Lietuvių liaudies dainos

REFERATAS

Įvadas

Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasianti apie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinoti apie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado ir visa kita. Įsiskaičius į dainos žodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavo savo išgyvenimus, darbus… Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai joms suteikė labai daug pliusų.

Lietuva – dainų šalis

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.

Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.

Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė )

Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis “rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė, neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingi taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su “mėlynų marių putele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia egle. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelis liaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”

, “berželis”. Mergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” , “darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.

Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiai veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė teka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”

, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė)

Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta gegute, atskrenda į vyšnių sodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “už balto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo vario laivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuvių liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,

Paskui šoko geri ponai.

Šoko vyžos ir čebatai,

Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas

Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai

– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.

Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Sutartinės

Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Tai daugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o antrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vienu metu skamba kelios sujungtos melodijos. Tai kolektyvinio atlikimo dainos. Labiausiai paplitusios darbo, kalendorinių apeigų ir vestuvinių apeigų, šokių ir žaidimų sutartinės. Joms būdinga epinė rimtis, santūrumas. Dainavimo tvarka – tai ir tam tikra dainavimo drausmė.

Sutartinės yra dvejinės, trejinės ir keturinės – pagal dainininkų skaičių.

Dvejinėse pirmasis dainininkas vadinamas rinkėju, antrasis – patarėju.

Dainininkės dainuoja skirtingą melodiją, bet tą patį, tik šiek tiek varijuojamą tekstą.

Trejinės dainuojamos trise. Viena dainuotoja pradeda ir dainuoja posmą iki pusės ( priedainio ), o nuo šito momento įsijungia jau antroji, kuri dainuoja tą patį posmą iš pradžių. Antrajai posmą įpusėjus, pirmoji sustoja atsikvėpti, o savo ruožtu tą patį posmą ima dainuoti trečioji. Trečiajai pereinant prie antros posmo dalies, antrajai nutylant pailsėti, pirmoji imasi antrojo posmo. Ją tuo pat būdu paseka kitos dainininkės, iš eilės pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis. Ją tuo pat būdu paseka kitos dainininkės, iš eilės pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis.

Trejinės yra pačios populiariausios.

Keturinė dainuojama dviem poromis, panašiai kaip dvejinės, tik viena pora pasiskirsčiusi balsais: rinkėja renka žodžius, t.y. dainuoja patį tekstą, o pritarėja tuo pačiu metu dainuoja priedainį – kita melodija nei teksto. „

Rinkimo “ ( teksto ) ir „ pritarimo “ ( priedainio ) skiriasi tiek melodija, tiek žodžiai.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.

Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.

Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.

Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba.

Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai

– tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką.

Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Darbo dainos

Darbo dainos priderintos prie metų laikų kaitos ir darbų. Seniau žmonės daug dainuodavo, taip trumpindami laiką ir lengvindami darbą, Visi mokėjo labai daug dainų. Darbo dainos dažniausiai susijusios su dirbamu darbu, jo ritmu. Sezoniškumo išvengdavo tik malimo dainos – miltų reikia visus metus.

Koks darbas – tokia ir daina, koks metų laikas – tokia ir dainos nuotaika.

Gamta žmogui diktavo darbų sezoniškumą, dainininkui beliko prisitaikyti.

Net žmogaus amžius reikalavo „ savo ” dainos – vienaip dainavo piemenėlis, pasibaigus ganiavai pristatytas prie girnų, kitaip – linamynio talkininkas arba verpėja.

Užrašytų ir dar gyvų senų žmonių atmintyje darbo dainų labai daug ir jos buvo dainuojamos ištisus metus pagal darbų seką, kurią diktavo gamta.

Vienos dainos archaniškesnės, kitos – vėlesnės kilmės kilmės, vienos brandesnės, įsimintinos, kitos taip ir užsimiršo. Darbas darbui taip pat nelygus. Vieni darbai keldavo nuotaiką, žmogų skatino kūrybai, dainai, kiti savo vienodumu slėgė, todėl ir daina buvo monotiniška, nuobodi, paįvairinta minčių apie kitus darbus, žmones. Palyginkite šienapjūtės ir malimo arba verpimo dainas.

Darbo dainos buvo skirstomos į arimo dainas, šienapjūtės dainas, rugiapjūtės dainas, linų darbų dainos, verpimo dainos ir t.t.

Lopšinės

Lopšinės dainuojamos migdant vaiką. Motinos dainuodamos supdavo lopšį, todėl ir lopšinių melodijos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą. O

tekstuose daug vaikiškų garsų, įvairių malonybinių žodelių, palyginimų su paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinos įsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaitėlio ar dukružėlės ateitį, išreikšdavo savo godas, nusiskųsdavo nelengvu gyvenimu.

Lopšinės vertintos ne tik tuo, kad jų klausydamasis vaikutis greičiau užmiega. Tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui.

Daina švelniausiu būdu motina perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo pat pirmųjų dienų pratina jį prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų, nejučiomis formuoja savo tautos dvasinę pasaulėjautą.

Todėl ir dabar būtina jas dainuoti. Dainuokite ir jūs savo mažosioms sesutėms, broliukams.

Dainos apie gamtą

Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta labai švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, saulės išdegintų dykumų – vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi javų laukai, žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia viską nušluojančių viesulų, žemės drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs, ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia švelni, ilgesinga, širdį graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės viskam kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys mokėsi gerumo.

Kad ir ką lietuvis apdainuotų – gamtą, girią, pievas, laukus, upes, gyvūniją, – vis tiek išsirutuliuodavo mintys apie žmogų, jo dalią, mergelės, bernelio, meilę, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvo žmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmogus pirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.

Jaunimo ir meilės dainos

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves, vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, vakaro tyloje natūraliai susiliedami su gamtos garsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo nykus ir nejaukus.

Apie tai, kad jaunimas daug dainavo ir kokią reikšmę ju buičiai turėjo daina, galima sužinoti iš daugelio šaltinių, pirmiausia – iš trijų nuostabių knygų “Aš išdainavau visas daineles”.

Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau, pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo apie tai, kas arčiausia širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius, subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių dainų daugiausia.

Kalendorinės dainos

Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė, mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijų archaiškumas rodo, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuvių liaudies dainų žanrui.

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai, tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrįžos laikotarpiai – Lalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma, buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šioms šventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę.

Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senųjų metų palydėjimas – dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuose daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis, dagilėlis, vanagėlis, sakalėlis, viliojantis mergelę voverėlę I savo lizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais laukianti bernelio sakalėlio.

Dauguma advento dainų santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia žodelių “leliumai”, “aleliuma”, “leliuma rūta” ir pan. Jie kokios nors tiesioginės prasmės dabar nebeturi, tačiau manoma, kad gali būti kilę iš žodžio “leliuoti” – aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti.

Kalėdinės dainos labiau atspindi pčių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų, išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą. Kalėdų dainoms, ypač jų priedainiams, būdingas žodelis “kalėda”. Ir Kalėdų, ir advento dainos yra labai senos, dainuotos dar prieš krikščionybės priėmimą

Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug turi. Manoma, kad pats žodis “kalėda” į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų ir romėnų galbūt per slavų kraštus.

Istorinės ir kovos už laisvę dainos

Jos rašytiniuse šaltiniuse minimos jau nuo XIII amžiaus. Istorikai mini liaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavo tų laikų įvykius, Lietuvos kunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais totoriais.

Dainoje “Visi bajorai į Rygą joja” pasakojama, kaip etmono Karolio

Katkevičiaus vedama Lietuvos kariuomenė 1605m. Latvijoje, prie Salaspilio sumušė keliskart gausesnę švedų kariuomenę.

Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos – baladės. Tai nuoseklūs pasakojimai apie išjojusius į karužę bernelius, jų kovas, žūtį, apie liūdną žinią, pasiekusią mergeles, seseles, brolelius ir tėvelius.

Tarp seniausių, galbūt siekiančių net kryžiuočių laikus, yra ir karo daina

“Oi, lekia lekia gulbių pulkelis”. M. K. Čiurlionis ją pavadino maršu.

Pasak J. Čiurlionytės, tai labai būdinga lietuvių karo daina, tautosakos rankraštyno fonduose užregistruota daugiau kaip 100 jos variantų.

Prūsų karaliai jau XVIII a. iš Lietuvos dvarininkų samdė ir pirko valstiečius savo kariuomenei. Jie buvo muštruojami žiauriais metodais. Nuo

XVIII a. vidurio prievarta į rektūrą ilgam, net 25-eriems metams, jaunus vyrus rinko caro valdžia. Apie šią sunkią vyrų dalią sukurta daug dainų, vadinamų rektūrų dainomis.

Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę, kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos partizanus, tremtinius, emigrantus. Jas kūrė nežinomi liaudies poetai ir kompozitoriai, liaudies dainomis virto ne vienas garsių mūsų poetų eilėraštis.

Lietuvos kraštų dainos

Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančių žmonių šneka labiau skiriasi negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių papročius, net būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina.

Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, atspindi ir dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos dainas.

Dzūkų dainos

Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausiais Lietuvos kraštas, ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai.

Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių

Pasvarcyk, antela

– Pasvarcyk, antela,

Cykiai plūkaudama,

Pamislyk, mergela,

Už many aidama.

– Ar tu moki verpcie, – Nesvarcyk, antela,

Ar tu moki auscie, Cykia plūkaudama,

Ar moki, mergela, Pamislyk, mergela,

Kalne rugius pjaucie? Man atsakydama.

– Tu neklausk, berneli, Nei aš pijokėlis,

Ar aš moku darbo, Nei aš laidokėlis,

Ciktai pasiklauskie, Tėvelio sūnelis,

Ar aisiu už tavy. Žamės artojėlis.

Suvalkiečių dainos

Senovėje Suvalkų krašto dainos buvo taip pat vienbalsės, minorinės, melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms.

Vakarinėse Suvalkijos žemėse (dabar esančiose Lenkijos teritorijoje), kurių ir reljefas toks kaip Dzūkijos krašto, vienbalsės dainos tebeskamba ir dabar. Tačiau čia jau nebėra kalendorinių, žiemos, pavasario, ciklo, darbo dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės.

Diduma Lietuvai priklausančios Suvalkijos yra lygumų kraštas. O lygumų žmonės megsta dainuoti garsiau, plačiau. Yra prasmė: neužstoja kalvos ar miškai, daina gali skristi toli toli. Todėl čia išgirsi daugiau dvibalsių mažorinių dainų. J. Čiurlionytė teigia, kad daugelis Užnemunės dvibalsių mažorinių dainų anksčiau yra buvusios vienbalsės minorinės. Ankstyvą senųjų žanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje ji aiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kad daug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji palyginti primityvūs darbo įrankiai.

Ar aš nesakiau, tau, seserėle

Ar aš nesakiau Ar aš nesakiau

Tau, seserėle, Tau, brolužėli,

Neik per linų laukelį, Neik per miežių laukelį,

Žalių linų laukelį. Žalių miežių laukelį.

Oi, užkris užkris Oi, užkris užkris

Tau už kaselių Už kepurėlės

Žalių linų laiškelis, Žalių miežių laiškelis,

Mėlynasai žiedelis. Geltonasai žiedelis.

Ne vienai dienai, Ne vieni dienai,

Ne valandėlei – Ne valandėlei –

Visam tavo amželiui, Visam tavo amželiui,

Kolei gyva galvelė. Kolei gyva galvelė.

Aukštaičių dainos

Aukštaitia išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiaus pradžios gausiai skabėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.

Kat katinėli

Kat katinėli Kam tu nugirdei

Juodaausėli, Mano motulį,