ANTIKINĖ LITERATŪRA Egzamino klausimai

ANTIKINĖ LITERATŪRA

Egzamino klausimai

1. Teorijos, aiškinančios graikų kultūros stebuklą. Paaiškinti, kodėl Vakarų kultūra kilusi iš graikų kultūros.

Esama įvairių teorijų, aiškinančių graikų stebuklą, kurias galima suskirstyti į 2 grupes: 1) geografinės ir socialinės sąlygos; 2) graikų tautiniai bruožai.

Graikija – švelnaus, saikingo klimato šalis, skaičiuojanti ilgą navigacijos periodą ir esanti puikioje geografinėje padėtyje. Ji buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų, stovėjo kultūrinėje Vakarų ir Rytų sankryžoje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, graikų stebuklo priežastimi galėtų būti ir jų politinė santvarka. Antikinis demokratinis polis – tai nedidelė visateisių piliečių bendruomenė, kurios visi nariai gaalėjo prisidėti prie valstybės valdymo. Visi gyventojai turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, visi kartu gynė savo giraites, pastatus, mitus ir legendas. Polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Nors visi turėjo besąlygiškai paklusti įstatymams, bet supratimas, jog visų teisės vienodos, kad garantuotos kiekvieno piliečio turto ir asmens neliečiamumas, graikams kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus. Graikai žinojo, jog niekas neturi teisės jų pažeminti kankinimais ar prievarta, jog net ir labai nusikaltę galės mirti ramiai irr oriai. Tokie savo vertę jaučiantys žmonės galėjo būti kūrėjais.

Senovės graikai buvo optimistinių nuostatų tauta, tai rodo besišypsančios, žmogiškos vertės ir pasitikėjimo savo jėgomis kupinos statulos bei visas graikų menas – grožio ir didingumo sintezė. Tarsi to optimizmo simbolis yra graikų pa

asisveikinimo žodis „Džiaukis!“. Kaip optimistinės jų pasaulėjautos liudijimas yra visų tyrinėtojų pastebimas ir pabrėžiamas varžybų pomėgis. Varžybų Graikijoje būta įvairiausių. Dramaturgai varžėsi dėl geriausios tragedijos ar komedijos, atletai galėjo išmėginti jėgas ketveriose panhelėniškose arba daugybėje savojo polio rengiamų lenktynių, vyko poetų, muzikantų, dailininkų, epo deklamuotojų, chotų, šokėjų konkursai. Mokyklose varžybos buvo laikomos pagrindiniu vaikų švietimo ir lavinimo metodu.

Neginčijamą graikų pomėgį varžytis galima laikyti ne savarankiška savybe, o paklūstančiąja kitam jų mentaliteto bruožui – ypatingam aiškumo ir skaidrumo siekiui. Pasaulį graikai vadino kosmu, kuris jiems atrodė tvarkingas, darnus, gražus. Tvarkos ir aiškumo siekimas lėmė dvi tendencijas: 1) pastangas visiems reiškiniams suteikti kontūrus, apibrėžtumą, atskirti juos ir 2) norą tvarkingai surikiuoti, suklasifikuoti, išdėstyti. Varžybos išaiškina, kurį žmogų išskiria iš kitų dievo malonė. Apskritai siekį matyti paasaulį darnų ir norą jį sutvarkyti turbūt reikėtų laikyti svarbiausia graikų mentaliteto savybe, svariai nulėmusia ir „graikų stebuklo“ atsiradimą. Dėl šios savybės susiformavo atskiros dvasinio gyvenimo sritys bei rūšys.

Griežtai ir besąlygiškai įstatymui paklūstantys graikai atrodo esą be galo laisvi, o besižavinčiam tobula skulptūra žmogui retai ateina į galvą mintis, kad ji padaryta pagal Polikleito nustatytą kanoną. Graikų pasaulis nedaro rūstaus ir slegiančio įspūdžio. Literatūroje labiau į akis krinta tai, kad rūšies ar žanro rėmai nesukausto reiškinio gyvybės, nepanaikina reiškinių įvairovės.

Tvarkos tendencijai graikai pa

alenkė simetrijos pricipą, kuris persmelkęs visą jų meną. Būtina pabrėžti, kad, kiekvienam reiškiniui suteikdami kontūrus, atskirdami jį, graikai kartu pabrėžė ir pasaulio vienybę. Kosmą jie suvokė kaip Vienį. Visi pasaulio elementai ir jungiami, ir tvarkomi vieno dėsnio, vieno pagrindo, yrasusiję ir vieningi. Tas dėsnis ar idėja galėjo būti vadinami įvairiai: Talio vanduo, Platono idėja, pagaliau visa persmelkiantis Dzeusas.

Tai būtų svarbiausi graikų fenomeno ir jų literatūros bruožai, taip bandoma atsakyti į klausimą: kuo ypatingi graikai?

Europos kultūros pagrindas, šaknys, šaltinis yra senovės kultūra. Mažytė ir neturtinga Graikija tarytum atomas buvo sukaupusi milžinišką kultūros energiją. Paskui, kai užkariautojai ėmė ją skaidyti ir daužyti, ji išspinduliavo tą energiją į visas puses, įvairiais laikais suteikdama impulsą plėtotis kitų tautų kultūroms. Pirmiausia jos poveikį patyrė Rytai, Egiptas, bet ypač didelę įtaką ji turėjo romėnams, kuriems istorija lėmė perimti reikšmingas dovanas iš dar gyvos, nemuziejinės Graikijos rankų. Graikų kultūrai tuo metu buvo apie tūkstantis metų, ir dar apie septynis šimtmečius ji gyvavo šalia romėnų, sudarydama su jais antikinės kultūros kompleksą.

2. Graikų literatūros ir Rytų raštijos panašumai ir skirtumai. Kodėl būtent Graikijoje atsirado literatūra? (Antra klausimo dalis iš esmės sutampa su pirmuoju klausimu  )

Esminis skirtumas yra tai, jog graikų literatūra grįsta autoriniu stiliumi, o ne kolektyviniu, kaip kad Artimuosiuose Rytuose. Jos kū

ūrėjai jaučiasi esą autoriai, pavyzdžiui, Hesiodas pasakoja savo biografijos faktus, Teognidas būkštauja, kad ateities kartos jo poezijos nepainiotų su kieno nors kito, Herodotas ir Tukididas veikalų įžangose pasako savo vardus bei darbo tikslus. Rytų valstybės karaliaus patarėjas bei raštininkas, laisvalaikiu rašantis perkeltinės prasmės pamokymus ar sentencijas, Dievo valią skelbiąs pranašas nesijautė esą rašytojai. Yra žinoma, kad Senojo Testamento Izaijo knygą apie du šimtus metų rašė keli autoriai, bet ji yra labai vientisa, nes visi stengėsi perimti pirmojo stilių ir dvasią. Graikai kiekvienas rašydavo kitaip, kiekvienas autorius turėjo savo žymę. Aristofanas savo komedijoje „Varlės“ vaizdingai parodo, kas būdinga Aischilo, kas – Euripido stiliui, Dionisijas Halikarnasietis kalba apie Demokrito stilių, o Ciceronas lygina jį su Platono.

Graikijoje literatūra atsiskyrė nuo kulto ir buities reiškinių. Išoriniu literatūros buvimo ženklu laikomas literatūros teorijos, kritikos ir filosofijos – dalykų, apmąstančių literatūros rezultatus – buvimas. Vidiniu literatūros požymiu laikomas faktas, kad graikų literatūra suvokia save kaip literatūrą ir jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai.

3. Rašto reikšmė senovės Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje. Alfabetinio rašto įtaka graikų literatūros formavimuisi. (niekur literatūros nėra daugiau..  )

Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Ra

aštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.
Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).
Fonografija („garsas“ + „rašau“) – toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus – skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „skiemuo“), ir foneminis.
Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.
Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5-6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, aš „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).
Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai – molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.
Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje – I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).
Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėję priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef „a“, bet „b“, gimel „g“ ir kt.) ir tam tikrą seką (po alef ėjo bet, po bet – gimel ir t. t.). Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma. Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef „jautis“, ir savo forma priminė ant šono apverstą jaučio galvą , raidė, pavadinta šin „dantis“, savo forma priminė dantį ir t. t.
Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidurio Europą,

4. Pagrindinės teorijos, aiškinančios mito prigimtį.

Įvairiais laikotarpiais į mitą buvo žvelgiama skirtingai ir kuriamos įvairios jų koncepcijos.
Antikoje atsirado trys mito koncepcijos:
1. Mitai yra poetų kūrybos rezultatas. Teigta, jog Homeras ir Hesiodas sukūrė helėnams teogoniją, davė dievams vardus ir epitetus, paskirstė jiems garbingas vietas, etc.
2. Mitas yra gamtos ir moralės reiškinių alegorija bei simbolis. Vieni aiškino, jog Dzeusas yra ugnies ar dangaus, Poseidonas – jūros, Hera – oro, Hadas – žemės alegorija, kiti tvirtino, kad dievai yra abstrakčios dievybės įvairių galių pasireiškimo simboliai.
3. Mitai yra ne dievų, o vėliau sudievintų žmonių istorija. Teigiama, jog neva po mirties valdovai imti garbinti kaip dievai.

Šie trys požiūriai išsilaikė iki naujųjų laikų.
XX a. atsiranda daugiau įvairių teorijų, aiškinančių mito prigimtį. Pavyzdžiui, J. G. Frazeris mitą siūlė suprasti kaip ritualo tekstą, nes mitas esąs atsiradęs iš ritualo ir jį aiškinąs. Pavyzdžiui,Helenos pagrobimas yra ritualinis nuotakos grobimas.
S. Freudas visus ritualus ir apeigas laikė masinėmis neurozėmis, o į senovės žmones žiūrėjo kaip į pasąmonėje glūdinčio geismo instinkto kamuojamus neurotikus.

S. Freudo mokinys C. G. Jungas teigė, jog mitinis mąstymas sąlygojamaskolektyvinės pasąmonės, susidedančios iš archetipų. Visų idėjų ir pažiūrų pagrindas yra archetipinės platformos, atsiradusios tuomet, kai sąmonė dar nemąstė. Taigi mitai yra tarsi masiniai sapnai, per kuriuos pasireiškia kolektyvinė pasąmonė. Mitinis mąstymas nėra individualus, jis perduodamas iš kartos į kartą kaip kolektyvinės pasąmonės veiklos rezultatas.

Penktajame dešimtmetyje atsirado nauja teorija, mitą laikanti struktūra, susidedančia iš tam tikrų vienetų – mitemų. Mito prasmė aiškinama sisteminant santykius tarp šių vienetų.

Šiuo metu yra keturimito tyrinėjimo metodai ir apibrėžimai:
1) mitas yra simbolis
2) mitas yra ritualas
3) mitas yra archetipas
4) mitas yra struktūra.

Esama ir daugybės išvardytų požiūrių kombinacijų. Visos šios sąmoningai sugalvotos teorijos rodo autorių talentą ir atskleidžia jų požiūrį į mitą, tačiau nereikėtų turėti iliuzijų, kad jos atskleidžia mito esmę. Graikams mitas nebuvo nei simbolis, nei archetipas, nei ritualas, tai buvo žodis, pasakojimas apie dievus, pusdievius, jų santykius su žmonėmis.

5. Graikų mitologijos įtaka graikų literatūrai. Filosofiniai elementai.

Herodotas, ko gero, neklydo sakydamas, kad Homeras ir Hesiodas graikams pateikė mitologiją. Žinoma, jiedu jos nesukūrė, bet, matyt, užfiksavo bebaigiantį susiformuoti jos būvį, gal kai ką susitemino. Jie pateikia galbūt dar negalutinį, bet jau gana svarbų Olimpo mitologijos formavimosi rezultatą.
Olimpo dievai įsivaizduoti kaip gražūs, amžinai jauni ir nemirtingi pasaulio valdovai. Nors įvairiose Graikijos vietovėse jų funkcijos ne visada vienodai svarbios, ne visur vienodai sutapusios, apskritai jie rūpinosi atskiromis gyvenimo sferomis. Graikai dar neužkėlė jų į dangų, bet apgyvendino padangėse ant aukšto Olimpo kalno, kurio viršūnę nuo žmonių akių beveik visada slėpė debesys.
Tiesa,visų dievybių išvyti iš žemės nesiryžo, palikdami joje žemesniąsias. Upėse dar plakiojo upių dievai, visur knibždėte knibždėjo žmonėms dažniausiai palankių nimfų: per kalnų akmenis su vėjais šokinėjo oreadės, jūroje pliuškenosi žydraakės nereidės, upeliukų ir šaltinių sidabru žėrėjo žaliaplaukės najadės, o medžių gyvybes saugojo driadės.
Dievai priklauso amžinajai būties sferai, o žemėje vargstantys žmonės, jų aplinka bei darbai laikini šiame pasaulyje: nugyvenę skirtą laiką, vėlių pavidalu jie patenka į požemio karalystę. Amžinosios būties, laikinosios būties ir nebūties sferos susijusios, tačiau tai – atskiri pasauliai. Nors šiokių tokių amžinojo gyvybės rato idėjos reliktų, matyt, buvo Demetros kulte, graikų mitologija jos nepabrėžia: joje nėra iš požemių karalystės parvedančio vėlės dievo. Metempsichozės (sielų prisikėlimo) teorija pasirodė vėlai: iš Egipto ar Rytų kraštų VI a. pr. Kr. ji atėjo ne į mitologiją, o į literatūrą ir filosofiją.
Šitaip sutvarkytas pasaulis graikams atrodė darnus ir gražus, jie vadino jį kosmu. Pateikdami tokį pasaulio modelį, graikai, kaip visada, išlaikė saiką ir nekanonizavo nei mitologijos, nei religinių apeigų. Todėl jų literatūra iš mitų galėjo semtis be galo be krašto daug medžiagos ir idėjų.

Filosofijos elementai

Homero „Odisėjoje“ Kirkė sako, jog žydinčioje pievoje giedančios sirenos skambia daina užburia vyrus, kurie nebegrįžta pas žmonas ir vaikus, iš jų telieka kaulai ir odos. Homeras cituoja ir Odisėjo išgirstą sirenų kvietimą užsukti: niekas dar nepraplaukė pro šalį juoduoju laivu jų neišklausęs, o išgirdęs leidžiasi toliau džiaugdamasis ir daugiau sužinojęs. Jos viską žinančios: ir kas buvo prie Trojos, ir kas dedasi žemėje. Homeras tris kartus pakartoja žodį „žinoti“, taip sirenas pristatydamas kaip absoliutaus pažinimo šaltinį, nuo kurio jūrininkai negali atsitraukti ir numiršta klausydamiesi. Apolonijas Rodietis priduria, kad sirenos yra pusiau paukštės, pusiau moterys, Euripidas jas vadina žemės dukterimis, o Platonas – visatos harmoniją išgiedančiomis dainininkėmis.
Antikos autoriai dažnai mini pabaisą Medūsą, kurios žvilgsnis paverčia akmeniu. Pats pavertimas akmeniu minimas retai, tačiau visuomet pabrėžiamas baisus, neatlaikomas jos žvilgsnis. Vertėtų pagalvoti, ar Medūsa nesusijusi su saulės, į kurią neįmanoma tiesiai žiūrėti, sfera. Viename Homero himne minimos baisios graikų saulės dievo Helijo akys. Helijas buvo įsivaizduojamas kaip visa regintis ratas, kaip dangaus akis arba Dzeuso akis.
Graikijoje liko gražių prisiminimų apie Senosios Europos nuotrupų. Tie laikai įsivaizduojami kaip aukso amžius, kuriame žmonės gyveno be rūpesčių, karų, teismų, prievartos. Pirmasis aukso amžių aprašė Hesiodas, Homeras papasakojo apie stebuklingą laimingą fajakų kraštą, kuriame paskutinį žodį visada tardavo karalienė Arėtė, sprendžianti vyrų ginčus ir visus svarbius klausimus, sėdinti fajakų soste šalia karaliaus Alkinojo.

6. Senosios Europos ir indoeuropietiškasis graikų mitologijos klodai. Artimųjų Rytų įtaka.

Epocha prieš indoeuropiečių atėjimą vadinama Senąja Europa, o Balkanų pusiasalio ir Egėjo salų kultūra įgijo Egėjo kultūros vardą. Ilgiausiai ir ryškiausiai tos kultūros žiburėlis švietė Krėtos saloje, todėl ji vadinama Krėtos, arba karaliaus Minojo vardu. Krėtos gyventojai ir kaime, ir mieste statėsi puikius namus, turinčius vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, su splavingais paveikslais ištapytomis sienomis, žiedė dailias žalzganas ir gelzganas gėlėmis, spiralėmis ar vandens gyvūnais išpieštas vazas, mokėjo rašyti ir skaityti. Krėtiečiai nejuosė miestų storomis akmens sienomis, nekasė stačių gynybos griovių, neidealizavo karo žygių, nevertino aukso ir sidabro blizgesio, buvo sėslūs ir ramūs. Iš išlikusio meno galime spręsti, kad pasaulis jiems atrodė gražus. Krėtos kasinėtojai buvo nustebinti gamtos meilę ir gyvenimo džiaugsmą skelbiančių, žmogaus ryšį su žeme, vandeniu, gyvūnais pabrėžiančių ir gražius, pasitikinčius savimi žmones vaizduojančių freskų.
Senovės Europoje svarbios buvo moterys. Jos buvo lygiateisės su vyrais, tačiau kaip kūrėjas ir gimdytojas jas gaubė ypatinga pagarba.
Svarbiausia Senovės Europos dievybė buvo Didžioji Deivė, visa ko Motina. Ją supo paslaptinga žemės ir vandens gyvybingąja galia ir gamtoje atsiliepiančiu mėnulio fazių ritmu susijusios deivės, dažniausiai pasirodančios grupelėmis po tris. Žemės deivės rūpinosi derliumi, metų laikų kaita, mirusiųjų pasauliu. Lunarinės deivės viską žinojo, viską lemdavo, dovanojo, kūrė, gimdė ir viską atimdavo, marino, griovė. Vyriškieji dievai buvo laikomi ne kūrėjais, o globėjais: jie globojo gybulius, miškus, augaliją. Stipriai tikėta cikliškai grįžtančiomis gamtos jėgomis ir žmogaus gyvybinės energijos keliaujamu ratu (mene jį perteikė spiralės ornamentas) sielai persikeliant iš vienų kūnų į kitus. Tai nebuvo vien vaisingumą garbinantys kultai, toji religija skelbė pasaulio grožį, gyvenimo meilę ir jo šventumą.
Indoeuropiečiai į Europą atjojo rankose iškėlę kardus, laikui bėgant tapo sėsliais, tačiau neatsisakė karų, grobimų, prievartos. Vyrai didžiavosi žygiais, jėga, valdžia, visiškai pajungė ir nuvertino moteris. Indoeuropiečiai atsinešė iki šių dienų besitęsiantį ir visoje Europoje paplitusį patriarchatą. Jų Dievas yra susijungęs su šviesa, dangaus kūnais, ginklais ir žirgais, čia kuria ir valdo tik vyriškieji dievai. Šiai religijai būdingas trejybiškumas atspindi tris gyventojų sluoksnius – žynius, karius ir gyvulių augintojus. Tokių tiradų pavyzdžiai būtų graikų Dzeusas, Poseidonas, Hadas; indų Agnis, Varuna, Indra; romėnų Jupiteris, Marsas, Kvirinas; lietuvių Perkūnas, Dievas, Velinas; prūsų Patrimpas, Perkūnas, Patulas.
Graikai į Balkanų pusiasalį atsikraustė III tūkst. pr. Kr. Keliaudami jie tikriausiai turėjo kontaktų su Senąja Europa, bet apsitoję vienoje vietoje galėjo geriau įsižiūrėti į klestinčią Egėjo kultūrą ir perimti jos elementus. Graikijoje liko gražių prisiminimų apie Senosios Europos nuotrupų. Tie laikai įsivaizduojami kaip aukso amžius, kuriame žmonės gyveno be rūpesčių, karų, teismų, prievartos. Pirmasis aukso amžių aprašė Hesiodas, Homeras papasakojo apie stebuklingą laimingą fajakų kraštą, kuriame paskutinį žodį visada tardavo karalienė Arėtė. Tačiau nesuprantama ir nepriimtina graikams galėjo būti Egėjo kultūros kraštų gyventojų pažiūra į pasaulį kaip į vieningą visumą, kurios visi elementai glaudžiai susiję su kitais. Senosios Europos kultūra, ko gero, labiau pabrėžė jungimą negu atsiskyrimą, bendrumus, o ne skirtumus. Graikai atsinešė indoeuropietišką vyrišką požiūrį, pasaulį skirstydami į atskiras sferas, skeldami tų priešybių kovą ir panašiai.

7. Vadinamasis Homero klausimas. Analitinė, unitarinė ir vieningojo branduolio teorija.

Manoma, jog pirmasis Europos poetas Homeras gyveno prieš tris tūkstančius metų (IX a. pr. Kr. (?) – VIII a. pr. Kr.), tačiau ilgoje šimtmečių grandinėje išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos, ir niekas jau seniai nebegali pasakyti, nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada tiksliai jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet laikui bėgant ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o vėliau ir visos žmonijos poetu. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju, filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Tačiau kritiški naujieji laikai, dažnai linkę niekinamai vertinti ir teisti praeitį, suformulavo vadinamąjį Homero klausimą. kurį aiškina kelios teorijos:

1) Analitinė. Tai reikšmingiausia, 1795 metais F. A. Wolko paskelbta idėja, neva VI a. pr. Kr., tvarkant poemų tekstus, buvo sujungtos apie X a. pr. Kr. įvairių poetų (vienas iš jų galėjęs būti ir Homeras) sukurtos dalys. Analitikais vadinami jo pasekėjai įrodinėjo, jog poema neturi nei vieningo siužeto, nei vieningo plano. Taip pat jie mano, jog Homero poemos yra folkloro veikalai, vėliau surinkti ir užrašyti. Pasikartojančius palyginimus, formules, nuolatinius epitetus jie laikė žodinės liaudies kultūros įrodymais, tvirtindami, jog tokie elementai padeda skaitytojui atsiminti ilgą tekstą.

2) Vieningojo branduolio. Jos autorius G. Hermannas teigė, jog trumpa vieno poeto sukurta poemėlė buvusi aplipdyta kitų sukurtomis giesmėmis.

3) Unitarinė. Šios teorijos pasekėjai unitarijai įrodė, jog Homeras, galbūt pasinaudojęs folklorinėmis poemomis, sukūrė literatūros veikalus, kurių svarbiausias požymis yra kadaise dar Aristotelio pabrėžtas vieningas veiksmas: Iliada nepasakoja Trojos karo nuo pradžios iki pabaigos; Odisėja nėra viso Odisėjo gyvenimo kronika. Šie mokslininkai teigia, kad kiekviena epo giesmė paruošia klausytoją ar skaitytoją kitai ir, kai kurias praleidus, nukentės mintis, kad epinės formulės padeda autoriui pabrėžti intensyvaus pasaulio suvokimo svarbą. Jie parodo, jog Homero epai turi grakščią, simetrišką, frontoninę kompoziciją, nes visur simetriškai kartojasi panašūs motyvai. Išnagrinėję epus unitarijai priėjo prie išvados, jog Homero poemos klausytojams buvo atliekamos žodžiu, o plito užraytos, nes VIII a. pr. Kr. raštas jau buvo labai paplitęs.

8. Homero epo meniškumas. Veikėjų paveikslai „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. + moterų paveikslai

Homero poemos yra klasikinės epopėjos, t. y. didelės epinės poemos, sukurtos folklorinės dainų kūrybos pagrindu.
Homero menas savo kryptimi yra realistinis, bet tai – stichinis, primityvus realizmas.
Tuo metu, kai folklorinė giesmė paprastai sutelkia dėmesį prie nedidelio, dažnai blyškiai apibūdintų veikinačių asmenų kiekio, Homero poemos atskleidžia plačią individualių charakterių galeriją. Homero charakteriai, nepaisant įvestųjų figūrų gausumo, nepakartoja vienas kito. Tačiau esant įvairiam individualių charakterių įvairumui, personažai nepastato savęs prieš visuomenę, o pasilieka kolektyvinės etikos rėmuose. Individas jau buvo išsiskyręs giminės kolektyvo viduje, tačiau jis dar neatitrūkęs nuo jo, ir šį individo pabudimą Homeras šviežiai, realistiškai atvaizdavo.
Homero individas yra laisvas, ir jo neslegia valstybinės prievartos aparatas. Homero vaizduojamoje visuomenėje dar nebuvo jokios atskirtos nuo tautos viešosios valdžios ir herojus jaučiasi savarankiškas dargi tada, kai laikosi gimininės moralės normų. Asmenybė ir visuomenė neprieštarauja viena kitai ir tai suteikia Homero figūroms individualaus veido vientisumo ir ryškumo.
Tačiau nepaisant viso Homero paveikslų gyvybingumo ir žmogiškumo, jie yra statiški ir jiems neprieinamas vidinis išsivystymas. Herojaus charakteris tvirtai užfiksuotas nedaugelyje pagrindinių bruožų ir parodytas veiksme, tačiau šio veiksmo eigoje jis nesikeičia. Vidinių išgyvenimų analizės graikų epe mes nerandame. Kai herojų apima prieštaraujantys jausmai ir jis pagaliau padaro sprendimą, poetas dar nemoka motyvuoti to jo sprendimo. Būdingu to pavyzdžiu gali būti scena „Iliadoje“, kai įpykęs Achilas svyruoja, ar ištraukti jam kardą ir užmušti Agamemnoną, ar susilaikyti. Jis jau išsitraukia kardą, bet paskui įleidžia jį vėl į makštis. Šiam nuotaikos pasikeitimui motyvuoti poetui prireikė dievų įsikišimo: pas Achilą neregimai atvyksta deivė Atėnė ir paragina jį nusiraminti. Herojų išgyvenimai – paprasti ir naivūs tiek turiniu, tiek ir savo išraiškos būdu, ir meninis Homero paveikslų ryškumas nenutrūkstamai yra susijęs su jų primityviais bruožais.
Parodydamas gausybę paveikslų įvairiose situacijoje ir deriniuose, homerinis epas pasiekia labai platų tikrovės akiratį. „Iliada“ ir „Odisėja“ buvo vadinamos netgi senovės enciklopedija: jose surinkta milžiniškas medžiaga, liečianti įvairiausias graikų kultūros sritis. Madžiagos skirtingumą atitinka ir pasakojimo tono skirtingumas. Koviniai „Iliados“ paveikslai kaitaliojasi su gaudingomis scenomis apgultosios Trojos viduje ir truputį komiškais ginčais Olimpe. „Odisėjoje“ randame buitinį gyvenimą ir pasaką, heroiką ir idiliją.
Įvairi tikrovė, atsispindinti epe, yra atvaizduota nepaprastai akivaizdžiai, tačiau ir šis akivaizdumas turi savyje daug ką primityvaus. Jis yra pasiekiamas žymiu laipsniu tuo, kad menininkas leidžiasi ištisai vaizduoti detales nepriklausomai nuo jų reikšmės visumai. „Iliadoje“ yra daug kovų aprašymų, tačiau jie neturi masinių scenų pobūdžio, o subyra į visą eilę atskirų dvikovų, apie kurias pasakojama savarankiškai, viena po kitos, lėtu tempu. Bendras vaizdas gaunamas tik sugretinus atskirus momentus. Su nepaprastu smulkmeniškumu poemose aprašinėjami atskiri dalykai. Dėl to Hėgelis pastebi, kad Homeras „aukščiausiu laipsniu yra smulkmeniškas, aprašinėdamas kokią nors lazdą, skeptrą, lovą, ginklą, drabužį, durų staktas ir netgi neužmiršta paminėti vyrių, ant kurių varstosi durys“, ir teisingai susieja šį homerinio vaizdavimo ypatumą su darbo padalijimo neišsivystymu, herojų gyvenimo paprastumu, kurie patys verdasi valgį, gaminasi namų apyvokos daiktus. Būtent todėl daiktai jiems yra kažkas asmeniškai artimo ir „kol kas stovi viename ir tame pačiame range“. Homero pasakojime trūksta perspektyvos. Pasakojimo universalumas atsiranda epizodų ir smulkių scenų gausumo dėka, tačiau jos stabdo veiksmo vyksmą, ir reljefinis dalių išbaigtumas uždengia bendrą visumos eigą.
Įdomią primityvaus pasakojimo būdo liekana yra ir vadinamasis „chronologinio nesuderinamumo dėsnis“: du įvykiai, kurie iš esmės turi įvykti vienu laiku, dėstomi ne kaip paraleliniai, o kaip vykstą nuosekliai vienas po kito laiko atžvilgiu. Užbaigęs vieą įvykį, pasakotojas negrįžta atgal, o pereina prie antrojo įvykio tap, tartum tai, apie ką pasakojama vėliau, turi ir įvykti vėliau.
Vaiduojant bendrąją veiksmo eigą, supinant epizodus ir atskiras scenas, didžiulį vaidmenį vaidina „dieviškasis įsikišimas“. Siužeto judėjimą į priekį nustato būtinumas, esąs už vaizduojamų herojų charakterio ribų, dievų valia, „likimas“. Mitologinis momentas sukuria tą pasaulio paveikslo vientisumą, kurį epas nepajėgia apimti racionaliai. Homero dievų traktavimui charakteringos yra dvi aplinkybės: Homero dievai yra žymiai daugiau sužmoginti negu tai buvo tikroje graikų religijoje. Jiems visiškai priskirtas ne tik žmogiškas veidas, bet ir žmogiškos aistros, ir epas dieviškuosius charakterius individualizuoja taip pat ryškiai kaip ir žmogiškuosius. Antra, dievams suteikta – ypatingai ‚Iliadoje“ – daug neigiamų bruožų: jie smulkmeniški, kaprizingi, žymiai grubesni negu žmonės: Olimpe vyksta nuolatiniai ginčai ir Dzeusas neretai grasina smūgiais Herai ir kitiems užsispyrusiems dievams. „Iliada“ neteikia jokių iliuzijų dėl dievų valdomo pasaulio „palaimos“. Kitaip „Odisėjoje“: rten greta bruožų, primenančių „Iliados“ dievus, sutinkama ir koncepcija dievų kaip teisingumo ir moralės augotojų.
Mitologinis epo pobūdis neatsitiktinis. Mitas antikiniam žmogui yra sfera viso to, kas pavyzdinga, ypatingai reikšminga. Priklausomai nuo sferos aukšumo, epas išsiskiria stiliaus iškilmingumu, į kurį atkreipė dėmesį jau antikinė kritika. I a. pr. Kr. graikų rašyotojas Dionas Chrizostomas sako: „Homeras visa šlovino – gyvulius ir augalus, vandenį ir žemę, ginklus ir arklius. Galima sakyti, kad pakanka jam apie ką nors paminėti, ir jis jau negali praeiti pro šalį be gyrimo ir garbinimo. Netgi tą vienintelį žmogų, kurį jis niekino, Tersitą, jis vadina griausmingu kalbėtoju“.
Poemų stiliuje išliko daug elementų, kilusių giesminėje, pusiau improvizuojamoje epo vystymosi stadijoje. Čia priklauso vadinamosios tipiškos vietos, pasikartojančios kiekvieną kartą, kai pasakojimas prieina tam tikrą tašką aprašinėjant kovą, puotą, laivo plaukimą ir panašiai.
Dievai, žmonės, daiktai – visi gauna epitetus: Dzeusas – debesų varinėtojas, Hera – jautakė, Achilas – greitakojis, Hektoras – blizgašalmis, ietis – ilgašešėlė, laivas – raudonskruostis, jūra – labai ūžianti ir t.t. Šių epitetų kiekis labai didelis. Pavyzdžiui, Achilui apibūdinti pavartoti 46 epitetai. Kartais epitetai virsta pastoviais, t.y vartojami nepriklausomai nuo to, ar jie tinka atitinkamu atveju, pavyzdžiui, dangus netgi įgauna epitetą žvaigždėtas.
Apskritai poemose daug pakartojimų. Pakartojami ne tiktai epitetai ir tipiškos vietos, bet ir ištisos kalbos. Apskaičiuota, jog „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ ištisai arba su nedideliais nukrypimais pasikartojančių eilučių skaičius pasiekia 9 253, t.y. trečdalį visos poemos. Altiekant žodžiu, tokie pakartojimai yra poilsio ir klausytojų dėmesio susilpninimo momentai.
Epui būdingas neskubus, smulkmeniškas dėstymas, pribarstytas pasikartojančių epitetų bei formulių, sudaro vadinamąją „epinę laisvę“. Tačiau greta šio sulėtinto dėstymo, Homero poemose pasitaiko ir suglaustas pasakojimas smarkiu tempu.
Pasakojimas apie mitologinę praeitį, pretenduojąs į istorinį tikrumą, vedamas čia beasmeniu tonu. Dainiaus asmenybė pasitraukia prieš „žinojimą, suteiktą, „Mūzos“. Tai nereiškia, kad poemose visiškai nėra dainiaus pasisakymų ir vertinimų, tačiau jų nedaug. Labai retai pasitaiko netgi tiesioginė veikiančiųjų asmenų charakteristika (pavyzdžiui, poeto nekenčiamo Tersito atžvilgiu). Heroju charakterizuoja jų pačių veiksmai ir kalbos arba jų charakteristika įdedama į kitų veikiančiųjų asmenų lūpas. Herojų kalbos, dialogai arba monologai yra vienas iš Homero epe pamėgtų charakterizavimo būdų ir jų konstrukcijos technika pasiekia labai aukštą lygį. Antikinė kritika Homere matė vėlesniojo iškalbos mokslo, retorikos, pirmtaką. Ypač buvo garsios pasiuntinybės pas Achilą kalbos ir scenos.
Ypatingai paminėtini yra Homero palyginimai. Jie atskleidžia klausytojams ištisus paveikslus, nepriklausomus nuo pasakojimo eigos ir išeinančius už rėmų to vaizdo, kuris buvo palyginimo priežastis.
Palyginimas – tradicinis liaudies dainos metodas, tačiau homeriniame epe jis vartojamas ypatingai ir panaudojamas įvesti medžiagai, nerandančiai vietos paprastoje pasakojimo eigoje. Čia priklauso gamtos vaizdai. Gamtos aprašymas, kaip pasakojimo fonas, dar svetimas „Iliadai“ ir tik užuomazgos pavidalu pasitaiko „Odisėjoje“. Užtat jis plačiai panaudojamas palyginimuose, kur piešiama jūra, kalnai, miškai, gyvuliai ir t.t. Dažnai yra palyginimai iš žmonių visuomenės gyvenimo. Be to, labai įdomu, kad palyginimuose yra paminimi tokie buities ir visuomeninių santykių bruožai, kurie iš pasakojimų apie herojų amžių yra šalinami. Tuo metu, kai epas apskritai piešia socialinės gerovės herojiniais laikais paveikslą, palyginimuose pasirodo neteisingi teisėjai, vargšė našlė amatininkė, savo darbu uždirbanti skurdų pragyvenimą vaikams. Ypač būdingi palyginimai „Iliados“ stiliui, „Odisėjoje“ jie naudojami žymiai rečiau.
Homero mene yra daug bruožų, kurie nėra specifinė graikų epo ypatybė, o yra taip pat būdingi ir kitų tautų epinei kūrybai. Tačiau niekur primityvaus realizmo meninės galimybės nebuvo taip ryškiai įkūnytos kaip Homero poemose.
Pasaulinės literatūros epopėjų tarpe „Iliadą“ ir „Odisėją“ kai kas pastato į labai ypatingą vietą – tai gyvenimą teigiamai vertinanti ir humaniška pasaulėžiūra. Tamsūs pirmykštės visuomenės prietarai, pavyzdžiui, burtai arba mirusiųjų kultas, poemose yra jau nugalėti. Barbariškas paprotys išniekinti priešo lavoną čia smerkiamas kaip nežmoniškas. Su vienoda meile „Iliadoje“ pavaizduotos abi priešingos pusės ir greta karinio achajų narsumo šlovinimo duodami jaudinantys savo gimtinę ginančių trojiečių paveikslai. Poemos garbina šaunumą, heroizmą, proto jėgą, žmoniškumą, tvirtumą likimui besikeičiant
Homero poemos yra liaudies poemos ne tik ta prasme, kad jos visomis savo šaknimis išauga iš graikų folkloro, savo paveiksluose jos įkūnija vertingiausius graikų tautos bruožus, nulėmusius jos išimtiną vaidmenį kultūros istorijoje. Susikūrusios Mažosios Azijos Jonijoje, jos greitai paplito visoje Graikijos teritorijoje, tapo savo rūšies graikų „biblija“, buvo auklėjimo pagrindu visą laiką, kol egzistavo antikinė visuomenė. Kai graikas ištardavo žodį poetas, be jokių papildomų paaiškinimų jis suprasdavo, jog kalbama apie Homerą. Idealūs antikinio graiko vaizdai jau buvo pateikti Homero epe antikinei visuomenei dar tik gimstant.

Veikėjų paveikslai poemose

Aristotelis kaip paprastai neklydo, pastebėdamas: „Homeras po trumpos įžangos tuojau įveda vyrą ar moterį ar kurį nors kitą charakteringą asmenį – mat kiekvienas jo veikėjas turi charakterį“. Homero veikėjus dažniausiai apibūdina ne epietai, kuriais apdalijami keli veikėjai ir tik retkarčiais randami vienam kitam būdingi epietai. Mokslininkai pabrėžia, kad Homeras individualizuoja herojus suintensyvindamas vieną bruožą.
Išmintingasis Homeras suvokia, kad žemėje nėra žmogaus, visomis savybėmis pralenkiančio kitus. Nors visi jo poemų herojai narsūs, stiprūs, galingi, nė vieno nėra absoliučiai teigiamo ar tobulo, kiekvienas pralenkia kitus tik viena kokia nors dievų duota dovana. Tos vienos savybės kokybinė persvara išskiria herojų iš kitų. Visi „Iliados“ vyrai truputį nusimano apie gydymą, bet geriausi gydytojai yra Machaonas ir Podaleirijas. Visi kariai šiek tiek moka spėti iš paukščių, žino geras ir blogas jų skridimo, balsų žymes, bet didžiausia būrimo iš paukščių ir kitokių pranašysčių šlovė gaubia achają Kalchantą ir trojėną Heleną. Patroklas, kaip ir daugelis vyrų, puikus karys, tačiau, pabrėžia Achilas, skiriasi nuo kitų draugiškumu, maloniu būdu. Senis Nestoras, pergyvenęs tris žmonių kartas ir gyvenąs su ketvirtąja, pasižymi gyvenimo patirtimi, kuria visuomet grindžia savo teiginius. Todėl šis orus Pilo karalius visų mylimas, gerbiamas, visiems reikalingas. Diomedas, tarsi savotiška jo priešprieša, yra jauniausias „Iliados“ herojus. Jis vyresnis tik už Achilą, bet kai Achilas nedalyvauja mūšiuose, jam tenka jauniausiojo kario dalia. Jis neturi gyvenimo patirties, bet dega jaunystės veržlumu, kurį Homeras ypač pabrėžia. Diomedas pats pasisiūlo į pavojingą nakties žvalgybą, visuomet ragina grumtis kitus, atsisako išplaukti net tada, kai Agamemnonas siūlo palikti nepaimamą Troją ir, nenustygdamas vietoje, visuomet atsiduria mūšio verpete ne tik pirmose gretose kovodamas, bet ir prasibraudamas toli tarp priešų. Jis vienintelis susikauna su dievais: išdrįsta pulti Arėją, o Afroditę net sužeidžia. Diomedo draugas Ajantas Telamonidas – aukštaūgis, plačiapetis, lėtas, neskubus herojus. Mūšio lauke jis stūkso kaip bokštas ar siena. Jis toks pat narsus kaip Diomedas, tik jo narsa kitokia. Ajanto narsa – tai narsa spartiečių, kuriems įstatymas draudė trauktis, tai narsa romėno Horacijaus Koklito, kuris vienas pasiliko ginti tilto per Tiberį, tai narsa visų tautų ir visų laikų karių, kurie tarytum tvirtovės sulaikydavo puolimus.
Pagrindinis „Iliados“ herojus Achilas yra stiprus ir galingas, bet Homeras labiausiai pabrėžia ne jo fizines galias, o polinkį pykti ir rūstauti. Du kartus poemoje Achilas užsidega baisia pykčio liepsna: iš pradžių įtūžta ant Briseidę pasiėmusio Agamemnono ir nebedalyvauja kautynėse, vėliau įšėlsta žuvus Patroklui. Keršydamas už draugo mirtį, jis ima siautėti lyg siaubinga visa šluojanti ugnies stichija, tampa žudynių baisybėmis besigardžiuojančiu kraugeriu. Mirtingojo karaliaus Pelėjo ir deivės Tetidės sūnus yra tragiškas herojus: jis žino, kad metęs kariauti ir grįžęs namo galėtų ilgai gyventi niekieno nežinomas, o jei liks, lemta netrukus žūti, tačiau jį gaubs ilgaamžė šlovė. Kol nežuvo Patroklas, Achilas rinkosi gyvenimą ir ruošėsi išplaukti, tačiau kritus draugui, Pelido keršto troškimas susiliejo su kario šlovės geismu, ir jis grįžo į kautynes.
Nors vyriausiąjį achajų vadą Agamemnoną apibūdina patys garbingiausi epitetai, svarbiausi Agamemnono savybė – nesugebėjimas įvertinti situacijos, nemokėjimas rasti teisingo sprendimo. Homeras tiesiai nesako, tačiau tikriausiai galima manyti, kad dėl šio neįžvalgaus vado ilgokai achajų užsisėdėta prie Trojos niekaip neįstengiant jos paimti.. Agamemnonas stengiasi savo klaidas taisyti, klauso kitų nuomonės, ir galbūt todėl achajai nekeičia savo vyriausiojo vado.
Į Agamemnoną visą laiką dairosi jo brolis Menelajas, iš kurio pagrobta žmona ir turtai ir kuris, atrodo, turėtų vadovauti achajų kariuomenei, atplaukusiai keršyti trojėnams už apiplėšimą. Tačiau Menelajas skiriasi nuo kitų herojų tuo, kad nenori pirmauti, nesiekia pralenkti kitų, yra neryžtingas ir neiniciatyvus. Agamemnonas taip apie jį sako: „Dairos jisai visados į mane ir pamokymų laukia“.
Į Menelają truputį panašus jo varžovas gražuolis trojėnas Paris. Hektoras turi nuolatos jį raginti eiti į mūšį, drąsinti ir priekaištauti. Pariui mažai rūpi Arėjo rengiamos kautynės, jis linkęs mieliau tarnauti Afroditei.
Vyriausiąjį trojėnų kariuomenės vadą Hektorą Homeras pristato kaip tėvynės gynėją. Garbė Hektorui nra vien puikavimasis užmuštų priešų skaičiumi, jėga ar mokėjimu naudoti ginklą, bet visiškai konkretus uždavinys – tėvynės gynimas. Iki paskutinio atodūsio jis gina savo piliečius, tėvus, seseris ir mošas, mylimą žmoną ir mažą sūnų, nors ir nujaučia, kad „kartą ateis diena, kai žus Ilionas šventasis“. Hektorui nepaprastai skauda širdį, kad jis nesugeba išvyti atėjūnų, nesugeba apginti šeimos nuo gresiančios nelaimės. Hektoras „Iliadoje“ tampa žmogiškiausiu veikėju: čia jis pasirodo ne tik kaip karys, bet ir kaip mylintis vyras, švelnus tėvas. Homeras nedaro Hektoro antžmogiu. Susidūręs akis į akį su siautėjančiu Achilu, jis išsigąsta, bet paskui susitvardo ir stoja į dvikovą. Kovoje netekęs ieties ir suvokęs, kad reikės žūti, Hektoras drąsiai puola Achilą kalaviju, palikdamas, kaip Homras sako, ateities žmonėms pamoką apie garbingą gyvenimą ir garbingą mirtį.
Odisėjo paveiksle Homeras labiausiai pabrėžia jo sumanumą, tačiau Odisėjo protas yra ne gyvenimo patirtimi paremta išmintis, o dievų dovana, suteikianti jam gebėjimą racionaliai analizuoti susidariusią padėtį ir rasti geriausia sprendimą. Taip pat jis yra praktiškas; gerai pažįsta žmones ir moka pelnyti jų pasitikėjimą, sužadinti palankumą sau. Yra godus dovanų ir turto. „Odisėjoje“ svarbiausias jo bruožas yra noras grįžti į gimtąją Itakę. Sumanumas čia tarsi priemonė, padedanti tam norui išsipildyti.
Dvidešimt ilgų metų laukia Odisėjo žmona Penelopė, vadogama veidą sūriomis ašaromis, verpdama ir ausdama, sapnuodama pranašingus ir apgaulingus sapnus, klausydamasi užklydusių pakeleivių pasakojimų, ar nebus kas girdėjęs apie pradingusį vyrą. Šios ištikimos moters priešprieša – daugelį kartų poemoje minima ir smerkiama Agamemnono žmona Klitaimnestra, gyvenusi su meilužiu Aigistu, kol Agamemnonas kariavo prie Trojos, ir nugalabijusi grįžusį vyrą. Penelopės laukimas yra titaniškas darbas, herojiškas poelgis, ir Homeras neklysta sakydamas, kad „šlovė nemirtinga jos ištikimybės amžiams skambės“.
Telemachas yra doro sūnaus tipas: jis iš visų jėgų stengiasi pavaduoti, pakeisti dingusį tėvą, vyksta jo ieškoti.
Kalipsė – titano duktė, tačiau nieko titaniško joje nėra. Labiausiai pabrėžiamas jos vienišumas. Kalipsė gyvena atkampioje saloje ir net sparnuotus sandalus turinčiam Hermiui atrodo esanti toli. Vieniša dievaitė nuoširdžiai apsidžiaugia audros atblokštu Odisėju ir nori, kad jis visam laikui čia liktų. Deja, šis jos noras neišsipildo.
Karaliaus Alkinojo dukra Nausikaja sukuria skaisčios jaunos mergaitės įspūdį. Ji – drąsi mergina, neišsigąsta maurais ir dumblais aptekusio Odisėjo, padeda jam, bet eiti su juo į miestą nenori, nes neištekėjusiai merginai nepadoru rodytis su vyrais. Homeras pabrėžia jos dorą, lygina ją su besiskleidžiančios palmės žaluma, dangaus šaltinio skaistumu.

9. Filosofijos elementai Homero epe (Sirenų gundymai, šaunumo dorybė, etc.).

Apibūdinant Homero epus, labiau reikėtų pabrėžti ne visuomeninį primatą, bet objektyvų įvykių vaizdavimą. Homeras ramiai pasakoja apie pasaulį, kuriame be perstojo kaitaliojasi gyvybė su mirtimi, sėkmė su nesėkme, laimė su nelaime. Retkarčiais poetas pasirodo ir pats, kreipdamasis į mūzas: „Apdainuoki tu man, mūza, daug keliavusį vyrą“; „Pasakykite man, mūzos, Olimpo gyventojos“. Dažniau poetas sulaužo objektyvaus pasakojimo iliuziją ir savo požiūrį išsako įvertindamas vieną ar kitą poemų veikėjo poelgį.
Didingam praeities pasauliui apsakyti labai tinka sudurtiniai epitetai. Tai ilgi, lėtai tariami žodžiai, kurių daugybė stūkso tarp trumpesnių, tarytum mažesnių žodelių: ilgarūbės trojėnės, saldžiašypsnė Afroditė, aigidvaldis Dzeusas, spinduliuotšalmis Hektoras, daugiairkliai laivai, variaslenksčiai namai, etc.
Homeras pasaulį laiko harmoninga visuma ir tokį epo monumentalumą gražiai susieja su priešybe – detalumu ir buitiškumu. Poetas smulkiai vaizduoja kovas, sporto varžybas, skalbimą, medžioklę, puotas, rūmus, piemens darbus.
Pasaulis poetui atrodo gražus: gražiakasė Kalipsė, gražiaauliai achajai, gražiakuodės jų žmonos, gražiamūrė Itakė, gražiakarčiai žirgai. Poetas gėrisi kiekvienu dailiu daiktu, kiekvienu gražiai dirbamu darbu ir tokia jo estetinė nuostata sulygina ir didelius dalykus, ir smulkmenas. Grožiu Homeras laiko pirmiausia tai, kas atitinka tradiciją, priimtą tvarką, senovės papročius. Gražu yra nepertraukinėti kalbančiojo, priimti svetimšalius, ginti tėvynę, nugalėti ar mirti kare. Gražu tai, kas humaniška, solidaru; negražu skriausti elgetą, svečiui gražiau pernakvoti pas šeimininką, o ne kelyje, draugams padėti gražu, negražu užmuštą priešą valkioti po purvą. Gražu visa, kas tikslinga, kas vyksta laiku, apgalvota, protinga. Vario, sidabro, aukso švytėjimas ir blizgėjimas Homero pasaulyje pabrėžia ne tiek jo turtingumą, kiek šviesumą, spindesį, grožį. Šis gražus, žėrintis pasaulis yra nė jokių trūkumų ir blogybių neturintis rojus, o kosmas – darni, harmoninga visuma. Šalia grožio ir gėrio egzistuoja daug trumpaamžiams žmonėms skirtų vargų ir kančių. Achilas kalba Priamui, kad Dzeuso rūmuose stovi dvi amforos: vienoje – nelaimės, kitoje – gėriai. Iš jų dievų ir žmonių valdovas sumaišęs paberia žmonėms ir džiaugsmo, ir blogio.
Dėl poemose išsakytos gyvenimo išminties graikai gerbė Homerą kaip filosofą ir mokytoją. Daugybė abiejų poemų eilučių skamba kaip amžinos tiesos: „Moiros įdėjo žmonėms mat viską iškenčiančią širdį“, „Garbinga kovoj už gimtąją šalį / Galvą padėti“, „Protingas ir geras vyras kiekvienas / Pačią juk myli ir rūpinas ja“, „Garbingas dalykas / Skriaudžiamus savo draugus nuo baisaus pražuvimo vaduoti“, „Juk šimteriopai verčiau daryti gera nei bloga“, „Dievai amžinieji visur mat nustatė / Saiką mirtingiems žmonėms, gyventojams žemės našiosios“, etc.
Poetas parodo, kad kartais žmonės peržengia dievų nustatytas saiko ribas. Achilas be saiko rūstauja niekindamas Hektoro lavoną, Penelopei be saiko besiperšantys jaunikiai be saiko savivaliauja svetimuose namuose, bet pažeista harmonija atkuriama Achilui pravirkus kartu su Priamu ar Odisėjui atkeršijus savivaliautojams. Pažeidęs saiką, kosmo tvarką, žmogus turi užmokėti už savo nuodėmę. Kai sugrįžęs Odisėjas žiauriai susidoroja su jaunikiais, Homeras paaiškina: „Nubaudė juos dievų lėmimas už darbus piktuosius“.

10. Hesiodo poemų meniškumas ir filosofiniai jų elementai. („Teogonija“; „Darbai ir dienos“)

Hesiodas – antrasis žymus graikų poetas, epinių poemų autorius, liko du jo veikalai: „Teogonija“ ir „Darbai ir dienos“.
„Teogonijoje“ Hesiodas bando susisteminti graikų mitologiją pasakodamas, kaip atsirado pasaulis, kurie dievai yra vyresni, kurie jaunesni, kokie jų giminystės ryšiai. Daugiau dėmesio poemoje skiriama seniesiems, o ne Olimpo dievams.
Antroji jo poema „Darbai ir dienos“ – didaktinio (pamokomojo) žanro Europos literatūroje pradininkė. Poemoje autorius kreipiasi į brolį Persą, kuris kadaise papirko nesąžiningus teisėjus ir nuskriaudė jį pasiglemždamas didesnę tėvo palikimo dalį. Hesiodas sukūrė poemą, ketindamas pasidalyti praktine ir teorine gyvenimo patirtimi. Poema neturi nei siužeto, nei kokio nors veiksmo, nei veikėjų. Nelabai aiški jos kompozicija. Svarbiausios temos – darbas ir teisingumas, jos pristatomos įžangoje, parodomas ryšys tarp jų, vėliau Hesiodas mitais pagrindžia šias fundamentaliąsias tiesas.
Autorius plėtoja mitologines temas, paskui pereina prie moralės ir konkrečių žemdirbystės patarimų. Jis smerkia nedorą svetimo turto savinimąsi, apgaudinėjimą. „Darbai ir dienos“ idėją galima būtų išsakyti raginimu: ora et labora (melskis ir dirbk). Veikalas pristatomas ne kaip kasdienė buitinė poema, autorius kalba kaip dievų įkvėptas poetas. Kupinas išmintingų samprotavimų ir pamokymų šis Hesiodo veikalas anksti taop graikų klasika.
Hesiodas sėmėsi minčių ne tik iš asmeninės patirties, bet ir iš kolektyvinės graikų patirties, kurią jis įvilko į epo rūbą. Poetas kalba rimtai, beveik iškilmingai, vartoja epinius epitetus, pvz.: gražplaukė Helena, šviesakė Atėnė ir pan. Į epo lygmenį Hesiodas pakylėja ne tik patarles ir priežodžius, bet ir ilgesnį didaktinį pasakojimą – pasakėčią: poemoje „Darbai ir dienos“ randame pirmąją Europoje pasakėčią apie vanagą ir lakštingalą.
Hesiodas, kaip ir Homeras, laikomas ne tik graikų literatūros pradininku, bet ir graikų filosofijos pirmtaku: iš jo „Teogonijos“ pasėtų sėklų išaugo mokslas apie pasaulį, o iš „Darbų ir dienų“ – mokslas apie žmogaus elgesį tame pasaulyje.

11. Graikų lyrikos žanrai. Egzistencinės temos graikų lyrikoje.

Lyrika – tai poezija, kuri buvo dainuojama ar deklamuojama pritariant lyra, o kartais – fleita. Galima išskirti dvi graikų lyrikos rūšis: dainuojamąją ir deklamuojamąją, t.y. dainas ir eilėraščius.
Eilėraščiai:
1) ELEGIJOS. Šiuo terminu apibūdinamas ne poezijos turinys, o forma: visa, kas parašyta eleginiu dvieiliu, buvo vadinama elegijomis. Eleginis dvieilis yra tarsi dviejų eilučių strofa, kurią sudaro hegzametro ir pentametro eilučių kompozicija. Graikų elegijos temos įvairios.
Pirmuoju elegiku laikomas Kalinas (VII a. pr. Kr.), rašęs patriotinio turinio elegijas, kuriose ragino narsiai grumtis už tėvynę.
Antrojo elegiko Tirtajo (VII a. pr. Kr.) kūrybos temos panašios į Kalino. Poetui artima Homero estetinė nuostata: jaunam žūti gražu, o senam – ne. Bjauru ir gėda, kai jaunuoliai lieka gyvi, o žūva žilaplaukiai. Narsaus kario šlovė ilgai gyvena tarp ainių. Negynęs gimtojo miesto užtraukia gėdą visai giminei.
Kito VII a. pr. Kr. elegiko Mimnermo kūryba patraukia visai kitais dalykais: nerūpestingu gyvenimo džiaugsmu, jaunystės žydėjimu. Poetą žavi tik jaunučių pavasario lapelių spalvos, tik žiedų svaigumas. Jis kategoriškai atsisako vasaros ir rudens brandos, jaunystei pralekus kaip strėlei, jis pasirengęs geriau numirti negu gyventi rūpesčių ir ligų kamuojamas. Mimnermo eilėraščiuose atsiranda iki tal lyrikoje nematytas meilės motyvas. Poetas trokšta daug nemąstydamas džiaugtis jaunyste ir meile.
Su Mimnermu polemizuoja vienas iš septynių Antikos išminčių Solonas (640 – 560 m. pr. Kr.), savo elegijose įrodinėdamas, kad jaunystė žavi jėga, o brandos amžius – išmintimi, nes proto galios išryškėja šeštąjį žmogaus gyvenimo septynmetį, o klesti septintąjį ir aštuntąjį. Būdamas tipiškas graikų išminčius, poetas tiki pasaulio tvarka ir siekia jos, įrodinėja, kad įstatymų neturinti valstybė yra chaotiška, o proėmusi konstituciją – tvarkinga ir darni. Solonas įsitikinęs, kad kosmo tvarka pagrįsta teisingumu, kad Dzeusas nubaudžia kiekvieną nedorėlį.
Visiškai kitaip mano vien į praeitį atsigręžęs Teognidas (VI – V a. pr. Kr.) iš Megarų. Poetas piktinasi demokratine santvarka, kai valdžia priklauso, jo nuomone, puslaukiniams žmonėms; jį apima liūdesys ir tulžinga vienatvės neapykanta matant, jog jo (aristokratų) luomas nyksta aristokratams tuokiantis su paprastais žmonėmis. Be pesimistinių apmąstymų, Teognido rinkinyje randame dorovinių pamokymų, meilės, vaišių motyvų. Per puotas poetas siūlo laikytis saiko, laikydamas jį aristokratų privilegija. Apskritai visose Teognido elegijose skamba didaktinė (pamokomoji) nuostata, o kai kurie dvieiliai yra aiškaus gnominio (minties, nuomonės) pobūdžio.
2) JAMBAI. Jambas buvo laikomas paprastos, kasdieniškos poezijos metru. Mitas apie jo atsiradimą sako, kad jambas buvo senovinių vaisingumo švenčių juokavimų, plūdimosi, blevyzgojimo ir pan. metras.
Garsiausias jambais rašęs poetas buvo Achilochas (VII a. pr. Kr.), kūręs ir elegijas. Jo jambuose šmėkšteli švelnių mylimajai skirtų eilučių. Antikoje buvo žinomos įvairios tematikos Archilocho eilės, tačiau buvo susiformavęs jo kaip satyrinio poeto įvaizdis.
Kitas jambais rašęs poetas Hiponaktas (VI a. pr. Kr.). Jo eilėraščių tonas šiurkštus, o kalba dažnai vulgari. Hiponakto kūryboje randame pirmąjį Europos poezijoje lyrinį herojų elgetą ir valkatą.
Dainos (melika – gr. daina):
1) MONODINĖ, ARBA SOLINĖ, LYRIKA
Vieno balso dainų poezija klestėjo Egėjo jūros Lesbo saloje. Žymiausi jos kūrėjai – Alkajas ir Sapfo.
Alkajas (VII – VI a. pr. Kr) aktyviai dalyvavo politikoje kaudamasis pries tiraniją. Sukūrė 10 poezijos knygų, kurių liko tik fragmentai, juose randame politinių motyvų, himnų dievams, vaišių dainų liekanų. Skolijais vadinamose vaišių dainose įpinta mitologinių motyvų.
Sapfo (VII – VI a. pr. Kr.), ne vienintelė graikų poetė, bet iš visų garsiausia. Iš 9 jos knygų liko tik fragmentai. Meilė poetei – tai alinanti žmogų jėga, kuriai dažniausiai neįmanoma pasipriešinti. Meilės motyvas laikomas svarbiausiu Sapfo kūryboje. Esama žinių, kad Sapfo kūrė himnus, vestuvių dainas, laidotovių giesmes, elegijas ir epigramas.
Trečiasis solinės lyrikos kūrėjas Anakreontas (VI a. pr. Kr.) nesidomėjo nei politika, nei egzistenciniais klausimais. Anakreonto poezija lengva ir šventiška, gyvenimas neatrodo nei sunkus, nei sudėtingas. Čia nerasime kankinančio meilės jausmo, o tik lengvą flirtą, čia liejasi vynas ir skamba dainos.. Tokios Dionisą, Erotą, vyną, meilę, linksmybę šlovinančios eilės vadinamos anakreontine poezija.
2) CHORINĖ LYRIKA
Graikai labai mėgo muzikuoti bei dainuoti ir tuėjo daugybę įvairių chorų. Dievus jie šlovindavo himnais, pajanais, ditirambais (sen. graikų ekstazinio pobūdžio chorinė daina dievo Dioniso garbei), o žmonėms dainuodavo enkomijus (asmenį šlovinanti daina), epinikijus (sporto varžybų nugalėtojo šlovinimas), trenus (laidotuvių giesmė) ir kt.
Vienu iš chorinės lyrikos pradininkų laikomas VII a. pr. Kr. Spartoje gyvenęs dainius Alkmanas. Jis vartojo du vėlesnėje chorinėje lyrikoje tapusius svarbiausiais turinio elementus: mitų detales ir sentencijomis išreikštos gyvenimo patirties apibendrinimą.
Sicilijoje VII – VI a. pr. Kr. gyveno Stesichoras, sukūręs 26 giesmių knygas. Iš jų liko tik fragmentai, rodantys, kad poetas mėgo iškilmingą stilių, o medžiagą skolinosi iš epų. Manoma, jog jo lyriniai pasakojimai buvo tartum vidurys tarp epo ir tragedijos.
Kitas poetas, legendų ūkais apgaubtas Ibikas, kūrė pirmtakams nebūdinga meilės tema.
Simonidas (557 – 468 m. pr. Kr.) , remdamasis religinių giesmių principais, sukūrė naują žanrą – sporto varžybų nugalėtojus šlovinančias giesmes (epinikijus). Mitų elementai siejo atletus su tolimos praeities legendiniais herojais. Simonidas taip pat ištobulino enkomijų (asmenis šlovinančių dainų) formą, bet labiausiai pagarsėjo kaip liūdnų ir gedulingų giesmių – trenų autorius. Didaktiniai elementai, neįmantriai pasakyti samprotavimai apie dievų galybę, apie tai, kaip sunku žmogui pasiekti tobulybę, apie tai, kad ir laimingas žmogus negali žinoti savo rytdienos, pelnė Simonidui populiaraus poeto ir filosofo autoritetą.
Garsiausias Antikos chorinių dainų autorius buvo Pindaras (518 – 442 m. pr. Kr.). jis rašė himnus, pajanus, epikinijus, ditirambus, enkomijus, trenus etc. – iš viso apie 4000 dainų, išliko 45 epinikijai.
Pindaras iš neišsenkamų mitų versmių sėmėsi palyginimų ir aliuzijų, šlovindamas nugalėtoją ir gimtinę, nuolatos susimąstydamas apie dievų galybę ir malonę, apie gerųjų žmogaus savybių vieningą kompleksą, jo atsiradimo būdus ir priemones. Poetas pirmąsyk
graikų literatūroje pabrėžia mintį, jog nedorėlių po mirties laukia bausmė, o gerųjų ir dorųjų vėlės gyvena salėtuose palaimintųjų laukuose. Jo kalba iškalbinga, o metaforos ir palyginimai – drąsūs.
Bakchilidas (505 – 450 m. pr. Kr.) dažnai buvo laikomas Pindaro šešėliu. Nuo Pindaro jis skyrėsi išdailinimo siekimu, pasakotojo talentu. Kartais Bakchididas stengėsi išsivaduoti iš griežtos pavyzdžių įtakos mitinį pasakojimą pakeisdamas istoriniu.

13. Graikų tragedijos konfliktas, atpažinimas ir peripetija.
Graikų dramos filosofiškumas.

Graikų tragedijose itin svarbūs veikėjų charakteriai, vizualiniai vaizdiniai, choro funkcijos, nagrinėjamos filosofinės tragedijų problemos. Iš tikrųjų Antikoje nežinota nei literatūros teorijos termino “konfliktas”, nei kreipta dėmesio į patį reiškinį. Pavyzdžiui, tragedijos tyrinėjimus apibendrindamas Poetikoje, Aristotelis visai neužsimena apie kokių priešybių susidūrimą. Jis svarbesniu dalyku laiko peripetiją, pabrėždamas jos reikšmę. Anot jo, svarbiausia, kad įvyktų pasikeitimas iš laimės į nelaimę ar atvirkščiai. Konflikto reiškinį kaip priešingų idėjų, nuostatų, nuotaikų susidūrimą, turėdamas galvoje pirmiausia graikų tragediją, pirmasis aptiko G.Hegelis.

Graikų tragedijos konfliktas, atpažinimas, peripetija
Taigi galima būtų pateikti Aischilo trilogijos Orestėja, kurią sudaro dramos Agamemnonas, Choėforos, Eumenidės pavyzdį. Pirmoje dramoje grįžusį iš Trojos vyriausiąjį achajų kariuomenės vadą Agamenoną nužudo jo žmona Klitaimnestra. Antroje dalyje Agamenono ir Klitaimnestros sūnus Orestras, keršydamas už tėvą, užmuša motiną. Trečioje tragedijoje vaizduojamas Oresto teismas ir išteisinimas. Taigi konfliktas tarp Klitaimnestros ir Agamenomo įsižiebė jau prieš dešimt metų, kai jis paaukojo savo dukterį Ifigeniją tam, kad dievai duotų palankų vėją plaukti prie Trojos. Žinoma, Klitaimnestros neapykantą ir konfliktiškumą skatina ir asmeniniai tikslai: vyrui kariaujant, karalienė susideda su pusbroliu Aigistu. Tuo tarpu Agamemnono pečius slegia sunki nelabos giminės paveldėjimo našta. Užvaldyta keršto ir pykčio Klitaimnestra nužudo savo vyrą. Tačiau staiga choras bjaurėdamasis tokiu poelgiu ištaria Oresto vardą – tai ištremtas Agamemnono ir Klitaimnestros sūnus. Apolonas įsako Orestui atkeršyti tėvo žudikui. Dramos įtampa vis stiprėja, intensyvėjant Oresto pasiryžimui žengti šį žingsnį. Visgi Orestas užmušęs savo motiną jaučia sąžinė graužatį. Visų svarbiausia šioje trilogijoje peripetija, ar įvyks kažkoks pasikeitimas ir kuo jis pasibaigs?
Į šį klausimą atsako trečioji trilogijos dalis Eumenidės. Baisiai kenčiantis Orestas galų gale išvaduojamas: jį apvalo Apolonas ir išteisina Atėnės įsteigtas žmonių teismas. Šitaip įvyksta pasikeitimas ir baigiasi giminės nusikaltimų ir nuodėmių seka.

Graikų dramos filosofiškumas

Reikėtų paminėti Euripido tragediją Bakchantės. Tai ne aistrų, o filosofinė drama. Ar mirtingieji dievą turi pažinti protu, ar pajusti mistine nuojauta? Ar dievui tinka rūstauti ir keršyti nusidėjusiems žmonėms, ar jis turi būti be galo geras ir atlaidus?
Tokie ir panašūs klausimai, matyt, kvaršino daugelio V a.pr. Kr. Žmonių galvas. Vieni stengėsi surasti pagrįstą tradicinių mitologinių įvaizdžių paaiškinimą, kiti tai vadino bedievybe ir visomis išgalėmis kovojo su mąstytojais.
Euripidas pasirinko dievo Dioniso kulto atėjimo į Tėbus temą. Dionisas atkeliauja pasivertęs savo religijos skelbėju. Kai kurie tėbiečiai jau garbina Dionisą. Tačiau karalius Pentėjas norėjo užgniaužti religijos plitimą. Pentėjas nori religiją suvokti protu ir kovoti su Dioniso skelbiama religija. Būtent čia išryškėja dramos filosofiškumas, nes pradedama kalbėti apie išmintingumą. Choras kartoja, jog išmintis – tai supratimas, kad ne protas veda į dievą, o širdis, siela, tikėjimas.
Euripidas pabrėžia bausmes klystantiems: Dionisas sugriauna Pentėjo rūmus ir pražudo jį patį. Deja, nubausdamas Pentėją, Dionisas nenugali, nes sukelia abejonių dėl savo žiaurumo. Taigi Euripido tragedijų konfliktai lieka neišspręsti, bet jie kupini filosofiškumo ir apmąstymų.

14. Aischilo tragedijos, jų aptarimas. Aptarti dramą “Prikaltasis Prometėjas” . Aischilo tragedijos konfliktiškumas.

Aischilas (525 – 456 m. pr. Kr. ), pirmasis iš trijų žymiausių dramaturgų, buvo sukūręs apie 70 tragedijų, iš kurių liko tik 7: Maldautojas, Persai, Septynetas prieš Tėbus, Prikaltasis Prometėjas ir trilogija Orestėja. Rašytojas gyveno graikų karų su persais laikais ir kaip eilinis karys gynė tėvynę nuo atėjūnų trijuose žymiausiuose mūšiuose: Maratonos, Salamino ir Platajų. Šią savo veiklą jis ,matyt, vertino labiau negu trylika pergalių dramaturgų varžybose, nes jų nemini sau pačiam pasirašytoje epitafijoje, pabrėždamas joje tik dalyvavimą Maratono mūšyje.

Trilogiją Orestėja sudaro dramos Agamemnonas, Choėforos, Eumenidės. Pirmoje dramoje grįžusį iš Trojos vyriausiąjį achajų kariuomenės vadą Agamemnoną nužudo jo žmona Klitaimnestra. Antroje dalyje Agamenono ir Klitaimnestros sūnus Orestas, keršydamas už tėvą, užmuša motiną. Trečioje tragedijoje vaizduojamas Oresto teismas ir išteisinimas. Taigi pirmoji tragedija yra žmogžudystės drama, antroji –keršto drama, trečioji – atleidimo drama. Klitaimnestra nekenčia Agamemnono, nes prieš dešimt metų jis paaukojo dukterį Ifigeniją tam, kad dievai duotų palankų vėją plaukti prie Trojos. Jos neapykantą skatina ir asmeniniai dabarties tikslai: vyrui kariaujant, karalienė susideda su jo pusbroliu Aigistu. Tokie yra šios dramos žmonių santykiai. Tačiau Aischilas pabrėžia, kad Agamemnonas nėra žmonos užmačių auka, kad Klitaimnestra pavojinga jam todėl, kad ten, dievų pasaulyje, pamažu subrendo grėsmė šio karaliaus gyvybei. Agamemnonas priklauso prakeiktai žmogžudžių ir nusidėjėlių giminei. Jis Tantalo, kadaise nugalabijusio savo sūnų Pelopą, provaikaitis. Jis- Mirtilą klastingai nužudžiusio Pelopo vaikaitis. Jis – brolio vaikus užmušusio Atrėjo sūnus. Agamemnono pečius slegia sunki nelabos giminės paveldėjimo našta. Tačiau čia turime tuojau pabrėžti, kad ši Aischilo drama nėra vien likimo galios triumfo drama, o graikų tragedija apskritai nėra vien likimo tragedija, nors neįsigilinus dažnai bandoma ją taip parodyti.

Būta trijų dramų : Prometėjas ugnianešys, Prikaltasis Prometėjas ir Išlaisvintasis Prometėjas, iš kurių išliko tik vidurinioji. Šioje trilogijoje vėl susidūrė senosios ir naujosios kartos dievai : titanas Prometėjas ir Dzeusas su savo šalininkais. “Naujokai esat jūs, naujoviškai ir valdot” , – sako Prometėjas. Antrojoje, išlikusioje tragedijoje Prikaltasis Prometėjas, matome maištingojo titano bausmę. Prikaltojo Prometėjo siužetą įrėmina dvi bausmės. Tragedijos pradžioje titanas už ugnies pagrobimą prikalamas prie Kaukazo kalnų uolos, pabaigoje su visa uola nutrenkiamas į požeminį pasaulį, nes neatskleidžia savo paslapties. Ateityje jis vėl iškils, jo per naktį ataugančias kepenis kasdien kapos erelis, ir tik po trisdešimties kartų jį išlaisvins karžygys Heraklis. Titano kančios yra tikrai kosminio masto, bet jos nesugniuždo jo. Tragedijoje matome ir valdovo šalininkus. Hefaistas prikala Prometėją kamuodamasis , keikdamas savo nuolankumą, bejėgiškumą ir amatą. Galia ir Hermis – valdžiai atsidavę pavaldiniai. Jie visai nesupranta Prometėjo pasipriešinimo. Okeanas, buvęs Prometėjo draugas ir bendražygis, atvyksta pasirengęs įkalbėti nusileisti Dzeusui. Jis viską supranta ir dėl valdovo neturi iliuzijų. Tačiau jis ragina Prometėją nusileisti.

Nepripažindama jokių kompromisų, maištinga tragedija Prikaltasis Prometėjas jau daugelį metų kviečia kovoti su tironija, despotizmu, savivale. Rašytojas kūrė V a.pr. Kr. pradžioje, kai graikai, sukaupę visas pastangas atremti atėjūnų persų puolimą, buvo kupini vilties, kai demokratiniai poliai augo ir skleidėsi geriausios jų ypatybės.

15. Sofoklio tragedijos. “Antigonė”, “Karalius Oidipas”.

SOFOKLIS ( 496 – 405 m. pr. Kr.) buvo mėgstamiausias V a. pr. Kr. dramaturgas; jo tragedijos net dvidešimt keturis kartus užėmė pirmąją vietą. Rašytojas turėjo ir visuomeninių pareigų; jis buvo išrinktas strategu, iždininkų kolegijos pirmininku, dievo Asklepijo žyniu. Jaunystėje pats Sofoklis vaidino savo dramose, bet nusilpus balsui į orchestrėją nebėjo. Sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko 7: Ajantas, Antigonė, Trachinietės, Filoktetas, Elektra, Oidipas karalius, Oidipas Kolone. Sofoklio tragedijos vadinamos normatyvinėmis, nes jos vaizduoja idealą, normą, žmogų, pasak Aristotelio, tokį, koks jis turi būti. Jo herojai yra V a. pr. Kr. Viduryje ypač populiarios kalokagatijos idėjos išraiška.

Tragedijoje Antigonė susiduria amžinuosius giminės papročius ginanti Antigonė ir valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įsakymus. Dvikovoje žuvus abiem Oidipo sūnums, Kreontas liepia Eteoklį palaidoti taip, kaip dera, o Polineiko lavoną išmesti, nes karalaitis puolė Tėbus. Kreontas įsitikinęs, kad jis samprotauja aiškiai ir protingai: pilietis turi galvoti apie savojo polio interesus: kas atsidavęs miestui, tas ir gyvas, ir miręs bus pagerbtas, o priešas ir po mirties lieka priešas. Kreontui svarbiausia – tvarka ir drausmė, anarchija žlugdo valstybes, piliečiai turi laikytis įstatymų. “Tai kaip drįsai įstatymui tu nusižengt?” – klausia jis Antigonės, išdrįsusios atlikti laidojimo apeigas prie brolio lavono. Antigonės atsakymas sulaužo Kreonto teiginių logiką: vadovaudamasis savo protu, žmogus gali prigalvoti visokių nuostatų, neatitinkančių dievų duotų amžinųjų žmonių giminės papročių. Antigonė pabrėžia, kad tokie nurodymai tėra tik laikini įstatymai. Amžinuosius dėsnius Antigonė suvokia savo mylinčia širdimi. Ji nemoka neapkęsti kartu su kitais, ji gimusi kartu su kitais mylėti. Apskritai šioje dramoje daugelį kartų skamba žodžiai “išmintis”, “protas”, “kvailumas”. Haimono nuomone, tėvas elgiasi beprotiškai, mindydamas dievų priesakus ir pražudydamas Antigonę.. Ir Kreontas, ir Antigonė yra maksimalistai: abu nepripažįsta kompromisų ir energingai gina savo tikslą. Sofoklio tragedijoje teigiama, jog tiesa- amžinieji dievų duoti papročiai. Tragedija baigiasi choro giesme, įspėjančia: Žmogus tenedrįsta dievams prieštarauti
Tiesa nėra santykinė, ji – aiški, amžina, tvirta ir nekintama, ji – dievų duotų gyvenimo dėsnių tiesa. Gindama šį teiginį žūva Antigonė. Tragedija pabrėžia jaunutės mergaitės narsą, ypač išryškėjančią šalia bailios ir silpnos Ismenės.

Oidipas karalius
Senatvėje sugrįžęs prie to paties mito, Sofoklis tragedijoje Oidipas tiranas arba, kaip įprasta versti Oidipas karalius, parodo, kad gali būti kitokių tiranų. Oidipas šioje tragedijoje yra puikus valdovas ir idealus pilietis: jis visą laiką galvoja apie polio interesus ir gyvena valstybės labui. Prasidėjus marui jis labiau už kitus tėbiečius kankinasi ir kenčia, nes jis nerimauja ne tik dėl savo gyvybės, bet ir dėl visų. Teiresijus pasakė, kad sfingės mįslės įminimas buvo jo pražūties pradžia. Tėbų gyventojai dėkingi Oidipui už sfingės nugalėjimą, gerbia jį už rūpinimąsi miesto reikalais. Taigi Oidipas laikomas laimingu žmogumi, deja, staiga tragedijoje viskas apvirsta aukštyn kojom. Oidipo laimė baigiasi. Tragedijoje kartojama frazė, kad apie žmogaus laimę nieko negalima spręsti, kol gyvenimas nepasibaigęs, nes akimirksniu ji gali sudužti. Į klausimą, kodėl Oidipas nelaimingas, Sofoklio tragedija atsako: todėl, kad jis žmogus. Kaip paprastasis mirtingasis, net ir toks protingas ir galingas Oidipas negali numatyti savo veiksmų pasekmių ir veiklos rezultatų. Oidipas visą laiką siekia žinojimo. Išgirdęs kalbant, jog Polibas ir Meropė nėra jo tėvai, jis jų tiesiai ir paklausia. Žinoma, jie Oidipą nuramina, tačiau jis, jais nepatikėjęs, slapta vyksta į Delfus paklausti Apolono. Orakulas pasako baisią ateitį. Žinia nieko verta, nes ji nenukreipia Oidipo teisingu keliu ir jis patraukia pas pranašą Teiresiją. Teiresijas aklas, bet jis mato tiesą.
Dramos pabaigoje Oidipas išsiduria akis, bausdamas save už pasitikėjimą svarbiausio patyrimo ir tyrinėjimo organo teikiama informacija. Tai rodo jam tikrą jo praregėjimą, jis nori būti dar ir kurčias.
Žinoma, dieviškojo žinojimo tiesa retkarčiais gali apšviesti ir paprasto žmogelio sąmonę. Taip buvo nutikę ir Oidipui įminus sfingės mįslę. Įminusiam mįslę Oidipui apsisuko galva, jis nepagalvojo, jog kryžkelėje užmuštas žmogus galėjo būti jo tėvas, o karalienė tinkanti jam į motinas, jis ėmė per daug pasitikėti ir didžiuotis savo protu. Sofoklis parodo, kad idealus valdovas turi ir vienvaldžio tirano bruožų.
Sofoklio tragedijoje atsispindi Sokrato teiginys: ,,Žinau, kad nieko nežinau”. Oidipas Karalius tragedijos mintis panaši: žmogaus žinojimas yra ribotas, dalinis, netobulas. Tragedijos pabaigoje Oidipui žinojimas atneša fizines ir moralines kančias. Tragedijos pabaigoje jis sužino, kieno jis sūnus, tėvas, vyras, pažįsta savo galimybes bei atkaklumą siekiant tikslo.

16. Euripido tragedijos, Euripido tragedijos konfliktas

Euripidas (480 – 406 m. pr. Kr.), trečiasis žymus graikų tragikas, atrodo, nedalyvavo visuomeninėje veikloje ir nebuvo labai vertinamas amžininkų. Po Euripido mirties, praėjus šimtui metų, jis tapo mėgstamiausiu graikų poetu ir, kaip ir Aischilas bei Sofoklis, pasaulinės literatūros klasiku. Iš 90 sukurtų jo tragedijų liko 17: Alekstidė, Medėja, Heraklidai, Hipolitas, Ionas, Hekuba, Heraklis, Maldautojos, Trojietės, Elektra, Helena, Orestas, Andromachė, Foinikietės, Bachantės ir t.t .
Euripido dramos skiriasi nuo pirmtakų tuo, kad jos kupinos postringavimų, svarstymų, ginčų. Ilgi monologai bei dialogai išstumia ir užgožia choro giesmes. Tačiau svarbiausia Euripido savybė veikėjų jausmų ir aistrų atskleidimas. Euripidas sukuria žmogaus širdyje glūdinčių aistrų tragedijos tipą. Jis rodo, kad pradėjusios siautėti aistros neša pražūtį, po jų viesulo lieka tik likimų griuvenos.

Euripido tragedijos konfliktas
Aistrų tragedijos tipui priklauso ir argonautų mito motyvais parašyta drama Medėja. Poetas joje kalba apie pamintą ištikimybę, duotojo žodžio nesilaikymą, apie siaubingą aistrą. Tragedija bręsta Medėjos širdyje. Ji pasiruošusi atkeršyti Jasonui ir vaikams, nes ją pametęs Jasonas vedė karalaitę. Jasonas yra laikomas egoistu ir niekšu. Šios tragedijos Medėja – taip pat sudėtingas personažas. Svarbūs yra antrasis ir trečiasis epeisodijai, Medėja ginčydamasi su Jasonu, negali neatkreipti dėmesio į tai, kad, teisindamasis dėl vedybų, vyras daug kalba apie vaikų gerovę ir ateitį. Medėja būtų labai vienpusė ir schematiška pabaisa, tačiau jos širdyje vyksta kelios dramos: keršto daimono ir motinos meilės kovos. Deja, keršto daimonas(demonas) ją puola ir nugali. Nužudydama vaikus, Medėja tikisi atkeršyti Jasonui ir savo tikslą pasiekia: ji prislegia, parbloškia vyrą. Visgi tai nėra jos tiesos, jos dorovinės pozicijos pergalė. Kai tragedijos pabaigoje ji gardžiuojasi pataikiusi Jasonui širdin, šis pastebi, kad Medėja taip pat kenčia ir kankinasi, ir ji prisipažįsta, jog tai yra tiesa. Taigi smogdama Jasonui Medėja smogia ir sau. Šioje tragedijoje nėra laimėtojų.

Žinoma, kai kurios Euripido tragedijos įsikišus dievui, herojui ar sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, baigiasi laimingai. Pavyzdžiui, tragedijoje Ionas likimo išskirti bei nepažįstami motina ir sūnus vos nenužudo vienas kito, bet galų gale Atėnės padedami išsiaiškina tiesą. Taip pat Euripidas parašė dramą Helena. Joje vaizduojama į Egiptą dievų atnešta Helena, nes Paris pasigrobė tik jos šešėlį. Audra atbloškia ten ir Meneląją, ir jo vežtoji iš Trojos Helena dingsta. Jos ieškodamas Menelajas susitinka žmoną ir su ja pabėga. Vietos karalius bando juos vytis, bet išgelbsti Dioskūrai.

Taip pat galima paminėti Euripido tragediją Bachantės. Tai yra ne aistrų, o filosofinė drama, tačiau joje atsiskleidžia kitoks konfliktas.
Euripidas pasirinko dievo Dioniso kulto atėjimo į Tėbus temą. Dionisas atkeliauja pasivertęs savo religijos skelbėju. Kai kurie tėbiečiai jau garbina Dionisą. Atsiranda konfliktas, nes karalius Pentėjas norėjo užgniaužti religijos plitimą. Pentėjas nori religiją suvokti protu ir kovoti su Dioniso skelbiama religija. Būtent čia išryškėja dramos filosofiškumas, nes pradedama kalbėti apie išmintingumą. Choras kartoja, jog išmintis – tai supratimas, kad ne protas veda į dievą, o širdis, siela, tikėjimas.
Euripidas pabrėžia bausmes klystantiems: Dionisas sugriauna Pentėjo rūmus ir pražudo jį patį. Deja, nubausdamas Pentėją, Dionisas nenugali, nes sukelia abejonių dėl savo žiaurumo.
Taigi apžvelgę graikų tragedijos konflikto būdus matome, kad Aischilas jį išsprendžia pasitelkęs kompromisą, Sofoklio tragedijų veikėjai nugali neteisiuosius , prišus arba savo nešlovę, ydas, trūkumus, o Euripidas neįstengia rasti konflikto sprendimo.

17. Graikų komedija, Aristofano kūryba “Debesys”,“Varlės”, “Taika”

Senosios komedijos juokas. Senoji graikų komedija – V a.pr. Kr. demokratijos ir kultūros klestėjimo vaisius. Ji dar nepraradusi sakralinės dvasios: kvatodamiesi teatre Atėnų žiūrovai tarėsi garbiną amžinąsias gyvybę ir derlių teikiančias dievybes taip pat, kaip ir šiurpdami nuo tragedijos veikėjų kovų ar poelgių. Komedija yra ir politinė, ir socialinė komedija, siekusi auklėti kritikuojamąjį pilietį ar visuomenę, taisyti negerus reiškinius. Komediografas galėjo užsipulti bet kurį, net ir labai aukštą, konkretų asmenį ar peikti nepatinkantį reiškinį ir dėl to paprastai nenukentėdavo. Taip buvo dėl dviejų priežasčių: dėl demokratinės santvarkos ir dėl to, kad archajinio ritualinio plūdimosi tikslas – ne išjuokti ar pažeminti plūstamąjį, o pagerinti jį, padėti jam. Tą patį tikslą perėmė ir rūsti komedijos satyra.

Pirmoji komedija buvo suvaidinta 486 m. pr. Kr. Apie keturiasdešimt komediografų sukūrė keletą šimtų veikalų, kurių didžioji dalis, deja, neišliko.

Aristofanas (446 – 385 m. pr. Kr.) yra vienintelis likimo malonės apdovanotas komedijų rašytojas: liko 11 pilnų jo veikalų. Tai komedijos Acharniečiai, Raiteliai, Vapsvos, Paukščiai, Moterys Tesmoforijų šventėje, Taika, Lisistrata, Debesys, Varlės, Moterys tautos susirinkime, Plutas.

Komedijoje Debesys Aristofanas kritikuoja V a. pr. Kr. atsiradusį sofistų mokymą. Tai buvo naujas dalykas. Iki tol tradicinė atėniečių ugdymo sistema buvo tokia: šešerių ar septynerių metų berniukai pradėdavo lankyti vadinamąją mūzų mokyklą. Ten vaikai išmokdavo skaičiuoti, skaityti, rašyti, susipažindavo su literatūra, istorija, geografija, itin daug dėmesio skirta muzikai. Mūzų mokykla ugdė dvasios grožį bei gėrį, o kūno grožį bei gėrį puoselėjo sportas. Keletą metų berniukai pasimokę mūzų mokykloje, Atėnų berniukai lygiagrečiai pradėdavo lankyti ir sporto mokyklą. Abiejose mokyklose mokslas tęsdavosi iki šešiolikos metų, vėliau pradėdavo lankyti gimnasiją. Čia buvo dėstoma astronomija, filosofija,kalbos, ypač svarbios buvo retorikos pamokos. Iškalba buvo reikalinga Senovės Graikijoje norint išsakyti savo požiūrį tautos susirinkime bei teismuose. Todėl Aristofanas užsipuola sofistus, nes jie mokė įrodinėti bet kokį, net nedorą ir neteisingą dalyką, taip griaudami tradicinę moralę.
Savo komedijos Debesys sofistų lyderiu Aristofanas padarė Sokratą. Iš tikrųjų garsusis išminčius nebuvo sofistas. Debesų komedijos personažo išorę Aristofanas padarė panašią į tikrojo Sokrato: basas, apiplyšęs, kartais užsigalvojęs, o kartais įkyriai lendantis prie žmonių su įvairiais klausimais. Ir Sokratas, ir sofistai naudojo tą patį dialektikos (ginčo, polemikos) metodą. Sokratas naudojosi šiuo metodu siekdamas tiesos, o sofistai manipuliuodavo dialektika dėl gražbylio garbės arba norėdami išmokyti išsisukinėti.
Todėl Aristofanui buvo neramu, nes dialektikos metodas ugdė demagogus, gebančius apdumti akis teisme, gražbyliaujančius tautos susirinkime ir pakreipiančius visuomenės nuomonę sau naudinga linkme. Poetas Debesyse skelbė pavojų, nes sofistai auklėjo sukčius, ištižėlius, paleistuvius, beprasmiškais dalykais užsiiminėjančius (į debesis vėpsančius) tauškalius ir pagyrūnus. Komedijoje pabrėžiama, jog Aristofano idealas yra Maratono mūšio karių karta, kadaise apgynusi Graikiją nuo persų, gerbusi tiesą ir vyresniuosius, užsigrūdinusi ir neišlepusi.

Taika
Tos didvyriškos epochos paliktą kibirkštėlę širdyje nešiojasi komedijos Taika pagrindinis herojus valstietis Trigajas. Praėjus dešimčiai Peloponeso karo metų, nė viena kariaujančioji pusė nepasiekė persvaros. Ir Atėnai, ir Sparta patyrė daug nuostolių, karas nualino žmones. Pagaliau 422 m.pr. Kr. rudenį žuvus abiejų valstybių karingiausiems lyderiams, prasidėjo taikos derybos. Aristofano komedija Taika buvo suvaidinta 421 m. pr. Kr. pavasarį per Didžiąsias Dionisijas, taikos pasirašymo išvakarėse. Dramaturgas pabrėžia, kad nuo karo labiausiai kenčia žemdirbiai, amatininkai, jūrininkai ir kiti paprasti žmogeliai. Aristofanas pabrėžia, jog taikos turi siekti visos graikų valstybėlės. Tik sutartinai tempdami virves bojotiečiai, atėniečiai, argiečiai, megariškiai ir kiti nurita akmenį, kuriuo pabaisa Karas užvertė įėjimą pas oloje paslėptą Eirėnę – Taiką. Deja, valstiečiai neilgai tegalėjo džiaugtis taika. Po kelerių metų baisusis karo dievas vėl uždarė taikos deivę į urvą ir ėmė siautėti graikų kraštuose.

Varlės
Atėnai pralaimėjo keletą stambių operacijų, buvo atsidūrę oligarchų valdžioje, neteko laivyno, vėl jį statė. Todėl 405 m. pr. Kr. parašytos komedijos Varlės parabasėje Aristofanas ragina atėniečius susivienyti, atėjus tokiam sunkiam metui. Šioje komedijoje sprendžiamas amžinas klausimas: ar menas turi atspindėti gyvenimą, ar rodyti kokį tikslą, įkvėpti, skatinti žmones. Komediją Varlės sudaro dvi dalys: pirmoji, kurioje vaizduojama Dioniso kelionė į požemio pasaulį, labai juokinga ir linksma, ir antroji – mokytesnė, čia vyrauja literatūros problemos. Komedijoje parodydamas Aischilo ir Euripido varžybas, Aristofanas sprendžia klausimą, ar literatūra turi vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra, ar jos pareiga rodyti idealą, kuriuo visuomenė galėtų sekti. Euripidas didžiuojasi, kad jo kūriniai atspindi visas gyvenimo puses. Aischilas kaltina Euripidą, kad tas savo tragedijomis moko jaunuolius tuščiai samprotauti, plepėti, dykinėti, kad rodo neištikimas žmonas.

Taigi balaganiniais triukais prasidėjusi komedija baigiasi rimta diskusija apie dramaturgijos paskirtį ir tikslą. Aristofanas yra Aischilo pusėje, nes komedijos pabaigoje Dionisas išsiveda į žemę jį, o ne Euripidą. Dėl reikšmingo dramų turinio Aristofanas linkęs atleisti Aischilui formos trūkumus: naujadarus, vienodus prologų sakinius ir pan. Euripidą jis kritikuoja ir kitose savo komedijose.

19. Graikų prozos bruožai, periodo struktūra

Terminas “proza” atsirado vėliau už reiškinį. Tai lotyniškas žodis, kurį romėnai vartojo neeiliuotai kalbai apibūdinti. Graikai vieno termino neturėjo. Prozininkų kūrinius jie vadino pasakojimais, istorijomis, dialogais ir pan.
V a.pr.Kr graikai neturėjo grožinės prozos mūsų supratimu. Jų proza dabar skirstoma į istorinę, filosofinę ir retorinę. Istorinės prozos kūrėjais laikomi Herodotas, Tukididas ir Ksenofontas; Filosofinės – Platonas ir Aristotelis; retorinės – Lisijas, Isokratas, Demostenas.
Turėdami specifinių siekių (suteikti informacijos apie žmones ir įvykius, išdėstyti tam tikrus pasaulėžiūros principus, įtikinti piliečius ir teisėjus), visi autoriai,matyt, turėjo bendrą tikslą – žmogaus ir visuomenės ugdymą. Tačiau čia norėtųsi pabrėžti kitą jų bendrą ypatybę:jiems visiems būdinga tai, kad jie siekė ne tik naudos, bet ir grožio. Graikų prozos kūrėjai taip pat siekė, kad jų kūriniai nebūtų pilki, norėjo padaryti juos vaizdingus.
Retorikos teoriją formuoti ir mokyti praktinės iškalbos, pirmieji pradėjo sofistai. Minėtasis Korakas (galbūt su savo mokiniu Teisiju) V a.pr.Kr išleido pirmąjį retorikos vadovėlį. Sofistas Gorgijus (485-380 m. pr.Kr) išskyrė retorinių figūrų tipus (antitezė, oksimoronas, elipsė, anafora, anakoliūtas, hiperbatas) į iškalbą įvedė iš poezijos paskolintus ir savo paties sukurtas metaforas bei vaizdingus epitetus, labai propagavo ritminę ir rimuotą kalbėseną. Sofistai ne tik dėstė gražbylystės teoriją bei mokė kalbėti kitus, bet ir patys sakė parodomąsias, pramogai skirtas kalbas kokia abstrakčia ar mitologine tema (pvz., apie meilės galybę, apie Achilą ar Heraklį, apie Homerą).
Garsiausias kalbų kitiems rašytojas V a.pr.Kr buvo Lisijas (459-380 m.pr.Kr). Liko 23 pilnos ir 11 kalbų fragmentai. Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo persikūnyti į klientą,parodyti jo intelektą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Lisijas kuria nepatyrusio, nesišlaistančio po teismus ir dabar pirmą sykį kalbančio bei improvizuojančio žmogelio įspūdį. Jo kalba vaizdinga nėra archaizmų,naujadarų,neįprastų konstrukcijų.Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų,vaizdai gyvi,kalbantis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus.
Nuo kalbų rašymo kitiems pradėjo savo veiklą ir Isokratas (436-338 m.pr.Kr.) vėliau išgarsėjęs kaip retorikos mokyklos įkūrėjas,vadovas bei iškalbos teoretikas. Svarbiausias Isokrato nuopelnas graikų gražbylystei – periodo suformavimas. Periodas – tai sudėtinga, paprastai simetriška sakinių sistema, pasižyminti minties atskleidimo pilnatve ir intonacijos išbaigtumu. Periodas skirstomas į trumpesnes atkarpas – kolus, kurie savo ruožtu dar turi smulkesnių dalių. Lygiagretūs arba kontrastingi kolai baigiasi rimuotomis galūnėmis, tarsi aidas atliepdami vieni kitus. Minties ir jausmo įtampa pirmoje periodo dalyje paprastai auga,o antrojoje slūgsta.
Isokratas atsisako Gorgijo siūlytos poetinės metrikos taikymo kalbai, bet siekia melodingumo: atskiri jo kolai dažnai turi vienodą skiemenų skaičių kalbos dalys juose eina ta pačia tvarka. Pagal tokias taisykles sukurti kalbą nelengva,todėl Isokratas kalbas paprastai rašė po keletą metų, o vienai paskyrė net dešimtmetį. Liko 21 šio retorikos specialisto kalba. Retorikos teoretikai ir praktikai apibendrino kitų rašytojų patirtį, antra vertus nustatinėjo ir įvedinėjo tam tikrus prozos kūrimo principus bei taisykles.Istorinės prozos kūrėjas Herodotas naudojosi sofistų patarimais, o jo sekėjui Tukididui, matyt, labiau imponavo Lisijo atradimai.

20. Graikų oratoriai : Lisijas, Isokratas, Demostenas

Garsiausias kalbų kitiems rašytojas V a. pr. Kr. buvo Lisijas ( 459 – 380 m. pr. Kr) . Liko 23 pilnos ir 11 kalbų fragmentai. Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo persikūnyti į klientą, parodyti jo intelektą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Lisijas kuria nepatyrusio, nesišlaistančio po teismus ir dabar pirmą sykį kalbančio bei improvizuojančio žmogelio įspūdį. Jo kalba taisyklinga, nėra archaizmų, naujadarų, neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų, vaizdai gyvi, kalbantis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus. Iš Lisijo mokėsi daugelis graikų, o vėliau ir romėnų rašytojų bei oratorių.

Nuo kalbų rašymo kitiems pradėjo savo veiklą ir Isokratas (436 – 338 m.pr. Kr.), vėliau išgarsėjęs kaip retorikos mokyklos įkūrėjas, vadovas bei išraiškos teoretikas. Svarbiausias Isokrato nuopelnas graikų gražbylystei – periodo suformavimas. Periodas – tai sudėtinga, paprastai simetriška sakinių sistema, pasižyminti minties atskleidimo pilnatve ir intonacijos išbaigtumu. Periodas skirstomas į trumpesnes atkarpas – kolus, kurie savo ruožtu dar turi smulkesnių dalių. Lygiagretūs arba kontrastingi kolai dažnai baigiasi rimuotomis galūnėmis, tarsi aidas atliepdami vieni kitus. Minties ir jausmo įtampa pirmoje periodo dalyje paprastai auga, o antroje slūgsta.
Isokratas siekia melodingumo: atskiri jo kolai dažnai turi vienodą skiemenų skaičių, kalbos dalys juose eina ta pačia tvarka. Jis vengia “žiojėjimo” (balsių sandūros, kai vienas žodis baigiasi balsiu, o kitas juo prasideda). Jo kalbos prasideda vien iš periodų. Pagal tokias taisykles sukurti kalbą nelengva, todėl Isokratas savo kalbas paprastai rašė po keletą metų, o vienai paskyrė net dešimtmetį. Liko 21 šio retorikos specialisto kalba.

Demostenas ( 384 – 322 m.pr. Kr.) oratoriumi padarė vargas. Kad turėtų iš ko gyventi, jaunuolis pradėjo verstis kalbų rašymu neišmanantiems gražbylystės ar teisės dalykų. Kelios tokios kalbos išliko. Vėliau Demosteną įtraukė politinio gyvenimo sūkuriai. Geriausios ir garsiausios yra prieš Makedonijos karaliaus Filipo agresiją nukreiptos kalbos. Demostenas pasakė aštuonetą tokių kalbų, iš jų labiausiai išgarsėjo vadinamosios Filipikos.
Liko 61 Demosteno kaba. Sofistai dar V a. pr. Kr. Visas oratorių pasakytas kalbas suskirstė į 3 grupes: 1) politines; 2) teismų; 3) progines ir pramogines kalbas. Neturime Demosteno proginių kalbų (pvz, laidotuvių kalbos žuvusiems prie Chaironėjos), liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Iš Demosteno kalbų matyti, jog jis visuomet surinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes, įsigilindavo į jas, tik kai kuriose politinėse kalbose jų nereikėjo smulkiai dėstyti, nes žmonėms situacija buvo aiški, ir oratorius daugiau dėmesio skirti galėjo įrodinėjimui. Savo politiniams teiginiams pagrįsti argumentus Demostenas semiasi iš poetų, kalbančių apie garbę, laisvę, tėvynės gynimą, mini Periklio veiklą, primena Maratono ir kitus mūšius su persais, pasitelkia patarlėmis išsakytą liaudies išmintį.
Demostenas paprastai laikosi tokių principų: įžangoje nurodo svarbiausius aptarsimus klausimus. Dėstyme kiekvieną klausimą ar teiginį iš pradžių apibūdina bendrais žodžiais, o paskui kalba smulkiau. Kalbos pabaigoje jis reziumuoja įrodymus, dar kartą kreipiasi į eklesiją, prašydamas pritarti jo siūlymams. Demostenas atidžiai apgalvodavo kalbų žodinę išraišką. Jo kalbose nėra naujadarų, pasenusių žodžių ar barbarizmų. Jis kalbėjo švaria, gryna Atikos kalba. Teismo kalbose vietomis šmėkšteli šnekamosios kalbos elemntų, ten, kur jie stilistiškai reikalingi ir pateisinami. Politinės Demosteno kalbos yra rūsčios, rimtos, pakilios ir patetiškos, tačiau jose nerasime įmantrumo, puošnumo ar išpūstumo.

21. Mokslo užuomazgos Herodoto istorijoje, Herodotiškoji istorijos samprata.

Herodotas (484-430 m.pr.Kr), laikomas istorinės prozos pradininku, kilęs iš Mažosios Azijos miesto Halikarnaso. Jis daug keliavo po Artimąją Aziją, Babiloną, Egiptą, Trakiją, Juodosios jūros pakrančių miestus, ilgai gyveno Atėnuose ir mirė, matyt, Italijos Turijų mieste. Jo Istorija dar vadinama Mūzomis. Nors Ciceronas Herodotą vadina Istorijos tėvu, šis autorius nebuvo pirmas graikų istorikas.
Herodotas užsimojo parašyti ne vienos šalies, o vieno įvykio – graikų karų su persais – istoriją. Pasamprotavęs apie mitiniais laikais peržengtas natūralias ribas ir atsiradusią priešpriešą tarp Azijos ir Europos dėl pagrobtų moterų (Helenos, Europos,Ijos), jis pradeda nuo lidų karaliaus Kroiso, pirmojo Mažosios Azijos helėnus pavergusio ar privertusio mokėti duoklę barbaro, aprašo Lisijos, paskui Persjos istoriją, santykius su kaimyninėmis šalimis, taip pat pasakodamas apie svarbiausius graikų polius Atėnus ir Spartą. Nukrypimai pasidaro ilgi ir platūs (pasakojimas apie Egiptą užima visą II knygą, pasakojimas apie skitus – didesniąją IV knygos dalį), tik V knygoje pereinama prie graikų karų su persais preliudijos – Mažosios Azijos graikų miestų sukilimo.
Kai kurių autorių nuomone, Herodotas mirė nebaigęs veikalo, nes jo istorija baigiasi graikų pergale prie Platajų 479 m.pr.Kr. ir Mažosios Azijos miestų išsivadavimu, o karai su persais tęsėsi dar iki 449m.pr.Kr. Tokia pozicija nėra populiari. Dauguma tyrinėtojų mano, kad Platajų mūšis buvo svarbiausias, po jo graikai atsigavo, atsitiesė.
Herodotas keliavo po pasaulį stebėdamas, klausinėdamas ir klausydamasis įvairių pasakojimų. Jis mokėjo tik graikų kalbą. Pastebėta, jog Herodoto Istorijoje susilydė du stiliai: iš lūpų į lūpas sklindančių pasakojimų ir mokslinis dėstymo būdai. Folkloriniam kalbėjimui būdingi nukrypimai, lėtas veiksmas, magiški skaičiai (trys, septyni), tiesioginė kalba, patarlės. Ir tautosakiniai pasakojimai, ir ilgesnės dėstymo dalys Herodoto kruopščiai apdoroti: jiems suteikta simetriška, frontoninė kompozicija. Mokslinis stilius panašus į įrašų, archyvų, dokumentų kalbą; tai sausas, dalykiškas, standartinių posakių kupinas dėstymas,ramus,lygus tonas.
Herodoto naujovė yra jo sukurtos veikėjų kalbos, kurių, atrodo, nerašė logografai ir kurios vėliau tapo būtinu istorinės, ir grožinės prozos elementu. Kalbos yra viena iš priemonių, kuriomis autorius siekia apibūdinti veikalo personažus. Herodotas energingai kišasi į pasakojimą nuolatos įvertindamas vieną ar kitą aprašytą paprotį, jam suteiktų žinių patikimumą.
Dėstydamas V a.pr.Kr.,matyt, populiarią nuomonę apie tai,kad žmogaus negalima laikyti laimingu, kol jo gyvenimas nepasibaigęs, Herodotas pateikia pasakojimą apie išminčiaus ir poeto Solono atvykimą pas Lidijos karalių Kroisą. Į gyvą ir nenuobodų karaliaus pasikalbėjimą autorius įpina skaičių, tikslių nurodymų.
Su V a.pr.Kr. idėjomis Herodotą sieja ne tik minėta mintis, bet ir visa jo veikalo dvasia. Istoriko aprašytas pasaulis, kuriame gyvena daugybė tautų su savo papročiais ir likimais, autoriui atrodo gražus ir harmoningas, nes dievai visur nustatė tam tikras ribas, nurodė saiką, kurio žmonės turi laikytis. Tą ribą peržengusį valdovą ar paprastą žmogų ištinka bausmė. Milžiniška lavina užplūdę Graikiją persai pralaimėjo ne tik todėl, kad demokratinės santvarkos išugdyti laisvę mylintys helėnai didvyriškai gynėsi, bet ir todėl, kad užpuldami Heladę, persai pažeidė natūralias dievų nustatytas ribas tarp Europos ir Azijos. Todėl paskutinis Herodoto veikalo skyrius neatrodo keistas ar nereikalingas, autorius jame parodo, kad persai suprato saiko svarbą.

22.ISTORINĖ TUKIDIDO IR KSENOFONTO PROZA

Tukididas (V a.pr. Kr.) ir Ksenofontas (V-VI a.pr. Kr.) buvo karvedžiai – istorikai.

Tukididas parašė Peloponeso karo istoriją (nebaigė), matyt, jam mirus suskirstytą į 8 knygas. Jis pirmas rimtas ir pragmatiškas istorikas, atsisakęs dievų faktoriaus. Tukididas siekė istorinio pasakojimo tikslumo ir objektyvumo, kurį šlovino amžininkai ir ainiai. Veikalas aiškaus plano, beveik be ekskursų ir digresijų, stilius glaustas, kartais dėl lakoniškumo net sunku suprasti autoriaus mintį. Nors pretenduodamas į mokslinį tikslumą, Tukididas sugebėjo pagal iškalbos taisykles sukurti veikėjų kalbas (kažkada jas būdavo girdėjęs ir prisimindavo tik bendrais bruožais) , įspūdingai pavaizduoti įvykius. Geriausiais jo veikalo epizodais laikomi dramatiškas atėniečių žygio į Siciliją aprašymas, Periklio pasakyta laidotuvių kalba (literatūroje pateikiama kaip chronologinė demokratijos apologija) bei maro Atėnuose vaizdai. Šiuo Tukidido epidemijos aprašymu sekė romėnų poetas Lukrecijus , iš kurio poemos maro motyvas perėjo į Vakarų Europos literatūrą (G.Boccaccio Dekameronas, J.Wilsono Maro miestas, A.Puškino Puota maro metu)

Tukididas buvo labai geros nuomonės apie savo veikalą ir teigė, jog tai turtas amžiams, jo veikalą pabaigė Ksenofontas.

Ksenofontas paliko apie 14 istorinio bei politinio pobūdžio veikalų. Dažniausiai jis pristatomas kaip nelabai tikslus istorikas ar negilus filosofas, bet puikus stilistas ir iškalbus pasakotojas. Jis aprašė graikų samdinių žygį su Kiru ir grįžimą atgal (Anabasis) , pokalbius su Sokratu (Prisiminimai, Puota, Ūkvedys) , tęsė Tukidido pradėtą Peloponeso karo istoriją, graikus supažindino su Spartos karaliumi (Agesilajas) ir jų valstybės principais (Lakedainiečių valstybė), paliko keletą smulkesnių kūrinėlių panašiais klausimais. Antikinei literatūrai svarbiausias jo veikalas – Kiro auklėjimas. Jame reikėtų ieškoti Europos romano šaknų. Beveik nekreipdamas dėmesio į Persijos istoriją, Ksenofontas aprašė jos valdovo gyvenimą, charakterio bruožus. Jo idealiame valdovo paveiksle susilydo spartiečių drausmė, narsumas, asketizmas, Sokrato išminties blyksniai ir Rytų monarchų bruožai. K. vaizduoja realų istorinį asmenį, bet jo veikalas nėra mokslinis – tai biografinis romanas, grožinis kūrinys. Jame daug pagal retorikos taisykles sudėtų kalbų, kurių ilgi iš Isokrato pasiskolinti periodai skirti subtilaus skonio skaitytojams.

Vadinamųjų sokratinių kūrinių dialogai formaliai panašūs į Platono tyrinėjamuosius, vyrauja klausimai ir atsakymai: klausimas provokuoja atsakymą, o pastarasis – klausimą ir t.t. Taip ieškoma tam tikro sprendimo, išvados. Tokie dialogai gyvi ir dramatiški, nėra žvilgsnio iš šalies, įvertinimo.

23. GRAIKŲ FILOSOFAI IKISOKRATIKAI. HERAKLEITO FRAGMENTŲ MENIŠKUMAS

Ikisokratikai — pirmieji graikų filosofai, gyvenę iki Sokrato, apie VII-V a. pr. m. e. Mūsų žinios apie šiame periode gyvenusius filosofus yra grindžiamos citatomis iš vėlesnių mąstytojų ir istorikų veikalų. Yra žinoma, kad dauguma ikisokratikų yra daug rašę, tačiau jų darbai neišliko. Jiems tradicinis graikų mitologinis pasaulio vaizdas buvo nepriimtinas. Jie bandė sukurti aiškesnį paaiškinimą pasaulio fenomenams aplink juos.

Jau VII a. pr. m. e. graikų mąstytojus-filosofus daugiausiai domino pasaulio genezės problema. Ikisokratikai nekėlė klausimo apie tai, koks pasaulis yra aplink juos, juk jie egzistavo jame, jį matė ir jame veikė. Buvo klausiama iš kur pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. Pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus virto klausimu apie pasaulio pradą. Tiesa, šios epochos filosofai, terminą „pradas“ vartojo nevisai vienoda prasme – pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Pirmųjų filosofų klausimai:
Kas yra gyvenimas? Iš kur viskas atsirado? Kaip mes galime paaiškinti daugybę daiktų aplink mus? Kodėl įmanoma pasaulį apibrėžti baigtinės matematikos forma?

Svarbu paminėti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą, vandenį ir žemę.

Mokyklos: Mileto mokykla ( Šie filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, realus, kaip ir daiktų pradas – jiems pasaulio tikrumas savaime suprantamas dalykas. Pasaulį jie traktavo kaip nuolat kintantį (Heraklitas sakė: „viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo jie net nemanė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė kas yra pati būtis. ) , Elėjos mokykla ( Pirmieji iškėlė klausimą „Kas yra būtis?“ ; stebėjimo filosofija)

Filosofai: pirmasis mums žinomas graikų filosofas yra Talis Miletietis, senovėje laikytas vienu iš Septynių Išminčių, manė, kad viskas atsirado iš vandens, Anaksimenas Miletietis pradu laikė orą, Heraklitas Efesietis – ugnį

Parmenidas, sakė taip: „Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi“. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką.

Taip pat Parmenidas pirmas įveda ir Aksiominę teiginių sistemą, nes būtent aksiomų pavidalu jis pateikia savo žodžius „Būtis yra, o nebūties nėra“. Iš šių jo žodžių mes lengvai galime įrodyti ir kitus teiginius.
Būtis yra vientisa ir nedaloma: jei ji būtų daloma, jos dalis turėtų skirti tarpai, kurie galėtų būti tik nebūtis, kurios nėra.
Būtis yra amžina ir nekintanti: jei ji nebūtų amžina, tai turėjo iš kažko atsirasti, o atsirasti galėjo tik iš nebūties, kurios nėra.
Būtis yra mąstoma ir pažini, o nebūtis ne, nes neįmanoma pažinti tai, ko nėra.

Herakleitas. Skiriamasis bruožas – trumpi aforizmai.Kiekviena mintis nusakoma vienu sakiniu: mintį pateikia ne tik mintimi, bet ir užkoduoja formos lygmenyje. Dėl to, kad savo mintis išsakydavo perkeltine prasme ir elipsėmis, jis buvo pramintas „Tamsiuoju”. Jo teorijoje, skirtingai nei pirmųjų jonėnų, jau aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir polemiška; tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas. Herakleitas buvo pirmasis iš filosofų, turėjęs humanistinių interesų. Išliko jo epistemologinės ir etinės refleksijos. Jis mąstė apie savo paties kaip tyrinėtojo darbą, įsisąmonino jo pobūdį, priemones ir tikslus; jonėnai palyginti su juo atrodo naivūs. Jis kritiškai žiūrėjo į juslinį pažinimą: ,Akys ir ausys yra blogi liudininkai žmonėms, kurie turi barbarų sielas”. Pažinimo kritikos srityje tai bene pati seniausia refleksija, kokia yra išlikusi Europos filosofijoje.
Jo etiniai aforizmai jau kitokio pobūdžio nei septynių išminčių aforizmai: juose aiškus įstatymų kultas, bet drauge ir aukštesnės asmenybės kultas. „Vienas yra vertas tiek, kiek dešimtis tūkstančių, jei jis yra pats geriausias”. Galimas dalykas, jis skyrė du dorovės tipus: paprastąją ir aukštąją, minios dorovę ir išminčiaus dorovę. Minia labiau vertina sveikatą nei ligą, šilumą nei šaltį, džiaugsmą nei liūdesį – ir ji dejuoja, kai serga, kai šalta ir liūdna; o išminčius žino, kad priešybės reikalingos, kad blogis daro gėrį malonų, o alkis moko vertinti perteklių. Tas visur viešpataujančių priešybių pajautimas buvo bendras Herakleito fizikos ir etikos motyvas.

24. PLATONO „DIALOGAI“. MENINĖS FORMOS IR FILOSOFINIO TURINIO RYŠYS PLATONO KŪRYBOJE KAIP KŪRINYS ĮGYJA LITERATŪRINĘ FORMĄ?

• Platonas sukūrė tobulą dialogo modelį. Beveik visi jo veikalai yra dialogai (garsiausi – Valstybė, Faidonas, Faidras, Puota, Gorgijas) . Pokalbiai paprastai yra gyvi ir intensyvūs. Jie atskleidžia kalbančiųjų temperamentą ir charakterį. Jie gali būti ramaus pašnekesio, įtemptos diskusijos, karšto ginčo formos. Diogenas Laertijas sako, kad jam žinoma, jog kai kas Platono dialogus skirsto į draminius, pasakojamuosius ir mišrius, tačiau kaip filosofas juos skirstytų į pamokomuosius bei tyrinėjamuosius. Kitaip Platono dialogai skirstomi:
Ankstyvieji (skratinio dialogo forma; Sokrato ginamoji kalba prieš teisėjus, „Nemeksenas“ , „Lisidas“ , „Sokrato apologija“ )
Brandieji – meninė forma yra aukščiausio lygio, sudaromas balansas tarp gilios minties ir meninės formos( zr. minėti garsiausi)
Vėlyvieji – racionali filosofinė mintis nustelbia meninį elementą („Teaitetas“ , „Sofistas“ , „Parmenidas“ , „Timajas“ , „Kritijas“ , „Įstatymai“ (didžiulis kūrinys, galima lyginti su valstybe)

• Universalus antikos autorius, nes tuo pat metu buvo ir aukščiausios klasės filosofas, ir aukščiausios klasės rašytojas. Platonas savo filosofiją dėstė vaizdingai ir meniškai. Tuomet filosofai nekalbėjo šaltais tarptautinių žodžių junginiais kaip dabar. Platonas kalba vaizdais. Kad būtų aiškesnis idėjų pasaulio santykio su žemiškuoju pasauliu vaizdas, jis Valstybėje sukuria garsųjį olos epizodą. Ola, kaliniai, šešėliai, šviesos ir tamsos kaita – ir įspūdinga, ir įtikinama, ir aišku: idėjų pasaulis – šviesos ir tikrovės karalystė, žemiškasis – menkas jo atšvaitas. Platono veikalai ir yra vidurys tarp poezijos ir prozos, jie turi ditirambo, odės, himno ir kitų poezijos rūšių ypatybių. Teigiama, kad galima išskirti net dešimtį Platono stiliaus atmainų: šnekamosios kalbos, literatūrinės pokalbio imitacijos, retorinio, patetinio, išpūsto, intelektualaus, mitinio pasakojimo, istorinės kronikos, ceremonijų ir teisinių raštų stiliaus bruožų. Antikoje buvo populiari mintis, kad Platono veikalai meniškumu varžosi su Homero epais. Daugybė epitetų,metaforų, metonimijų, ritminių kolų, be to, Platonas kaip ir Homeras, pasakoja mitus. Tie mitai yra originalūs, netradiciniai, sukurti paties filosofo. Garsiausi yra sielos lėkimo pas Dzeusą, minėtas olos, sielų prisikėlimo, Eroto gimimo mitai.

25. Pagrindiniai Aristotelio veikalai. „Poetikos“ reikšmė graikų literatūros istorijai. Katarsio teorija.

Aristotelis ( 384 – 322 m. pr. Kr. ) – Platono mokinys, Atėnuose įkūrė savo mokyklą. Jo klausytojai buvo vadinami peripatetikais ( vaikščiotojais ), nes mokytojas su jais diskutuodavo vaikščiodamas po šventą Apolo Likiečio giraitę. Aristotelis mirė Eubojoje.

Aristotelio veikalai. Aristotelis parašė apie 400 veikalų, liko aštuntadalis jų. Jo kūriniai skirstomi į dvi grupes: moksliniai, skirti specialistams(ezoteriniai), ir populiarūs, daugeliui suprantami, gal turėję grožinių ypatybių(eksoteriniai). Po Aristotelio mirties paplito antrosios grupės kūriniai, pirmieji buvo pamiršti. Moksliniai jo darbai buvo išleisti I a. pr. Kr. Visi jais labai domėjosi, rašė komentarus. Knygos buvo perrašinėjamos ir išliko iki dabar. Iš enciklopedinio pobūdžio eksoterinių išliko tik „Atėnų policija“, dingo literatūriniu pobūdžiu įdomūs dialogai. Aristotelio knygos priklauso filosofijos istorijai. Išliko tik du su literatūros teorija susiję traktatai: „Retorika“ ir „Poetika“. Aristotelis mus domina kaip literatūros mokslo pradininkas.

„Poetika“. „ Poetika“ nėra aiškus ir nuoseklus traktatas. Joje daug kas pasakyta lakoniška ir gali būti įvairiai interpretuojama. Neaišku, ar tai dėstytojo ar klausytojo paskaitų konspektas. „Poetika“ išliko nepilna, turbūt dingo kai kurie skyriai, spėjama, kad ją galėjo sudaryti dvi knygos. Veikale randame užuominą, kad bus aptariama ir komedija, tačiau tekste to nerandame. Išlikusios traktato dalies kompozicija nėra visiškai nuosekli ar aiški. Aristotelis kalba apskritai apie meno apskritai ir poezijos prigimtį, apibūdina atskiras rūšis, aptaria jų skirtumus. Jis teigia, kad drama, epas ir kitos meno rūšys yra pamėgdžiojimas. Skiriasi tik imitacijos priemonės, būdai, objektai. Žmogaus įgimata savybė – žinių alkis, žinojimas teikia pasitenkinimą

„Poetikos“ reikšmė graikų literatūros istorijai. Didžiausią skyrių sudaro tragedijos aptarimas. Apibrėžiama tragedijos esmė ir jos komponentai, pateikiama rekomendacijų dramaturgams, nagrinėjama leksika. Tragedijos esmė – tai rimto, užbaigto, turinčio apimtį veiksmo mėgdžiojimas.. Tragedija, pasak Aristotelio, yra struktūra iš šešių elementų: fabulos, charakterių, minčių, scenos veiksmų, kalbos, muzikinės kompozicijos („Poetikoje labiausiai ištyrinėta fabula ir kalba). Svarbiausias reikalavimas tragedijai – veiksmo vienumas. Tragedijos apimtį turi apibrėžti vidinė įvykių logika (pvz.: pasikeitimas iš nelaimės į laimę). Fabula privalo apimti vieną nuosekliai prasidedantį, besirutuliojantį ir užsibaigiantį įvykį. Dramos įvykiai turi sąlygoti vienas kitą, išplaukti vienas iš kito.Aristotelis siūlo iš tragedijos pašalinti visa, kas atsitiktina, nebūtina. Choras turi būti susijęs su tragedijos veiksmu. Aristotelis kalba apie veiksmo vienumą: „Tragedija stengiasi, kiek tai įmanoma, kas jos veiksmas įvyktų per vieną dieną“. Jis visiškai nieko nesako apie vietos vienumą, todėl kartais jo kūriniai klaidingai interpretuojami. Aristotelis taip pat aptaria epą ir kalbos dalykus. Keliamas vieningo veiksmo reikalavimas, nurodomi tragedijos ir epo skirtumai, poeto fantazijos ir tikrovės santykis, tragediją lygina su epu.
Aristotelis išplėtojo ir apibendrino pirmtakų mintis, ištyrinėjo graikų literatūrą ir padarė savo išvadas, šis traktatas vis dar tebėra aktualus.
Katarsio teorija. Daug laiko sugaišta aiškinantis, kas tai yra „katarsis“. Katarsis – moteriškosios giminės daiktavardis, tačiau lietuviškai įsigalėjo vyriškosios giminės forma. Yra keletas aiškinimo teorijų. Medicininė teorija: išgyvenę stresą tragedijos žiūrovai patiria iškrovą, pakengvejimą, atsikrato nemalonių baimės ir gailesčio jausmų. Su šia teorija siejasi mintys, kad Aristotelis turi galvoje apeiginį apvalymą. Etinė katarsio koncepciją išplėtojo G. E. Lesingas aiškinės, jog Aristotelis manęs, kad literatūra ir menas turi auklėti žmones, nukreipti jų ydingus polinkius į dorovingus. Dabar populiariausia teigti, kad žiūrovai užjausdami tragedijos žiūrovus kartu tarsi nušveičia savo jausmus, apvalo sielas. Dar yra manoma, kad Aristotelis turi galvoje ne tragedijos poveikį žiūrovams, o jos struktūrą: baimę ir gailestį jis laikąs struktūriniais tragedijos elementais. Apvalymą patiria tragedijos žiūrovai.

26. Helėnizmo literatūros bruožai (330 – 145 m. pr. Kr.). Pagrindiniai helenizmo epochos autoriai ir jų veikalai.

Naujas pažiūras ir mintis helėnizmo literatūra reiškė naujomis formomis: atsirado naujų žanrų bei rūšių.

Naujoji komedija. Nuo 322 m. pr. Kr. prasideda vadinamosios Naujosios komedijos laikai. Ji atkreipia dėmesį į žmonių tarpusavio santykius, buitį, būdo savybes. Buvo atsisakyta politinių ir socialinių temų, nebereikėjo choro, dingo parodas ir parabasė. Dabar choras tik šoka ir dainuoja bet kokias dainas per pertraukas pjesėje, kurių esti penkios. Ši komedija gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį, ragina atsisakyti ydų, ieško kiekvieno žmogaus gerųjų savybių. Aktoriai apsirengę taip pat kaip ir žiūrovai. Yra 44 kaukės: 9 kaukės vaizdavo senius, 11 jaunuolius, 7 – vergus, 17 – moteris. Vienoje komedijoje dalyvaudavo apie 10 kaukių.

Menandras (343 – 291 m. pr. Kr.). Naujųjų komedijų autorius. Pilna išlikusi tik komedija „Bambeklis“. Nėra politinių vaizdų. Jo veikalai išreiškia daugelį helėnizmo epochos bruožų. Jis teigė, kad su pasaulio blogybėmis žmogus gali supriešinti tik savo dorumą. Žmogus bet kokioje situacijoje gali išlikti doras ir teisingas. Svarbiausia jo kūrybos idėja – humanizmas. Komedijos: „Samietė“, „Nukirptoji“, „Sikionietis“, „Nekenčiamasis“. Jo komedijos intelektualios, veikėjai rafinuoti, priešingai negu Plauto, Terencijaus komedijose ( „Karys pagyrūnas“(Plautas)). Menandro komedijos nėra linksmos, jose yra sšarų, skausmo, bet ir džiaugsmo. Galima teigti, kad Menandras kūrė melodramos, atitinka visus keliamus reikalavimus, išskyrus piktadario portretą. Tačiau kai kurios turi komišką sluoksnį.. Tai sukelia nesusikalbėjimas. Visur randame meilės motyvą, bet vaizduojami tik jaunuoliai, o ne merginos. Taip pat vyrauja ir neapykantos motyvas. Menandras gėrėjosi atlaidžiais, gerais, kilniais žmonėmis.

Kalimachas ( 310 – 240 m. pr. Kr.). Žymiausias Aleksandrijos rašytojas. Sukūrė traktatus apie upes, paukščius, vėjus, žuvis, kalendorius, graikų miestų įkūrimą, jų pavadinimų kilmę. Jie dingo, neaišku, ar buvo eiliuoti. Likę 6 jo himnai, 64 epigramos. Daugiausia ištraukų yra iš veikalo „Priežastys“, kuriame aiškinama apie papročių, apeigų atsiradimą. Taip pat populiari buvo Arato poema astronomijos tema „Reiškiniai“ ir farmakologinės Nikandro poemos „Priešnuodžiai“ ir „Vaistai nuo gyvūnų įkandimų“. Kalimacho himnai šlovina dievus, autorius stengiasi juose pasirodyti išsilavinęs. Jis propagavo neilgus epinius mitų motyvais parašytus pasakojimus – epilijus.

Teokritas (III a. per. Kr.) pritarė Kalimacho nuostatoms ir rašė tik mažos formos veikalus. Išliko 30 eilėraščiu, 26 epigramos. Teokritas laikomas idilės žanro pradininku siekė parodyti, kad buitis turi savo žavesio („Sirakūzietis, arba moterys Adonio šventėje“). Atskleisdavo visą jausmų gamą, dažnas meilės motyvas Dauguma jo idilių vaizduoja piemenų gyvenimą, vaizdai realistiški. Šiuo žanru vėliau sekė Vergilijus, paskui principus perėmė Vakarų Europos menas.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo Kalimacho mokinys., bet rašė ilgas poemas.. Išliko tik poema „Argonautika“. Tai argonautikos mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas, naudojo Homero epitetus, sukūrė herojinį epą, tiksliai aprašė vietoves. Jis nepabrėžė didaktinių intencijų, aprašė jausmus, meilę. Autorius epą pradėjo kaip savo kūrinį, o ne kaip mūzos giesmę.

Epigrama. Atsirado epigramos, jos vystėsi daug metų. Viena iš rūšių antkapiniai užrašai (epitafijos). Jie buvo rašomi hegzametru arba eleginiu dvieiliu. Žinomos Simonido Keniečio ir Aischilo epitafija sau pačiam. Epigrama tapo literatūros žanru. Jas rašė Asklepiadas, Leonidas, Meleagras (rinkinys „Vainikas“). Temos buvo tradicinės, susijusios su aukojimais. Epitafalijos buvo kuriamos pažįstamiems asmenims, kartais į jas įsiteprdavo dialogas. Dar viena epigramų tema: menininkų veiklos ar atskirų kūrinių vertinimas, yra meilės motyvų.

Graikų romanas. Manoma, kad jis atsirado III a. per. Kr. Pagal temas grupuojama taip: 1) istoriniai; 2) mitologiniai; 3) kelionės; 4) utopiniai; 5) meilės ir nuotykių; 6) krikščioniški; 7) biografiniai; 8) komiški ir satyriniai. Pilni išlikę šie kūriniai: Charitono „Chairėjas ir Kalirojė“, Ksenofonto Efesiečio „Efeso pasakojimai“, Achilo Tatijo „Leukipė ir Kleitofontas“, Longo „Dažnis ir Chlojė“, Heliodoro „Etiopiniai pasakojimai“.
Meilės ir nuotykių romanuose jaunuoliai karštai myli vienas kitą, bet jiems tenka pasipriešinti blogio jėgoms. Tokie romanai gali būti priskiriami išbandymų tipui.

27. Plutarcho „Paralelinės biografijos“

Buvo garsiausias tų laikų rašytojas, gimęs Chaironėjoje. Savo kūriniuose dažnai kalbėdavo apie save, draugus, pažįstamus.. Jis gynė tradicinę buitį, religiją, kitas klasikinių laikų vertybes. Jo tikslas buvo helėniškumo atgaivimas. Liko apie šimtą Plutarcho veikalų. Kūriniai sudaro dvi grupes: „Dorovės traktatai“ ir „Paralelinės biografijos“.

Labiausiai Plutarchas išgarsėjo „Paralelinėmis biografijomis“. Tai dvidešimt tris poras sudarančios po dvi sujungtos graikų ir romėnų biografijos. Skiriami du gyvenimo aprašymų tipai: 1) tarsi pagal anketos klausimus parašytos biografijos, nurodančios įvairias veikėjo savybes, gyvenimo įvykius; 2) retorinio tipo biografijos, kuriose emociškai įvertinami veikėjai, peikiami arba giriami. Plutarcho biografijos nepriklauso nei vienam tipui. Jis nesilaiko chronologijos, rubrikų, stengiasi sukurti nenutrūkstamą pasakojimą, kurio mintys juda asociatyviai. Dramatiškos scenos kaitaliojasi su neutraliomis. Rašytojas su skaitytojais dalijasi abejonėmis, jis nėra nusprendęs geras ar blogas yra žmogus. Jo biografija – tai moralinis – psichologinis etiudas, kurio pradžioje vyksta pokalbis su įsivaizduojamu pašnekovu (diatribė). „Paralelinės biografijos“ – tai pasakojimai apie valstybių veikėjų gyvenimą. Nėra poetų, filosofų, muzikantų biografijų. Keturiolika graikiškų biografijų skirtos polio veikėjams, dar trys parodyti kaip klasikinių tradicijų puoselėtojai. Romėnų gyvenimai eina nuo seniausiųjų laikų iki respublikos pabaigos. Tai rodo Plutracho simpatijas klasikinei polio ideologijai. Trečias originalus Plutarcho bruožas – biografijų diados (jungimas po dvi). Dauguma diadų turi bendrą įžangą ir pabaigą. Pradžioje išdėstomi veikėjų bendrumai, pabaigoje – skirtumai. Stengiamasi gretinti panašaus likimo vyrus (pvz. : Tesėją ir Romulą sieja panašus istorinis vaidmuo). Plutarchas domėjosi pavergėjais romėnais, nes norėjo sujungti graikus ir romėnus, parodyti, kad romėnai nėra barbarai, o graikai – niekingi. „Paralelinėse biografijose“ stengiamasi parodyti, kad graikai prilygsta romėnams ir politine veikla, ir karo žygiais, teigiama, kad romėnų laimėjimai yra graikų dvasinės kultūros pamėgdžiojimas (Poplikola – Solono pamėgdžiotojas; Fabijus Maksimas panašus į Tukididą).

Taigi Plutarchas buvo klasikinio graikų polio idealo garbintojas ir didelis Graikijos patriotas. Taip pat daug dėmėsio skyrė žmogaus būdui, psichologiniams niuansams. Daugiausia kalba apie gėrį. Plutarcho žymių veikėjų gyvenimo aprašymai buvo labai mėgiami ir turėjo įtakos biografinio romano ir biografinės apysakos žanrų formavimuisi.

28. Romėnų literatūros bruožai, periodizacija. Pagrindiniai romėnų poetai ir prozininkai.

Periodizacija: archajiniai III – II a.pr.Kr kūriniai;

klasikiniai laikai prasideda Ciceronu ir baigiasi Ovidijumi (80 m.pr.Kr-

18 m.);

I – II a. – poklasiais laikotarpis.

Pirmasis žinomas lotyniškas grožinis veikalas yra ne originalus, o vertimas. Livijus Andronikas (240 m.pr.Kr) išvertė Homero „Odisėją“ tam, kad turėtų ką skaityti su vaikais. Gnėjus Nevijus (274 – 201 m.pr.Kr.) sukūrė pirmąją lotynišką tautinę poemą „Pūnų karo giesmę“. Kvintas Enijus (239 – 169 m.pr.Kr.) lotynų kalbai pritaikė hegzametrą ir sukūrė epą „Analai“. Jų veikalai neišliko.

Romėnai vis labiau žavisi graikais, todėl su tuo į kovą stoja Markas Pocijus Katonas (234 – 149 m.pr.Kr.). Jis sukūrė giesmę apie romėnų gyvenimo būdą, lotyniškai rašė pirmąją Romos istoriją, paskelbė veikalą „Apie žemdirbystę“. Šiais darbais jis siekia atsverti graikų kūrinius. Tačiau jam nepavyko sustabdyti helėnizacijos. Visa romėnų literatūra priklausoma nuo graikų: Lukrecijus mokosi iš Empedoklio, Epikūro, Vergilijaus „Eneida“ primera Homero „Odisėją“ ir „Iliadą“. Bet svarbu tai, kad romėnai sugebėjo kurti literatūrą savo kalba ir neperėmė graikų pasaulėvokos. Romėnai neturėjo pasakojimų apie dievus, nebuvo mitologijos. Epų egzistavimas yra tik numanomas, jie nėra išlikę. Romėnų poetai rašė istorinį epą: Nevijus šlovino karų su pūnais didvyrius, Enijus eiliavo žygius ir įvykius. Romėnai mitologizavo savo istoriją.

Romėnų literatūroje dažnai pasigirsta šūkis: Aš pirmas. Horacijus giriasi parodęs Lacijui jambus, pirmasis pritaikęs italų eilėms eolišką metrą. Vergilijus didžiuojasi, kad jo mūza pirmoji išdrįso žaisti sirakūziškomis Teokrito eilėmis. Propercijus pabrėžia, kad jis pirmasis įžengė į Kalimacho ir Mileto giraitę. Romėnai neabejojo, kad Vergilijus, Saliustijus, Titas Livijus turi būti įrašyti šalia garsiausių graikų autorių.

Svarbiausia visos romėnų literatūros idėja yra protėvių papročių aukštinimas, Romos didybė ir amžinumas. Skirtas didelis dėmesys individui, romėnų literatūra drąsiai žvalgosi po pasaulį.

29. Vergilijaus „Eneidos“ meniškumas. „Eneidos“ įtaka romėnų tapatybės formavimuisi.

Publijus Vergilijus Maronas (70 – 19 m.pr.Kr.) – žymiausias romėnų poetas. Garsiausios jo knygos: „Piemenų dainos“, „Valstiečių darbai“, „Eneida“.

„Eneida“ yra didžiausias Vergilijaus veikalas. Jis parašytas aukštuoju stiliumi. „Eneidoje“ kalbama apie svarbius įvykius, milžiniškas veikėjų aistras. Šis herojinis epas susideda iš 12 knygų. Vergilijus mirė nebaigęs jos rašyti. Liko neužbaigtų hegzametro eilučių, tačiau tai yra tobulas veikalas. Buvo kalbama, kad veikalas panašus į Homero epus, panaši struktūra, epizodai, tačiau antikiniai biografai su tuo nesutinka. „Eneida“ yra gili ir universali poema: joje svarbiausia Roma, aiškina valstybės atsiradimą. Poeto žvilgsnis nukreiptas į ateitį. Vergilijus taip pat mąsto apie romėnų tautos vietą tarp kitų tautų ir daro išvadą, kad romėnai atsirado pasaulyje tam, kad jame viešpatautų.. Jo idėjos nesiskiria nuo Cezario ar Horacijaus.

„Eneida“ – tautos istoriją pasakojantis ir tautos misiją apibrėžiantis tautinis romėnų epas. Vergilijui Roma yra visa Italija. „Eneidoje“ pilna įvairių vardų, kurie aiškino tam tikrų giminių kilmę. Poemoje daug psichologizmo, tai ją sieja su naujųjų laikų literatūra. „Eneida“ vadinama sielvarto ir meilės poema. Joje siautėja įvairūs jausmai, daugelis veikėjų vaizduojami afekto būsenoje, beveik nėra epinės ramybės.

Vergilijus atidus kiekvienai detalei, kiekvienam žmogaus širdies virptelėjimui, pastebimas jo ryšys su tragikais. Kai kas „Eneidą“ nagrinėja kaip vieną didelę tragediją. Dėl tikėjimo lemtimi Vergilijus siejamas su stoicizmo filosofija, taip pat pastebima orfikų, Platono įtaka. Dėl veikėjų vaizdavimo daroma išvada, kad „Eneida“ yra žmonijos poezija. Vergilijus žvelgia į žmogaus sielos gelmes, jo ryšį su kosmosu.

Vergilijus susilaukė itin didelės sėkmės, iškart po mirties tapo klasiku. Daug kitų rašytojų rėmėsi jo kūryba.

30. Mitologinė tematika Ovidijaus „Metamorfozėse“

Ovidijus (43 m. pr. Kr.- 18 m. po Kr.) rašė ne tik elegijas. Jis buvo paskutinis didis romėnų poetas, niekas jam neprilygo talentu vėliau.

„Metamorfozės“ – tai hegzametru sueiliuoti apie 250 mitų, turintys metamorfozės elementą. Metamorfozė – išėjimas iš esamo pavidalo, pavertimas ar pasivertimas. Daugiausia randame žmogaus pavirtimo gyvūnu ir augalu atvejų: Lakaonas virsta vilku, Ija – karve, Adonis tampa gėlėmis, Apulas virsta medžiais, Arachnė – voru. Poemoje vykstantys pasikeitimai nėra kokio nors atpildo pasireiškimai, nei teisingumo įsikūnijimo aktai. Tai lyg amžinas stichiškas procesas. Beviltiškoje būsenojė atsidūrę žmonės ar dievaičiai prašo dievų juos paversti kuo nors kitu, kad išvengtų skriaudėjo ar persekiotojo. Kartais jie netenka savo pavidalo dėl pragaištingos meilės. Poetas sukuria amžinai kintančio ir judančio pasaulio vaizdą.

„Metamorfozėse” yra dažnas pasakos elementas, tačiau poema nėra folklorinis epas. Poema turi filosofinę potekstę, kuri atsiskleidžia, tampa tekstu poemos pradžioje ir pabaigoje, sudarydama svarius prasminius rėmus. Ovidijus skelbia Antikoje populiarią cikliškumo idėją, kad kosmas amžinai gimsta, suklesti, miršta, amžinai juda ratu. Idealusis pasaulis nuolat emancipuoja į daiktų pasaulį ir vėl grįžta į idealią pradžia.

Pasirinktus mitus poetas originaliai interpretuoja, išryškindamas metamorfozę ir ten, kur mitas jos neapibrėžia, nes pasikeičia ir pavirsta kuo nors ne mito herojus, o epizodiniai personažai.. Svarbiausi Ovidijaus poemos šaltiniai – helėnizmo laikų mitų katalogai nėra išlikę. Kad metamorfozių rinkinys nebūtų beprasmis kratinys, surinktus mitus reikėjo Ovidijui kažkaip sujungti. Poetas suvokė, kad filosofinė idėja bus per silpna jungtis, kad reikia ir formalių kompozicijos jungčių, ir pasitelkė chronologijos principą. I ir II knygos skirtos labia seniems laikams: visatos susidarymui, pirmiesiems žmonėms, tvanui. III ir IV knygos – mitinis Tėbų laikotarpis. Čia idėti ir ne Tėbų ciklo mitai apie Narcizą, Piramą ir Tisbę, Persėjo žygius. VI – VII knygos – argonautų laikai. VIII – IX knygos apima Herkulio mitus. XII ir XIII knygose papasakotas Trojos karo ciklas, o veikalo pabaigoje ( XIV – XV) – Romos mitai.

Taigi metamorfozė yra įvairiapusis šios poemos elementas. Ji – ne tik kūrinio tema, bet ir pasakojimo rūšies pasikeitimas, poemos struktūros pagrindas. Skaitytojus žavi netikėti minties ir formos vingiai.

31. Horacijaus filosofinė lyrika

Kvitas Horacijus Flakas ( 64 – 8 m. pr. Kr.) nei gyvas būdamas, nei po mirties negalėjo tikėtis pirmojo Romos poeto laurų. Tuo metu kūrė Vergilijus, kuriam ir atiteko pirmoji vieta.

Sėkmingai nugalėjęs visas metrikos kliūtis, panaudojęs veik dvidešimt ritminių variantų, Horacijus kūrė grakščius eilėraščius, kuriuos skaitant nematyti nei poeto vargo, nei ypatingų pastangų. Iš tikro daugelis jo poezijos minčių nenaujos, romėnams girdėtos iš graikų filosofijos ar literatūros veikalų. Romėnai Horacijų vertino ne tik už tai, kad amžinąsias tiesas jis išsakė darniomis, skambiomis strofomis, bet ir už tai, kad tas tiesas jis padarė romėnų literatūros savastimi.

Teiginys, kad viskas dievų valioje, kad žmogus nežino, kiek jis givens, ir kaip dovana turi džiaugtis kiekviena diena atėjo iš graikų filosofijos. Horacijus yra vadinamas romėniškiausiu romėnų poetu. Odėse randame nemaža Graikijos vietovardžių paminėjimų, rodančių, kad poeto žvilgsnis nukrypsta į tolimus kraštus. Labai giliai Horacijus perėmė graikų saiko reikalavimus. Šią mintį jis išsakė vaizdinga aukso vidurio formule ir įkūnijo savo kūryboje. Poetas dėstydamas iš stoikų ar epikūrininkų paimtas mintis,nenueina nei su vienais, nei su kitais, bet lieka orus ir nepriklausomas. Jis šlovina kuklumą, smerkia turto vaikymąsi, prabangos siekį, išlepimą, pasileidimą. Net mirties temoje Horacijus sugeba surasti aukso vidurį. Poetą gąsdina artėjanti gyvenimo pabaiga, bet ir čia jis atranda išeitį – kūrybos nemirtingumą. Romą jis laiko pirmuoju pasaulio miestu.

Visi tyrinėtojai vienbalsiai sutaria, jog Horacijus dažnai žvalgosi į senąją graikų lyriką, bet dėl atskirų poetų įtakos yra ginčijamasi. Vieni teigia, kad jis sekė Pindaru, komentatoriai nurodo sąsajas su Alkmanu, Alkaju, Sapfo ir kitais.

Horacijaus poezijos kompozicijos elementas yra ne strofa, o frazė, todėl jo poemos kupinos vidinės įtampos ir reikalauja maksimalaus skaitytojo dėmesio. Poeto odžių nesugebėjo pamėgdžioti niekas.

Nepaisant neaiškios kompozicijos, Horacijaus “Poezijos menas” kartu su Aristotelio “Poetika” tapo literatūros istorijos kanonu.

32. Cicerono retorikos bruožai

Markas Tulijus Ciceronas ( 106 – 43 m. pr. Kr.) yra žymiausias pirmojo amžiaus pirmosios pusės romėnų ir garsiausias visų laikų oratorius. Sąvoka “oratorius” Romoje reiškė prašantį leisti viešai kalbėti žmogų: teismo gynėją ar kaltintoją, į svetimą kraštą atvykusį kitos valstybės pasiuntinį, politiką, sygebantį įtikinamai ir svariai kalbėti senate art autos susirinkime, karvedį, mokantį uždegti karius mūšio aistra, pakelti jų dvasią ištikus sunkumams. Ciceronui teko kalbėti visose minėtose vietose, nes jis norėjo ir stengėsi būti tipiškas romėnas: teisininkas, politicos veikėjas, karvedys.

Cicerono talento įvairiapusiškumą atskleidžia jo kalbos, kurių išliko 58, t. y. maždaug pusė. Jos reikšmingos ir tuo, kad tai vieninteliai romėnų retorikos pavyzdžiai. Jo kalbos buvo parengtos pagal šias taisykles: 1) medžiagos (faktų, argumentų, pavyzdžių radimas ir kaupimas);
2) planavimas, faktų, argumentų, pavydžių išdėstymas;
3) žodinė raiška: leksikos parinkimas, dėmesys vaizdingumui ir ritmikai;
4) teksto įsiminimas;
5) kalbos sakymas, „vaidinimas“ klausytojams;

Kai aplinkybės nesukliudydavo, Ciceronas įdėmiai ruošdavosi savo kalboms, bet kai kurios neapgalvotos jo kalbos puikesnės už apgalvotąsias. Ciceronas atsisakė kalbos įmantrumo bei manieringumo, nesakė deklamacinio pobūdžio kalbų. Oratorius rinkdavosi įvairius kalbų tipus. Kiekviena Cicerono kalba turėjo konkretų tikslą, buvo susijusi su tam tikrais asmenimis, aplinkybėmis, kalbėtojas joje rodė teisininko ar politiko gudrybes. Tačiau kartu ji buvo ir didžiulė talento jėga, ir meno kūrinys. Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną Cicerono kūrinių elementą, iš kurio mokėsi Europos proza – į dialoginę jo kalbą. Kalbose jis sukuria ypač įspūdingų įvairių tipų dialogų. Vieną būtų galima pavadinti netiesioginiu (vienas kalba, kitas tyli), kitą – tiesioginiu (vyksta gyvas dialogas). Daug kur ištrykšta sąmojo srautas: nuo lengvos pašaipos iki pikto juoko.

Ciceronas dar ir rašė iškalbos teorijos veikalus. Svarbiausi yra traktatai: „Apie oratorių“, „Brutas“ ir „Oratorius“. Juose atsispindi Cicerono patirtis.

Ciceronas padarė nepaprastai didelę įtaką vėlesnei Europos ir romėnų kultūrai.

33. Livijaus ir Tacito istorinė proza

Livijaus istorija susijusi su Augusto principato problemomis. Jis didžiuojasi Romos istorijos didybe ir neabejoja, kad jos misija yra kitų tautų valdymas. Tačiau Livijus mato ir romėnų visuomenės ydas. Taigi jis turi du tikslus: patriotinį ir etinį. Rodydamas herojišką Romos praeitį, rašytojas ne tik kelia tautinius jausmus, bet ir skatina visuomenę sekti senolių pavyzdžiais. Livijus idealizuoja senovę. Jis skelbia stoicizmo idėjas, pabrėžia likimo svarbą atskiro žmogaus ir visuomenės raidai, bet jo istorijoje tai ne likimas apskritai, o šiaip sau protingas dieviškos prigimties tikslas. Livijaus romėnas – tai griežtas, narsus karys, pamaldus išdidus, blaiviai protaujantis, kuklaus gyvenimo būdo, drausmingas pilietis. Orumas, atlaidumas, įžvalgumas – būtini senovės romėno bruožai.

Autorius pasakoja Romos vidaus ir užsienio politicos įvykius pamečiui. Taip jis seka labia sena Romos metraščių tradicija. Livijus rėmėsi ankstesnių istorikų darbais. Ypač pabrėžiama Polibijo įtaka. Sausus jų išdėstytus faktus paversdamas vaizdingu pasakojimu, Livijus analistų tradiciją sujungia su Cicerono gražbylyste.

Temų įvairovė sąlygoja pasakojimo įvairovę, vienas įvykis keičia kitą. Livijus daug dėmėsio skiria žmogaus jausmams ir emocijoms. Livijaus istorijoje randame daugybę tiesioginių ir netiesioginių kalbų bei monologų, jis perėmė poetinės kalbos principus.

Livijaus istorija imponavo ainiams ir apimtimi, ir meniškumu.

Liko 5 Tacito veikalai: “Apie oratorius”, “Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą ir būdą”, “Apie germanų kilmę ir išsidėstymą” (svarstoma germanų kilmė), didysis veikalas “Istorija”. Jis pradėjo nuo 69 m. po Kr., nuo Nerono mirties kilusių pilietinių karų ir baigė 96 m. po. Kr. (paskutiniojo Flavijų dinastijos imperatoriaus žuvimas). Kitas didelis kūrinys – “Analai” (Romos istorija 14 – 96 m. po Kr.). „Analai“ nėra paprastas metraštis ar kronika, tai yra literatūros kūrinys, priklausantis tam tikram antikinės prozos žanrui.

Tacitas rašė apie kiekvienų metų įvykius. Autorius grupuoja ir klasifikuoja įvykius, aiškina juos. Veikale vyrauja viena idėja. Jis taip pat siekė objektyvumo (nekontaktuoja su skaitytoju, stengiasi pateikti kelis požiūrius). Tacito kalbėjimo būdas didingas ir kietas, bet jis nevirsta įmantrumu. Autorius mėgsta archaizmus, poetizmus, neįprastas, paties pasidarytas konstrukcijas ir gramatines formas, vartoja sudėtingesnius nei įprasta sakinius.

Leave a Comment