Europos literatūra
2003-04-07TrumpaiLiteratūra būna dviejų pavidalų: eiliuota ir proza. Prozos yra trys rūšys: lyrika, drama ir pasakojamojo pobūdžio literatūra, arba epas.Iš pradžių visų trijų rūšių literatūroje vyravo eilės. Išradus spaudą, eilės pasitraukė iš pasakojamosios literatūros ir išliko tik dramoje ir lyrikoje.Iki naujųjų amžių (priešromantinėje literatūroje, ji vyravo iki 1770 m.), literatūros kūrinio rūšis, siužetas ir stiliaus iškilumas atitiko herojaus visuomenėje padėtį.Tipiškų siužetų yra mažiau, nei galėtų atrodyti matant literatūros kūrinių antplūdį. Bet daugelis iš jų tėra pagrindinių modelių variacijos.Viduramžiais vyrauja baladė; renesanse išsiveržia tragedija ir herojinis stilius; autoriai seka antikiniais pavyzdžiais; nuo XVIII a. įsivyrauja romanas; XX a. išpopuliarėja satyra.Pirmoji lietuviška knyga yra M. Mažvydo katekizmas. yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba yra pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Grožinės literatūros pradininkas Lietuvoje yra Kristijonas Donelaitis ir svarbiausias jo kūrinys „Metai“ yra pirmasis lietuviškos grožinės literatūros kūrinys.Knygose pateikiama senesnė informacija, jose daugiausia sutelkta grožinė literatūra, tuo tarpu internete randame konkrečią informaciją, kurioje nerandame jausmų, tik konkrečius faktus. Ir skaitydami knygą ir naudodamiesi internetu galime pasirinkti kaip ir kokią informaciją norime gauti, tuo tarpu televizoriuje viskas kiek kitaip, jis perteikia informaciją taip, kaip nori laidų/filmų kūrėjai ir tokią informaciją, kokią jie nori pateikti, žmogus praranda apsisprendimo laisvę. Knyga ir kompiuteris yra televizijos, bet ne vienas kito priešai.
Literatūros reiškimo būdaiLiteratūra būna dviejų pavidalų: eiliuota ir proza. Prozos yra trys rūšys: lyrika, drama ir pasakojamojo pobūdžio literatūra, arba epas.
Iš pradžių visų trijų rūšių literatūroje vyravo eilės: „Iliada“ yra visai toks pat eiliuotas pasakojimas kaip „Nibelungų giesmė“. Tais laikais, kai istorijos būdavo ne į knygą surašomos, o žodžiu perduodamos iš vienos kartos į kitą, eilės padėdavo įsiminti tekstą. Net ir baladės, kurių dar ne taip seniai būdavo mokomasi atmintinai, yra ne kas kita, kaip nedidelės eiliuotos istorijos.Išradus spaudą, eilės pasitraukė iš pasakojamosios literatūros ir išliko tik dramoje ir lyrikoje. Istorijos nuo tada buvo rašomos proza. Pagaliau XX amžiuje ir dramos tapo nebeeiliuotos.Iki naujųjų amžių (priešromantinėje literatūroje, ji vyravo iki 1770 m.), literatūros kūrinio rūšis, siužetas ir stiliaus iškilumas atitiko herojaus visuomenėje padėtį:1. Dievai ir didvyriai gyveno antgamtiniame stebuklų pasaulyje. Jų žygiams apdainuoti derėjo baladės. Siužeto konstrukcija būdavo pagrįsta nuotykiais (Heraklio, Odisėjo, Kristaus, klajojančių riterių). Stilius buvo iškilus.2. Karaliai bei didikai, kad ir būdami nepaprasti žmonės, turėjo paklusti visuomenės ir gamtos dėsniams. Būdinga intriga užsimezga tuomet, kai jie tai pamiršta ir puola į puikybės nuodėmę; už tai jų laukia bausmė. Charakteringa tokio pasakojimo rūšis – tragedija.3. Realistinis stilius tiko miestiečiams ir liaudžiai vaizduoti. Jis yra proziškas tad ir tokie kūriniai buvo rašomi proza. Jų žanrai iš pradžių buvo komiški: farsas, komedija. Vėliau, XVIII amžiuje, o ypač po romantizmo epochos, būtent tas tarpinis stilius įsivyravo nearistokratinėje literatūroje ir paženklino svarbiausią ne tik jos, bet visos moderniosios literatūros žanrą – realistinį romaną.4. Sukčius, piktadarius, ištvirkėlius, niekingus ir pasibjaurėtinus žmones, šiurpias ir juokingas situacijas vaizdavo satyra. Satyra, kaip ir baladė, yra nerealistinis žanras; ji akcentavo tai, kas nenormalu, žema, vulgaru ir šlykštu. Šiame šimtmetyje ji tapo vyraujančia moderniosios literatūros stiliaus tendencija, išryškinančia politinį terorą, beprotybę, susvetimėjimą, izoliaciją ir kankinamo kūno skausmus. Štai dėl ko modernioji literatūra tokia slogi.SiužetaiTipiškų siužetų yra mažiau, nei galėtų atrodyti matant literatūros kūrinių antplūdį. Bet daugelis iš jų tėra pagrindinių modelių variacijos. Ketverto anksčiau minėtų modelių aprašymas:1. Baladė – pagrindinis principas yra galybė nuotykių ir pageidautina kuo fantastiškesnių. Dažniausiai tokie nuotykiai yra sudėtinė kokios nors kelionės dalis, kurios tikslas, dažniausiai, atrasti lobį, atskleisti paslaptį arba pasiekti kokį nors objektą. Utopija irgi iš esmės yra romantiška baladė (visos utopijos, bemaž iki pat mūsų laikų slypėjo ne ateityje, bet tolimuose kraštuose). Baladės nuotaika saulėta ir pasakiška.2. Tragedija – jos sukomponuotas veiksmas privalo tenkinti griežtesnius reikalavimus; ji grindžiama prieštaravimais, siužeto posūkiais ir paradoksais. Iš pradžių herojus būna laimingas, patiklus ir neatsargus. Virš jo galvos kaupiasi įspėjamieji ženklai. Pagaliau iškyla konfliktas; herojus, norėdamas išvengti pavojų, griebiasi veiksmų, kuriuos sužlugdo tragiškas ironijos dėsnis: kuo aktyviau herojus stengiasi atitolinti katastrofą, tuo labiau ji artėja; galiausia herojus supranta pats sau išsikasęs duobę.Tragedija pabrėžia mintį, kad laikas yra nepermaldaujamas, mirtis neišvengiama, o nuo visuomenės ir gamtos dėsnių neišsisuksi. Save išaukštinęs herojus, per išdidumą lieka už visuomenės ribų.3. Klasikinė komedija – tai išvirkščia tragedija. Tragedijos tema –mirtis, o komedijos – meilė. Per ją komedijos herojus pradeda savo žygius ten, kur tragedijos herojus baigia, o būtent – izoliacijoje. Mat visuomenė, šiuo atveju – mylimosios tėvas, jam neleidžia jos vesti. Tačiau pamažu jaunasis herojus žavumu, patrauklumu ir jaunatvišku optimizmu, reprezentuojančiu patį gyvenimą, užkariauja vis daugiau sąjungininkų, kol apie jį susiburia ištisa oponuojanti bendruomenė. Ji klasta ir intrigomis – komedinės terapijos priemonėmis – atveda į protą senąjį tėvą (baladėje jo analogas buvo slibinas) ir priverčia jį atiduoti dukterį jaunajam nugalėtojui. Komedija baigiasi vestuvių puota, per kurią susiskaldžiusi visuomenė džiaugsmingai susitaiko, įtraukdama į linksmybes ir senąjį užsispyrėlį.Komedija gali ir tiesiogiai paneigti tragediją, pademonstruodama priešingą požiūrį į įstatymą: tada jau visuomenė elgiasi neteisėtai, o herojus pats vienas gina įstatymą, kol atverčia ir visus kitus.4. Satyra – yra baladės priešprieša ta prasme, kad jos tema – kelionė ne į platųjį pasaulį, bet į nelaisvę. Dėl to veiksmas neretai vyksta tokiose vietose, iš kurių paprasčiausiai panorėjęs neišeisi: kalėjime, ligoninėje (ypač psichiatrinėje), koncentracijos darbų stovykloje, laive, ar bet kurioje kitoje vietoje tinkamoje imituoti pragarą. Tad ir satyros veikėjai – sadistai velniai ir nekaltos jų aukos, geriausiai – groteskiški tironai ir dori vaikeliai. Kontrastingai, vien juodai ir baltai vaizduodama sadizmą ir nekaltybę, satyra lengvai pereina į melodramą ir siaubo literatūra.Literatūros istorija ir literatūrinis kanonasBūtų dar galima detalizuoti šį pradinį literatūros žemėlapį, tačiau ir jo pakanka nužymėti sritims, kurias užėmė šiuolaikinė literatūra.Viduramžiais vyrauja baladė.Renesanse išsiveržia tragedija ir herojinis stilius; autoriai seka antikiniais pavyzdžiais.Nuo XVIII amžiaus nekilmingoji literatūra ir vyraujanti jos rūšis – romanas – orientuojasi jau į tarpinį realistinės prozos stilių; galutinai jis įsigali realistiniame XIX amžiaus romane.Iškilus XX amžiaus avangardui, literatūra vėl tampa „nerealistinė“, atsisako pagrindinių „natūralios raiškos“ kategorijų – charakterių, veiksmo, priežastingumo, logikos ir kalbos, kaip minčių reiškimo priemonės – ir estetinių literatūros formų trypimu išreiškia visuomenės moralinės integracijos krizę. Įsigali satyros formos, kuriomis vaizduojama tai, kas groteskiška, iškreipta, perdėta, sukrėtimai, puvimas ir bjaurastis. Būtent dėl to skaityti šiuolaikinę literatūra yra sunku: ji vargina, o kartais ir slegia.Pirmoji lietuviška knyga ir pirmoji grožinės literatūros knygaPirmoji lietuviška knyga yra M. Mažvydo katekizmas. yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba yra pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Grožinės literatūros pradininkas Lietuvoje yra Kristijonas Donelaitis ir svarbiausias jo kūrinys „Metai“ yra pirmasis lietuviškos grožinės literatūros kūrinys.Knyga ar kompiuterisInformacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti (V. Dagienė „Informatikos pradmenys“ I dalis). Pastaruoju metu jos kiekiai smarkiai išaugo, tad nebeužtenka įprastų priemonių jai išsaugoti. Anksčiau ir dabar naudojamos knygos jau prarado dominuojantį vaidmenį duomenų kaupimo technologijose. Jos tapo nebe vienintelis informacijos šaltinis, o laisvalaikio praleidimo būdas. Taip įvyko dėl dviejų priežasčių – knygos turi blogą ypatybę, senti ir informacija jose pateikta nesuklasifikuotai, sunku atsirinkti būtent tai, ko reikia. Nieko panašaus nesutiksite kompiuteryje. Tai yra universalus prietaisas, kaupiantis žinias, atliekantis skaičiavimus ir t.t. visos jo galimybės toli gražu neatskleistos. Šio įrenginio pagalba mums atsiveria didžiulis, iš viso pasaulio surinktų, pastoviai atnaujinamų, duomenų šaltinis. Tačiau čia nerasit romanų, detektyvų ar kitokios literatūros (nebent specialiuose archyvuose, kuriuose yra saugomi literatūros lobynai), čia taipogi nėra bereikalingų sakinių, frazių ar netgi žodžių-viskas yra suspausta iki minimumo. Taip daroma tam, kad asmenys norintys surasti tai, kas juos domina, tai galėtų atlikti kuo greičiau. Internetas yra skubančių žmonių pasaulis, kuriame nėra vertinami jausmai ar emocijos, tai pasaulis, kuriame informacija stovi pirmoje vietoje. Kai buvo išrasta televizija skeptikai pranašavo galą knygoms, bet taip neįvyko, dabar, kai potencialus priešininkas yra kompiuteris išsigąsti tikrai nėra ko. Žmonės, ėję į bibliotekas, ir toliau tai darys, tie, kuriems skaitymas būdavo nemaloni būtinybė, ir ateity sėkmingai dirbs savo darbą. Tačiau vaikai, kurie tik pradės skaityti, yra tikrai dideliame pavojuje, nes televizija jiems perša jau „sukramtytą“ produktą. Taip jie atpratinami nuo galvojimo, ir perskaitytas literatūros kūrinys jiems gali pasirodyti nesuprantamas niekalas. Laidų reitingai ir nuo jų dydžio priklausantys pinigai – svarbus dalykas, bet jeigu ir toliau bus rodomos apgailėtinos publicistinės laidos, pigios Lotynų Amerikos muilo operos ir morališkai pasenę amerikiečių filmai.
Kažkodėl įprasta televizorių lyginti su kompiuteriu, gal todėl, kad jų išvaizda labai panaši. Bet jų veikimas ir įtaka žmogui labai skirtingi. Televizoriuje žmonės žiūri tai, kas yra rodoma, ir priima tai, taip, kaip to nori patys autoriai. Tuo tarpu kompiuteryje pats pasirenki tai, ką nori matyti, ir kaip tau tai turi būti pateikta. Tame ir yra jo pranašumas – jis neperša kažkieno nuomonės, jis palieka šią užduotį jums. Argi knyga nedaro to paties? Manau, kad tik tada, kai žmonės susipras, jog šie du gigantai siekia to paties, bus nuverstas didžiausias visų laikų didžiausias diktatorius – televizija. Mano nuomone, knyga ir kompiuteris, tai tarsi dvi to paties medalio pusės, viena nauja, kita sena, tačiau abi reikalingos, kadangi be kurios nors vienos iš jų medalio nebūtų. Tačiau reikia pripažinti, kad viskas, kas sena, su laiku užsimiršta ir išnyksta, o viskas, kas nauja, anksčiau ar vėliau pasensta. Išlieka tik žmogus ir tai, ką sukūrė gamta. Vieni žmonijos išradimai neša naudą, kiti ašaras, tačiau koks bebūtų tvarinys, jis neturi žudyti mūsų mąstysenos. Nesvarbu, ar skaityti, ar dirbti su kompiuteriu, svarbu, kad žmogus išliktų savimi su niekieno nediktuojamomis mintimis ir neužgožta asmenybe.Naudota literatūra:© Dietrich Schwanitz „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, TytoAlba 2001;© V. Dagienė „Informatikos pradmenys“ I dalis, TEV 1998;© Matematikos ir Informatikos Instituto puslapyje (daugenis.mch.mii.lt) pateikti duomenys, apie pirmąją lietuvišką knygą ir jos minėjimą.