JONAS MAČIULIS MAIRONIS (1862- 1932)

JONAS MAČIULIS MAIRONIS (1862- 1932)

Maironis kaip poetas lyrikas tvirtai įėjo į lietuvių tautos, kultūros lobyną, savo visuomeninės tematikos eilėraščiais jis žadino tėvinės meilė, kėlė nacionalinio išvadavimo viltis. Jo eilėraščiai kupini gilų pergyvenimų ir nuoširdaus lyrizmo. Jam budinga stipri emocinė jėga, romantinis veržlumas, klasikinis paprastumas bei aukštumas.
Jonas Mačiulis pasirašinėjęs Maironio slapyvardžių, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buvusioje Raseinių apskrityje, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai mokėjo ir lenkiškai .
Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs leenkų kalbos 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją. Rašyti pradėjo mokydamasis Kauno gimnazijos šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalbą.
Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetu Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūrybą , kuri padarė jam didelę įtaką : romantinis patosas (netvarka), praeities tematika tapo tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.
Baigęs gimnaziją(1883 m.) , Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros.
Metus laiko studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat ir savo, įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884 m.).

Maironis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas “AAušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos varpas”.
Dvasinėje seminarijoje Maironis dar labiau susipažino su lenkų literatūrą. Jos veikiamas jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją. Šių studijų vaisius buvo išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija arba apsakymai apie Li

ietuvos praeigą” (1891 m.), parašyta Zanavyko slapyvardžiu.
Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888 m.), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. Po vienu iš negarsių šio laikotarpio jo eilėraščių pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis . Betinis talentas vaisingiau prasiveržė Maironiui profesoriaujant Kauno dvasinėje seminarijoje (92-94 m.) ir Peterburgo dvasinėje akademijoje (94- 09 m.). tuo laikotarpiu pasirodė žinomas Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”. Tais pačiais metais išėjo iš spaudos ir Maironio, pasirašančio St. Garnio slapyvardžiu poema “Tarp skausmų į garbę”, po kelerių metų žymiai poeto perredaguota ir pavadinta “Jaunąja Lietuva”.
Nepriklausomos Lietuvos metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kuri laiką jis profesoriavo Kauno universitete dėstydamas be kitų dalykų ir pasaulinės literatūros kursą. Šio laikotarpių parengė naujus, papildomus “Pavasario balsų” leidimus, baigė poemą “Mūsų vargai” sukūrė keletą baladžių (“Jūratė ir Kaastytis”, “Čičinskas”), tris istorinės eiliuotas dramas (“Kęstučio mirtis” , “Vytautas pas kryžiuočius”, “Vytautas karalius”, “Libreta”). Mirė Maironis 1932 m. birželio 28 d.
“Pavasario balsai” pasirodė 1895 m. Maironio poetiniai idealai formavosi veikiant ne realistinei, o romantinei literatūrai.
“Šiame kontekste yra skelbiama individo laisvė (.), o konkrečios istorinės sąlygos Lietuvoje vertė individą aukotis. Šių dviejų orientacijų susidūrimas kėlė unikalią poetinę jauseną, (.) kuri reikalavo konfliktuotesnio prieštaringesnio kūrinio pasakojimo”.
Pirmieji “Pavasario balsų” eilėraščiai jau atskleidė visą Maironio programą. Šiuose eilėraščiuose jau buvo viskas, už ką kaip vertiname poetą ir ai
iškiai suformuluotos kilniuos idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas.
Jonas Mačiulis – Maironis buvo plataus literatūrinio išsilavinimo žmogus, gerai pažinęs pasaulinės literatūros klasikus. Jo asmeninėje bibliotekoje yra knygų rusų , lenkų, lotynų prancūzų, vokiečių kalbomis. Maironis mėgo savo gimtąją kraštą – Lietuvą. Maironis buvo įvairiapusis, prieštaringas žmogus, jautrios sielos kupinas žmogiškų jausmų ,nesvetimas draugystei ir meilei. Jis gilinosi į teologiją, ypač į bažnytinę teisę.

“DAINA”
Už Raseinių, ant Dubysos, Teka saulė, teka;Geltonplaukės puikios visosŠneka ten, oi šneka. ***Po rasas kasas šukuoja, Saule jas džiovina, Kai užgeda, uždainuoja, Širdį taip griaudina. ***Aukštą dangų pamylėjo, Blaivią jo skaistybę;Sau akys išsižavėjoMėlyna gilybė. ***Akys blaivios, gelsvos kasos, Širdis, oi, nešaltos; Aukštas ūgis, kojos basos, Nuo rasų taip baltos.***Bet kodėl jos, žalią rūtąLaistydamos, liūsta?Ko, dainuojant joms Birutę, Ašaros nedžiūsta?***Kaip nedžiūtų, taip nežūtųTiek jaunų berneliųKad be laiko tiek nebūtųBe vilties našlelių!***Daugel žūva, daugel pūva, Kas apverks jų dalį?Už Uralo, žemės galo:Ne po savo šalį.

Leave a Comment