maironis

MAIRONIS

Pasandravys ir Bernotai rymo lygumoje, vietomis išraižytoje vaizdingų, krūmokšniais ir medžiais apaugusių upelių. Pro Pasandravį teka Sandrava, kitapus Bernotų sodybos – už keliuko ir lauko, durpingą anuomet vandenį į Dubysą plukdė Luknė. Pavasarį žiedai margai išpindavo upelių krantus, padabindavo gėlių vainikais lankas. Aukštai į dangų pakildavo artojų palydovai vieversiai. Toli, kiek akys užmato, driekėsi laukų žaluma, virš galvos plytėjo svaigiai mėlynas dangus.

Jonas Mačiulis – Maironis gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėėviškė – netoliese esantys Bernotai.

Po Mačiulių stogu visa, kas lietuviška, buvo šventa. Aleksandras Mačiulis savo vaikų nelepino ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško.

Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi laisva, nerūpestinga Maironio vaikystė. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į,Kauno gimnaziją.

Apie Maironio mokymasį Kauno gimnazijoje Vaižgantas rašė: “<.> rėėžimas buvo smarkus, negailestingai draudė bet ką lietuvišką ir taip tai sugebėjo daryti, jog nyko mokiniuose bet kas ideališka. Mačiulis per visą laiką lietuvis lieka tik įgimtuoju savo instinktu. Paviršutiniškai jis, kaip ir visi kiti, surusėjęs arba sulenkėjęs. <.> Patekęs į

miestą, kur kultūros kalba buvo lenkų kalba, o mokslo kalba rusų kalba, Mačiulis visai pasiduoda tam krypsniui ir lietuviškai su bet kuo pasikalbėti nebėra progos.” Gimnazijoje Maironis, kaip irkiti lietuvių vaikai, atsidūrė ant pavojingos ribos. Lašas po lašo, ir galėjo ateiti toks laikas, kai pasidarytų gėda lietuviškos kilmės, kai, Maironio satyrų žodžiais tariant, suviliotų šilta pastogė, aukso nauda. Šitokiomis istorinėmis aplinkybėmis pats gyvenimas poetui iškėlė alternatyvą: eiti pasroviui ar ieškoti kitų kelių.

Gražių, kilnių darbų troškulys pakirdo Maironio sieloje anksti, dar mokymosi gimnazijoje metais, kai širdis prisipildo miglotų svajonių ir idealizmo, kai aštriai išgyvenami idealo ir realybės disonansai.

Romantiškos, kilnios Maironio galbūt pirmiausia sutapo su mintimis apie kunigystę. Jaunam žmogui čia vaidenosi pasišventimas kitų labui, būdas pabėgti nuo varginančios kasdienybės, to šurmulio, kuuriam atseit yra pasmerkta žmogaus būtis.

A.Vytarto veikiamas, J.Mačiulis buvo nutaręs po keturių gimnazijos klasių stoti į Kauno kunigų seminariją.

Netikėtai užprotestavo tėvas, liepdamas sūnui baigti visą gimnazijos kursą. Be to, Maironį stipriai patraukė literatūra.

Mokslas gimnazijoje artėjo į pabaigą, kai kunigystei iškilo dar viena kliūtis – J.Mačiulis pamilo. Šio pirmojo jausmo jis niekada nepamiršo.

Gimnaziją J.Mačiulis baigė 1883 metais dar kankinamas abejonių ir, norėdamas galutinai apsispręsti, vengdamas pašalinio įsikišimo, išvyko į Kijevo universitetą studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete, kur jį “mąsino literatūros mokslas”.

Maironio nacionalinė savimonė Kijeve brendo labai sp
parčiai. Jis jau žinojo išėjus “Aušrą”, pirmąjį nelegalų lietuvių laikraštį. Šiame mieste jam kyla sumanymas ir pačiam ką nors nuveikti: Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia (“Naujasis Laikas”), prisidengęs Narodnyj učitel (Liaudies mokytojo) slapyvardžiu, jis paskelbia žinutę, kurioje atkreipiamas į beteisę lietuvių padėtį, rašto, kultūros varžymą.

Aiškiai suvokęs, kad nuo šiol aukščiausia jo gyvenimo idėje taps tėvynė, Maironis skubiai paduoda pareiškimą ir 1884 sausio mėnesį iš universiteto išstoja. Vasaros pabaigoje grįžta į Lietuvą ir vyksta į Kauną, kur priimamas į kunigų seminariją. Kunigo profesija duos jam teisę gyventi ir darbuotis tarp tautiečių. Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A.Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė “Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A.Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Širdyje Maironis jau buvo poetas. Netrukus eilėraščių posmai taps jo veiklos arena.

Pirmieji mokslo metai Kauno kunigų seminarijoje mebuvo sunkūs: baigęs visą gimnazijos kursą J.Mačiulis jautėsi pranašesnis už bendro likimo draugus. Tokiomis sąlygomis susidarė galimybė grįžti prie Kijeve kilusio sumanymo ir imtis rašyti Lietuvos istorijos apybraižą. Maironis kantriai dirbo ir 1886 metais ji buvo baigta.

Maironio “Lietuvos istorija” pirmą kartą buvo išleista 1891 metais pavadinimu “Apsakymai apie Lietuvos praeigą”. Vliau ji buvo pakartotinai publikuojama.

Maironis priklausė slaptai seminarijoje veikusiai savišvietos kuopeliai, kurios nariai domėjosi lietuvių nacionaliniu judėjimu, skaitė “Aušrą” ir kitą draudžiamą literatūrą.

Pirmasis Ma
aironio eilėraštis vadinosi “Lietuvos vargas” ir buvo išspausdintas 1885 m. 7-8 “Aušros” numeryje.Poetas jį pasirašė pirmu)ju – Zvaliomio – slapyvardžiu. Maironiu poetas pasirašė 1891 metais. Pseudonimas siejamas su Maironiškių kaimu, kuriame gyveno poeto dėdė Arba su kitu – Maironių kaimu, buvusiu netoli tėviškės.

Kauno kunigų seminariją Maironis baigė 1888 metais. Kaip gabiam studentui, jam buvo leista tęsti mokslus Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje.

Per ketverius seminarijoje praleistus metus Maironis galutinai sutirtėjo savo pasiryžimų kelyje.

Maironis suprato, ko vertas lietuvių dainių triūsas sunkaus carinio rėžimo sąlygomis. Pasikeitusių istorinių aplinkybių, kitokios asmenybės sanklodos ir talento skirtingumo dėka jis tvirtai išsilaikė pasirinktame poeto kelyje.

Kaip yra pažymėjusi V.Zaborskaitė, “apie 1888 – 1894 metų J.Mačiulį tegalime pasakyti, kad jis, daug iš savo aplinkos gaudamas ir daug jai duodamas galutinai susiformavo kaip žmogus ir kaip poetas”.

Maironio eilėraščiai skambėjo kaip kovingi manifestai ir kaip ilgesingos dainos, kaip elegijos ir kaip džiugūs pavasario balsai.

Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1892 m. Mairomis pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje dogmatinę teologiją.

Drąsūs jauno dėstytojo žingsniai patiko studentams, ir jis greitai pelnė jų palankumą. Dvejus Kaune praleistus metus Maironis vadino pačiais laimingiausiausiais.

Vos porą metų padirbėjus tėvynėje, 1894 m. Maironiui susidarė proga išvažiuoti dirbti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten prabėgo net penkiolika jo gyvenimo metų.

Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis sparčiai kilo hierarchijos laiptais. Jis perėjo visus profesūros laipsnius. 1895 m. jis vi
ienas buvo lietuvis akademijos profesūroje, kito tada nebuvo.

1903 m. Maironiui buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis už veikalą lotynų kalba “De iustita et iure” (Apie teisėtumą ir teisę”).

1904 m., kai buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nacionalinis judėjimas pakito. Maironio lyrika neteko įkvepenčios pasipriešinimo jėgos. Jos balsas pritilo, joje atsirado susimąstymo nuotaikų, natgi ankstyvo nuovargio ir kartėlio.

V.Zaborskaitė Maironio kūrybos takoskyra laiko 1905 metus: “jų įvykiai sukrėtė socialinę tikrovę ir žmonių protus, paspartino raidos procesą”.

Bet tikrovė keitėsi ne pagal poeto susidarytą modelį, ir tai Maironiui buvo labai skaudu. Poetinė kūryba jautriai atspindėjo šias nuotaikas.

Po ilgų svetur pragyventų metų Maironiui pasitaikė palanki proga grįžti į tėvynę: mirus Kauno kunigų seminarijos rektoriui, jis kviečiamas užimti šio vietą.

Ir štai 1909 m. poetas vėl Kaune, kuriame po milžino Peterburgo taip sava ir jauku.

Seminariją Maironis sulietuvino: lietuvių kalba pamažu tapo dėstomąją.

Asmeniniame gyvenime Maironis buvo budrus: slėpė jį nuo pašalinių akių, nemėgo, kad mokiniai žinotų ko nereikia.

Karo žinia Maironį užklupo besiilsintį tėviškėje. Poetas nenujautė, kad paskutinį kartą regi savo tėvų trobesius. Tėviškė sudegė 1915 metų vasarą.

Dvejus paskutiniuosius metus poetas praleido jau maloniau – Krekenavoje, kir turėjo gerų bičiulių.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui, Maironis vėl Kaune. Čia rado nusiaubtą miestą, seminariją, savo butą.

Dar 1909 m. ką tik grįžęs iš Peterburgo, Rotušės aikštėje poetas nusipirko kapitalinio remonto reikalingą, bet gražaus senoviško stiliaus namą. Maironis jį pertvarkė iš pagrindų. Netrukus pirmajame namo aukšte buvo įsteigta mergaičių ruošos mokykla, veikė skulptoriaus P.Aleksandravičiaus vadovaujama dailės mokykla, vėliau – buržuaziniais metais garsi “Sakalo” knygų leidimo bendrovė.

Pedantiškai mėgęs tvarką, Maironis ir savo butą gražiai prižiūrėjo. Dėja, Po Pirmojo pasaulinio karo čia viskas atrodė kitaip. Kurį laiką Maironio name vekė karo ligoninė, vėliau jame apsigyveno kazierinės armijos karininkai.

Tačiau ir sunkiomis pokario suirutės sąlygomis Maironis intensyviai kūrė. Kritikavo karjerizmą, jaunystės idealų išsižadėjimą, abejingumą.

Maironį lūdino įvairių partijų ginčai, augantis karjerizmas, turtų, prabangos manija.

Maironis buvo prieštaringų nuotaikų žmogus, linkęs netgi į kraštutinumus. Tik juos geležine valia suverždavo tiesiog į klasikinę rimtį ir pusiausvyrą. Bet viduje vis tiek virė aistros. Kartais jos pasiekdavo ugningą įtampą ir išsiverždavo kūryboje, dar dažniau pamažu atslūkdavo. Labai būdingi poetui sentimentaloki jausmai, savotiškas melodramatizmas, jaudinimasis iki ašarų. Ašaros greitai suspindėdavo Maironio akyse.

Jausminga Maironio prigimtis linko į muziką. Artimiausias jo sielai buvo F.Šopenas. Šio kompozitoriaus vardas minimas svajingiausise poemų vietose.

Sielos gilumoje Maironis dažnai jautėsi vienišas, į gyvenimo vakarą – netgi nesuprastas. Jauni modernistai literatai jau giedojo jam saulėlydžio himnus.

1924 m.pradėjęs dėstyti visuotinės literatūros kursą Kauno universitete, Maironis ėmėsi šio darbo, kaip jam įprasta, kruopščiai ir atsakingai. 1926 m. jo skaitytas paskaitų kursas išėjo atskira knyga. Ji sudarė penktąjį Maironio raštų tomą.

Poetą viliojo indų mitologijos gilumas, stebino jų giminystė su pagoniškais lietuvių mitais.

Apie 1925 – 1926 m. Maironis vėl grįžo prie lyrikos.

1926 metai Maironiui, kaip dvasininkui, buvo sunkūs: jis dar karta pasijuto pažemintas. Tais metais vėl atsirado vakuojanti vyskupo vieta, tačiau ir šį kartą Maironis jos negavo.

Kauno senamiesčio gyventojai matydavo Maironį lėtai pereinant Rotušės aikštę, vaikštinėjant Nemuno ir Neries santaka, iš kurios atsiverdavo puikūs gamtos ir miesto vaizdai.

Kaip ir ankstesniais gyvenimo metais, Maironis visomis išgalėmis kratėsi blogos nuotaikos. Maloniai jį nuteikdavo vasara, atostogos, kurių metu senu papročiu lankė įvairiausiose Lieuvos vietose gyvenančius bičiulius. Nėra turbūt Žemaitijoje tokio miestelio, kur Maironio negyventa ar nebūta. Kaip ir anksčia, poeto širdžiai liko miela Palanga.

1929 metais Kaune po ligos miršta Maironio sesuo.

1930 metų gruodžio 17 dieną, lyg nujausdamas, kad laikas ruoštis nemaloniems netikėtumams, Maironis rašo testamentą.

1931 metais Maironį matė “Saulės” gimnazijos tėvų komiteto vaišėse. Tai beveik paskutinieji apie jį užrašyti atsiminimai.

1932 metų birželio pabaigoje, kaip ir kiekvienais metais, Maironis viešėjo Tytuvėnuose, kur atvykdavo švęsti Joninių. Viešnagėje poetas pajuto smarkius skausmus ir sunerimęs grįžta į Kauną.

Dar dienq prieš mirtį poetas turėjo aiškią sąmonę, padėkojo bičiuliams už draugystę.

O už ligoninės langų buvo vasara. Visai greta, kaip visada lėtai ir didingai plukdė savo vandenis Nemunas. Retkarčiais užklydęs vėjelis atnešdavo gerai pažįstamą, mielą jo kvapą. Už upės, Maironio numylėtose Aleksoto pakalnėse, vešėjo kupli birželio žaluma, čiulbėjo paukšteliai. Jau žydėjo ankstyos rožės. Kelios jų, atneštos lankytojų, buvo pamerktos vazelėje ant ligonio spintelės.

Maironis mirė ankstyvą birželio 28 dienos rytą.

Sūnus, kaip ir tėvas, buvo veiklos žmogus: kartą sumanęs ką, tvirtai siekė tikslo. Mėgo konkrečią veiklą, plačius užmojus. Net aukštus mokslus išėjęs, net poetas būdamas, mėgo fizinį darbą, širdyje taip ir likęs valstietis. Ir valandėlę laisvo laiko turėdamas, tuoj puldavo ką sodinti. Mėgo staliaus darbą, varstotą, drožlių kvapą. Parvažiavęs į tėviškę, nesigėdydavo ganyti ar nuėjęs į laukus, pradalgę išvaryti.

Naudota literatūra:

Slavinskaitė I. Maironis K. 1987

Zaborskaitė V. Maironis V. 1987

Leave a Comment