“Antigonė” – Antikinė literatūra

Įvadas

Antikinė literatūra – senoji literatūra. Tas pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio antico, kuris savo ruožtu yra atsiradęs išlotinų kalbos būdvardžio antiquus (tariama antikus) – ,,senas”, ,,senovinis”(1).
Antikinė literatūra yra senovės graikų ir romėnų literatūra, kuri užsimezgė, išaugo ir suklestėjo dar gerokai prieš naująją erą. Seniausi graikų literatūros paminklai buvo sukurti apie VIII – VII a. prieš mūsų erą; romėnų literatūros raida prasidėjo kiek vėliau III a. prieš mūsų erą viduryje. Ir vienos, ir kitos literatūros pabaiga – V mūsų eros amžius, kada žlugo Vaakarų Romos imperija. Antikinė literatūra apima gana ilgą – apie 1200 metų – laikotarpį.
Antikinė literatūra – pirmoji Europos literatūra. ,,Antikos civilizacija pagimdė visos Europos civilizaciją, paskatino menininkų kūrybą, įkvėpė mokslininkų mintį. Homero poemos, graikų tragedijos ir komedijos, Virgilijaus ,,Iliada”, Horacijaus odės ir daugelis kitų, iki tol mėgstamos: šiose kūriniuose keliami klausimai tebėra įdomūs ir dabar. Senosios literatūros paminklai patraukia meniškumu, ryškiais charakteriais ,,vidiniais žmonių pergyvenimais”(2).
Antikinės literatūros žanrai – vėlyvesnės literatūros žanrų užuomazga. Svarbiausi žanrai – epas, lyrika, drama.
Antikinėje literatūroje svarbią vietą užėmė mitologija. Mitai – senoji graikų iddeologija. Mituose atsispindėjo seni graikų tautos žygiai ir įvykiai.
V a. pr. m. eros vidurys. Šiuo laikotarpiu ir kyla Atėnai. Tai aukščiausias graikų tautos pakilimas. Tą idealą literatūroje geriausiai išreiškė Sofoklis, apibūdindamas savo mano kryptį, jis vaizdavo žmones tokius, kokie ji

ie turėtų būti.
Sofoklis buvo sukūręs apie 120 damų, ,,bet mūsų laikus pasiekė tik septynios. Didžiausio garso susilaukė dvi jo tragedijos: ,,Karalius Edipas” ir ,,Antigonė”.

1. Vakarų Europos literatūra Kaunas, Šviesa 1976 p.3
2. Vakarų Europos literatūra Kaunas, Šviesa 1976.

Tragedija ,,Antigonė” prasideda prologu – įvadine dalimi iki choro pasirodymo. Pirmoji giesmė, kurią atlieka choras, išeidamas į orchėstrą yra parodas. Veikėjų dialogus Sofoklis vadina epeisodijais. Dialogai atskleidžia įvykius. Be to, dialogas yra pagrindinė šio draminio kūrinio forma. Ji atlieka net tris funkcijas: gali informuoti, varyti veiksmą į priekį bei charakterizuoti veikėjus. Pokalbių arba dialogų, vadinamų epeisodijais, yra net penki. Penki epeisodijai ir penki stasimai – choro partijos tarp dviejų epeisodijų. Be to, dramoje veikėjų ir choro pakaitomis atliekama rauda – komas. ,,Antigonė” baigiama eksodu, kai choras išeina.

,,Tragedijoje ,,Antigonė” susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius giinanti Antigonė ir Valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įstatymus “(1). Prologe yra nurodyta tiksli veiksmo vieta: ,, Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje”(2), ir smulkiai nupasakota erdvė, kurioje vyks dramos veiksmas, netgi įvardintas konkretus laikas: ,,Greit turi aušti”. Veiksmą, kaip dažnai būna graikų dramose, pradeda herojus. Pasirodo Antigonė. Ji vilki gedulo rūbais ir, sujaudinta žinios apie valdovo įsakymą, kalbasi su seserimi Ismene. Antigonė sąmoningai siekia konkretaus tikslo. Be to, ji yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Dramos prologas atskleidžia priešingų nuomonių su

usidūrimą. Jis lems veikėjų poelgius bet tolesnius įvykius. Veiksmų pradžios situacija ir Antigonę, ir Ismenę verčia rinktis tam tikrą elgesio kryptį. Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį, sules konfliktą. Ji suvokia jo pasekmes sau ir realiai įvertina savo ir karaliaus jėgas. Antigonė nesitraukia. Ji ryžtingai neatsisako tikslo. Kodėl? Aiškus jos atsakymas: ,,Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga.”(3)

Jau pirmasis seserų dialogas atskleidžia skirtingus jų charakterius. Ismenė silpna, o Antigonė herojiška. Dialogas įrodo, jog seserys yra artimos. Sofoklis pabrėžia merginų santykių tvirtumą, giminystės ryšį. Ismenė nesmerkia Antigonės. Ismenė netgi užtikrina, kad Antigonė – ,,saviems lieki sava.” (4)

Toliau dramos scenoje pasirodo choras, kuris paruošia dievą naujai veiksmo situacijai. Įvyksta pirmais valdovo Kreonto pasirodymas. Tai reikšmina ir įdomi scena. Kreontas apibūdina situaciją ir ragina laikytis įstatymų. ,,Kreontas įsitikinęs, kad jis samprotauja aiškiai ir protingai: pilietis turi galvoti apie savojo polio interesus: kas atsidavęs miestui, tas ir gyvas, ir miręs bus pagerbtas, o priešas ir po mirties lieka priešas.
Kreontui svarbiausia – taika ir drausmė.”(5) Vadinasi, jis gina valstybės reikalus, o Antigonė – šeimos ir giminės tradicijas. Ji abu broliai vienodi. Ji nori mirusįjį garbingai palaidoti, nelaiko jo priešu. Taip žūtbūtinėje kovoje atsiduria sąmoningi ir stiprūs žmonės. Pagrindiniai dramos veikėjai supranta padėties katastrofiškumą. Tik Kreontas tokią pa
adėtį išgyvena nelauktai, o Antigonė – sąmoningai eina į ją. Sofoklio choras dažnai atlieka filosofuojančio ar moralizuojančio komentatoriaus vaidmenį. Tragedijos chorą sudaro didžiūnai, vadinasi, jis skelbia piliečių, visuomenės nuomonę.(6) Choro nuomone, ,,Nelaimę gi neša kiekvienas pasukęs iš doro kelio”.(7) Choro vadovas netgi galvoja, jog ,,dievas pasiuntė” (8) mirusiojo Polineiko kūną užberti smiltimi. Kreontas yra griežtas ir šaltas. Jis smerkia Antigonę ir įsitikinęs, jog jai turėtų būti gėda ,,galvoti kitaip negu visi”.(9) Kreontas susiduria su griežtomis ir nepalankiomis Antigonės pažiūromis. Antigonė gina savo tiesas ir mano, kad ,,pagirtų jie visi (užtai.), tik baimė kausto liežuvius.(10)” Choro vadovas gėrisi merginos drąsa sakydamas: ,,Kaip tėvas buvo atkalus, tai ir duktė / Jo atkakli: nemoka blogiui nusilenkti.(11)” Valdovą tai supykdo. Jį regime žiaurų, užsispyrusį. Be to, galime įžvelgti tironiško elgesio apraiškų.

Liūdnoka yra Antigonės suėmimo schema. Tai antrasis epeisodijas. Jame, lauko erdvėje, pasirodo sargybinis. Jis atveda Antigonę. Ypač jaudinantis yra Antigonės dialogas su Krentu. Abu turi savo argumentus. Antigonė yra jautri, švelni, žmoniška. Pirmą kartą akis į akį susidūrė du priešininkai – Antigonė ir Kreontas. Kiekvienas gina savo nuomonę.
,,Amžinuosius dėsnius Antigonė suvokia savo mylinčia širdimi. Ji nemoka neapkęsti kartu su kitas, ji gimusi kartu su kitais mylėti.(12)” Ir pati Antigonė drąsiai atremia Kreonto išvedžiojimus: ,,Gimiau ne kad nekęsti, o mylėti padėčiau.(13)” Vi
isi valdovo prieštaravimai gauna Antigonės atkirtį. Priekaištai lyg ir netenka prasmės. Šioje scenoje susiduria ne tik du žmonės, ginantys savo pozicijas, – susikerta skirtingi požiūriai, ir pirmiausia požiūriai apskirtai į žmogų. Abiejų veikėjų žodžiuose yra tiesos. Pagrindiniai veikėjai tvirtai žino, kokias vertybes gina. Jie elgiasi ryžtingai ir atkakliai. Ismenė šioje scenoje taip pat yra kitokia nei prologe. Ji myli savo seserį ir norėtų Antigonei padėti. Choras šioje dalyje gana abstrakčiai kalba apie dorą ir nedorą elgesį, gėrį ir blogį. Tuos išvedžiojimus galėtume susieti su konkrečių veikėjų poelgiais. Choro įsitikinimu: galioja įstatymas vienas visiems ir visad: / Žmogaus gyvata negando neišsilenks”, o ,,Kas blogį pradeda laikyti / gėriu, nusižengti to širdį dievas pats patrauks.(14)” Apskritai šioje dramoje daugelį kartų iškyla klausimas, kas yra protingas. Beprotiška Antigonės drąsa yra Kreonto, ir Ismenės, ir choro laikoma kvaila.

Po Antigonės ir Kreonto dialogo draminė įtampa dar labiau stiprėja. Haimonas – Kreonto sūnus. Jis nesutinka su tėvo nuomone. Tėvas bando išvengti sūnaus priekaištų. Sofoklis leidžia veikėjams išsikalbėti. Galime įžvelgti Kreonto valdžią ir šeimoje ne tik valstybės valdyme. Kreontas puikus oratorius, valdingas vyras. Choras pritaria jo nuomonei, nes valdovas kalba teisingai ir tikslingai. Ir sūnui, ir tėvui svarbi daugumos nuomonė. Haimonas žino, kad Tėbų gyventojai pritaria Antigonės žygdarbiui. Jis bando tėvui parodyti tuos dalykus, kurių jis nemato. Drąsiai galime teigti, kad trečiasis epeisodijas – tėvo ir sūnaus apmąstymai apie tą pačią situaciją. Deja, jų požiūriai ir sprendimai skirtingi. Dialogas ne suartina, bet išskiria tėvą ir sūnų. Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai. Abu drąsiai gina savo vertybes. Sūnaus meilę ir pasitikėjimą griauna tėvo ir valdovo desperatiškas elgesys.

Ketvirtasis epeisodijas yra lyriškaisiais. Antigonės išgyvenimas atsiskleidžia du skirtingo pobūdžio tekstai. Choras ištisai gieda, rauda, o pati Antigonė jam atsiliepia giliu monologiniu apmąstymu apie dievų valią. Jos manymu, dievai lėmę jau ,,Užmigti (.) – amžiams.(15)” Antigonė sielojasi, atsisveikindama su gyvųjų pasauliu. ,,Tuomet, kai Kreontas negirdi, choras verkia su vedama mirti Antigone ir paguodžia, kad ji miršta gerbiama ir šlovinama, tačiau karty išreiškia ir savo pozicijos dviprasmiškumą: ,,Pagerbti – priedermė šventa. Tačiau valdžios, kieno jis bus, neklausyti nevalia.”

Čia choras palaiko Kreontą ir išreiškia tragedijos konflikto sudėtingumą: klasikinių laikų graikams buvo neabejotinai aišku, kad lavono išniekinimas yra nuodėmė.(16)” Nuo pirmo iki penkto epeisodijo Kreontui teko atremti Antigonės, Haimono argumentus. Penktajame – Kreontas ,,sėdi akmens sėdynėje, paskendęs nelinksmuose mintyse.(17)” Valdovui reikia susitikti su didžiausiu autoritetu – žyniu Teiresijumi. Žiniuonis skelbia dievų valią. Tarp jo ir Kreonto vyksta dialogas a[ie tai, kas įvyko ir laukiamos dievų pranašystės. Žynys patvirtina, jog ,,visiems prigimta daryt klaidas.(18)” Pradžioje ir žynys, ir Kreontas kalba ramiai. Vėliau keičiasi jų santykiai. Kreontas nenori nusileisti, nors žino, kad ,,užsispyrimas negandos nepalauš.(19)”

Graikų teatre nebuvo rodomas žiaurios scenos. Antigonės ir Haimono žūtis lieka už lieka ,,už kadro”. Apie įvykusią tragediją pasakoja vienas personažų. Jis ne tik paaiškina, kas įvyko, bet ir komentuoja. Finalinės scenos centre yra ne Antigonės mirtis, o krenta ištikusios nelaimės. Valdovas įvertina savo poelgius. Jis lieka vienišas, ,,sunkiu bėdų.(20)” Karalius suvokia esąs nelaimingas žmogus.

Choras eksodo giesmėje paprastai apibendrinai išsako autoriaus požiūrį. Pabaigoje choras skelbia moralą: ,,Sveikas protas yra pirmutinė kloties / Atrama, ir žmogus te nedrįsta dievams / Priešintis.(21)” Be to, choras nurodo, jog derėtų ,,išminties nors senatvėj žiloj (22) įsigyti. Kreontas ,,slenka pro vidurines duris į sūnus”. Jis puolęs visus ir pats nuolatos puolamas, pabaigoje yra visiškai sutriuškintas. Valdovas ,,priverstas prisipažinti, kad nebuvo protingas, kad buvo ir yra niekas. Taigi šią dramą galima laikyti ne tik Antigonės, bet ir Kreonto tragedija.(23)” Sofoklis parodė Krentą daug kalbantį, bet valdovo charakteris yra ,,vienpusis ir nesudėtingas.(24)”

(1) Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.103
(2) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1> – V., 1999. – p.85
(3) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.87
(4) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.88
(5) Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.109
(6) Plg. Kanišauskaitė J. Antikos teatras. – V., 2000. – p.44
(7) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.98
(8) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.94
(9) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.101
(10) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.101
(11) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.100
(12) Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.104
(13) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.102
(14) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.106
(15) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.114
(16) Plg. Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.116
(17) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.120
(18) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.121
(19) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.123
(20) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.130
(21) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.134
(22) Visuotinės literatūros skaitiniai. T.1. – V., 1999. – p.134
(23) Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.106
(24) Plg. Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.106
(25) Dilytė D. Antikinė literatūra. – V., 1999. – p.106

Sofoklio ,,Antigonė” yra tragedijos pavyzdys. ,,Tragedija pabrėžia jaunos mergaitės narsą, ypač išryškėja šalia bailios ir silpnos Ismenes, įtikinančios seserį, kad jos moterys, nenugalės. (25)” Kaip matome šventos amžinosios tiesos gyvenimą Sofoklio Antigonė – vienas gražiausių moters charakterių kultūros istorijoje. Ypač žavi jos dvasios stiprybė, meilė, ištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas. Jos paveikslas dažnai interpretuojamas kitų autorių kaip pasiaukojimo pavyzdys.

Išvados

,,Antigonės” siužetas nesudėtingas. Po Etioklio ir Poliniko mirties valdžia atiteko Kreontui, jų dėdei. Naujas valdovas patvarkė, kad Eteoklis būtų iškilmingai palaidotas, o Politikas liktų nepalaidotas. Senovės graikai laikė tai sunkiausia bausme, nes mirusiojo vėlė amžinai neturėsianti ramybės. Žuvusių brolių sesuo Antigonė nutaria nepasyti Krento draudimo: ,,Aš brolį savąjį palaidosiu tikrai.”(1)
Šioje tragedijoje Sofoklis parodo dviejų stiprių asmenybių – Kreonto ir Antigonės susidūrimą. Tos asmenybės Atstovauja dviems priešingiems poliams: Kreontas gina valstybės reikalus, o Antigonė šeimos ir giminės tradicijas. Kreontas mano, kad valstybė daugiausiai kenčia nuo “anarchijos”. Jo įsitikinimu valdovo širdis turi būti šalta ir griežta. Ji neturi sudrebėti nuo moters ašarų, sūnaus maldavimų. Tokie įsitikinimai susiduria su griežtomis Antigonės pažiūromis.
Tragedijos veikėjai, ryžtingi, veiklūs, poetas remia Antigonę. Jis piešia ją švelnią, jautrią, žmonišką. Kreontas – santūrumo netekęs valdovas, kuris mano juk jo valia – įstatymas, jam leidžiama viskas. Kreontas – despotas. Dėl despotiškumo jis ir nukenčia. Laimi Antigonės tiesa. Tobula kompozicija, grakštūs dialogai, stiprūs konfliktai, gilūs charakteriai iškėlė Sofoklio dramas, į graikų tragedijos viršūnę. Jos nenustojo reikšmės iki šių dienų. Sofoklio dramos tebeskaitomos mūsų laikais.

1. Sofoklio ,,Antigonę” vertė A. Veclova

Literatūra

1. Vakarų europos literatūra. Kaunas, šviesa 1976 m.
2. D. Dilytė ,,Antikinė literatūra” – V. 1999 m.
3. visuotinis literatūros skaitiniai T.1 V. 1999 m.
4. J. Kanišauskaitė ,,Antikos teatras”- V. 2000 m.

Leave a Comment