė: Tik brangią kalbą tėvų pamynę/Jie mūsų širdis mažai ką riša. Pabrėžia tuo metu sulenkėjusią dvarininkų kalbą. Bet taip pat eilėraštis kupinas meilės gamtai. Gamtą poetizuota epitetais: „puikūs slėniai sraunios Dubysos“, „.juosta juosia žaliąsias pievas“. Maironis gamtą įvardija

-9-

konkrečiais vietovardžiais: Dubysos slėnis, Nevėžis. Šiltas santykis su Lietuvos kraštovaizdžiu. O Dievas čia minimas kaip visa ko kūrėjas,

„.tamsus Nevėžis. banguoja vagą giliai išrėžęs; jo gilią mintį težino Dievas“.
Lietuviškumo esmę geriausiai suprasime atsiminę istorines aplinkybes. Žinoma, kad tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės valdžios. Tuo metu buvo uždrausta lietuviška spauda. Rusai kaip įmanydami stengėsi paimti į savo rankas valdžią. Savo kalbos ir papročių išlaikymas, tai buvo vienintelis kelias lietuvių tautybei išlaikyti.
Eilėraščio erdvė kintanti: vertikalioji ir horizontalioji. Žvilgsnis kyla iš viršaus į apačią ir vėl nusileidžia. Pirmajame posme pabrėžiama spalvinga „dangaus mėlynė“. Antrajame ir trečiajame posmuose poetizuodamos dvi Lietuvos upės ir jų gamtovaizdžiai: Dubysa, Nevėžis. Aišku, Maironis nepamiršta paminėti dvarų sodų. Gamtovaizdžio žvilgsnis trumpam nutrūksta ir pakyla į dangų, į giedojantį vyturėlį, aukštai iškilusį. Jis simbolizuoja laisvę, atgimimą. Ir vėl nusileidžia žemyn, minima bažnyčia, kuri krikščionybėje reiškia „Dievo namai“. Kaip žinoma, baltų pasaulėžiūroje namas atspindi pasaulio medį, kuris yra nedaluma visuma, kuri jungia praeitį, dabartį, ateitį.
Senų ir esamu laikų priešprieša suskaldo erdvėlaivį į dvi dalis: praeitį ir dabartį. Praeitis vaizduojama blogesnė negu dabartis, „Brangi: tiek vargo, kančių prityrei“. Primenant praeities kančias, norima paskatinti gintis, neapleisti nuo senovės likusios kovos, dėl tėvynės tradicijų, kalbos.
Ištraukoje iškeliamos trys vertybės. Pirmoji ir svarbiausia – meilė ir atsidavimas Tėvynei. Praeityje ieško pavyzdžių nacionaliniam sąmoningumui, kovingumui žadinti: „ne veltui bočiai gynė, ne veltui dainiai išgyrė“. Eilėraštis taip pat kupinas meilės gamtai. Ji yra garbinga praeities liudininkė (kapuos didvyriai). Mylima, kad žemėje gyvos tradicijos, kultūra. Ir dar viena vertybė – tautiškumas, kurio saugotoja – moteris. Minimi įvaizdžiai iš liaudies dainų: „O po tuos kalnus sesutės visos/ Graudžiai maloniai dainas ringuoja“.

-10-

Maironis išaukština iš carizmo priespaudos kylančią Lietuvą. Išskiria papročių ir tradicijų savitumus. Kritikuoja sulenkėjusią Lietuvos inteligentiją.

Taigi, Maironis – tai stipri, jausminga, didelių troškimų asmenybė, neretai vieniša, išsiilgusi su kitais jingiančių meilės ir draugystės saitų. Jos santykis su tautinio atgimimo epocha, individualios egzistencijos rūpesčiai, jos kančios ir aukos prasmingumas yra Maironio vaizdavimo objektas.
Dėmesys asmeniniams išgyvenimams, individualiai jų raiškai sieja Maironį su romantizmo literatūra. Jo poezijos žmogus yra romantinio tipo asmenybė:jis amžinai neramus, ilgisi kažko nežemiško, trokšta didžių darbų, poetizuoja kilnius jausmus. Jis jaučia nenuilstamą laiko bėgimą, būties kitimą ir praeinamybę. Jis liūdi, nes tikrovė neatitinka idealų, bet jo kančia yra prasminga, kūrybinga. Maironiui artima romantinė poeto pranašo, tautos vedlio pozicija. Jis stipriausiai, įtaigiausiai išsakė romantišką svajonę prikelti seniai užmigusius amžius, pajusti jų gyvybingą, laisvą dvasią. XIX a. tautinio romantizmo brandintos idėjos Maironio eilėraščiuose ir poemose suskambo su ypatinga menine galia, įgavo klasiškai gražias formas

Leave a Comment