Lietuvių liaudies dainos

REFERATAS

Lietuvių liaudies dainos

Turinys

Įvadas.............................. ...3
Lietuva – dainų šalis.............................4
Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas..................5
Giesmės; jų įtaka dainoms...........................6
Lietuvių liaudies dainų švelnumas.......................7
Poetinės dainų priemonės............................8
Sutartinės..............................9
Vestuvinės dainos..............................10
Vaikų dainos..............................11
Raudos.............................. 12
Darbo dainos.............................. 13
Lopšinės.............................. 14
Dainos apie gamtą.............................15
Jaunimo ir meilės dainos...........................16
Kalendorinės dainos.............................17
Istorinės ir kovos už laisvę dainos........................ 18

Lietuvos kraštų dainos........................... 19

Dzūkų dainos..............................20
Suvalkiečių dainos.............................21
Aukštaičių dainos..............................22
Žemaičių dainos..............................23
Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos....................24
Išvados..............................25
Literatūra.............................. 26

Įvadas

Šią temą “Lietuvių liaudies dainos” pasirinkau todėl, nes maniau rasianti
apie jas daug informacijos. Ir neapsirikau. Buvo įdomu daugiau sužinoti
apie šias dainas, jų rūšis, kaip jos atsirado ir visa kita. Įsiskaičius į
dainos žoodžius, nesunkiai galima suprasti, kad lietuviai jose apdainuodavo
savo išgyvenimus, darbus. Kadangi lyrizmas buvo svarbiausias lietuvių
liaudies dainų bruožas, tai dažnai juose atsispindėdavo gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas. Manau prasmingi dainų žodžiai joms
suteikė labai daug pliusų.

Lietuva – dainų šalis

Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai
žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime
skambėdavo nuo amžių. “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš
darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos
marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią.
Dainuodavo jauni broleliai, tėėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina
skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius
dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą,
su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką
besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos
sueigos, pobūviai, kada ki

iekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršę,
traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į
kartą – motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas
praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.
Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.” (J. Čiurlionytė )

Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis
“rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis
tarpe anytos vartelių” ir “daineles, giesmeles po kojų pamynė”. Dainose
juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius,
našlaitėlius. J.Čiurlionytė rašo, kad lietuviui “šiaurus vėjas – nelaimė,
neganda, likimo permaina. Tamsūs debesys – vargeliai, rūpestėliai. Tipingi
taip pat yra palyginimai dainose: motinos – su “balta gulbele” , su
“mėlynų marių putele”; liūdinčios, dūsaujančios motinos – su siūbuojančia
egle. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, “pilku karvelėliu”. Bernelis
liaudies poezijoje – “dobilėlis” , :bijūnėlis” , “sakalėlis” , “ąžuolėlis”
, “berželis”. Meergaitė lyginama su “balta lelijėle” . “šilo uogele” ,
“darže rūtele” , “sedulėle” , “liepele” , “vyšnele” , “raiba antele”.
Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, jie personifikuojami kaip savarankiai
veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė
teka, dainose saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas brolelis “lauku palydi”
, žvaigždė seselė “vainiką pina”. (J. Čiurlionytė)

Savo tėviškės pasiilgusi martelė virsta gegute, atskrenda į vyšnių
sodą ir kukuoja, kol namiškiai ją atpažįsta ir pasikviečia į namus “už
balto stalelio”. Kas kelintoje dainoje “aukso pasagėlės” , “šilko
kamanėlės” , “sidabro naščiai” , “šilkiniai pasaitėliai” , “rausvo vario
laivelis” , “deimanto langeliai” , “marmuro staleliai”. Taigi lietuvių
liaudies da
ainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo,
svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu
jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės
formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės
dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o
pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta
mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai
liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos
dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau
vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,

Paskui šoko geri ponai.

Šoko vyžos ir čebatai,

Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą
(linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų
dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis
su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant,
šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas
Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos
užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai
skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,
dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių
asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina –

vieno asmens ir viena
melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos
dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik
suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą
(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti
strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik
kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno

asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu

dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų

lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų
išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.
Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę
kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos
prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs
į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

 Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų
laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno
istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai j

jos tekstas
dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios
dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji
lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai
negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios
išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir
dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių

širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia

švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš

skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai
poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis
yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos
pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių
pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai
– žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys.
Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia
trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą
papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų
veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik
visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik
iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų
prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,
rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų

dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo

epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų

niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų

reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų

vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Sutartinės

Sutartinės – dainų žanras, iki mūsų dienų išlaikęs žilą senovę. Tai
daugiabalsis dainavimas, kur pagrindinę melodiją plėtoja vienas balsas, o
antrasis jam tik pritaria. Tokiu būdu vienu metu skamba kelios sujungtos
melodijos. Tai kolektyvinio atlikimo dainos. Labiausiai paplitusios darbo,
kalendorinių apeigų ir vestuvinių apeigų, šokių ir žaidimų sutartinės. Joms
būdinga epinė rimtis, santūrumas. Dainavimo tvarka – tai ir tam tikra
dainavimo drausmė.

Sutartinės yra dvejinės, trejinės ir keturinės – pagal dainininkų skaičių.

Dvejinėse pirmasis dainininkas vadinamas rinkėju, antrasis – patarėju.
Dainininkės dainuoja skirtingą melodiją, bet tą patį, tik šiek tiek
varijuojamą tekstą.

Trejinės dainuojamos trise. Viena dainuotoja pradeda ir dainuoja posmą iki
pusės ( priedainio ), o nuo šito momento įsijungia jau antroji, kuri
dainuoja tą patį posmą iš pradžių. Antrajai posmą įpusėjus, pirmoji sustoja
atsikvėpti, o savo ruožtu tą patį posmą ima dainuoti trečioji. Trečiajai
pereinant prie antros posmo dalies, antrajai nutylant pailsėti, pirmoji
imasi antrojo posmo. Ją tuo pat būdu paseka kitos dainininkės, iš eilės
pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis. Ją tuo pat būdu paseka kitos
dainininkės, iš eilės pasikeisdamos vedimo ir pritarimo partijomis.
Trejinės yra pačios populiariausios.

Keturinė dainuojama dviem poromis, panašiai kaip dvejinės, tik viena pora

pasiskirsčiusi balsais: rinkėja renka žodžius, t.y. dainuoja patį tekstą, o

pritarėja tuo pačiu metu dainuoja priedainį – kita melodija nei teksto. „

Rinkimo “ ( teksto ) ir „ pritarimo “ ( priedainio ) skiriasi tiek

melodija, tiek žodžiai.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų
grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per
vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių
lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės
dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai
vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities
atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami
didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.
Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.
Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada
žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti
senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.
Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar
ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės
atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi

dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius

santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis

formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo

nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o

apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti
vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba.
Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai,
formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su
kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu,
lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl
lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši
liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų
taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines
galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai
– tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad
čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir
žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio
vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o
kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra
gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami
žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką.
Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir
sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės
žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių
metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir
kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji
giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,
išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji
senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš
jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir
šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko
valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus
turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami
šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje
dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški
laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda
tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat
ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina
lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Darbo dainos

Darbo dainos priderintos prie metų laikų kaitos ir darbų. Seniau
žmonės daug dainuodavo, taip trumpindami laiką ir lengvindami darbą, Visi
mokėjo labai daug dainų. Darbo dainos dažniausiai susijusios su dirbamu
darbu, jo ritmu. Sezoniškumo išvengdavo tik malimo dainos – miltų reikia
visus metus.

Koks darbas – tokia ir daina, koks metų laikas – tokia ir dainos nuotaika.
Gamta žmogui diktavo darbų sezoniškumą, dainininkui beliko prisitaikyti.
Net žmogaus amžius reikalavo „ savo ” dainos – vienaip dainavo piemenėlis,
pasibaigus ganiavai pristatytas prie girnų, kitaip – linamynio talkininkas
arba verpėja.

Užrašytų ir dar gyvų senų žmonių atmintyje darbo dainų labai daug ir jos
buvo dainuojamos ištisus metus pagal darbų seką, kurią diktavo gamta.
Vienos dainos archaniškesnės, kitos – vėlesnės kilmės kilmės, vienos
brandesnės, įsimintinos, kitos taip ir užsimiršo. Darbas darbui taip pat
nelygus. Vieni darbai keldavo nuotaiką, žmogų skatino kūrybai, dainai, kiti
savo vienodumu slėgė, todėl ir daina buvo monotiniška, nuobodi, paįvairinta
minčių apie kitus darbus, žmones. Palyginkite šienapjūtės ir malimo arba
verpimo dainas.

Darbo dainos buvo skirstomos į arimo dainas, šienapjūtės dainas,
rugiapjūtės dainas, linų darbų dainos, verpimo dainos ir t.t.

Lopšinės

Lopšinės dainuojamos migdant vaiką. Motinos dainuodamos supdavo lopšį,
todėl ir lopšinių melodijos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą. O
tekstuose daug vaikiškų garsų, įvairių malonybinių žodelių, palyginimų su
paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinos
įsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaitėlio ar dukružėlės ateitį,
išreikšdavo savo godas, nusiskųsdavo nelengvu gyvenimu.

Lopšinės vertintos ne tik tuo, kad jų klausydamasis vaikutis greičiau
užmiega. Tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui.
Daina švelniausiu būdu motina perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo
pat pirmųjų dienų pratina jį prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų,
nejučiomis formuoja savo tautos dvasinę pasaulėjautą.

Todėl ir dabar būtina jas dainuoti. Dainuokite ir jūs savo mažosioms
sesutėms, broliukams.

Dainos apie gamtą

Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta labai
švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, saulės
išdegintų dykumų – vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi javų laukai,
žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia viską nušluojančių viesulų, žemės
drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs,
ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia švelni, ilgesinga, širdį
graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės
viskam kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys
mokėsi gerumo.

Kad ir ką lietuvis apdainuotų – gamtą, girią, pievas, laukus, upes,
gyvūniją, – vis tiek išsirutuliuodavo mintys apie žmogų, jo dalią,
mergelės, bernelio, meilę, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvo
žmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmogus
pirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.

Jaunimo ir meilės dainos

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie
lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves,
vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui
į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, vakaro tyloje natūraliai
susiliedami su gamtos garsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo
nykus ir nejaukus.

Apie tai, kad jaunimas daug dainavo ir kokią reikšmę ju buičiai turėjo
daina, galima sužinoti iš daugelio šaltinių, pirmiausia – iš trijų
nuostabių knygų “Aš išdainavau visas daineles”.

Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau,
pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo apie tai, kas arčiausia
širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius,
subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių
dainų daugiausia.

Kalendorinės dainos

Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė,
mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijų
archaiškumas rodo, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuvių
liaudies dainų žanrui.

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai,
tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrįžos
laikotarpiai – Lalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma,
buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šioms
šventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę.

Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio
rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimoms vestuvėms, senųjų metų
palydėjimas – dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuose
daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis – pilkas žvirblelis,
dagilėlis, vanagėlis, sakalėlis, viliojantis mergelę voverėlę I savo
lizdelį. Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais
laukianti bernelio sakalėlio.

Dauguma advento dainų santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų
žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia žodelių
“leliumai”, “aleliuma”, “leliuma rūta” ir pan. Jie kokios nors tiesioginės
prasmės dabar nebeturi, tačiau manoma, kad gali būti kilę iš žodžio
“leliuoti” – aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti.

Kalėdinės dainos labiau atspindi pčių Kalėdų šventes, todėl jų
nuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų,
išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą. Kalėdų
dainoms, ypač jų priedainiams, būdingas žodelis “kalėda”. Ir Kalėdų, ir
advento dainos yra labai senos, dainuotos dar prieš krikščionybės priėmimą
Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug
turi. Manoma, kad pats žodis “kalėda” į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų
ir romėnų galbūt per slavų kraštus.

Istorinės ir kovos už laisvę dainos

Jos rašytiniuse šaltiniuse minimos jau nuo XIII amžiaus. Istorikai mini
liaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavo tų laikų įvykius, Lietuvos
kunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais totoriais.

Dainoje “Visi bajorai į Rygą joja” pasakojama, kaip etmono Karolio
Katkevičiaus vedama Lietuvos kariuomenė 1605m. Latvijoje, prie Salaspilio
sumušė keliskart gausesnę švedų kariuomenę.

Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos – baladės. Tai
nuoseklūs pasakojimai apie išjojusius į karužę bernelius, jų kovas, žūtį,
apie liūdną žinią, pasiekusią mergeles, seseles, brolelius ir tėvelius.
Tarp seniausių, galbūt siekiančių net kryžiuočių laikus, yra ir karo daina
“Oi, lekia lekia gulbių pulkelis”. M. K. Čiurlionis ją pavadino maršu.
Pasak J. Čiurlionytės, tai labai būdinga lietuvių karo daina, tautosakos
rankraštyno fonduose užregistruota daugiau kaip 100 jos variantų.

Prūsų karaliai jau XVIII a. iš Lietuvos dvarininkų samdė ir pirko
valstiečius savo kariuomenei. Jie buvo muštruojami žiauriais metodais. Nuo
XVIII a. vidurio prievarta į rektūrą ilgam, net 25-eriems metams, jaunus
vyrus rinko caro valdžia. Apie šią sunkią vyrų dalią sukurta daug dainų,
vadinamų rektūrų dainomis.

Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę, kovas už Lietuvos laisvę
ir nepriklausomybę, Lietuvos partizanus, tremtinius, emigrantus. Jas kūrė
nežinomi liaudies poetai ir kompozitoriai, liaudies dainomis virto ne
vienas garsių mūsų poetų eilėraštis.

Lietuvos kraštų dainos

Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno
krašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto
žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20 – 30 kilometrų gyvenančių
žmonių šneka labiau skiriasi negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų
gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos
teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik
neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per
šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių
papročius, net būdo skirtumus.
Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina.
Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, atspindi ir dainų
melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo
būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių,
žemaičių bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos dainas.

Dzūkų dainos

Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausiais Lietuvos kraštas,
ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios,
kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai.
Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų
gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte
nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač
gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia
advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių

Pasvarcyk, antela

– Pasvarcyk, antela,

Cykiai plūkaudama,

Pamislyk, mergela,

Už many aidama.

– Ar tu moki verpcie, – Nesvarcyk, antela,

Ar tu moki auscie, Cykia plūkaudama,

Ar moki, mergela, Pamislyk, mergela,

Kalne rugius pjaucie? Man atsakydama.

– Tu neklausk, berneli, Nei aš pijokėlis,

Ar aš moku darbo, Nei aš laidokėlis,

Ciktai pasiklauskie, Tėvelio sūnelis,

Ar aisiu už tavy. Žamės artojėlis.

Suvalkiečių dainos

Senovėje Suvalkų krašto dainos buvo taip pat vienbalsės, minorinės,
melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms.
Vakarinėse Suvalkijos žemėse (dabar esančiose Lenkijos teritorijoje), kurių
ir reljefas toks kaip Dzūkijos krašto, vienbalsės dainos tebeskamba ir
dabar. Tačiau čia jau nebėra kalendorinių, žiemos, pavasario, ciklo, darbo
dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės.

Diduma Lietuvai priklausančios Suvalkijos yra lygumų kraštas. O lygumų
žmonės megsta dainuoti garsiau, plačiau. Yra prasmė: neužstoja kalvos ar
miškai, daina gali skristi toli toli. Todėl čia išgirsi daugiau dvibalsių
mažorinių dainų. J. Čiurlionytė teigia, kad daugelis Užnemunės dvibalsių
mažorinių dainų anksčiau yra buvusios vienbalsės minorinės. Ankstyvą senųjų
žanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje ji
aiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė
skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kad
daug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji palyginti primityvūs darbo
įrankiai.

Ar aš nesakiau, tau, seserėle

Ar aš nesakiau Ar aš nesakiau
Tau, seserėle, Tau, brolužėli,
Neik per linų laukelį, Neik per miežių
laukelį,
Žalių linų laukelį. Žalių miežių
laukelį.

Oi, užkris užkris Oi, užkris užkris

Tau už kaselių Už kepurėlės
Žalių linų laiškelis, Žalių miežių
laiškelis,
Mėlynasai žiedelis. Geltonasai
žiedelis.

Ne vienai dienai, Ne vieni dienai,
Ne valandėlei – Ne valandėlei –
Visam tavo amželiui, Visam tavo amželiui,
Kolei gyva galvelė. Kolei gyva
galvelė.

Aukštaičių dainos

Aukštaitia išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiaus
pradžios gausiai skabėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kas
vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.

Kat katinėli

Kat katinėli Kam tu nugirdei
Juodaausėli, Mano motulį,
Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau gražu?

Kam tu padarei Kat katinėli
Girtų alutį, Juodaausėli,
Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau
gražu?

Kam tu nugirdei Kam tu nugirdei
Mano tėvulį, Mano broliukų,
Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau
gražu?

Kat katinėli Kam tu nugirdei
Juodaausėli, Mano sesutį,
Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau
gražu?

Kam tu padarei Mano tėvutėlis
Girtų alutį, Namo neparėjo,

Ta ta to, ar tau gražu? Ta ta to, ar tau
gražu?

Žemaičių dainos

Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika,
nors nevengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo. Senosios vienbalsės
dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais,
išvingiavimais, priegaidėmis (foršlagais), atsikvėpimais žodžio viduryje,
staigiais užšaukimais ir t. t.

Nors žemaičių dainos, kaip ir aukštaičių, yra mažorinės, dažnai
atliekamos gana garsiai, tačiau daugumai jų yra būdingas lyrizmas, net
skaidrus, graudulingas ilgesys. Kartais net galima pagalvoti,kad jos yra ne
mažorinės, o minorinės. Tai labai brangus jų ir visos mūsų tautos bruožas,
ir jis niekur kitur – nei dainų žodžiuose, nei kalboje – taip neišryškėja
kaip melodijoje.

Ai, jai ja ja jai

Ai, jai ja ja jai, – Ir numazguojau
Strazdas dejava, – Jauksa žėideli
Kur nutūpsiu geiduoti? Nū baltųjų ronkeliu.

Nū strazda kuoju Siunsiu nareli
Ledą lūžiejė, Į vundineli
Vundinelis tekiejė. Kad parneštu žėideli.

Aš tam vundinelie
Burnelė prausiau,
Baltas ronkas mazguojau.

Mažosios Lietuvos (Prūsų lietuvių) dainos

Greta dzūkų, aukštaičių, žemaičių dainų ryškiai išsiskiria dar ir Mažosios
Lietuvos – Prūsų lietuvių – dainos. Nors buvusiose Prūsų lietuvių žemėse
lietuviškas žodis ir lietuviška daina jau mažai beskamba, tačiau prieš
kelis amžius čia jos skambėjo ne mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje.

Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik iš
Prūsų Lietuvos arba ten dirbę. Pirmosios lietuviškos dainos užrašytos ten,
pirmosios lietuviškos knygos su gaidomis tai pat išleistos ten.

Anot J. Čiurlionytės, Prūsų lietuviai ilgus šimtmečius išlaikė labai
ryškų nacionalinį savitumą, nors jau nuo pat kryžiuočių laikų buvo engiami,
stumiami iš šio krašto, germanizuojami, o po to rusinami.

Dauguma Prūsų lietuvių dainų buvo vienbalsės, jų melodijos savitos
sandaros, archaiško skambesio, dažniausiai minorinės, sudėtingesių dermių,
jose gausu chromatizmų, dažnokai keičiasi metrai. Pamario krašto dainoms
būdinga marių tematika. Daugiausia Mažosios Lietuvos dainų XIX a. pradžioje
užrašė Liudvikas Rėza.

Anksti rytą kėliau

Anksti rytą kėliau, Neturiu brolyčių,
Žirgužį pašėriau, Nei jaunų sesyčių.
Išgirdau girdėjau Tie mane nelydės,
Brolytį beverkiant. Tie mane
nelinksmins.

Ne brolyčio balsas, Reiks man šalin
joti,
Tik senos mamužės, Į krivužę stoti.
Verkė ta, dejavo Kas mane palydės,
Dėl jauno sūnyčio. Kas mane
palinksmins?

Išvados

• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo

pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai

sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau

lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą

švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra

senoji mitologija.

• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip

nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę

nuotaiką“ (M. Miškinis)

Literatūra

Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970. P. 10-11, 27,
44.

Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P. 27-28, 44, 46, 48-49, 51-
57,66-67.

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130-
131, 149.

www.anthology.Ims.lt/texts/7/tekstas/1.html

Eduardas Balčytis. Muzikos vadovėlis X klasei. V., 2000. P. 6, 11- 80, 88,
89.

Leave a Comment