LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS

Turinys

 

Referatas

 

Turinys

 

Įvadas..............................3

Lietuvių liaudies dainų skirstymas..............................5

Darbo dainos..............................5

Vestuvinės dainos..............................6

Kalendorinių apeigų dainos..............................7

Vaikų dainos..............................8

Raudos..............................9

Poetinės dainų priemonės..............................10

Liaudies dainų rinkimas ir užrašymas............................10

 

Išvados..............................13

 

Literatūros sąrašas..............................14

 

ĮVADAS

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį. Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę, į šiokiadienius ir šventes, darbus, žaidimus, ilgas vakaronių valandas, tautosakos kūriniai nėra tik tos buities truupiniai. Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą nuspėjame slaptas žmonių dramas, rūpesčius, ilgesį. Rašytiniai šaltiniai, iš kurių suvokiame praeitį, paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį. Vien tautosaka gali juos papildyti. Įdėmiai skaitoma liaudies kūryba tampa svarbiu socialinės – psichologinės patirties šaltiniu. Tokio šaltinio vertė neįkainojama.

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas ir kt. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda ir kt. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekami tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, buvvo susiję su gamtos ciklu, žmogaus darbais bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būt

tina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Milžiniškas liaudies dainų lobynas ( apie 500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius. Ankstesnių užrašymų stoka neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Tiesioginių žinių apie lietuvių dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį. Pirmąkart prūsų karo daina paminėta 999 m. Vienuolis J. Kanaparijus aprašė, kaip vyskupą Adalbertą, atvykusį skelbti krikščionybės, pagonys prūsai nužudę ir, linksma daina „garbindami savo piktadarybę“, kiekvienas grįžo į savo namus. Apie jotvingių dainas užsimena lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a.). Jis teigia, kad jotvingiai tiki, jog po mirties narsūs jų žygiai bus apdainuoti palikuonių. Tik netiesioginių prielaidų apie raudojimo papprotį Lietuvoje pateikia Livonijos eiliuotoji kronika (XIII a.) . Sąlygiškai, atsižvelgdami ą muzikines ypatybes, dainų tematiką, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, galime laikyti XVI a. pabaigą – XVII amžių.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms išaugo pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Tautosaka imta užrašinėti ir publikuoti. XVIII a. pradžioje P.Ruigys į savo rankraštį lotynų kalba „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ pirmą kartą įtraukė keturis dainų tekstus. Trys iš jų buvo paskelbti 1745 m., išvertus patį veikalą į v

vokiečių kalbą. Per šį leidinį nuo amžiaus vidurio su lietuvių liaudies dainomis susipažino vokiečių rašytojai, filosofai ir meno kritikai. Pirmiausia lietuvių liaudies dainų grožį išgarsino G. E. Lesingas. Vėliau J.G.T. Herderis paskelbė 8 lietuvių dainas savo knygoje „Tautų dainos“ (1778-1779) . Viena iš jų – „Aš atsisakiau savo močiutei“ – skelbta jau ir P. Ruigio, labai patiko J. V. Gėtei. Jis ją pavartojo savo dramoje „Žvejė“ (1782) . Taip lietuvių liaudies dainos tampa žinomos ir ne Lietuvoje.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos rinkti, pasirodo didesni jų leidiniai. L. Rėza Mažojoje Lietuvoje išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825) . Čia spausdinamos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir 7 melodijos. Netrukus pačioje Lietuvoje S. Stanevičius, labai kruopščiai atrinkęs 30 tekstų, paskelbia leidinį „Dainos žemaičių“ (1892), o 1833 m. pasirodė visų tekstų melodijos. Dainų tekstų rinkinių sudarė ir S. Daukantas (1846). 1853 m. didelę dainų rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė vokiečių kalbininkas F. Neselmanas. Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodojų – sudaryti brolių A. ir J. Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3 t., 1880-1882), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1889). Po jų mirties kiti parengė dainų melodijas.

Vienintelis principas, kuriuo įmanoma aprėpti visas dainas, yra žanrinė klasifikacija. D. Sauka pagrindiniais laiko tri

is žanrus: darbo, vestuvinės bei karinės – istorinės dainos. Jie siejasi su svarbiausiomis valstiečiui gyvenimo sritimis: žemės darbai – gamybos sfera, vestuvės – šeimos santykiai, karas – didžiausias visuomenęs sukrėtimas. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kt. dainos. Išlieka ryškūs regioniniai dainų stiliai: dzūkų lyrizmas, aukštaičių daugiabalsės sutartinės.

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ SKIRSTYMAS

DARBO DAINOS

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, kanapių apdorojimo darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiamasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius mot

terų darbus, pavyzdžiui: verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu). O ilga, lyriška daina apdainuodavo sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu:

Staklelės naujos,drobelės plonos,

O mergužėlė kai lelijėlė.

Staklės trinkėjo,drobės blizgėjo,

O mergužėlė gražiai dainavo.

Šilkų nytelės,nendrių skietelis,

O šaudyklėlė kai lydekėlė.

 

Staklės trinkėjo, drobės blizgėjo,

O mergužėlė gražiai dainavo.

 

Žagrelė nauja, jauteliai palši,

O bernužėlis kai dobilėlis.

 

Žagrė girgždėjo, jaučiai būbėjo,

O bernužėlis gražiai dainavo.

 

Uosio medelis,plieno žagrelė,

O jaučiukėliai kai naružėliai.

 

Žagrė girgždėjo,jaučiai būbėjo,

O bernužėlis gražiai dainavo.

VESTUVINĖS DAINOS

Vestuvinės dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais. Išskirtoji funkcinių poskyrių eilė atitinka vestuvių eigą, atskiras poskyris atliepia tam tikrą apeigų ciklą, o tai leidžia vestuvių dainų simboliką susieti su konkrečiais papročiais ir apeigomis. Tačiau tik nedidelis dainų pluoštas yra siauros apeiginės paskirties (paprastai tai tik dalies vestuvininkų dainuojamos dainos, tiesiog iliustruojančios apeiginį veiksmą – suolo vadavimo, stalo vadavimo, persirengėlių dainos ar apdainavimai). Antra vertus, apeigine semantika grįsta šių dainų simbolika sudaro pagrindą spėti, kad lietuvių vestuvinėse dainose galima įžvelgti ne tik atskirų apeigų atkartojimą. Esama pagundų užčiuopti jose slypinčius perėjimo apeigų reliktus, kurie pirmiausia susiję su merginos/moters statuso pasikeitimu. Vestuvių papročiai ir apeigos turėjo padėti nuotakai atsiskirti nuo šeimos, gimtųjų namų ir parengti ją būsimoms pareigoms, įvesdinti į naują šeimą ir naują giminę. Moters padėtis vestuvių ceremoniale, apskritai vyraujantis moterų vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuvių dainas lėmė pastarųjų pasaulio savitumą, dramatizmu grįstą lyrizmą.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

KALENDORINIŲ APEIGŲ DAINOS

Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių.

Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambūrių, Joninių dainos). Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius („aleliuma rūta“, „leliumoj“, „lėliu Kalėda“ ir pan.), dažna jų paralelinė sandara : gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač svarbios žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

VAIKŲ DAINOS

Savitas lietuvių liaudies dainų žanras – vaikų dainos. Tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai, formulinės, piemenų dainos. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių vaizduotę.

Žaidimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti žaidimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi kūrinėliai. Kartais jie atliekami visai be judesių, panaudojant tik raiškią mimiką, intonaciją. Tai tarpinė žanrinė grupė, esanti tarp žaidimo ir dainos: čia vaikai ne patys žaidžia, o su jais žaidžia suaugusieji, kai nori vaikus numaldyti ar pralinksminti.

Kita vaikų dainų grupė yra gyvūnų ir paukščių (dažniausiai oželio, kiškio, žvirblio, pelėdos) apdainavimai, dainuojami jau paaugusių vaikų. Čia aptinkame dainų, atėjusių iš kitų folkloro žanrų – kalendorinių apeigų, vaišių, medžioklės, krikštynų, vestuvinių dainų. Gyvūnijos apdainavimams artimos formulinės dainos, tačiau dėl savitos kilmės, ypatingos kompozicinės struktūros jos sudaro atskirą žanrinę grupę, artimai susijusią su formulinėmis pasakomis.

Vaikų dainas, tokias skirtingas savo kilme, atlikimo pobūdžiu ir apimtimi, vienija jų dinamiškumas (viskas čia juda, keičiasi, mainosi), pasaulio matymas vaiko akimis – nesvarbu, ar tai būtų pačių vaikų sukurti ir dainuojami kūrinėliai, ar suaugusiųjų vaikams dainuojamos dainos.

RAUDOS

Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai. Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Vestuvių raudose nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas. Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet rečituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės.

POETINĖS DAINŲ PRIEMONĖS

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės siejo vieną su kitu (arba du su trečiu) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas. Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsažodžių („lyliūtė lylia“, „rylia ryluži“, „ai da aiduži“). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę.

LIAUDIES DAINŲ RINKIMAS IR UŽRAŠYMAS

XX a. tautosakos rinkimu pirmiausia rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, įsteigta 1907 m., vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literarūros ir tautosakos institutas. Tai yra mokslo įstaiga, turinti valstybinio mokslo instituto statusą, vykdanti fundamentinius ir taikomuosius lietuvių literatūros bei tautosakos tyrimus, padedanti spręsti lietuvių kultūros problemas. Institutas susideda iš administracijos ir septynių skyrių, sudarytų pagal dirbamus darbus. Veikia šie skyriai: Senosios literatūros, Tekstologijos, Naujosios literatūros, Šiuolaikinės literatūros,  Dainyno, Sakytinės tautosakos, Tautosakos archyvas; yra Mokslinė biblioteka ir Leidybos centras.

Tautosakos archyvo skyrius rūpinasi tautosakos rinkimu, tvarkymu, saugojimu, propagavimu, fundamentinių mokslinių rinkinių bei garso įrašų leidyba. Archyvas yra paveldėjęs turtingus Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) ir Lietuvių tautosakos archyvo (1935–1939) fondus, turėjusius per pusę milijono tautosakos užrašymų. Šiuo metu jau sukaupta apie 1,5 milijono kūrinių – dainų tekstų ir dainų su melodijomis, pasakų, sakmių ir kitokių pasakojimų, patarlių ir mįslių, taip pat burtų, tikėjimų, etnografinių aprašų, liaudies medicinos ir kt. Lietuvių tautosakos archyvas – tai didžiausia Lietuvoje tautosakos saugykla, turinti ir nemenką fonoteką bei fototeką. Pirmieji fonotekoje turimi garso įrašai voleliuose buvo padaryti 1908 m., plokštelėse – 1935 m., o magnetinėse juostose – 1958 m. Pirmosios nuotraukos fototekai buvo gautos iš Balio Buračo 1934  m. Ši unikali medžiaga yra gera mokslinė bazė lietuvių kultūros paveldo tyrimams.

Skyrius parengė ir vykdo lietuvių folkloro duomenų bazės kūrimo ir kaupimo programą, aktyviai dalyvauja bendroje instituto tautosakininkų programoje „Folkloras šiuolaikinėje visuomenėje: raidos ir sklaidos procesas“. Nuo 2001 m. vykdoma garso įrašų išsaugojimo ir leidybos programa. Skyriaus darbuotojai toliau renka tautosakos gyvavimą praeityje  ir nūdienoje atspindinčią medžiagą, gilinasi į folkloro raidos procesus, kilmės problemas, vykdo mokslo tiriamuosius darbus. Periodiškai rengiamos ekspedicijos ir individualios išvykos tautosakos gyvavimo reiškiniams stebėti ir fiksuoti. Tam pasitelkiama turima ir naujai įsigyjama moderni įranga (kompiuteriai, skaitmeninė vaizdo ir garso įrašymo technika ir pan.). Kopijuojami vertingiausi ir dažniausiai naudojami rankraštiniai rinkiniai. Kataloguojama turima ir gaunama tautosakinė medžiaga, kuriamos ir pastoviai pildomos kompiuterinės duomenų bazės. Rengiami spaudai svarbesni lietuvių tautosakos palikimo (XVIII–XX a.) rankraščiai, vertingiausi garso įrašai ir reikšminga, sunkiai prieinama seniau skelbta medžiaga. Šie šaltiniai svarbūs ne tik folkloristikai, etnologijai, etnomuzikologijai, kalbotyrai ir kitoms humanitarinių mokslų sritims, bet ir visai kultūrinei visuomenei.

Dainyno skyrius rengia daugiatomį lietuvių liaudies dainų sąvadą, reprezentuojantį visą dainavimo tradiciją Lietuvoje, sistemina ir tyrinėja dainų tekstus bei melodijas. „ Lietuvių liaudies dainynas ” – pirmasis fundamentinis daugiatomis dainų leidinys, apimantis visų lietuvių gyvenamų regionų įvairiu laiku gyvavusią dainuojamąją tautosaką. Jis pradėtas leisti 1980 m., leidinį sudarys daugiau kaip 20 tomų. Medžiaga atrenkama iš maždaug pusės milijono užrašytų dainų. Bendrai viso Dainyno tomų struktūrai išlaikyti taikomi vienodi parengimo (atrankos ir komentavimo) principai, kurie leidžia parodyti dainų gausumą ir variantiškumą, regioninį paplitimą, tarmių ir melodikos ypatumus. Išleisti šie „ Lietuvių liaudies dainyno“ tomai: „ Vaikų dainos“, „ Vestuvinės dainos“, „Piršlybų dainos“, „Karinės-istorinės dainos“, „ Sutartuvių – jaunojo išleistuvių dainos“, „ Mergvakario – jaunojo sutiktuvių dainos“, „Sugrįžimo iš jungtuvių – jaunosios apdovanojimo dainos“, „Jaunosios ieškojimo – išvažiavimo į jungtuves dainos“, „ Darbo dainos. Rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo dainos“, „Šeimos dainos“, „ Karinės-istorinės dainos“, „ Jaunimo dainos“, „ Meilės dainos“ ir kt. Šiuo metu rengiami karinių-istorinių (II pasaulinio karo ir pokario), kalendorinių apeigų, vestuvinių (kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį) dainų tomai.

Kita skyriaus darbų sritis – dainų duomenų bazės kaupimas. Išėjo trys apybraižų knygos „ Aš išdainavau visas daineles“. Toliau intensyviai plečiama ir papildoma Institute sukurto Lietuvių liaudies dainų katalogo kartoteka. Rinkti ir užrašyti tautosaką yra ypač svarbu. Keičiantis gyvenimo būdui, žmonių, dar galinčių padainuoti liaudies dainų, pasekti pasakų, prisiminti mįslių ir žaidimų, sparčiai mąžta, daugelio vardai taip ir liko neužrašyti, nuėjo į nežinią, todėl būtina sukaupti kiek įmanoma daugiau duomenų. Tautosakos kūriniai atskleidžia tautos pasaulėvaizdį, mąstymo būdą, papročius ir tradicijas, tai svarbi lietuvių kultūros dalis, grožinės literatūros pamatas.

IŠVADOS

Šiandien lietuvių liaudies dainos yra labai primirštos.

Liaudies dainos gyvuoja tik dėl žmonių, per šimtmečius nešiojusių liaudies dainą savo širdyje ir atmintyje, geranoriškumo ir tų, kurie stengiasi tautosakos palikimą išsaugoti, pastangų.

Liaudies dainos – vienas seniausių lietuvių kultūros paminklų. Tautosakos kūriniai atskleidžia tautos pasaulėvaizdį, mąstymo būdą, papročius ir tradicijas, tai svarbi lietuvių kultūros dalis, grožinės literatūros pamatas.

Lietuvių dainų originalumas ir grožis – jų lyrizmas: “Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis

LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27, 44.

Lietuvių folkloro chrestomatija. V., 1996. P. 13 -19.

Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.

Sauka D. Lietuvių tautosaka. V., 1982. P. 6 -17.

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.

www.aruodai.lt/tautosaka/tautosaka_1.htm

www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

 

Leave a Comment