Maironis. Biografija. Kūryba. Reikšmė

Jonas Maironis

(1862-1932)

[pic]

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m.

lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli

nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”,

valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus

turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais

ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio

dvarą,

kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių
kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas
Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į
Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis ššeštoje klasėje.
Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos
bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J.
Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis
patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio
poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą
studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo
jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui
Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų,
taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka
pastebima MMaironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo
vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to
meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs
Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos
teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis,
atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat p

paveiktas savo bičiulio A. Vytarto
(vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kauno
dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo
metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė
“Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas
lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą
“Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža
sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu
seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m.
Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos
vargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas –
romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškas
ir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę
literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M.
Strijovskio, J. Kračevskio, T. Naarbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių
studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos
istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasrašyta
Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus
Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis
mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo
eilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironio
slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys
“Pavasario balsai”.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau
besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės
seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo
Kauno un

niversitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros
kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

[pic]

[pic]

Maironis – amžinai gyvas poetas

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami,
kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis
priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas
klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir
vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės
peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri
vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius
ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip
užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama
nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis,
ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos
suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.
Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.
Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su
žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos
pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui
ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.
Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia
mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir
giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne v

valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne
Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai
visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai
šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų
literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su
būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to
peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir
kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė
Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno
ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio
poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir
pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę
apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus
rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”
banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į
tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno
platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra
ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo
ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo
komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos,
plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs
miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir
jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai ju
ungiasi su
judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai
šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,
kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi
su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,
atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,
papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip
nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai
prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.
Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų
upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže
auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,
putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip
kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos
žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę
kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos
neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai
banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas
“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda
lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina
pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių
literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga,
skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio
jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai
pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų,
spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo
dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš
pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto
dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas
vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona

“ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos
“dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys –
mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių
milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta
pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu
dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai,
kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė lietuvių
tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a.
pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus
Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje
gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos
Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai,
milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos
šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas
pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?”
(“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas”
tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia
jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis
paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”,
“Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie
susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų
pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis
apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis
poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga
pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis
vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia
naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir
stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu
važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis.”. Tauta praeityje buvo
stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žvilgsnis į
praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas,
pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų
plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai
užmigę tyli”.

Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius
eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas
miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos
Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks
gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi:
“Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų
tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”,
“Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos
momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų
antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai
iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis,
lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda
kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per
Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis
siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.
Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina
priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena
karines – istorines dainas.

Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę.
Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir
dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu
žalioji.” Maironis kūrė mąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę
priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas
širdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas,
sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį
grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas
carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis:
“Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus,
/ Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji.”). Graudžiai lyriškos
intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.
Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”,
“širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį.

Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos: Maironio
poezijos sesutės

AIDA AŽUBALYTĖ

LIETUVIų LITERATūROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO BENDRADARBė

Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis
(su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos
kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų
buitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias
„sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albumine
maniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės prie
saloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose:
„brangiausė“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) –
„meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjų
jausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų
– mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotos
Jadvygai Stanelytei).
Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su viena
privataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukas
leidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, į
Maironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“, XIX ir XX a. pr.
nacionalinio judėjimo kontekste.
XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio ir
sesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenės
nariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai.
Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuo
jos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka ne
mažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninės
tarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas
ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savo
tapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinį
įgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iš
šlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmones
lyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta,
kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokia
išsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienija
bendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijų
šaltinis.
Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a.
vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas ir
K. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį ir
gyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą,
ir P. Višinskis, skiriąs jai senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos ir
P. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles.
Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiai
brolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau,
su didesne distancija – kaip į brolį.
Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo pat
XIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę-
mylimąją.
Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o ne
atsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinės
gyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus ir
kūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas,
ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu. Katalikybei, vyro
ir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriu
artima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką.
O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet ir
neprilygstamas autoritetas.
Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savo
laikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenos
linkmių.
Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei,
rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuose
tekstuose – originalo interpretacijose.
Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putino
jau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiaus
biografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriška
tautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalba
apie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos,
šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpi
aktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (ar
sulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiu
įtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais ir
apleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančio
grožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.
Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta iš
Myckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofoje
pasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka,
graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka.
Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lyg
pervedama į psichologiškąją plotmę, o lietuvė-sesutė tampa (panašiai ir
J. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimam
pašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmiršta
paskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė-našlelė!“. Vėlesnėje redakcijoje
Maironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide –
„Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypač
merginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir bernelių
dėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuo
gimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik be
brolių savo“. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ ir
V. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“.
Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetui
ir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramos
negu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamu
pamokymu, o tautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios
„Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmo
natūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virsta
emociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaitei
mylėti!“
Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yra
erotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimos
gražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalį
nustumiantis net dievus.
A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuria
savas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėje
vietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jau
maironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika.
Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos /
Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes
bėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta
lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos
mokslais tamsiais!“ Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai,
V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado ir
politinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudaro
inteligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimų
kraštų plotuose“. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijas
užsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei,
Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemaža
skepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdina
bedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosios
demokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, ne
taip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunku
įsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstų
siekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygų
tikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autorius
susilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos.
Maironis teisinasi publicistikoje, tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų į
garbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribų
geografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga
„pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudies
poeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“. Jį
gieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančio
studijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozas
apleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais,
/Nes traukia jį duona kita. // (.) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, /
O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantis
pašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejonių
klystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei,
o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onos
lūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, ant
Dubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargų
išdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškai
pagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lyg
kareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Ir
išjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daug
jaunųjų ten pražuvo“(2, 45). Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugelio
tautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo ima
sekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozo
draugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:
Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

Jog Juozo sesuo tai tikra!

Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato!

Ir kaip dar lietuvė karšta!..(2, 410)
Vėliau už Motiejaus ištekėjusi Ona ne tik dainuoja prie lopšio lietuviškas
dainas, atmindama Dubysos pakalnes ir mergautines dienas, bet ir toliau
stebina savo deklamaciniais sugebėjimais – jai artimi brolio pamėgti
Donelaitis, Baranauskas ar Šileris. Į žemės laukų darbus paniręs Marinės
brolis Motiejus ir jo žmona, geriausio draugo sesuo, ženklina naująją,
ateinančią lietuvių kartą: luominiai skrupulai netenka savo vaidmens
(lygybė! brolybė!), dėl šalies gerovės nebūtina aukoti asmeninio gyvenimo
(taikus darbas savo ūkyje), šalia liaudiškos tradicijos jau nuvokiamas ir
europinio lobyno turtingumas, elgesį lemia nebe saistanti tėvų valia, o
individualus apsisprendimas (Motiejus nenori meluoti sau – meta kunigystę).
Nepaisant – šiandienos akimis žiūrint – sykiais vargano poemos estetinio
veido, pernelyg schematinėmis vėžėmis traukiamo veiksmo (nors gal kaip tik
dėl to), „Tarp skausmų į garbę“ turėjo stiprų idėjinį pagrindą. Toks ar
panašus kūrinys buvo būtinas – ir buvo – kaip išsilaisvinančio tautos
gyvenimo gairių kūrimas. „Tarp skausmų į garbę“ išsiskiria vyriškų ir
moteriškų personažų simetriškumu. Ar tik nebus Marinė pirmas emancipuotos
moters škicas lietuvių literatūroje? Ji padaro stulbinančią muzikinę
karjerą, taip suderindama savo meninius potroškius ir tarnavimą didesnei
tėvynės garbei, pasitenkindama tuo, jog teko mylėti „didį vyrą“, ir daugiau
asmeninės laimės neieškodama. Savo užmojais ir rezultatais, dvasios didybe
ir tvirtumu Juozas ir Marinė nenusileidžia vienas kitam ir sudaro išties
lygiavertišką porą. Ona yra tiesioginė savo brolio Juozo auklėtinė,
besilygiuojanti į jį, o po jo žūties tęsianti pradėtąją vagą,
nebeišsitenkančią Dubysos pakrančių gamtiškajame peizaže.
Tačiau vėlesnėje „Jaunojoje Lietuvoje“ moteriškų personažų galia sumenkusi:
lieka svarbus Juozo, kaip savo sesers Onos mokytojo, vaidmuo (pirmosios
giesmės VII dalis), tačiau pačios Onos saviraiškai nebeskiriama tiek
dėmesio. Juozas stengiasi išsižadėti savo jausmų Jadvygai (buvusiai
Marinei) iš dalies dėl jos tėvo, neleidžiančio peržengti luominių barjerų,
bet argumentuoja ir taip: „Silpnos moteriškės akies spinduliai. / Svajonės
tuščios svetimi sopuliai.“(2, 41). Pačios Jadvygos ištarmės jos ir Juozo
dramoje nebeišgirstame.
Kitas būdas išsiginti savo jausmų moteriai – neįvardinti jų kaip meilės.
Juozas, klūpodamas bažnyčioje – ne tiek melsdamasis, kiek mąstydamas apie
Jadvygą ir matydamas ją nuliūdusią, – teleidžia sau priskirti žmogiškąjį
supratimą ir krikščioniškąjį gailestį, nejučiomis pasiduodamas slopinamam
savajam skausmui, tik įrašytam kitame – moters veide:
Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:

Ar buvo tai meilė? Gal ne!

Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas,

Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,

Kaip savo paslėptas dugne!(2, 34–35)
Ir Pavasario balsuose Maironis kalba apie brangias moteris, pasitelkdamas
brolio-sesers bendravimo modelį kaip vyro ir moters dvasinio artimumo ir
bendrumo išraišką. Ir kaip tarpusavio santykius, pasibaigiančius
kulminaciniu „sudieu“. Regis, Maironiui šios krikščioniškosios, kitais
atvejais – tautosakinės, apibrėžtys esti ir priebėga, sykiais gal net
paties suvokta. Kazys Bradūnas savo turimuose Maironio rankraščiuose
atkreipia dėmesį į tai, kad eilėraštis, skiriamas Jadvygai Stanelytei,
prasideda „Tu nežinai, graži Jagute!“, o ne, kaip spausdinama raštuose,
„daugiau bendrine, kone tautosakine gaida“ „graži sesute!“. „Sesutės“
„tautosakiškumas“ matyti 1920 m. Pavasario balsų leidime įdėtoje
nuotraukoje: trys merginos, kurių viduryje – J. Stanelytė, apsirėdžiusios
tautiniais rūbais. Tačiau eilėraštyje svarbesnė yra krikščioniškoji
paradigma. Nuo pirmosios strofos pabrėžiamas „sesutės“ pamaldumas – ji myli
angelą sargą, bučiuoja kryželį, nors tai tėra vėlesnės, erotinės, patirties
antitezė. Paradoksali antroji strofa – čia iš religinės leksikos ateinantis
žodis kaip tik pažymi tai, kas sudrumsčia švelnų ir saugų tradicinį
maldingumą: „Aš nežinau, ar ko gailėjos / Ramiai tebmieganti širdis, / Kada
neliūdo, neilgėjos / Vienuolė tavo paslaptis“ (kursyvas mano – A. A.). Į
tikrąją egzistencinę vienuolystę atveda „kita saulutė“ – kitos, ne motinos
ar dangaus, akys – ir „sesutė“ dabar ne linksmąsias daineles (liaudiškas?)
dainuoja, o užimta sunkiomis mintimis, kurios vis dėlto atveria platų
horizontą: „O mintys sunkios begalinės / Iš erdvių slenka paslapčių“.
Naujoji patirtis pakeičia ir regimąjį „sesutės“ veidą: veido baltis įgauna
marmuro taurumo (plg. „baltveidės oi verks, nes mylėjo“, nors natūralų
„kaimišką“ grožį Maironis gali ir priešpriešinti „baltosioms ponioms“).
Lyrinis „aš“ lieka ištikimas savajam vienuolystės keliui, atsiskirdamas nuo
jam giminiškos sielos. Paskutiniosios strofos antrąją eilutę baigiant ne
kabliataškiu, o dvitaškiu (1913, 1920 m. Pavasario balsai), kaip tik „ji“
pasirodo kaip likimo lėmėja, kreipianti kitu keliu:
Širdis man verkia: tavo sielą

Aš vien suprasti begaliu:

Man skirta eiti, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.(1, 264)
Lyrinis „aš“, suvokdamas, jog išsiskyrimo skausmo suvis nepavyks
„užspausti“, ne tik „jai“, bet ir sau pasako: „Tik valandoj karčioj
paklausi, / Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“(1, 76). Pagal eilėraščio logiką
„jis“ ir „ji“ per bendrą patirtį lieka seserimi ir broliu Kristuje.
Beje, ir „Jaunojoje Lietuvoje“ Jadvygos jausmai, regimi Juozo akimis,
nusakomi pusiau religine, pusiau romansine frazeologija: „Jadvyga čionai!
Ko nuliūdus jinai? / Nejau, angelėli, ir tu pažinai / Skaudžiausią širdies
kalaviją?“(2, 34).
Tautosakiškos tonacijos Maironio eilės – kūriniai, virtę liaudies dainomis
– neretai turi įtrūkių, psichologinių nenuoseklumų. Kaip ir pačios liaudies
dainos, kuriose kartais sinonimiškai kaitaliojasi bernelių ir brolelių ar
mergelių ir seselių įvardijimai.
Štai Maironio „Eina garsas“, virtęs liaudies daina, kurios užregistruota
net 116 variantų. Tekstas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose strofose į
sesutę kreipiasi lyrinis „aš“, matyt, brolelis, o likusiose – ne sesė rauda
negrįžtančio brolio, kaip galėtume laukti iš nusakytos situacijos, bet „ji“
(sesutė? mergelė? mylimoji? draugė?) verkia mylimojo bernužėlio. Rodos,
moteriškasis poeto balsas atviresnis: mergelė kreipiasi į mylimąjį
bernužėlį, o vyriškasis „aš“ renkasi pokalbį su sesute, neišsiduodamas, su
kokia sesele kalbasi – iš savo namų ar toliau. Pirmojoje dalyje – įprastinė
seserų, išlydinčių savo brolius į karą, situacija, o antrojoje – merginų,
netenkančių savo mylimųjų, realybė. Taip viename kūrinyje
charakterizuojamos dvi – sesers ir nuotakos – socialinės rolės, kurių
skausmingasis krūvis vienu metu gali tekti tai pačiai merginai: netekti ir
kraujo, ir išsirinktojo „brolelio“. Istoriškai kintantis brolių, seserų,
vėliau mergelių, bernelių santykių akcentavimas karinėse-istorinėse dainose
net stilistiškai matyti šiame viename Maironio eilėraštyje-dainoje.
Archajiškesnį sluoksnį keičia romansinis meilės kančios išdainavimas: „Man
gi ašaros tik rieda / Ir kapai vaidinas!“ (1, 114) Naujoviškumo įspūdį
sustiprina mergelės apsuptis: tai draugės, o ne sesutės, linksmai
giedančios ir besidabinančios šilkais.
Vertas dėmesio ir Maironio „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos“) tekstas,
taip pat virtęs liaudies daina – užrašyti 52 variantai. Iš esmės redaguotas
vienas eilėraščio žodis. Pirmajame 1895 m. leidime: „Kaip nedžiūtų, kad
nežūtų / Tiek jaunų brolelių, / Kad be laiko tiek nebūtų / Be vilties
našlelių!“ (kursyvas – A. A.) Vėlesnėse redakcijose „brolelis“ pakeičiamas
„berneliu“. Matyt, brolelis našlių, t. y. vedusiųjų, kontekste Maironiui
pasirodo jau ne itin derantis, nors eilėraščio kontekste broliai (kaip ir
liaudies karinėse-istorinėse dainose) pirmiausia žymi ne kraujo giminystę
ir ne ikivedybinį statusą, o karžygiškos dvasios bendrumą ir tautinį
solidarumą. Šią, rodos, nežymią „Už Raseinių ant Dubysos“ redakciją galima
laikyti modernėjančios tautos ir jos poeto sąmonės paliudijimu: silpsta
archajiškojo bendruomeniškumo ženklai.
Eilėraštyje „Įsitikėjimas į savo galią“ sesutės, nors ir atstovauja
bendruomenei, daugiau yra susijusios su egotistiniais poeto troškimais.
Individualistinė romantinė vaizduotė regi kančios ir jaunos mirties grožį.
Tačiau ši vaizduotė yra tramdoma, praeitin krypstantis žvilgsnis gręžiamas
į dabartį (entuziastingas raginimas į darbą) ir ateitį („mano – užkylančiai
metai!“).
Negaila vaidentuvės, norais plačios,

Man gyrusios smertį saldžiai:

Netrokštu ant savo duobės užkastos,

Kad verktų sesutės graudžiai.
Vietoj saldžių jaunystės svajonių ir „sesučių“ randamas kitas estetinis ir
etinis idealas: „Pavargti už sentėvių žemę – gražu!.. / Aukščiausį turėt už
valdovą!“
Maironio poezijoje tėvynė regima „iš arti“ – tarsi asmuo, mylima moteris.
Tačiau moterų galia švelninama: sesutės – ne vilioklės. Šios daugiau nei
broliškų jausmų įkvėpėjos ženklinamos epitetais ar antraisiais „vardais“
(„graži sesutė“, „draugės-sesutės“). Taip jos išskiriamos iš liaudiškųjų
seserų – Lietuvos paveikslo gyvųjų personažių.
Pavasario balsų „sesutės“ – Maironio pamėgtasis poetizmas, svarbus jo
poetinei programai, nors kartais jau vargiai joje beišsitenkantis. Šį
dvilypumą bene geriausiai bus pajutę neoromantikai – J. Aisčio poezijoje
„sesutei“ skiriamas švelnios ar skaudžios ironijos šypsnys.
Tautosakiškai įprastas bernelio ir brolelio susipynimas, komplikuotas ir
Maironio lyrikoje, S. Nėries karo metų eilėraštyje „Tavęs aš laukiau“ tampa
meninio sprendimo ašimi. Pirmosiose strofose – tautosakiškai stilizuojama
informacija apie brolužėlį – kareivį, jo laišką. Paskutinėje strofoje:
„Tavęs aš laukiau, savo bernelio“. Eilėraščio centre, trečioje strofoje,
įterptas kreipinys į skaitytoją – to laiško, kurispoetės rašomas savajai
bendruomenei. Jis ir motyvuoja mergelės bernelio kaip brolio ilgėjimąsi.
Kaip ir seniausiose karinėse–istorinėse dainose ar sutartinėse jaučiamas
rūpestis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir savos šalies likimo.
Į vieną sutelkus Lietuvos kaip moters, o moters kaip sesers, vaizdinius,
neoromantinėje poezijoje gimsta Lietuvos-sesers metafora. J. Aistis,
„Milfordo gatvės elegijose“ aptardamas savo bičiulio A. Miškinio poeziją,
keliskart grįžta prie įstrigusio „mūsų gyvenimo pasakos“ posmo, skirto
Lietuvai iš poemos „Žalio beržo stiliuje“:
Tave papuošt žadėjom,

Kaip savo tikrą seserį.

Esi pačioj jaunystėj

Ir pačiame pavasary.
Lietuvos, kaip sesers, idėja žymi jau kitą lietuvių nacionalinio judėjimo
etapą. Etninės brolystės ir seserystės – tautiečių sambūvio – vizija iškyla
kaip atsvara biurokratėjančiai valstybei, miesto emancipacijai ir
depersonalizacijai. Taip tautinis idealas tampa romantiniu
antimodernistiniu maištu, siekiančiu patenkinti emocinės bendrystės ir
bendrųjų namų poreikį. Lietuvių neoromantikų poezija rodo, kad, nors ir
modifikuotas, tautinis idealas, kurio vienas iš svarbiausiųjų autorių yra
Maironis, tebebuvo aktualus. Tiek tautinės, tiek erotinės, o ypač
sinkretinės problematikos poezijoje neoromantikai galėjo remtis ne tik
tautosakine, bet ir Maironio puoselėta ar net sukurta tradicija.
Šiapus ir anapus Maironio

Marcelijus Martinaitis

VU LIETUVIų LITERATūROS KATEDROS DOCENTAS

Žymiausi poetai, jų kūriniai skatina išpažinti, prisipažinti, kalbėti,
rašyti apie dalykus, kurių, rodos, iki jų nebuvo. Tokia poezija praplečia
kalbos ribas, su ja tarsi atsiranda nauji pojūčiai, vaizdiniai, spalvos,
augalų ir daiktų pavidalai, laiko ir erdvės supratimas. Toks yra Maironis,
kuris daugelyje kultūros sričių reiškiasi kaip laiko matmuo – iki jo ir po
jo. Nė vienas žymus praeities poetas – nei K. Donelaitis, nei
A. Baranauskas – neužima tokios ryškios vietos istorinio laiko išklotinėje
kaip Maironis. Galima matyti, jog jis į lietuvių kultūrą ir poeziją įvedė
linijinio, iš praeities į ateitį tekančio laiko sampratą ir šioje srityje
yra didžiausias laiko reformatorius. Tai jis eilėmis pažadino mąstyti
labiau istoriškai, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Laikas senojoje
tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka),
paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui (K. Donelaičio Metai), o kartais
nutrūkdavo, nulūždavo (A. Baranausko Anykščių šilelis).
Maironio poezija atsirado tokiame laiko tarpsnyje, kai lietuvių laiko
galėjo jau nebūti. Tad poetas yra ir visada bus siejamas su mūsų
galvosenos, mąstymo, jausenos, skonio bei vaizduotės virsmu, sąmonės lūžiu
dviejų amžių sandūroje. Jo poezijos praeitis buvo išrasta ne kaip
intriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje,
kultūros vidinė sąriša, jos iš kartos į kartą perduodama sugestija. Čia ir
iškyla Maironio lyrikos fenomenas: žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmė
jaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso ne
paskutinė vieta ir niekas neturi galios iš ten jo išvaryti, pavergti jo
praeitį. To paprastai nepadaro nei mokslas, nei kruopštus praeities faktų
pažinimas, kol nepraregi poetas ar poetai, kol jie neatsistoja akistaton su
istorija.
Taigi Maironis ištiesino istorinį laiką, įveikęs jo uždarumą, kalendorinį
cikliškumą. Laiko išklotinėje istorija tęsiasi, primena save, nesibaigia
savimi, kartais – kaltina dabartį („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, Eina
garsas“ ir kt.), o tai jau projekcijos į ateitį.
Maironis yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją, eschatologinę
laiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmės
laiką. Kitaip sakant, į krikščioniškojo laiko sampratą buvo įrašyta tautos
istorija ir žmogaus likimas. Tad jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas už
praeitį ir siekiantis istorijos išsipildymo, to, kas brendo ir bręsta jame,
tautoje ir pasaulyje. Taip akivaizdžiai pirmą kartą istorinis žmogus buvo
pakviestas įsijausti į visa, kas sudaro jo praeitį, dabartį ir ateitį.
Su Maironio poezija negausioje to meto literatūroje įvyko dar vienas
svarbus lūžis. Lygiai taip gerai jaučiame kalbinę ribą iki Maironio ir po
Maironio. Jo kūryba bus paveikusi lietuvių kalbos erdvę, o ypač jos
literatūrines galimybes. Žodis, kuris, atrodė, tinka vien etnografiniams
vaizdeliams, kaimo žmonių charakteriams ir jų kalbėsenai atskleisti – tai
vyravo tiek prozoje, tiek poezijoje, – bene pirmą kartą ėmė tikti
sudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti („Taip niekas tavęs nemylės“,
„Užmigo žemė“, „Vakaras/Ant ežero keturių kantonų“ ir kt.), kurti
įvaizdžiams ir vaizdiniams, kurių dar nebuvo mūsų meninėje kultūroje,
keisti kalbos ritmines bei intonacines savybės, taikyti pasiskolintas
išraiškos priemones.
Stipriai Maironio sugestijos veikiamas lietuviškas žodis buvo išvestas į
naujas vartojimo lankas, išviliotas iš etninės aplinkos, liaudies dainos ir
sakytinės kalbos, kur jo reikšmes labiau saugojo bendruomeninės tradicijos,
apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla,
universitetų katedros. Didelis įvykis yra kalbos vartojimas kultūroje ir
per kultūrą, ją įrašant į naujus kontekstus. Tokia įvesdintoja dažnai tampa
poezija. A. Baranauskas, pakurstytas A. Mickevičiaus „Pono Tado“, irgi
tikėjosi praplėisti lietuviško žodžio kultūrinį lauką.
Kalbėti bei rašyti vien etninių motyvų neužtenka. Religija per giesmes ir
maldynus asimiliavo kalbą siaurame specifiniame vartosenos ruože, o
literatūroje nebuvo apčiuopta ryškesnių jos projekcijų į įvairias gyvenimo
ir kultūros sritis. Galima sakyti, gana ilgai mūsų kalba įvairių išorinių
veiksnių atžvilgiu buvo uždara sistema.
Iki Mairinio, su Maironiu ir po Maironio sukrutus rašyti ir skaityti
lietuviškai, pasikeitė kalbos ir kalbėjimo motyvai, prasidėjo profesionalus
kalbos vartojimas ne vien literatūroje, poezijoje, bet ir kultūroje, visoje
raštijoje. Toks kalbinis perversmas įvyksta pakitus kalbos orientacijoms, o
tai dažniausiai ir prasideda literatūroje, ypač reformuojant poeziją,
plečiant jos raiškos galimybes. Juk Maironio lyrika ir suvokama kaip
ypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.
Neatsitiktinai poetai laikomi kalbos reformatoriais, tiksliau – jos
įvesdintojais į kultūrą. Tad su Maironiu akivaizdžiai atsiranda savotiškas
aukštasis išraiškos stilius, kurio kiek palonizuoti pavidalai iki tol
reiškėsi tik giesmynuose, jei neminėsime vieno kito bandymo XIX a.
poezijoje. Manau, jog tai geriausiai galėjo padaryti kunigas, jautęs
aukštuosius griesmių registrus. Šitai patvirtina Maironio poezijos sklaida,
ją beveik visą amžių giedant.
Poezijos, meninės kalbos priemonėmis turbūt akivaizdžiausiai įveikiamas
kalbos chaosas. Tarsi nuplėšiant jos vidines išgalias slėpusias uždangas,
kokios būna sakytiniame lygmenyje, ir atskleidžiama tai, ką gali žodis
naujose kultūrose ir gyvensenos erdvėse. Didelis dalykas yra atrasti tam
tikrus kalboje slypinčius, neišryškėjusius modelius, kurie veikia plačius
išraiškų laukus, kol tas vartojimo būdas iki galo neišnaudojamas.
Maironio prisukta vidinė žodžio spyruoklė pradėjo veikti, ir kažin ar be jo
būtume turėję simbolizmą, visą šio amžiaus modernizmą su įvairiomis
priešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais. Kalba išmėginta ir
mėginama įvairiausiais, o kartais keisčiausiais būdais, nebijant jos
prarasti šiuolaikinėje poezijoje, nes vienaip ar kitaip išlieka Maironio
fonas.
Ir dar – su Maironiu lietuviškas žodis įgyja praeitį, ypač išviliotas iš
ciklinio laiko. Jį įtvirtina ištarimo vieta, laikas ir veiksmas. Kaip ir
mūsų pasaulio samprata, jis įgijo laiko matmenį, jame įsitvirtino.
Iš tikrųjų poezija yra tai, kas kalboje turi praeitį.
Perkeltas iš folkloro veikmės lauko, žodis net ir literatūroje, poezijoje
reiškęs ir išreiškęs bendruomeninį sambūvį, buvo pradėtas individualizuoti,
įgavo tembrą, spalvą, be galo daug atspalvių. Jis ėmė atsiverti savo
slaptąja puse, atgręžta į nematomą tautos, pasaulio, žmogaus esmę,
pervesdamas mus per kalbos ribas, kurias peržengdavo tik dievai, pranašai
ir patriarchai. Mūsų tautoje jas peržengė Maironis. Šitaip buvo patirta
laisvė kalboje ir per kalbą.
Pagal tai, kaip elgiamasi su poetais ir jų poezija, kur, kaip ir kada jie
matomi ar įsivaizduojami, kas daroma su tekstais ir ką apie juos mano
žmonės, jų kūrėjus būtų galima surašyti į kelias skirtingas bylas.
Stambiausi būtų du sąrašai. Viename atsidurtų tie, kurie yra tik skaitomi,
spausdinami, pažįstami vien iš knygų, o kitame – poetai, kurie dar ir
girdimi, kartais labiau negu skaitomi.
Pastarajame sąraše atsidurtų Maironis, kuris yra girdimas, tarsi įgarsintas
visoj mūsų kultūros erdvėj, kalboj, žmonių klausoje ir atmintyje, neretai
jo tekstus mokantis ne iš knygų, o vienam iš kito. Tai choro balsas,
girdimas nuo vaikystės, įsimenamas ir priimamas kaip savaime esantis
kalboje, gyvensenoje, rodos, net gamtoje. Į tą erdvę savaime įžengiama ir
tampama dalyviu, choristu – dažnai nejučia, nesąmoningai.
Tai kitas Maironis, kurio nėra knygose. Tai gyvojo žodžio poetas, ne vien
skaitomas, bet ir perduodamas iš lūpų į lūpas. Tokias bendruomenines,
sakytines išraiškas įgyjantys kūriniai tampa nepavaldūs vien
literatūrologinėms procedūroms, nes erdvėje „įgarsinti“ tekstai tarsi
kaupia įvairiausio pobūdžio informaciją, skatina išraiškas, kurių nėra
teksuose, bet kurios būna susijusios su vietos ir laiko parametrais,
išreiškia grupinius nusiteikimus. Tai Maironio fenomenas, nes jaučiamės esą
jo poezijos dalyviai, tekstų veikėjai, tariantys žodžius, kurie yra daugiau
negu poeto žodžiai, daugiau negu sako parašyti ar perskaityti, jie yra ir
visų kitų balsas. Tokių bendruomeninių aktų metu Maironis yra daugiau ir
labiau, o ypač neramiu metu, kai daromos kliūtys knygai, raštui, kai
įvedami laisvės apribojimai. Tada tekstų skaitymą tuoj pakeičia choras.
Poeto vaizdinys, jo kūryba tampa vidiniu dalyvių ryšiu, visuomenės
komunikacija, kai niekas kitas jau nepajėgia sutelkti išsibarsčiusių
žmonių. Tokiu būdu visuomenėje veikia Maironio institucija,
reprezentuojanti istorijos, kalbos, vietos ir laiko sąrašą, o ne vien
literatūrą.
Tačiau grynai literatūrologinėms teksto analizės procedūroms toks Maironis
lieka neatpažįstamas. Semantinių arba bendruomeninių išraiškų sankaupos
neretai lieka už kūrinio, jo vidinės sąrangos. Taigi skaitymas dažnai
nepatvirtina to, ką mes girdime ir kas atsiranda sakytiniuose lygmenyse.
Tai ypatinga, gana reta tekstų savybė turėti be galo daug intertekstinių
reikšmių – tai būdinga psalmėms, giesmėms, himnams, pranašų ištarmėms,
kurių prasmė neįrodoma arba neįrodinėjama pasitelkus vien kūrinio
struktūrinės analizės priemones. Tai kažkas, kas yra arba kas atsiranda
genties, bendruomenės ar tautinės sąmonės lygmenyse ir prisiriša arba yra
pririšama prie tekstų pagal tam tikrus motyvus. Tekstas pripildomas
reikšmių tarsi iš išorės, ir jis jas priima.
Nesakau, kad Maironio lyrika neturi savo vidinių reikšmių. Jų yra, ir gana
komplikuotų, kylančių iš tuo metu gan naujos eilėraščio sąrangos. Tačiau
galima sakyti, jog Maironio poezija priklauso savaip šventiems tikstams,
kokių turi dažna tauta ir kurie nekontroliuojami nuolat kintančių
literatūros madų bei sampratų, individualių ir visuotinių permainų. Tokie
tekstai gali būti tik atmetami, kaip tikėjimo ištarmes atmeta eretikai,
skelbdami savo ir tik savo tiesas, o ypač kai siekiama grynų literatūrinių
reikšmių.
Todėl yra suprantami keli labai ryškūs, o kartais net piktoki atsimetimai
nuo Maironio, ypač kai pasirodo jauna literatūrinių „eretikų“ karta,
pasišovusi formuluoti ir projektuoti radikalias tekstų pertvarkas. Štai
tada paliekamas ne tiek poetas, kiek bendruomeninis Maironis, atsimetama
nuo jo choristų, nes po tam tikrų laiko tarpų išsenka struktūriniai tekstų
modeliai, ištisi kalbos klodai, įvairios semantinės išgalės. Dar gyvam
esant, Maironis savo sekėjų jau buvo išgramdytas iki dugno.
Rodos, yra ne vienas, o keli Maironiai. Tik nežinia, kuris stipresnis –
literatūrinis ar gyvojo žodžio poetas, kai jis tampa vidiniu, tarsi
nematomu ryšiu tarp žmonių. Kartais tarp tų dviejų poetų atsiranda didžiulė
spraga, pradėjus giedoti ar deklamuoti ne tai, kas jo parašyta. Atidūs
tekstų perskaitymai dažnai būna visiškai netikėti, nes patetinės ar
retorinės figūros kartais yra apgaulingos, pridengia skaudžius asmeninius
dalykus, neatitikimus tarp to, kas privaloma, ir to, kas individualu.
Tokios yra užgniaužiamos meilės temos, pirmą kartą lietuvių poezijoje
išreiškiamos kaip vidinė asmens sugestija bei drama be įprasto folklorinio
nuspalvinimo, ką dar darė Antanas Vienažindys. Moteris, mylimoji Maironio
kūryboje, kad ir kaip kunigui būtų neparanku, atsidengia veidą, turi vardą,
vėliau ji didelės sugestijos įgyja Putino Altorių šešėly.
Maironio figūros vizija kultūroje, nepaisant įvairiausių atsimetimų nuo jo
ir jo kūrybos, yra stebėtinai pastovi, kiekvienam poetui tarsi privaloma ką
nors apie jį pasakyti. Pagal jį iki šiol modeliuojami poetų vaidmenys bei
laikysena ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje. Pats Maironis yra
savotiškas poeto modelis, jo vaizdinys ar net kūrinys, kaip sakė Putinas –
daugiau negu poetas.
Kartu su Maironiu lietuvių kultūroje atsirado naujas vaidmuo, jos
institucija – poeta, kaip jis pirmą kartą ištarė praėjusio amžiaus
pabaigoje, beje, neprarasdamas ir dainiaus, dainuojančiojo vizijos.
Todėl Maironio ir jo poezijos projekcijos nėra užbaigtos, uždaros, jo
vaizdinys slankioja plačiose laiko erdvėse, čia netikėtai išnirdamas iš
prieblandų, čia sustingdamas klasiko poza savo veikaluose, mokyklų
skaitiniuose, universitetų auditorijose. O būna, kad staiga susieja laikus
ir tolimas kartas, kaip neseniai abu Atgimimus – praėjusio ir šio amžiaus
pabaigos – ir abi Nepriklausomybes.
Su Maironio vardu yra susijęs „užimtos vietos“ literatūroje sindromas. Savo
Pavasario balsais jis užsiėmė didelius lietuviškos žemės ir istorijos
plotus, kuriuose vėliau čia pasirodantiems lieka tik tvarkymo, apkarpymo,
vaisinimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti šulinius,
perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų. Maironis dar galėjo
rinktis svarbiausius, visuotiniausius bei bendriausius dalykus, kurie
kitose kultūrose gerokai anksčiau ir savaip buvo išreikšti, pinti
gražiausius žemčiūgų vainikus, kai tuo tarpu kitiems, einantiems po jo,
tenka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių ir mėginti iš jų sudėti
puikias puokštes, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajam
lietuvių lyrikos klasikui.
Galbūt paradoksalu, bet jau po savęs einančią literatūrinę kartą Maironis,
pats to nenorėdamas ar net burnodamas, stūmė modernizmo, individualizmo
linkme, naujus poetus ir jų poeziją atpalaidavo nuo retorikos, patriotikos,
nes visi, kurie tuos dalykus bandydavo daryti, įsirašydavo į epigonų
sąrašus.
O dabar vėl atėjo laikas skaityti Maironį, nes choristai išsibėgiojo po
partijas, draugijas, verslus.

[pic]

[pic]

Leave a Comment