Lietuvių liaudies dainos

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Lietuvių liaudies dainos – žmogaus palydovas per visą jo gyvenimą: lopšines vaikai išgirsta dar liūliuojami lopšyje, vėliau patys supdamiesi lauke pakabintose sūpuoklėse, dainuoja sūpuoklines dainas. Žmogus dainavo dirbdamas ir ilsėdamasis, vakarodamas ar jausmams užplūdus. Visa tai lėmė ir didžiulę dainų įvairovę, ir jų gausumą. Daina jungia savyje poeziją ir muziką. Jos ir paprastos, ir kartu sudėtingos.

Dainos – pagrindinė ir labiausiai prieinama liaudies priemonė.Galbūt todėl daainose labiausiai atsispindi ne tik žmonių gyvenimas, jų vargai ir rūpesčiai, džiaugsmai ir viltys, bet ir visos tautos bruožai.

Lietuvių liaudies dainos – labai lyriškos, jose pilna epitetų, palyginimų.”Rasele pasikloja, miglele užsikloja”.

Dainose mes papuolam į jausmų pasaulį ;čia ir skaidrus džiaugsmas, ir tylus susimąstymas, ir gėda. Dainose išryškėja didžiausias lietuvių žmogaus gyvenimo vertybės ; sunkus kasdieninis darbas,žmogaus dorumas, gerumas, mokėjimas paguosti, užjausti.Sunki moters laimė, našlaičio nedalia liaudies dainose apdainuojama su grauduliu, giliu susimąstymu, tylia kančia, bet be tamsios nevilties.Net džiaugsmas lietuvių liaudies dainose – ramus, saantūrus, švelnus.

Liaudies dainos –darbo poetika. Jose gamta išaukštinama kaip didžiausia vertybė: juodoji žemelė yra geroji globėja, saulelė – motinėlė. Aukšti kalnai – didi vargai, tamsūs debesys – rūpestėliai, šiaurus vėjas – nelaimė, likimo permaina. Dainose mes nerasime jos peizažų, aprašymų, nes ji gyvena ir ja

aučia kartu su žmogumi.

Dainų pasaulis kuriamas iš realybės įspūdžių.Lietuvių liaudies dainos dainuojamos ir namų, ir šeimos tvirtybės temomis.Tiesa, kai kurios dainos kupinos sielvarto, netekties gėlos, skriaudos, bet vis dėl to jos yra santūrios, švelnios.Dainose atsispindi ne tik žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, bet ir visuomenės gyvenimas ( karinės, istorinės. dainos).Vienose dar gyvi konkrečių istorinių įvykių atbalsiai, o kitose istorinis konkretumas jau išblėsęs.Pabaigus darbą, per kasmetines ir asmenines bei šeimos šventes buvo linksminamasi šokama ir, žinoma dainuojama.

Trumpai apibendrinus lietuvių liaudies dainų lobyną, galime pastebėti, kad dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, neperkrautas detalėmis, lyrinis herojus taurus, gilių jausmų.Taigi lietuvių liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Lietuva maža, o lietuvių kalba tuuri tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto žmonėmis.

Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, ryškiai atsispindi ir dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių bei Mažosios Lietuvos(Prūsų) dainas.

DZŪKŲ DAINOS

Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne
veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir

r dzūkų žmonės, liūdnos, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų.Ypač gražios melodingos rugiapjūtės, advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinės, bei kupolinės dainos.

SUVALKIEČIŲ DAINOS

Suvalkija – lygumų kraštas.Lygumų žmonės mėgsta dainuoti garsiau, plačiau.Yra prasmės: neužstoja kalvos ar miškai, daina gali skristi toli toli.Dabar Suvalkijoje nebegalime išgirsti kalendorinių, žiemos, pavasario ciklo, darbo dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvarovės ir tokios gausybės.

Ankstyvą senųjų žanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje ji aiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kad daug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji primityvūs darbo įrankiai.

AUKŠTAIČIŲ DAINOS

Aukštaitija išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: XX amžiaus pradžios gausiai skambėjosiomis tūkstanių senumo sutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėms dainomis.

Aukštaičių dvibalsės ir tribalsės dainos labai gražiai skamba gamtoje. Kai vakarais kur nors prie ežero aukštaičiai užtraukia, – rodos, visa gamta suskamba, balsai aidi toli už ežero per laukus, net už miško.Taigi aukštaičių dainos taip pat melodingos, bei švelniai skambančios.

ŽEMAIČIŲ DAINOS

Žemaitijoje, kaip ir Aukštatijoje, vyrauja daugiabalsė muzika.Žemaičių dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais, išvingiavimais, atsikvpimais žodžio viduryje, staigiais užšaukimais ir t.t.

br />
Žemaičių dainos atliekamos garsiai, tačiau dauguma jų yra būdingas lyrizmas, kartais net skaidrus, graudulingas ilgesys.

Nuo žemaičių dainų nevejamas nė vienas.

MAŽOSIOS LIETUVOS( PRŪSŲ )DAINOS

Greta dzūkų, aukštaičių, žemaičių dainų ryškiai išsiskiria dar ir Mažosios Lietuvos – Prūsų lietuvių – dainos.Nors buvusiose Prūsų lietuvių žemėse lietuviškas žodis ir lietuviška daina jau mažai beskamba tačiau prieš kelis amžius čia jos skambėjo ne mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje.

Prūsų lietuvių kraštuose dažniausiai skambėdavo sudėtingesnės, minorinės dainos, kurioms būdinga marių tematika.

Dainomis apipindavo visą žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties.Pagal turinį folkloro specialistai lietuvių liaudies dainas skirsto į žanrus.Tai lopšinės, šeimos, vestuvinių apeigų, istorinės, karinės,kalendorinės, darbo, šokio ir žaidimų .dainos.

DARBO DAINOS

Darbo dainomis vadiname lietuvių liaudies dainas, glaudžiai susijusias su darbu ir jo procesais.Tai pačios seniausios lietuvių liaudies dainos.

Siekdami palengvinti darbą, padidinti jo našumą, žmonės ėmė ritmiškai kartoti ir mėgdžioti darbo įrankių sukekliamus garsus, buvo įpinami prasmngi žodžiai, sakiniai.O kai visuomeninis gyvenimas ir darbas pasidarė sudėtingesnis, darbo daina, dar labiau ištobulėjo.

Didelėje laukų darbų dainų grupėje išsiskiria arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, linarovio ir gyvulių ganymo dainos.Iš namų darbų plačiausiai žinomos audimo, verpimo, malimo ir skalbimo dainos.

Žodžiu, kiek yra svarbesnių laukų ir namų darbų, beveik tiek pat turime ir darbo dainų rūšių.

VESTUVINĖS DAINOS

Vestuvinėmis dainomis vadiname tas dainas,kurios susijusios su vestuvių apeigomis ir dainuojamos tam tikru jų

ų laikotarpiu.

Iš gausaus vestuvinių dainų repertuaro pirmiausia tenka pažymėti piršlybų dainas.Piršlybų laikotarpio dainų svarbiausioji tema jaunų žmonių savajonės, jų tarpusavio santykiai, meilė. Itin daug dainų dainuojama vestuvių iškilmių metu, nuotakai išeinant iš tėvų namų ir ją priimant į vyro namus. Šitos dainos yra glaudžiai susijusios su apeigomis.

Lietuvių liaudies vestuvinės dainos vestuvinėje dramoje turi labai svarbų vaidmenį jos taip pat vaizdingai kalba apie liaudies gyvenimo tikrovę praeityje. Jos daug plačiau, negu darbo dainos, atspindi moters padėtį šeimoje.

ISTORINĖS – KARINĖS DAINOS

Lietuvių liaudies dainuojamojoje tautosakoje yra dainų, kuriose galima pastebėti įvairių istorinių įvykių atspindžių.Šios dainos taip pat yra labai senos kilmės.Vienose jų, dar kartais minimas vienas kitas istorinis įvykis ar veikėjas, o kitose dainuojama apie karus.

Istorinių dainų lietuvių liaudies dainuojamojoje tautosakoje yra nedaug.Seniausiose šio žanro dainose užsimenama apie kovas su kryžiuočiais.Su istorinėmis dainomis glaudžiai siejasi karinės dainos. Šiose dainose konkretūs karo įvykiai paprastai nevaizduojami, o kalbama apie juos apskritai.

Gana plačiai pasakojama ir apie kautynes, mūšius – kaip bitelės dūzgiančias kulkas, jų padarinius – kraujo upes ir t.t.

Liaudies nuomone, karas negali nieko kito atnešti, kaip kančias,ašaras, kraują ir mirtį.

ŠOKIŲ IR ŽAIDIMŲ DAINOS

Kai kurios lietuvių liaudies dainos yra dainuojamos šokant ir žaidžiant. Tai šokių ir žaidimų dainos, atsiradusios anksčiau, negu instrumentinė muzika.

Nuo kitų liaudies dainų šokių ir žaidimų dainos skiriasi tuo kad čia prie taksto, melodijos prisideda veiksmas – šokių judesiai, vaidyba. Be to, šių dainų siužetai dažniausiai trumpi, neišplėtoti, jos sudarytos iš vieno ar kelių posmų, kurie šokant, žaidžiant daug kartų kartojami.

Šokių ir žaidimų dainų pavyzdžiai gali būti ,,Audejėlė”, ,,Ievaro tiltas”, ,,Linelis”, ,,Žilvitis” ir kt.

Lietuvių liaudies dainos buvo dainuojamos senovėje.Kai kurios lietuvių liaudies dainos dainuojamos ir dabar, bet dažniausiai senesnio amžiaus žmonių. Labai graudu, kad gyvename ten kur jaunimas net neprisimena liaudiškų dainų. Malonu, kad dar yra tokių žmonių, kurie vis dar stengiasi atgaivinti ,,tas” daugelio užmirtas dainas, rengdami visokiausius ratelius, būrelius, kurie vienaip ar kitaip susiję su lietuvių liaudimi.

Leave a Comment