lietuvių liaudies dainos

4180 0

LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS IR TŲ SRIČIŲ DAINAVIMO YPATYBĖS

Pagal tarmes Lietuva skirstoma į dvi dideles sritis- Aukštaitiją ir Žemaitiją. Lietuvos sritis link jūros vadinama Žemaitija. Rytinė dalis- Aukštaitija. Aukštaitiją dar galima suskirstyti į Suvalkiją, Dzūkiją, ir šiaurės Aukštaitiją.

DZŪKŲ DAINOS

Dzūkija dar vadinama Dainava. Šioje srityje daug šilų, miškų, ežerų. Dainoms būdinga- jos vienbalsės, gražios, jausmingos. Dainos dažniausiai liūdnos, besikeičiančio ritmo.

ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ DAINOS

Jos yra daugiabalsės, linksmos, paprastesnio ritmo, žvalios, energingos. Jose galime išgirsti trigarsio intonaciją.

ŽEMAIČIŲ DAINOS

Jos yra daugiabalsės, švelnesnės, dainingesnės. Jose mėgstama iššskirti aukščiausią natą ir ją patęsti.

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ŽANRAI

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.

Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti.

Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip diirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linaraučio, o rudenį ir žiemą- kū

ūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išgynimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo gynimo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.

Tradiciniai šeimos papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.

Vestuvės- itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmojingi pagrindiniai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys! (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai- gimimas ir mirtis- “kaltininkų” ar dar, ar jau nesuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba- branda- tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.).

Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos.

DARBO DAINOS

Jos yra vienos iš seniausių išlikusių dainų. Daugiausią jų likę iš baudžiavos laikų. Kiekvieną darbą dirbdami žmonės dainuodavo. Dainuodavo namuose, laukuose, ardami, raudami linus ar kitką, kopdami medų ar grįždami namo. Todėl jos labai įvairios. Išskiriamos dvi darbo dainų grupės, tai laukų ir

r namų darbų dainos.

Laukų darbų dainos: ganymo (piemenų), arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, naktigonių. Jas dainuodavo moterys. Vienose būdavo apdainuojamas darbas, o kitos- dainuojamos dirbant. Priedainiai- malimo „malu, malu“, skalbimo dainose „ O ta, ta“.

Senos ir įdomios yra rugiapjūtės dainos. Vienas dainas dainuodavo išeinant į laukus, kitas saulei tekant, dar kitos saulei leidžiantis, kitas ilsintis, grįžtant namo. Šiose dainose vyrauja priedainis „ rūta žalioji“. Melodijos švelnios, graudžios.

PIEMENŲ DAINOS

Baudžiavos laikais vaikai nuo 7 iki 13-14 metų ganydavo gyvulius. Ganyklos, gamta jiems buvo lyg antri namai. Piemenėlių dainos keletą svarbių buities momentų: 1) patį gyvulių ganymą, 2) kaimo vaikų socialinę padėtį ir 3) senųjų tikėjimų liekanas. Ten juos sušildydavo saulė, nuprausdavo lietus, išdžiovindavo vėjas, rasa pagirdydavo ir t.t. Daineles piemenėliai kurdavo patys. Jos buvo labai įvairios. Dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes.

Pagal piemenėlių muzikinį folklorą suskirstyti į 1) šūksnius- signalus, ūkavimus; 2) verkavimus, kuriais buvo kreipiamasi į saulę motulę; 3) gyvulius raminančias melodijas; 4) dainas apie sunkią našlaičių dalę; 5) vaikų dainelės apie gyvulius, žvėris ir paukščius, kurias piemenys dažniausiai dainuodavo poilsio metu.

RUGIAPJŪTĖS DAINOS

Rugiapjūtės dainos yra vienos iš seniausių susijusios su rugiapjūtės darbais. Šios dainos turėjo padėti užauginti didesnį derlių. Dainose į rugius kreipiamasi kaip i gyvas būtybes.

Kiekvieną rugiapjūtės dieną būdavo vis kitokie papročiai. Vienos dainos buvo dainuojamos išeinant į laukus, kitos- kai saulė pa

asiekdavo zenitą, dar kitos grįžtant iš laukų namo. Ypatingai daug dainų sukurta darbo pabaigtuvėm. Kartais baigę pjauti rugius žmonės atsidėkodavo žemei motinai už derlių. Šio atsidėkojimo metu būdavo dainuojamos tam skirtos dainos.

Pietrytinėje Lietuvos dalyje, paskutinę rugių saują apdainuodavo pjovėjos grįžtančios namo. Jas pasitikdavo šeimininkas su duona ir druska, jos būdavo apipilamos vandeniu, kad ateinančias metais butų geras derlius.

Pjaunant rugius buvo rengiamos talkos: vienos šeimos padėdavo kitiems pjauti rugius. Pabaigę pjauti rugius jie buvo vaišinami, o jaunimas dainuodavo ir šokdavo.

Rugiapjūtės dainos turi išskirtinį melodinį stilių, siaurą ambitų, laisvą ritmą, dainingumą. Šis stilius buvo paplitęs pietrytinėje Lietuvos dalyje.

Dzūkų rugiapjūtės dainas kūrė ir dainavo moterys, pjaudamos rugius. Rugiapjūtės dainose daugiausia atspindi moteris.

Seniausiose rugiapjūtės dainose jaučiamas žmogaus artumas su žeme.

ŠIENAPJŪTĖS DAINOS

Šienapjūčių dainų raidos stadijos yra dvi, tai ankstyvesnės kilmės ir vėlyvosios kilmės melodijos. Šiaurės Aukštaitijoje ir Žemaitijoje abu dainų tipus vienija priedainis valio. Vėlyvesnės kilmės šienapjūtės melodijoms būdinga mažorinė homofoninė sandara. Ankstyvesnės kilmės melodijos tekstas atspindi šienpjovio darbą.

Dzūkų krašto šienapjūtės dainose nėra tradicinio priedainio valio, o jų melodijos, neturi ypatingų bruožų. Kartais dainos menkai susyja su darbo procesu.

ARIMO DAINOS

Arimo dainoms nebudingas ryšys su judesiu. Kartais arimo dainos ritmas lyg artojaus žingsnis. Yra dainų pasižyminčių laisvu metru ir ritmu. Žm

monės manė, kad užtraukus dainą lengviau dirbti. Viena dažniausių šių dainų tema – artojo nusiskundimai „ valios mergele“ tinginėle (žmona), vėlai atnešančią pusryčius. Taip pat labai paplitusi tema yra meilės, kuri atsiskleidžia netiesiogiai išreiškiant meilės jausmą, poetizuojant šeimyninius santykius. Artojas atsisako valgio iš sesers ir motinos, jis nori valgyti tik žmonos atneštus pusryčius. Tris kartus pakartoti, būdinga senosioms dainoms.

NAKTIGONIŲ DAINOS

Naktigonių dainoms budingas jojimo ritmas ir meilės tematika. Šiose dainose atsiskleidžia bernelio išgyvenimai, mergelės ilgesys, kartais jaunatviškas šaunumas ir humoras. Dzūkų krašte vietinis paprotys yra jaučių ganymas iki vidurnakčio, juos ganydavo merginos. Yra dvi jaučių ganymo dainų temos:1) apdainuojama jaunų žmonių abipusė meilė, 2) didelis pamestos merginos sielvartas. Šių dainų tekstai pilni liūdesio, melodija-giliai lyriška.

MALIMO DAINOS

Daug dainų yra dainuojamos malant rugius rankinėmis girnomis. Jos priklauso įvairiems istoriniams laikotarpiams. Šias dainas palyginus netolimos praeities mokslininkai lygino su graikų malimo dainomis. Poetinis turinys rodo, kad dažniausiai maldavo moterys. Feodaliniame kaime sunkiausius darbus dirbdavo moterys. T.Lapneris tvirtino, kad moterys per visą naktį mala girnomis ir dainuoja, o vyrai „ menu“ užsiima. Visa malimų dainų tematika suijusi su moters gyvenimu. Dažnai malimo dainos prasideda šiais žodžiai: „ Malu malu aš viena“. Šios dainos neturi pastovių melodijų, bet galima įžiūrėti bendrų bruožų- tai lėtas tempas, ramus, vienodo ritmo judėjimas, reikia manyti sunkaus darbo poveikis.

VERPIMO IR AUDIMO DAINOS

Dainos, kurios buvo dainuojamos verpiant buvo labai įvairios: vienos, liūdnos ir ilgesingos, kitos linksmos ir turinčios humoro. Šituos veiksnius nulėmė apylinkės. Buvo paprotys žiemą vakaroti ūkininko troboje. Paprastai daugiausiai susirinkdavo moterų, kurios praleisdavo vakarus verpdamos. Būdavo vyrų ir piemenukų. Visi kartu bedirbdami dainuodavo. Verpimo dainos buvo išjuokiamos tinginės verpėjos, kurios neišmoko gražiai verpti ir austi iki vestuvių. Kai kuriose dainose atsiskleidžia švelni lyrika ir tylus, slegiantis liūdesys. Jose atsiskleidžia sunki moters dalia, tėvų ilgesį, motinos susirūpinimą dukters likimu. Šios dainos neturi specifinių melodijų. Verpimo sutartinėse vaizduojamas pats darbo procesas.

Audimo dainose neretai išryškėja jaunimo santykiai, ateities laukimas, perpintas graudžia nuojauta. Audimo dainos yra optimistiškesnės negu verpimo.

SKALBIMO DAINOS

Skalbimo dainos yra savitos ir įdomios. Dažniausiai buvo skalbiama prie ežero, upės, ritmingai pliaukšiant kultuvėm. Šiose dainos dažnai buvo išjuokiamos anytos užgaidos. Dainos pradžia būna energinga. Priedainis dažnai buvo „o ta ta“ , jis susyjąs su kultuvės garsus.

KALENDORINĖS DAINOS IR APEIGOS

Senovės lietuviai visus žemės darbus palydėdavo tam tikromis apeigomis. Tam tikros dainos lydėdavo sėją, derliau auginimą ir jo nuėmimą. Dainomis buvo garbinamas mėnulis, saulė, lietus. Dainos, kurios buvo dainuojamos apeigų metu buvo vadinamos kalendorinių apeigų dainomis.

ŽIEMOS ŠVENTĖS IR DAINOS

Tokios dainos būdavo dainuojamos užbaigus laukų darbus sutvarkius derlių. Svarbiausios žiemos š

. . .

RAUDOS

Pats seniausias muzikinės- poetinis žanras yra raudos. Jos kilusios iš mirusio laidojimo papročių. Laidojimo apeigos su raudomis minimos ir viduramžių metraščiuose. Pasunkėjus socialinei moters padėčiai atsirado vestuvinės raudos- nuotakos verkavimas. Moterys raudodavo ir išleisdama vyra arba sūnų į rekrutus. Kronikai raudas užrašinėdavo svetimomis kalbomis, tik XIX a. išverstos į lietuvių kalbą.

KARINĖS- ISTORINĖS DAINOS

Gilų pėdsaką žmonių atmintyje palieka istoriniai įvykiai ( karas, mūšiai). Tuos pergyvenimus žmonės dainuodavo dainose. Melodijos keliaudavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą- taip išlikdavo graudus prisiminimas apie karo nešamą blogį žmonėms. Dainos, kurių turinys susyjąs su kažkada seniai vykusiais mūšiais, vadinama liaudies karų dainomis ( jose smerkiamas blogis, aukštinami tėvynės gynėjai) daug mažybinių žodžių, žiaurūs karų vaizdai ( blogio žinia lyginama su juodu debesiu, juodu varnu ir t.t.). Karo dainos labiau išsiplėtusios, ilgesnės. Bėgant laikui karų dainos virto karų baladėmis. Socialinio protesto dainos suklestėjo 905-1907 metais. Šiose dainose vaizduojama varguolių kova prieš išdalytojus, išreiškiamas pyktis ir panieka engėjams, ???????.

IŠVADOS

Viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos rūšių yra dainos. Dainos- paliktos protėvių ir yra didelis turtas. Jos pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų. Dainose pavartojama daug meninių priemonių: lyrizmas, deminutyvai, nuolatiniai ir kontekstiniai epitetai, įasmeninimai.

Dainos negrupuojant būtu sunku jas aptarti surašyti, todėl jos yra sugrupuotos. Grupuoti- taip pat labai sunku, kad būtu suprantama ir aiški tvarka. Iš dalies šiokią tokią dainų tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai dainos skirstomos į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Dainos iš pirmo žvilgsnio visiškai praktinės naudos neturi. Taigi kodėl žmonės jas dainavo? Žmonės pasitelkė dainas į pagalbą nuotaikai pakelti, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, kad tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.

Join the Conversation

×
×