Apie:
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų „karališkųjų“, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo neraštingas, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas, jis nesitenkino dviem ūkiais, todėl už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose „subajorintai“ vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunasis poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis. Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Kijeve naujai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas buvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje „Novoje Vremia“ („Naujasis laikas“), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė Anykščių šilelis, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranauskui savo pirmąją poemą Lietuva, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.
Maironis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu. Čia buvo išspausdintas jo eilėraštis Lietuvos vargas, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove. Vėliau jį pavadino Miškas ir lietuvis, o paskutinėje redakcijoje – Miškas ūžia. Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą (1891), parašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio eilėraščių Ne taip senovės tėvai gyveno pirmą kartą pasirašomas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė įžymusis Maironio eilėraščių rinkinys Pavasario balsai. Po 1905 – 1907 metų revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas.