Literatūra

Turinys

TURINYS..............................2
KNYGA................... ............3

ELITINĖ,ARBADAUGIASLUOKSNĖ,LITERATŪRA......3

NEGROŽINĖ LITERATŪRA...................4

POPULIARIOJI LITERATŪRA...................4

ŠALTINIAI.............................6

Atsiverti baltą (o gal gelsvą ar pilkšvą,nesvarbu) knygos puslapį, dar kvepiantį naujos, nevartytos knygos aromatu. Tas svaigus aromatas pasklinda jaukiame kambaryje, nustelbdamas netgi ant stalelio šalia jaukios sofos pastatyto karštos arbatos puodelio aromatą. Virpančios rankos ir iš malonumo spurdanti širdis išduoda pasitenkinimą, jaučiamą paėmus į rankas naują, taip ilgai lauktą ir pagaliau nusipirktą knygą.
Kažkurią sekundės dalį netgi pasijunti kaip koks pamišęs maniakas, pasislepęs savo buveinėje ir dorojantis šios nakties grobį: kiekvienam užėjusiam pultum į atlapus už sudrumstą ramybės irr pasitenkinimo jausmą. Galiausiai įninki į „visagalį“ puslapį ir pamiršti realybę.
Ką gi, skaitančio žmogaus gyvenime knyga – tai šis tas daugiau nei stačiakampio formos popierių ryšulėlis, prirašytas nesuprantamų minčių, išreikšų raidėmis, tai – gyvenimo išmintis, svajonių vadovas ar tam tikras „stabas“. Kiekvienas juk mąstome skirtingai. Būtent – mąstymas! Ko gero, sunku paneigti, kad skaitančio žmogaus mąstymas truputėlį kitoks, nei nesiimančio šio „amato“. Galbūt net neakivaizdžiai ir realiai to nesuvokiant, mes iš kiekvienos knygos pasiimame sau skirtą dalį, tą lego kaladėlę, kuri atitinka mūsų pasąmonės sttatinį. Taigi knyga žmogaus gyvenime reiškia šį tą daugiau negu kai kurie gali įsivaizduoti, to žodžiais galbūt ir nepaaiškinsi – instinktas įaugęs į sielą ir kraują.
Tad ir mano gyvenime knyga formuoja tam tikrą pasaulėžiūrą. Dažniausiai „raštijos‘ griebiuosi tada, kai norisi atitrūkti nuo savo re

ealybės; pasinerti į kitą pasaulį ir kitų žmonių gyvenimus – paprasčiausias atsipalaidavimo būdas. Taip pat knyga – neatsiejamas draugas, kai išsiilgsti kažko „protingo“, kai nori pasisemti naujų idėjų, išminties. Man knygos, tiek mokslinės, rimtesnės, tiek grožinė literatūra, suteikia tam tikro stimulo, naujų idėjų ir įkvėpimo. Perskaičiusi įdomią knygą jos mintimis, siužetu, iliuzija gyvenu dar kurį laiką ir bandau rasti atitikmenį realybėje. Kaip koks Šerlokas Holmsas, bandantis iššaiškinti nusikaltimą, kurio iš tikrųjų neįvyko.
Daug įvairiausių dalykų galima pasakyti apie „geras“ knygas, tačiau visa tai kažkodėl lieka labai abstraktu. Galbūt todėl, kad visų jausmų, kurie užvaldo, pasinėrus į puslapius, neįmanoma apsakyti vien tik žodžiais, tai reikia pajusti ir suprasti savo protu.
Žiūrint pakreipus galvą kitu kampu, knyga – tai lyg mažytis draugas, lydintis nuo pat vaikystės. Kažkada visi pradėjom „ŠŠaltinėliu“, neaišku, kuo baigsim. Dabar knygynuose dešimtys tūkstančių raštiškosios išminties. Apsuka galvą, ar ne? O kaip iš tokios gausybės išsirinkti sau tinkamą „draugą“? Štai čia padeda įgyta patirtis ir ne per vienerius metus kauptos žinios apie rašytojus ir jų skirtingus stilius. O jei esi naujokas? Na ką gi, teks pačiam pradėti ieškojimų kelią, kol suvoksi kaip sudėliotos mūsų kūrėjų žodžių lentynos. Išvada čia tik viena: skaityti – tai savotiškai tobulėti, neatskleidžiant šio tikslo kitiems, o kartais ir sau pačiam.

ELITINĖ, ARBA DAUGIASLUOKSNĖ, LI

ITERATŪRA

Paprastai, perdėm paprastai kalbėdami, literatūros kūrinius galėtume skirstyti į sudėtingus ir paprastus. Vadinamąjį paprastumą pirmiausia laiduoja nuoseklus, aiškus siužetas, daug įvykių, neraizgi intriga. Taip pat aiškios mintys, idėjos — jeigu jų apskritai kūrinyje yra. Taigi skaitai ir nesuki sau galvos. (Ypač tai pasakytina apie prozą, mat eilėraščio paprastumas, — jeigu tai nėra pasakojantis, išvardijantis eilėraštis, — gali būti apgaulingas.)
Sudėtingas kūrinys iš pirmo žvilgsnio išgąsdina — ypač jaunus, mažiau patyrusius skaitytojus. Mat tokio kūrinio neįmanoma suvokti vien perbėgus akimis, vos pradėjęs skaityti, iškart pajunti kažkokią paslaptį, glūdinčią kitapus eilučių, būtinybę susikaupti.
Norėdami tuos du literatūros polius nusakyti moksliškesne kalba, vartotume masinės, populiariosios, trivialiosios bei priešingas — aukštosios, elitinės literatūros sąvokas.
Žodis elitas <.> paprastai taikomas tam tikriems visuomenės sluoksniams įvardyti, taip pat ir geriausiems augalams bei gyvuliams, gryanaveislei augalų sėklai ir netgi rinktinei kariuomenei apibūdinti.
Vadinasi, elito kultūra, elito literatūra — geriausiems, išrinktiesiems. Tikslesniuose elitinės literatūros apibrėžimuose sakoma, jog tokios literatūros suvokėjas turi būti išprusęs, ypatingai pasirengęs, turėti tam tikrų žinių. Bandytume pridurti, jog būtinos ir dvasios bei proto pastangos, tam tikras vidinis pagavumas, kuris yra ne tik Dievo duotas, bet ir išugdomas. Elitinė literatūra, žinoma, nevienalytė, nevienaveidė. Esmingą jos klodą sudarytų kūriniai, grindžiami užuominomis, potekste, vadinamuoju „antruoju planu“.
Be jokios abejonės, kalbantieji apie elitinę literatūrą turi galvoje suaugusiuosius — tik suaugusius skaitytojus, ne

et „labai“ suaugusius. Tačiau šiuolaikinė jaunų žmonių, netgi jaunesniųjų paauglių literatūra tokia įvairi ir turtinga, jog randasi pagrindas galvoti ir apie elitinę paauglių, jaunimo literatūrą. O ką jau sakyti apie jaunuolius, gebančius, o neretai ir mėgstančius skaityti sudėtingus, vadinamuosius elitinius tekstus suaugusiesiems?
Tokių yra, ir nemažai.
Taigi šis vadovėlio skyrius yra rizikingas iššūkis suaugėliams. (Tik pamanykit! Devintokai — elitiniai skaitytojai.) O kodėl gi ne? <.>
Šio skyriaus kūrinius, ištraukas skaityti bus įdomu dar ir dėl to, kad jie teikia galimybes kiekvienam suvokti, pajusti ką nors vis kitaip, panerti, pasiekti skirtingą kūrinio gylį. O gal dar teisingiau bus sakyti, jog šis skyrius — proga išmokti nardyti po sudėtingą literatūros pasaulį. Arba pakilti kuo aukščiau — kaip žuvėdrai.

NEGROŽINĖ LITERATŪRA

Grožinę literatūrą turbūt apibūdintumėt net vidurnaktį iš gilaus miego pažadinti: tai viena iš meno šakų; grožinė literatūra pagrįsta menine išmone; grožinė literatūra yra kūrėjo vaizduotės rezultatas. O paskui, truputį nuvaikę miegus, lengvai patys paaiškintumėte, kas toji negrožinė literatūra. Tik nereikėtų pasikliauti nuoga logika ir sakyti, jog negrožinė literatūra — tai visa kita. Vis dėlto į negrožinės literatūros sąvoką neįeitų mokslinės knygos, žinynai, enciklopedijos, vadovėliai, periodika.
Negrožinei literatūrai būdingas dokumentiškumas, aprašomo fakto tikrumas ar net tikslumas, nors pasakyti, jog apsieinama be išmonės, irgi neteisinga. Mat kai kuriems negrožinės literatūros žanrams būdingas vaizdingumas, emocingumas, autoriaus va

aizduotė gryną faktą gali pagražinti, įvykį sutirštinti. Be to, labai svarbu, jog negrožinė literatūra kaip ir grožinė daro nemenką emocinį poveikį.
Negrožine literatūra paprastai laikome autobiografijas ir biografijas, atsiminimus (memuarus), laiškus, kelionių aprašymus, apybraižas, eseistiką, publicistiką, metraščius, dienoraščius. Visi šie žanrai Jums jau girdėti, jų apibūdinimus rasite dažname žodyne ar enciklopedijose.
Tai, ką skaitysite šiame vadovėlio skyriuje, pravers dviem tikslams. Pirma, susitiksite (vėl susitiksite) su dviem iškiliomis lietuvių kultūros figūromis, asmenybėmis. O drauge dar sykį, tik jau kitu žvilgsniu žvilgtelsite į labai lemtingą Lietuvos istorijos tarpsnį — XIX a. pabaigą — XX a. pradžią. Tik jau iš kitokių, profesionalaus meno pozicijų. Kiti kūriniai turėtų išjudinti Jūsų mintį, skatinti svarstyti, ginčytis, mokytis argumentuoti, rašyti apie aktualius, skaudžius mūsų laiko momentus.
Ir, žinoma, visais atvejais mokysitės pajusti teksto savitumą, išgirsti pasakotoją, kalbančiojo intonaciją, formuoti savo balsą ir. išsiduoti. Išsiduoti, apie ką mąstote, ką manote, ką jau suvokiate apie gyvenimą.

POPULIARIOJI LITERATŪRA

Iš ankstesnių skyrių jau supratote, o gal ir seniau žinojote, jog populiarioji literatūra yra sąlyginė priešprieša vadinamajai aukštajai, elitinei literatūrai. Pagrindiniai tokios literatūros požymiai — veiksmo gausa, intriga, aiškūs jausmai, nesudėtingos problemos. Vieno Jūsų bendraamžiaus žodžiais tariant, skaitant tokią literatūrą „nieko nereikia atspėti“. T. y. tokia literatūra neturi sudėtingos potekstės, antrojo plano, paslėptų prasmių. Skaityti tokią literatūrą nereikia ypatingo pasirengimo, išprusimo. Pats terminas kilęs iš lotyniško žodžio populiaris — liaudiškas, liaudies mėgstamas. Neretai vartojami ir šio termino sinonimai: masinė, pramoginė, komercinė, arba bulvarinė, trivialioji literatūra, nors pastarieji terminai turi tam tikrų savų niuansų.
Populiariajai literatūrai priskiriami Jums jau gerai žinomi detektyvai bei nuotykių romanai ar apysakos; meilės romanai bei jiems artimos vadinamosios muilo operos — tokie nesibaigiantys televizijos serialai, pagrįsti paviršutiniškais, šabloniškai perteikiamais meilės jausmais ir meilės nuotykiais; čia pat minėtina melodrama — ryškia intriga, netikėtai besikeičiančiais įvykiais ir apibendrintu pamokymu (ryškiu gėrio ir blogio kontrastu) pasižymintys kūriniai, taip pat vodevilis — lengvo turinio komedija, kurioje ne tik kalbama, bet ir dainuojama bei šokama. Ypač atvirai jausmus veikia (dažniausiai gąsdina), įtampos kupinas trileris — knyga, pjesė ar filmas, kurio siužetas susijęs su nusikaltimu. Gebėjimu prikaustyti dėmesį pasižymi vesternai — knygos (nors gal dažniau filmai) apie kaubojų gyvenimą XIX a. II pusės JAV Vakarų valstijose (iš čia ir terminas: anglų k. western — vakarinis, Vakarų). Dažniausiai ir mokslinė fantastika laikoma populiariąja literatūra, ir netgi literatūrinės pasakos, ypač nuotykinio pobūdžio. Ne vienas paminėtas žanras labai tiesiogiai veikia fiziologinius suvokėjo dirgiklius, bet ypač tai būdinga siaubo literatūrai, taip pat erotinei literatūrai, vaizduojančiai jutiminę meilę, geidulingumą, fizinį priešingų lyčių suartėjimą, ir ypač pornografijai, atvirai aprašančiai sekso scenas ir provokuojančiai seksualinį smalsumą.
Populiarioji literatūra gali būti ir gera, ir bloga. Bloga — tai primityvūs, lengvai nuspėjami, šimtus kartų girdėti siužetai, neryškūs veikėjų charakteriai, skurdi kalba ir stilius. Bet visiškai paneigti populiariosios literatūros negalima, ji paprastai siejama su poilsiu, pramoga, malonumu. Šito žmogui irgi reikia. O kartais gera populiarioji literatūra suteikia kokios nors srities žinių, ugdo loginį mąstymą (ypač — geri detektyvai), atkreipia dėmesį į pagrindines moralines vertybes.
Populiariosios literatūros kūriniai patiria nevienodą likimą. Kai kurie iš jų (pavyzdžiui, XIX a. istoriniai romanai — Valterio Skoto, Aleksandro Diuma ir kitų) buvo sukurti kaip rimtoji, aukštoji literatūra, o mūsų laikais tapo populiariąja, skaitoma daugiausia paauglių. O štai garsusis Stivenas Kingas (jį pristatysime šiame skyriuje) sąmoningai kuria populiariąją literatūrą, nors dažnas jo kūrinys savo problematika ir idėjomis prilygsta ar net pranoksta vadinamąją rimtąją literatūrą.
Šiame skyriuje Jūs rasite tik keletą populiariosios literatūros kūrinių. Pirmiausia dėl to, kad ne visi tokios literatūros žanrai verti vadovėlio, ne visada yra ką juose nagrinėti, analizuoti. O antra, jau anksčiau esate apsčiai prisiskaitę tokios literatūros ir pakanka ją prisiminti, kad kiltų platesnės diskusijos ar apmąstymai.
Galų gale svarbiausia suvokti, jog vien populiariosios literatūros nepakanka, kad taptumėte tikrais literatūros gurmanais (tai yra smaguriautojais).

Šaltiniai:

www.sviesa.lt/lt.php/knygu_katalogas/359;book;20116

Leave a Comment