Maironis. Biografija. Kūryba. Reikšmė

by

Jonas Maironis (1862-1932)

[pic] Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuviųkalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, JonasMačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo įKauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje.Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuosbandymus jis sunaikino. Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J.Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinispatosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironiopoezijos savybėmis. Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetąstudijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuojauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. MaironiuiKijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų,taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtakapastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvovienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame tometo rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęsLiaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbosteisių gynimo klausimu. Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis,atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto(vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kaunodvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuometu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė“Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimaslietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą“Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemažasėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metuseminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m.Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvosvargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas –romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškasir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”. Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinęliteratūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M.Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šiųstudijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvosistorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasrašytaStanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslusPeterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jismažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio joeilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironioslapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys“Pavasario balsai”. Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiaubesireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinėsseminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavoKauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūroskursą. Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d. [pic]

[pic]

Maironis – amžinai gyvas poetas

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami,kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jispriklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamasklasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės irvaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinėspeizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kurivėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausiusir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taipužgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdamanemirtingą šlovę. Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis,ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtossuvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi sužemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtospajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantuiir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipiamintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias irgiliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, neŽemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – taivisų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškaišneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsųliteratūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, subūdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri topeizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais irkerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinėLietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemunoramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironiopoezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės irpasididžiavimo jausmus: Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemęapibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniausrūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, įtolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalnoplatumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yrane tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimoženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo. Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažokomponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos,plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūsmiškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, irjos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis: Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi sujudėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiaišaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasisu priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”. Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaipnesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai: Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūraiprasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsųupelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizažeauga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaipkraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtosžaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargękreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintosneįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiaibanguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, giedalakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikinapavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą. Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuviųliteratūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga,skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesiojausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antaipavasaris : Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų,spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margodangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno išpumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukštodangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnasvieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos“dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys –mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžiųmilijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgstapavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliudvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai,kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuviųtautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a.pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdusMaironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūrybojegausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtosLietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai,milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikosšydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kaspažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?”(“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas”

tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikiajėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmisparemti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”,“Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”. Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jiesusiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakųpilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilisapleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitispoetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbingapilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitisvadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsianaktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi irstiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliuvažiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis…”. Tauta praeityje buvostipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis įpraeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas,pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnųplačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiaiužmigę tyli”. Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilniuseilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingasmiestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visosLietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauksgražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi:“Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsųtėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”,“Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijosmomentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešųantplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiaiiškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis,lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galandakirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu perNemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinissiužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatinapriešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primenakarines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę.Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino irdengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tužalioji…” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinępriespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimasširdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas,sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitįgrąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastascarinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis:“Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus,/ Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji…”). Graudžiai lyriškosintonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”,“širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį. Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos: Maironiopoezijos sesutės

AIDA AŽUBALYTĖ

LIETUVIų LITERATūROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO BENDRADARBė

Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis(su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvoskraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jųbuitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias„sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albuminemaniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės priesaloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose:„brangiausė“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) –„meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjųjausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų– mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotosJadvygai Stanelytei).Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su vienaprivataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukasleidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, įMaironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“, XIX ir XX a. pr.nacionalinio judėjimo kontekste.XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio irsesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenėsnariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai.Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuojos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka nemažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninėstarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas

ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savotapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinįįgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iššlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmoneslyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta,kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokiaišsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienijabendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijųšaltinis.Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a.vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas irK. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį irgyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą,ir P. Višinskis, skiriąs jai senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos irP. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles.Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiaibrolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau,su didesne distancija – kaip į brolį.Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo patXIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę-mylimąją.Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o neatsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinėsgyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus irkūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas,ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu. Katalikybei, vyroir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriuartima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką.O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet irneprilygstamas autoritetas.Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savolaikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenoslinkmių.Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei,rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuosetekstuose – originalo interpretacijose.Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putinojau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiausbiografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriškatautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalbaapie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos,šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpiaktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (arsulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiuįtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais irapleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančiogrožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta išMyckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofojepasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka,graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka.Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lygpervedama į psichologiškąją plotmę, o lietuvė-sesutė tampa (panašiai irJ. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimampašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmirštapaskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė-našlelė!“. Vėlesnėje redakcijojeMaironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide –„Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypačmerginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir berneliųdėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuogimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik bebrolių savo“. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ irV. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“.Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetuiir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramosnegu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamupamokymu, o tautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios„Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmonatūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virstaemociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaiteimylėti!“Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yraerotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimosgražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalįnustumiantis net dievus.A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuriasavas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėjevietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jaumaironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika.Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos /Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nesbėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta
lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juosmokslais tamsiais!“ Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai,V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado irpolitinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudarointeligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimųkraštų plotuose“. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijasužsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei,Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemažaskepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdinabedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosiosdemokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, netaip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunkuįsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstųsiekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygųtikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autoriussusilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos.Maironis teisinasi publicistikoje, tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų įgarbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribųgeografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga„pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudiespoeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“. Jįgieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančiostudijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozasapleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais,/Nes traukia jį duona kita. // (…) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, /O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantispašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejoniųklystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei,o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onoslūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, antDubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargųišdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškaipagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lygkareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Irišjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daugjaunųjų ten pražuvo“(2, 45). Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugeliotautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo imasekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozodraugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

Jog Juozo sesuo tai tikra!

Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato!

Ir kaip dar lietuvė karšta!..(2, 410)Vėliau už Motiejaus ištekėjusi Ona ne tik dainuoja prie lopšio lietuviškasdainas, atmindama Dubysos pakalnes ir mergautines dienas, bet ir toliaustebina savo deklamaciniais sugebėjimais – jai artimi brolio pamėgtiDonelaitis, Baranauskas ar Šileris. Į žemės laukų darbus paniręs Marinėsbrolis Motiejus ir jo žmona, geriausio draugo sesuo, ženklina naująją,ateinančią lietuvių kartą: luominiai skrupulai netenka savo vaidmens(lygybė! brolybė!), dėl šalies gerovės nebūtina aukoti asmeninio gyvenimo(taikus darbas savo ūkyje), šalia liaudiškos tradicijos jau nuvokiamas ireuropinio lobyno turtingumas, elgesį lemia nebe saistanti tėvų valia, oindividualus apsisprendimas (Motiejus nenori meluoti sau – meta kunigystę).Nepaisant – šiandienos akimis žiūrint – sykiais vargano poemos estetinioveido, pernelyg schematinėmis vėžėmis traukiamo veiksmo (nors gal kaip tikdėl to), „Tarp skausmų į garbę“ turėjo stiprų idėjinį pagrindą. Toks arpanašus kūrinys buvo būtinas – ir buvo – kaip išsilaisvinančio tautosgyvenimo gairių kūrimas. „Tarp skausmų į garbę“ išsiskiria vyriškų irmoteriškų personažų simetriškumu. Ar tik nebus Marinė pirmas emancipuotosmoters škicas lietuvių literatūroje? Ji padaro stulbinančią muzikinękarjerą, taip suderindama savo meninius potroškius ir tarnavimą didesneitėvynės garbei, pasitenkindama tuo, jog teko mylėti „didį vyrą“, ir daugiauasmeninės laimės neieškodama. Savo užmojais ir rezultatais, dvasios didybeir tvirtumu Juozas ir Marinė nenusileidžia vienas kitam ir sudaro ištieslygiavertišką porą. Ona yra tiesioginė savo brolio Juozo auklėtinė,besilygiuojanti į jį, o po jo žūties tęsianti pradėtąją vagą,nebeišsitenkančią Dubysos pakrančių gamtiškajame peizaže.Tačiau vėlesnėje „Jaunojoje Lietuvoje“ moteriškų personažų galia sumenkusi:lieka svarbus Juozo, kaip savo sesers Onos mokytojo, vaidmuo (pirmosiosgiesmės VII dalis), tačiau pačios Onos saviraiškai nebeskiriama tiekdėmesio. Juozas stengiasi išsižadėti savo jausmų Jadvygai (buvusiaiMarinei) iš dalies dėl jos tėvo, neleidžiančio peržengti luominių barjerų,bet argumentuoja ir taip: „Silpnos moteriškės akies spinduliai… / Svajonėstuščios svetimi sopuliai…“(2, 41). Pačios Jadvygos ištarmės jos ir Juozodramoje nebeišgirstame.Kitas būdas išsiginti savo jausmų moteriai – neįvardinti jų kaip meilės.Juozas, klūpodamas bažnyčioje – ne tiek melsdamasis, kiek mąstydamas apieJadvygą ir matydamas ją nuliūdusią, – teleidžia sau priskirti žmogiškąjį

supratimą ir krikščioniškąjį gailestį, nejučiomis pasiduodamas slopinamamsavajam skausmui, tik įrašytam kitame – moters veide:Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:

Ar buvo tai meilė? Gal ne!

Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas,

Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,

Kaip savo paslėptas dugne!(2, 34–35)Ir Pavasario balsuose Maironis kalba apie brangias moteris, pasitelkdamasbrolio-sesers bendravimo modelį kaip vyro ir moters dvasinio artimumo irbendrumo išraišką. Ir kaip tarpusavio santykius, pasibaigiančiuskulminaciniu „sudieu“. Regis, Maironiui šios krikščioniškosios, kitaisatvejais – tautosakinės, apibrėžtys esti ir priebėga, sykiais gal netpaties suvokta. Kazys Bradūnas savo turimuose Maironio rankraščiuoseatkreipia dėmesį į tai, kad eilėraštis, skiriamas Jadvygai Stanelytei,prasideda „Tu nežinai, graži Jagute!“, o ne, kaip spausdinama raštuose,„daugiau bendrine, kone tautosakine gaida“ „graži sesute!“. „Sesutės“„tautosakiškumas“ matyti 1920 m. Pavasario balsų leidime įdėtojenuotraukoje: trys merginos, kurių viduryje – J. Stanelytė, apsirėdžiusiostautiniais rūbais. Tačiau eilėraštyje svarbesnė yra krikščioniškojiparadigma. Nuo pirmosios strofos pabrėžiamas „sesutės“ pamaldumas – ji myliangelą sargą, bučiuoja kryželį, nors tai tėra vėlesnės, erotinės, patirtiesantitezė. Paradoksali antroji strofa – čia iš religinės leksikos ateinantisžodis kaip tik pažymi tai, kas sudrumsčia švelnų ir saugų tradicinįmaldingumą: „Aš nežinau, ar ko gailėjos / Ramiai tebmieganti širdis, / Kadaneliūdo, neilgėjos / Vienuolė tavo paslaptis“ (kursyvas mano – A. A.). Įtikrąją egzistencinę vienuolystę atveda „kita saulutė“ – kitos, ne motinosar dangaus, akys – ir „sesutė“ dabar ne linksmąsias daineles (liaudiškas?)dainuoja, o užimta sunkiomis mintimis, kurios vis dėlto atveria platųhorizontą: „O mintys sunkios begalinės / Iš erdvių slenka paslapčių“.Naujoji patirtis pakeičia ir regimąjį „sesutės“ veidą: veido baltis įgaunamarmuro taurumo (plg. „baltveidės oi verks, nes mylėjo“, nors natūralų„kaimišką“ grožį Maironis gali ir priešpriešinti „baltosioms ponioms“).Lyrinis „aš“ lieka ištikimas savajam vienuolystės keliui, atsiskirdamas nuojam giminiškos sielos. Paskutiniosios strofos antrąją eilutę baigiant nekabliataškiu, o dvitaškiu (1913, 1920 m. Pavasario balsai), kaip tik „ji“pasirodo kaip likimo lėmėja, kreipianti kitu keliu:Širdis man verkia: tavo sielą

Aš vien suprasti begaliu:

Man skirta eiti, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.(1, 264)Lyrinis „aš“, suvokdamas, jog išsiskyrimo skausmo suvis nepavyks„užspausti“, ne tik „jai“, bet ir sau pasako: „Tik valandoj karčiojpaklausi, / Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“(1, 76). Pagal eilėraščio logiką„jis“ ir „ji“ per bendrą patirtį lieka seserimi ir broliu Kristuje.Beje, ir „Jaunojoje Lietuvoje“ Jadvygos jausmai, regimi Juozo akimis,nusakomi pusiau religine, pusiau romansine frazeologija: „Jadvyga čionai!Ko nuliūdus jinai? / Nejau, angelėli, ir tu pažinai / Skaudžiausią širdieskalaviją?“(2, 34).Tautosakiškos tonacijos Maironio eilės – kūriniai, virtę liaudies dainomis– neretai turi įtrūkių, psichologinių nenuoseklumų. Kaip ir pačios liaudiesdainos, kuriose kartais sinonimiškai kaitaliojasi bernelių ir brolelių armergelių ir seselių įvardijimai.Štai Maironio „Eina garsas“, virtęs liaudies daina, kurios užregistruotanet 116 variantų. Tekstas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose strofose įsesutę kreipiasi lyrinis „aš“, matyt, brolelis, o likusiose – ne sesė raudanegrįžtančio brolio, kaip galėtume laukti iš nusakytos situacijos, bet „ji“(sesutė? mergelė? mylimoji? draugė?) verkia mylimojo bernužėlio. Rodos,moteriškasis poeto balsas atviresnis: mergelė kreipiasi į mylimąjįbernužėlį, o vyriškasis „aš“ renkasi pokalbį su sesute, neišsiduodamas, sukokia sesele kalbasi – iš savo namų ar toliau. Pirmojoje dalyje – įprastinėseserų, išlydinčių savo brolius į karą, situacija, o antrojoje – merginų,netenkančių savo mylimųjų, realybė. Taip viename kūrinyjecharakterizuojamos dvi – sesers ir nuotakos – socialinės rolės, kuriųskausmingasis krūvis vienu metu gali tekti tai pačiai merginai: netekti irkraujo, ir išsirinktojo „brolelio“. Istoriškai kintantis brolių, seserų,vėliau mergelių, bernelių santykių akcentavimas karinėse-istorinėse dainosenet stilistiškai matyti šiame viename Maironio eilėraštyje-dainoje.Archajiškesnį sluoksnį keičia romansinis meilės kančios išdainavimas: „Mangi ašaros tik rieda / Ir kapai vaidinas!“ (1, 114) Naujoviškumo įspūdįsustiprina mergelės apsuptis: tai draugės, o ne sesutės, linksmaigiedančios ir besidabinančios šilkais.Vertas dėmesio ir Maironio „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos“) tekstas,taip pat virtęs liaudies daina – užrašyti 52 variantai. Iš esmės redaguotasvienas eilėraščio žodis. Pirmajame 1895 m. leidime: „Kaip nedžiūtų, kadnežūtų / Tiek jaunų brolelių, / Kad be laiko tiek nebūtų / Be viltiesnašlelių!“ (kursyvas – A. A.) Vėlesnėse redakcijose „brolelis“ pakeičiamas„berneliu“. Matyt, brolelis našlių, t. y. vedusiųjų, kontekste Maironiuipasirodo jau ne itin derantis, nors eilėraščio kontekste broliai (kaip irliaudies karinėse-istorinėse dainose) pirmiausia žymi ne kraujo giminystęir ne ikivedybinį statusą, o karžygiškos dvasios bendrumą ir tautinįsolidarumą. Šią, rodos, nežymią „Už Raseinių ant Dubysos“ redakciją galimalaikyti modernėjančios tautos ir jos poeto sąmonės paliudijimu: silpstaarchajiškojo bendruomeniškumo ženklai.Eilėraštyje „Įsitikėjimas į savo galią“ sesutės, nors ir atstovaujabendruomenei, daugiau yra susijusios su egotistiniais poeto troškimais.Individualistinė romantinė vaizduotė regi kančios ir jaunos mirties grožį.

Tačiau ši vaizduotė yra tramdoma, praeitin krypstantis žvilgsnis gręžiamasį dabartį (entuziastingas raginimas į darbą) ir ateitį („mano – užkylančiaimetai!“).Negaila vaidentuvės, norais plačios,

Man gyrusios smertį saldžiai:

Netrokštu ant savo duobės užkastos,

Kad verktų sesutės graudžiai.Vietoj saldžių jaunystės svajonių ir „sesučių“ randamas kitas estetinis iretinis idealas: „Pavargti už sentėvių žemę – gražu!.. / Aukščiausį turėt užvaldovą!“Maironio poezijoje tėvynė regima „iš arti“ – tarsi asmuo, mylima moteris.Tačiau moterų galia švelninama: sesutės – ne vilioklės. Šios daugiau neibroliškų jausmų įkvėpėjos ženklinamos epitetais ar antraisiais „vardais“(„graži sesutė“, „draugės-sesutės“). Taip jos išskiriamos iš liaudiškųjųseserų – Lietuvos paveikslo gyvųjų personažių.Pavasario balsų „sesutės“ – Maironio pamėgtasis poetizmas, svarbus jopoetinei programai, nors kartais jau vargiai joje beišsitenkantis. Šįdvilypumą bene geriausiai bus pajutę neoromantikai – J. Aisčio poezijoje„sesutei“ skiriamas švelnios ar skaudžios ironijos šypsnys.Tautosakiškai įprastas bernelio ir brolelio susipynimas, komplikuotas irMaironio lyrikoje, S. Nėries karo metų eilėraštyje „Tavęs aš laukiau“ tampameninio sprendimo ašimi. Pirmosiose strofose – tautosakiškai stilizuojamainformacija apie brolužėlį – kareivį, jo laišką. Paskutinėje strofoje:„Tavęs aš laukiau, savo bernelio“. Eilėraščio centre, trečioje strofoje,įterptas kreipinys į skaitytoją – to laiško, kurispoetės rašomas savajaibendruomenei. Jis ir motyvuoja mergelės bernelio kaip brolio ilgėjimąsi.Kaip ir seniausiose karinėse–istorinėse dainose ar sutartinėse jaučiamasrūpestis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir savos šalies likimo.Į vieną sutelkus Lietuvos kaip moters, o moters kaip sesers, vaizdinius,neoromantinėje poezijoje gimsta Lietuvos-sesers metafora. J. Aistis,„Milfordo gatvės elegijose“ aptardamas savo bičiulio A. Miškinio poeziją,keliskart grįžta prie įstrigusio „mūsų gyvenimo pasakos“ posmo, skirtoLietuvai iš poemos „Žalio beržo stiliuje“:Tave papuošt žadėjom,

Kaip savo tikrą seserį.

Esi pačioj jaunystėj

Ir pačiame pavasary.Lietuvos, kaip sesers, idėja žymi jau kitą lietuvių nacionalinio judėjimoetapą. Etninės brolystės ir seserystės – tautiečių sambūvio – vizija iškylakaip atsvara biurokratėjančiai valstybei, miesto emancipacijai irdepersonalizacijai. Taip tautinis idealas tampa romantiniuantimodernistiniu maištu, siekiančiu patenkinti emocinės bendrystės irbendrųjų namų poreikį. Lietuvių neoromantikų poezija rodo, kad, nors irmodifikuotas, tautinis idealas, kurio vienas iš svarbiausiųjų autorių yraMaironis, tebebuvo aktualus. Tiek tautinės, tiek erotinės, o ypačsinkretinės problematikos poezijoje neoromantikai galėjo remtis ne tiktautosakine, bet ir Maironio puoselėta ar net sukurta tradicija.Šiapus ir anapus Maironio

Marcelijus Martinaitis

VU LIETUVIų LITERATūROS KATEDROS DOCENTAS

Žymiausi poetai, jų kūriniai skatina išpažinti, prisipažinti, kalbėti,rašyti apie dalykus, kurių, rodos, iki jų nebuvo. Tokia poezija praplečiakalbos ribas, su ja tarsi atsiranda nauji pojūčiai, vaizdiniai, spalvos,augalų ir daiktų pavidalai, laiko ir erdvės supratimas. Toks yra Maironis,kuris daugelyje kultūros sričių reiškiasi kaip laiko matmuo – iki jo ir pojo. Nė vienas žymus praeities poetas – nei K. Donelaitis, neiA. Baranauskas – neužima tokios ryškios vietos istorinio laiko išklotinėjekaip Maironis. Galima matyti, jog jis į lietuvių kultūrą ir poeziją įvedėlinijinio, iš praeities į ateitį tekančio laiko sampratą ir šioje srityjeyra didžiausias laiko reformatorius. Tai jis eilėmis pažadino mąstytilabiau istoriškai, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Laikas senojojetradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka),paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui (K. Donelaičio Metai), o kartaisnutrūkdavo, nulūždavo (A. Baranausko Anykščių šilelis).Maironio poezija atsirado tokiame laiko tarpsnyje, kai lietuvių laikogalėjo jau nebūti. Tad poetas yra ir visada bus siejamas su mūsųgalvosenos, mąstymo, jausenos, skonio bei vaizduotės virsmu, sąmonės lūžiudviejų amžių sandūroje. Jo poezijos praeitis buvo išrasta ne kaipintriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje,kultūros vidinė sąriša, jos iš kartos į kartą perduodama sugestija. Čia iriškyla Maironio lyrikos fenomenas: žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmėjaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso nepaskutinė vieta ir niekas neturi galios iš ten jo išvaryti, pavergti jopraeitį. To paprastai nepadaro nei mokslas, nei kruopštus praeities faktųpažinimas, kol nepraregi poetas ar poetai, kol jie neatsistoja akistaton suistorija.Taigi Maironis ištiesino istorinį laiką, įveikęs jo uždarumą, kalendorinįcikliškumą. Laiko išklotinėje istorija tęsiasi, primena save, nesibaigiasavimi, kartais – kaltina dabartį („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, Einagarsas“ ir kt.), o tai jau projekcijos į ateitį.Maironis yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją, eschatologinęlaiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmėslaiką. Kitaip sakant, į krikščioniškojo laiko sampratą buvo įrašyta tautosistorija ir žmogaus likimas. Tad jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas užpraeitį ir siekiantis istorijos išsipildymo, to, kas brendo ir bręsta jame,tautoje ir pasaulyje. Taip akivaizdžiai pirmą kartą istorinis žmogus buvo

pakviestas įsijausti į visa, kas sudaro jo praeitį, dabartį ir ateitį.Su Maironio poezija negausioje to meto literatūroje įvyko dar vienassvarbus lūžis. Lygiai taip gerai jaučiame kalbinę ribą iki Maironio ir poMaironio. Jo kūryba bus paveikusi lietuvių kalbos erdvę, o ypač josliteratūrines galimybes. Žodis, kuris, atrodė, tinka vien etnografiniamsvaizdeliams, kaimo žmonių charakteriams ir jų kalbėsenai atskleisti – taivyravo tiek prozoje, tiek poezijoje, – bene pirmą kartą ėmė tiktisudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti („Taip niekas tavęs nemylės“,„Užmigo žemė“, „Vakaras/Ant ežero keturių kantonų“ ir kt.), kurtiįvaizdžiams ir vaizdiniams, kurių dar nebuvo mūsų meninėje kultūroje,keisti kalbos ritmines bei intonacines savybės, taikyti pasiskolintasišraiškos priemones.Stipriai Maironio sugestijos veikiamas lietuviškas žodis buvo išvestas įnaujas vartojimo lankas, išviliotas iš etninės aplinkos, liaudies dainos irsakytinės kalbos, kur jo reikšmes labiau saugojo bendruomeninės tradicijos,apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla,universitetų katedros. Didelis įvykis yra kalbos vartojimas kultūroje irper kultūrą, ją įrašant į naujus kontekstus. Tokia įvesdintoja dažnai tampapoezija. A. Baranauskas, pakurstytas A. Mickevičiaus „Pono Tado“, irgitikėjosi praplėisti lietuviško žodžio kultūrinį lauką.Kalbėti bei rašyti vien etninių motyvų neužtenka. Religija per giesmes irmaldynus asimiliavo kalbą siaurame specifiniame vartosenos ruože, oliteratūroje nebuvo apčiuopta ryškesnių jos projekcijų į įvairias gyvenimoir kultūros sritis. Galima sakyti, gana ilgai mūsų kalba įvairių išoriniųveiksnių atžvilgiu buvo uždara sistema.Iki Mairinio, su Maironiu ir po Maironio sukrutus rašyti ir skaitytilietuviškai, pasikeitė kalbos ir kalbėjimo motyvai, prasidėjo profesionaluskalbos vartojimas ne vien literatūroje, poezijoje, bet ir kultūroje, visojeraštijoje. Toks kalbinis perversmas įvyksta pakitus kalbos orientacijoms, otai dažniausiai ir prasideda literatūroje, ypač reformuojant poeziją,plečiant jos raiškos galimybes. Juk Maironio lyrika ir suvokama kaipypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.Neatsitiktinai poetai laikomi kalbos reformatoriais, tiksliau – josįvesdintojais į kultūrą. Tad su Maironiu akivaizdžiai atsiranda savotiškasaukštasis išraiškos stilius, kurio kiek palonizuoti pavidalai iki tolreiškėsi tik giesmynuose, jei neminėsime vieno kito bandymo XIX a.poezijoje. Manau, jog tai geriausiai galėjo padaryti kunigas, jautęsaukštuosius griesmių registrus. Šitai patvirtina Maironio poezijos sklaida,ją beveik visą amžių giedant.Poezijos, meninės kalbos priemonėmis turbūt akivaizdžiausiai įveikiamaskalbos chaosas. Tarsi nuplėšiant jos vidines išgalias slėpusias uždangas,kokios būna sakytiniame lygmenyje, ir atskleidžiama tai, ką gali žodisnaujose kultūrose ir gyvensenos erdvėse. Didelis dalykas yra atrasti tamtikrus kalboje slypinčius, neišryškėjusius modelius, kurie veikia plačiusišraiškų laukus, kol tas vartojimo būdas iki galo neišnaudojamas.Maironio prisukta vidinė žodžio spyruoklė pradėjo veikti, ir kažin ar be jobūtume turėję simbolizmą, visą šio amžiaus modernizmą su įvairiomispriešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais. Kalba išmėginta irmėginama įvairiausiais, o kartais keisčiausiais būdais, nebijant josprarasti šiuolaikinėje poezijoje, nes vienaip ar kitaip išlieka Maironiofonas.Ir dar – su Maironiu lietuviškas žodis įgyja praeitį, ypač išviliotas išciklinio laiko. Jį įtvirtina ištarimo vieta, laikas ir veiksmas. Kaip irmūsų pasaulio samprata, jis įgijo laiko matmenį, jame įsitvirtino.Iš tikrųjų poezija yra tai, kas kalboje turi praeitį.Perkeltas iš folkloro veikmės lauko, žodis net ir literatūroje, poezijojereiškęs ir išreiškęs bendruomeninį sambūvį, buvo pradėtas individualizuoti,įgavo tembrą, spalvą, be galo daug atspalvių. Jis ėmė atsiverti savoslaptąja puse, atgręžta į nematomą tautos, pasaulio, žmogaus esmę,pervesdamas mus per kalbos ribas, kurias peržengdavo tik dievai, pranašaiir patriarchai. Mūsų tautoje jas peržengė Maironis. Šitaip buvo patirtalaisvė kalboje ir per kalbą.Pagal tai, kaip elgiamasi su poetais ir jų poezija, kur, kaip ir kada jiematomi ar įsivaizduojami, kas daroma su tekstais ir ką apie juos manožmonės, jų kūrėjus būtų galima surašyti į kelias skirtingas bylas.Stambiausi būtų du sąrašai. Viename atsidurtų tie, kurie yra tik skaitomi,spausdinami, pažįstami vien iš knygų, o kitame – poetai, kurie dar irgirdimi, kartais labiau negu skaitomi.Pastarajame sąraše atsidurtų Maironis, kuris yra girdimas, tarsi įgarsintasvisoj mūsų kultūros erdvėj, kalboj, žmonių klausoje ir atmintyje, neretaijo tekstus mokantis ne iš knygų, o vienam iš kito. Tai choro balsas,girdimas nuo vaikystės, įsimenamas ir priimamas kaip savaime esantiskalboje, gyvensenoje, rodos, net gamtoje. Į tą erdvę savaime įžengiama irtampama dalyviu, choristu – dažnai nejučia, nesąmoningai.Tai kitas Maironis, kurio nėra knygose. Tai gyvojo žodžio poetas, ne vienskaitomas, bet ir perduodamas iš lūpų į lūpas. Tokias bendruomenines,sakytines išraiškas įgyjantys kūriniai tampa nepavaldūs vienliteratūrologinėms procedūroms, nes erdvėje „įgarsinti“ tekstai tarsikaupia įvairiausio pobūdžio informaciją, skatina išraiškas, kurių nėra
teksuose, bet kurios būna susijusios su vietos ir laiko parametrais,išreiškia grupinius nusiteikimus. Tai Maironio fenomenas, nes jaučiamės esąjo poezijos dalyviai, tekstų veikėjai, tariantys žodžius, kurie yra daugiaunegu poeto žodžiai, daugiau negu sako parašyti ar perskaityti, jie yra irvisų kitų balsas. Tokių bendruomeninių aktų metu Maironis yra daugiau irlabiau, o ypač neramiu metu, kai daromos kliūtys knygai, raštui, kaiįvedami laisvės apribojimai. Tada tekstų skaitymą tuoj pakeičia choras.Poeto vaizdinys, jo kūryba tampa vidiniu dalyvių ryšiu, visuomenėskomunikacija, kai niekas kitas jau nepajėgia sutelkti išsibarsčiusiųžmonių. Tokiu būdu visuomenėje veikia Maironio institucija,reprezentuojanti istorijos, kalbos, vietos ir laiko sąrašą, o ne vienliteratūrą.Tačiau grynai literatūrologinėms teksto analizės procedūroms toks Maironislieka neatpažįstamas. Semantinių arba bendruomeninių išraiškų sankauposneretai lieka už kūrinio, jo vidinės sąrangos. Taigi skaitymas dažnainepatvirtina to, ką mes girdime ir kas atsiranda sakytiniuose lygmenyse.Tai ypatinga, gana reta tekstų savybė turėti be galo daug intertekstiniųreikšmių – tai būdinga psalmėms, giesmėms, himnams, pranašų ištarmėms,kurių prasmė neįrodoma arba neįrodinėjama pasitelkus vien kūriniostruktūrinės analizės priemones. Tai kažkas, kas yra arba kas atsirandagenties, bendruomenės ar tautinės sąmonės lygmenyse ir prisiriša arba yrapririšama prie tekstų pagal tam tikrus motyvus. Tekstas pripildomasreikšmių tarsi iš išorės, ir jis jas priima.Nesakau, kad Maironio lyrika neturi savo vidinių reikšmių. Jų yra, ir ganakomplikuotų, kylančių iš tuo metu gan naujos eilėraščio sąrangos. Tačiaugalima sakyti, jog Maironio poezija priklauso savaip šventiems tikstams,kokių turi dažna tauta ir kurie nekontroliuojami nuolat kintančiųliteratūros madų bei sampratų, individualių ir visuotinių permainų. Tokietekstai gali būti tik atmetami, kaip tikėjimo ištarmes atmeta eretikai,skelbdami savo ir tik savo tiesas, o ypač kai siekiama grynų literatūriniųreikšmių.Todėl yra suprantami keli labai ryškūs, o kartais net piktoki atsimetimainuo Maironio, ypač kai pasirodo jauna literatūrinių „eretikų“ karta,pasišovusi formuluoti ir projektuoti radikalias tekstų pertvarkas. Štaitada paliekamas ne tiek poetas, kiek bendruomeninis Maironis, atsimetamanuo jo choristų, nes po tam tikrų laiko tarpų išsenka struktūriniai tekstųmodeliai, ištisi kalbos klodai, įvairios semantinės išgalės. Dar gyvamesant, Maironis savo sekėjų jau buvo išgramdytas iki dugno.Rodos, yra ne vienas, o keli Maironiai. Tik nežinia, kuris stipresnis –literatūrinis ar gyvojo žodžio poetas, kai jis tampa vidiniu, tarsinematomu ryšiu tarp žmonių. Kartais tarp tų dviejų poetų atsiranda didžiulėspraga, pradėjus giedoti ar deklamuoti ne tai, kas jo parašyta. Atidūstekstų perskaitymai dažnai būna visiškai netikėti, nes patetinės arretorinės figūros kartais yra apgaulingos, pridengia skaudžius asmeniniusdalykus, neatitikimus tarp to, kas privaloma, ir to, kas individualu.Tokios yra užgniaužiamos meilės temos, pirmą kartą lietuvių poezijojeišreiškiamos kaip vidinė asmens sugestija bei drama be įprasto folklorinionuspalvinimo, ką dar darė Antanas Vienažindys. Moteris, mylimoji Maironiokūryboje, kad ir kaip kunigui būtų neparanku, atsidengia veidą, turi vardą,vėliau ji didelės sugestijos įgyja Putino Altorių šešėly.Maironio figūros vizija kultūroje, nepaisant įvairiausių atsimetimų nuo joir jo kūrybos, yra stebėtinai pastovi, kiekvienam poetui tarsi privaloma kąnors apie jį pasakyti. Pagal jį iki šiol modeliuojami poetų vaidmenys beilaikysena ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje. Pats Maironis yrasavotiškas poeto modelis, jo vaizdinys ar net kūrinys, kaip sakė Putinas –daugiau negu poetas.Kartu su Maironiu lietuvių kultūroje atsirado naujas vaidmuo, josinstitucija – poeta, kaip jis pirmą kartą ištarė praėjusio amžiauspabaigoje, beje, neprarasdamas ir dainiaus, dainuojančiojo vizijos.Todėl Maironio ir jo poezijos projekcijos nėra užbaigtos, uždaros, jovaizdinys slankioja plačiose laiko erdvėse, čia netikėtai išnirdamas išprieblandų, čia sustingdamas klasiko poza savo veikaluose, mokyklųskaitiniuose, universitetų auditorijose. O būna, kad staiga susieja laikusir tolimas kartas, kaip neseniai abu Atgimimus – praėjusio ir šio amžiauspabaigos – ir abi Nepriklausomybes.Su Maironio vardu yra susijęs „užimtos vietos“ literatūroje sindromas. SavoPavasario balsais jis užsiėmė didelius lietuviškos žemės ir istorijosplotus, kuriuose vėliau čia pasirodantiems lieka tik tvarkymo, apkarpymo,vaisinimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti šulinius,perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų. Maironis dar galėjorinktis svarbiausius, visuotiniausius bei bendriausius dalykus, kuriekitose kultūrose gerokai anksčiau ir savaip buvo išreikšti, pintigražiausius žemčiūgų vainikus, kai tuo tarpu kitiems, einantiems po jo,tenka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių ir mėginti iš jų sudėtipuikias puokštes, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajamlietuvių lyrikos klasikui.Galbūt paradoksalu, bet jau po savęs einančią literatūrinę kartą Maironis,
pats to nenorėdamas ar net burnodamas, stūmė modernizmo, individualizmolinkme, naujus poetus ir jų poeziją atpalaidavo nuo retorikos, patriotikos,nes visi, kurie tuos dalykus bandydavo daryti, įsirašydavo į epigonųsąrašus.O dabar vėl atėjo laikas skaityti Maironį, nes choristai išsibėgiojo popartijas, draugijas, verslus.

[pic]

[pic]