EGZODO LITERATŪRA

EGZODO LITERATŪRA

Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus. Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjjo dienraščiai („Draugas”, „Naujienos”, „Vilnis”), savaitraščiai („Dirva”, „Amerika”, „Darbininkas”), mėnraščiai („Margutis”, „Vytis”), ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine.
Pirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgyvendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, buvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stokholmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevičius) vaadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). B.Raila įeina 1946-1948 m. į rezistencinio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybę kaip užsienio delegatūros narys, redaguoja Lietuvos pogrindžio rezistencijos žinių biuletenį. 1951 m. A.Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso” lietuviškų laidų vadovu – šešis kartus pe

er dieną iš Niujorko skrieja į Lietuvą užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą – skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia analitines apžvalgas, kurios naudojamos propagandinei kovai prieš socializmo imperiją. Jis rašo kandžius pamfletus apie „maskolbernius”, kuriems Stalinas išmokėjo po 5000 rb už Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, apie „niekšiškai nuogą rusų kolonializmą”, šimteriopai pavojingesnį negu ją dangstanti komunizmo doktrina, ir apie neišvengiamą „koloso molio kojomis” griuvimą ryt, poryt ar po dešimtmečio. I.Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną” dokumentines ir beletristines knygas Švedijoje, polemizuodamas su prosovietiška švedų vyriausybės laikysena (Sovietų Sąjungai atiduotas Lietuvos auksas, grąžinta dalis karo pabėgėlių). „Gal lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: gana tos politikos, &##8211; rašė J.Savickis 1951 m. vasarą. – Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis. Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti.”
Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), jautėsi įpareigotas „dėtis kovon dėl tautos laisvės” (J.Aistis), kalbėti „okupuoto krašto vardu” (J.Brazaitis), „permąstyti likiminę skriaudą, ištikusią Lietuvą” (V.Alantas), „likti gyva, atplėšta, bet niekur neprigyjanti lietuvių tautos dalis” (B.Brazdžionis). Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai – tėvynėje gyvąjį žo
odį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos”, stovinčios „ant bedugnės krašto”, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. „Kiekvieno lietuvio pareiga sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Protėvių aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas “, – skelbė 1946 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Tad pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės raiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietinėje Lietuvoje (pvz., 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje tik vienas).
Lietuvių rašytojai, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip laikini tremtiniai, nusiteikę „Velykas švęsti jau Lietuvoje”, 1947 m. įsitikino, kad „neturim pagrindo tikėti greitu grįžimu” (J.Brazaitis). Palengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrįžti į tėvynę – net į pavergtą (A.Maceina). Geležinė uždanga atskyrė rašytoją-tremtinį nuo jo kūrybos versmių – krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis rašė. Naujoje aplinkoje – buvusiose vokiečių kareivinėse (jos ilgi koridoriai nostalgiškai pavadinti Laisvės alėja, Vytauto prospektu) ar Amerikos didmiesčiuose, kur „viskas gazolinu dvokia, net saldainiai”, – jis jautėsi nepritapęs, nereikalingas. „Šaknų čia neįleisiu, nepritapsiu”, – rašė V.Krėvė. „Būti poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau negu fizinė mirtis, ypač tokiam, ka
aip aš”, – skundėsi J.Aistis.
Lietuvių kultūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, kur duoną reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinių duobkasiais, troleibusų konduktoriais ir telegrafistais, dirbo skerdyklose ir valgyklose, plieno ir baldų fabrikuose, spaustuvėse ir vaistų sandėliuose. „Taip ir žus geriausios mūsų jėgos: vienos duoną kepdamos, kitos paminklų akmenis tašydamos, trečios lėkštes plaudamos”, – rašė 1950 m. A.Vaičiulaitis. Augę ir brendę Vakarų Europos humanitarinės kultūros atmosferoje, lietuvių rašytojai atsidūrė „primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje”, turėjo gyventi ir kurti „utilitarinėje bei techninėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje” (J.Kralikauskas), kuri reikalavo muštis į materialines gėrybes ir niekino idealistinį pasišventimą nerealiems tikslams. „Perkeltas į kitą dirvą ir kitą klimatą, jis (poetas) galbūt prigyja ir auga, žaliuoja ir žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša”, – karčiai rašė J.Aistis.
Svetimoje aplinkoje lietuviškas meninis žodis styro vienišas, atsimušęs į „abejuojumo šmėklą” (F.Kirša) ir tarsi neišgirstas. „<.> Kartais atrodo, jog tęsti grožinės literatūros kūrybą yra tas pats, ką ir šaukti dykumoje, kur į tavo balsą neatsiliepia joks aidas”, – rašė P.Andriušis. Toks šaukimas, atsidūrus „ant plaukiojančios ledo lyties”, suima buvusio gyvenimo atsiminimus, benamio žmogaus likimą, dabarties neviltį ir desperatišką ištikimybę gimtajam žodžiui, atlaikiusiam šimtmečių teriones. Lietuviška meninio žodžio kūryba rašytojams tremtiniams liko vienintelė dvasinio gyvenimo alternatyva, kurios nebuvo į ką iškeisti (tik vienas A.J.Greimas ėm
mė rašyti prancūziškai, tik vienas A.Landsbergis rašė angliškai). Grįžę po darbų iš aukso kasyklos Kanadoje ar akmens skaldyklos Argentinoje, jie sėsdavosi prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų į Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius akmenis Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.
„Poetas kaip daina – gimsta tautoj ir gyvena tautoj”,- rašė S.Santvaras. Pavergtos tautos rašytojas negali išeiti iš savo tautos – jis „yra tautos sielos ieškotojas ir jos dvasinio veido ryškintojas” (V.Alantas). Lietuvių meninis žodis turi vesti mus į Lietuvą „kaip ugnies stulpas”, pasak B.Brazdžionio. „Aš rašau dėl to, kad tikiu lietuvių ir Lietuvos gyvybe bei nemirtingumu”, – sakė F.Kirša.
Vyresniosios kartos rašytojas – Lietuvos nepriklausomybės gimimo ir žlugimo liudytojas – jautėsi pašauktas būti „tautos dvasios apaštalas”, formuoti pranašo žodžiu išsivadavimo viltį ir skelbti direktyvas – ką veikti. J.Aistis, sukrėstas valstybės netekties, stojosi į „genties priešų” teisėjo, pavergtųjų drąsintojo, laisvės skelbėjo tribūną, prabildamas neįprastu jam aukštu tonu (rink. „Nemuno ilgesys”, 1947; „Sesuo buitis”, 1951). B.Brazdžionio eilėraščių knygose „Svetimi kalnai” (1945), Vidudienio sodai” (1961) atgimsta romantiniai įvaizdžiai kaip amžino tautos buvimo ženklai – „senos pilys prie Nemuno seno krantų”, „žilų vaidilų kanklės”, „Punios Margiris”, „kapai senoliai”, taip pat imperatyvinė nuosaka, programuojanti žmogaus elgseną: „Senolių kraują – / vardą – laisvės žiburį širdy, / Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę, / Kaip didelį turtą nešk širdy”. F.Kirša satyrinės poemos „Pelenai” tęsinyje rašo apie pravirkusius Vilniaus rūmus, kai „Laisva Tėvynės žemė slydo iš po kojų”. Iš dramatiškų odžių apie didžiųjų kunigaikščių žygius, baudžiauninkų sukilimus ir tremtinių ešelonus A.Rūkas lipdo fragmentišką poemą „Mano tautos istorija” (1961).
Daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neišėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros” laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas.
A.Vaičiulaičio novelėse („Kur bakūžė samanota”, 1947) suvalkietis ūkininkas rūko pypkę, kurią jam amžinatilsį tėvas paliko; sodietė dėvi sijoną, „stangriais padurkais atsiremiantį į žemę”; bernai šokdina mergas „kaip viesulai, griausmingai užkulnim į grindis trenkdami”; duktė valandas prasėdi beržyne prie tėvo kapo tyliai besišnekėdama. P.Andriušio aukštaitiškuose pasakojimuose „Anoj pusėj ežero” (1947) beržai, žuvys, laumžirgiai tebėra piemenuko broliai ir seserys, kaip ir V.Krėvės „Šiaudinėj pastogėj”. P.Tarulio novelių knygoje „Žirgeliai padebesiais” (1948) putoja ąsočiuose alus, ūturiuoja ūsuoti gaspadoriai, o moterėlės verpia ir verpia žiemos vakarais. N.Mazalaitės novelėse („Gintariniai vartai”, 1952) aprašomos žemaitiškos koplytėlės, mažas bažnytkaimis tarp didelių miškų ir duona, kepama ant klevo lapų. J.Savickio romane „Šventoji Lietuva” (1952) nostalgiškai piešiama patriarchalinė kaimo sankloda, darbštaus ūkininko tvirtybė, šventadienių giedra, protarpiais stebima iš ironiškos distancijos. Iš kaimo buities realijų ir tautosakos įvaizdžių audžiamas gražbylingas L.Dovydėno apysakos „Per Klausučių ūlytėlę” (1952) pasakojimas – ginčai su pinčiuku, kelionė į atlaidus, vestuvių dainos ir šokiai. Alės Rūtos romane „Trumpa diena” (1955) skamba tarmiškai nuspalvinti Rytų Aukštaitijos ūkininkų dialogai, o šiokiadieninė buitis – pabaigtuvių papročiai, gegužinės – kupina žmogiško gerumo ir poetiškumo. Poetiškai išjausta kaimo gamta tampa vos ne pagrindiniu A.Baranausko novelių knygos „Kalvos ir lankos” (1959) veikėju.
Iš stebuklingų paliktos tėviškės regėjimų lietuvių literatūrinė savimonė nenoromis gręžėsi į karo nusiaubtą, išsigandusį Vakarų pasaulį, į realią, neretai dramatišką, pabėgėlių-išeivių patirtį svetimoje šalyje. L.Dovydėnas savo beletristikos knygose („Mes ieškom pavasario”, 1948; „Žmonės ant vieškelio”, 1949) reportažiškai aprašo pasitraukimo kelią, pabėgėlių stovyklas, prievarta į SSRS deportuojamus rusus, skelbdamas herojų lūpomis antibolševikines deklaracijas. J.Jankus tragiško autentiškumo knygoje „Naktis ant morų” (1948) taip nusako pokarinės Europos situaciją: „Man pasirodė, kad užėjo naktis, o visas pasaulis guli ant morų ir kietai miega. Gi duobkasiai ateina. Iš rytų. Ir duobė jau iškasta. Tik jie ateis, paims morus ir miegantį pasaulį nuleis į duobę”. M.Bavarskas romane „Pilkieji namai” (1947) pavaizdavo pilką DP stovyklų gyvenimą be jokių ateities perspektyvų. V.Ramonas stiprios emocinės įtaigos romane „Kryžiai” (1947) svarsto Lietuvos bolševizacijos priežastis 1940 m., apkaltindamas laisvamanybę ir liberalizmą („arba su bolševizmu, arba su Dievu, kito kelio nėra”). J.Griniaus dramoje „Žiurkių kamera” (1954) susikerta katalikybės ir komunizmo idėjos KGB tardymo kameroje – lietuvis komunistas tardo ir pasmerkia lietuvius patriotus, išgelbėjusius jį nuo mirties, o rusai komunistai jį patį sudoroja kaip nepatikimą. Lietuviškas mentalitetas, dorovė, papročiai, gėrio ir grožio idealai atstumia ne tik sovietinę santvarką (J.Gliaudos romanas „Ora pro nobis”, 1953), bet negali prisitaikyti ir prie amerikietiškos civilizacijos standartų. N.Mazalaitės romane „Negestis” (1955) lietuvė, karo pabėgėlė, ištekėjusi už amerikiečio, lieka svetima turtingo vyro namuose. Socialinė ir psichologinė išeivio adaptacija prie naujų sąlygų, užgožta pirmajame dešimtmetyje palikto krašto nostalgijos, taps dominuojančia problema šeštojo dešimtmečio prozoje (J.Jankaus, K.Barėno, A.Barono, J.Gliaudos, Alės Rūtos romanai).
Karštai skelbdama tikėjimą tautos laisve („Ir aš tikiu Lietuva. Ji išsilaikys”. – J.Aistis) ir poetizuodama didvyrišką tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai, egzodo literatūra jau negalėjo nubrėžti jokio realaus istorinės būtinybės kelio, vedančio į tą laisvę. Atgimsta mažos tautos bejėgiškumo savijauta nevaldomos griūties akivaizdoje, atsiranda ironiškai skeptiškas požiūris į istorijos tėkmę, perdėm chaotišką, kruviną ir nepataisomą (J.Savickio „Žemė dega”, 1956). Ar beverta stovėti herojų pozomis, kurios nieko nekeičia suskilusio pasaulio santvarkoje? „Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmonės, nei laikai nesikartoja. ” – rašė A.Nyka-Niliūnas 1946 m. Gali kiek nori šauktis kunigaikščių Lietuvos, ji neprisikels. Romantinės giesmės apie „milžinų kapus”, apie „šventą ir amžiną ugnį” nesugrąžins laisvės. Šitomis giesmėmis prieškarinė poetų karta, užsidėjusi oficialaus patriotiškumo kaukes, ir baigia savo literatūrinį kelią, anot A.Landsbergio. Egzodo poetai kuria katastrofos apimtame pasaulyje, ir visai reali tikimybė tapti jiems paskutiniaisiais savo tautos poetais, pasak H.Nagio. Jaunesnioji rašytojų karta, debiutavusi spaudoje hitlerinės okupacijos metais, užsibrėžė atstatyti literatūros, kaip meno, nepriklausomybę ir normalią vertybių gradaciją (žurn. „Literatūros lankai”, 1952). „Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių sauja apsisprendė elgtis kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę kitų tautų tarpe, o ne kaip mobilizuoti kareiviai, tėvynės laisvės vardan savąją uždarę į ateities kraičio skrynią”, – rašė R.Šilbajoris. „Žemės” antologijoje ir žurnale „Literatūros lankai” susitelkusi rašytojų karta drąsiau atsidavė Vakarų filosofijos (egzistencializmo) ir modernizmo poveikiams, vis silpniau jausdama tarpukario literatūros tradicijų trauką. Ji troško atviromis akimis pažvelgti į pasaulį, kuriame atsidūrė, kad suvoktų savo būties tragišką vienišumą (A.Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys”, 1947). Ji išsižadėjo prometėjiško programiškumo, stumiančio literatūrą į patosą (J.Kėkšto „Rudens dugnu”, 1946). Ji šaipėsi iš sakralinių mitų, reikalaujančių aukos (A.Landsbergio romanas „Kelionė”, 1954). Paliktosios žemės skausmas ir šios kartos kūryboje lieka „atvira žaizda”, pasak J.Girniaus, tik ji suvokiama ir įprasminama likiminių žmogaus problemų šviesoje (antologija „Žemė”, 1951). Šita egzodo literatūra nebeturi išganymą skelbiančios ideologijos – ji daugiau abejoja negu teigia (A.Griciaus lyrikos knyga „Žemė ir žmogus”, 1947; A.Barono romanas „Mėnesiena”, 1957; K.Ostrausko drama „Kanarėlė”, 1958).
Prarastos tėvynės lyriniai regėjimai, skaudūs jos istorijos ir kultūros prisiminimai, jos netektis tragišku absurdu įeina į pokarinę Europos literatūrą kaip būdingiausias perskelto pasaulio atspindys (J.Bobrovskio, G.Grasso, Cz.Miloszo kūriniai). Lietuviškas žodis, uždarytas gimtojo kaimo atsiminimuose, ilgainiui atsivėrė industrinės civilizacijos realijoms, didmiesčio ritmams, priešingybių draskomo žmogaus savimonei, modernioms žanrų ir formų transformacijoms, masinės kultūros ir svetimos kalbos poveikiams. Tokia yra pagrindinė egzodo literatūros raidos linija.

Kazys Bradūnas
(g. 1917)
Baigęs lituanistikos studijas 1943 m. Vilniuje, V.Mykolaičio-Putino literatūrinių popiečių teikėjas, spėjęs išleisti dar Lietuvoje eilėraščių rinkinį „Vilniaus varpai” (1943), pasitraukęs 1944 m. rudenį iš gimtojo Kiršų kaimo, pirmasis ėmė burti jaunų rašytojų kartą pradžioj į žurnalą „Aidai” (Miunchenas, 1946 m.), o vėliau į antologiją „Žemė” (Čikaga, 1951), suvokęs lietuviškos meninės kūrybos tęstinumą kaip tautos dvasinio pasipriešinimo ir išlikimo akciją, kuriai jis, kapinių duobkasys ir akmenų tašytojas pirmaisiais emigracijos metais, jautėsi pašauktas kaip vienintelei savo gyvenimo misijai (įsteigė žurnalą „Literatūros lankai”, 1952-1959; redagavo dienraščio „Draugas” literatūrinį priedą 1961-1982; antologiją „Lietuvių poezija”, III t., 1971; suredagavo kolektyvinius mokslinius veikalus „Lietuvių literatūra svetur”, 1968; „Lietuvių egzodo literatūra”, 1992). Išsižadėjęs kartu su visa karo metais debiutavusių literatų karta pranašo mostų ir direktyvinės nuosakos lyrikoje, jis liko įsitikinęs, kad poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir „dreba dėl jos likimo”.
Skaidrus poetinio žodžio paprastumas ir melodingumas („Visi mano eilėraščiai formavosi kartu su melodija”), giminingas S.Nėries „Diemedžiu žydėsiu” skambančiai plastikai, jau pirmuose Bradūno eilėraščių rinkiniuose rėmėsi ne tiek kintančių emocinių būsenų raiška, kiek pastovių būties pavidalų tyliu stebėjimu. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį aš, ir tai pajusti – eilėraščio paskirtis. Artėjimas į amžiną pastovumą daiktuose, žmogaus būtyje ir tautos istorijoje – tai eilėraščio vyksmas, siūbuojantis tarp aprašymo ir meditacijos. Logiškai neartikuliuotas, o tik potekstėje likęs sąlytis su tuo, kas stovi aukščiau (tautos likimas ar Dievas), sudaro eilėraščio kulminaciją, kuri yra džiaugsmingas praregėjimas ar pamaldus nusilenkimas begalinei harmonijai („Ir nežinau, ar krenta žvaigždės, / Ar eina Dievas į mane”). Bradūnas nuosekliai kūrė ištisus ciklus ir atskiras knygas (jų išleista 14), siekdamas poetiškai išgyventi ir išsiryškinti vieno ar kito istorijos bei kultūros reiškinio esmingumą (pagonybė, Mindaugo krikštas, maras, Vilniaus architektūra, Donelaitis, Čiurlionis).
Bradūno lyrikoje, ypač knygose Apeigos (1948), Devynios baladės (1955), Morenų ugnys (1958), Sidabrinės kamanos (1964), žemė yra kertinis žodis, apgaubtas romantinės adoracijos aureole kaip fundamentinė vertybė. „Ir tėvams, ir kaimynams, ir man pačiam žemė buvo lyg ir antroji žmogaus pusė. Nuo jos atsiplėšti – tai lyg netekti savęs”, – sakė poetas. Plikta tėviškės žemė smilksta iš toli kaip aukuras, o poetas yra kunigas, kuris kursto šį aukurą. Jis deda į burną žodį – ostiją, dieviškąją duoną. Toks šventas yra žemės ir poezijos ryšys („Viską gavus iš tavęs, / Žeme žemuže”).
Vokietijoje, „perkeltųjų asmenų” stovykloje” Lietuvos žemė tebestovėjo poeto akyse kaip čia pat esanti realybė. Sunkus plūgas verčia pirmąją vagą tekant saulei. Tarp banguojančių rugių stovi sodybos kaip laivai. Kiemo gluosnyje sukabinti dalgiai. Į vešlią žolę krinta obuoliai. Ant stalo dedama duona ir raikoma po maldos. Lyrinis vaizdų jaukumas ir ramus dainiškas frazės skambesys, dar nepaliestas praradimo gaidos („Vėsioj, begalinėje šiaurėj / Tėviškės sodai šlama / Man kas naktį sapnuos”). Tik viename eilėraštyje ūkininkai, susėdę prie bloko sienos ankstyvą pavasarį, jau žino, kad nėra ir nebus „nei žemės, žagrės”, „nei saulėj šylančių vagų”. Tik knygoje „Maras” (1947) gimtosios žemės netektis, įvilkta į simbolinius viską niokojančios „juodos mirties” vaizdus (I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo” atgarsiai), jau suvokiama kaip atslenkanti nebūtis. Atgimsta tipiška istorijos skersvėjų nublokšto, likusio be šaknų, svetur nepritampančio žmogaus neviltis, tik neseniai išdainuota S.Nėries, o dabar vėl išliejama panašiais lyriniais ketureiliais: „Be tėvynės negaliu sušilti / Svetimojo židinio liepsna, / Be tėvynės ir gyvent, ir mirti / Visoj žemėj vietos negana!”
Vis labiau prarasdama supoetintos kaimo kasdienybės realumą, gimtoji žemė Bradūno lyrikoje virsta genties mitu. Vos pasitraukus ledynams, prasidėjo „mano kiltis” ant šitų morenų. Vanduo, tekantis į Vakarus, prausė mano pirmagimį. Giria dengė mane nuo „mėnulio delčios”. Nuo vaiduoklių saugojo „ugnelė šventa”. Žaltys budėjo ties „protėvių slenksčiu”. Tarp „šventų ąžuolų” prie aukuro skambėjo „stabmeldiška malda” į žemę: „Žemynėle-motinėle rūpestinga, / Sušukuok javų lygiuosius laukelius”. Artojo trobelė buvo pastatyta pačiame žemės viduryje, visų dangaus jėgų akivaizdoje, lygiateisė su jomis. „Ir surenčiau tokią trobelę, / Kad pro vieną langą saulė žiūrėjo, / Pro antrą mėnuo, / Pro trečią žvaigždės”. Sakralinis žemdirbystės mitas, įvilktas į liaudies sutartinių parafrazes, nepripažino jokių istorinio laiko ištarmių, kaip ir pats žemės jausmas, sutelktas poeto į viską apimančią egzistencijos formulę: „Žemė vedasi mane kaip įkaitą, / Užrištom akim, velėna prie širdies”. Iš archeologinių radinių (sidabrinės kamanos), mitologinių dainų (žemynėlė-motinėlė), daukantiškų pagonybės aprašymų („Išdidus Perkūnas atadunda”) Bradūnas kuria pirmykščio lietuviško pasaulėvaizdžio viziją, kuri tampa jo paties išgyvenimo būdu („Aš grįžau į senolių tikėjimą”). Jis vaikšto po neliečiamą girią, kur medinio dievo kojas plauna šventi vandenai. Regi, kaip dega aukuras, o kunigas suploja delnais, ir pakyla baltas milžinas, nueinantis kalnais. Kalbina savo protėvius, kurie sėdi aukštam vėlių suolely „su ąžuolo vainikais ant galvų”. Aprauda ošiančiame ąžuolyne mirusį sūnaitėlį: „Aš apglėbsiu kalnelį, / Šaltąjį patalėlį, / Kad kapeliai sušiltų, / Kad rasužė nubirtų, / Kad žolelė žydėtų”. Paprasti žodžiai – visi iš žemdirbio būties – ištariami susikaupimo, gėlos, atnašavimo rimtyje, tarytum senoviškų apeigų metu. Apvalyti nuo šiuolaikinės civilizacijos atributikos, tie pirminiai žodžiai (grūdas, duona, ąžuolas, vanduo, vėjas) išsako intymiai išgyvenamą mitologinį sąlytį su tūkstantmečius ištvėrusiais agrarinės sanklodos daiktais ir gamtos amžinybe. „Aš – paskutinis pagonis, / Paskutinis žemyne apkrikštytas”, – rašo Bradūnas, suliedamas save su kolektyvine tautos atmintimi, o tuo pačiu išsižadėdamas maištaujančio individualizmo ir modernizmo kelio, kuriuo pasuko jo draugai A.Nyka-Niliūnas ir H.Nagys.
Milžinkapiuose prie Nemuno poetas ieško užkastos nadruvių genties. Kur yra karališkoji Voruta – protėvių pilis? Ar neapaugo žole mindauginės katedros pamatai? Jis atsakinėja į Gedimino laiškus. Girdi raudantį Donelaitį už Romintos girios. Kultūra jam turi tokią pat sakralinę reikšmę, kaip ir šventoji alkos ugnis. Mitologizuota poetinė savimonė nujaučia slėpiningą galią tiek pagoniškuose už:albėjimuose („Jeigu tu brolio kraują / Pamačiusi neverksi, / Tai galėsi tekėti”), tiek M.Mažvydo „Katekizmo” pratarmės žodžiuose ir M.K.Čiurlionio paveiksluose. Toji savimonė nemato ribos tarp praeities ir dabarties. Krėvos pilyje vergai smaugia kunigaikštį, o rusų tankai jau rieda nuo Gudagojo. Vėjas tebeneša pagonišką dainą, o „Miško brolių veidai žemėti / Pro velėną į pilnatį žiūri”. Laumės teliūškuoja vandenį velėdamos, o motina jau skalbia „Nužudytų sūnų / Kruvinus marškinius.” Tautos būtis Bradūnui yra nedaloma nesibaigianti visuma: tu skini žolyną, o ant tavo rankų „Brolelių kraujas žydi”.
Poetas eina „kruvinu laštakiu” į miško gilumą, kur guli jo nušauti draugai – „Visi jauni, / Visi gražūs, / Su rūtom prie kepurių, / Susižiedavę su mirtimi”. Miško brolių žūtis suvokiama kaip šventas atnašavimas tautos laisvei, apgaubtas gedulingos rūstybės, graužiančio kaltės jausmo (kodėl aš ne su jumis?) ir bejėgiškumo (ką daryti?). „Aš gėda degu – / Sukilėlių akys rūsčios, / O mūsų rankos tuščios, / O mano rankos tuščios.” Dominuoja mirties motyvas kaip ir partizanų dainose, lakoniškai įvestas į tradicinį gamtos paralelizmą: „Kalbinu, šnekinu žolę – / Užkastus draugus”. Bet mitologinė savimonė nepripažįsta nebūties, o tik amžiną gyvybės tąsą vis kitais pavidalais. Todėl miško brolio mirtis nėra nei galutinis pralaimėjimas, nei paskutinis istorijos taškas. „Tikiu į pabaigą, / Į kraujo irimą <.> / Tikiu į pradžią, / Į paukščių skridimą”. Bradūno lyrikoje itin sugestyviai atkurta pasipriešinimo dvasia, kuria gyveno pokarinė Lietuva, išreikštas budintis tautos sąžinės, istorinės atsakomybės balsas, nutildytas sovietinės Lietuvos oficialioje literatūroje.
Bradūnas kalba kameriniu tonu, kuriam svetimi deklaratyviniai gestai ir logizuojantis rečitatyvas. Jo eilėraštyje nesuvokia savęs kaip pagrindinės veikiančios figūros, todėl nesiima aktyvių veiksmų, neišgyvena staigių lūžių. Tai greičiau stebėtojas (kaip klasikinėje kinų lyrikoje), kuris pats nieko nekeičia esamame pasaulyje, o tik laiko rankoje virpančius kontaktus su tuo, kas matoma ir nematoma. „Aš tik noriu surasti tave, / „Ir klausau – po beržo žieve“ / „Ir po duonos pluta“ / „Plaka širdis paslėpta.” Jam rūpi ūmai atverti siūbuojančioje kalno avižėlėje nežinomą ir lemtingą esmę, kuri reikštų tautos būties beribiškumą ir įstabumą, prieinamą tik poetinei pagavai. „Ant kalnelio galvą pasidėjus, / Ilsis balto milžino dvasia, / Klauso – ošia požeminiai vėjai / Smilkstančių pušynų šaknyse”. Jis kloja į eilėraštį minimalų vaizdinių dėmenų kiekį, neperkelia jų į metaforas, bet įrėžia kylančią trajektoriją į neapibrėžtą idealumo, grožio, paslapties sritį, kuri tik nujaučiama.
Aš pirmą tartą paguldžiau
Ant žemės mažąją dukrelę –
Išėjęs pašalas,
Žolė gyva.

Ir suošė pušis gūdžiau.
Bet nieko aš nepamačiau.
Tiktai pravirkai tu balsu –
Ir man baisu, ir man baisu.
Kodėl ant žemės paguldžiau,
Kam suošė pušis gūdžiau?..
Paskutiniuose Bradūno eilėraščių cikluose („Užeigoje prie Vilniaus vieškelio”, „Europos kelionių eskizai”) pastebimai susiaurėjo potekstinė erdvė, atidengdama tiek atskiro kūrinio, tiek viso ciklo apriorinį suplanavimą, aprašymo ir pasakojimo elementų statiką, pernelyg aiškų ir vienodą aforistinių užsklandų poetiškumą.
Brandžiausios Bradūno eilėraščių knygos, sukurtos pirmaisiais dviem pokario dešimtmečiais, atvėrė naują stilistinę kryptį, kurioje dainiškos tradicijos išpuoselėtas naivus liaudiško žodžio paprastumas, intymus pašnekesio tonas, vaiski ir lengva vaizdo plastika, klasikinė strofos simetrija buvo sujungta su mitologinio pasaulėvaizdžio poetine versija, o tautos vertybių gynybai suteikta lyrinio išgyvenimo forma, persmelkta adoracijos ir gėlos. „Mano tauta, / Lyg peršautas šuo, / Unkščia laižydama / Kruviną Nemuno krantą”. Šita mitologinė folklorinė kryptis stipriai paveikė lyrikos raidą pačioje Lietuvoje, pakreipdama nauja vaga M.Martinaičio kūrybą ir patraukdama Just.Marcinkevičiaus eilėraštį graudaus paprastumo link.

Marius Katiliškis
(tikr. Albinas Vaitkus, 1914-1980)
Lankęs Žagarės progimnaziją, kirtęs mišką ir kasęs griovius, spausdinęs apsakymus „Naujojoje romuvoje”, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, kur buvo 1941 m. sukilėlių štabo adjutantas, kareiviavęs 1944 m. vasarą ir rudenį, pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda” išleido Vokietijoje 1948 m., užsibrėžęs parodyti „savo žemės ir jos žmogaus likimą tokį, kokį jį mačiau ir gyvenau”. Savo atmintyje išsinešė nepaprastai vešlaus žodyno atsargas ir kaimo buities detalių „ne saujas, ne maišus, o aruodus”. Noveles ir romanus – „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Apsakymai“ (1975), „Pirmadienis Emerald gatvėje“ (1993) kūrė po sunkaus darbo Čikagos plieno gamykloje, nešamas ilgesio į gimtosios žemės miškus ir palaukes, kur „akys apraibsta nuo grožybės” ir „širdis suskamba varpu”. Tik Katiliškis jau nepajėgė užsimiršti „vaikystės rojuje” – jo ilgesingų regėjimų potekstėje brėžėsi nesugrįžimo ir prapulties nuovoka („tavo kaulai bus palaidoti kitur”), nuspalvindama jo kūrybą egzistencinės prarasties gaida.
Katiliškio pasakojimas apie Šiaurės Lietuvos kaimą – kolektyvinį jo kūrinių herojų – remiasi realistinės lietuvių epikos tradicija (spausdindamas pirmuosius kūrinėlius, svajojo „rašyti taip, kaip Petras Cvirka”). Novelių romane Užuovėja atgyja tradiciniai šitos epikos kadrai – žilaplaukis senelis prie bičių avilio, berno stiprybė („griebęs už karčių kumelį statė piestu”), mirtis savo namuose kaip šventė. Čia išlaikytos ir struktūrinės šitos prozos nuostatos: detalūs žemdirbio darbų ir papročių aprašymai kaip veiksmo fonas ar net jo eiga (šulinio kasimas, linarūtė, kūlimo talka, alaus gėrimas, šeštadienio pirtis, laužimasis mergos klėtin); išoriniu stebėjimu pagrįsti žmogaus veido, figūros, nešiosenos apibūdinimai; iš personažų santykių kaitos ir lūžių audžiama kūrinio fabula. Čia atsiveria prakutusio, sotaus, socialiai stabilaus, kultūrėjančio prieškarinio kaimo panorama – laukų melioracija, veislinės karvės iš Danijos, kieme vokiškas traktorius, šimtinės už linus, įsivesta elektra, namuose knygos ir laikraščiai, pagarba įstatymams. Čia vyrauja žemdirbio stiprybės ir pasitikėjimo savimi, agrarinės sanklodos nekintamumo ir šventumo leitmotyvas, kaip ir didžiosiose W.Reymonto ir A.Tammsaarės epopėjose. „Smagu buvo gyventi ir būti ūkininku, kurs atiduoda derlių ir jaučiasi tvirtas, nepriklausomas ir teisingas”.
Katiliškis pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą, neatmieštą intelektualinėmis abstrakcijomis ar literatūrine stilizacija. Jam būtina prisiliesti prie daikto įdiržusiomis žemdirbio rankomis, kad pajustų jį ir atsimintų. Tik stiprus pojūčio balsas (salyklo kvapas, kuliamosios bildesys, patižęs paupės sniegas) lemia vaizdo gyvybę ir tikrumą. Tik ilgametis stebėjimas, kaip merkiami linai ar mėžiamas mėšlas, kaip gydoma priputusi karvė ir pavasarį žvirbliai taško liūgnelius, tiekia spalvų ir detalių plastiniam piešiniui – pirminei epinio pasakojimo ląstelei. „Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos ir paėmusios snapais po gurkšnelį sutartinai kėlė galvas aukštyn ir jas taip laikė, kol vanduo nutekės”.
Autentiški kaimo buities ir gamtos kadrai, Andriušio silpnai tesuverti į fabulos grandinę, „Užuovėjos” novelėse įtraukiami į gaivalingą emocijos protrūkį. Jaunas bernas, persmelktas merginos grožio („Akys kaip našlaitės, pasižiūri – nudiegia iki pat kulnų”), trankosi vasaros naktį po kaimą, ir visi gamtos aprašymai, vyrų dainavimas susikabinus per pečius, piemenų išdaigos priglusta prie jo pirmutinio meilės nuotykio. Varoma už senio, jauna ūkininkaitė, „pritvinkusi saldaus vasaros kraujo”, kankinasi ir blaškosi, patiria gilius sukrėtimus, kaip tikra psichologinės prozos herojė. „Ji buvo apsunkusi tuo didžiu vidaus krūviu, pasijusdama akimirkomis silpstanti ir nebepakelianti tos naštos”. Vidiniam išgyvenimui nusakyti autorius ieškojo konkrečių kaimo aplinkos realijų („Širdis kalė kaip dalgio pentelę”), tokiu būdu sujungdamas psichologinę interpretaciją („pirmoje vietoje stačiau žmogų”) su žemdirbio buities poetiniu išjautimu, kuris jam turėjo fundamentinės reikšmės.
Epinio vaizdo materija, perleista per herojaus savijautą, „Užuovėjos” novelėse lūžta dar ir per paties pasakotojo ilgesio prizmę („Anų valandų palaima aplankė mane”), kuri suteikia viskam prislopinto poetinio spindesio. Vidurvasario kaitroje arklys geria vandenį iš upelio, girgžda šulinio svirtis, mergaitė krato mėšlą, apsiavusi naginėlėmis, dunda kuliamoji, šniokščia vėjuje šiaudinis stogas, per pievą brenda vaikas, skęsdamas barkūnuose ir šunažolėse. Vėl pučia rausvas pavasario vėjas. Vėl žybsi kibirkštimis dalgis, užkliudydamas prietemoje mažus dirvos akmenėlius. Tai lyrinės vizijos, besiliejančios liaudiškais frazeologizmais ir netikėtomis metaforomis, pakilia sakinio ritmika ir negrąžinamo praradimo besismelkiančia elegija.
Vidury klojimo sėdi tėtušis ir vėto grūdus iš krūvos ir šaukia įkandin: – jau, vaikai, kinkykit arklius!.. Rasa nužliaukusi žemę. Ir eglyno viršūnių rėželis, miglos atpjautas, tartum pjūklas dantimis į viršų, kybo kažin kaip tarpe dirvono ir įgeltusio dangaus. Kapelių vinkšnos betgi pašokusios aukščiau miglos ir to dantyto rėžio. Ir ūmai pro vinkšnų šakas išsikiša raudoni pirštai. Ir tuojau kitoje pusėje Švėtimų, Dargaudžių skynimo pakrašty, skaisčiai sutviska epušrotas, lyg per naktį jis būtų sukrovęs pumpurus ir su saule plyšęs visom spalvom.
Aš pamačiau debesis, kylančius priešais iš vandenų. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės – pačia pažvelgimo akimirka. Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais sugulė panamės danguje.
Lietuvos gamta, regima iš tolo, švietė kaip stebuklinga būties visuma, kuriai priklausė ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. „Ak tu žeme, žemele juodoji! – sušuko nebeišsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo – kokia tu didelė ir brangi!” Žmonių gyvenimai bėga kas sau, ir tik žemė suima juos visus į savo talpų glėbį. Pavasarinis kėkšto riksmas ir jausmo siautulys Katiliškiui yra to paties gyvybės ritmo paraleliniai balsai. Tas paralelizmas, pereinantis į nesibaigiantį žmogaus vidinį dialogą su gamta, yra galingesnė veiksmo priežastis negu socialinis determinizmas. Žmogaus buvimas gamtoje daugiau sugestijuojamas negu analitiškai aprašomas. Todėl vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdieninio pašnekesio kaita, svaiginantys vidinės pilnatvės ir įkvėpimo protrūkiai, savijautos bangavimui pajungtas sakinys, poetinio kalbėjimo tonacija, artima skandinavų impresionizmui, gražiausiai prabilusi romane „Miškais ateina ruduo.“
Šio romano, parašyto per šešias savaites, centre – autentiška miško kirtėjo, grioviakasio, ūkininko berno patirtis, kuri jau K.Hamsuno, F.Sillanpää, A.Gailito buvo iškelta kaip pabėgimas iš miestų civilizacijos ir ligūsto individualizmo. Miško kirtimas, pelkės sausinimas, rugiapjūtė, peniukšlio pjovimas, bernų lotynės, Velykų rytmetys, miestelio turgus čia sudaro tą kolektyvinę žmonių būtį, kurią galima tik išraiškingai aprašyti, bet beprasmiška pajungti atskiro personažo psichologinei istorijai. Gamta čia yra didysis būties objektyvumas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. Ji yra pastovi žmogaus būsenų ir likimo paralelė, kaip ir liaudies dainose. Su pavasario polaidžiu prasideda romano vyksmas, o nutrūksta draikantis voratinkliams.
Katiliškis gėrisi gaivališka žmogaus prigimtimi, kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. Mylintis Tilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, brendimo ir nykimo ciklas Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprendimas. Jis neišveda griežtos linijos tarp kūno ir dvasios. Rašo apie geismo ugnį, kuri degino jauną vyrą „lyg geležis iš žaizdro, kritusi už ančio”, apie „skausmingai saldų šiurpą” mergaitės sąnariuose. Pirmoji meilė, patekėjusi trumpą vasaros naktį „kaip ugninės saulės kamuolys”, jam yra graži su visais jutimais, nerimu, šėlimu. Tai egzistencijos viršūnė, nepakartojama, „kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis”.
Itin tikslų ir detalų epinį stebėjimą šiame romane, kaip ir novelėse, užlieja poetinės nuotaikos banga, trykštanti iš gyvybingumo adoracijos ir gilaus intymaus ryšio su gamta, būdingo epinei lietuvių tradicijai. Poetinis jutimas išplečia daiktų ribas, apgaubia įvykį stebuklingumo skraiste, sudvasina regimąjį pasaulį. Jis sulydo smulkius struktūrinius vienetus ir peršviečia pasakojimo tonaciją, kuri darosi šventiškai skaidri.
Katiliškio pasakojimas, pagrįstas gimtosios žemės lyrine vizija, romane Išėjusiems negrįžti netikėtai pasidarė šiurkščiabalsis, faktografiškas, ironiškas. Išeinančio iš tėvynės žmogaus nebegaubia gamta, skleisdama savo motinišką šilumą. Ties paskutiniu Lietuvos kaimeliu pasibaigia tėvynės malonė, ir visas buvęs gyvenimas lieka anapus ribos. „Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas kelias – švarut švarutėliai užneštas ir užpustytas”. Šiame romane – savotiškame „dienoraštyje be datų”, pasak V.Kelertienės, išėjimas iš tėvynės suvokiamas kaip tragiška esminių vertybių ir savo šaknų prarastis, nepaliekanti jokios paguodos ir vilties.
Vidinės įtampos, nerimo, egzistencinio netikrumo intonacija, užsimezgusi V.Mačernio lyrikoje, tampa šio romano pasakojimo šerdimi. Ji sukabina skirtingos vaizdinės sudėties epizodus ir ironiškas charakteristikas į giluminį jau ne fabulinės sekos vientisumą, kurį sudaro garsiai neartikuliuojamas skausmingas galvojimas „apie savo paniekintą ir nuolatos kryžiuojamą tautą”, gniuždanti istorijos neviltis slenkant bolševizmo pabaisai į Europos vidurį, pagaliau karo „šlykšti beprasmybė”, įsikirtusi į Rytprūsių keliais gainiojamų lietuvių kareivėlių likimą. Individuali pasakotojo savimonė, likusi be praeities prisiminimų ir ateities vizijų, neužstoja ryškiai tapomos alkio, panikos ir išlikimo instinkto bevaldomos masinės psichikos, pavienio žmogaus nuvertėjimo ir sunykimo karo kataklizme. Ironiškais žmogaus degradacijos vaizdais, psichologiniu autentiškumu ir didžiule faktografine apimtimi (nuo lietuviško pulko paradinio įžygiavimo į Telšių miestą 1944 m. vasarą iki šiurpaus kopimo į paskutinį laivą, išplaukiantį nuo Dancigo pakrančių 1945 m. pavasarį). Katiliškio romanas yra giminingas savo struktūra B.Sruogos „Dievų miškui”. Tai du patys stipriausi lietuvių literatūros kūriniai apie Antrąjį pasaulinį karą.
Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas, nors laikė save tik pasakoriumi. Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų intonacija, jis perkėlė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušvietė egzistencinės įtampos jausmu.

Birutė Pūkelevičiūtė
(g. 1923)
Studijavusi germanistiką ir žurnalistiką Kauno universitete, Jaunimo teatro aktorė, vėliau vaidinusi Augsburge lietuvių teatro scenoje, režisavusi Monrealyje lietuviškus dramos spektaklius (K.Borutos „Baltaragio malūnas”, B.Sruogos „Milžino paunksmė”), pastačiusi filmą „Aukso žąsis” pagal savo pačios scenarijų, išleido pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės” 1952 m. Toronte, išgarsėjo autobiografiniais ir psichologiniais romanais – „Aštuoni lapai” (1956), „Rugsėjo šeštadienis” (1970), „Naujųjų Metų istorija” (1974), „Devintas lapas” (1982). Plataus diapazono rašytoja, išlaikiusi dinamišką mąstyseną, dramatišką vyksmą ir gyvą kalbos jausmą įvairiuose literatūros žanruose – eiliuotoje pasakoje („Aukso žąsis”, 1965), apsakyme („Marco Polo Lietuvoje”, 1982), lyrinėje dramoje („Žydra ir geltona”, 1984), eilėraščiuose proza („Atradimo ruduo”, 1990).
Debiutavusi pakilaus mosto eilėmis apie gimimą ir mirtį, artimomis abstrahavimo polėkiu, egzotiniais vaizdais ir pasakojamuoju tonu vokietmečiu prabilusios literatūrinės kartos estetinėms nuostatoms, Pūkelevičiūtė, gana rezervuotai sutikta kritikos, perėjo į prozą, kuri, pasak autorės, „leidžia savo tekstuose įvairiopai nuotykiauti: valia pro mikroskopą žvelgti į buities dulkeles, raizgyti plonyčius pasąmonės siūlus, valia domėtis vaistažolėm ar varpų liejimo istorija, žmonijos tironais, žiogais ir povandeniniais laivais, netgi pasukti į poetinius pasažus.”
Pirmajame romane „Aštuoni lapai“ išliko apsčiai poetinių metaforų ir lakių intonacijų, paveldėtų iš eiliuotos kalbos. „Ir tokios pat rugpjūčio žvaigždės, krintančios viena per kitą į baltą dugno smėlį ir skambančios gelmėje”. Prisiskaičiusi skandinavų impresionistinės prozos, Pūkelevičiūtė kratėsi realistinės aprašinėjimo stilistikos, įprastos lietuvių romanuose. Mėgstamiausias jos, kaip ir N.Mazalaitės, psichologinis tipažas – „vėjų ir ajerų mergaitė”, kupina pavasarinio spindėjimo, harmonijos ir svajonių skrydžio („O, tik leiskit mums gyventi vaizduotės malonėj, ir tikrovė mūsų neįveiks”). Net karo pragare ji išlieka tyra, grakšti ir prašmatni, nepasidavusi žeminančioms ir niokojančioms aplinkybėms. Nesutryptas mergaitiškumas Pūkelevičiūtei yra pasaulio grožio ir sielos nemarybės sinonimas („Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?”).
„Aštuoni lapai” – pasitraukimo iš Lietuvos istorija, kaip ir M.Katiliškio „Išėjusiems negrįžti”. Tik prarandamų vertybių centras čia yra ne sodžius, o Kaunas – „baltasis miestas”, apdainuotas su desperatišku ilgesiu jau S.Nėries karo meto eilėraščiuose. Gimtojo miesto regėjimai Pūkelevičiūtei yra tokie pat stebuklingi ir šventi, kaip P.Andriušiui Gaidžių kaimo paežerės ir keliūtės. „Leiskit man atsižiūrėti į gimtą savo miestą”. – sako romano pasakotoja. Šviečia baltas Rotušės bokštas. Žaliuoju tiltu praeina traukinys. Virš tunelio ganosi karvės su pririštais skambalėliais. Neryje plūduriuoja sieliai. Nemunu atpūškuoja garlaiviai ir sustoja prie Vytauto bažnyčios. Molėtų gatve atbėga šūkaudami vaikai, ridendami statinių lankus. „Monikos” kavinė ir itališki ledai, tirpstantys burnoj „lyg lengvas sniegas”. Motina sėdi sode ir darinėja vyšnias uogienei. Mergaitė išeina į pirmąjį šokių vakarą savo gimnazijoje. Saulėti Laisvės alėjos, medinių Žaliakalnio namukų, Katedros šventoriaus vaizdai apgaubia jaukų mergaitės gyvenimą: jai gera mylinčių tėvų gūžtoje, kur nebūna barnių, kur ja gėrimasi, kur jai kraunamas kraitis (motina jau siuvinėja paklodes jos inicialais). Tai idiliška vaikystės namų erdvė, kur nėra nieko svetima.
Iš tos jaukios ir uždaros erdvės, kurios ribos palengva susilieja su mažyčio gimtojo krašto ribomis (kelionės į saulėtą Palangą ir į kaimą pas vaišingus gimines), romano herojė staiga atsiduria liepsnojančiame Dancige po krintančiomis bombomis, tarp girtų, siautėjančių „armijos-išvaduotojos” kareivių. Atimami laikrodžiai ir žiedai, partrenktos moterys prievartaujamos būriais. Mirtinas siaubas patekus į apsupties žiedą – vėl seks deportacijos, nuo kurių bėgta iš Lietuvos. Persmelkianti bejėgiškumo savijauta: „Nes argi mums kovoti? Mums tiktai kentėti”. Šitą lemtingą išgąsčio ir nevilties akimirką sueina tėvo ir motinos gentys iš tolimų atsiminimų, stiprindami ir guosdami. „Niekada aš taip nejutau savo tautybės, kaip tą naktį, degančiame Dancigo mieste.” Lyriniai „baltojo miesto” regėjimai, išnyrantys ties pražūties riba, buvo paskutinis atsparos taškas ir išsigelbėjimo viltis. Tokiais aštriais emociniais siūbavimais – iš tamsos į šviesą, iš idilės į naikinimo siautulį – ir grindžiamas dviplanis romano pasakojimas, kuriam rūpi visų pirma impulsyviai atsiverianti dramatiška žmogaus situacijų kaita, nepajungta deterministinėms charakterio evoliucijos formulėms.
Kontrapunktiška dviejų laiko atkarpų dermė – svarbiausias Pūkelevičiūtės romanų struktūros principas. Jos herojai – karo pabėgėliai, emigrantai – gyvena, balansuodami ant praeities-dabarties briaunos, kuri dalija viską pusiau. Romane „Devintas lapas“ iš prabangios vilos Mičigano ežero pakrantėje vėl grįžtama į degantį Dancigą, į rusų kareivių saugomas pabėgėlių stovyklas, į lenkų apiplėšiamus repatriantų traukinius ir, žinoma, į prieškarinį taikų, gražų ir sotų Kauną, įkūnijantį nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vertybes. Romane Naujųjų Metų istorija prasimušusių lietuvių būrelis ruošiasi atšvęsti Naujuosius Metus Kolorado kalnų viešbutyje ir prisimena, kaip Kaune sekmadienio rytmečiais slidininkai kildavo į Parodų kalną („Niekur nesu matęs tokios ramios žiemos, kaip Kaune.”). Romane „Rugpjūčio šeštadienis“ senstantis Čikagos lietuviško Marquette Parko gyventojas keliauja mintimis į pirmuosius nepriklausomybės metus, kai jie, sugrįžę iš Rusijos studentai, tarnavo valstybei be jokio atlyginimo. Ne visur buvęs laikas virsta dominuojančiu psichologiniu išgyvenimu, kaip „Aštuoniuose lapuose”. Vienas „Naujųjų Metų istorijos” herojus jau nusiskundžia: „Liūdniausia <.>, kad ir mano prisiminimai, kadaise buvę tokie ryškūs ir gyvi, ima pamažu blėsti. Kai kurių veidų jau nebeprisimenu”. Bet išgyventas praeities laikas tebediktuoja vertybių nuostatas, lemia refleksijų turinį ir žmogaus laikyseną. Moteris, sunkiai plušėjusi Kanadoje tarnaite ir siuvėja, kol išleido vyrą į mokslą, nepasiduoda amerikoniškam linksmumui kaip elgesio normai, sakydama: „Mūsų džiaugsmai pasiliko tėviškėj”. Senas agronomas, sukūręs Viskonsino valstijoje lietuvišką ūkį, apsodintą beržais, bijo, kad duktė išparduos žemę vasarnamiams, jam mirus. Ironiškai suniekinamas aptukęs chirurgas, netekęs jaunų dienų polėkio ir šviesių atsiminimų, užguitas karjeros ar turto rūpesčių. „Taip, mano mielas, patikrink ne nuosavybės dokumentus, bet savo širdies akcijas. Pasiteirauk ar jos nenukrito?” – kalba lyrinės dramos „Žmonės ir beržai” herojė, teigdama nepragmatinę dvasinio prado, susijusio su gimtuoju kraštu, etiką.
Atslūgstant atsiminimų psichologinei energijai, Pūkelevičiūtės prozoje geso ir pakiliai iškalbinga poetinė retorika, komentavusi žėrinčių atsiminimų skaidres („Ir toks buvo tada visas kraštas. Lyg jaunas žemdirbys ankstyvą rytmetį: nusiprausęs šaltu vandeniu, atsiraitojęs marškinių rankoves.”). Išryškėjo rašytojos plastinio vaizdo galia sugerti įvairialytę autentiškų stebėjimų medžiagą (sovietinis lageris ir lietuviškos krautuvėlės Čikagoje), brėžti trumpas ir aštrias sutiktų žmonių charakteristikas, plėtoti objektyvų veiksmą ir išgauti komišką efektą (ypač smagus apsakymas „Kelionė į Marčiupį”). Iš dramos perėmė trumpasakį, aštriai rėžiantį dialogą – priešingybių kaktomuša (itin išraiškingą romane „Rugsėjo šeštadienis”) ir savotišką mizanscenų kompoziciją: tuo pat metu scenoje juda kelios figūros ir šakojasi paraleliniai veiksmai. Skirtingų laikmečių ir socialinių sanklodų vaizdiniai klodai lengvai ir žaismingai gulasi vienas greta kito, įrėminti į moralines refleksijas, bažnytinių psalmių ar pasakos leitmotyvus, kurie suteikia dinamiškai vaizduosenai kultūrinį podirvį. Vyrauja išpažintinė pasakojimo intonacija – judri ir intymi, kuri ne tiek atveria nuoseklų psichologinį procesą, kiek sukabina, laisvai šokinėdama, išorinių įvykių ir vienkartinių išgyvenimų išjaustus reportažus.
Savo realijų faktūra ir memuaristiniu tonu Pūkelevičiūtės romanai „Aštuoni lapai”, „Devintas lapas”, vaizduojantys Antrojo pasaulinio karo pabaigą, artimi tam antimilitaristinio romano tipui, kurį reprezentuoja vokiečių rašytojo G.Grasso „Skardinis būgnelis”. Kiti du romanai – „Rugsėjo šeštadienis”, „Naujųjų Metų istorija” – parašyti orientuojantis daugiau į amerikietiško „bestselerio” standartą: greita figūrų ir situacijų kaita, aiškus ir paprastas sakinys, būdinga fabulos pabaiga- autokatastrofa. Pūkelevičiūtė sukūrė lengvai skaitomą, sklandų ir dinamišką lietuviško romano tipą, žymiai tikroviškesnį ir meniškesnį negu išpopuliarėję Lietuvoje panašaus tipo V.Sirijos Giros kūriniai.

Henrikas Nagys
(1920-1996)
Studijavęs lituanistiką, germanistiką ir filosofiją Kauno universitete, o vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose, apgynęs 1949 m. daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstęs literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavęs savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva” (1968-1969), išleido savo pirmąją lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. Insbruke. „Žemės” antologijos dalyvis ir „Literatūros lankų” kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti” gimtajame krašte. Brendo vokiečių literatūros atmosferoje, kaip ir J.Kaupas, versdamas į lietuvių kalbą R.M.Rilkės ir G.Traklio eilėraščius.
Jau 1938-1939 m. įtrauktas į nuolatinių „Naujosios romuvos” bendradarbių sąrašą, Nagys – vienas iš lietuvių poetinio žodžio reformatorių – kategoriškai atmetė „čiobrelinės poezijos” naivų jausmingumą ir dainingąją ritmiką. Iš vokiečių ekspresionizmo (G.Traklio, R.Dehmelio) perėmė depersonalizuotą rūstaus kalbėjimo tonaciją ir tamsią lūžtančių vaizdų spalvą, suteikdamas ilgoms epinės sekos eilutėms grėsmingo sunkumo, atliepiančio „karo pragare ir pokario pilkoj ir slegiančioj nežinioj” brendusios kartos pasaulėjautą. Skandinavų literatūros (K.Hamsuno, S.Lagerlöf, G.Gunnarssono) herojai jį traukė romantiniu dvasios polėkiu ir drąsiu vienatvės išdidumu. Sielvartingo nerimo ir vidinio maištavimo gaida, nepripažįstanti taikos nei su pasauliu, nei su savimi, tapo Nagio lyrikos šerdimi.
Iš vaikystės įspūdžių (pirmutinis sąlytis su vandeniu, vėju, paukščio skrydžiu), iš pasakų apie karalaites ir literatūrinių legendų apie Didįjį Molną „Lapkričio naktų“ (1947) eilėraščiuose Nagys konstravo idealumo erdvę, ieškodamas čia žmogiškos ir meninės pilnatvės, kaip ir J.Kaupas, jo artimas bičiulis. Šiuo atžvilgiu jis tęsė lietuviškąją pasaulio poetizacijos tradiciją, išsižadėjęs tik metaforinio puošnumo ir gležno tono, bet ne pačios esmės, kurią bandė paneigti avangardizmas. Poetinį išgyvenimą atsisakė atmiešti filosofinėmis refleksijomis bei erudicija. „Išsakyti žmogiškąją tikrovę nekasdienišku žodžiu” – toks jo ankstyvosios lyrikos estetinis credo. Poetai – „benamiai broliai” – klajoja po savo pasakų šalį, „laukdami karalaitės vežėčių atriedant iš tolo”. Jie regi, kaip „mažieji gnomai ir sapnų mergaitės” išbėga žaisti iš savo požemio ir šoka ligi pat aušros. Kažkas – gal Tomas Nipernadis ar Didysis Molnas – garsiai juos šaukia išeiti iš namų ir įduoda kelionės lazdą. Balti gandrai jiems atneša „ilgesį tolimą. ant sidabro sparnų”. Kasnakt išbunda ta pati svajonė: išplaukti iš alyvuoto uosto į plačią jūrą, iškėlus „džiūgaujančią vėliavą ugnies”.
Nepasiekiamos idealybės simboliai – aitvaras, sakalas – iškyla ir vėlesnėse Nagio eilėraščių knygose – „Broliai balti aitvarai“ (1969), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978) – kaip romantinės tradicijos sugestija; poezija renka „žodžius pasakoms keistoms pasekti”, ji laiko savo rankose „tik akimirksnį. sapną ir pasaką ir paukštį”. Anapus nepasiekiamo horizonto atsiduria ir visiškai realūs, įprasti dalykai išvykus iš Lietuvos: tarp šventoriaus klevų klūpanti bažnytėlė kaip mergaitė; geltonas kaimo vieškelis, kurį pavasaris patiesė džiovinti; pradžios mokyklos vario varpelis žvarbų žiemos rytmetį; platus tėvų kiemas pirmiesiems vaiko žingsniams. Ilgesys perkelia visa tai į poetinės idealybės plotmę, kur gamta tampa stebuklingų regėjimų ir meninių transformacijų šaltiniu, tik jau nesusijusiu su agrarine gyvenimo sankloda, kaip įprasta lietuvių literatūroje. „Atsimeni / sidabrinių topolių tylą? / Baltų debesų plaukimą / ir siaurą šešėlio liniją / ant saulės laikrodžio veido? / Laukinių rožių kvepėjimą / ir mėlyną atspindį / seno malūno tykiam tvenkiny? / Ar atsimeni dar?” Eilėraštis plėtojasi kaip ypatingo išgyvenimo, susižavėjimo, dvasinio pakilimo aktas, turintis ryškią kulminaciją, būdingą klasikiniam lyrikos modeliui.
Vientisas savo ašine kompozicijos linija ir pasikartojančių frazių simetrijomis, Nagio eilėraštis išsiskyrė dramatiška vyksmo įtampa, kuri lėmė rūsčiai didingą jo kalbos tonaciją. Svajonės ir pasakos idealybę užgula tamsi audros naktis („ir dunda jau griaustinio žingsniai”), nykios rudens darganos („Ant varpinės bokštų gula lapkričio miglos”), praradimo nuojauta („ir klausome, kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties / mūsų ugnis užgęsta verkdama”). Tu išeini į vasaros naktį, ir tave pasitinka „pavargusių didžiulių žvaigždžių / šalti, lediniai atspindžiai”. Esi benamis, tavo rankos tuščios ir sunkios. Kažkur eina vienišas žmogus, nešdamas žiburį, ir jį gaubia „siaubinga tyluma”. Jis eina per susvetimėjusį pasaulį, kurio jau nebetvarko jokia aukštesnė jėga. „Tavo žemėj, Dieve, šalta ir nyku”. Tremtis – tai „klaiki prakeiksmo naktis”, užkrovusi nešti „kruviną dangų” ir „baisią tamsumą” savyje, kasmet skaičiuoti mirusius brolius. Mirtis yra tikroji ir galutinė realybė, kuri viską apglėbia.
Krenta į duobę debesys ir dargana.
Krenta veidai ir varpai, krenta vakaras, krenta
žemė visa ir dejuodamas juodas dangus.
Maištinga neviltis, kuri nieko negali pakeisti, ir akinanti grožio akimirka („O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!”), išdidžios laikysenos kodeksas, neleidžiantis gailėtis savęs, ir svaiginantis ilgesio mostas, besiveržiantis į paliktą kraštą („Senelės ranka lengva kaip paukštis ant mano plaukų”), sugula į Nagio eilėraštį kontrastingomis sandūromis, staigiais peršokimais ir skaudžiomis atomazgomis. Poetinį vaizdą kerta katastrofiško lūžio linija, būdinga ekspresionizmui: „Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus, / ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo”. Vaizdo faktūra neprisiima abstrakčių kategorijų, lieka konkreti, kartu drąsiai metaforizuota („Žvanga metalo žvaigždės virš mūsų galvų vakare”). Kalbos tonacija – kančios ir pasipriešinimo, užspaustos įtampos ir tragiško nerimo tonacija, turinti iškilmingo pakilumo, greičiau rečitatyvinė negu išpažintinė.
O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja!
Aš paneriu rankas – ir mano kraujas dega.
Aš paneriu rankas – mane migla užlieja ——
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.
Vėlesnėse Nagio lyrikos knygose aukšta eilėraščio tonacija atslūgo, supaprastėjo metaforinis piešinys, išnyko perimtas iš F.Nietzschės poeto galybės vaizdinys („Kaip sunkus griaustinio / dundėjimas jo eisena”), o kontrastingumas neteko dramatiškos įtampos, perėjus poetui daugiau į meditatyvinį toną, pasiryžus „duoti labai tiesų, labai atvirą žodį”. Į eilėraštį įsisunkė istorinės asociacijos ir folkloro parafrazės. Atsirado sustilizuotų mitologinių motyvų („Mano senolių / medžiuose tebemiega jų baltos vėlės”) ir net brazdžioniškos išskaičiavimų retorikos („Mano broliui kalbėjo Dievas griaustinio balsu. / Mano brolio burlaiviai raižė jūras ir vandenynus”). Pirmykštę originalumo galią išsaugojo ryškios vaizdinės plastikos ir emocinio intensyvumo ciklas „Eilėraščiai apie Šiaurę”, taip pat egzistencinių apmąstymų kūriniai, brėžiantys moralines nuostatas politinių sistemų dvikovoje (stovėk greta Imre Nadžio ir niekad neparduok savęs) ir išsakantys metafizinį sudrebėjimą mirties akivaizdoje („Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata./ Ir duobė juoduoja atkasta”).
Nagys jautėsi esąs „paaukotos kartos” poetas, iš anksto nujautęs tragišką lemtį – jai neskirta atsigulti į savo žemę. Jo lyrika kupina ekspresyvaus kontrastingumo ir tragiškos įtampos.

Juozas Kėkštas
(1915-1981)
Vilniaus komunistinio pogrindžio dalyvis, kalintas lenkų Kartūzų Berezos stovykloje, 1940 m. komunistinės valdžios nuteistas 8 metams (pasipriešino Žemaitės ir Vaižganto raštų išėmimui iš mokyklų bibliotekų), pašauktas į gen. V.Anderso kariuomenę kaip Lenkijos pilietis, dalyvavęs mūšiuose prie Monte Kasino ir sužeistas, tiesęs kelius Argentinoje, paralyžiuotas ir slaugytas Varšuvoje Darbininkų judėjimo veteranų namuose, pirmaisiais pokario metais aktyviai įsijungė į lietuvių egzodo literatūrinį gyvenimą – Romoje redagavo „Lietuvių laikraštį”, dalyvavo antologijoje „Žemė”, spausdino Buenos Airėse „Literatūros lankus”. Savo kritikos straipsniuose reikalavo, kad lietuvių rašytojas, atsidūręs Vakaruose, sietų savo likimą „ne su emigracijos likimu, bet su Lietuva”, nes tauta liko krašte, o emigracija yra tik mažytis jos fragmentas. Jau persikėlęs į Varšuvą, rašė laiškus „plunksnuočiams”, gyvenantiems abipus Atlanto, kviesdamas vienus skelbti savo kūrinius sovietinės Lietuvos spaudoje, o kitus ragindamas „įpilietinti” jų knygas Lietuvoje.
Pirmasis Kėkšto eilėraščių rinkinys Toks gyvenimas (1938), sukurtas revoliucinio veiksmo estetikos ir lenkų literatūrinio avangardizmo atmosferoje, alsavo katastrofos nuojauta, lemtingų apsisprendimų, vyriško rūstumo energija, suspausta į ekspresyvius vaizdo brūkšnius. Pokario eilėraščių knygose „Rudens dugnu“ (1946), „Staigus horizontas“ (1946), „Ramybė man“ (1951), „Etapai“ (1953) išliko vyriško rūstumo priegaidė, veržlumo judesys, romantinė poezijos – nerimo ir laisvės skelbėjos – samprata, paveldėta iš K.Borutos. Tačiau šitie ankstyvosios lyrikos tęsiniai pajungti viską aprėpiančiam ir nuspalvinančiam leitmotyvui: „Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą, / skausme ir liūdesy pamatė gilią prasmę”.
Sužeisto kareivio eilėraštis, rašomas Romos tavernose, išėjo į grėsmingą juodo dangaus, tylinčių bedugnių, suskilusių akmenų horizontą, atspindintį karo nuteriotos Europos padėtį. Griuvėsių sienos. Brolių kapinės – ten žydi raudonos aguonos virš laisvės sapnų. Belapiai medžiai. Nuvytę viltys. Paklydęs žmogus staugia Vėlinių naktį. Milijonai lavonų renkasi į mirties festivalį. O dangus žiūri nebylio akimis – abejingas ir bejėgis. Nėra tokios jėgos „visame universe”, kuri sutrukdytų žvaigždynams sugroti requiem „nužudytos žemės bedugnėms”. Poetas neša ant pečių „dainą savo palaužtą”, kaip ir žemė neša pati savyje savo „gyvybės mirtį”. Jis nebėra nei guodėjas, nei mokytojas, o tik esamos situacijos liudytojas — „Tragingos epochos tragingą dangų / akyse nešioju”.
Tėvynės netektis Kėkšto lyrikoje virto nykios tuštumos jausmu: styro medžiai be šakų, karksi juodi paukščiai, bemintis sapnas, neparašytų eilėraščių mirtis. Nuolat kartojamas žodis „palūžo”, atspindintis šitą netekties būseną: „palūžusi krūtinė”, „viltis palūžus”, „visi keliai palūžo”, „lūžta žingsniai”, „palūžo laikas”, „daina lūžta”. Nostalgija prikelia tėvynės gamtovaizdį, anksčiau gana svetimą Kėkšto lyrikai, ir jis plėtojamas kaip neintelektualizuota gėrio ir grožio paralelė. „Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom / šakom tėvynės mano medžiai ūžia”. Lietuviško peizažo detalės sukonkretina universalias benamiškumo situacijas ir suteikia nepakartojamą atspalvį testamentinėms egzistencijos pabaigos formulėms: „savo mirštančią širdį papuošk / žaliom, lietuviškom rūtom”.
Tremtinio likimas – gyventi be šaknų, jaustis visur svetimam ir nereikalingam, kažko laukti amžino netikrumo laike – Kėkšto lyrikoje kristalizuojasi į apibendrintą žmogaus būties vaizdinį. Apokalipsiniai nykos reginiai („Ant medžių šakų negyvų / plasnoja vėjas pašautas”) išeina iš individualios dvasinės istorijos rėmų, įtvirtindami mirties motyvą kaip galutinę žmogaus benamiškumo situaciją. Klausykis, kaip šaukia tave naktys „į amžino šešėlio karalystę”. Iškamuotas keleivis, seniai pamiršęs džiaugsmą, trokšta „eiti nebūtin”. Tik mirties, o ne Dievo, gamtos ar istorijos akistatoje tu suvoki gyvenimo prasmę. Tik „santaika su mirtimi” (cituojami A.Camus žodžiai) išveda poetą į „erdvę nepriklausomą”, kur jis iš tiesų darosi laisvas, ištrūkęs iš baimės, prisitaikymo, išlikimo instinktų. Poetas stebi save „pro skausmo spektrą”, atsisakęs „džiaugsmo dulkėtos didybės”, kuri yra melaginga, kai žvelgi į pasaulį „pro dienų praėjusių kraujuotą debesį”. Tai pats stipriausias jo lyrikos spektras, suformuotas bedugnės jausmo („bedugnės auga nematytos”), kaip ir vėlesniuose A.Mackaus eilėraščiuose. Tik Kėkštui atrodė, kad kančia vis dėlto iškelia žmogų iš bedugnės kaip svarbiausias apnuogintos egzistencijos patyrimas, pasipriešinimas istorijos neteisybėms ir šviesesnės dienos išpirkimas („Skausmuos tvirtėja dainos ir viltis palūžus, / žiūrėk: diena išauga iš griuvėsių”).
Kas egzistenciškai reikšminga, autentiška, tas vertinga ir estetiniu požiūriu. Taip galvojo „žemininkų” karta, įsiskaičiusi į A.Camus, J.P.Sartre’ą, W.Borchertą, neigdama poezijoje patriotinės retorikos gestus, jausmingą teatrališkumą, šaltą formos blizgesį. Apie savo eiles Kėkštas sakė: „jų forma sunki ir nelygi”. Jam imponavo lakoniškas žodžio statumas, staigus vaizdo sprūdis, aštrus prasmių susikirtimas. Jis kūrė moderniškas struktūras, pagrįstas priebalsių garsaraščiu, dinamiška regėjimo taškų kaita ir maksimaliu lyrinio vyksmo suspaudimu. Mažiausioje teksto atkarpoje – keli vaizdų klodai, sąvokų kontradikcijos, peršokimai iš vienos plotmės į kitą, intensyvus judėjimas, kaip ir jo mylimų poetų A.Rimbaud ir D.Thomaso lyrikoje. Srauto poetika – ilgos daiktavardžių virtinės, perkėlimais riedantys sakiniai, atvira strofika, ryškiai intonuotas verlibras. Lėta vizinio lyrizmo intonacija, primenanti minorinį V.Mačernio balsą („Aš gyvenu dabar tokiam vaiduokliškam name, / kurio visi langai žvaigždynų šviesai / ir pasaulio džiaugsmui uždaryti”). Tik tos išsišakojusios, apsunkusios eilutės nepereina į prozišką slinktį, o pleišėja ir dūžta aukštoje priešingybių įtampoje. Abstrahavimo polėkis, glūdįs šitų skeldėjimo situacijų dugne, asketiškai užspaustas, veržiasi į viršų su galinga ekspresija. Ne pasakojimas ar vaizdingumas (minimalus), o šita mąslumo tonacija, kupina tragiško nerimo, yra Kėkšto lyrikos jėga.
Koks pasaulio ūžimas nakty vandenyno –
koks bangų, koks sunkumas dangaus —-
Plaukia salos nematomos, plaukia žemynai
pro mus, o mes klausiam savęs:
ar rūdys sūriąja banga
pėdas mūsų žemėj pridengs ir nuplaus
nežinion?
Pokarinis Kėkšto eilėraštis ištisai formavosi lyrizmo sferoje, atsisakęs oratorinės stilistikos. Tai vidinio intensyvumo prasiveržimas į žodį, kuris darosi nepakeičiamas ir neatšaukiamas kaip egzistencijos būtinybė. Judėjimas iškart keliomis kryptimis – nutrūkstančios linijos, aptrupėję vaizdai, šuoliuojanti eiga, o to improvizacinio judrumo gilumoje – rūstaus susikaupimo įtampa. Ispanų poezija, kurią pamilo Kėkštas (J.R.Jimenezo, F.G.Lorcos, R.Alberti kūrinių vertimai), matyt, padėjo jam išplėtoti aštriai tvinkčiojantį melodingumą kaip jungiančią jėgą, įtvirtinti žmogaus ir gamtos paralelizmą kaip simetrinę pasaulio ir kūrinio visumos struktūrą.
Kėkšto kūryba, maitinta skirtingiausių geografinių platumų reginiais ir literatūriniais šaltiniais (pvz., iš ispanų baroko atklydęs lekiančio į bedugnę pasaulio vaizdas), artima savo antikonformistine laikysena ir maištingo nerimo motyvais K.Borutai, susiliečianti kančios, kaip kūrybos pagrindo, apoteoze su V.Mykolaičiu-Putinu, egzodo literatūroje įtvirtino avangardizmo estetikos nuostatas, kurias savitai tęsė pirmaisiais pokario metais į Lenkiją persikėlęs lietuvių poetas L.Švedas, išleidęs Čikagoje eilėraščių rinkinį „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą” (1963).

Alfonsas Nyka-Niliūnas
(g. 1919)
V.Mačernio ir B.Krivicko studijų draugas, baigęs Vilniaus universitetą 1942 m., gilinęs filosofijos ir meno istorijos studijas Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, dirbęs Kongreso bibliotekoje Vašingtone, pirmąją lyrikos knygą Praradimo simfonijos išleido 1946 m. Tiubingene. Antologijos „Žemė” dalyvis. Aktyviausias „Literatūros lankų” kritikas, kategoriškai atmetęs literatūros – savarankiško organizmo, turinčio tam tikrus savo dėsnius ir tikslus – pajungimą politiniams kriterijams ir moralistų priežiūrai, pasisakęs „prieš eiliuotos publicistikos ir prieš patriotinės pseudopoezijos infliaciją”, reikalavęs „kūrybą grįsti visuotinės kultūros laimėjimais” ir „likiminių žmogaus problemų sprendimų troškuliu”. A.Nykos-Niliūno straipsniai, pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi ir originalaus intelektualinio mąstymo konceptualumu, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti modernios estetikos pozicijose. Kritikos raštai sudėti į knygą „Temos ir variacijos” (1996). Eilėraščių rinkiniai „Orfėjaus medis“ (1953), „Balandžio vigilija“ (1957), „Vyno stebuklas“ (1974), „Žiemos teologija“ (1985) paženklino aiškų poetinio žodžio atsiplėšimą nuo nepriklausomybės laikų lietuviškos tradicijos šaltinių ir išėjimą į bendrą Europos kultūros horizontą.
Ankstyvojoje Nykos-Niliūno lyrikoje, kaip ir H.Nagio eilėraščiuose, idealybės ilgesys, dar neįgavęs metafizinio turinio, persikelia į pasakos ir sapno sritį. Ryški vaikystės Eldorado, gimtojo namo, „kurs buvo mums vienintelė pasaulyje tiesa”, ir „legendoje miegančio kaimo” poetizacija, paveldėta iš J.Aisčio ir A.Miškinio. Tebėra gaji ilgesinga intonacija ir gamtinių įvaizdžių elegiškas gražumas („Nutilę klausosi, kaip nykiai ūžia vėjas / Ir skundžiasi kažkam piktai”). Abejingas vokiečių ekspresionizmui ir lenkų avangardizmui – H.Nagio ir J.Kėkšto literatūrinėms mokykloms, Nyka-Niliūnas žavėjosi Ch.Baudelaire’u, deklamuodamas atmintinai eilėraščius draugams, taip pat O.Milašiaus, F.Hölderlino, R.M.Rilkės lyrikos meditacine tonacija. Ši lektūra prigesino jo eilėraščiuose aukštaitišką emocinį atvirumą, įteisino sąvokinį kalbėjimą ir drąsias vaizdo atotraukas. Bet lemiamas postūmis išeiti iš lietuviškų gamtinių įvaizdžių ir intonacijų lauko buvo priverstinė tremtis, kurią poetas išgyveno kaip tragišką gyvenimo lūžį pusiau, visų buvusių ryšių nutrūkimą ir globalinės tuštumos atsivėrimą.
Aš neturiu nei molinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Mano gyvenimas – atsiminimai mirusios liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę tuštumoj visatos prarastos,
Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę
Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos.
Sugriautoje Vokietijoje poeto vaizduotę stipriai veikė išlikusių gotikos bažnyčių ir pilių architektūra, L.Granacho ir H.Boscho tapyba, literatūriniai viduramžių simboliai, formuodami jo lyrikoje vis platėjantį kultūrinių įvaizdžių sluoksnį. Jis pasidavė H.Radausko estetinei nuostatai: poezija neveda ir negelbsti tautos; poezija – hermetiška estetinė būtis, graži ir prasminga pati savaime. Jo eilėraščiuose atsirado radauskiško pasigėrėjimo transformuojančia žodžio galia, grakščiu vaizdo siūbavimu ir pusiau ironiška distancija jo prasmių atžvilgiu. „Šypsny Pajaco, miegančio ant slenksčio, / Žaismingų lūpų, sapno iškreiptų, / Siūbuoja moterys, kaip medžiai lanksčios, / Ir laivas plazda, neramus kaip Tu.” Kartu su H.Radausku nusigręžiama nuo romantinio literatūros repertuaro: didieji kunigaikščiai, valkiojami egzodo eilėraščiuose ir romanuose, „susinešioja kaip daiktai”; herojinė poza, deklaruojama skambiais žodžiais, yra melaginga literatūrinė klišė, pačiam pasitraukus iš kovojančios Lietuvos. Jam atrodo apgaulingi visi šūkiai, reikalaujantys gyvybės aukos („Nes politika yra / Ne mirti, bet išlikti ir gyventi”).
Poezija Nykai-Niliūnui nėra istorinės savimonės išraiška, kurią laikė svarbiausiu savo kūrybos tikslu B.Brazdžionis. Ką reiškia visos ideologijos „prieš ryto šviesą” ar valstybės „prieš paukščio riksmą aušroje”? Poezija gimsta visiškoje vienatvėje, neprisiimdama jokių prabėgančios dienos kaukių. Ji svarsto „būties ir išnykimo” lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų („Nežinau, kas esu”). Tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką. Tai siekimas meno absoliutybės, kur „žodis / Yra daugiau / Negu būtis”.
Nykos-Niliūno lyrika, veikiama krikščioniškojo egzistencializmo idėjų, plėtojosi kaip išėjimas iš „istorinės intelektualinių bei emocinių fenomenų srovės”, pasak poeto, į tragišką žmogaus vienišumo visatoje ir būties „didžiojo nieko” suvokimą. „Kas lyrikui yra psichologija, Nykai-Niliūnui išvirsta ontologija”, – pastebėjo V.Skrupskelytė. Viskas, ką regime greta savęs (mergaitės žingsniai, pavasarinė žaluma), yra apimta „būties erozijos”, kurios niekas negali sustabdyti. Tai tik „niaurūs hieroglifai / ir tylintys inertiškos buvimo beprasmybės šifrai”. Visas gyvenimas – „viena ilga mirties diena”, kur tu geri „kartų išnykimo lietų”. Pasaulis miršta ir krenta „Į niekieno bedugnę / Šiapus ir Anapus”. Tu dar tebesi čia, o kartu jautiesi esąs anapus šio buvimo. „Ir aš tau sakau: / Mūsų gyvenimas – sapnas / Sapne, kuriame tu sapnuoji, / Kad aš gyvenu”. Regimi būties pavidalai dar pilni tikrumo, o tuo pat metu jie paženklinti nebūties brūkšnio. Jie perkelti į sapno, kuris tuojau nutrūks, būseną, į tuščią erdvę, kur nebėra jokio daiktų patvarumo. Viskas čia pat ištirps: Tavo plaukai, balsas anapus upės, užsnigta šv. Onos gatvė. Kasdieninės aplinkos ir gamtos vaizdai, pastatyti ant buvimo-nebuvimo briaunos, įgauna bedugnės nuojautų ir lyrinių vizijų pobūdį, kaip ir O.Milašiaus lyrikoje. Bet nusiraminimo ir harmonijos gaida jiems nežinoma – Nykos-Niliūno eilėraščiai alsuoja slopinamu metafiziniu maištu ir kartėlio kupina filosofine rezignacija.
Kas tad mes? – aš dabar kalbu su Tavim, o rūstusis
Dieve, – kas mes ir kodėl dar nesupratom lig šiol,
Kas mes esame Tau? Kodėl dar vis neišmokom
Vieno žodžio, kurio smūgis atvertų ausis
Tavo siaubingos tylos. Todėl neužmiršk mus nubausti,
Jei mes – tamsoj be prasmės šliaužią akli kirminai –
Regime Tavo tiesoj klastingai tykantį Nieką,
Mintantį mūsų šauksmu, skambančiu Tavo tyloj.
Metafizinės tuštumos slėgimą, kurį protarpiais nutraukia skausmingas Absoliuto ilgesys, emociškai motyvuoja ir sukonkretina tremtinio benamiškumas. Niujorkas pasitinka jį kaip išnykstančių tautų ir trūnijančių religijų knibždėlynas, praradęs „vietą kosmose ir savyje”, stūksąs kaip „paminklas žuvusiam pasauliui – mums”. Eilėraštyje „Svetima šalis” poetas rašė: „Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš / Niekad nieko nemylėjau šiam krašte”. Nostalgiškai grįžti į buvusį laiką, į paliktus namus, į Utenos bažnyčią, pas senąją Uršulę „su kultuvu ant perkreipto peties” – Nykai-Niliūnui neįmanoma. Jis žino, kad visa tai prarijo didžioji laiko teologija – panta rei, kuri nieko neatiduoda ir neįsileidžia savo vidun negrįžtamumo esmę suvokusio proto. „Pro Trijų Karalių / Kryžiais pažymėtas / Duris manęs nebeįleido.” Jei ilgesys, nebepakeldamas tuštumos, vis dėlto nuklysta „nepažįstamu vaiduokliu” į gimtąją Aukštaitiją, jis ten jau nieko neranda, tarytum tą kraštą būtų ištikęs maras.
Motiną palaidojo dangaus skliaute,
Nes žemė buvo persisunkus jos sūnų ir tavo brolių,
Kaino ir Abelio, krauju. Jauniausia
Sesuo, šviesplaukė Mėnesiena,
Tapo svetimo kareivio sugyventine, ir jos vaikai
Saugo tolimiausias Skitų žemės sienas.
Nykos-Niliūno eilėraštis, išaugęs iš netekties, yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška, nuolat kintanti, pilna neišsprendžiamumo ir rūsčiai skausmingo tono („Balsūs ir netikri / Yra besijuokią dievai, / Nes mano / Dievas gali tik verkti”). Tas eilėraštis juda besivartančiomis erdvėmis ir laikais, neprieidamas finalinės būsenos su aforistinėmis išvadomis, įprastomis klasikinio tipo lyrikoje. Ilgi verlibro sakiniai plaukia lėtomis pasakojimo tonacijomis, paveldėtomis iš V.Mačernio „Vizijų”, nors iš tiesų nepasakoja jokios istorijos. Gamtos vaizdai išsineria iš smulkių detalių tinklo, pakyla į abstrahuojančių suvokimų plotmę, bet netampa nei idėjų simboliais, nei refleksijų atkarpomis. Alogiški deriniai, stulbinantys savo keistumu („Aukšti žvejai / Stovėjo ant tylos blakstienų”), darosi „buvimo beprasmybės šifrai”, bet neprisiima psichikos sąmyšio. Iracionalus pradas įsismelkia į konkretybę, ji darosi keista („Ir senstanti nekrikštyta žliūgė / Meldžiasi piktiems namų dievams”), bet nereiškia būties absurdiškumo. Didžiulė vaizdų ir sąvokų masė, sutelkta eilėraštyje, intensyviai stumiama į priekį deginančio judesio, kuriame yra egzistencinio nerimo, metafizinės Dievo paieškos ir viską sulydančios lyrinės ekspresijos. Susidaro vidinio vientisumo įtampa, kurioje išsitenka ir stulbinantys siurrealistiniai deriniai („Prie violetinio saulėleidžio altoriaus / Suklaupę žiurkės meldžiasi šiurpioj tyloj”), ir filosofinės kategorijos („Mūsų nebuvimas / Nužudo laiką, / Bet nenužudo / Erdvės”), ir visai paprastas prozinis kalbėjimas („Nieko čia nėra, / Kas būtų mano. Nieko / Negaila”). Poetas puikiai valdo tylos pauzes, nusižiūrėtas iš japonų haiku, ir staigius minties peršokimus, kurie aštriai kerta, – taip atsiranda mažos dramatiškos pjesės sąranga.
Aš esu upė. Atjoja,
Nusėda nuo žirgo
Ir geria atsigulus
(Kaip tu kadaise)
Mano vandenį
Prakaitu dvokianti mirtis.
Nerasdamas idėjų sistemos, kuri atlaikytų „būties eroziją”, Nyka-Niliūnas ieškojo atramos kultūroje, kaip ir daugelis XX a. poetų. Jis nemargino savo poetikos lietuvišku, ypač folkloriniu, ornamentu, nors ir sukūrė labai savitus, perdėm tragiškus tautinės dvasios kūrinius – „Aukštaitija”, „Žiemos peizažas Lietuvoje A.D. 1387″. Jo eilėraščių vyksmas dažniausiai plėtojasi senajame Europos kultūros areale – Troja, Odisėjas, Panelopė, Euridikė, Vergilijus, Markas Aurelijus – apaugdamas aliuzijomis ir citatomis, kaip ir E.Poundo irT.S.Elioto lyrikoje. Daugybė mitologijos, viduramžių tapybos, moderniosios literatūros vardų ir asociacijų, kurioms suteikiamas ryškus emocinis ir vaizdinis reljefas („Didžiulėj salėj guli pašarvotas / Nuogas d’Artagnano kardas”). Laisvas vaizduotės šuoliavimas per visas epochas, padrąsintas M.Chagallo ir P.Picasso dailės („Mano tėvas / Su varpine po pažastim”). Turtinga europiečio erudicija ir egzistencinės paslapties ieškanti modernisto fantazija nusėda į „pasąmonės peizažą”, kuris nepripažįsta jokios loginės tvarkos („palikite logiką už durų – žengiantys į poeziją”, – įspėjo poetas). Kur susilpnėja pasąmonės judesys ir išgyvenimo intensyvumas, kultūros įvaizdžiai ir asociacijos, istorijos vardai, frazių nuotrupos svetimomis kalbomis nusėda kaip išorinis ornamentinis piešinys, netekęs giluminės poetinės galios.
Nykos-Niliūno lyrika natūraliai perėmė XX a. vidurio Vakarų Europos poetinį mentalitetą, kuris, perėjęs avangardizmo ir siurrealizmo fazes, pasuko neoklasicizmo keliu, derindamas smogiančią vaizdo energiją su piešinio skaidrumu, o tragišką tuštumos įtampą su išganymo viltimi. Nyka-Niliūnas sukūrė rafinuotos ir griežtos poetinės kalbos modelį, pagrįstą kultūros atmintimi, kuris turėjo ženklaus poveikio tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje kuriamai poezijai (A.Griciaus „Žemė ir žmogus”, 1947; V.Kazoko „Sapnų pėdomis”, 1953; S.Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės”, 1972).

Antanas Gustaitis
(1907-1990)
Baigęs 1934 m. lituanistikos ir germanistikos studijas Kauno universitete, Klaipėdos ir Vilniaus radiofonų vadovas, Vilniaus dramos teatro direktorius 1940-1941 m., vienas iš lietuviškos radijo dramaturgijos pradininkų, pjesių „Silvestras Dūdelė” (1935) ir „Slogučiai” (1938) autorius, iškilo kaip aštriabriaunio ironiško eilėraščio autorius pokario „perkeltųjų asmenų” stovyklose Vokietijoje. Persikėlęs 1950 m. į JAV, apvažinėjo su „dygaus žodžio” programomis daugelį lietuvių kolonijų, garsėdamas kaip kandus teisybės sakytojas, išlaikęs intelektualinio ir moralinio sprendimo teisę žiaunų istorijos pervartų sūkuryje. Kontrasto efektu tarp paradinių kalbų („rytoj grįšime namo”) ir slegiančios nežinios pagrįsti jo „humoristinių eilėraščių” ir „eleginių satyrų” rinkiniai – Anapus teisybės (1956), „Ir atskrido juodas varnas“ (1966), „Saulės šermenys“ (1973), „Ko liūdi, putinėli?“ (1982), „Pakelėje į pažadėtąją žemę“ (1987).
Savo eilėraščiuose Gustaitis kalba poetinėmis klišėmis, kaip įprasta satyrinėje poezijoje, kuri eksponuoja mąstymo ir elgsenos stereotipus, kad paskui sutrintų juos į miltus. Dainiškasis lietuvių lyrizmas – pagrindinis motyvų, vaizdų, ritminių melodijų aruodas ironiškoms Gustaičio transformacijoms. Lengvai atkuriamas malonybinių žodelių ir pakartojimų gležnas tonas, su graudoka pašaipa imituojamas idiliško gamtovaizdžio švelnumas: „Ir kaip grįžtant vėjas nuo sodybos uosių / Ims kuždėt į ausį vis švelniau, švelniau”. Subtiliai pagaunama prakilnių sąvokų iškili eisena, atsimušanti į stačiokišką suvalkiečio frazeologizmą: „Ir meldžias siela tyloj suklupus: / – Ne mano kiaulės, ne mano pupos”. Išlaikoma grakšti strofos simetrija, klasikiniai rimų sąskambiai, nostalgiškos pauzės, dainingos melodijos stiebimasis aukštyn, kol baigiamasis smūgis supurto šitą harmoningą plazdėjimą ir atverčia į tragišką pusę: „Jaunystės juokas. Kantilena. / Merginos šoka rateliu, – / O aš po kojom – po velėna – / Guliu, klausausi ir tyliu”.
Ironija ne visada pajėgia ir ne visada stengiasi suskaldyti literatūrinės stilistikos klišes, ir jos lieka prilipę prie Gustaičio veido kaip jo saviraiškos ženklai. Nebeatskirsi, ar jis šaiposi, ar kalba rimtai, – tokie artimi jam tie praėjusio laiko poetizmai kaip jo paties buvusio gyvenimo dalis. Poetas sugeba autentiškai graudinus ir liūdėti savo literatūrinėse parafrazėse: „Todėl ir aš kančioj sustoju / Juodų šešėlių pradalgiuos / Ir naktį prarastų rytojų / Žemyn žiūrėdamas ilgiuos”. Prisidengęs ironizuotojo kauke, Gustaitis tebegyveno tarpukario lietuvių lyrikos motyvų, įvaizdžių ir melodijų pasaulyje, giliai nugrimzdęs. Šaipydamasis iš „žodžių vartotų” ir pats iš savęs, jis savotiškai pratęsė šį lietuvių lyrikos etapą, o kartu ir pribaigė jį satyriniu endšpiliu, kaip ir kitas egzodo „lyrinių ironijų” autorius L.Žitkevičius („Daiktai ir nuorūkos”, 1954; „Vizijos prie televizijos”, 1957).
Iš poetinių klišių, įsirėžusių ištisos kartos atmintin, Gustaitis formavo tradicinį šiaudastogės Lietuvos vaizdą kaip idealumo kriterijų, būtiną ironiško eilėraščio konstrukcijai – priešpriešiniam vaizdų judėjimui. Vienoje pusėje linguoja „gimtojo sodžiaus” svirtys, prie ežios gelsvos svėrės su raudonveidžiu kūkaliu, suokia volungė trake ir moja vyšnių rankos, o kitoj pusėj ūžia kongresai ir kadilakai, kvaršina galvą doleriniai sapnai, parvirtus guli taurelė tarp silkės ir chartijos „už laisvę tautų”. Gustaičio eilėraščio lyrinis aš stovi pirmoje paralelizmo šakoje – čia viskas jam artima, čia jis tebesijaučią jaunas ir laimingas („Ir žemė supasi kaip lingė, / Kiloja kūną debesin”). Jis net bando grąžinti save į kaimo laukų bernioko nerūpestingą pavasarinį ūpą, pirmąją meilę, svajingumą ir naivų pasitikėjimą pasauliu, dar neišblaškytą politinių audrų. Tai irgi tarpukario neoromantinės lyrikos sukurtas psichologinis tipažas, gerai pažįstamas Gustaičio kartos žmonėms – ironiškų elegijų klausytojams. Šito „bernužėlio” išgąstis ir neviltis, sumišimas ir pyktis padiktuos ne vieną satyrinį neigimą.
Kur dingo milo rudinė, mylimosios lino plaukai, prosenelio sėti rugeliai ir miežiai, doros ir meilės pamatai? Visa tai liko buvusiame laike („Ir užrašėm „Vakar” net ir ant savęs”). Visa tai negrąžinamai prarasta, išėjus „už jūrių, užu marių” šuniui šėko pjauti. Praradimų gėla, ta „lūžus tremtinio dvasia”, neleidžia Gustaičiui svaidyti tik tulžingos paniekos žaibus į išeiviją, kuri „neišvengiamai tampa tragikomiška”, pasak A.Landsbergio, ir išlaikyti absoliutaus pranašumo agresiją, būdingą satyrinei poezijai. Jo ironiškų elegijų veikėjas, dar regįs sapne, kaip krinta sniegas ant kaimo stogų, pasijunta dardąs tame pačiame vežime „į tamsą” – net skudurai plevėsuoja. Buvęs artojo vaikas su pasibaisėjimu ir gailesčiu žvelgia pats į save – jau diržas vos atlaiko „pilvo tūrį”, jau nebematyti Lietuvos „per kalną kalakuto”. Jis prisiima ant savęs lietuvio suamerikonėjimą, idealų pamiršimą, „veiksnių” pjautynes ir atlieka išpažintį, pastatytas išgaubtame ironijos veidrodyje. Kaip mikliai bėgome ir bėgome iš numylėtos tėvynės, o paskui vis veržėmės ir veržėmės „į Vilnių, į protėvių pilį!” Gustaitis nepalieka savo ironiškų eilėraščių herojui jokio tikėjimo išeivijos politine veikla, bet nesiūlo jam ir susitaikyti su savo tėvų žemės politine santvarka. Akligatvis, beperspektyviškumo pajutimas – tokia yra tos sarkastiškai elegiškos išpažinties pabaiga: „Juodas prieky laisvės kelias, / Juodas atsigrįžus”. Mirtis atsistojo kaip paskutinis emigrantinės būties teisėjas, nekantriai skaičiuojantis jos paskutines minutes. Tokios skaudžios beperspektyviškumo nuojautos nebuvo iki Gustaičio „Paskutinio karavano”, parašyto J.Aisčio eilėraščio motyvais.
Varosi skeletas ponų karavaną,
Paskui smėly driekias pėdos ubagų, –
Nesam amžiaus lobį, vėliavos plevena,
Giltinė šmigoja ilgu botagu.

Po kaklais medaliai gailiai tyruos dindi,
Veja vėjas vardą ligi nebūties,
Vienas kitą stumdom, lenkiame per sprindį,
Kol prie brolio brolis uodegą paties.
Gustaičio ironiškos elegijos, kaip ir T.Tilvyčio parodijos, įeina į bendrąjį lietuvių poezijos lobyną kaip reto žanro išraiškingi egzemplioriai. Komizmo arsenalas – žaismingos parafrazės, vos girdima parodija, karikatūrinis portretas, pasityčiojantis aforizmas – čia vartomas intelektualinės minties ir iškentėtų sprendimų sopulingos energijos. Literatūrinės stilistikos elegantiškas blizgesys ir ištreniruota kompozicija atsidaužia į nepamirštą liaudiško žodžio smarkumą. Greita vaizdo slinktis ir stulbinantys posūkiai, epigraminių užsklandų sprogdinantys efektai neužgožia lyrinio susimąstymo potekstės, neįprastos šio tipo kūriniuose. Tačiau Gustaičio gelianti, kenčianti, svarstanti ironija nepasidarė vien apibendrinančių refleksijų ironija – ji prilipusi prie konkrečių objektų ir nukreipta į tam tikrą publiką, kurią teatro žmogus turi čia pat prajuokinti. Tai lėmė ir šios ironijos silpnybes – teatrališkai atvirą priešingų tiesų ir situacijų kaktomušą, nedidelį jau išmėgintų ir kartojamų komiškų realijų kiekį, proziško aprašinėjimo statiškas dėmes, kalambūriniams rimams pritemptus žodžius, pernelyg monotonišką ritmą, perimtą iš tarpukario lyrikos ir, matyt, sąmoningai degraduotą į literatūrinį šabloną.
Geriausi Gustaičio eilėraščiai, atveriantys globalinę egzistencijos tuštumą, pridengtą linksmais emigrantinės buities piešiniais, priklauso tai pačiai skaudaus, beiliuzinio mąstymo krypčiai, kuri formavo A.Nykos-Niliūno lyriką ir A.Škėmos prozą.

Algirdas Landsbergis
(g. 1924)
Studijavęs lituanistiką Kauno universitete 1941-1943 m., anglistiką ir romanistiką Mainco universitete, lyginamąjį literatūros mokslą Kolumbijos universitete, buvo aktyvus pokarinio modernistinio žurnalo „Žvilgsniai” dalyvis, Pavergtųjų Europos tautų seimo redaktorius, „Amerikos balso” ir „Laisvosios Europos” radijo stočių bendradarbis, Farlėj Dikinsono universiteto istorijos profesorius, lietuvių literatūros kūrinių į anglų kalbą vertėjas ir pristatytojas. Pirmoji išleista knyga – romanas „Kelionė” (1954). Po dešimtmečio debiutavo dramaturgijoje kaip avangardistinio teatro pasekėjas („Meilės mokykla”, 1965). Vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, įėjusių į amerikiečių spaudą temperamentinga eseistika politikos ir teatro klausimais (žurn. „Cinema – TV Digest” redakcijos narys).
Kritikos straipsniuose „Literatūros lankuose” Landsbergis ironiškai tyčiojosi, kaip ir A.Škėma, iš pastangų „tautiškumo branduolį” izoliuoti nuo modernizmo, uždaryti „ašarėlių, aušrelių, žirgelių, blakstienėlių” literatūriniame gete. Menininkui pavojingiausia – užsidėti sustingusią visuomeninę kaukę, „suplakatinti savo jausmus ir mintis”, pasiduoti pasaulėžiūros ir formos monotonijai. Lietuvių rašytojo, gyvenančio svetimkalbėje aplinkoje, didžiausias rūpestis – išsaugoti „gimtosios kalbos širdies plakimą”.
Landsbergio „Kelionė“ – pirmas egzodo modernus romanas, ištrūkęs iš lietuviškų kaimo epikos tradicijų. Istorinio laiko realijos – pasitraukimas iš Lietuvos artėjant antrajai sovietinei okupacijai ir karo pabaiga bombarduojamoje Vokietijoje – išgriebiamos aštriu rakursu tarytum filme – tėvas surištomis rankomis guli duobėj enkavedistų peršauta krūtine; prancūziški, rusiški, olandiški, lietuviški keiksmai iš visos Europos suvarytų darbininkų barakuose; dega miestas, o čia pat miškelyje du kūnai sulipę mylisi; lėktuvų fabriko meistrai vokiečiai šokinėja estradoje šuniukais, linksmindami po kapituliacijos akto savo buvusius pavaldinius; rusų moterys pjaustosi venas, grąžinamos prievarta į Sovietų Sąjungą. Fiksuojanti kamera staiga priartėja prie daikto, pagauna stambiu planu atskirą momentą, neretai poetiškai metaforizuotą („Mėlynos šviesos ruoželis krito iš lango kaip dalgis mėnesienoje”), o svarbiausia – seka konvulsišką detalių maišymąsi katastrofiškoje pasaulio griūtyje. Žodis, uždarytas šioje vyksmo akimirkoje, neturi vakarykščio laiko ir negali atsiplėšti į kitą erdvę, jis sklidinas gimstančio pojūtinio įspūdžio, banguojančios tapsmo energijos. „Sprogimas prismeigė juos prie grindų ir perdūrė užmerktus akių vokus. Išgąstis, kad jis mirs svetimoje žemėje, dusino Julių kaimo kapinių juodžemio kvapu”. Vidinis žodžio intensyvumas ir statiško aprašinėjimo nepripažįstanti vaizdo dinamika – Landsbergio stilistikos principai, atsiradę pokarinio ekspresionizmo aplinkoje.
Kinematografiškas vaizdo judrumas, šokiruojanti rakursų kaita ir maksimali žodžio įtampa (beveik kaip eilėraščiuose, kuriuos autorius pradžioj bandė rašyti) atsiremia į skeldėjančią pagrindinio romano herojaus sąmonę, grimztančią į sapnus, košmarą, nebūties tamsą (pokalbis su mirusiais). Pati trupėdama, likusi be aiškių tikslų ir vilties, kliedinti tik Fra Angelico paveikslų grožiu, ši jauno lietuvio – karo pabėgėlio sąmonė jautriai reflektuoja irstančią pasaulio tvarką, chaotišką tautų ir individualių likimų maišatį, kosminės harmonijos griūtį ir nykų žmogaus buvimą be savo vietos, pagaliau alogiką kaip egzistencijos principą („Moteris su naščiais kabinėjosi už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito žemyn, savo šešėliu prašluodama namus”). Sąmonės tėkmė, slenkanti iš nežinios į nežinią be apriorinių išganymo tezių, rikiuoja visą pasakojimą pagal modernaus psichologinio romano pulsuojančią ritmiką (ji įspūdingai išlaikyta ir vėlesniame B.Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai”).
Gyvendamas po krintančiomis bombomis, „išvietintas” ir sujauktas, „Kelionės” žmogus tuo pat metu sprendžia esminius egzistencijos klausimus, kaip ir A.Škėmos „Baltos drobulės” herojus. „Kas aš esu? Iš kur aš ateinu? Į kur einu?” – klausinėja pati savęs karo vėtros gainiojama lietuviško vieškelio dulkelė. Ji išgirsta kelis atsakymus baisiame karo gaudesyje: kančia ir savęs išsižadėjimas yra tikrasis žmogaus pašaukimas (ruso tolstojininko Grigorijaus pavyzdys); siausk su mergomis, gerk vyną, linksminkis, kol esi gyvas (armėno bonvivano Aramo pavyzdys); žiauri neapykanta ir panieka žmonėms, nes vienintelis dalykas, vertas meilės, yra tik menas (vokiečio esesininko Veiso pavyzdys); pasaulį reikia jėga pasukti į gerąją pusę, iššaudant nepaklusniuosius (italų komunisto Lorenco pavyzdys). Nė vienas iš šių atsakymų neužgesina išblokšto iš savo žemės jauno lietuviuko Justo metafizinio nerimo: „Ir kam ta aikštė, upė ir viskas, jei manęs nebus?”
Metafizinis nerimas, kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės komfortui ir moralinių tabu išnykimui, brėžiama ir Landsbergio novelistikoje („Ilgoji naktis“, 1956; „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“, 1979). Gražuolė lietuvaitė, atvykusi su amerikiečiu fotografu į Romą smagiai pasiausti, Koliziejuje staiga pajunta „pasaulio šviesą” ir, metusi meilužį, išskrenda į namus. Berniukas, išgirdęs iš auklės, kad yra Dievas, ieško jo ženklų besidraikančiuose debesyse („Dangus nebuvo tuščias!”) ir nusimena, kai jam pasako, kad nėra Dievo („Kur Dievas? Gal jis pranyko už kampo”). Trys psichiatrai skirtingais metodais bando išaiškinti neatslūgstančio moters nerimo priežastis, ir ji nudžiunga, kad lieka neįspėta jos pažeistos sielos paslaptis („Ne tik jie, niekas manęs visos neišaiškins”).
Novelėse pasakojimo centras lengvai permetamas iš vieno personažo į kitą, o skirtingų psichologinių reakcijų ir amerikietiško gyvenimo būdo realijų klodai kontrastingai gula vienas ant kito. Ši daugiasluoksnė medžiaga tvirtai valdoma išradingos, kaskart kitokios konstrukcijos, nepripažįstančios sentimentalių lyrinių išsiliejimų. Ryškus parodijinis, ironiškas pradas, kuriuo virtuoziškai grojama (novelėje „Dainos gimimas” saugumietis, be garso žiopčiojęs kartu su visu choru koncerto užsienyje metu, staiga užtraukia, visus perrėkdamas: „Gardus alutis padarytas”).
Landsbergio dramaturgija – plačios žanrinės ir stilistinės skalės (farsas, bufonadinis škicas, komedija, tragedija, stebuklingas vaidinimas) – groteskiškai traktuoja šiuolaikinę amerikietišką civilizaciją, išjuokdama „seksualinę revoliuciją” („Meilės mokykla“, 1965), bet nesiima poetizuoti „tautinės kvintesencijos”, sutelktos į senatviškus praeities atsiminimus („Paskutinis piknikas“, 1980). Dramoje „Vėjas gluosniuose“. „Gluosniai vėjuje“ (1973) – stulbinančios vaizduotės, paradoksalių būties sankirtų, istorinės nostalgijos kūrinyje – išreikštas būdingas pokario jaunosios kartos – egzistencializmo filosofijos auklėtinių – dvasinis konfliktas: 1. Visata tyli. Ji tuščia. 2. Žvaigždynai gieda „Hosanna” savo Tvėrėjui tarytum „koplyčios vaikų choras”. Kibirkščiuojančiuose intelektualinio turinio dialoguose (kalbasi šv. Kazimieras, angelas, astronomas, karalius Žygimantas Augustas) išsaugota skaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms, antroje kūrinio dalyje pereina į šaržišką autoironiją. Dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje„ (1966), pagrįstoje aštuonerius metus trunkančio partizaninio karo Lietuvoje realijomis, su tragiška įtampa atvaizduotas pasipriešinimo tironiškai okupacijai žūtbūtinumas, žmogaus apsisprendimas išlikti savimi beviltiškoje istorijos situacijoje. Ši drama, išversta į anglų kalbą, buvo pastatyta Niujorko, Čikagos, Toronto teatruose.
Landsbergis natūraliausiai integravosi į moderniosios Vakarų literatūros pasaulį, pritaikydamas „sąmonės srauto” techniką romano ir novelės žanrams, pagrįsdamas dramą egzistencinių problemų konfliktiška raida, poetinio metaforiškumo ir grotesko priešpriešomis, teatrine žaisme ir moderniška scenos technika, nusižiūrėta iš T.Williamso ir E.Ionesco dramų ir avangardistinio amerikiečių teatro bei televizijos. Lietuvių prozoje ir dramaturgijoje jis įtvirtino paradoksą kaip šiuolaikiško mąstymo principą.

Jurgis Gliauda
(1906-1996)
Baigęs 1938 m. Kaune Teisės fakultetą, redagavęs Šveicarijoje almanachą „Lietuvai” (1945), o JAV – žurnalą „Lietuvos teisininkas” (1949-1952), debiutavo literatūroje eilėraščių rinkiniu „Ave, America!” (1950). Produktyviausias išeivijos autorius, išleidęs 22 prozos knygas (5 išverstos į anglų kalbą) ir parašęs 4 dramos veikalus. Septynis kartus buvo pripažintas „Draugo” romano konkurso laureatu.
Gliaudos kūryboje visiškai išblėsusi nepriklausomos Lietuvos literatūrinė tradicija – kaimo buities tikrumas, subtilus psichologinis niuansavimas, sodri liaudiška kalba. Literatūra buvusiam advokatui yra daugiau „žurnalistinė stichija”, kuriai būtinas kuo didesnis informacijos tūris, žaibiškas reagavimas į aktualius klausimus, standartinis laikraštinis sakinys. Išaugęs rusų literatūros atmosferoje (dažniausiai cituojamas autorius – F.Dostojevskis), Gliauda suvokė romaną kaip politinio traktato, istorinės apybraižos, dialogizuotos ideologinės polemikos, visuomenės psichologinės diagnozės formą, kuriai nereikalingas stilistikos dailyraštis. Adresuodamas savo kūrinius masiniam skaitytojui (1500 egz. tiražu!), jis vaizdavo melodramatiškas scenas (vyras nužudo jį atstūmusios moters kūdikį, apvilta mergina iššoka nakčia iš plaukiančio garlaivio), naudojo pasakojime įtampai kriminalines istorijas (merginos išprievartavimas, autokatastrofa), braižė plakatinėmis-karikatūrinėmis linijomis neigiamų personažų portretus (iš kalėjimo išėjęs komunistas, buvęs studentas, – nuožmus keršytojas, ištvirkėlis ir girtuoklis).
Perėmęs fabulinę „bestselerio” schemą, Gliaudą užpildo ją materializmo ir idealizmo filosofinių postulatų ginču, sovietinė santvarkos ir sovietinės literatūros parodijomis („aleliujinė literatūra”: „giedame unisonu, tik įvairiais tembrais”), iš arti stebimo amerikoniško gyvenimo būdo realijomis (vyras ir žmona – du automobiliai; seksas – pramoga; poetas – komercinės reklamos šefas). Ypač natūraliai sulydytas aplinkos piešinys ir psichologinis traktavimas romanuose „Delfino ženkle“ (1966), „Brėkšmės našta“ (1972), „Atolas – koralų sala“ (1986), kur charakteriuose aštriai susikerta lietuviškas idealizmas su amerikietiškų pragmatizmu („Jei aš atiduosiu visas savo jėgas miražiniam etniniam frontui, aš pralaimėsiu karjeros fronte”), kur antroji išeivių karta jau nebejaučia gimtojo krašto nostalgijos, kalba tarp savęs angliškai, yra tikri amerikiečiai savo elgesiu ir mentalitetu („Nejaučiu jokio sąžinės balso, kad visiškai pasitraukiau iš lietuvių tarpo”). Realumo atmosfera išnyksta, kai autorius leidžiasi į jo analitiškam stebėjimui neprieinamą sritį. Tautinių šūkių retorika nepajėgė motyvuoti romane „Aitvarai ir giria“ (1970) intriguojančio partizaninės kovos siužeto ir pateisinti akivaizdaus falšo (partizanų stovykla išpuošta koplytstulpiais – rusų išverstais Rūpintojėliais).
Linkęs į atspindėjimą ir aprašymą, o ne į kuriančios vaizduotės žaismą ar autoanalitinę išpažintį, Gliauda ieškojo savo nepailstančiam rašymui faktografinio pagrindo. Pirmosios sovietinės okupacijos įvykiai (mitingai, deportacijos, Rainių žudynės, ginkluotas sukilimas), žmonių išgąstis ir neviltis („pervėrė Lietuvos galo jausmas”) tapo premijuoto romano „Ora pro nobis“ (1953) branduoliu. Iš autentiškos istorinės medžiagos buvo sukurti bėglūs iliustratyviniai romanai apie knygnešius ir Perlojos respubliką („Raidžių pasėliai”, 1955; „Perlojos respublika”, 1979). Sugebėdamas absorbuoti įvairialytę informacinę medžiagą, Gliauda – plačių kultūrinių interesų ir aštrios loginės interpretacijos intelektualas – parašė filosofiniais ir istoriniais samprotavimais perkrautus biografinius romanus-apybraižas apie M.K.Čiurlionį („Ikaro sonata”, 1961), M.Sleževičių („Sunkiausiu keliu”, 1972), šv. Kazimierą („Kovo ketvirtoji”, 1984), vyskupą M.Valančių („Ganytojas ir vilkai”, 1986). Tai buvo nauja romano žanro atmaina, išeivijoje pradėta J.Švaisto kūriniais apie V.Kudirką („Jo sužadėtinė”, 1959) ir knygnešį M.Sideravičių („Žiobriai plaukia”, 1962).
Egzodo literatūroje Gliauda pirmasis ėmėsi kurti „fakto literatūrą”, itin populiarią JAV (T.Capotės kūriniai). Knygos „Agonija“ (1965) veikėjai – A.Smetona, A.Merkys, J.Urbšys, gen. V.Vitkauskas, V.Molotovas paskutinėmis nepriklausomos Lietuvos egzistavimo dienomis. Knygos „Simas“ (1971) veikėjai – Simas Kudirka, pabėgėlis iš plaukiojančios bazės „Sovietskaja Litva”, amerikiečių kuterio vadas ir įgula, JAV pakrančių sargybos vadovai. Abiejose knygose cituojami oficialūs dokumentai – notos, protokolai, telefoninių pokalbių užrašai. Tiksliai aprašoma istorinės dramos vieta: dviaukštė prezidentūra, kur „auksiniame kambaryje” išrikiuotos kėdės paskutiniam ministrų kabineto posėdžiui; kuterio kajutė, papuošta kalakuto paveikslėliu artėjant Padėkos dienai. Laikas skaičiuojamas dienomis, valandomis, o paskui ir minutėmis – kiek dar liko iki Lietuvos nepriklausomybės paskutiniosios ribos, nustatytos Kremliaus ultimatumo; kiek dar išbus laisvėje Simas Kudirka, kol pagal amerikiečių admirolų įsakymą bus grąžintas į sovietinį laivą, sumuštas, suvyniotas į brezentą be sąmonės. Autorius keliais žodžiais apmeta išorinį veikiančio asmens portretą, per daug jo neindividualizuodamas, retkarčiais paliečia jo savijautą (A.Merkys – nuvargęs, melancholiškai abejingas; S.Kudirka desperatiškai šaukia amerikiečių jūrininkams: „I want go with you”). Nuosekliai išdėstęs į savo vietas visus istorinės situacijos dėmenis, rašytojas paleidžia istorinio laiko spyruoklę, kuri yra nesulaikoma ir nepakeičiama. „Agonijoje” Lietuvos vyriausybė moraliai kapituliuoja prieš sovietinę agresiją, neprisiėmusi pasipriešinimo formulės; „Sime” JAV biurokratija nusileidžia sovietinės agresijos aktui, leisdama sumušti ir pasigrobti žmogų savo teritoriniuose vandenyse (stulbinantis jos kurtumas žodžiui „Lietuva” ir Sovietų Sąjungos struktūros nepažinimas). Ta nežmoniška istorinio laiko logika, tarsi nebepriklausanti nuo atskirų asmenybių, tampa svarbiausiu pasakojimo varikliu.
Gliaudos kuriama „fakto literatūra”, dar pernelyg publicistinė, be tankesnio detalių audinio, buvo nauja lietuvių prozos žanrinė atmaina, prigijusi ir Lietuvoje tautinio atgimimo metais.

Leave a Comment