Literatūra

Literatūros raidos apžvalga

Literatūros ryšiai su praėjusių amžių literatūra. XIX a. pirmosios pusės literatūra neatsiejamai susijusi su senąja literatūra. Ir tada buvo suvokta, kad literatūros negalima kurti tuščioje vietoje, suprantama tradicijų reikšmė. Tą nusiteikimą gerai išreiškė S.Stanevičius, kuris M.Daukšos „Postilės” egzemplioriuje įrašė tokį dvieilį:

Kurs mane rašė jau seniai supuvo,

Ale jo vardas lig šiol nepražuvo.

Iš praeities palikimo buvo stengiamasi atsirinkti vertingiausius dalykus. Kritiškas požiūris matyti minėtoje S.Stanevičiaus gramatikos „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos” pratarmėje „Skaitysiantiems”. Savo meto literatams S.Stanevičius čia nuurodė M.Daukšos „Postilę”, K.Sirvydo „Punktus sakymų”, S.B.Chilinskio biblijos vertimą, 1653 m. reformatų „Knygą nobažnystės”, K.Donelaičio „Metus”. Palankiai jis vertino Mažosios Lietuvos lietuvių raštus ir kritiškai atsiliepė apie XVIII a. Lietuvoje pasirodžiusius religinius leidinius.

Pirmiausia buvo pasinaudota žodynais. Jau K.Bogušas darbe „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę” rėmėsi Pil.Ruigio „Lietuvių kalbos tyrinėjimu”, jo žodynu, taip pat K.Sirvydo žodynu ir kitais senaisiais raštais. K.Sirvydo žodynu rėmėsi tuo metu ir daugelis kitų rašytojų. A.Klementas rašė, jog žodynas „padarė mums pradžią, iš kur gal atminti nor reetai kurį žodį”, ir prisipažino, kad be šio žodyno pats nieko nebūtų galėjęs parašyti. Be K.Sirvydo žodyno negalėjo išsiversti ir D.Poška.

Ypač buvo vertinama ir branginama M.Daukšos „Postilė”. Kaj.Nezabitauskis ją vadino „dideliai reta ir reikalinga knyga”. Veikalą gyrė ir L.Rogalskis. S.Daukantas ra

agino knygą perspausdinti. S.Stanevičius išleido dvi knygeles šio veikalo ištraukų. S.Daukantas, be kitų šaltinių, gausiai rėmėsi senąja Lietuvos istoriografija — Lietuvos metrika, Mykolo Lietuvio, M.Strijkovskio, A.Kojelavičiaus-Vijūko ir kitų autorių veikalais. Senąja lietuvių literatūra nuo pat savo literatūrinės veiklos pradžios intensyviai domėjosi ir L.A.Jucevičius.

Buvo atkreiptas dėmesys ir į senosios raštijos literatūrinius elementus — stilių, eilėdarą.

Senuosius raštus buvo stengiamasi panaudoti ir patriotiniams tikslams. S.Stanevičius, perspausdindamas M.Daukšos „Postilės” ištraukas, prie abiejų leidinėlių pridėjo prakalbą „Maloniajam skaitytojui”. Be abejo, šia publikacija, raginančia mylėti gimtąją kalbą ir rūpintis savosios literatūros kūrimu, jis norėjo patraukti į kultūrinį darbą ir kitus.

Liaudies kūrybos reikšmė tolesnei lietuvių literatūros raidai. Liaudies kūrybos poveikis XIX a. pirmosios pusės literatūrai buvo didelis ir reikšmingas. Mat ilgą laiką tautosaka buvo vienintelis pavyzdys norintiesiems išreikšti savo jausmus poetiniu žoodžiu. Daugelis šio laikotarpio poezijos kūrinių išaugo iš tautosakos arba kaip nors kitaip buvo su ja giminiški. Literatūros artumą su liaudies kūryba lėmė tai, kad daugelis rašytojų buvo kilę iš kaimo. Tautosaka jiems buvo įaugusi į kraują nuo vaikystės. Šį estetinį idealą jie buvo atsinešę į mokyklą ir į universitetą. Rašytojo asmenybėje liaudies kūrybos tradicija jungėsi su jo įgytu išsilavinimu, kultūra, rašytinės poezijos įtaka. Liaudies daina, išlikusi kaip kūrybos modelis, įgavo naują turinį ir naujas formas. Dažnas XIX a. pradžios lietuvių poezijos eilėraštis neprilygsta li

iaudies dainai meniniu tobulumu. Bet užtat individualioji poezija pateikė naujų temų, idėjų, atvėrė langą į literatūros pasaulį.

Rašytojų sąlytis su tautosaka buvo nevienodas. Vienus poetus labiau veikė lyrinė daina (A.Strazdą), kitus pasakojamoji tautosaka (S.Stanevičių), trečius — humoristinė tautosaka (A.Strazdą, K.Aleknavičių). Poezija nesekė epigoniškai tautosaka, ji praturtėjo kitokiu psichologiniu turiniu, stipresnėmis emocijomis, dramatizmu, kuris nebūdingas liaudies dainai. Liaudies kūrybos veikiama, individualioji poezija įgavo gyvybingumo, buvo artima liaudžiai ir veikė liaudies sąmonę.

Literatūros srovės ir jų kova Lietuvos periodikoje. Susidarant literatūrinei srovei, lemiamas vaidmuo priklauso tikrovės, paties gyvenimo pasikeitimui. Nauji visuomeniniai santykiai, naujos filosofinės pažiūros lemia ir naujos srovės atsiradimą.

XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje, ypač pirmaisiais dešimtmečiais, vyravo šviečiamasis klasicizmas. Ta srovė suklestėjo Prancūzijoje XVIII a. ir iš dalies tebesilaikė klasicizmo principų, suformuluotų XVII amžiuje. Šviečiamojo klasicizmo poetika buvo pagrįsta racionalizmo filosofija, jausmas pajungiamas protui, išraiška reglamentuojama, siekiama aiškios, paprastos, harmoningos formos, grynos, taisyklingos, aiškios kalbos. Sustingusi forma reikalavo mintį reikšti tiesiogiai, moralizuoti; buvo įsigalėjęs racionalistinis didaktizmas, aprašomoji poezija. Bet šviečiamojo klasicizmo turinys jau buvo naujas, demokratinis, visai priešingas monarchistiniam klasicizmui. Stilistiniu atžvilgiu jis išlaikė klasicizmo normas, o idėjine prasme jau buvo griaunamasis, nukreiptas prieš feodalizmą. Dėl ryškaus demokratinio turinio jis ir vadinamas šviečiamuoju, panašiai kaip ir K.Donelaitis kartais laikomas šviečiamojo realizmo atstovu.

Lietuvą šviečiamasis klasicizmas pa

asiekė daugiausia per XVIII a. lenkų rašytojų A.Naruševičiaus (1733 – 1796), S. Trembeckio (1735 – 1812), L.Krasickio (1735 – 1801), T.Vengerskio (1755 — 1787), P.Zablockio (1754? – 1821) kūrybą, kurios ideologija buvo grindžiama naujausia sociologine bei filosofine mintimi, perimta iš Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių. Minėti rašytojai kritikavo feodalizmą, populiarino įgimtos žmonių lygybės idėją, į literatūrą įvedė liaudies žmogų, jį vaizdavo su meile ir užuojauta, teigė gerus papročius, dorovę. Iš prancūzų švietėjų buvo perimtas ir kriticizmas. Rašytojai, skelbdami gėrį, šviesdami liaudį, smerkė visuomenės negeroves ir ydas. Savo idėjas reiškė pasakėčių, epigramų, satyrų, didaktinio apsakymo bei apysakos formomis. Visuomenės kritikavimas yra vienas ryškiausių lietuvių šviečiamojo klasicizmo atstovų bruožų.

Greta šviečiamojo klasicizmo lietuvių literatūroje randamos ir sentimentalizmo apraiškos. Sentimentalizmas taip pat reiškė pažangiąsias švietimo epochos idėjas — priešinimąsi absoliutizmui, luominiams prietarams, socialinių pertvarkymų troškimą. Ta srovė nepripažino klasicizmui būdingo racionalumo, patoso, propagavo jausmingumą, paprastumą, gyvenimą gamtos prieglobstyje. Lietuvą sentimentalizmas pasiekė taip pat daugiausia per lenkų literatūrą. Tačiau lenkų sentimentalizmas turėjo bendrų bruožų su klasicizmu. Šios šalies sentimentalistai, panašiai kaip ir klasicistai, tebesekė antikiniais autoriais. Jie panašiai suprato ir kūrybos tikslus, reikalavo iš literatūros „malonumo ir naudingumo”. Nors sentimentalistai ir stojo prieš klasicistų racionalizmą, bet jų poezijoje natūralaus jausmo taip pat nėra, jausmingumas čia tariamas, išprotautas, teatrališkas. Žymiausio lenkų sentimentalisto F.Karpinskio kūryboje jau yra ir natūralaus jausmo užuomazgų, nestilizuotų gamtos va

aizdų. Tos naujovės ruošė kelią romantizmui.

Romantizmo srovė, kilusi XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vakarų Europoje, buvo susijusi su Didžiąja prancūzų revoliucija, jos idėjų įvairiose šalyse sukeltu antifeodaliniu, demokratiniu ir nacionaliniu judėjimu. Romantikai taip pat reiškė nepasitenkinimą revoliucijos rezultatais, nusivylimą racionalistinėmis švietimo epochos idėjomis. Jie vaizdavo turtingos sielos, maištaujančius, pasiaukojančius bei kitų nesuprastus, kenčiančius, daugiausia tragiško likimo herojus. Ypač didelį dėmesį skyrė liaudies gyvenimui, tautosakai. Jų kūryboje vyrauja emocijos, fantazija, lyrizmas, muzikalumas, gamtos motyvai. Tuo jie yra visiška priešingybė klasicistams.

Lenkų romantizmas, kuris labiausiai veikė lietuvių literatūra, formavosi XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, stiprėjant lenkų nacionalinio išsivadavimo kovai. Tai ir lėmė šios srovės patriotinį pobūdį: buvo žadinama meilė gimtajam kraštui, raginama į kovą dėl tautos laisvės. Žymiausi lenkų romantikai, ypač A.Mickevičius, išreiškė ir plačiųjų liaudies masių nuotaikas, smerkė socialinę ir nacionalinę priespaudą, skelbė demokratines idėjas. Lenkų romantikų kūryboje žymią vietą užėmė istorinės temos. Jie rėmėsi liaudies kūrybos motyvais ir raiškos priemonėmis, poetizavo jausmą, fantaziją, nesilaikė nustatytų normų, nepriėmė klasicistų mėgstamų žanrų.

Literatūrinės srovės neužleido viena kitai vietos be kovos. Ypač atkakli kova tarp klasicistų ir romantikų vyko Vilniuje ir atsispindėjo Lietuvos periodikoje. Kova prasidėjo, kai Varšuvos poetas ir kritikas K.Brodzinskis 1818 m. paskelbė studiją „Apie klasiškumą ir romantiškumą, taip pat apie lenkų poezijos dvasią”. Brodzinskis priešinosi klasicizmo kanonams ir gynė romantizmą. Šią studiją labai priešiškai sutiko Vilniaus universiteto profesorius J.Sniadeckis. Jis 1819 m. žurnale „Dziennik Wilenski” išspausdino straipsnį „Apie klasikinius ir romantinius raštus”, kuriame gynė klasicizmą ir smarkiai puolė romantizmą. J.Sniadeckis čia teigė, kad klasiška esą visa tai, kas atitinka poezijos taisykles, kurias visoms kultūringoms tautoms nurodęs Horacijus, prancūzams jas suformulavęs N.Bualo, o lenkams — F.Dmochovskis. Romantizmą J.Sniadeckis labiausiai puolė už tai, kad jis nusidedąs sveiko proto reikalavimams ir pažeidžiąs poezijos taisykles. Vaizduotė ir jausmas, sakė jis, nevaržomi proto, esą žalingi. J.Sniadeckis taip pat nesutiko su romantikų teiginiu, kad grožio šaltinis esanti gamta.

Klasicistinės literatūros šalininkas buvo ir kitas žymus universiteto profesorius L.Borovskis. Savo darbe „Pastabos dėl poezijos ir iškalbos”, parašytame 1820 m., jis taip pat gynė klasicizmo pozicijas. Bet tuo metu iškilo lenkų romantizmo pagrindėjas A.Mickevičius, kuris klasicistams sudavė mirtiną smūgį.

A.Mickevičius — romantizmo skelbėjas Lietuvoje. A.Mickevičius (1798 – 1855), baigęs Naugarduko mokyklą, studijavo Vilniaus universitete, vėliau mokytojavo Kaune. Lietuvoje praleisti metai poeto gyvenime buvo labai kūrybingi. Čia suklestėjo jo talentas, čia jis pradėjo naują lenkų literatūros srovę — romantizmą. Jau populiariojoje „Odėje jaunystei”, parašytoje 1820 m. pabaigoje Kaune, turinčioje dar kai kurių klasicizmo žanrinių žymių, poetas romantiškai apdainavo jaunystę, poetizavo jos veržlumą, nesulaikomą jokių kliūčių. Romantiniu polėkiu alsuoja odės šūkiai prieš feodalizmą, raginantys jaunimą smurtą atremti smurtu, sugriauti tai, kas sena, atgyvenę, panaikinti luominį uždarumą ir išsklaidyti prietarus. Romantikams būdingu užmoju jaunimas raginamas stoti petys į petį, apjuosti žemę ir pasukti pasaulį nauju keliu, praskinti kelią laisvės aušrai, išganymo saulei.

Romantinę kryptį labiausiai įtvirtino pirmieji du Mickevičiaus poezijos tomai, išleisti Vilniuje 1822 ir 1823 m. Pirmojo tomo pratarmėje, pavadintoje „Apie romantinę poeziją”, poetas apibūdino ir gynė romantizmą. Jis skelbė, kad romantinės poezijos esmę sudarąs liaudiškumas ir nacionalinis savitumas, kurių nesą klasicizmo literatūroje. Čia romantine poezija Mickevičius laikė tik tokią, kurioje atsispindėjo laiko dvasia, liaudies mąstysena ir jausmai. Jis sakė, kad poezija yra tautų gyvenimo reiškėja, kad kiekviena literatūros kryptis priklauso nuo istorinių sąlygų, kad literatūros romantiškumas esąs kai kurių epochų ir tautų žymė. Šiuos teiginius Mickevičius pagrindė savo romantine kūryba.

Jau pirmajame tome, kurį sudarė baladės ir romansai, poetas, siekdamas nacionalinio savitumo, drąsiai naudojosi tautosaka ir jos priemonėmis reiškė liaudies mąstyseną, moralę, etiką, visuomeninius, patriotinius, o kartais ir socialinius jausmus. Minčių gilumu, vaizduojamų žmonių gyvumu, poetiniu polėkiu, raiškos plastiškumu baladės „Svitezis”, „Svitezietė”, „Lelijos” ir kitos priklauso prie geriausių pasaulio romantinės literatūros šio žanro kūrinių.

Revoliucinio romantizmo dvasia dar labiau sušvytėjo antrajame tome, kuriame buvo paskelbta poema „Gražina” ir „Vėlinių” pirmosios dalies fragmentai, antroji ir ketvirtoji dalys. „Gražinos” romantinis patosas pasireiškia tuo, kad čia poetizuojamos tokios žmogaus charakterio ypatybės, kaip drąsa, pasiaukojimas visuomenei, savo tėvynės labui, smerkiami feodaliniai tarpusavio vaidai, ambicijos, dėl kurių paminami kilniausi žmogaus idealai. Šios poemos aktualumą padidino ir tai, kad jos istoriniuose konfliktuose atsispindėjo to meto Lenkijos ir Lietuvos magnatų egoizmas, pataikavimas carizmui, abejingumas, net priešiškumas protestą reiškusioms jėgoms. „Vėlinių” antroji dalis — tai baudžiavos pasmerkimas ir protestas prieš beteisį gyvenimą. Nukankintus baudžiauninkus simbolizuojančių paukščių kaltinimuose atsispindi liaudies protestas prieš priespaudą ir žmogaus išnaudojimą. „Vėlinių” ketvirtosios dalies naujumas, originalumas, lyginant su klasicistine literatūra, pasireiškė tuo, kad poetas Gustavo paveikslu iškėlė labai sudėtingą asmenybę, pavaizdavo prieštaringiausius jausmus, džiaugsmą ir skausmą, viltį ir nusivylimą, valią ir apatiją, nusižeminimą ir išdidumą, nuoširdžiausią švelnumą ir rūsčiausią pyktį. Bet svarbiausia tai, kad jis gynė asmenybės laisvę, protestavo prieš feodalinės visuomenės luominius prietarus, slopinusius taurius žmogaus jausmus. Romantinė kryptis dar labiau išryškėjo vėlesnėje kūryboje, apie kurią bus kalbama toliau.

Mickevičiaus kūryba turėjo didelį poveikį visai Lietuvos visuomenei ir lietuvių rašytojams, ji padėjo įsigalėti romantinei srovei ir lietuvių literatūroje. Ypač reikšmingos buvo romantizmo iškeltos nacionalinio charakterio, nacionalinio savitumo, tautosakos vertės problemos.

Nacionalinio kolorito, specifikos bei tautosakos vertės kėlimas ir reikšmė lietuvių literatūros raidai. Romantikai ieškojo nacionalinio savitumo, savo vaizduojamuose charakteriuose stengėsi išryškinti būdingiausias tautos dvasios ypatybes. Norėdami tą dvasią suprasti, jie atsigręžė į tautos praeitį ir tautosaką. J.G.Herderis, vienas iš vokiečių romantizmo pagrindėjų, teigė, kad liaudies ,,dainos yra tautos archyvas, lobynas jos mokslo ir religijos, jos teogonijos ir kosmogonijos, jos tėvų žygių ir jos istorijos įvykių, paveikslas jos namų gyvenimo džiaugsme ir kančioje, prie vestuvių guolio ir grabo. Kaip gamtos mokslas aprašinėja žoles ir žvėris, taip čia tautos pačios save atvaizduoja”. Herderis žavėjosi ir lietuvių liaudies dainomis. Savo sudarytame įvairių tautų liaudies dainų rinkinyje jis paskelbė ir 8 lietuvių dainas.

Lenkų romantikai A.Mickevičius, J.Slovackis ir kiti vadinamosios lietuviškos mokyklos atstovai labai domėjosi Lietuvos praeitimi. Jie savo kūriniams siužetus ir motyvus ėmė iš Lietuvos istorijos, mitologijos bei tautosakos. Ta medžiaga rėmėsi, spręsdami lenkų nacionalinio išsivadavimo klausimus, žadindami gimtojo krašto meilę, ragindami į kovą dėl tautos laisvės. Jie sukūrė patrauklių Lietuvos praeities bei gamtos paveikslų.

Formuojantis nacijai, bręstant tautiniam sąmoningumui, liaudies išsivadavimo judėjimo ir romantizmo idėjų veikiami, lietuvių kultūros veikėjai ir rašytojai taip pat ėmė vis labiau ir įvairiapusiškiau domėtis savo tautos dvasine kultūra, jos specifika, laikyti ją esmine gyvenimo vertybe. Pagrindiniai XIX a. pradžios lietuvių kultūros ir literatūros reprezentantai buvo inteligentai, kilę iš valstiečių arba smulkiųjų bajorų, taigi iš tų sluoksnių, kurie buvo išlaikę lietuvių kalbą, papročius, tautosaką, o kartu ir visos lietuvių nacionalinės kultūros pamatą. Todėl jie ir savo kūryboje gebėjo spręsti nacionalinės kultūros klausimus.

Tos problemos buvo ypač aktualios, kai pasikeitė kūrybos adresatas, kai buvo pradėta kurti liaudžiai. Reikėjo rasti tokių temų, kalbėti tokiais vaizdais ir tokia kalba, kad kūrinys pataikytų į liaudies žmogaus širdį. A.Strazdas buvo vienas iš pirmųjų poetų, kuris aiškiai ir teisingai suvokė nacionalinę specifiką. Jam nacionalinė specifika pirmiausia buvo priemonė kelti svarbiausias liaudies gyvenimo temas valstiečiui suprantamu būdu, jam artimu vaizdu. Strazdo kūryba alsuote alsuoja to meto lietuvių liaudies dvasia.

Nacionalinės specifikos būtinumą suvokė ir didelės poetinės kultūros poetas S.Stanevičius. Jis taip pat stengėsi įsiklausyti į liaudies gyvenimą, jos socialinius bei nacionalinius poreikius, į liaudies šnekamąją kalbą ir pasakojamąją tautosaką. Tą Stanevičiaus bruožą ir amžininkai laikė viena vertingiausių jo poezijos ypatybių. L.Jucevičius su pasigėrėjimu rašė: „Stanevičius — siela ir širdžia lietuvis — visų geriausiai suprato tautos dvasią ir būdą. Jo viskas sava, originalu, lietuviška”.

Ieškant nacionalinės specifikos, buvo sprendžiama ir nacionalinio charakterio problema, kuriai gerus pagrindus padėjo S.Daukantas. Jis „Būde” stengėsi sukurti apibendrintą lietuvių liaudies žmogaus paveikslą. Šiam tikslui S.Daukantas naudojo etnografiją, tautosaką, buities realijas.

Susidomėjimas nacionalinės specifikos klausimais buvo reikšmingas: įprasmino tautosakos, liaudies buities realijų naudojimą kūryboje. Be to, rašytojai atsigręžė į liaudies šnekamąją kalbą. O „tatai buvo didžiulės reikšmės dalykas tolesnei lietuvių literatūros raidai”.

Literatūrinių srovių apraiškos lietuvių literatūroje. Klasicizmo, sentimentalizmo, romantizmo srovės, susiformavusios kitų tautų literatūrose, XIX a. pradžios lietuvių literatūroje plačiau nepasireiškė. Joms susiformuoti nebuvo palankių sąlygų: trūko periodikos, ryškesnių literatūrinių centrų, kritikos. Pagaliau to meto rašytojams pirmiausia rūpėjo praktiniai uždaviniai. Jie lavinosi, skaitė ir ieškojo to, kas labiausiai galėjo tikti liaudžiai. Apie jokias sroves ir teorijas negalvojo. Bet vis dėlto kai kurių tų srovių ypatybių XIX a. pirmosios pusės lietuvių poezijoje yra. Klasicizmo bruožų randame A.Klemento, D.Poškos, S.Valiūno, S.Stanevičiaus, A.Strazdo kūryboje. Ypač ryškūs tų rašytojų idėjiniai ryšiai su šviečiamuoju klasicizmu. Jų kūryboje aiškiai reiškiamos antifeodalinės idėjos, stengiamasi šviesti liaudį, religijai rodomas skepticizmas. Polinkis į racionalizmą, didaktizmą, stiliaus retoriškumą taip pat sietinas su klasicizmo poveikiu.

Sentimentalizmo apraiškų atsiradimą XIX a. pradžios lietuvių literatūroje lėmė daugiausia lenkų sentimentalistų poezija. Ypač didelės įtakos turėjo F.Karpinskis D.Poškai ir A.Strazdui. Sentimentalistų kūryboje vyrauja gamtos motyvai, keliama įgimtos žmonių lygybės idėja, aukštinama žemdirbystė kaip ekonominis visuomenės pagrindas, reiškiama užuojauta baudžiauninkams. Kai kuriuose kūriniuose valstiečių darbas vaizduojamas šviesiomis spalvomis, o gamta estetizuojama. Lietuvoje buvo mėgstamas sentimentalistų kultivuotas idilės žanras. Sentimentalizmo apraiškos lietuvių literatūroje turi ir specifinių bruožų: kūriniai pasižymi jausmo natūralumu, tikroviškais kaimo buities ir gamtos vaizdais. Lietuviškų idilių personažai — ne valstiečių drapužiais perrengti kilmingieji, o tikri kaimo žmonės. Antikinės mitologijos įvaizdžiai čia pakeisti lietuviškais vardais bei realijomis, vartojamos liaudies dainų poetinės priemonės.

Lietuvių romantizmas XIX a. pradžioje buvo susijęs su visuomeninės minties raida, su lietuvių nacionalinio judėjimo pradžia, turėjo bendrą kultūrinį pobūdį. Buvo domimasi Lietuvos istorija, lietuvių liaudies gyvenimu ir kūryba. Rašytojai iš tautosakos ėmė raiškos priemones ir motyvus. Romantizmui būdingų ypatybių yra S.Valiūno „Birutoje”, S.Stanevičiaus odėje „Šlovė Žemaičių”, S.Daukanto istoriniuose veikaluose, turinčiuose literatūrinių elementų,

XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje yra ir K.Donelaičio pradėto šviečiamojo realizmo bruožų. Šviečiamajam realizmui būdingas demokratizmas, liaudiškumas, valstietiškos pozicijos, aštri viešpataujančiųjų klasių kritika, ryškus didaktizmas. Šviečiamojo realizmo bruožų randame D.Poškos, A.Strazdo ir S.Stanevičiaus kūryboje.

Literatūros žanrai. XIX a. pradžios lietuvių literatūroje dominavo klasicizmui būdingi smulkieji žanrai: idilė, odė, elegija, pasakėčia, satyra, epigrama, sentencija, gamtos aprašomasis eilėraštis, literatūrinis laiškas, dedikacija. Idilės vieni iš pirmųjų ėmėsi A.Klementas ir D.Poška. Ypač buvo išpopuliarėjusi D.Poškos idilė „Mano darželis”. Liaudiškumu ir meniškumu išsiskiria A.Strazdo idilės. Būdingiausias odės pavyzdys tuometinėje lietuvių literatūroje yra S.Stanevičiaus „Šlovė Žemaičių”. Odei būdingų bruožų turi žymiausias D.Poškos kūrinys „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”. Pirmoji ryškesnė elegija lietuvių literatūroje yra D.Poškos „Rauda po gailingo smerčio Aleksandro Pirmo, imperatoriaus visos Rosijos”. Vienas iš meniškesnių eleginio pobūdžio, graudžios nuotaikos lyrinių eilėraščių yra A.Strazdo „Giesmė apie siratas”. Iš kitų žanrų toliausiai pažengusi buvo pasakėčia. Be abejo, vertingiausios yra S.Stanevičiaus pasakėčias, kuriose suskambėjo ryškus nacionalinis koloritas, svarbios liaudies gyvenimo problemos, įkūnytos gyvuose veikėjų paveiksluose, nupieštuose liaudies šnekamąja kalba paprastai ir glaustai.

Satyrai atstovavo S.Valiūnas. Jo kūrinys „Palemono kontubernija” yra pirmas bandymas sukurti satyrinę poemą, kurioje griežtai smerkiami neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai. Smulkesnių satyrinio pobūdžio kūrinių yra parašę A.Klementas, D.Poška, P.Šimkevičius, A.Strazdas. Epigrama — trumpu satyrinio pobūdžio eilėraščiu — labiausiai domėjosi D.Poška. Jis yra sukūręs arba išvertęs iš lenkų kalbos keliasdešimt epigramų, kuriose reiškiamas kritinis požiūris į valdančiąsias klases, užuojauta baudžiauninkui, abejojimas religija. Epigramų yra ir A.Klemento literatūriniame palikime. Sentencijas, arba aforizmus, mėgo D.Poška. XIX a. pradžios literatūroje populiarus buvo literatūrinis laiškas. Čia kūrybiškiausias buvo D.Poška. Jo laiškuose atsispindėjo to meto literatūriniai santykiai ir kalbiniai interesai. Literatūrinių laiškų yra parašęs A.Klementas bei S.Valiūnas. Literatūros žanrų gausėjimas, jų įvairėjimas rodo XIX a. pradžios lietuvių literatūros gyvybingumą, jos raidos veržlumą ir sudėtingumą.

Poezijos raidos sąlygos. Šiuo laikotarpiu lietuvių poezijos ugdymo sąlygos dar tebebuvo sunkios. Literatūrinis gyvenimas neturėjo savo pastovios tėkmės, o buvo sporadiškas. Nebuvo lietuviškos periodikos. Literatūros kritika žengė tik pirmuosius žingsnius. Bet, klostantis naujoms ekonominėms, politinėms ir kultūrinėms aplinkybėms, atsirado pasaulietinės poezijos poreikis. Poezija pradėjo sparčiai rutuliotis ir greitai užėmė lietuvių literatūroje dominuojančią vietą.

XIX a. pradžios lietuvių poezija dar tebebuvo susijusi su XVIII a. ideologija, su lenkų literatūros klasicizmo ir sentimentalizmo estetika. Bet jos ryšiai su savo krašto gyvenimu nuolat stiprėjo, buvo sprendžiamos svarbiausios socialinės, visuomeninės, moralinės to meto problemos, stiprėjo feodalizmo kritika, antibaudžiavinės nuotaikos, patriotiniai motyvai.

Vyko žanrinė diferenciacija. Žanrai, susiformavę tam tikromis istorinėmis sąlygomis kitų tautų literatūrose, buvo pritaikomi lietuvių literatūros specifinėms sąlygoms, skaitytojui valstiečiui ir valstietiškai tematikai. Įvairėjo poezijos turinys, meninės raiškos priemonės.

Poezija praturtėjo liaudies šnekamosios ir poetinės kalbos intonacijomis. Eiliuota kalba darėsi natūralesnė, vaizduojamo žmogaus dvasinis pasaulis visapusiškesnis, nacionaliniai bruožai ryškesni.

Grožinės prozos formavimasis. XIX a. pradžios prozai atstovavo didaktinio lenkų rašytojo J.Chodzkos apysakos „Jonas iš Svisločės” vertimas (1823). Ši apysaka — tai būdingas didaktinės literatūros, skirtos liaudžiai, pavyzdys. Joje valstietis mokomas darbštumo, raginamas našiau ūkininkauti, imtis prekybos, amatų. Tai kaip tik ir sudaro knygos pozityvią reikšmę, atsveriančią jos reakcinius momentus — paklusnumo ponams ugdymą, dvarininkų interesų gynimą.

Apysakos struktūra elementari. Ji susideda iš atskirų vaizdelių, kuriuos vienija pagrindinis veikėjas Jonas, valstietiškos kilmės smulkus pirklys, teisingas, doras, išmintingas žmogus — autoriaus minčių ir pamokymų reiškėjas. Jis keliauja iš vienos vietos į kitą, daug ką pamato, susitinka su įvairiais žmonėmis ir turi geriausių progų išsakyti savo pamokymus. Tokia kūrinio sandara buvo patogi dėstyti praktines žinias ir didaktines mintis. Vėliau taip savo kūrinius komponavo ir lietuvių didaktinės prozos kūrėjai P.Gomalevskis, J.S.Dovydaitis, M.Akelaitis.

Apysakos vertimas reikšmingas tuo, kad čia buvo padėti pagrindai lietuvių grožinės prozos kalbai ir stiliui. Knyga išversta gana gera aukštaičių šnekamąja kalba. Štai kaip joje gyvai nusakomi dalykai, kurių turi išmokti valstiečių vaikai: „.kas tai yra do vardas gero gaspadoriaus, gero tėvo, gero vyro, gero sūnaus; žodžiu sakant, išsimokyti gražiai apsieiti ne tiktai su gimine, bet ir su kiekvienu žmogumi, kaipo artimu savuoju. Pamesti bjaurius papratimus, girtybes, vagystes, melagystes, apgaudinėjimus.” Vertimas gerokai suvalstietintas, suaktualintas, iš antraštės išmestas žodis „ponas”, knygos pradžioje pateikiamas lenkų poeto L.Osinskio ketureilis apie gimtosios kalbos meilę. Originale jo nėra. Knygos pabaigoje pridėtas eilėraštis „Giesmė mužikėlio”. Kreipimesi į lietuvius pasauliečius inteligentus raginama rašyti valstiečių vaikams knygelių, parūpinti jiems leidinėlių iš Lietuvos istorijos, sukurti dainų knygelę. Originale raginimo nėra. J.Chodzkos apysakos vertimas Lietuvoje buvo populiarus, ir amžininkai jį laikė pavyzdingu.

Grožinės prozos elementų randame taip pat S.Daukanto istoriniuose raštuose. Didaktinės knygos, išgarsinusios M.Valančių, davė pradžią realistinei lietuvių prozai, kurią vėliau ištobulino Žemaitė, o Daukanto istoriniai veikalai padėjo susiformuoti romantiniam stiliui, vėliau išpuoselėtam V.Krėvės, V.Pietario.

Literatūros bilingvizmas. Beveik visi XIX a. pradžios autoriai rašė lietuvių ir lenkų kalba. Dvikalbystė būdinga A. Klementui, D.Poškai, S.Valiūnui ir net A.Strazdui. L.Rėza rašė lietuviškai ir vokiškai. Literatūros bilingvizmas buvo politinių ir kultūrinių sąlygų padiktuotas reiškinys. Lenkų literatūra, ypač eiliuotoji, XIX a. pirmojo trisdešimtmečio lietuvių rašytojams buvo, galima sakyti, vienintelė mokykla bei pavyzdys, taip pat tiltas, jungęs juos su Vakarų Europos estetine kultūra. Daugelis to meto nelietuviškų tekstų, susijusių su Lietuvos gyvenimu ir atspindinčių būdingus mūsų visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo reiškinius, laikytini tam tikra lietuvių nacionalinės kultūros dalimi.

Nežinomi ir mažai žinomi poetai. Apie juos šiandien reikia kalbėti todėl, kad anuomet buvo sunku ką nors išspausdinti pirmiausia dėl cenzūros. Antra vertus, daugelis kūrinių liko gulėti stalčiuose dėl to, kad nebuvo kaip reikia įvertinta jų visuomeninė reikšmė. Nemaža rankraščių dingo, palikdami tik autorių vardus, kaip poetų Jurevičiaus ir T.Bugienio. Panašus likimas buvo ištikęs R.Aleknavičių. Archyvų tyrinėtojai jį neseniai ištraukė iš užmaršties dulkių. Pasirodo, kad to meto sąlygomis R.Aleknavičius buvo gana daug nuveikęs. Jis turėjo sudaręs du savo kūrinių rinkinius: pasaulietinių — „Saujelė melodijų.” ir religinių — „Darželis naujas”. Poetas tuos rinkinius vadina tomeliais, pažymėdamas, kad antrojo buvo 36 lankai. Šiek tiek daugiau žinių turime apie poetą J.Šimkevičių. Yra išlikęs jo eiliuotas laiškas „Gromata Šimkevičiaus prie Dionizo Paškevičiaus”. Taip pat žinomi ir kai kurie jo biografijos faktai. J.Šimkevičius baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo šubravcų veikloje ir buvo vienas šviesiausių epochos žmonių. Kaip galima spręsti iš teksto, laiškas D.Poškai rašytas iš Danijos. Laiške atsispindi sunki materialinė emigranto būklė. Jam reikėję

Ant plynų šiaudų blogoj karčiamoj nakvoti,

Kietai rangytis, šlapiais rūbais užsikloti.

Su sarkazmu laiške kalbama apie turtingųjų sūnelius, kurie kruvinu baudžiauninkų prakaitu uždirbtus pinigus vėjais leidžia. Ironiškai vaizduojami ir vienuoliai, skaniai valgantys, geriantys ir vienuolynų celėse gulintys. Iš laiško matyti J.Šimkevičiaus ryšiai su lietuvių kultūriniu gyvenimu. Autorius reiškia pagarbą D.Poškai ir džiaugiasi, kad šis „vedąs žemaičių kalbą į šviesą”. Poetas gerai įvaldęs eilėraščio techniką, poetinę kalbą, geba keisti ir derinti įvairias nuotaikas. Štai kaip žaismingai pasakojama apie D.Pošką:

Užsidegęs pypkę,

Atsisegęs lypkę,

Susikeitęs kojas,

Rašo nedūmojęs

Gražias pasakėles,

Dainas ir giesmeles,

Galvos nekasydams,

Plunksnos nekramtydams.

Galvojant apie užmirštus ar nežinomus poetus, kuriuos archyvų tyrinėtojai prikelia naujam gyvenimui, kyla mintis, kad XIX a. pirmosios pusės literatūrinis gyvenimas galėjo būtį daug įvairesnis, negu. mes šiandien manome. Tokią mintį kelia ir toliau aptariami anoniminiai kūriniai, kurių autoriai šiandien dar nežinomi.

Anoniminė poezija. Laikantis chronologijos, iš nežinomų autorių eilėraščių pirmiausia minėtinas „Vanda buvo graži merga. ..” Šis kūrinys be autoriaus pavardės pirmą kartą buvo paskelbtas 1808 m. K.Bogušo knygoje „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę”. Eilėraštyje — šiurkštoka erotika, bet sueiliuota palyginti sklandžiai:

Kas po linksmo rojaus daržo,— gyvenimas smūtnas,

Kad nebūtų žmogui draugės, jo stonas akrutnas.

Daržas rojus yra svietas, mergaitė — kvietkelės,

Mieste ir ant kožnos vietos brangios lelijėlės.

Eilėraštis pagal savo temą turi preromantinės poezijos bruožų: mėginama poetizuoti meilę, perteikti herojaus rezignaciją, stumiančią jį į atsiskyrėlišką gyvenimą.

Spėjama, kad pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo sukurta didelio populiarumo susilaukusi poemėlė „Apie linksmą pavasarį”. Pirmą kartą tą kūrinį paskelbė E.Stanevičius žurnale „Tygodnik Wilenski” 1820 m. Vėliau jis buvo išspausdintas S.Daukanto lietuvių liaudies dainų rinkinyje ir kituose leidiniuose. Eilėraštyje dinamiškai vaizduojama pavasario gamta. Dinamiškumo pasiekiama, įvedant į kūrinį gausybę veikėjų ir išradingai juos charakterizuojant, taikliai parenkant veiksmažodžius:

Lėkdami vanagai

Pažemiais sklando,

Balandžiams ir gaidžiams

Nutver’ už sprando.

Tas paukštis sprangus,

Išplėtęs nagus,

Gniaužo kaip vašką,

Plunksnas nudrasko

Ir didžiai verkiančius nutildo,

Sau gurklį mėsa pripildo.

Gamta vaizduojama be jokio dirbtinumo ir manieringumo. Gamtos vaizdai siejami su valstiečio darbais. Apie lakštingalą sakoma, kad ji gieda „lig sėjos galo”. Tai rodo autorių gerai pažinus gamtą. Pavasario šventėje dalyvauja įvairiausia gyvūnija: vabzdžiai, paukščiai, žvėreliai. Pateikiama tikroviška jų charakteristika:

Griežlės po žolynus

Vaikščioj parpdamas,

Vienokius pakarčiui

Žodžius tardamos.

Kurapkos būry

Laukų vidury

Pažemiais sklando,

Peną sau randa,

Viena nuo kitos nesiskirdamos,

Priles’ gurklį, ko neplyšdamos.

Kūrinio kalba liaudiška, kartais visai priartėjanti prie šnekamosios:

Kiaunės ir voverės

Po medžius skraido,

Riešutų kevalus

Ant žemės laido.

Ir šermuonėlis,

Mažas žvėrelis,

Peleles gaudo,

Kaip kulka šaudo.

Kalboje gausu veiksmažodžių, vartojamos įvairios jų darybinės formos bei sinonimai. Veiksmažodžiais labai taikliai charakterizuojami paukščiai: zylelė činkčioj, startelė čykčioj, kielė kidikčioj, žvirblelis čiuldinėj, šen ten puldinėj. Visiems gamtos reiškiniams nusakyti randamas tikslus lietuviškas žodis, beveik nėra svetimybių. Eilėraštis skamba laisvai ir natūraliai. Strofose kaitaliojasi ritmas, eiliuojama moteriškais, vyriškais ir daktiliniais rimais.

1823 m. prie J.Chodzkos knygelės „Jonas iš Svisločės” buvo išspausdinta „Giesmė mužikėlio”. Be abejo, tai vienas reikšmingesnių XIX a. pradžios lietuvių literatūros faktų. Ilgą laiką kūrinys buvo priskiriamas D.Poškai, vėliau tai paneigta. „Giesmė mužikėlio” nėra originalus kūrinys, o Vilniuje gyvenusio lenkų poeto P.Sokolo-Šahino eilėraščio „Mužikėlis” („Chlopek”) laisvas vertimas ar, tiksliau, perdirbinys. Bet dėl to kūrinio vertė nesumažėja. „Giesmė”, kaip nurodo K.Korsakas, „pasižymi tokiais savitais, lietuviškais bruožais, yra įgijusi tokį platų atgarsį ne tik lietuvių literatūros istorijoje, bet ir tautosakoje, yra taip įaugusi į mūsų nacionalinę sąmonę, kad jau seniai tapo nebeišbraukiamu mūsų literatūrinio bei kultūrinio gyvenimo reiškiniu”. Šis kūrinys tapo liaudies daina.

„Giesmėje mužikėlio” tikroviškai vaizduojamas sunkus baudžiauninko gyvenimas. Čia hiperboliškai sakoma, kad baudžiauninkas turi „dešimt dienų nedėlioj baudžiavos”. „Mužikas” išeina dirbti auštant, ir grįžta į namus naktį, kada „kely akys klysta”, o užmiega, „kada gaidys gysta”. Be lauko darbų, rudenį jis dar turi plaukti su pono prekėmis ar rąstais „ant eldžių ing Rygą”. Baudžiauninko būklė labai varginga: jis alkanas duonos kąsnio prašo, su ašaroms sausą duoną ryja, į keliones pusplikis važiuoja ir ligas gauna. Baudžiauninko gyvenimas esąs panašus į gyvulio. Urėdas jį vadina vergu, šaukia, mojuodamas „kureliu”, „prievaizdas muša per nugarą”. Baudžiauninką ištinka ir viena skaudžiausių nelaimių — surištą jį išveža į rekrūtus.

Eilėraštyje iš valstiečio ir pono kontrastingų sugretinimų bei nevilties šūksnių aiškiai matyti baudžiauninko socialinė sąmonė, jo maištinga dvasia:

Melitoj, kas sako, jogei žmonės lygūs:

Bajors be prekės, mužiks didžiai pigus.

Ką tada dirbti, kol sulauksim smertį?—

Vilty gyvenant, arielką reik gerti.

Kai kurie sugretinimai yra labai raiškūs, turi didelę apibendrinamą jėga, todėl virto revoliucingais iš lūpų į lūpas einančiais aforizmais, pvz.:

Ponas tur auksą ant kojų, ant pirštų,—

Aš be skatiko gyvenu ir mirštu.

Šio kūrinio įtaigumą sustiprina tai, kad jis parašytas valstiečio monologo forma. Leksika, frazeologija ir visa kūrinio raiška perteikia liaudies žmogaus mąstyseną. Visa tai rodytų, kad kūrinys yra sukurtas žmogaus, artimai susijusio su liaudies gyvenimu. „Giesmė mužikėlio” yra vienas pažangiausių kūrinių socialine tema to laikotarpio lietuvių literatūroje.

Kitas anuomet labai populiarus eilėraštis socialine tema buvo „Varnas”. Ilgą laiką jis buvo priskiriamas A.Strazdui ir publikuojamas jo poezijos rinkiniuose. Paskutiniu metu eilėraštis laikomas nežinomo autoriaus. „Varno” dainoje, panašiai kaip ir „Giesmėje mužikėlio”, klasiniai prieštaravimai išryškinami kontrastiškomis baudžiauninkų ir ponų gyvenimo paralelėmis:

Jums tik juodą duoną krimsti,

Karčios bėdos tankiai kęsti,—

Ponams tai tiktai ulioti,

Vynas gerti, kortos groti,

Minkštam patale miegoti.

Kurstomais posmais kalbama apie baudžiauninkų išnaudojimą:

Biedni jūs, žmonės, nedalioj,

Sunkioj būdami nevalioj:

Ne sau jūs žemę kilojat,

Neigi sau pėdus nešiojat,—

Vis dėl ponų procavojat.

Iš eilėraščio posmų sklinda gailus baudžiauninkų skundas ir dejonės:

Svetimos tik procios taukia,

Bet tik ant žmones pristraukia,

Paskutinį kraują traukia.

Eilėraštyje sakoma, kad, be ponų, baudžiauninkus dar skriaudė dvasininkai:

Ir kunigai taipo daro.

Nors kaip jūs kūną nešioja

Ir bažnyčią budavoja,

Ale jum kasdien pešioja.

Kūrinėlyje keliama ir švietėjiška įgimtos žmonių lygybės idėja:

„Kaip tik svietas prasidėjo,

Kaip žmonės gyvent pradėjo,

Lygumą tarp sau padėjo.”

Taip tiesiai deklaruojamos antifeodalinės mintys sąmonino baudžiauninkus, ryškino eilėraščio kontrastiškų vaizdų prasmę, žadino geresnio gyvenimo troškimą. Bet svarbiausia tai, kad eilėraštis baigiamas kovingu ir pranašingu posmu:

„Nebeilgos jau adynos,

Aš jums tas nešu navynas:

Jau prikalta daug yr plieno,

Nebetoli jau ta diena,

Kai iš jų nebus nė vieno”.

Atvirai ir taip revoliucingai nebuvo kalbama nė viename to laikotarpio lietuvių literatūros kūrinyje. „Varnas”, atskleidęs socialinius prieštaravimus, teisingai išreiškęs liaudies masėse bręstančias protesto nuotaikas, dar labiau tas nuotaikas kurstė.

Eilėraštyje vartojamas liaudies dainoms būdingas varno įvaizdis. Varnas — mirties, žuvimo simbolis. Kūrinėlyje varnas taip pat kalba apie liaudies vargus, nelaimes ir pranašauja žuvimą ponams. Tautosakiniu įvaizdžiu reikšdamas naują turinį, poetas pasiekė paprastumo ir aiškumo.

Čia aptarti anoniminiai kūriniai buvo plačiai paplitę liaudyje, ir tai rodo jų aktualumą bei gyvybingumą.

Leave a Comment