Lietuviu liaudies dainos

Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija

Lina Girskaitė

Ia klasės mokinė

Lietuvių liaudies dainos

Darbo vadovas

mokyt.R. Žemaitienė

Zarasai 2004

Turinys

I Įvadas

II Lietuvių liaudies dainų rinkimas

III Lietuvių liaudies dainų įvairovė ir jų skirstymas

IV Lietuvių liaudies dainų grožis ir savitumas

V Etnografinės sritys

VI Išvados

Lietuvių liaudies dainos

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame
mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios
žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių
dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos ir raudos,
pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai,
mįslės ir minklės ir kita.

Daina – dvasinės kultūros atrama, taaurių jausmų, idealų reiškėja.
Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmieji
spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos:
„Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo
močiutei“.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę
tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos
rinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų
rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825
metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyje
lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos
ir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Sttanevičius
išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo
surinktų dainų pateikė 30 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikė
neatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijų
rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainų
tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainų
rinktinę –

410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė
vokiečių kalbininkas F. Neselmanas.

Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų
leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J.
Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t.,
1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kiti
parengė melodijas (1900).

Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t.,
1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas.

XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių
sluoksnių, profesijų žmonių.

Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto
tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.
Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“
(1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z.
Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis
remiasi anktesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga,
kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuvių
tautosakos rankraštine. Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį suurinko
įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai
ne vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų dėka šiandien ir įmanoma
tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą.

Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių
dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės
ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai,
kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiai
nykstančią lietuvių liaudies dainas.

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant,
liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke
pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius,
buvo dainuojamos pa
aruginės dainos, o per vaišes – vaišių, šokant – šokių
dainos ir t.t.

Tiesa, ne visos dainos atitinkamoms progoms skirtos. Dainuojama ir
šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti,
moterims bebruzdant po namus.

Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški
tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas,
atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos.
Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į
trys grupes: 1.Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2.Asmens ir šeimos
gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jų
sąsają su metų laikais. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimo
žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui
pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo
beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos
dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą
su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo
arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linaraučio,
o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi
ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą
laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių
nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo
nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos.
Tik malimo dainos da
ainuojamos per ištisus metus.

Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai.
Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t.y. dainomis, apipintomis
priedainiais valio valio ir pan. Valiavimais išsiverždavo iš jaunų krūtinių
vyrų darbo ūpas, išgyvenimai žalių laukų platybėje. Valiavimai – tarsi
himnas žmogaus darbui ir gamtai. Valiavimų skaidrus polėkis susipina su
humoristinėmis gaidomis.

Per šienapjūtę skambėdavo dainos ir be minėto priedainio. Vienose iš
jų liečiama karo tema, nugailimas kariu ar rekrūtu tapęs šienpjovys („Oi
daugel daugel mūsų brolelių“, „Augin tėvas du sūnelius“), kitose girdėti
bajorų nuskriaustos seselės skundas, našlaitės išgyvenimai. Apskritai dažni
dramatiški, tragiški motyvai, galimas dalykas, yra senų šienavimo apeigų
tolimi atgarsiai. Bet pačios dainos – tai ne mintinis augmenijos mirties
apdainavimas, jos – žemiškos, tai įvairių žmogaus išgyvenimų įkūnijimas.

Šienapjūtės dainos yra paplitę šiaurinėje Lietuvos dalyje, tuo tarpu
rugiapjūtės dainos – pietinėje ir pietrytinėje dalyje, t.y tarp rytinių ir
pietinių dzūkų. Rugiapjūtės dainas dainuodavo ne šiaip sau buitiškai, o
garsiai garsiai. Balsas, rodos, pakildavo iki pat padangės, nusklisdavo
per visus rėžius iki miško, vėl sugrįždavo aidų aidais. O pačios melodijos
dažnai ne tiek iškilmingos, kiek didžios sopės, nuovargio ir kančios
kupinos. Bet rugiapjūtės dainų tematika, pasakytume, moteriška.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausiąją lietuvių dainų
dalį. Šias dainas skirstome pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo
tarpsniais. Išskiriamos vaikų, jaunimo, meilės, piršlybų, vestuvių,
krikštynų šeimos ir kt. dainos. Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnes
grupeles. Vaikų dainose išsiskiria lo
opšinės, gyvūnijos apdainavimai,
erzinimai. Šeimos dainas sudaro dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną,
marčią, našlaičius ir kt.

Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labai
įvairios. Gausiausios iš jų – karo dainos. Karo dainos buvo kuriamos daug
šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir
naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skiriant, – XVIII
amžius. Meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos.

Seniausios lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais
laikotarpiui. Nuožmūs Lietuvos puldinėjimai ypač suaktyvėjo XIII a.
pabaigoje.

Kario mirties išaukštinimas daina buvo labai reikšmingas dalykas
senųjų lietuvių kovoje prieš kryžiuočius. Tai – dvasinė atrama, padėjusi
narsiai kautis, net suvokiant, kad teks žūti.

Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose.
Populiariausios dainos, apdainuojančios kario mirtį dainoje „Anoj pusėj
Nemunėlio“ (487 variantai) sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį
žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Aušta
aušrelė“ (836 variantai), žirgui parnešus brolio mandierėlę (drabužius),
sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje :Per tiltą jojau“ (804
variantai) prie žuvusiojo atskris gedėti gegutės: motina, sesuo ir žmona.

Tad lietuvių dainininkai, šiaip vengiantys vaizduoti žiauriausią
gyvenimo beprasmę – mirtį – dainose, šio žanro kūriniais pasirodė dideli
menininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šydu
įamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą.

Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio
protesto, sukilimų, tautinio sąjūdžio, revoliucijų, partizanų kovų,
tremties, emigracijos ir kitos dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galima
vadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingus
Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykių
vietas, veikėjus. Tačiau istorinis konkretumas laikui bėgant blėsta, lieka
bendrybės. Kitos ir buvo sukurtos išreikšti apibendrintam turiniui. Todėl
kai kurias visuomenės gyvenimo dainas, ryškiai nesusietas su konkrečiu
laikotarpiu, sunku pavadinti istorijos dainomis.

Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių ir šokių dainos.
Vaišinamasi, linksminasi darbą baigus, per kasmetines ir asmens bei šeimos
šventes, kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė. Dainų apie gamtą
taip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų. Be to,
paskutiniaisiais amžiais, veikiant individualiajai poezijai, ėmė atsirasti
grynai gamtinės lyrikos.

Vertingiausią, labai menišką lietuvių dainų tradicinio –
klsikinio žanro stiliaus kūriniai. Jie vientisi ir turiniu, ir raiška.
Lietuvių dainos iš prigimties lyriškos. Jos atskleidžia „balanos gadynės“
kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis
reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių,
žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės
laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo. Jos
alsuoja pastovia namų, šeimos gyvenimo tvirtybe, vaikų niekdžiūgavimais ir
našlaitės, kario nedalia. Dainų pasaulis, J.V. Gėtės žodžiais tariant,
„trečiasis pasaulis“, kuriamas iš realybės įspūdžių ir idealių paskatų, yra
pakylėtas, kiek idiliškas, kai apdainuojama žavi jaunystė, gražus darbas,
taurūs santykiai šeimoje. Jis ir liūdesio kupinas, kai prislegia socialinė
neteisybė, skaudi netektis.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos
kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos
sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimu), kitos – laisvesnės.
Vyrauja lyriniai pasakojimai bei aprašymai, supinti su dialogais ir
monologais. Grynas lyrinis kreipimasis; išpažinties forma retesnė.

Lietuvių dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, piešinys neapkrautas
detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir
idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Perteikiant vidinius išgyvenimus, ypač svarbi simbolika. Lietuvių
dainos mirgėte mirga „lelijėlėmis“, „liepelėmis“, “dobilėliais“,
„mėtelėmis“, „ąžuolėliais“ ir kt. Simboliniais gamtos įvaizdžiais
poetizuojami dainų veikėjai. Jų jausmai tampa ne tik grožio šviesos
nutvieksti, bet ir galią, iki galo nesuprastą reikšmę turintys.

Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo,
dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų – mažybinių ir maloninių žodžių. Dainų
kalba daininga, daug pakartojimų. Eilutės, posmai grakštūs, lengvi,
krištolinio skambėjimo. Garsinė organizacija neįkyri, būdingi
demminutyviniai nenuoseklūs rimai ir kiti sąskambiai. Kai kuriose dainose
svarbią jausminę, prasminę ir kompozicinę paskirtį turi priedainiai.

Tokie yra bendri lietuvių liaudies dainų stilius bruožai. Kai kurių
žanrų, grupių dainos, kaip matysime iš tolesnės apžvalgos, turi ir
specifinių bruožų.

Aukštaičiai – dainingi žmonės, gal todėl čia pat suvešėjo ir
profesionali lietuvių lyrika.

Aukštaičiai dainų – du klodai. Vienas – nepakartojamas, pelnęs
Lietuvai pasaulinę šlovę, bet visai baigiąs išnykti. Tai – -sutartinės, dar
vadinamos giesmėmis. Jos savo ištakomis ataidėjusios iš sunkiai
beįsivaizduojamos laiko tolybės, labai savitos. Stebina mus savo originalia
senų priedainių poezija, disonansiais1 supinta polifonija2, dažnais
sinkopiniais3 ritmais, jas lydinčių šokių paprastumu, reto tembro
vamzdelių, ragų trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.

1Disonansas – nesiderinančių muzikos garsų skambesys.
2Polifonija – daugiabalsė muzika; vienalaikis savarankiškų melodijų
jungimas ir plėtojimas.
3Sinkopė – muzikinio kirčio perkėlimas i silpnąją takto dalį.
Stebina ir didelio susiklausymo reikalaujančiais dainavimo būdais, ir
„pakaitiniu: kartojimu: kūrybingasis veda, pasyvesni – atitaria. Lakoniška,
išoriška, bet kartu sielos gilumas užgriebianti poezija.

Kitas klodas – daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamos
dėl svaiginančiai aukštai, padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balso
melodijos, kuriai galingai ir stipriai, protarpiais nustelbdami viršutinį,
pritaria žemesnio tembro balsai. Ypač veikia vytų traukiamos dainos.

Dainingiausia Lietuvos dalis – Dzūkija, ne be reikalo dar vadinama
Dainavos kraštu. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamoji
tautosaka – įvairiausios raudos. Ši etnografinė sritis išsiskiria ir
savitais dainų žanrais. Tik čia pasitaiko retų, iškilmingų, fantastikos
apgaubtų advento, Kalėdų dainų. Čia buvo pagrindinis rugiapjūtės dainų
aruodas.

Suvalkiečių dainų yra daugiausiai daugiabalsės, tik jų
melodijose žymu ir vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos artimos
dzūkų, kitos – žemaičių dainoms.

Uždari, lėti, mažakalbiai – tiks žemaičių paveikslas
atsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kur daugiausia veikia šio krašto
vyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių
sričių.

Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės ir
vėlesniais sunkmečiais – tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjus
naujajam tautiniam atgimimui.

Išskirtinę reikšmę lietuvių liaudies daina turėjo individualiajai
poezijai. Praėjusiame šimtmetyje neatsijusiems nuo tradicinės kaimo
kultūros poetams liaudies daina buvo pirmoji poetinė mokykla. XXa. Daina
tapo poezijos meniškumo viršūnė, originalios tautinės raiškos pagrindu,
tautos būdo, dvasingumo, pažinimo raktu. Svarbi ji profesionalios lietuvių
muzikos raidai. Galima tvirtinti, kad be liaudies dainos profesionalus
lietuvių menas nebūtų pasiekęs daugelio laimėjimų.

Naudotos literatūros sąrašas

1.Sauka L. „Lietuvių tautosaka“ Kaunas 1989
2.Miškinis M. „Lietuvių literatūra“ Kaunas 1990
3.Burkšaitienė L. ir Krištopaitė D. „Aukštaičių melodijos“ Vilnius 1990

Leave a Comment