REFERATAS
Lietuvių liaudies dainos
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………….. ………3Lietuva – dainų šalis……………………………………………………………………………4Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas…………………………………………..5Giesmės; jų įtaka dainoms…………………………………………………………………….6Lietuvių liaudies dainų švelnumas……………………………………………………………7Poetinės dainų priemonės……………………………………………………………………..8Sutartinės………………………………………………………………………………………9Vestuvinės dainos…………………………………………………………………………….10Vaikų dainos………………………………………………………………………………….11Raudos……………………………………………………………………………………….. 12Darbo dainos………………………………………………………………………………… 13Lopšinės……………………………………………………………………………………… 14Dainos apie gamtą……………………………………………………………………………15Jaunimo ir meilės dainos…………………………………………………………………….16Kalendorinės dainos………………………………………………………………………….17Istorinės ir kovos už laisvę dainos………………………………………………………….. 18
Lietuvos kraštų dainos……………………………………………………………………… 19
Dzūkų dainos…………………………………………………………………………………20Suvalkiečių dainos……………………………………………………………………………21Aukštaičių dainos…………………………………………………………………………….22Žemaičių dainos………………………………………………………………………………23Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos………………………………………………….24Išvados…………………………………………………………………………………………25Literatūra……………………………………………………………………………………. 26
Įvadas
Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasiantiapie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinotiapie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado ir visa kita. Įsiskaičius įdainos žodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavosavo išgyvenimus, darbus… Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuviųliaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmųišsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai jomssuteikė labai daug pliusų.
Lietuva – dainų šalis
Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kaižmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaimeskambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami išdarbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunosmarčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Dainaskambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačiusdalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą,su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O kąbesakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmossueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę,traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės. Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos įkartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jaspraturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė ) Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis“rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelistarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainosejuodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius,našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė,neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingitaip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su“mėlynų marių putele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančiaegle. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelisliaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”, “berželis”. Mergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” ,“darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiaiveikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitėteka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė) Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta gegute, atskrenda į vyšniųsodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “užbalto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko
kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo variolaivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuviųliaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo,svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas
Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negujų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnėsformacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnėsdainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, opasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.
Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgstamažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningailiaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtosdainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniauvadindavo lojimais.
Šoko žydai ir čigonai,
Paskui šoko geri ponai.
Šoko vyžos ir čebatai,
Paskui šoko gryni padai.
Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą(linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitųdainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšissu žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant,šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.
Giesmės; jų įtaka dainoms
Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. KunigasSabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvosužkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtaiskiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar keliųasmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir vienamelodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtosdainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tiksuvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.
Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidarytistrofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tikkitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.
Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.
Lietuvių liaudies dainų švelnumas
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmųišsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.
Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jųtikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilękūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie josprisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęsį liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsųlaikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras menoistorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstasdažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios
dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad jilygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visainegalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame giliosišminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama irdorovinga.Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.
Poetinės dainų priemonės
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniaipoezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdisyra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuospačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščiųpavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.
Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šaliatrečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainąpapuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejųveikėjų panašumas.
Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveikvisada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tikiš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomųprieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,rylia ryluži, ai da aiduži).
Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.
Sutartinės
Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Taidaugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, oantrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vienu metu skamba kelios sujungtosmelodijos. Tai kolektyvinio atlikimo dainos. Labiausiai paplitusios darbo,kalendorinių apeigų ir vestuvinių apeigų, šokių ir žaidimų sutartinės. Jomsbūdinga epinė rimtis, santūrumas. Dainavimo tvarka – tai ir tam tikradainavimo drausmė. Sutartinės yra dvejinės, trejinės ir keturinės – pagal dainininkų skaičių. Dvejinėse pirmasis dainininkas vadinamas rinkėju, antrasis – patarėju.Dainininkės dainuoja skirtingą melodiją, bet tą patį, tik šiek tiekvarijuojamą tekstą. Trejinės dainuojamos trise. Viena dainuotoja pradeda ir dainuoja posmą ikipusės ( priedainio ), o nuo šito momento įsijungia jau antroji, kuridainuoja tą patį posmą iš pradžių. Antrajai posmą įpusėjus, pirmoji sustojaatsikvėpti, o savo ruožtu tą patį posmą ima dainuoti trečioji. Trečiajaipereinant prie antros posmo dalies, antrajai nutylant pailsėti, pirmojiimasi antrojo posmo. Ją tuo pat būdu paseka kitos dainininkės, iš eilėspasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis. Ją tuo pat būdu paseka kitosdainininkės, iš eilės pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis.Trejinės yra pačios populiariausios. Keturinė dainuojama dviem poromis, panašiai kaip dvejinės, tik viena pora pasiskirsčiusi balsais: rinkėja renka žodžius, t.y. dainuoja patį tekstą, o pritarėja tuo pačiu metu dainuoja priedainį – kita melodija nei teksto. „
Rinkimo “ ( teksto ) ir „ pritarimo “ ( priedainio ) skiriasi tiek melodija, tiek žodžiai.Vestuvinės dainos
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainųgrupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau pervestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuviųlyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupėsdainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienaivestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.
Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeitiesatgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendamididelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kadažmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužytisenas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, arją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminėsatstovai) vejasi ir puola smurtininkus.
Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.
Vaikų dainos
Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurtivaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba.Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai,formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.
Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi sukūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu,lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėllopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Šiliaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikųtaip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.
Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizinesgalias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai– tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kadčia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.
Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse iržaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžiovienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, okartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yragyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekamižaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką.Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.
Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės irsakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimėsžmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučiųmetraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus irkunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimiejigiminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.
Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji
senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus išjo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės iršitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai kovalgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visusturtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdamišiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijojedar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviškilaidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar apraudatik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu patilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartinalyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.
Darbo dainos
Darbo dainos priderintos prie metų laikų kaitos ir darbų. Seniaužmonės daug dainuodavo, taip trumpindami laiką ir lengvindami darbą, Visimokėjo labai daug dainų. Darbo dainos dažniausiai susijusios su dirbamudarbu, jo ritmu. Sezoniškumo išvengdavo tik malimo dainos – miltų reikiavisus metus. Koks darbas – tokia ir daina, koks metų laikas – tokia ir dainos nuotaika.Gamta žmogui diktavo darbų sezoniškumą, dainininkui beliko prisitaikyti.Net žmogaus amžius reikalavo „ savo ” dainos – vienaip dainavo piemenėlis,pasibaigus ganiavai pristatytas prie girnų, kitaip – linamynio talkininkasarba verpėja. Užrašytų ir dar gyvų senų žmonių atmintyje darbo dainų labai daug ir josbuvo dainuojamos ištisus metus pagal darbų seką, kurią diktavo gamta.Vienos dainos archaniškesnės, kitos – vėlesnės kilmės kilmės, vienosbrandesnės, įsimintinos, kitos taip ir užsimiršo. Darbas darbui taip patnelygus. Vieni darbai keldavo nuotaiką, žmogų skatino kūrybai, dainai, kitisavo vienodumu slėgė, todėl ir daina buvo monotiniška, nuobodi, paįvairintaminčių apie kitus darbus, žmones. Palyginkite šienapjūtės ir malimo arbaverpimo dainas. Darbo dainos buvo skirstomos į arimo dainas, šienapjūtės dainas,rugiapjūtės dainas, linų darbų dainos, verpimo dainos ir t.t.
Lopšinės
Lopšinės dainuojamos migdant vaiką. Motinos dainuodamos supdavo lopšį,todėl ir lopšinių melodijos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą. Otekstuose daug vaikiškų garsų, įvairių malonybinių žodelių, palyginimų supaukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinosįsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaitėlio ar dukružėlės ateitį,išreikšdavo savo godas, nusiskųsdavo nelengvu gyvenimu. Lopšinės vertintos ne tik tuo, kad jų klausydamasis vaikutis greičiauužmiega. Tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui.Daina švelniausiu būdu motina perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuopat pirmųjų dienų pratina jį prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų,nejučiomis formuoja savo tautos dvasinę pasaulėjautą. Todėl ir dabar būtina jas dainuoti. Dainuokite ir jūs savo mažosiomssesutėms, broliukams.
Dainos apie gamtą
Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta labaišvelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, saulėsišdegintų dykumų – vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi javų laukai,žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia viską nušluojančių viesulų, žemėsdrebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs,
ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia švelni, ilgesinga, širdįgraudinanti? Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilėsviskam kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patysmokėsi gerumo. Kad ir ką lietuvis apdainuotų – gamtą, girią, pievas, laukus, upes,gyvūniją, – vis tiek išsirutuliuodavo mintys apie žmogų, jo dalią,mergelės, bernelio, meilę, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvožmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmoguspirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.Jaunimo ir meilės dainos
Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prielopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves,vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimuiį būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, vakaro tyloje natūraliaisusiliedami su gamtos garsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavonykus ir nejaukus. Apie tai, kad jaunimas daug dainavo ir kokią reikšmę ju buičiai turėjodaina, galima sužinoti iš daugelio šaltinių, pirmiausia – iš trijųnuostabių knygų “Aš išdainavau visas daineles”. Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau,pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo apie tai, kas arčiausiaširdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius,subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokiųdainų daugiausia.
Kalendorinės dainos
Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė,mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijųarchaiškumas rodo, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuviųliaudies dainų žanrui. Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai,tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrįžoslaikotarpiai – Lalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma,buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šiomsšventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę. Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikiorinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senųjų metųpalydėjimas – dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuosedaug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis,dagilėlis, vanagėlis, sakalėlis, viliojantis mergelę voverėlę I savolizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakaraislaukianti bernelio sakalėlio. Dauguma advento dainų santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgųžiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia žodelių“leliumai”, “aleliuma”, “leliuma rūta” ir pan. Jie kokios nors tiesioginėsprasmės dabar nebeturi, tačiau manoma, kad gali būti kilę iš žodžio“leliuoti” – aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti. Kalėdinės dainos labiau atspindi pčių Kalėdų šventes, todėl jųnuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų,išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą. Kalėdųdainoms, ypač jų priedainiams, būdingas žodelis “kalėda”. Ir Kalėdų, iradvento dainos yra labai senos, dainuotos dar prieš krikščionybės priėmimąLietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaugturi. Manoma, kad pats žodis “kalėda” į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikųir romėnų galbūt per slavų kraštus.
Istorinės ir kovos už laisvę dainos
Jos rašytiniuse šaltiniuse minimos jau nuo XIII amžiaus. Istorikai miniliaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavo tų laikų įvykius, Lietuvoskunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais totoriais. Dainoje “Visi bajorai į Rygą joja” pasakojama, kaip etmono KarolioKatkevičiaus vedama Lietuvos kariuomenė 1605m. Latvijoje, prie Salaspiliosumušė keliskart gausesnę švedų kariuomenę. Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos – baladės. Tainuoseklūs pasakojimai apie išjojusius į karužę bernelius, jų kovas, žūtį,apie liūdną žinią, pasiekusią mergeles, seseles, brolelius ir tėvelius.Tarp seniausių, galbūt siekiančių net kryžiuočių laikus, yra ir karo daina“Oi, lekia lekia gulbių pulkelis”. M. K. Čiurlionis ją pavadino maršu.Pasak J. Čiurlionytės, tai labai būdinga lietuvių karo daina, tautosakosrankraštyno fonduose užregistruota daugiau kaip 100 jos variantų. Prūsų karaliai jau XVIII a. iš Lietuvos dvarininkų samdė ir pirkovalstiečius savo kariuomenei. Jie buvo muštruojami žiauriais metodais. NuoXVIII a. vidurio prievarta į rektūrą ilgam, net 25-eriems metams, jaunusvyrus rinko caro valdžia. Apie šią sunkią vyrų dalią sukurta daug dainų,vadinamų rektūrų dainomis. Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę, kovas už Lietuvos laisvęir nepriklausomybę, Lietuvos partizanus, tremtinius, emigrantus. Jas kūrėnežinomi liaudies poetai ir kompozitoriai, liaudies dainomis virto nevienas garsių mūsų poetų eilėraštis.
Lietuvos kraštų dainos
Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vienokrašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito kraštožmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančiųžmonių šneka labiau skiriasi negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrųgyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvosteritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tikneklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo peršimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmoniųpapročius, net būdo skirtumus.Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina.Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, atspindi ir dainųmelodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimobūdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių,žemaičių bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos dainas.
Dzūkų dainos
Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausiais Lietuvos kraštas,ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios,kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai.Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkųgyvenimas niekada nebuvo lengvas. Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos kraštenėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypačgražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausiaadvento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių
Pasvarcyk, antela
– Pasvarcyk, antela, Cykiai plūkaudama, Pamislyk, mergela, Už many aidama.
– Ar tu moki verpcie, – Nesvarcyk, antela, Ar tu moki auscie, Cykia plūkaudama, Ar moki, mergela, Pamislyk, mergela, Kalne rugius pjaucie? Man atsakydama.
– Tu neklausk, berneli, Nei aš pijokėlis, Ar aš moku darbo, Nei aš laidokėlis, Ciktai pasiklauskie, Tėvelio sūnelis, Ar aisiu už tavy. Žamės artojėlis.
Suvalkiečių dainos
Senovėje Suvalkų krašto dainos buvo taip pat vienbalsės, minorinės,
melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms.Vakarinėse Suvalkijos žemėse (dabar esančiose Lenkijos teritorijoje), kuriųir reljefas toks kaip Dzūkijos krašto, vienbalsės dainos tebeskamba irdabar. Tačiau čia jau nebėra kalendorinių, žiemos, pavasario, ciklo, darbodainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės. Diduma Lietuvai priklausančios Suvalkijos yra lygumų kraštas. O lygumųžmonės megsta dainuoti garsiau, plačiau. Yra prasmė: neužstoja kalvos armiškai, daina gali skristi toli toli. Todėl čia išgirsi daugiau dvibalsiųmažorinių dainų. J. Čiurlionytė teigia, kad daugelis Užnemunės dvibalsiųmažorinių dainų anksčiau yra buvusios vienbalsės minorinės. Ankstyvą senųjųžanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje jiaiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmėskirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kaddaug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji palyginti primityvūs darboįrankiai.Ar aš nesakiau, tau, seserėle
Ar aš nesakiau Ar aš nesakiauTau, seserėle, Tau, brolužėli,Neik per linų laukelį, Neik per miežiųlaukelį,Žalių linų laukelį. Žalių miežiųlaukelį.
Oi, užkris užkris Oi, užkris užkris
Tau už kaselių Už kepurėlėsŽalių linų laiškelis, Žalių miežiųlaiškelis,Mėlynasai žiedelis. Geltonasaižiedelis.
Ne vienai dienai, Ne vieni dienai,Ne valandėlei – Ne valandėlei –Visam tavo amželiui, Visam tavo amželiui,Kolei gyva galvelė. Kolei gyvagalvelė.
Aukštaičių dainos
Aukštaitia išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiauspradžios gausiai skabėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kasvėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.
Kat katinėli
Kat katinėli Kam tu nugirdeiJuodaausėli, Mano motulį,Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau gražu?
Kam tu padarei Kat katinėliGirtų alutį, Juodaausėli,Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar taugražu?
Kam tu nugirdei Kam tu nugirdeiMano tėvulį, Mano broliukų,Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar taugražu?
Kat katinėli Kam tu nugirdeiJuodaausėli, Mano sesutį,Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar taugražu?
Kam tu padarei Mano tėvutėlisGirtų alutį, Namo neparėjo,
Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar taugražu?
Žemaičių dainos
Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika,nors nevengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo. Senosios vienbalsėsdainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais,išvingiavimais, priegaidėmis (foršlagais), atsikvėpimais žodžio viduryje,staigiais užšaukimais ir t. t. Nors žemaičių dainos, kaip ir aukštaičių, yra mažorinės, dažnaiatliekamos gana garsiai, tačiau daugumai jų yra būdingas lyrizmas, netskaidrus, graudulingas ilgesys. Kartais net galima pagalvoti,kad jos yra nemažorinės, o minorinės. Tai labai brangus jų ir visos mūsų tautos bruožas,ir jis niekur kitur – nei dainų žodžiuose, nei kalboje – taip neišryškėjakaip melodijoje.
Ai, jai ja ja jai
Ai, jai ja ja jai, – Ir numazguojauStrazdas dejava, – Jauksa žėideli
Kur nutūpsiu geiduoti? Nū baltųjų ronkeliu.Nū strazda kuoju Siunsiu nareliLedą lūžiejė, Į vundineliVundinelis tekiejė. Kad parneštu žėideli.
Aš tam vundinelieBurnelė prausiau,Baltas ronkas mazguojau.
Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos
Greta dzūkų, aukštaičių, žemaičių dainų ryškiai išsiskiria dar ir MažosiosLietuvos – Prūsų lietuvių – dainos. Nors buvusiose Prūsų lietuvių žemėselietuviškas žodis ir lietuviška daina jau mažai beskamba, tačiau prieškelis amžius čia jos skambėjo ne mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik išPrūsų Lietuvos arba ten dirbę. Pirmosios lietuviškos dainos užrašytos ten,pirmosios lietuviškos knygos su gaidomis tai pat išleistos ten. Anot J. Čiurlionytės, Prūsų lietuviai ilgus šimtmečius išlaikė labairyškų nacionalinį savitumą, nors jau nuo pat kryžiuočių laikų buvo engiami,stumiami iš šio krašto, germanizuojami, o po to rusinami. Dauguma Prūsų lietuvių dainų buvo vienbalsės, jų melodijos savitossandaros, archaiško skambesio, dažniausiai minorinės, sudėtingesių dermių,jose gausu chromatizmų, dažnokai keičiasi metrai. Pamario krašto dainomsbūdinga marių tematika. Daugiausia Mažosios Lietuvos dainų XIX a. pradžiojeužrašė Liudvikas Rėza.
Anksti rytą kėliau
Anksti rytą kėliau, Neturiu brolyčių,Žirgužį pašėriau, Nei jaunų sesyčių.Išgirdau girdėjau Tie mane nelydės,Brolytį beverkiant. Tie manenelinksmins.
Ne brolyčio balsas, Reiks man šalinjoti,Tik senos mamužės, Į krivužę stoti.Verkė ta, dejavo Kas mane palydės,Dėl jauno sūnyčio. Kas manepalinksmins?
Išvados
• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).
• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).
• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.
• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)
Literatūra
Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27,44.
Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-57,66-67.
Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-131, 149.
www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html
Eduardas Balčytis. Muzikos vadovėlis X klasei. V., 2000. P. 6, 11- 80, 88,89.