Lietuvių liaudies dainos

Šiaulių Ragainės pagrindinės mokyklos
8c klasės mokinio Jono Karbausko

Referatas

Lietuvių liaudies dainos

Šiauliai, 2004

Įvadas

Tautosaka – tai žodinė, meninė liaudies kūryba. Ji skirstoma į dvi svarbiausias rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Turtingiausia, savičiausia ir labai vertinga lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka, kuri anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab.- XVIIa. Dažniausi dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda.

Liaudies dainos neturi vieno autoriaus, tai – kolektyvinė kūryba. Tačiau dainos užgimdavo vieno žmogaus galvoje. Jos nebuvo užrašinėjamos. Dainos buvo perduodamos „iš lūpų į lūpas“, todėl nebūdavo išvengta smulkių pakitimų. Dėl šios priežasties atsirasdavo keelios dainų versijos. Ir tik XVIIIa. Europoje buvo pradėta užrašinėti ir publikuoti liaudies dainas. Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis tik tada, kai buvo pradėta tyrinėti lietuvių kalbą. Pirmą kartą lietuvių liaudies dainos viešai paskelbtos buvo 1747m. Tai padarė P. Ruigys.

Kai kurie muzikos istorikai sakė, kad liaudies dainos yra „niekai“, o jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai dainos žodžiai dažniausiai būna be tikslios minties, nešvankios dviprasmybės, dainos melodija yra nereikšminga. Šios minties visiškai negalima taikyti lietuvių liaudies dainoms, nes jose atsispindi mąąstymas, jausmai. Jos siejamos su gamtos ciklu ir žmogaus darbų eiga, bei asmeniniu gyvenimu ir įvykiais. Dėl to, dainos skirstomos į temines grupes: darbo dainos, vestuvių apeigų dainos, raudos, kalendorinių švenčių dainos ir kt.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas –

tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o meelodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvių dainos

Iš daugybės lietuvių liaudies dainų teminių gr

rupių, turbūt lengviausia atskirti vestuvių dainas. Tai lyriškiausias lietuvių liaudies dainų žanras.

XX-ame amžiuje kaimo vestuvės tęsdavosi net 3 dienas, o visas jų ceremonijas ir apeigas lydėdavo vestuvių dainos. Jose buvo aukštinamas žmogaus dorovinis idealas: mergelė ar bernelis parenkami darbštūs, tvarkingi, gero būdo. Kaip pastebi A.Vyšniauskaitė, iš daugelio vestuvinių apeigų galima išskirti kelias svarbiausias, tačiau tik viena iš jų yra lydima apeiginėmis dainomis – vainiko įteikimas jaunajai, paryškinamas oracijomis. Buvo dainuojamos ir specifinės dainos, susijusios su veiksmu; šitokių dainų pristigus, buvo dainuojamos kokios pasitaikydavo, arba naujos stačiai kuriamos. Be specifinių apeiginių dainų, buvo dainuojamos ir dainos su specifiniais tikslais, pavyzdžiui, jaunajai pravirkdyti. Taip pat vykdavo stačiai dainiško sąmojo varžytinės. Paprastai „apdainuojamam“ asmeniui prikergiama koks nors pašiepiamas epitetas, nurodantis net visai neesamą dainuojamojo obijekto (asmens) savumą, o pats asmuo dainoje statomas į pašiepiamąją siuaciją, pavyzdžiui:

Mūsų svainis – rimtas žmogus:
Jis po lova gaudo žiogus.

Vestuvinėse dainose taip pat randama tolimos praeities papročių. Kai kuriuose dainose apie tokius laikus, kai žmonės dar gyvendavo didelėmis giminėmis ir vyrai vesdavo tos pačios giminės moteris. Dar kalbama ir apie tai kaip berneliai klasta suviliodavo mergeles,o broleliai saugodavo savo sesutę nuo melagio.

Šiais laikais vestuvėse mažai naudojamos lietuvių liaudies dainos. Labiau grojamos šiuolaikinės,liksmos dainos. Tačiau vestuvėse, kurios rengiamos pagal senuosius vestuvių papročius dar gi

irdimos lietuvių liaudies vestuvių dainos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima iš

šaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,
Paskui šoko geri ponai.
Šoko vyžos ir čebatai,
Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Karo dainos

Lietuvis ir karas. Tradicinio kaimo valstietis, labai prisirišęs prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų ir kaimo, gyvenantis uždarą gyvenimą, kartkartėmis toli peržengdavo įprastas ribas. Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius — į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius visuomenės sluoksnius. Nekasdieniai įvykiai nublokšdavo juos iš įprastinės gyvenimo vagos į tolybes, neretai nuniokodavo namus, ne vienam be laiko atimdavo gyvybę. Be to, ilgainiui vis plačiau pereita prie jaunimo ėmimo j reguliariąją kariuo-menę. Karo tarnyba taip pat ne vieneriems metams skaudžiai atsiliepdavo ir kario, ir jo namiškių gyvenimui.

Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir jis neiškęsdavo neišsipasakojęs dainomis. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Tai bene vienintelis Lietuvos „metraštis” apie karus ir karius. Šios dainos labai savotiškos: čia maža konkrečių asmenų, vietų vardų, datų. Jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykį su karais. Žinoma, karo dainų terminas sąlyginis, nes joms priskiriamos ne tik dainos apie karą, bet ir apie ėmimą j kariuomenę, kareiviavimą ir pan. Be to, minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai, įvykiai yra reikšminga Lietuvos istorijos dalis, todėl dar taikomas karinių-istorinių dainų terminas.

Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skirianti, — XVII amžius. Meniškiausios — klasikinio stiliaus dainos.

Kasmetinių papročių dainos

Kasmetiniai papročiai, apeigos ir jų prasmė. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Didelė išmintis — kasdienybę nuolat rengti vis kitais apdarais. Dar labiau dienų tėkmę išskirdavo šventės. Senovėje jos pažymėdavo kuo nors nepaprastą laiką: ilgiausią naktį, saulėgrįžą, žiemos pabaigą, pavasario pradžią, ilgiausią dieną ir t. t. Įvedus Lietuvoje krikščionybę, šventės apsigaubė nauja ideologine skraiste, nors daugelio senųjų papročių prasmė išliko beveik nepakitusi. Metinis papročių, apeigų, pramogų ciklas su ištisus metus nuolat kintančia gamta, su pagal metų laikus dirbamais darbais buvo palanki dirva augti ir bręsti plačios vaizduotės, kūrybingiems, gyvenimo įvairovę ir prasmę jaučiantiems žmonėms.

Kasmetiniai papročiai ir apeigos — tai marga įvairių veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Pavyzdžiui, artėjant žiemai, per adventą, kai pailgėdavo vakarai, žmonės, baigę laukų darbus, triūsdavo namie: verpdavo, virves vydavo, plunksnas plėšydavo ir 1.1. Atsirasdavo laiko ir daugiau pabendrauti, įvairių pramogų prasimanyti. Ypač jaunimas trokšdavo susieiti, pavakaroti, pažaisti. Bet kai nuo šalčio ir sniego apmirdavo augalija, kai artėdavo lemtinga riba — senųjų metų pabaiga, naujųjų pradžia, — valstiečiui rūpėdavo ne tik pramogos. Beje, šis laikas įvairiai mitinės pasaulėjautos įprasminamas: ir kaip „chaoso” bei „harmonijos” kova, ir kaip dievybės mirimas ir atgimimas. Kaimo žmogui rūpėjo, kad ateinantys metai būtų geri. Šiuo, jo manymu, pavojingu laiku jis laikėsi įvairių draudimų. Antai per Kūčias būdavo draudžiama malti, skaldyti malkas, kad vasarą nebūtų audrų su perkūnijomis. Valstietis ir pats stengdavosi įsiterpti į įvykių eigą, juos numatyti: burdavo, spėliodavo, kaip augs javai, gyvuliai, ar pats ilgai gyvens, ar sukurs šeimą ir pan. Jis rūpindavosi ir mirusiaisiais, kviesdavo vėles pasivaišinti. Naujųjų metų išvakarėse stengdavosi užsitikrinti santarvę šeimoje ir draugiškus santykius su kaimynais. Dėl to kurdavo pirtį ir ant ugnies užmesdavo liepų. Per Naujuosius metus skambėdavo geriausi linkėjimai. Tada vengdavo dirbti menkus darbus, kad nereikėtų jų ištisai kartoti per kiaurus metus. Kartu Kalėdų—Trijų Karalių metas būdavo ir savitų samdos papročių laikotarpis.

Paminėjome tik kelis mažmožius iš žiemos ciklo papročių bei apeigų. Norint aprašyti juos visus, jų visą etnografinį margumyną, reikėtų ištisos knygos. Pažymėtina, kad kiekvienas laikotarpis, kiekviena šventė turėdavo tik jai vienai būdingų bruožų. Štai per Užgavėnes vaikai, jaunimas, jaunavedžiai važinėdavosi po kaimą rogėmis, kad linai gerai augtų. Per Turgines dainomis prašydavo švento Jurgio atrakinti žemę, išleisti „žolelę šilkinę”, „raselę meduotą”. Merginos, sulipusios ant tvorų, garsiai šaukdavo, kad greičiau ateitų pavasaris. Pavasarį (nuo Velykų iki Sekminių), dideliam jaunimo džiaugsmui, darydavo sūpuokles. Supdavosi ne tik savo smagumui, bet kad linai augtų dideli. Žydint, bręstant rugiams sekmadieniais būdavo lankomi javai, vaišinamasi ir dainuojama. Per rugiapjūtės pabaigtuves iš paskutinio nenupjautų rugių kuokšto pjovėjos pindavo „kasą”, puošdavo jievarą (rugių vainiką), atlikdavo kitus maginius veiksmus, prašydamos skalsios duonos. Rudenį apie baltą beržą piemenys vedžiodavo baltą ožį, kad greičiau pasnigtų ir nereikėtų ganyti. O per Vėlines žmonės rinkdavosi kapuose paminėti mirusiųjų.

Pasigilinę į vieną kitą svarbesnių dienų papročių ir apeigų detalę, matome, kad jie susiję su įvairiais žmonių siekimais, tikėjimais ir prietarais. Vienais veiksmais siekta, kad saulė nutolusi vėl grįžtų, kad atgytų augalija. Kituose veiksmuose įkūnytos pastangos rūpintis bręstančiais javais, būsimu derliumi, gyvuliais ir paukščiais, apsaugoti juos nuo visokių negandų. Rūpėjo ir žmonių sveikata, gyvenimo trukmė, vedybos, vaikai, santykiai su kaimynais. Nepamiršdavo ir mirusiųjų.
Čia išvardyti ir neišvardyti tikslai sudaro švenčių papročių ir apeigų esmę. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodydavo kaip nuotaikingos ceremonijos, teikiančios daug progų pasiausti, ne vien iškilmingus aktus atlikti. Antai nekasdieniškumo įspūdį darydavo įvairūs šventiški valgiai. Per Kūčias gamindavo dvylika patiekalų: čia ir kalėdaičiai, ir avižinis kisielius, miežinių kruopų košė, žuvis ir kt. Per Užgavėnes kepdavo blynus, duodavo valgyti riebiai ir sočiai — 9 ar 12 kartų. Kiek išmonės ir sumanumo būdavo parodoma per Velykas marginant gražuolius margučius! Per pirmąją gyvulių išginimo dieną ir Vėlines elgetoms kepdavo duonos kepaliukus, per Sekmines — didelę piemenų pautienę ir t. t.
Ne viena šventė virsdavo tikru liaudišku karnavalu. Teatrinį reginį primena įvairūs persirengėliai, nešiojamos iškamšos, „lėlės”, kaukės. Vaikščiodavo persirengę krikščioniški įvaizdžiai, patekę į tokią poetinę dirvą, tampa priemone žmonių praktinei patirčiai, pastabumui, sąmojui ir humorui reikštis. Tokios patarlės ir priežodžiai kaimo žmogui buvo proga geraširdiškai pašmaikštauti. Jis visada to ir siekė. Susikaupusi energija ypač prasiverždavo per šventes, norėta linksmai praleisti laiką. Ryškus šitokių švenčių pavyzdys — Joninės.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Priespaudos ir pasipriešinimo dainos
Protestas prieš baudžiavą

Jau nagrinėdami kitas tautosakos rūšis ir žanrus — pasakas, sakmes, padavimus, pasakojimus, darbo dainas, patarles ir 1.1., — matėme, kokia skaudi visuomenės istorijos piktžaizdė buvo baudžiava, leidusi ponams nežmoniškai engti baudžiauninkus. Prisiminkime kad ir kraupius pasakojimus, kaip ponas mainikaudavo žmogų į šunį, moteris versdavo žindyti šuniukus, liepdavo joms lipti į medį ir kukuoti, o tada prisigėrusių svečių džiaugsmui nušaudavo kaip žiemos gegužes ir pan. Ir dainose skamba skundas nepabaigiamais, alinančiais laukų darbais: „Saulė užusėdo, // Mėnuo užtekėjo, // Pikto pono žmonelės // Namo ėjo”. Dainininkui dvaras — didžiausių nelaimių šaltinis. Tad ir įvardijamas jis prasčiausiu žodžiu: „Degučių dvarelis — // Amžins pragarėlis”. Itin glaustai apibūdinamas ir baudžiavos kankinamas žmogus: „Baudžiauninkėlis, // Purvabridėlis, //Jis didis vargdienėlis”. Tokia yra tiesa apie jo dalią.

Meniniame dainos pasaulyje blogio įvaizdžiai — piktoji dvasia „šėtonas” ir grėsminga nesuvaldoma jėga „perkūnas”. O pasipriešinti manoma taip paprastai, namudiškai: „malčiau”, „grūsčiau”, „išsijočiau”, o kartu — drastiškai: juk nedorėliai žmonių giminei priklauso. Baigiamąjį sunaikinimo aktą turėtų padėti atlikti gamtos stichija — vėtra.

Tai reti posmai lietuvių liaudies lyrikoje. Jie pagimdyti patirtų kančių (plg. „Ant suolelio plakė, // Šunys kraują lakė, // Vergija, vergija, // Šunys kraują lakė”).

Jonas Basanavičius savo „Autobiografijoje” prisimena, kaip ką tik po baudžiavos panaikinimo, 1863 m. sukilimo metu mirus dvarininkui, netolimoje apylinkėje žmonės dainavo:
Ojčizna naša, velnias poną neša, Nešė per aglyną, sudraskė jam klyną.

Tokios ir panašios dainelės (pvz., „Su ponais arsim, // Su ponioms akėsim, // O su ponaičiais // Vagas varinėsim”) dar ilgai nepasimiršo — taip giliai į žmonių atmintį buvo įsirėžusi ši kelis šimtmečius trukusi vergovė.

Dainos apie gamtą

Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta labai švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, saulės išdegintų dykumų — vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi javų laukai, žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia viską nušluojančių viesulų, žemės drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs, ramūs, ar ne todėl ir mūsų liaudies daina tokia švelni, ilgesinga, širdį graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės viskam kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys mokėsi gerumo.
Dainas žemaičiai labai mėgsta, dainuoja per sueigų, festivalių atidarymus, pabaigas.

Kad ir ką lietuvis apdainuotų — gamtą, girią, pievas, laukus, upes, gyvūniją, — vis tiek išsirutuliodavo mintys apie žmogų, jo dalią, mergelės, bernelio meilę, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvo žmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmogus pirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.

Jaunimo ir meilės dainos

Seniau Lietuvos sodžiuose dainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves, vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, vakaro tyloje natūraliai susiliedami su gamtos garsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo nykus ir nejaukus.

Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau, pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo apie tai, kas arčiausia širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius, subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių dainų daugiausia.

Šeimos dainos

Šeima buvo ir yra svarbiausias visų mūsų gyvenimo židinys. Čia gimstame, augame, bręstame, mokomės bendrauti, ugdomės gyvenimo nuostatas. Šeimą jungia bendras gyvenimas, bendri darbai, jai šilumą teikia bendra dvasia. O senojoje Lietuvoje tarp pagrindinių dvasinių šaltinių buvo ir liaudies daina. Ji lengvino sunkų darbą, užpildė kasdienę buitj, poilsį, teikė žmonėms džiaugsmą ir ramybę. Štai keletas kaimo žmonių prisiminimų iš knygos „Aš išdainavau visas daineles” (Vilnius, 1985).
„ Gal ir mūsų senelius paveikė paukščių čiulbėjimas, kad taip daug atsirado dainuš-ninkų, skudutninkų, kanklininkų ir giedotojų. ir atrodydavo, lyg ir lengviau dirbti būdavo.”
„Būdavo, išeini vakare į lauką, — dainuoja vienam krašte, dainuoja kitam, ir taip kasvakar.”
„Dainuodavom grupėmis ir po vieną, triūsą triūsdami, eidami į darbą ir grįždami iš jo. O vasaros vakarais, prieš gulsiant, labai mėgdavom išeiti už klėties prie vartų ir padainuoti. Dainuodavom savo malonumui ir kitų pasigėrėjimui. Atsimušusi į panovio alksnynus, daina nuskambėdavo labai toli. Kitam kaime gyvenanti Karalių Antosėlė sakydavo, kad, išgirdusi mūsų dainą, viską mesdavo ir eidavo į lauką pasiklausyti.”
„Mes nepasidalijome močiutės, susipešdavome trys mergaitės, visos norim prisiglausti prie senelės, atsiremti ant jos kelių, padėti ant jų galvą ir klausytis, klausytis jos balso. “
„Man viskas reikėjo dirbt. Reikėjo ir kult, reikėjo ir art, ir akent, vasarą naktigonėn jot, parjojus iš naktigonės reikia gint karves. Gal užtat aš dainų tiek daug išsimokinau. Kad išeinu akent, taigi nusibosta paskui arklį, perdien aini ir aini. Nu tai dainuoji dainuoji perdien. “
„Dainuojant lengviau užsimiršta vargai, bėdos, rūpesčiai, ir darbas lengviau sekasi. ” „Grybaudama ir uogaudama tai vis siratų dainas dainuoju. Dainuoju ir verkiu.” „Išeini baravykaut, tai ir dainuoji sau. Atrodo, ir pušys dainuoja.” „Sunkiai gyvenom. Ale linksmai. Ar sekmadienis, ar kas, susimislinam ir giedam. ” „Aš jas dainuoju, ir man atrodo, kad ir aš kartu pergyvenu viską, kas dainoj sukurta. ” „Kai karvė ar avelė kur nuklysdavo, vaikiukai sakydavo man: „Tu, Zabike, dainuok, o mes už tave palakstysim”. Tai jie ganydavo, o aš jiems dainuodavau.”
„Nebijok! Žiūrėk, kaip čia gražu, kaip čiulba paukšteliai. Dainuok ir tu, dainuok, tada nei lapia, nei vilkas neis prie tavi. “
„Kai dainuoju, atrodo, su kuom pasišneku.”
„O vaikeli, kad ne tos giesmės, gal būtau ir neišgyvenusi.”

Darbo dainos

Darbo dainų, kaip ir vestuvinių, turime daug, ir įvairių. Jos daugiausia buvo dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis, einant į laukus ir grįžtant. Tačiau buvo nemažai ir tokių dainų, kurias žmonės dainuodavo dirbdami: moterys — verpdamos, skalbdamos, maldamos, vyrai — ardami, akėdami.
Tarp populiariausių darbo dainų, ypač Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, yra šienapjūtės dainos. Jų melodijos plačios, erdvios, pritaikytos dainuoti lauke, būriu. Nuolat garbstomas dalgelis, bernelis dobilėlis, mergelė šiengrėbėlė. Šienapjūtės dainą galima atskirti vien iš dažnai pasikartojančių žodelių „valio”, „valioj”. Tik Dzūkijoje jo neišgirsi, ir apskritai dzūkai itin originaliomis šienapjūtės dainomis negarsėja. Užtat kokios nuostabios jų rugiapjūtės dainos!

Rugiapjūtė — bene pats svarbiausias vasaros darbas. Per ją būdavo atliekama daugybė apeigų — mat į rugius pjovėjai kreipdavosi kaip į gyvas būtybes, vienas dainas dainuodavo eidami į laukus, kitas — dirbdami, dar kitas — grįždami namo ar per pabaigtuves. Pačios seniausios, kartu ir labiausiai išplėtotos, išvinguriuotos yra dzūkų krašto rugiapjūtės dainos. Jas daugiausia kūrė ir dainavo moterys, pjaudamos rugius pjautuvais.

Arimo dainos atsirado dėl gana vienodo, monotoniško, vieno žmogaus dirbamo darbo. Ardamas žmogus turėjo laiko daug ką apmąstyti, įsijausti į gamtos, laukų grožį. Tada daina lyg ir savaime iš širdies plaukdavo, kartais savy, tyli, niūniuojama, kartais prasiveržianti visu balsu. Dainuojant ir laikas greičiau bėgo, ir smagiau būdavo. Sudainavai posmą — suarei vagą, sudainavai keletą dainų — suarei lauką. „Kai užtrauki dainą, tai ir arkliai lengviau eina, nesimėto į šalis, nereikia jiems botago, vis eina pirmyn ir pirmyn”, — tokį paprasto valstiečio paaiškinimą užrašė J. Čiurlionytė.

Naktigonės dainos labiausiai buvo paplitusios Žemaitijoje, mat čia jau nuo seniausių laikų auginami žirgai, susiklostė su jais susijusios tradicijos. Naktigonėn jodavo vaikinai. Daugeliui naktigonės dainų būdinga jojimo, meilės, laužų kūrenimo tematika, jaunatviškas šaunumas ir humoras. Be žirgų, ganydavo ir jaučius, bet tai paprastai darydavo merginos. Vakarais prie laužų susirinkdavo ir vieni, ir kiti, dažniausiai slapta nuo tėvų. Skambėdavo dainos, juokavimai, būdavo pasakojami įvairiausi, dažnai baugūs nutikimai.

Kalendorinės dainos

Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė, mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijų archaiškumas liudija, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuvių liaudies dainų žanrui.

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai, tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrąžos laikotarpiai — Kalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma, buvo dainuojama ir per užgavėnes, Velykas, jurgines, sekmines, bet šioms šventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę. Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimosioms vestuvėms, senų metų išlydėjimas — dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuose daug palyginimų, metaforų, epitetų. Bernelis —- pilkas žvirblelis, dagilėlis, vanagėlis, viliojantis mergelę voverėlę į savo lizdelį. Mergelė — darbščioji bitelė, gegelė, ilgais žiemos vakarais laukianti bernelio sakalėlio.

Advento dainos dažniausiai santūrios, jausmįngos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia girdimi žodeliai „leliumai”, „aleliuma”, „leliuma rūta” ir pan. (Sie žodeliai kurios nors tiesioginės prasmės dabar nebeturi, tačiau neatmestina, kad jie galėjo būti kilę iš žodžio „leliuoti”— aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti.)

Kalėdinės dainos labiau atspindi pačių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų, išreiškiančių Kalėdų dienos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą. Kalėdų dainoms, ypač jų priedainiams, būdingas žodelis „kalėda”. Ir Kalėdų, ir advento dainos yra labai senos, kur kas senesnės nei krikščionybė Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigoms nedaug teturi. Manoma, kad pats žodis „kalėda” į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų ir romėnų, galbūt per slavų kraštus.

Lietuvių kraštų dainos

Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto žmonėmis. Kartais net tame pačiame krašte už 20—30 kilometrų gyvenančių žmonių šneka labiau skiriasi negu kitose šalyse už tūkstančio kilometrų gyvenančių. Mat mūsų protėviai ir jų gentys dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno nuo seniausių laikų, jie buvo labai sėslūs, ne tik neklajojo po pasaulį, bet ir nesimaišė tarpusavyje. Todėl ir išsaugojo per šimtmečius beveik nekitusią mūsų kalbą, jos tarmes, kiekvieno krašto žmonių papročius, net būdo skirtumus.

Didžiulė šių tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina. Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, atspindi ir dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičiu, žemaičių bei Mažosios (Prūsu) Lietuvos dainas.

Dzūkų dainos

Dzūkija — Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta — kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu — nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių bei kupolinių dainų, raudų. Senumu dzūkų dainoms gali prilygti tik rytų aukštaičių sutartinės.

Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia žodžius įvairiomis melodinėmis figūromis. Dzūkams būdinga paryškintai išdainuoti priebalsius. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo ir specifinės dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų.

Mėgsta dzūkai dainuoti ir būriu. Dažniausiai dainuoja vienu balsu. Be abejo, kolektyvinis dainavimas varžo atlikėjų laisvę, melodijos supaprastėja, taigi ne visuomet pavyksta išsaugoti savitą dzūkų dainavimo manierą ir originalumą.

Pastaraisiais metais dzūkai savo minorines dainas uždainuoja ir dviem balsais, yra susikūrę net savitą antrojo balso vedimo būdą. Tai jau dvibalsio aukštaičių bei žemaičių dainavimo įtaka. Nėra ko stebėtis — dabar įvairių Lietuvos kraštų žmonės daug bendrauja, vyksta folkloro koncertai, festivaliai, jie transliuojami per radiją, televiziją, todėl nejučiomis perimami ir papročiai bei patirtis. Be to, didelę įtaką turi ir vienodos visoje Lietuvoje daugiabalsio chorinio dainavimo bei bažnytinio giedojimo tradicijos.

Žemaičių dainos

Nors žemaičių dainos, kaip ir aukštaičių yra dažnai atliekamos gana garsiai, tačiau daugumai jų yra būdingas lyrizmas, net skaidrus, graudulingas ilgesys. Tai labai brangus jų ir visos mūsų tautos bruožas, ir jis niekur kitur — nei dainų žodžiuose, nei kalboje — taip neišryškėja kaip melodijoje.

Žemaičiuose daugiau negu kitur yra paplitęs labai gražus dainavimo būdas, kai melodiją, ypač dainuojamą vyrų, veda vienas žmogus, o kiti atitaria antruoju ar trečiuoju balsu. Žinoma, tada melodija girdisi silpniau už antrą balsą, tačiau gaunamas labai gražus solo dainuojančiojo ir būriu atitariančiųjų derinys. Ši tradicija labai gyvenimiška: gabiam, balsingam dainininkui sudaroma proga pasirodyti, padainuoti solo. Tuo tarpu turintys ne itin gerą klausą ir mažiau išlavintą balsą kolektyviai pritardami jaučiasi visai drąsiai. Nuo dainos nevejamas nė vienas.

Aukštaičių dainos

Aukštaitija išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiaus pradžios gausiai skambėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.

Sutartinės — unikalus dainų žanras Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Jos mus yra pasiekusios, atrodo, iš pačių seniausių laikų, siekiančių tūkstantį, porą tūkstančių, o gal ir daugiau metų. Sutartinės ilgiausiai išsilaikė Šiaurės rytų Lietuvoje — Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Kupiškio apylinkėse. Tačiau yra žinoma, kad senovėje jos dainuotos ir Žemaitijoje, o gali būti, kad ir visoje Lietuvoje.
Kad sutartinės yra savarankiškai gyvavusi dainų rūšis, rodo ir tai, kad jų tematika įvairiausia: vaikų gyvenimas, kalendorinės šventės ir apeigos, vestuvės, darbas, senovės karai ir kitokie istoriniai įvykiai.

Sutartinės yra labai senos. Neatsitiktinai jos europiečio ausiai gali pasirodyti labai keistos, neatsitiktinai senais laikais kitų kraštų keliauninkai negalėdavę atsistebėti lietuvių „nemuzikalumu”, nes jie. nemoką nei kartu pradėti, nei balsų derinti, nei kartu pabaigti, nei pagaliau kartu pašokti. Bet ilgainiui paaiškėjo, kad tai unikaliausias, sudėtingiausias liaudies muzikinės kultūros pavyzdys!

Sutartinės labai gražiai siejasi su šiuolaikine profesionaliąja muzika. Visa tai daugelį dabartinių pasaulio muzikologų net stebina.

Suvalkiečių dainos

Senovėje Suvalkų krašto dainos buvo taip pat vienbalsės, melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms. Vakarinėse Suvalkijos žemėse (dabar esančiose Lenkijos teritorijoje), kurių ir reljefas toks kaip Dzūkijos krašto, vienbalsės dainos tebeskamba ir dabar. Tačiau čia jau nebėra kalendorinių, žiemos, pavasario ciklo, darbo dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės.
Diduma Lietuvai priklausančios Suvalkijos yra lygumų kraštas. O lygumų žmonės mėgsta dainuoti garsiau, plačiau. Yra prasmės: neužstoja kalvos ar miškai, daina gali skristi toli toli.

Mažosios Lietuvos ( Prūsų lietuvių ) dainos

Greta dzūkų, aukštaičių, žemaičių dainų ryškiai išsiskiria dar ir Mažosios Lietuvos — Prūsų lietuvių — dainos. Nors buvusiose Prūsų lietuvių žemėse lietuviškas žodis ir lietuviška daina jau mažai beskamba, tačiau prieš kelis amžius čia jos skambėjo ne mažiau negu Didžiojoje Lietuvoje.

Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik iš Prūsų Lietuvos arba ten dirbę. Pirmosios lietuviškos dainos užrašytos ten, pirmosios lietuviškos knygos su gaidomis taip pat išleistos ten.

Daugiausia Mažosios Lietuvos dainų XIX a. pradžioje užrašė Liudvikas Rėza.

Lietuva – dainų šalis

Lietuviams daina — antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.
Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą — motina dukteriai, tėvas sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.
Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Taigi lietuvių liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės.

Apie dainų melodijas

Bene svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas — žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį, idėją, nuotaiką. S. Stanevičius tvirtino: „Daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo”.

Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems menine, jausmine išraišką. Jei ji ir plėtojama, keičiama, tai tik glaudžiai siejant su žodžiais. Antra vertus, dainos meninę vertę, populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis. Juk gražią melodiją norisi kartoti ir kartoti, ilgiau ja gėrėtis, mėgautis ta tik dainavimu sukuriama dvasine būsena. Todėl labai gražioms melodijoms žmonės prikurdavo vis naujų žodžių. Yra dainų, turinčių dvidešimt ir daugiau posmelių.

Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies. Lietuvių melodijos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos tautų liaudies melodijų ir tuo labiau pramoginės muzikos melodijų, neturi pastarosioms būdingų populiarių ir lengvai įsimenamų intonacijų bei ritmų. Todėl jos ne iš karto įsimenamos, ne iš karto pamėgstamos, širdžiai brangios pasidaro tikta: jei daug metų dainuojamos ir girdimos. Tačiau tuo jos ir vertingos. Tik elementarios, „pigios” melodijos greitai įsimenamos, greitai pamėgstamos, bet greitai ir užmirštamos. Tuo tarpu gražiausios lietuvių liaudies dainos išlaikė šimtmečiu išbandymus.

Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera, kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavimo: dainuojama natūraliu, truputį atviru balsu. Jei dainuoja vienas žmogus, — tai lyg sau, negarsiai, laisvai, kuo puošniau išvingiuodamas melodiją; jei būryje — dainuoja atviriau, dažniausiai šauksmingai ir skambiai, kad būtų smagu ir kuo toliau girdėtųsi.

Truputis istorijos

Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimi lietuvių liaudies papročiai, laidotuvės, verkavimai ir dainos, siekia X ir net IX amžių. Lietuvių dainas savo raštuose mini J. Dlugošas (1415—1480), M. Mažvydas (apie 1510—1563), J. Bretkūnas (1536—1602), M. Strijkovskis (1547—apie 1586), T. Lepneris (1633—1691), M. Pretorijus (apie 1635—1707) ir kiti šviesuoliai.

Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija 1634 m. paskelbė Karaliaučiaus universiteto studentas, Mažvydo vaikaitis, lietuvis Bridžius Gedkantas. Bet iš tiesų tos dainos tik žodžiai buvo lietuviški, o melodija chorališka.

Tris lietuvių liaudies dainas (be melodijų) 1745 m. paskelbė Pilypas Ruigys (1675—1749) studijoje „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimas”.
Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos” — 85 tekstus ir 7 melodijas — 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza (1776—1840), gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime. Apie lietuvių liaudies dainų melodijas minėtame rinkinyje L. Rėza rašė: „Užrašant ir pažymint ją gaidomis, dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainos staigūs pakilimai, greiti keitimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir ženklais išreikšti, nesiduoda pagaunami”.

Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E. Budrius, Ch. Barčas, E. Gizevijus, G. H. Neselmanas, Fr. Kuršaitis, S. Stanevičius. Pastarojo „Dainos žemaičių” (1829 m.) ir ypač atskiru leidiniu išleistos šių dainų melodijos „Pažymės žemaitiškos gaidos” (1833 m.) folkloristų laikomos labai vertingomis.
Tačiau praeityje daugiausia lietuvių folkloristikai nusipelnė Antanas Juška (1819—1880). Jis įvairiose Lietuvos vietovėse, o daugiausia Veliuonos apylinkėse, surinko apie 7000 dainų tekstų ir 2000 melodijų ir, padedamas brolio Jono Juškos, vertingiausias išleido Kazanėje bei Petrapilyje. Jo surinktos dainos ir dabar turi didžiulę mokslinę ir etninę vertę.

Tarp žymiausių XX a. lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos rinkėjų bei tyrinėtojų — A. Sabaliauskas, suomių mokslininkas A. Niemis, lietuvių kompozitoriai M. K. Čiurlionis, M. Petrauskas, S. Šimkus, folklorininkai Z. Slaviūnas, S. Paliulis, G. Četkauskaitė. Įžymiausia XX a. antros pusės mūsų muzikologė folklorininke buvo Jadvyga Čiurlionytė, jauniausia M. K. Čiurlionio sesuo.

V. Kudirka ir Vydūnas – didieji tautinio atgimimo ir tautinės dvasios žadintojai

XIX a. pabaigos lietuvių muzikinei kultūrai labai nusipelnė tautinės dvasios žadintojai V. Kudirka ir Vydūnas.

Vincas Kudirka (1858—1899) gyveno neilgai, tačiau į Lietuvos istoriją įėjo kaip didžiausias tautinio atgimimo skelbėjas ir vykdytojas. Jis, iš profesijos gydytojas, buvo visapusiškai talentingas: reiškėsi kaip rašytojas, poetas, publicistas, muzikas, visuomenininkas, griežė smuiku, violončele, citra. Dirbdamas Sakiuose, buvo suorganizavęs styginių kvartetą, draugų padedamas harmonizavo daug liaudies dainų, sukūrė valsų, polkų, mazurkų fortepijonui ir smuikui. V. Kudirka pirmasis išleido harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinius „Kanklės” (1885 ir 1899 m.). Nemažai dainų su natomis išspausdino savo redaguojamame garsiajame žurnale „Varpas”. Jame (1898 m. Nr. 6) pirmą kartą buvo išspausdinta ir V. Kudirkos ,,Tautiška giesmė”, išgarsinusi jį visiems laikams.

„Tautiška giesmė” greitai plito ir virto tuometinio nacionalinio išsivadavimo himnu, skambėjo beveik visuose atgimstančios tautinės kultūros renginiuose. Lietuvos nepriklausomybės metais V. Kudirkos „Tautiška giesmė” tapo Lietuvos himnu. Jį žmonės giedojo iki pat 1950 metų. Tada „Tautiška giesmė” netikėtai nutilo. Nutilo ilgam ir a.trodė, kad jai jau lemta išnykti iš mūsų atminties.

Tačiau naujasis visuotinis tautos atgimimas V. Kudirkos „Tautišką giesmę” vėl prikėlė — nuo 1988 metų ji vėl paskelbta Lietuvos himnu, vėl kaitina lietuvių širdis, vėl šaukia į šviesą ir tiesą. Išmokite „Tautišką giesmę”— Lietuvos Respublikos valstybinį Himną — atmintinai, įsigilinkite į kiekvienos žodžiu eilutės prasmę. Giedokite švelniai, dainingai, giliai pajauskite taip stipriai joje išreikštą meilę savo Tėvynei, kvietimą būti doriems, stipriems, ir vieningiems.

Dabartinė lietuvių muzika

Pirmieji pokario dešimtmečiai

Antrasis pasaulinis karas atnešė nelaimę visoms Europos tautoms. Tarp rytų ir vakarų esančiai Lietuvai buvo ypač sunku/ ji viena pirmųjų prarado nepriklausomybę, patyrė aneksiją, terorą; ir okupaciją, prasidėjo tremtis ir bėgimas iš tėvynės. Lietuva neteki beveik trečda-flo gyventojų, didesniosios inteligentijos dalies, tačiau menininkai dirbo ir sunkiausiomis valandomis. Sugrąžinus / Lietuvai Vilnių ir įvedus tarybų valdžią, 1940 m. buvo įkurta filharmonija, joje veikė simfoninis orkestras, mišrus choras, liaudies dainų ir šokių ansamblis. Karo metais nenutraukė veiklos Kauno opera, o pačiame karo įkarštyje 1942 m. net įsteigiamas operos teatras Vilniuje. 1943 m., artėjant frontui iš rytų, dauguma meninių kolektyvų ir muzikos mokymo įstaigų nustojo veikę, tačiau, pasibaigus karui, vėl buvo atkurti. 1945 m. Vilniuje vėl veikia konservatorija, tik dabar ji jau lietuviška. Tačiau 1949 m. Kauno konservatorija prijungiama prie Vilniaus konservatorijos. Lygiai taįp pat, tik metais anksčiau, prie Vilniaus operos prijungiama Kauno opera, čia paliekamas tik muzikinis teatras.
Pirmaisiais pokario metais atkuriamos ar steigiamos naujos muzikos bei meno mokyklos didžiuosiuose miestuose. Dabar Vilniuje yra M. K. Čiurlionio meno mokykla, J. Tallat Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla, B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, Kaune — J. Gruodžio aukštesnioji muzikos mokykla, J. Naujalio meno mokykla, Klaipėdoje — S. Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, B. Balsio meno mokykla, Šiauliuose — aukštesnioji muzikos mokykla, Panevėžyje — J. Švedo pedagoginė muzikos mokykla.

Nuo 1948 m. pradėtos steigti vaikų (septynmetės) muzikos mokyklos, iš viso respublikoje jų yra apie 80.

Muziką pradėjo aktyviai propaguoti radijas, o nuo 1957 m. pradėjo veikti Lietuvos televizija.

Šiuo metu Lietuvoje yra vienas operos ir baleto teatras (Vilniuje), du muzikiniai teatrai (Kaune ir Klaipėdoje), du savarankiški simfoniniai orkestrai (Nacionalinės filharmonijos ir Jaunimo), keturi profesionalūs chorai (Vilniaus televizijos ir radijo komiteto choras, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių sąjungos choras „Vilnius”, Kauno valstybinis choras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija”), visame pasaulyje garsus 1960 m. S. Sondeckio įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras, daug įvairių kamerinių ansamblių ir pavienių atlikėjų.

Pokario metais buvo atnaujinta nemažai anksčiau statytų operų, sukurta daug naujų. Tarp populiariausių lietuvių kompozitorių sceninių kūrinių Vra V. Klovos opera „Pilėnai” (1957 m.), B. Dvariono opera „Dalia” (1959 m.), J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto” (1953 m.), E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė” (1960 m.). J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto” buvo labai mėgstamas: lietuvių teatrai jį rodė Maskvoje, Leningrade, jį pastatė Latvijos, Estijos, Ukrainos teatrai. Balete pasakojama apie pajūrio žvejų artelės gyvenimą, žmonių intrigas ir karštą jaunų žvejų Kastės ir Mariaus meilę. Klausytojų bene labiausiai mėgstamas Kastės ir Mariaus Adagio (duetas). Jis prasideda skaidria muzika, atrodo, tarsi ryto saulės spindulėliai žaistų marių bangelėse. Netrukus įsijungia visas orkestras, muzika plėtojasi iki jausmingos kulminacijos ir vėl palengva atslūgsta, tyla, vėl girdisi smuikas.

Adagio baigiasi aukštais, švelniais kaip paskutinieji besileidžiančios saulės spinduliai garsais, kurie tarytum išnyksta už marių horizonto.

M. K. Čiurlionis apie lietuvių liaudies dainas rašė: „Tos dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos (.). Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai atidarys tą užburtą viešpatiją ir, semdami iš tų turtų savo įkvėpimą, atras širdyje nejudintas stygas, ir tuomet visi geriau suprasime save, nes buvo tai tikra lietuvių tautos muzika”. Be M. K. Čiurlionio, į „tą užburtą viešpatiją” pavyko prasiskverbti jau daugeliui mūsų kompozitorių. Tarp pirmųjų buvo ir Juozas Gruodis (1884—1948). Jis, kaip ir M. K. Čiurlionis, agitavo kompozitorius ne cituoti liaudies melodijas, o ieškoti jose būdingiausių, lietuviškiausių motyvų, intonacijų ir iš jų kurti tikrą, profesionalią, novatorišką tautinę muziką. Jo „Simfoninės variacijos”— vienas gražiausių šios idėjos įgyvendinimo pavyzdžių.

„Simfoninės variacijos” sukurtos lietuvių liaudies dainų „Oi ant kai no, ant aukštojo” ir „Voverėlė” temomis. Pirmojoje pasakojama api« mergelę Ulijoną, kuri, prikalbinta bernelio raitužėlio, nunuodija sav( brolelį. Bet ją palieka ir bernelis. Matyt, kompozitorių J. Gruodį su žavėjo ne tik graži šios baladės melodija., bet ir jos mintis.

„Voverėlės” melodija gyva, judri, kontrastinga pirmajai. Septynios variacijos, sukurtos šių dainų temomis, laikomos lietuvii simfoninės muzikos šedevru. Tačiau patirti šio kūrinio tikrąjį groi įmanoma tik labai gerai įsiminus minėtų dainų melodijas, supratu kompozitoriaus sumanymą ir, žinoma, gerai įsiklausius į muziką.

Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas

Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra erotinės: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu visas rinkinys sudaro tartum meilės ciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes matom čia lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią (2, 6, 14, 144 psl.). Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis (26, 180 psl.) – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką (152, 176, 180 psl.). Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus (160, 208, 213 psl.).

Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad aš nežinau, ar yra Europoje tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų. Čia patiekta vos pusė surinktos medžiagos, nes, viena, kitos dainos iš dalies tėra tik tos pačios temos atmainos, antra, ir jų atrodė pakankama šios rūšies lietuvių liaudies dvasiai apibūdinti.

Prie dainų priskiriamos ir mįslių dainos (tolygios dainoms tonu ir metru), jų čia vieną paduodu:
Ai siuntė, siuntė mane anytėlė Žiemužės šėko, vasaružės sniego. O aš eidama, graudžiai verkdama,Sutikau bernužį, jauną kerdužį.- O kur tu eisi, mergyte mano?O ko tu verki, jaunoji mano?- Ai siuntė, siuntė mane anytėlėŽiemužės šėko, vasaružės sniego.- Eikis, mergyte, eikis, jaunoji,Vis pagirėliais, vis pamarėliais, -Ten tu rasi žalią pušytę.Imk pušies šaką ir marės putos saują, -Tai tu parneši savo anytėleiŽiemužės šėką, vasaružės sniegą.

Yra dar viena lietuvių dainų rūšis – giesmės, kurių tema yra arba pamokymas, kaip Donelaičio ,,Metai” (mano išversti ir išleisti Karaliaučiuje, 1818 m.; to paties autoriaus pasakos, arba pasakėčios, kartu su Ezopo pasakėčiomis mano išleistos lietuvių kalba Karaliaučiuje, 1824, in 8), arba religinis jausmas – tikrosios giesmės. Pastarosios yra gausiai šventėjų, arba pamaldžiųjų lietuvių, eiliuojamos, bet iš jų dvelkia evangeliškų bažnytinių giesmių dvasia. Tačiau yra tarp jų ir gana originalių bei turiningų kūrinių. Jos visiškai skiriasi nuo dainų savo metru, stiliumi ir melodija.

Rečiausia yra trečioji lietuvių dainų rūšis – raudos, kurios išreiškia mirusių mylimųjų asmenų ilgesį. Rauda arba našlaitė ant savo motinos kapo:
Kas man sušildys rankas kojeles?Kas šukuos mano galvelę?Kas nupraus mano burnelę?Kas kalbės meilės žodelį?
arba sodžiaus mergaitės aprauda savo draugės mirtį:
Kodėl gi tu numirei,Ar neturėjai mielos motutės?Kodėl gi tu numirei,Ar neturėjai mylimos sesutės? ir t. t.

Dvi tokios raudos pateko ir į šį rinkinį (23 ir 83 psl. Palyginkit taip pat 251 psl.). Ši rūšis, susijusi savo kilme su senovinėmis laidotuvių apeigomis pagonybės laikais, bet krikščioniškųjų papročių išstumta, atrodo, beveik visai jau išnykusi. Kad senieji prūsai yra turėję panašių laidotuvių raudų, pasakoja mums daugiausia prūsų kronikų rašytojai. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių. Žodžiai: Halele, lele, y, procz tu umarl, kuriuos pateikia Melecijus, nėra nei senoviški prūsiški, nei lietuviški, bet mozūriški; nes taip kalbėjo kaimiečiai jo laikais (apie 16 amžiaus vidurį) Lyko apylinkėse.

Tikroji daina, apie kurią čia ir bus kalbama, tokia, kokią mes ją radom, tėra, kaip atrodo, vien lietuvių tautoj išsivysčiusi ir žymaus tobulumo laipsnio pasiekusi. Latvių kalboje žodžio daina nėra, taip pat jai trūksta ir žodžių dainuoti, dainuotojas (meilės dainininkas), dainiuvienė (meilės dainininkė). Latviai vartoja tam tikslui zinge (iš vokiečių kalbos), arba dziesma, pvz., kazu dziesma – vestuvinė daina. Latvių kalbai taip pat stinga žodžių: marti, sūnaus pati, piršlys, kurs prikalbinėja vesti (tekėti), kraitis, jaunosios atsineštas turtas, palagis, nuotakos vežimas, palagas, apdangalas, papuošalai aplink nuotakos vežimą, svotas, jaunosios palydovas, uošvė, jaunosios motina, anyta, vyro motina, nuotaka, jaunoji, parvesta į namus, ir daugelio kitų nuotakos papuošimo ir vestuvinių apeigų pavadinimų su subtiliausiais niuansais. Gal būt, daug tokių pavadinimų iš latvių kalbos ilgainiui išnyko dėl stipraus vokiečių ir estų įsimaišymo.

Dar mažiau galima tikėti, kad žodis daina būtų atsiradęs kaimynuose slavuose. Rusų kalboje turim gtcym cdflt,yfz, lenkų – piešń (piosenka) weselna – vestuvinė daina ir pieszczona melodia – meili melodija; Iubowina – mylimoji, oblubienica – nuotaka.

Lietuvių kalba, tiek imant žmonių santykius, tiek naminių gyvulių, namų apyvokos daiktų bei būtiniausių gyvenimo reikmenų pavadinimus, išliko, palyginti, svetimos įtakos nepaliesta, nors šiaip joje gavo pilietybės teises didelė slaviškų žodžių dalis.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą. Pavyzdžiui paėmę kai kurias vokiečių liaudies dainas, matome, kad jų forma menininko rankos sukurta, nors medžiaga paimta iš liaudies kūrybos. Net kai kuriose vėlesnėse serbų dainose galime įžiūrėti tokį senovinės liaudies kūrybos apdorojimą. Lietuvių dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos, įskaitant ir tris dainas, išspausdintas Ruigio ,,Lietuvių kalbos tyrinėjime”, yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti.

Daugumas jų turi dar lokalinį koloritą. Galima lengvai atspėti vietą ir apylinkę, kurioj daina atsirado. Pavyzdžiui, dainoj Du žveju 110 psl. minimi vardai Rusnė, Varusnė ir Pakalnė – kaimai, į kuriuos iriasi žvejai; tad ne be pagrindo darom išvadą, kad ši daina kilo Rusnės, dešiniosios Nemuno šakos, žiotyse. O jei dainoj 304 psl. ta pati upė vadinama Nemunėliu, tai yra tikras ženklas, kad šis kūrinys kilo toje apylinkėje, kur upė dar nepasidalijus į dvi šakas ir turi Nemuno vardą, t. y. netoli Tilžės arba Ragainės.

Daug šitų dainų laiko atžvilgiu yra susijusios su tam tikrais įvykiais, kurių metu jos atsirado. Ypač paskutinieji – 1813 ir 1814 m. karo įvykiai, sujudinę beveik visas Europos tautas, turėjo, kaip atrodo, įtakos ir Lietuvos krašto mūzai. Dainos Karo vaiskas 126 psl., Tėvs, sūnų į karą leidžiąs 166 psl., Duktė žalnierienė 186 psl., Jaunasis į vaiską jodams (192 psl.) ir kitos yra neabejotinai tuo laiku kilusios. Žalnierių daina (248 psl.) aiškiai laikytina kūriniu, sukurtu tik Gdansko apgulimo metu. Priešingai, dainoj Negreits į karą joti (200 psl.) pasireiškia visai kitoniška dvasia, kuri buvo įprasta tais laikais, kai Prūsijos valstybėje veikė kantoniniai nuostatai: raitelis neskuba balnoti savo žirgo, o seserys piktai džiaugiasi, kad išdidusis brolis yra pašauktas į kariuomenę. Tikrai ši daina kilusi praėjusiame šimtmetyje, kai būsimąjį kareivį apraudodavo kaip mirusį. Įsidėmėtina taip pat daina apie baudžiavą, apie kurią jau užsiminta pastabose ir paaiškinimuose (315 psl.).

Kita savita lietuvių liaudies dainų žymė yra jausmo švelnumas ir nuoširdumas. Daugybė deminutyvų su galūnėmis -inė, -ytė, -ėlė, -atė, -užė, -ytis, -atis, -utis, -inis, -ėlis ir t. t., kurių gausumas vokiečių kalboje žeistų ausį, lietuvių dainoms suteikia tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį. Jie išreiškia intymų toną, švelnų ryšį, nuoširdžią užuojautą, trumpai tariant, visa tai, kas vokiečių kalboje nusakoma žodžiais: hold, lieb, angenehm, anständig ir ehrwürdig. Beveik kiekvienas daiktavardis gauna dainoje mažybinę galūnę, be kurios tikrai nebūtų galima jos dainuoti. Net veiksmažodžiams pridedamas deminutyvinis skiemuo -inu, kad tuo būdu veiksmui būtų suteikta švelnumo ir intymumo. Reikia tik pažiūrėti į liaudies dainą 62 psl., kur beveik visi veiksmažodžiai turi galūnę -mu, ne parūpinamąja reikšme (pasirūpinu), kad koks nors veiksmas būtų atliktas, kaip nurodo gramatikai (žr. Milkaus gramatikos 136 psl.), bet mažybine.
Išėjo tėtužis, iškūprino
– pažodžiui reiškia: išėjo tėvelis, palengva išlingavo (švelniai ir tyliai).
Pūčkelę prie šono ten dyrino
– reiškia: šautuvėlis prie šalies, ten žvalgosi, tykodamas slaptomis, atsargiai ir tyliai grobio. Taip ir visi kiti veiksmažodžiai, net šiurkščiai ir netauriai skambantieji, dėl galūnės -inu šioj dainoj įgauna švelnumo ir grakštumo.

Kartais deminutyvuose slypi ironija ir sąmojis, kaip, pavyzdžiui, dainoje 68 psl., kur vilkas vadinamas vilkeliu ir nabagėliu. O to paties žodžio pasikartojimas kiekviename posme, kai kiti žvėrys – kiškis, gegutė, gandras, katinas, lokys ir t. t. – taip pat vadinami nabagėliais, kontrasto dėka dar sustiprinamas dainos sąmojis.

Pažymėtina, jog dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. Nerasime nė vienos, net mažos, dainos, kurioje nepadoriomis užuominomis būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos. Priešingai, jose dažnai matyti aukštas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandam gilios išminties (kas gi jos ieško liaudies dainose?), tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Sukauptas skausmas, švelni melancholija gaubia šias dainas palaimingu liūdesio šydu. Meilė čia nėra nesuvaldoma aistra, bet tasai pakilus, šventas gamtos jausmas, kuris leidžia nesugadintam žmogui nujausti, kad kažkas aukštesnio ir dieviško glūdi šiame nuostabiame sielos polinkyje. Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies. Palyginkim tiktai dainas 48, 52, 180, 296 psl. ir kitas nuotakos atsisveikinimo dainas: koks vidinis skausmas ir ilgesys jose išreikštas! Čia niekur neminimas bučiavimasis, rankos paspaudimas, žvilgsniai vogčiomis ir kiti meilės pareiškimo būdai, kuriuos leidžia kitų tautų išdailinta šnekamoji kalba; niekur neaprašinėjamas mylimosios grožis ir žavingumas. Pati meilė vos turi vardą, – ji dar tebėra toji šventa, žodžiais neišreiškiama gamtos paslaptis, kurios nekalta širdis nedrįsta ištarti.

Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija. Lietuvių tautoje krikščionybė buvo įvesta tik XV amžiaus pradžioje (1421 m. Žemaičiuose buvo įsteigtos pirmosios parapijos ir vyskupystė Medininkuose). Bet pagonybė laikėsi ilgai ir po reformacijos. Hercogas Albrechtas dar 1545 m. turėjo išleisti ediktą prieš pagoniškas apeigas Prūsijoje. XVII a. viduryje Pretorijus rado, – kaip jis rašo savo Prūsijos įdomybėse, – dar daug pagoniškų religinių apeigų Įsruties apylinkėje. Tik XVII-XVIII amžiaus pradžioje tuo energingai rūpinosi Fridrichas Vilhelmas I, kuris pats po Lietuvą dažnai važinėjo, steigė mokyklas ir tuo padėjo pamatus liaudies mokymui.

Nieko nuostabaus, kad jei šiame, taip vėlai krikščionybės šviesos apšviestame krašte iki šių dienų išliko prisiminimas pagoniškųjų dievybių – Perkūno, Laimos, Giltinės, Bangpučio, Žemynos, apie kurias jau buvo užsiminta pastabose ir paaiškinimuose prie dainų. Jos tebegyvena tautos dainose ir priežodžiuose, paveldėtose iš senovės laikų. Neabejotina, kad dainos, kuriose vaizduojami mitologiniai įvykiai, pvz.: Mėnesio svodba (92 psl.), Aušrinė (220 psl.), yra sukurtos seniausiais pagonybės laikais. Kitos, kuriose mitologiniai įvaizdžiai minimi tarp kitko, pvz.: 272 psl. Laimė šaukė, 283, 291 psl. – apie saulę ir mėnesį ir jų dukteris, 300 psl. – apie Žemyną, žemės motiną, 113 psl. – apie Bangputį – bangų dievaitį, 95 psl. -apie Perkūną ir kitus, – yra neginčijamai naujos dainos su įpintais senaisiais įvaizdžiais. Gal būt, ir dažnas skaičiaus devynių vartojimas (kuriam krikščionybė neduoda jokio pagrindo). Juodas varnas, kaip liūdnos žinios perdavėjas (171 psl.), lemtingų gulbių pasirodymai 101, 131 psl. ir kitos liaudies pažiūros, kilusios iš prieškrikščioniškųjų laikų.

Eilėdara, kuria sukurtos liaudies dainos, yra gana įvairios formos. Kai kurių dainų metras yra jambinis, kai kurių trochėjinis, kitų daktilinis, o dar kitų – mišrus.

Norėčiau pabandyti visus šiame rinkinyje pasitaikančius eiliavimo būdus suvesti į vieną sistemą.

I. Daugumoje dainų vyrauja jambinis eiliavimas, dažniausiai išplėstinis. Jis dalijasi į keturias grupes:

1. Trumpos dvipėdės jambinės eilės, susidedančios tik iš dviejų pėdų su vienu pridedamuoju moterišku skiemeniu. Dvi eilutės paprastai jungiamos kartu aiškiai prasmei gauti. Betgi į kiekvieną eilutę galima žiūrėti kaip į nepriklausomą ir savaimingą. Paskutinis skiemuo visuomet be kirčio ir švelniai užbaigia eilutę.
Dvipėdis jambinis eiliavimas

Ateik, mergytePavasarėly.

Šitai eilių grupei priklauso 264 psl. daina Meilės žadas. Iš visos posmų struktūros matyti, kad jos visuomet susideda iš keturių dvieilių arba 8 eilučių. Kiekviena eilutė turi 5 skiemenis ir pagal jambinį ritmą dėsningai vystosi toliau, nepertraukiant daktiliu arba trochėju. Taip pat švelniai ir dėsningai vystosi ilgesio kupina Siratėlės rauda 82 psl. Kokio nors ypatingo posmų padalijimo čia nepastebima. Po 7-tosios eilutės kokio nors užbaigtumo čia nėra. Tačiau 288 psl. daina, kaip ir minėtoji 264 psl. daina, susideda iš aštuonių eilučių posmų. Pirmoji eilutė turėtų būti padalyta į dvi eilutės: Gerk, gerk, brolyti tu mylimasis yra tokia pat, kaip antrame posme:
Neduok, brolyti, Taurei žydėti.
Dažniausiai prie 2 dvieilių prisideda dar trečioji, ilgesnė eilutė ir sudaro trieilį trumpą jambą, kur dvi pirmosios eilutės susideda iš dviejų narių su aiškiai moterišku pridedamuoju skiemeniu; tačiau trečiosios eilutės pabaigoje prisideda viena pėda, su moterišku pridedamuoju skiemeniu ir paskutinioji eilutė pasidaro septynių skiemenų, kurių schema tokia:

Ko užsipuolei,Jaunas bernyti,Ant manęs siratėlės?

Šitas trumpas trieilis jambas randamas labai tvarkingoje lytyje. Jis išlaikomas ligi dainos galo, taip, jog pirmose dviejose eilutėse yra penki skiemenys, o trečioje – septyni. Šitaip yra sueiliuotos šios šito rinkinio dainos: Laivas 30 psl., Paskalba 58 psl., Žvejų mergatė 72 psl., Tiltas 98 psl., Du žveju 110 psl., Už šeirį netekanti 122 psl., Miegas daržatyje 148 psl., Parvedimo daina 152 psl., Pirmvakario daina 176 psl., Marti sirata 194 psl., Žiedas nuskendęs 232 psl. Dainoje 16 psl. reikia pakartoti pirmą skiemenį: Bėk, bėk, žirgati! Daina Per beržynėlį 284 psl. turi pirmose trijose eilutėse dviejų pėdų jambą su moterišku pridedamuoju skiemeniu, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje – trijų pėdų jambą. Likę posmai eina tvarkingai, tik paskutinis posmas kitoks, nes jame įsimaišo keli daktiliai.

2. Retesnė yra trijų pėdų jambinė eilutė, susidedanti iš trijų pėdų su pridedamuoju moteriškuoju skiemeniu. Paprastai trys vienodos eilutės sudaro šitokios schemos posmą:
Trijų pėdų jambinės eilės

Žalnieriai žalnieriavo,Trimitais trimitavo,Į karą iškeliavo.

Taip eiliuojamos dainos: Duktė žalnierienė 186 psl., Piemuo prapuolęsis 262 psl., Aušrinė 221 psl., kur trečioje pėdoje kartais anapestas kaitaliojasi su jambu, ir eilutėje prisideda vienas skiemuo.

Šitoks eiliavimas sutinkamas ir dviejų eilučių posmuose, k. a.:

Mėnuo saulužę vedėPirmą pavasarėlį.

Kartais sudaro posmą keturios lygios šio tripėdžio jambo su pridedamuoju skiemeniu eilutės, k. a.: Tekėjimas už vyrą 88 psl., Avatė prapuolusi 290 psl. Kartais visai nematyti posmų atskyrimo, kaip Sirata 22 psl., Varnas 170 psl.

3. Ilgesnė, keturių pėdų jambinė eilutė turi viduryje stabtelėjimą, arba pauzę. Ji susideda iš dviejų pusių. Pirmajai pusei priklauso dvi pėdos su pridedamuoju skiemeniu, antroji pusė kartais jokio pridedamojo skiemens neturi, kaip rodo ši schema:
Devynių skiemenų jambinės eilutės

Jok jok, brolyti, netruk ilgai

Taip eiliuojama daina Negreits į karą joti 200 psl. Bet joje metras išsilaiko tik pirmame posme; likusių abiejų posmų kelios eilutės turi mažiau, kelios daugiau negu devynis skiemenis. Dainoje 102 psl. tasai devynių skiemenų jambas pasirodo pirmose eilutėse be stabtelėjimo, arba pauzės, o antrose jis dažnai kaitaliojasi su anapestu ar daktiliu.

Taisyklingesnis pasirodo šitoks jambas su moterišku pridedamuoju skiemeniu abiejose pusėse, dėl kurio eilutė gauna vienu skiemeniu daugiau:
Dešimtskiemenės jambinės eilės

Saulytė leidžias vakars netoli

Čia dažnai dvi lygios eilutės, priklausančios viena nuo kitos, sudaro posmą, kaip dainoje 144 psl.

Aš atsisakiauO aš nuo pusės savo močiuteijau vasarėlės

Taip eiliuojama daina Sesyčių raudojimas 130 psl., Jaunatis 192 psl. ir t. t. Dažnai nematyti jokio ypatingo posmų atskyrimo, kaip Saulytė leidžias 212 psl. ir t. t.

Kartais antroji pusė yra kartojama, bet taip, kad įterpta viduryje pauzė užpildoma beprasmiais žodžiais, kaip 66 psl.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

O ir padarė žvirblytis alų
Dam, dam, dali dam,Žvirblytis alų.

II. Trochėjinis eiliavimo būdas taip pat paplitęs, kaip ir jambinis. Ir jis sudarytas kartais iš trumpų, kartais iš ilgų eilučių, bet turi rimtesnę už aną ir graudžią melodiją. Jis skirstomas į šias dvi žemesnes rūšis:

1. Trumpa dviejų trijų pėdų trochėjinė eilutė, be stabtelėjimo vidury, su pridedamuoju skiemeniu arba be jo, kaip:
Dviejų ir trijų pėdų trochėjinės eilės

Oi tai dyvai,Didi dyvai buvo.

Taip eiliuojama Ežeras užšalo 10 psl. Čia kiekviename keturių eilučių posme viena dvipėdė eilutė kaitaliojasi su tripėde ir nėra pridedamojo skiemens; Mylinti 48 psl., kur po dviejų tripėdžių eina dvi trumpos eilutės su dviem arba pusantros trochėjinių pėdų, kaip

Teka upužėly

Čystas vandenėlis,

– Paupely,

Pašaltiny

Ko liūdi, mergyte?

Taip pat eiliuojama Vilko svodba 68 psl., kuri betgi nuo ketvirto posmo gauna kitą kryptį, ir joje kaitaliojasi jambai su daktiliais.

Šiose dainose terandama trijų pėdų trochėjinės eilutės. Visų pirma Iškeliavimas 38 psl., Pažadėjimas 84 psl, Kerdžius 268 psl., kur tik paskutiniai posmai kiek kitoki. Dainoje Motė ir dukrytė 136 psl. trijų pėdų trochėjinis posmas gauna pirmoje eilėje vyrišką pridedamąjį skiemenį, šitaip:

Anksti rytą rytužį

Taip pat ir daina Medėjis 182 psl., kur vyriškas baigiamasis skiemuo kaitaliojasi su moterišku ir lygiai taip pat, kaip dainoj Aukso patkavatė 228 psl.

2. Ilgesnis, keturių-penkių pėdų trochėjinis posmas su stabtelėjimu viduryje pasitaiko arba eilėj eilučių, kurios tęsiasi be aiškaus atskyrimo, arba – kaitaliojantis su trijų pėdų eilutėmis.
Keturpėdės trochėjinės eilės

Laima rėkė Laima šaukė

Taip eiliuojamos dainos: Vainikas 20 psl., Nemokanti plonai verpti 54 psl., Puikoratis 78 psl., Kopininkai 272 psl.
Kartais keturių pėdų trochėjinė eilutė kaitaliojasi su trijų pėdų eilute, kaip:

Po klevelio šaltinatis,Čystas vandenatis.

Tokios yra dainos Žvejienė 118 psl., Šaltinatis 172 psl., Vainikas 216 psl. Čia antroje eilutėje reikia pakartoti žodį kuku. Dainoj Duktės aplankymas 242 psl. antroji eilutė po žodžių dam, dam ir t. t. pakartojama; Sirata 250 psl. Daina Aš motužės mylimosios vienertė dukrytė 2 psl. taip pat eiliuojama, tik įterpiama ketvirta eilutė.
Penkiapėdės trochėjinės eilės

Jos susideda iš dviejų pusių, kurių viena turi du, kita – tris trochėjus. Eiliavimas labai taisyklingas, posmai susideda dažniausiai iš keturių eilučių, neturinčių jokių pridedamųjų skiemenų. Logiškas kirtis yra antroje ir ketvirtoje pėdoje, kaip rodo ši schema:

Ten daržatyTen daržatyO kur mūsųČia gražiausios žydi myronačiai,žydi tymonačiai.sesytė stovėjo,kvietkelės žydėjo.

Taip eiliuojama daina Parvestuvės pas rūsčią anytą 208 psl., Sesutės atsisveikinimas 296 psl. Melodija gailinga, graudi. Šiai grupei priklauso ir daina Parvestuvės pas rūsčią anytą 208 psl., kur strofos padalytos į keturias eilutes.

III. Retesnis už anuodu yra amfibrachinis eiliavimo būdas, kuris suteikia dainai kiek greitesnę, bet švelnią ir banguojančią eigą. Eilutė turi nuo 10 iki 11 skiemenų, kurie stabtelėjimu padalomi viduryje į dvi puses. Vietoj amfibrachio gali būti ir spondėjas, bet su kirčiu. Paskutinė pėda gauna ,arba trochėją, arba spondėją.
Amfibrachinis eiliavimas

Ko liūdit, sesytės,Ar manęs ieškot ko nedainuojat?nerūpestingos?

Šiai eilių grupei priklauso daina Sesuo 26 psl. (su mažu nutolimu), Mylįs 52 psl., Nuotakos daina 180 psl. Kartais paskutinėje pėdoje pasitaiko dar vyriškas pridedamasis skiemuo, kaip dainoj 62 psl.

Išėjo tetužis iškūprino

IV. Daktilinis eiliavimo būdas duoda lietuvių liaudies dainai gyvą, šokinėjančią eigą. Po vieno trochėjo paprastai eina du daktiliai, vienas po kito, kaip lotynų hegzametre. Kadangi eilutė turi tik 10 skiemenų, tad stabtelėjimas vidury netiksliai išlaikomas.
Daktilinis eiliavimas

Kaip aš ėjau į lelijų daržą,Penki šeši ant manęs žiūrėjo.

Taisyklingai šitaip sueiliuota yra daina Išpažinimas 40 psl. Dvi eilutės visuomet lydimos melodijos su greita eiga. Yra taip pat daina vien tik su daktiliais – tai daina Molė verpianti 14 psl.

Vakar parėjau labai vėlai,Radau motytę negulinčią.

Tačiau kirtis paskutiniame daktilyje krinta ant antro skiemens ( ) taip, kad pėda darosi panaši į spondėją su pridedamuoju skiemeniu, kuo sulėtinama šokinėjanti dainos eiga.

V. Dažniausiai lietuvių liaudies dainose sutinkamas mišrus eiliavimas. Eiliavimas visuomet yra glaudžiai susijęs su melodija. Tačiau kur ji yra slenkanti ir skiemenų skaičius jos tiksliai neapriboja, ten dažnai įterpiama dar viena pėda. Pridedamas skiemuo arba priekinis, eilutės pradžioje, arba užpakalinis, eilutės pabaigoje, Kartais kaitaliojasi daktilis su spondėju arba trochėju, kartais anapestas arba amfibrachis eina jambo vieton. Neretai keičiasi ir visa dainos eiga. Jambinis eiliavimas pereina į trochėjinį ir atvirkščiai. Kai kuriose dainose posmai padidinami viena arba dviem eilutėm, jei melodija nėra apribota eilučių skaičiumi. Trumpai tariant, sutinkamas didžiausias įvairumas. Visa tai teikia laisvę tiek dainos kūrėjui, tiek ir jos dainuotojui. Jo kūrybinis polėkis nevaržomas, ir jausmas gali čia netrukdomai išsilieti. Iš čia kyla tas lengvumas, su kuriuo dainininkai ir dainininkės iš nuovokos sukuria dainas su tokiu eiliavimu.

Tokio daugiau ar mažiau maišyto eiliavimo yra šios dainos: Ant vieversėlio 36 psl, kur kaitaliojasi trochėjai ir daktiliai, Lenkų svodboj dainuota 42 psl., Mergatė prie girnų 6 psl., kur jambo eilutės jungiasi su trochėjinėmis, Šokėjatė 76 psl., Iškada daržely 94 psl., Vainikėlis 106 psl., Šeirys 120 psl., Karo vaiskas 126 psl., Ant klevelio 140 psl. Ši daina, žiūrint į pirmą eilutę, priklauso III-jai jambinio eiliavimo grupei, o žiūrint į antrą – II-jai, pagal šią schemą:

Ai žaliuoj, žaliuoj vėsus klevelisPo tėvužio varteliais.

Daina Jaunosios dienelės 158 psl. Šios dainos pirmuose trijuose posmuose kaitaliojasi trochėjai ir daktiliai. Paskutinis posmas yra jambinis, pirmos dvi eilutės gauna vyrišką pridedamąjį skiemenį, ir dainos eiga darosi gyvesnė. Visi mane barė 160 psl., Tėvs sūnų į karą leidžiąs 166 psl. Šioje nuostabioje dainoje perėjimas iš trochėjinio į jambinį eiliavimą, kreipiantis į sūnų: Tik stovėk ir t. t., daro nelauktą įspūdį, lygiai kaip ir dainoj Šaltinaitis 172 psl. penktasis posmas. Jaunatis, į vaiską jodams 192 psl. Čia eiliavimas toks pat, kaip ir neseniai paminėtoje dainoje 140 psl. Tik paskutiniame posme, kur dainių pagauna didelė galinga idėja, eiliavimas keičiasi ir nutolsta nuo taisyklingos eigos. Sena audėjatė 198 psl. Ši daina priklauso prie I jambinio eiliavimo su mažais nukrypimais. Negreits į karą joti 200 psl. priklauso III jambinio eiliavimo grupei, bet tik pirmas posmas yra taisyklingas, o antras ir trečias gauna kitą pobūdį dėl įsimaišiusių daktilių ir moteriškų galūninių skiemenų. Aušrinė 220 psl. Reikia manyti, kad šioje gražioje senoviškoje liaudies dainoje, kurioje kaitaliojasi jambai ir daktiliai, septintame ir devintame posme viena eilutė yra žuvusi. Gluosnis 224 psl. Eiliavimas čia I jambinis, bet dažnai sumaišytas su daktiliais. Aukso patkavatė 228 psl. Beveik visa taisyklingai trochėjinė, tik pirmojo posmo pirmoji eilutė turi vyrišką pridedamąjį skiemenį, o kitų posmų pirmosios eilutės turi moteriškąsias galūnes. Atsisveikinimas 238 psl. – čia kartais kaitaliojasi trochėjinės ir jambinės eilutės. Taip pat ir dainoje Pikta paskalba 254 psl., Daina jaunojo raitelio 276 psl., Laivo sudaužymas 280 psl., Derybos 258 psl., Saulė 282 psl., Mergatė tarp svetimų 300 psl ir Bernelio raudojimas 304 psl., kur kaitaliojasi ne tik trochėjinės ir daktilinės pėdos, bet ir jambinės ir trochėjinės eilutės.

Be to, reikia pastebėti, kad skiemenų ilgumas priklauso ne nuo ilgųjų balsių, dvibalsių ir tribalsių, kurių lietuvių kalba turi labai daug, bet dažniausiai nuo kirčiavimo. Kirtis ant atviro e (bernelis), siaurojo ė (atėjo), ant a, o, u ir t.t. pailgina trumpą skiemenį. Kirtis turi tokios galios, kad jis sutrumpina net dvibalsį prieš tris ar keturis priebalsius (vaikščiojo ). Žiūr. dainą 126 psl., kur pirmoji eilutė yra amfibrachinė (vaikščiojo tėtužis), antroji – jambinė (po margą dvarą), trečioji eilutė turi du daktilius ir vieną trochėją (aukso rakteliais skambindams). Tokia pat ir ketvirtoji. Likusieji posmai beveik visi sudaryti iš taisyklingų jambų, kurie kur-ne-kur kaitaliojasi su daktiliais.

Melodija yra sunkiausias dalykas, apibūdinant lietuvių liaudies dainą, nes ji visai nenori klausyti meno varžtų. Užrašant ir pažymint ją gaidomis, dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainos staigūs pakėlimai, greiti kritimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir ženklais išreikšti, nesiduoda pagaunami. Pagal čia pateiktus eiliavimo būdus priede duodami keli gaidų užrašymo bandymai. Tačiau dėl minėtų sunkumų jie gali duoti tik labai menką lietuvių liaudies muzikos supratimą. Užrašyti gaidą, lygiai kaip ir tekstą, liaudies dainų rinkėjui nelengva. Rinkėjui atidžiai klausantis, dainininkas jaučiasi suvaržytas. Drovumas ir santūrumas taip paveikia, kad iš jo lūpų tegalima išgirsti nuvalkiotų dalykų. Daug sėkmingesnis yra liaudies dainų rinkimas, klausantis dainuojančios liaudies nepastebimai, kada rinkėjas, neišduodamas savo noro užrašyti, dalyvauja jos šventiniuose susirinkimuose ir ką išgirdęs vėliau užrašo. Šito rinkinio viena dalis ir gauta tokiu būdu, kita gi dalis užrašyta iš dainininkų ir dainininkių lūpų.

Rimas nėra sudėtinė lietuvių liaudies dainos dalis. Jeigu jis kur ir pastebimas posme, tai tėra atsitiktinis reiškinys. Nemaža vienodai skambančių deminutyvų, kurie baigiasi galūnėmis – -elis, -atis, -ytis, ir dažni dvibalsiai ai, ei, au daugelyje vietų savaime sudaro rimą. Todėl beveik nėra dainos, kurioj nebūtų kelių rimuotų eilučių. Palyginkime dainą 2 psl., kur kiekviena trečioji ir ketvirtoji eilutė turi galūnę au. 62 puslapio dainoje beveik kiekvienas posmas turi galūnę -ino. 82, 194, 226 ir kitų puslapių dainos turi daug mažybinių -elis, -ėlis, -atis.

Rimtose dainose – giesmėse – rimas yra jau esminė sudėtinė dalis, bet jos jau yra iš dalies vokiečių bažnytinių giesmių sekimai, sukurti pagal bažnytines melodijas. Donelaitis įvedė į lietuvių poeziją graikišką hegzametrą. Tiek jo didesnis kūrinys Metai, tiek pasakėčios, datuojamos praėjusio amžiaus viduriu, yra sukurtos šiuo metru. Bet jo mūzai ir lietuvių kalbos dvasiai būtų daug labiau tikę, jeigu jis savo gražiesiems kūriniams būtų pasirinkęs vieną iš aukščiau minėtų ilgesnių eilučių. Tačiau toks eiliavimo būdas buvo jam dar per mažai pažįstamas arba net visai nežinomas, nors kelios liaudies dainos yra palietusios jo ausis. Filologo kryžiaus žygių autorius 216 psl. sako: ,,Mano nusistebėjimas ar priežasties nežinojimas, radus graikų dainiaus (Homero) bendrą skiemenų mastą, sumažėjo, važiuojant per Kuršą ir Lyvžemį. Šiose apylinkėse yra vietų, kur vokiečių arba latvių liaudis beveik prie kiekvieno darbo dainuoja, tačiau girdi ne daugiau kaip kelių tonų kadenciją, labai panašią į eiliavimą. Jei tarp jų atsirastų dainius, tai būtų natūralu, kad visi jo eilėraščiai būtų parašyti pagal šitokį jų balsų apdorojimą.” Gal būt, šio malonaus autoriaus noras kada nors ir išsipildys, nors iki šiol aš nepažįstu tokio latvių ar lietuvių dainiaus, kuris sukurtų didesnį kūrinį pagal kurį nors minėtą eiliavimo būdą.

Atkreipti dėmesį į lietuvių liaudies dainų vertę literatūrinį pasaulį pirmasis paskatino garsusis Lesingas, kuris savo literatūrinių laiškų II d. 242 psl. rašė: ,,Neseniai, vartydamas Ruigio lietuvišką žodyną, jo lietuvių kalbos tyrinėjimų gale radau įdėtą retenybę, kuri mane be galo nudžiugino. Tai kelios lietuviškos dainos arba dainelės, užrašytos taip, kaip jas dainuoja paprastos mergelės. Koks naivus sąmojis, koks žavingas paprastumas! Iš jų matyti, kad po kiekvienu dangaus skliautu gimsta dainiai ir kad gyvi jausmai nėra tik išprususių tautų savumas.”

Pilypas Ruigys, nuo 1708 m. iki 1749 m. buvęs Valterkiemio prie Gumbinės pastorium, 1745 m. paskelbė nuostabų raštą Lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuriame, lietuvių kalbą lygindamas su graikų ir lotynų, jis, tiesa, per toli nueina, o su slavų, gotų, skandinavų visai nelygina, bet apskritai į kalbotyrą jis įsigilinęs. Penkioliktame skyriuje, kur jis kalba apie lietuvių kalbos elegantiškumą ir puošnumą, 44 psl., šitaip sako: ,,Čia kai kam nemalonu bus, paskaičius, kad šiai neištobulintai paniekintai kalbai norima pripažinti puošnumą. Tuo tarpu kiek meilumo ji yra paveldėjusi iš graikų kalbos. Dažnas mažybinių žodžių, sujungiant juose daug balsių su l, r ir t, vartojimas padaro ją malonesnę negu lenkų kalba, kurioje yra daug šiurkščių tribalsių. Prieš 50 metų Didžiojoje Lietuvoje buvo daug bajorų, kurie kalbėjo tik lietuviškai. Taip pat garbingosios Kauno moterys, kurios ne kitaip, kaip lietuviškai, ypač mandagiai kalbėjo, viena kitą pagerbdavo čia nevartojamu žodžiu tamista. Tai ypačiai rodo paprastų mergaičių sukurtos dainos arba odės kiekvienam atvejui, kurias čia įdedu.” Ir kaip pavyzdį jis įdeda tris senas dainas, kurios įdėtos ir į mūsų rinkinį, būtent; Motė ir dukrytė, Nemokanti plonai verpti, Dukrės atsisveikinimas. Pateikęs šių dainų originalą ir vertimą, autorius kukliai pastebi: ,,Netiktų man tokie niekai čia dėti, jei nebūtų žinoma, jog daug kalbos savybių galima išmokti iš šitokių dainų ir iš lietuvių verpėjų, kurios mažai tesueina su vokiečiais. Šitos dainos, atrodo, kilusios iš Didžiosios Lietuvos, nes savo jaunystėje tenai girdėjau vieną apie apynėlį: ,,O apynėli, žaliukėli”, skiriamą garbingam Kauno burmistrui.”

Ši žinia šiek tiek nušviečia tų trijų dainų kilimo vietą. Kadangi Ruigys 1698 m. yra buvęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tad atrodo labai patikima, jog tas tris dainas ten bus ir užrašęs.

Šios dainos, mano nuomone, ir yra trys pirmosios lietuvių liaudies dainos, mus pasiekusios per spaudą; tuo tarpu dvi lietuvių liaudies dainos, išspausdintos Ahasvero Brando (vieno vokiečių gydytojo) Kelionėje į Moskoviją, nenusipelnė visai šio vardo, nes jos yra sulopytos iš rusų, lietuvių ir net lotynų žodžių, kaip tai rodo žodžiai heu viva, viva, kurių lietuvių kalba nepažįsta. Ir, be to, trumpas turinys neturi jokios poetinės ir tautinės vertės.

Ruigio pavyzdžiu sekdamas, ir Herderis savo įvairių tautų liaudies dainose, 1779 m. 1 d. 31 psl. ir II d. 111 psl. išgarsino kelias lietuviškas dainas, tačiau tik išverstas. Tai buvo: Žiedas paskendo – mūsų rinkinyje 232 psl., Marti serganti 284 psl., Sesytės atsisveikinimas 296 psl., Iškada daržely 94 psl., Daina jauno raitelio 276 psl., Gluosnis 224 psl. ir jau Ruigio paskelbtoji – Aš atsisakiau savo močiutei 144 psl.

Mano išleistuose eilėraščiuose Prutena, 1 d. 1809 m., II d. 1824 m., yra ir keli lietuvių liaudies dainų vertimai, k. a.: Mergelė prie upelio 1 d. 116 psl., Į verpėją 146 psl., Mergelė prie šaltinio II d. 55 psl., Vakarais verpianti 87 psl., Pasižadėjimas 114 psl. ir Piemenėlis 145 psl. Tik šitie čia paminėti dalykai yra tikri, jų originalus atitinka vertimai, – tai matyti, palyginus juos su šio rinkinio dainomis. Visi kiti Prutenų eilėraščiai, prie kurių pažymėta ,,Lietuvių liaudies daina”, yra arba mano laisvi sekimai, arba mano paties sukurtos dainos. Manau, kad tai turiu skaitytojams paaiškinti, nes be to galima būtų stebėtis, kodėl šiame rinkinyje neskelbiami anų dainų originalų tekstai: Vargšas žvejys rauda – Prutena 1 d. 5 psl., Mila 13 psl., Elma ir Selmis 24 psl., Marčios atsisveikinimas 34 psl., Jūreivis 40 psl., Sigalas ir Ina 78 psl., Žiemos daina 103 psl., Mirusio brolio rauda 140 psl., Klevelis 152 psl., Mylinė iš Gumbinės II d., 158 psl., Žiemos šėkas 18 psl., Selmis ir Mila 121 psl., Trys sesutės 137 psl.

Šio mano rinkinio lietuviškame tekste nėra nieko, ką galėčiau pavadinti savo nuosavybe. Viskas priklauso lietuvių tautai. Tik vertimas ir antraštės yra mano. Medžiagą šiam veikalui suteikė: pastorius Hazenšteinas senasis Piktupėnuose, superintendentas Jordanas Valterkiemy, konsistorijos tarėjas Keberis Gumbinėje, precentorius Budrius Pilupėnuose, katedros past. Cipelis , buvęs Bilviečiuose, tarėjas Tyla, buvęs Klaipėdoje, precentorius Ostermejeris, buvęs Laukiškiuose, past. Raušningas Enciūnuose ir past. Ostermejeris Pliviškiemy.

Šį dalyką pamėgus, 15 metų šiam veikalui buvo rinkta medžiaga, keliauta, triūsta ir išlaidų nesigailėta. Siekdamas, kad vertimas būtų tikras, atitiktų pažodžiui, nenorėjau eiliavimu ir skiemenų skaičium tiksliai pasekti, bet stengiausi tik laikytis eilių ritmo ir daugiau nei vieno originalo bruožo nepraleisti, nei vieno išsireiškimo nepadailinti.

Čia galėtų būti iškeltas klausimas: ar lietuvių tauta neturi istorinių dainų iš tų laikų, kai ji buvo politiškai nepriklausoma? Kaimyninių tautų analogija – lenkų, rusų, serbų ir kt., turinčių savo senąsias karžygių dainas, leidžia to paties tikėtis ir iš lietuvių. Bet lig šiol man nepasisekė surasti nė vienos tokios dainos. Mano rinkinys liečia daugiausia Lietuvos prūsiškąją dalį, kur išsilaikė gryniausia kalba, o ne Didžiąją kunigaikštystę, kur, kaip žinoma, XIII ir XIV amžiais vyko svarbiausi karo veiksmai. Labai galimas dalykas, kad Vytenio, Mindaugo, Kęstučio, Algirdo, Vytauto arba ankstyvesniųjų kunigaikščių žygiai buvo apdainuoti, bet, gal būt, tie kūriniai žuvo liaudies lūpose, dingo neužrašyti. Gal būt, kelios jų nuotrupos dar bus užsilikusios žemaičių sodžiuose ir prie Neries krantų.

Kad tokių dainų būta, rodo randami pėdsakai lenkų ir lietuvių istorikų knygose. Sarnicijus Lenkijos ir Lietuvos analuose, kalbėdamas apie 1282 m., rašo: ,,Tada livonai, visomis jėgomis savo galybę draugėn subūrę ir Lietuvą puolę, pradėjo su Daumantu aršiausią kovą Vidrimino Giedraičių laukuos, per dvi mylias nuo minėto žinomojo Kiamento ežero. Ten livonų galybė žlugo, ir visa jų kariuomenė buvo sunaikinta, iš kur tasai laukas iki šiol yra vadinamas Kaulis, kas lietuvių kalba reiškia karą bellum (ne bellum, bet ossa lotynų kalba vadinasi lietuviškas žodis, reiškiąs nužudytųjų kaulus). Ir dabar šis Daumantas laukinėmis dainelėmis esti garsinamas.”

Kad žmonės apdainuodavo savo didvyrių karo žygius, ypač tų, kurie krito kovoje, aiškiai sako Strijkovskis ir Kojalavičius, kalbėdami apie 1362 metus, kada 3000 kilniausių lietuvių Kauno pilyje kaip numantinai pasiaukojo ugniai. ,,3000 parinktų karių buvo tvirtovėje, kurių mirtį tarp liepsnojančios pilies ugnių ir dabar paprastomis dainomis tauta apdainuoja” – žiūr. Kojalavičiaus Lietuvos istorija 1 t. VIII sk. 330 psl.

Gaila, kad Strijkovskis, įmaišęs tiek daug nuosavos poezijos į savo Lietuvos istoriją, mums neužrašė bent poros tokių karo dainų, dainuotų anais laikais. Taip pat Tado Čackio veikale dėl Martyno Galo ir Vinco Kadlubeko Lenkijos istorijos, kuri išversta S.B.Lindės ir išleista kaip II priedas prie Osolinskio kritiško įnašo į slavų literatūrą, 359 psl., kur apie senovės lietuvių liaudies dainas yra tokia žinia: ,,Slibino nugalėjimą apdainavo liaudis Lietuvoj ir Žemaitijoj. Prie to yra pridėta pastaba 21: A. Neliubavičius, taip pasižymėjęs savo uolumu, pateikė man (sako Čackis) dvi lietuvių dainas, vieną žemaičių, kitą lietuvių kalba. Šios tautos senais laikais su slavais tikrai jokio ryšio neturėjo. Taigi daina apie slibiną turėjo jiems kilti iš šiaurės šalių sakmių, arba sagų. Kas nėra sutikęs Krak, Krako vardo šiaurės sagose ir dainose? Plg. Vormijus, Runų literatūra.

Tai patvirtina mano pareikštą spėliojimą, kad kažkas skandinaviška yra patekę į lietuvių liaudies poeziją.

Apskritai imant, iš tokių dainų, kurios mus tiesiog perkelia į tautos buitį, daug galima būtų laimėti mitologijai, senajai istorijai, kalbai ir pačioms tautoms pažinti. Tautos daina yra tyriausias tautos sielos perlas, ir jei tauta žūna, dažnai ji dar gyvena savo dainose.

Išvados

Æ Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).
Æ Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).
Æ Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija.
Æ Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę nuotaiką“ (M. Miškinis)
Æ Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką, situaciją ir ritmą.

Turinys

Įvadas..............................2
Lietuvių liaudies dainų švelnumas.....................3
Vestuvių dainos.............................4
Raudos..............................5
Giesmės; jų įtaka dainoms..............................5
Vaikų dainos.............................6
Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas...................7
Karo dainos..............................8
Kasmetinių papročių dainos......................9 – 10
Poetinės dainų priemonės.......................10
Priespaudos ir pasipriešinimo dainos....................11
Dainos apie gamtą..........................12
Jaunimo ir meilės dainos.........................12
Šeimos dainos............................13
Darbo dainos..............................14
Kalendorinės dainos..............................15
Lietuvių kraštų dainos..............................15
Dzūkų dainos..............................16
Žemaičių dainos..............................16
Aukštaičių dainos..............................17
Suvalkiečių dainos..............................17
Mažosios Lietuvos ( Prūsų lietuvių ) dainos......................17
Lietuva – dainų šalis..........................18
Apie dainų melodijas.........................18
Truputis istorijos..............................19
V. Kudirka ir Vydūnas – didieji tautinio atgimimo ir tautinės dvasios žadintojai..20
Dabartinė lietuvių muzika............................. 21 – 22
Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas...................23 – 36
Išvados..............................37
Turinys..............................38
Literatūra..............................39

Literatūra

Sauka L. “Lietuvių Liaudies Tautosaka”
Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. V., 1970.
Miškinis M. Lietuvių literatūra. K., 1990. P.
Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998.
Balčytis E. “Muzika 10kl.” V., 1992.

Leave a Comment