Romantizmo bruožai F.R.de Šatobriano apysakose “Renė” ir “Atala” (XIX a. visuotinė literatūra)

Romantizmo bruožai F.R.de Šatobriano apysakose “Renė” ir “Atala”

Turinys
I. Įvadas

II. Prancūzų romantizmas

1. Fransua Rene de Šatobrianas

2. “Atala” ir Rene”

III. Išvados

IV. Naudota literatūra

I. Įvadas

R o m a n t i z m ą galima apibūdinti kaip paskutinę kultūrinę Europos epochą, nes jai pasibaigus nebegalima kalbėti apie epochą, kaip apie visumą, apimančią mokslą, meną, literatūrą ir muziką, filosofiją ir visas sritis. Sakoma, kad romantizmas buvo paskutinis bendras požiūris į gyvenimą. Romantizmas prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir tęsėsi iki XIX a. vidurio. Tačiau periodizacija kiekvienoje literatūroje savita, bet bendrais bruožais galima išskirti.
Pirmiausia r o m a n t i z m a s iškyla XVIII a. devintajame dešimtmetyje, beveik tuo pat metu, kaip ir Vokietijoje, kur ryškiausiai susiformuoja Jenos (romantikų) mokykloje ir Anglijoje Bleikas, Vordsvortas. Antras laikotarpis XIX a. pirmas dešimtmetis, romantizmo pradai pastebimi Prancūzijoje. Trečiasis laikotarpis XIX a. pirmo dešimtmečio pabaigoje romantizmas išplito visoje Europoje, tam įtakos turėjo Napoleono priespauda. Romantizmas pasireiškė Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Skandinavijoje, Rusijoje. Ypač reikšmingi XIX a. trečias ir ketvirtas dešimtmečiai.
R o m a n t i z m o sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo tipas, priešingas realistiniam (dominuoja ne tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo principas).
Literatūros istorijoje r o m a n t i z m u vadiname literatūros ir meno kryptį, kuri Vakarų Europos ša

alyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje, vėliau, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši kryptis atspindėjo nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, klasicizmo estetika.
Terminas r o m a n t i z m a s susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII a. paplitęs angliškasis žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo gyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.
Romantizmo rašytojas vaizduoja gyvenimą ne tokį, koks jis yra, o pagražintą, idealizuotą. Kūrybiniame procese išsiskiria kūrėjo autonomija, individualus požiūris į gyvenimą, subjektyvus dabarties laiko ir istorijos vertinimas. Iškeliama nuojautos ir intuicijos svarba, įkvėpimo būsena, o ne racionalus kūrybos procesas. Romantikai attspirties ir išeities ieško ne objektyvioje kasdienybėje, paprastoje tikrovėje, o išskirtinėse, ypatingose aplinkybėse. Menas, pasak romantikų, tai ne realios tikrovės vaizdavimas, o idealios tiesos ieškojimas. Todėl romantikai vengia vaizduoti tikrovę, manydami, kad ji neturi estetinės vertės.
Visi romantikai vienaip ar kitaip susidūrė su savo meto moralinėmis, politinėmis, socialinėmis ir rasinėmis problemomis, todėl romantinei literatūrai būdingas g ė r i o ir b l o g i o kovos motyvas. Romantikų kūrybai taip pat būdingas u t o p i š k u m a
s, kadangi dominuoja idealistinės svajonės, kurias įgyvendinti buvo problematiška ir neįmanoma. Romantikas orientuojasi į idealą, todėl savo kūryboje vaizduoja jam brangią svajonę, o jai įgyvendinti nurodo vis kitą būdą, kuris dažniausiai lieka tik siekiniu.
Viena pagrindinių romantizmo problemų, tai konfliktas tarp asmenybės ir buržua. Asmenybėmis XIX a. literatūroje tampa m e n i š k o s p r i g i m t i e s ž m o g u s, savo mąstymu ir dvasinėmis savybėmis išsiskiriantis iš masės ar buržuazinės aplinkos. Buržua romantizme tai vidutinybės sinonimas. Romantikų įsitikinimu, tikras menininkas yra ir išminčius, ir pranašas. Todėl r o m a n t i n i s h e r o j u s yra ypatingas, veikiantis ir gyvenantis neįprastomis, ekstremaliomis situacijomis. Jam būdinga fizinė ar minties galia, jausmų ir aistrų gelmė. Romantinis herojus niekina pragmatišką visuomenės esmę, dažnai pasitraukia iš visuomenės ar yra ištremtas už visuomenės ribų. Taigi romantikai mėgino sukurti idealaus žmogaus paveikslą: kilnaus, drąsaus, ryžtingo, energingo, teisingo.
Romantikų kūriniams būdinga s i m b o l i n ė, alegorinė plotmė. Romantizmo simboliai turi apibendrinamąją prasmę, nėra griežtai apibrėžti ir vienareikšmiai, o sukelia įvairias asociacijas, idealumo ir tobulumo siekį, perteikia lemties ir visagalio laiko jėgą. Laiko perspektyvoje romantikams imponavo V i
d u r a m ž i a i ir R e n e s a n s a s. viduramžiai jiems buvo dvasingumo laikai, o Renesanso epochos rašytojai romantikų akyse buvo laisvi kūrėjai, nepripažinę jokių suvaržymų. Todėl romantikus domino Renesanso epochos menas ir literatūra.
Romantikai priešiškai nusiteikę prieš ankstesnių epochų racionalizmą, stengėsi atsisakyti griežtos žanrų klasifikacijos. Todėl jų kūriniams būdinga kelių žanrų dermė, taip pat ieškoma naujų žanrų apibūdinimo (romansas, romanas,, apsakymas, pasakojimas, eskizas). Taigi romantikai realizuoja asmenybės ir kūrybos laisvės sampratą: kūrėjas ir romantizmo literatūra neturi būti varžoma jokių taisyklių.
Romantizmas – konkretus istorinis reiškinys. Kiekvienoje šalyje romantizmas rutuliojosi vis kitomis istorinėmis, kultūrinėmis aplinkybėmis, todėl įvairių šalių romantizmui būdingos savitos problemos bei skirtingos raiškos formos.

II. Prancūzų romantizmas

Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje. Prancūzų romantizmui atsirasti istorines prielaidas sukūrė XVIII a. pabaigos revoliucija (1789-1794), kurios metu įvykiai keitėsi greitai ir radikaliai. Žlugo tūkstantmetę tradiciją turėjusi monarchija, panaikinti luomai (“Žmogaus ir piliečio Teisių deklaracija” skelbė juridinę piliečių laisvę ir lygybę, pripažino sąžinės, žodžio ir spaudos laisvę). Revoliucija paveikė ir kultūros gyvenimą, pakeitė jo formas: trūkinėjo literatūros ryšys su praeitimi, užsidarinėjo literatūriniai salonai, atsirado kasdieninė spauda, reiškianti spontaniškai kylančias idėjas ir emocijas; nukrito klasikinių studijų lygis, intelektualusis elitas prarado savo reikšmę ir įtaką. Ta

ačiau prasiplėtė skaitančiųjų ratas, todėl literatūra turėjo prisitaikyti prie labai įvairios publikos skonio. Politinės laisvės idėją rašytojai pritaikė ir grožinei kūrybai: kiekvienam valia rašyti, garsiai kalbėti (tiesiogine ir perkeltine prasme), griauti senas idėjas.
Pirmieji romantiniai kūriniai glaudžiai susiję su prancūzų vėlyvuoju sentimentalizmu: paveldi ir puoselėja jausmo kultą, dažnai jam suteikdami specifinio individualizmo, dvasinės nerimasties, ilgesingo skausmo. Keletą šimtmečių prieš tai viešpatavęs klasicizmas pagrindinį vaidmenį kūryboje skyrė protui, reikalavo sekti antikos pavyzdžiais ir skelbė daugelį griežtų taisyklių, kurios varžė kūrybos laisvę. Romantizmas iš pagrindų sulaužė šias įsisenėjusias kūrybos normas. Svarbiausias jo estetinis principas – jausmo ir vaizduotės primatas. Romantizmas gilinasi į sudėtingą žmogaus sielos gyvenimą, leidžiasi į pačias jos gelmes, ypač didelį dėmesį skiria stipriems jausmams ir aistroms, reikalauja laisvės išlieti tuos jausmus, atskleisti savąjį “aš”. jis idealizuoja praeitį, ypač viduramžius, ieško neįprastų efektingų vaizdų ir siužetų, negailestingai laužo sustabarėjusius formos kanonus. Būdingas kai kurių romantikų bruožas – atsiribojimas nuo realios kasdienybės, polinkis į misticizmą, religiją (Šatobrianas, Lamartinas). Tačiau pažangesnieji romantikai nevengia socialinių klausimų, svajoja apie geresnės visuomenės sukūrimą, kovoja dėl žmogaus asmenybės laisvės (V.Hugo, Žorž Sand, E.Siu).
Prancūzų romantizmas susiformuoja šiek tiek vėliau nei Vokietijoje ar Anglijoje; tobuliausias formas įgauna apie 1830-1850 metus. Tačiau atskirų autorių kūryboje romantiniai motyvai ryškūs ir antroje XIX a. pusėje, kai literatūros scenoje jau viešpatauja natūralizmas. Prancūzų romantizmui būdingas nuotaikų spalvingumas, idėjų ir romantinių idealų gausa, drąsus įvairiapusiškas eksperimentavimas forma ir meninės raiškos priemonėmis. Kita vertus, tiek anglų, tiek vokiečių literatūra suvaidino didelį vaidmenį prancūzų romantizmo raidoje: iš pirmosios į prancūzų literatūrą atėjo maištas prieš klasicistines taisykles, polinkis į fantastiką, praeities garbinimas, iš antrosios – gamtos pamėgimas, sentimentalus misticizmas.
Prancūzų romantizmo skiriami trys pagrindiniai etapai. P i r m a j a m e t a p u i (1820-1826) būdingos dar labai miglotos aspiracijos, kurių pradininkas poezijoje buvo Alfonsas de Lamartinas (1790-1869), o prozoje – Šarlis Nodje (1780-1844). Lamartino eilėraščių rinkinio “Meditacijos” pasirodymas (1820) laikomas šio etapo pradžia. Poetas čia intymiai išsako savo jausmus – neviltį, meilę, nerimastį, apdainuoja gamtos grožį. Šarlio Nodje novelėse ypač ryškus romantikams būdingas fantastinis elementas. Kuriasi literatūrinės grupės, kuriose vyksta diskusijos, skaitomi nauji kūriniai. Garsiausia iš pirmųjų grupių, kuriai priklausė Viktoras Hugo, Alfredas Vinji ir kt., telkiasi Emilio Dešano salone, o įžymiausia iš vėlesniųjų – (nuo 1824 m.) – Š.Nodje salone. Šie novatoriai dar labai nuosaikūs, neturi konkrečiai susiformavusios doktrinos. Jie žavisi Šatobrianu ir skelbiasi tęsią jo tradicijas, neapkenčia liberalizmo, atmeta jiems taikomą “romantikų” etiketę.
Tuo pat metu Stendalio draugo liberalo Delekliuzo salone formuojasi kita grupuotė, kurią sudaro liberalesnių pažiūrų rašytojai –Stendalis, P.Merime, Sent-Bevas ir kt. jie puola klasicizmo nustatytas taisykles, reikalauja laisvės mene. Reikšmingas įvykis to meto literatūroje – pasirodymas poleminės Stendalio brošiūros “Rasinas ir Šekspyras”, kurioje jis atmeta klasicistinį Rasino teatrą ir pasisako už Šekspyro teatrą.
Klasicizmo šalinininkų atakuojami abiejų tendencijų romantikai – konservatyvieji ir liberalieji – susivienija. V.Hugo, konservatyviųjų vadas, susidraugavęs su kritiku Sent-Bevu, atstovaujančiu liberaliajai romantizmo krypčiai kartu su juo stoją į kovą už laisvą, klasicizmo normų nevaržomą meną. Aplink V.Hugo ir Sent-Bevą susispiečia daugelis to meto rašytojų: A.de Vinji, A.de Lamartinas, A.Diuma-tėvas, O.Balzakas, P.Merime, A.de Miuse, Ž.de Nervalis, T.Gotje ir kt. susikuria tikroji romantinė mokykla, vadinamasis “Senaklis”(ratelis), kurio vadu tampa V.Hugo, bene jauniausias iš jų visų. Tai a n t r a s i s r o m a n t i z m o e t a p a s., vadinamas “Senaklio” etapu (1827-1830). V.Hugo dramos “Kromvelis” pratarmė (1827) yra tarsi romantizmo manifestas. 1930 m. po ilgos kovos Paryžiuje pristatoma V.Hugo drama “Ernani”, kurios pasisekimas nulemia galutinį romantizmo įsitvirtinimą ir klasicistinio teatro galą.
T r e č i a s i s r o m a n t i z m o e t a p a s (po 1830 m.) – jo susiskaldymas: kiekvienas iš didžiųjų jau minėtųjų romantikų nueina savo keliu.. tam ypač didelę reikšmę turėjo 1930 m. revoliucija, stipriai sukrėtusi to meto protus. Vieni romantikai (Hugo, Lamartinas, Žorž Sand ir net Vinji) mano, kad pirmenybę reikia teikti politinėms ir socialinėms problemoms, kiti (Goje, Nervalis) skelbia, kad meno tikslas esąs tik grožis. Romantizmo epochos pabaiga įprasta laikyti V.Hugo dramos Burggrafai” nesėkmę (1843).
Romantizmas nepaprasai praturtino prancūzų literatūrą, atnaujindamas joje menines formas: jis sukūrė istorinio romano žanrą (pradininkas čia buvo A.de Vinji, 1826 m. išleidęs romaną “Sen Marsas”), fantastinės novelės žanrą (Š.Nodje), reformavo dramaturgiją. Ryškios spalvomis pražydo poezija. Suklestėjo romanas – XIX a. jis tapo vienu svarbiausių žanrų prancūzų literatūroje, ir kelią į šį prioritetą jam praskynė tokie kūriniai, kaip Šatobriano “Renė”, Konstano “Adolfas”, Miuse “Amžiaus sūnaus išpažintis”. Romantizmas smarkiai išvystė istoriografiją ir literatūrinę kritiką. Atmetęs antiką ir atsigręžęs į savo tautos senovę, tapusią jam įkvėpimo šaltiniu, jis užsimojo kuo geriau pažinti savo tautos praeitį ir pateikti skaitytojui gyvą jos paveikslą.

1. Fransua Rene de Šatobrianas
Fransua Rene de Šatobrianas – pirmasis prancūzų romantikas, savo nuotaikomis, idėjomis, rašymo maniera daręs didžiulę įtaką amžininkams ir vėlesnėms kartoms. Ankstyvieji jo kūriniai, dvelkiantys melancholija, ilgesiu, liūdesiu, vienišumu, padėjo plisti vadinamajai “amžiaus ligai” – išdidumo, suvokto pasmerktumo ir kankinančios vienatvės būsenai. Tai nepralenkiamas egzotinių peizažų kūrėjas, daug pasimokęs iš savo pirmtakų sentimentalistų, prancūzų rusoistų; efektingas romantinis personažas efektingame dekore kėlė skaitytojų susižavėjimą. Rašytojo populiarumui įtakos turėjo jo idėjų naujumas (ilgai smerktas gotikos menas skelbiamas vertingu, religinis ilgesys skelbiamas žmogų taurinančiu jausmu ir t.t), stiliaus teatrališkumas, frazės poetinis skambumas, romantinio polinkio neapibrėžtumas.
F. R. de Šatobrianas giė 1786 m. Sen-Malo, paauglystę praleido 1777 m. tėvo įsigytoje Kombūro pilyje. 1786 m. jis pradėjo karinę karjerą, kurią netrukus nutraukė revoliucija. F. R. de Šatobrianas kovėsi karaliaus armijoje, buvo sunkiai sužeistas, pasitraukė į Belgiją, o iš ten 1793 m. – į Londoną. Anglijoje patyrė visus skurdžios egzistencijos vargus. Taigi tremtyje parašytas pirmasis kūrinys “Esė apie revoliucijas”- tai autoriaus nusivylimų, abejonių atspindys. Anglijoje taip pat subrendo mintis parašyti “Krikščionybės genijų”. 1800 m. F. R. de Šatobrianas parvyksta į Prancūziją, įsilieja į Paryžiaus literatūrinį gyvenimą,. išleidžia apysakas “Atala”(1801) ir “Rene”(1802), kurios buvo sumanytos kaip atskiros “Krikščionybės genijaus”(1802) dalys. Reikšminga F. R. de Šatobriano išvyka į Rytus (1806-1807), kur patirti įspūdžiai, matyti vaizdai tapo trijų kūrinių pagrindu – epopėjos “Kankiniai”(1809) “Kelionės iš Paryžiaus į Jeruzalę”(1811), “Paskutiniojo abenseražo nuotykių”(1826). Literatūrinę kūrybą dar labiau gaivina prisiminimai apie jaunystės metų viešnagę Amerikoje: “Natčėzai”(1826), “Kelionė į Ameriką” (1827). Po 1830 revoliucijos F. R. de Šatobrianas pasitraukė iš aktyvios visuomeninės, politinės veiklos ir likusį gyvenimą paskyrė literatūrai. Šio laikotarpio kūriniai: “Istoriniai etiudai” (1931), “Esė apie anglų literatūrą” (1936), “Ransė gyvenimas” (1844). Visą jo kūrybą vainikuoja “Pomirtiniai užrašai”, kuriems R. F. de Šatobrianas paskyrė keletą savo gyvenimo dešimtmečių.

2. “Atala” ir “Renė”
Pirmieji prancūzų romantizmo pranašai – apysakos “A t a l a” ir “R e n ė” buvo Amerikoje patirtų įspūdžių rezultatas. F. R. de Šatobrianas ketino parašyti įspūdingą epopėją apie Ameriką (“Natčėzus”), tačiau grįždamas į Prancūziją, galėjo įsivežti tik dalį savo rankraščių. Autoriaus žodžiais, “A t a l a” turinti parodyti “Krikščionių religijos harmoniją su gamtos vaizdais ir žmogaus širdies aistromis”, o “R e n ė” – “aistrų tuštumą”.
Apysakos “A t a l a” veiksmas nukeliamas į XVIII a. Luizianą, kuri tuo metu dar buvo prancūzų kolonija prie Misisipės krantų. “A t a l o s” prologas žadino nostalgiškus prancūzų prisiminimus apie buvusią kolonijinę didybę: “Kitados Šiaurės Amerikoje Prancūzijai priklausė beribė lyguma, nutįsusi nuo Labradoro iki Floridos ir nuo Atlanto krantų iki tolimiausių aukštutinės Kanados ežerų.” Šie prisiminimai sutapo su imperatoriaus Napoleono naujais kolonijiniais ketinimais. “A t a l o j e” galima įžvelgti neseniai patirtų sukrėtimų metaforišką išraišką. Monarchistinę praeitį ir revoliucinę dabartį skyrė praraja, panaši į tą, kuri atsirado Amerikoje, kai įsiveržusi Europos civilizacija sujaukė natūralų indėnų gyvenimą. taigi iš gimtųjų žemių išvytų natčėzų tremtis tarsi simbolizuoja revoliucijos nuverstų aristokratų padėtį ir savijautą.
“A t a l o j e” senasis indėnas Šaktas jaunam ateiviui prancūzui Renė pasakoja tolimų jaunystės dienų meilės istoriją. Jau pasakojimo pradžioje, aklojo Šakto lūpomis atskleidžiamas ž m o g a u s p r i g i m t i e s d v i l y p u m a s: “Keistas likimas suvedė mus, brangusis sūnau. Tu – civilizuotas žmogus, tapęs laukiniu; aš – laukinis, kurį Didžioji dvasia (nežinau kokiais sumetimais) panoro padaryti civilizuotą. Mudu įžengėme į gyvenimo kelią iš priešingų pusių – tu atkakliai ieškoti poilsio ten, kur buvo mano vieta, o man buvo lemta pabūti tavojoje: taigi į pasaulį mes norom nenorom žiūrime visiškai skirtingai. Katras iš mudviejų – tu ar aš – daugiau laimėjo ar prarado per šį pasikeitimą vietomis, žino tik Dvasios, kurių neišmaniausia protingesnė už visus žmones, sudėtus kartu.”
Šaktas turėjo palankias gyvenimo sąlygas, tačiau žmogaus prigimtis daro savo. Taigi jis vis labiau jautė norą apsitaisyti laukinio apdaru ir grįžti į tyrumas, kur galėtų gyventi kaip indėnas: “<.> mane apėmė pasidygėjimas miesto gyvenimu. Ėmiau regimai nykti: tai ištisas valandas išstovėdavau kaip įbestas, įsižiūrėjęs į tolimų miškų viršūnes; tai sėdėdavau paupyje kaip užkerėtas ir liūdnai žvelgdavau į tekantį vandenį. Vaizdavausi miškus. Per kuriuos vanduo atitekėjo, ir mano siela veržėsi į vienatvę.”
Grįžęs į gamtą, stokodamas patirties, Šaktas pasiklydo miškuose ir pateko į nelaisvę. Nuo šio momento ir prasideda visų įvykių eiga. Šaktas susipažįsta su Atala – būrio vado dukterimi – ir tarp šių dviejų jaunų sielų gimsta nenumaldoma aistra.
Čia pateikiama k a n č i o s filosofija. Galima jausti nuolatinę dviejų žmogaus pradų – d v a s i š k o ir k ū n i š k o – priešpriešą, kuri sukelia individui sunkius ir skaudžius išgyvenimus. Šaktas nieko daugiau netrokšta, tik kaip likti su Atala dviese, tačiau kai, tokia galimybė atsiranda, jis sudvejoja: “Kokia keistai prieštaringa žmogaus širdis! Taip troškęs išsakyti paslaptis tai, kurią jau mylėjau kaip saulę, dabar buvau toks apstulbęs ir sumišęs, jog, man rodos, verčiau būčiau sutikęs patekti krokodilui į nasrus nekaip vienas likti su Atala.” Tokias kančias patiria ir svarbiausioji apysakos herojė – Atala. Tai be galo romantiškas personažas. Be to, Atalos “situacija” labai neįprasta ir, galima sakyti, tuometinio prancūzo akimis netgi egzotiška: krikščionės baltosios ir indėnų vado kūdikis išgelbsti ir pamilsta priešiškos genties jaunuolį, bet tai užkerta jai kelią grįžti pas savuosius. Taigi Atala, trokšdama išvengti prigimties pagundos, puola ant žemės ir sukalba karštą maldą į savo motiną ir mergelių karalienę. Šioje situacijoje išaukštinamas krikščionių Dievas ir net stabmeldys Šaktas suvokia didžiulę t i k ė j i m o galią: “<.>suvokiau, koks nuostabus tas tikėjimas, kuris miškuose, tarp visų gyvenimo nepriteklių gali apiberti nelaiminguosius tūkstančiu gėrybių; tas tikėjimas. Kuris visa savo galybe stojęs prieš šėlstančias aistras, pats vienas įveikia jas, nors visa kita joms padeda – ir miškų slaptybė, ir vienatvė, ir patamsiai.” Vėliau, likęs vienas ir belaukdamas savo likimo, Šaktas apmąsto tikėjimo galią ir Dievo pasireiškimą žmogaus gyvenime: “Kai mes jaučiame begalinį malonumą, atsiranda kažkoks vidinis akstinas, kuris mus žadina tarsi įspėdamas, kad reikia naudotis šia trumpa laimės akimirka; kai jaučiame didelį sielvartą, mus, priešingai, kažkas slogaus migdo; ašarų išvargintos akys pačios limpa, tai Apvaizdos gerumas pasireiškia net tada, kai mus užgriūva negandos.”
Atala išgelbsti Šaktą. Ji nors ir norėtų būti asketiška, tačiau išgyvena stiprų kūnišką potraukį išgelbėtajam. Jos išgelbėtas indėnas Šaktas – ilgą laiką nesupranta Atalos jausmų: “Dėl šio amžino prieštaravimo tarp meilės ir tikėjimo, nežaboto jausmų protrūkio ir papročių skaistumo, jos būdo išdidumo ir didžiulio jausmingumo, sielos prakilnumo svarbiomis gyvenimo aplinkybėmis ir opumo smulkiomis – dėl viso šito Atala buvo man neperprantama būtybė; Atala negalėjo neveikti vyro: kupina aistros, ji buvo kupina geležinės valios; reikėjo arba ją dievinti, arba jos neapkęsti.” Kai Atala miršta, atrodo, kad Šakto skausmas niekada neapmalš. Tačiau kančia gali žmogų padaryti tyrą ir vesti jį tobulėjimo keliu. Pražūtingos aistros nėra ilgalaikės, jos praeina, o jų priešybė – dvasinis tvirtumas. Tėvas Obri, nuostabiai pažinojęs žmogaus širdį, mėgina atskleisti Šaktui skausmo prasmę: “<.>skausmas neamžinas; ankščiau ar vėliau jis turi išblėsti, nes ir žmogaus širdis neamžina<.>” Taigi Šaktas išmintingo kunigo Obri padedamas, ilgainiui randa kelią į ramybę, į dvasinę išganingą melancholiją.
Visai kitoks yra Renė (apysakoje “Renė”) – tai civilizuoto pasaulio kūdikis. Renė širdyje įsišaknijęs egocentrizmas. Apysakos pradžioje jis tai triukšmingas ir linksmas, tai liūdnas ir tylus: “Nuotaika mano buvo permaininga, būdas – nelygus. Čia būdavo klegu ir džiūgauju, čia tyliu ir liūdžiu; susišaukiu sau žaidimų draugus, paskui stiga palieku juos, sėduosi kur nuošalyje ir įsižiūriu į bėglį debesėlį arba klausausi, kaip tekši ant lapų lietaus lašai.” Jį lydi ilgesingi vaikystės prisiminimai: pasivaikščiojimai gamtoje, eilės, tolimų varpų gausmas: “Kas ruduo aplankydavau tėvų pilį, stūksančią vidury miškų, netoli ežero, užkampioje provincijoje. Tėvo akivaizdoje buvau baikštus ir nesavas, o laisvas ir linksmas pasijusdavau tik su seseria Ameli.<..>Mes mėgome drauge ropštis į kalvas, irstytis ežere, bastytis po miškus, medžių lapams krintant<.>O, vaikystės dienų ir gimtosios žemės vaizdiniai, jūs niekada neprarandate savo saldybės!” Įspūdžiams jautrų Renė sukrečia akistata su mirtimi; tėvas miršta ant jo rankų: “Jis užmerkė akis ant mano rankų. Pirmąsyk suvokiau, kas yra mirtis, pamatęs ją ant jo lūpų to, kuris suteikė man gyvybę. Įspūdis buvo didžiulis, ir aš ligi šios jo neatsikratau. Man prieš akis tuomet pirmą aiškiai kartą stojo sielos nemirtingumas.” Taigi į Renė sąmonę vis valdingiau braunasi pomirtinio gyvenimo vaizdiniai. Jaunuoliui vis labiau atrodo, kad gyvenimas žemėje yra beprasmiškas: “Juo chaotiškesnė ir audringesnė mūsų širdis, juo labiau mes ilgimės ramybės ir tylos.” Šią dvasinę kančią dar labiau paaitrina kelionės po senųjų kultūrų vietas, kur jis mato negailestingai viską griaunančio laiko žymę: “Gamtos galybė ir žmogaus menkystė: žolės stiebelis dažnai prasimuša pro kiečiausią marmurą tų antkapių, kurių šie mirusieji, tokie galingi, niekados nė vienas nepakels!” Patirtis ir žinios virsta nemalonia ir slegiančia našta: “Praeitis ir dabartis yra dvi netobulos statulos: viena ištraukta, visa sužalota, ir amžių griuvėsių.kitai dar nesuteikė tobulybės ateitis.” Apkeliavęs daugybę vietų Renė išsako savo požiūrį į pasaulį: “<.>šitaip visą gyvenimą man prieš akis plytėjo pasaulis, milžiniškas ir kartu neįžiūrimas, o greta jo – žiojėjo bedugnė<.>stebėdamas pasaulį nieko neišmokau, o palaimą, kurią teikia nežinojimas, praradau.” Renė paveikslu atskleidžiamas žmogaus vienišumas visuomenėje ir pasaulyje: “Savo tėvynėje pasijutau netrukus vienišesnis, negu buvau svečioje žemėje. Kurį laiką norėjau pulti į pasaulio sūkurį, pasaulio, kuris manęs neviliojo ir manęs nesuprato. Mano siela, dar jokios aistros nenualinta, ieškojo, prie ko galėtų prisirišti; bet aš pastebėjau, kad pats du(du daugiau nei kaip gaunu. Niekas iš manęs nereikalavo nei kilnių žodžių, nei nuoširdaus jausmo. Aš nesistengiu susmulkėti, kad atitikčiau draugijos lygmenį. Visų apšauktas nepataisomu svajotoju, gėdydamasis vaidmens, kurį vaidinu, vis labiau šlykštėdamasis pasauliu ir žmonėmis, nusprendžiau pasitraukti į kurį nors priemiestį, kur manęs niekas nepažinotų.” Svetimumo žmonėms ir pasauliui jausmas dar labiau sustiprėja, kai sesuo užsidaro vienuolyne. Tuomet Renė nusprendžia važiuoti į Ameriką ir ši kelionė – tai lyg paskutinė viltis skausmo jūroje: “Palikau vienuolyną kaip tą atgailos vietą, kur liepsnos ruošia mus dangiškajam gyvenimui, kur, kaip ir pragare, žmogus netekęs visko, išskyrus viltį. Galima rasti sieloje tvirtybės atsispirti prieš savo paties nelaimę; bet nenoromis tapti kito nelaimės priežastimi – tai visiškai nepakeliama. Suvokęs sesers skausmą, vaizdavausi, ką ji turėjo iškentėti. Tada man paaiškėjo daugybė dalykų, kurių ankščiau negalėjau suprasti<.>”

Renė – prieštaringas asmuo. Užaugęs aristokratinėje aplinkoje, jis paniekina savo luomą ir pasitraukia iš visuomenės. Renė žavisi religija, bet tikėjime paguodos neranda ir vienišas žūsta. Jo psichinė būsena – individualistinis atitrūkimas nuo visuomenės gyvenimo, gilinimasis į savo pergyvenimus, melancholija – tai būdinga “amžiaus liga”. Renė – vadinamųjų “nereikalingų” žmonių pasaulyje pirmtakas. Šis personažas – lyg tuometinės epochos veidrodis.

III. Išvados

F. R. de Šatobriano apysakos “A t a l a” ir “R e n ė” tipiški romantizmo epochos kūriniai. Romantikams v i d i n i s pasaulis svarbesnis už išorinį. Apysakose kaip tik ir iškeliamas subjektyvusis pasaulis, rūpima jį pažinti bei išreikšti unikalų, nepakartojamą sielos gyvenimą. Romantikai taip pat teigia d v a s i n i ų vertybių pirmumą, tyrų jausmų vertę, svarbiais išgyvenimais laiko r e l i g i n į (“Koks silpnas yra tas, kurį valdo aistros! Koks tvirtas tas, kuris pasitiki dievu!” ) jausmą ir m e i l ę (“Širdis<.>tarsi tie medžiai, kurie dovanoja savo balzamą žmonių žaizdoms gydyti tik tada, kai juos pačius sužeidžia geležis” ). Šie jausmai leidžia patirti būties tikrumą, tai, kas slypi už realybės paviršiaus, susijungti su pasauliu ir Dievu. Taigi žmogaus jausminis pasaulis yra vertingesnis, nes jis visada individualus.
Dvasinio, dieviškojo prado įsikūnijimą, begalybės atspindį, romantikai įžvelgė ir g a m t o j e. ją jautė kaip idealybės, amžinybės metaforą. Šiose apysakose taip pat jaučiamas begalinis žavesys gamta: “Gamtos galybė ir žmogaus menkystė: žolės stiebelis dažnai prasimuša pro kiečiausią marmurą tų antkapių kurių šie mirusieji, tokie galingi, niekados nepakels!”
Svajojamo idealo, harmoningo, nesuskaidyto pasaulio apraiškų romantikai ieškojo ir visuomenės gyvenime, praėjusių amžių kultūros, tolimose šalyse. Laiko perspektyvoje romantikams imponavo v i d u r a m ž i a i, nes tada vieningos krikščioniškos Europos gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas. Tie laikai atrodė tikro dvasingumo laikai. (“Gėrėjausi krikščionybės pergale prieš laukinį gyvenimą; regėjau indėnus, tikėjimo balso pašauktus, virstant civilizuotais žmonėmis; dalyvavau pirmykščiame žmogaus ir žemės susijungime: žmogus šia didinga sutartimi atiduoda žemei savo prakaitą, o žemė už tai įsipareigoja žmogui ištikimai išnešioti derlių, priglausti jo sūnus ir palaikus.” )
Romantikams taip pat būdingas dėmesys t ė v y n e i, jos grožiui. Šiose apysakose išaukštinama meilė gimtajai žemei Atalos dainoje: “Laimingi tie, kurie neregėjo iš švenčių laužų kylančių dūmų svečioje šalyje, o visados sėdėjo tik prie savo tėvų puotų stalo!” Renė prisiminimuose:“Ak, ar yra tokia sugedusi širdis, kuri nesuspurdėtų, išgirdusi gimtinės varpų gausmą, tų varpų, kurie tirtėjo iš džiaugsmo virš jo lopšio, paskelbė jo atėjimą į pasaulį, pažymėjo pirmą jo širdies plazdesį ir plačiai aplinkui pagarsino šventą jo tėvo džiugesį ir dar sunkiau nusakomus jo motinos skausmus ir džiaugsmus! Žavingose svajonėse, į kurias mus nugramzdina gimtinės varpo gausmas, telpa viskas – tikėjimas, šeima, tėvynė, lopšys ir kapas, praeitis ir ateitis.”
Romantinė literatūra įvedė n a u j o t i p o v e i k ė j ą – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos, išskirtinį stiprioms aistroms, turtingu jausmų pasauliu. Tai j a u s m o ž m o g u s, kuris nuolat analizuoja savo išgyvenimus. Jis nesutaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantinis personažas yra p r i e š t a r i n g a a s m e n y b ė, maištaujantis prieš visuomenę, ir prieš pačią lemtį individualistas. Toks žmogus bėga iš atgrasios tikrovės į gamtą, į kitus, egzotiškus pasaulius, ieško atspirties savo dvasioje. Jis ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Dėl to romantikų mėgstama būsena – l i ū d e s y s, m e l a n c h o l i j a. “Mėlynų tolių” pasiilgimas veda iš realaus į svajonių pasaulį. atotrūkis tarp didelių siekių ir realių galimybių lemia romantinės asmenybės nusivylimą, sielvartą, verčia atsiriboti nuo pasaulio.
Šių dviejų apysakų struktūra labai paprasta. F. R. de Šatobrianas yra nurodęs, jog kurdamas “A t a la”, vadovaujasi Biblija ir Homero poemomis – amžinais grožio ir tiesos modeliais. Ir vienoje, ir kitoje pagrindinę pasakojimo dalį sudaro išpažintis , veiksmo nedaug. “A t a l o j e” Misisipės gamtos ir indėnų gyvenimo aprašymus keičia dramatiškos scenos. Antroji apysaka – ilga nusivylusios širdies rauda, kuriai savaip akompanuoja Europos kraštų vaizdai arba laukinė Amerikos gamta.

Naudota literatūra

1. Romantizmas.(Studijų knyga). – V., 2000.

2. Kanišauskienė I. Romantizmo literatūra. – Baltos lankos, 2001.

3. Prancūzų romantikų proza. – V., 2000.

4. Prancūzų romantikų apysakos. – V., 1979.

Leave a Comment