Lietuvių liaudies dainos

ĮVADAS

Lietuva – dainų šalis . Lietuviams daina – antroji kalba , jos gaida . Kai žmonės pradėjo kalbėti , pradėjo ir dainuoti . Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių . “Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys . Niūniuodavo motinos , supdamos kūdikį , ir jaunos marčios , sukdamos girnų akmenėlį , susimąsčiusios apie savo sunkią dalią . Dainuodavo jauni broleliai , tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami . Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant , taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama . Ją traukdavo ir jaunas žvejys , išplaukdamas į jūrą , su ilgesiu žvalgydamasis i kopas . O ką besakyti , kai ateidavo darbo pabaigtuvės , vestuvės ar šiaip linksmos sueigos , pobūviai , kada kiekvienas , savo vargą , skurdą ir nedalią pamiršęs , traukdavo dainas , giesmeles iš pilnos krūtinės …”(J. Čiurlionytė) Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir liūdnos. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus… Dainų tekstuose dažni deminutyvai : mergelė – lelijėlė , gėlelė, darbščioji bitelė , šilo uogelė , darže rūtelė , sedulėlė, liepelė ; bernelis – dobilėlis , sakalėlis , bijūnėlis , berželis , ąžuolėlis ; motinėlė – balta gulbelė , mėlynų marių putelė ; tėvas – ąžuolas , klevas , pilkas karvelėlis ir t.t. Tokie žodžiai liaudies dainom suteikia įpatingo švelnumo .Taip pat lietuvių liaudies dainose daug epitetų , metaforų . Kareivėlis “rasele pasikloja , miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių” , “daineles , giesmeles po kojų pamynė”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja . Saulelė šildo , globoja piemenėlius , našlaitėlius . Šiaurus vėjas – nelaimė , negandos ; tamsūs debesys – vargeliai , rūpestėliai ; aukšti kalnai – didi vargai , žemuogėlės – ašarėlės , akmenėliai – rūpestėliai . Liaudies dainose didelę reikšmę turi ir daungaus kūnai , kurie personifikuojami kaip savarankiški , veikiantieji asmenys , ypač epinėje , mitologinėje poezijoje . Visa tai liudija , kad lietuvių liaudies dainos , kaip ir pati Lietuvos gamta , kaip ir jos žmonės , yra nepaprastai švelnios , pilnos tyro džiaugsmo , svajonių , prasmės .

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas . Tai tarsi gyvas pasakojimas , nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn .

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMŲ ISTORIJA

Pirmieji šaltiniai , kuriose minimi lietuvių liaudies papročiai , laidotuvės , verkavimai ir dainos , siekia X ir net IX amžių . Lietuvių dainas savo raštuose mini J. Dlugošas , M. Mažvydas , J. Bretkūnas , M. Strijkovskis , T. Lepneris , M. Pretorijus ir kt. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas lietuvis Bridžius Gedkantas . Ji buvo paskelbta 1634 metais . Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rininį “Dainos” su 85 tekstais ir 7 melodijomis 1825 metais paskelbė Liudvikas Rėza . Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E. Budrius , Ch. Berčas , E. Gizevijus , G. H. Naselmanas ,Fr. Kuršaitis , S . Stanevičius . Tačiau praeityje daugiausia dainų surinko Antanas Juška (1819-1880) – apie 7000 dainų tekstų ir 2000 melodijų . Padedamas brolio Jono Juškos jis jas išleido Kazanėje bei Petrapilyje . Jo surinktos dainos dar ir dabar turi didžiulę mokslinę ir meninę vertę . XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti “Lietuvių liaudies dainynas”, kurį sudarys daugiau kaip 20 tomų.

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS

Lietuvos teritorija nėra labai didelė . Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi . Šie skirtumai ryškūs kalboje , buityje , papročiuose , savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose . Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų , jie buvo labai sėslūs , ne tik neklajojo po pasaulį , bet ir nesimaišė tarpusavyje . Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nepakitusią mūsų kalbą , jos tarmes kievieno krašto žmonių papročius , net tam tikrus jų būdo skirtumus . Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus taip pat ryškiai atspindi dainų melodijos , ypač jų intonacinės bei balsų derinimo savybės , dainavimo būdas . Šio požiūriu ryškiausiai išsiskiria DZŪKŪ , AUKŠTAIČIŲ bei ŽEMAIČIŲ dainos . Taip pat dar yra skiriamos ir SUVALKIEČIŲ dainos .

DZŪKŪ DAINOS

Dzūkija – pietryčių Lietuvos dalis . Šis kraštas dar žmonių pramintas Dainava . Dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas , todel ir dzūkų dainos švelnios , kaip ir dzūkų žmonės , melodingos , vingrios , kaip ir Dzūkijos gamta . Šiame krašte paprastai dainuodavo vienbalses dainas . Dzūkijoje išliko daugiausia advento , kalėdinių , jurginių , sūpuoklinių dainų , raudų . Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo , vestuvinių , kalendorinių dainų . Ypač gražios ir melodingos rūgiapjūtės dainos . Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas . Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas , – dažnai besikeičiančiu metru nereguliariai pasikartojančiais akcentais , kuriantis laisvo , nesuvaržyto pasakojimo įspūdį . Dzūkai mėgsta dainuoti ir būriu , bet vis vien vienu balsu tas pačias minorines dainas . Dzūkų stilius iš esmės apima ir Suvalkiją ,Bet čia rečiau pasitaiko senųjų žanrų , ypač kalendorinių , žiemos , pavasario ciklo dainų , taip pat darbo dainų .

PASVARCYK , ANTELA

Pasvarcyk , antela – Nesvarcyk , antela ,Cykiai plūkaudama Cykiai plūkaudama ,Pamislyk , mergela , Pamislyk , mergela ,Už many aidama . Man atsakydama .

– Ar tu moki verpcie , Nei aš pijokėlis ,Ar tu moki auscie , Nei aš laidokėlis ,Ar moki , mergela , Tėvo sūnelis ,Kalne rugius pjaucie ? Žemės artojėlis .

– Tu neklausk , berneli ,Ar aš moku darbo ,Ciktai pasiklauskie ,Ar aisiu už tavy .

AUKŠTAIČIŲ DAINOS

Aukštaičių dainos skiriamos į du labai skirtingus stilius – iki tūkstantmečio senumo sutartinės ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninis dvibalsis ir tribalsis dainavimas . Sutartinės – unikalus dainų žanras Europoje , o gal ir visame pasaulyje . Sutartinės mus yra pasiekusios , atrodo , iš pačių seniausių laikų . Kad sutartinės yra savarankiškai gyvavusi dainų rūšis , rodo ir tai , jog jų turinys aprėpia įvairiausią tematiką : vaikų gyvenimą , kalendorines šventes ir apiegas , vestuves , darbą , karinius , istorinius įvykius .

Sutartinių bruožas yra tas , kad jos yra daugiabalses . Svarbiausi jų bruožai – polifoninis balsų vedimas , sekundinis balsų derinimas ir kapotas sinkopinis ritmas . Sutartinės pagal atlikimo būdus skirstomos į : dvejines (dvejos) , trejines (trejos) ir keturines (keturios). Dvejinės – dviejų dainininkų arba dviejų grupių atliekamos dainos , kai tuo pat metu vienas dainininkas (viena grupė) dainuoja vienu , o antras (antra grupė) – kitu balsu . Trejines sutartines atlieka trys dainininkai (trys grupės) . Šių sutartinių melodijos kiekviena dalis turi dažniausiai po keturis taktus . Dainininkai įstoja paeiliui : pirmam padainavus pirmą dalį įstoja antras , paskui trečias . Pirmasis , padainavęs posmelį (abi melodijos dalis ) , vieną dainos dalį tyli ir pradeda antrąjį posmelį . Taip pat iš paskos daro ir kiti .Taigi vienu metu skamba tik du balsai . Taip dainuoti būdavę lengviau , kiekvienas tam tikrą laiką pailsėdavo , pasiklausydavo kitų . Keturines sutartines dainuodavo po du pasiskirstę keturi dainininkai . Dainuodavo kaip ir dvejines , tik pakaitomis : posmelį padainuodavo pirmoji pora , jį pakartodavo antroji pora , o pirmoji per tą laiką pailsėdavo ir pradėdavo antąjį posmelį . Tačiau būta ir kitokių dainavimo variantų . Šiose dainose daug įvairių tiesioginės prasmės lyg ir neturinčių žodelių : sodauto , tūto , čiūto , lylio , dauno , dobilio ir kt. Mat , dainuojant polifoniškai , ne visi žodžiai klausytojui suprantami , todėl prasmingus žodžius įterpdavo tik ten , kur jie geriausiai girdisi . Aukštaičių dvibalsės ir tribalsės dainos . Paprastas dvibalses dainas (ne sutartines) aukštaičiai dainuoja dviem arba trimis balsais , dauguma jų dainų mažorinės . Antras balsas paprastai pirmąjam pritaria tercijomis ir kvintomis . Tribalsių dainų trečias balsas tarytum atstoja bosą , paryškindamas svarbiausių akordų pagrindinius garsus . Nors aukštaičių dainos mažorinės , bet , taip pat kaip ir visiems Lietuvos kraštams , būdinas lyrizmas , tam tikras skaidrus graudulys .

OI , LUNKELA , LUNKELA

Oi , lunkela , lunkela ,Oi , lunkela žalioji pievela.

Oi , mas pjausim šienelįOi , mas pjausim , berneliai , šienelį .

Oi , mas josim Rygužėn ,Oi , mas josim , berneliai , Rygužėn .

Slaunas miestas Rygužė .Dar slaunesnis , berneliai , Varšuva .

Stovi vaiskas kaip mūrai ,Stovi vaiskas , berneliai , kaip mūrai .

Byr kulipkos kaip bitės ,Byr kulipkos , berneliai , kaip bitės .

Krenta vaiskas kaip mūrai ,Krenta vaiskas bernelių kaip mūrai .

Bėga kraujas kaip vanduo ,Bėga kraujas bernelių kaip vanduo .

Laka šunys kaip levai ,Laka šunys bernelių kaip levai .

ŽEMAIČIŲ DAINOS

Žemaitijoje , kaip ir Aukštaitijoje , vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika , nors nevengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo . Pastarasis yra labai savitas , su žemaičiams būdingais patęsimais , išvingiavimais , Priegaidėmis (foršlagais) ir kitais melodijos papuošalais . Dvibalses bei tribalses dainas žemaičiai dainuoja laisvai , ypač mėgsta stipriai atsikvėpus , nepasigailint balso ilgai patęsti , papuošti melodiją įvairiais pavingiavimais . Žemaičiuose daugiau nei kitur yra paplitęs labai gražus dainavimo būdas , kai melodiją veda vienas žmogus , o antru ar trečiu balsu atitaria visi likusieji .

PJUOVĖ LONKUO ŠEINĄ

Pjuovė lonkuo šėiną ,Žalės raskėlielės ,Pjaun ir moni , dobėlieli ,Su šeinelio draugė .

Griebė lonkuo šėiną ,Žalės raskėlielės ,Grieb ir moni , duobėlieli ,Su šėinelio draugė .

Džiuovėn lonkuo šėiną ,Žalės raskėlielės ,Džiuovėn moni , duobėlieli ,Su šėinelio draugė .

Vežė lonkuo šėiną ,Žalės raskėlielės ,Vež ir moni , duobėlieli ,Su šėinelio draugė .

Šierė žėrgams šėiną ,Žalės raskėlielės ,Šėr ir moni , duobėlieli ,Su šėinelio draugė .

SUVALKIEČIŲ DAINOS

Suvalkijoje žmonės buvo išsiskirstę į vienkiemius , o susirinkus bendriems darbams ar pasilinksminimamas , atsirado ir savitos dainos , paprastesnės , nei dzūkų ar žemaičių , tačiau be galo skambios, nuoširdžios, melodingos. Suvalkų krašto žmonės dažniausiai dainuoja dviem balsais.

Dainų žanrai

APIE KĄ LIETUVIAI DAINAVO ? Apie viska ! Dainomis apipindavo visą žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties . Motinos dainomis migdydavo mažylius , vaikai jomis skelbdavo džiaugsmus ir vargus , jaunimas išreikšdavo patį tyriausią meilės jausmą , suaugusieji dainuodavo apie nelengvą gyvenimą , darbą , tėvynę , žmogaus likimą . Todėl dainų buvo sukurta nepaprastai daug, vienos buvo skirtos darbui palengvinti, kitos – pasilinksminimams, trečios paguosdavo nuskriaustą, ketvirtos skambėdavo apeigose ir t.t… Dainų rūšys muzikoje vadinamos dainų žanrais. Pagrindiniai lietuvių liaudies dainų žanrai yra šie: · Darbo dainos (piemenavimas,šienapjūtė, rugiapjūtė, naktigonių, arimo, verpimo, malimo, skalbimo,namų ruošos) · Kalendorinės dainos· Vaikų dainos, žaidimai ir lopšinės· Vestuvinės dainos· Raudos· Kovos už laisvę dainos· Sutartinės

DARBO DAINOS

Darbo dainų turme daug ir įvairių . Jos daugiausia buvo dainuojamos darbo protarpiais , ilsintis , einant i laukus ir grįžtant . Lietuvių folklore darbo dainoms tenka ypatinga vieta . Greta kalendorinių , jos laikomos seniausiomis išlikusiomis dainomis , daugiausia jų atėję iš baudžiavos laikų. Išskiriamos dvi šių dainų grupės – tai laukų darbų ir namų ruošos dainos . Laukų darbų dainomis vadinamos ganymo (piemenų) , arimo , šienapjūtės , rugiapjūtės , avižapjūtės , grikių rovimo ir kitos dainos . Jas dainuodavo moterys . Vienose dainose būdavo apdainuojamas darbas , kitos dainuojamos dirbant ir skiriamos darbui palengvinti . Dainos turėjo joms būdingus priedainius . Pvz.: malimo dainose kartojama “malu , malu”, skalbimo dainose “oi ta-ta” ir t.t… Tarp populiariausiųjų darbo dainų yra šienapjūtės dainos . Jų melodijos plačios , erdvios , pritaikytos dainuoti lauke , būriu . Dainų turinys nuolat vinguriuoja apie dalgelį , bernelį dobilėlį , mergelę šiengrėbėlę .

VAIKŲ DAINOS , ŽAIDIMAI , LOPŠINĖS

Senovėje kiekvieną vaiką nuo pat gimimo lydėdavo mamos daina– lopšinė . Jomis ramindavo , migdydavo vaiką , suteikdavo pirmąsias žinias apie pasaulį . Lopšinėse išsiliedavo mamos meilė ir rūpestis , jos svajonės ir viltys . Lopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų , liūliavimų , įvairių grožybinių žodelių , palyginimų su žvėreliais , paukšteliais , vabalėliais .

Šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams suaugusieji sugalvodavo įvairiausių žaidimų . Tai mylavimai , pakutenimai , žaidimai su rankytėmis , pirščiukais , sūpavimai , jodinimai , palydimi dainelių. Žaidimai dažniausi būdavo linksmi , džiugūs , skaidrios nuotaikos.

JAUNIMO DAINOS

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos . Vienos tyliai prie lopšio , rūtų darželyje ar besidarbuojant , kitos skambiai per vestuves , vakarėlius , kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimo būriui . Jaunimas buvo pirmose gretose atliekant bet kurio žanro dainas . Tačiau , pasilikę vieni , dainuodavo apie tai , kas arčiausiai širdies . Tai meilė . Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius subtiliausius jausmus , todel jos yra labai jausmingos ir gražios . Tokių dainų daugiausia .

VESTUVIŲ DAINOS

Vestuvės – iškiliausia šeimos šventė . Nuo seniausių laikų jos buvo švenčiamos laikantis daugybės liaudies papročių , apeigų , ritualų . Iš tiesų , vestuvinės dainos , ir dzūkų , ir aukštaičių ar žemaičių yra nuostabiai gražios , jų išlikę labai daug . Dainomis būdavo apdainuojamas kiekvienas smulkiausias vestuvių elementas : piršlybos, Sutartuvės , sužieduotuvės , kvietimas į vestuves , mergvakaris , nuotakos ruošimas jungtuvėms , jaunikio pulko atvykimas , nuotakos atsisveikinimas išleidžiant i jungtuves , vestuvių puota , pirmaryčių iškilmės , vainiko nuėmimas , piršlio “korimas” , išvažiavimas pas jaunąjį . Taip pat buvo dainuojama apie sunkią marčios dalį po vestuvių .

KALENDORINĖS DAINOS

Senovės lietuviai visus žemės ūkio darbus palydėdavo tam tikromis apeigomis . Apeigos – tai tam tikri žmonių veiksmai , ritualai , susiję su tautos papročiais ir senaisiais tikėjimais . Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį tikėjimą , tai jų apeigose ryškiausias yra žemės ir gamtos jėgų kultas . Tam tikros dainos lydėdavo sėją, derliaus augimą bei jo nuėmimą . Dainomis buvo garbinamos gamtos jėgos (saulė , mėnulis , vėjas , lietus) , kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių .

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai , tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulgrįžos laikotarpiai – Kalėdų ir Rasos šventės , jų papročiai ir apiegos .

Advento ir Kalėdų dainos

Svarbiausios žiemos šventės būdavo švenčiamos užbaigus laukų darbus ir sutvarkius derlių . Žiemą dažniausiai budavo švenčiamos vestuvės , todėl žiemos artėjimas , nuotakos , jaunikio rinkimasis , piršlybos , ruošimasis būsimoms vestuvėms , senų metu išlydejimas – dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema . Dainų žodžiuose daug palyginimų , metaforų , epitetų . Labai įdomios yra advento dainuos . Jos dainos dažniausiai santūrios , jausmingos , išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas . Šiose dainose dažnai girdomi tokie žodeliai kaip “leliumai” , “aleliuma” , “leliuma rūta” ir pan . Kalėdinės dainos daugiausia buvo dainuojamos Dzūkijoje . Kitur jos nebūdavo dainuojamos arba neišliko . Šios dainos labiau atspindi pačių Kalėdų šventes , todėl jų nuotaika įvairesnė . Greta ramių , santūrių , yra ir gyvenių dainų , išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą , ir linksmumą . Šioms dainoms , ypač jų priedainiams , būdingas žodelis “kalėda” . Ir advento , ir Kalėdų dainos yra labai senos , kur kas senesnės , nei krikščionybė Lietuvoje , todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug teturi .

BEGINEJO POVELĖ PO DVARĄ

Beginėjo povelė Oi , kad aš tą povelįPo dvarą , Nuluptau ,Jos kojelės šilkeliais Nuo galvelės aukselįPančiotos . Nukaltau .

Jos kojelės šilkeliais Nuo galvelės aukselįPančiotos , NuluptauJos galvelė aukseliu Ir mergelai žiedelįAplieta . Nukaltau .

Jos galvelė aukseliu Oi , kad aš tą povelįAplieta , Pagautau , Jos pateliai parlaliais Nog petelių perlalius Barstyti . Nurinktau .

Oi , kad aš tą povelį Nog petelių perlaliusPagautau , Nurinktau ,Nuo kojelių šilkelius Ir mergelei galvelį

Nurištau . Barstytau .

Nuo kojelių šilkelius NurištauIr mergelai kaselįSupintau .

Velykų dainos

Per Velykas , ir šiaip sulaukus pavasario , jaunimas supdavosi ir dainuodavo vadinamąsias sūpuoklines dainas . Tai irgi turėjo apieginę prasmę : “Visi stengdavosi iškilti kuo aukščiau : merginos – kad vešliai sužaliuotų ir tirštai sužydėtų linai , o vyrai – kad pasėlių derliu būtų turtingas “(J.Čiurlionytė) Supantis dainuoti reikėjo tam tikru judesio ritmu ,- tuo šios dainos labiausiai ir skiriasi nuo kitų žanrų dainų .

Sekminių dainos

Sekminės – septintasis sekmadienis po Velykų . Tai augmenijos ir visos gamtos sužaliavimo švente . Šeimininkai apeidavo laukus , dainuodavo parugines dainas , kaimynai vieni kitiems linkėdavo gero derliaus , čia pat laukuose vaišindavosi .

Rasos (kupolinių) šventės dainos

Rasos – vidurvasario , saulės grįžimo šventė . Ji dar vadinama kupolinių , arba tiesiog Joninėmis . Nuo seniausių laikų šios šventės metu žmonės garbindavo saulę , ugnį , vandenį , naktį rinkdavo vaistažoles , tikėdami , kad jos tuomet įgyja įpatingos gydomosios galios . Per Rasos šventę būdavo buriama gėlėmis , pinami ir plukdomi vainikai , kuriami didžiuliai laužai , šokinejama per juos (siekiant apsivalyti nuo piktųjų dvasių) , su degančiais fakelais lankomi javai , dėkojama medžiams ir visai gamtai . Rasos šventės papročius lydėdavo dainos . Dažnoje jų yra žodelis “kupolio” , “kupolėlio” , – tai vaistažolės pavadinimas . Ir per Sekmines , ir per Rasos šventę būdavo apienami javų laukai , taigi dažnai būdavo dainuojamos ir tos pačios dainos .

Istorinės dainos

Jos rašytiniuose šaltiniuose minimos jau nuo XIII amžiaus . Istorikai mini liaudies dainius vaidilas , kurie apdainuodavę tų laikų įvykius , Lietuvos kunigaikščių žygdarbius , kovas su kryžiuočiais , švedais (žuvėdais) , totoriais . Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos – baladės . Tai pasakojimai apie išjojusius i karužę bernelius , jų kovas , žūtį , žinią mergelėms , seselėms , broleliams , tėveliams .

Prūsų karaliai iš Lietuvos dvarinimkų samdė ir pirko valstiečius savo kariuomenei . Jų apmokymui buvo naudojami žiaurūs metodai . Prievarta į rekrūtus ilgam , kartais 25 metams , jaunus vyrus rinko caro valdžia . Apie šią sunkią vyrų dalią sukurta daug dainų , vadinamų rekrūtų dainomis . Daug dainų apie tėvynę Lietuvą sukūrė 1863 metų sukilėliai . Šautuvais , kardais , o kartais tik dalgiais ir kirviais ginkluoti “trijų valsčių bernužėliai vienu keliu joja“ , o motinėlės , sesutėlės ir mergužėlės verkia jų nesulaukdamos . Dainoje “Eisim laukan pažiūrėti” labai ryškus jojimo ritmas .

EISIM LAUKAN PAŽIŪRĖTI

Eisim laukan pažiūrėti , Nei mums joti , nei mums stoti ,Koks vėjelis pučia … Nei pulkelio laukti ,Pučia rytų , pučia pietų , Vienoj rankoj šautuvėlis ,Pūs ir vakarėlių . Prie šono kardelis .

Trijų valsčių bernužėliai Verkė mano motinėlė ,Vienu keliu joja . Verkė sesutėlė ,Ar mums joti , ar mums stoti Labiau verkė mergužėlėAr pukelio laukti ? Rūtelių daržely .

Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę , kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę , Lietuvos partizanus . Jas kūrė nežinomi liaudies poetai ir kompozitoriai , liaudies dainomis virto ne vienas įžymiųjų mūsų poetų eilėraštis .

RAUDOS

Raudos – seniausias lietuvių liaudies muzikinės – poetinės kūrybos žanras . Jos minimos net viename IX amžiaus rašytiniame šaltinyje . Žinomos dvi raudų rūšys – laidotuvių ir vestuvinės . Pastarosios dar vadinamos verkavimais , arba Aukštaitijoje – rypavimais . Senųjų laikų raudose nėra pastovenės , labiau išplėtotos melodijos ,-Vyrauja tik verkimo intonacijos , vėlesniosios – melodingesnės . Ypač prasmingi švelnūs ir graudūs raudų žodžiai . Mirusieji vadinami medeliais , paukšteliais , gulbelėmis , gegulėmis , žvaigždelėmis .

IŠVADOS

Dabar liaudies muzika beveik pamiršta . Ji išliko tik senų žmonių atmintyje , bei kai kuriuose liaudiškos muzikos rinkiniuose . Darbar mūsų jaunimas linkęs klausytis “trankios” muzikos, o senų jiems nebereikia , ir dažniausiai jaunimas net nesusimąsto apie tai .

Mano manymu , reikėtų kuo skubiau rinkti senovines dainas , jas užrašinėti ir netgi mokytis . Taip pat reiktu įskiepyti jaunimui meilę savo tautos palikimui . Juk kai visi senoliai išeis anapilin , kas tada atmins senovines dainas?…

LITERATŪRA

1. K. Urba “Skaitiniai 8 kl” K. 1998 2. V. Arnastauskas “ Muzikos vadovėlis “ K. 19583. E. Balčytis “ Muzika 10 kl.” K. 19954. E. Balčytis, J. Lygutas “Muzika 8 kl.” K. 19925. V. Umbrasienė “Muzikos literatūra I dalis” V. 1989