LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SRITYS IR TŲ SRIČIŲ DAINAVIMO YPATYBĖS
Pagal tarmes Lietuva skirstoma į dvi dideles sritis- Aukštaitiją ir Žemaitiją. Lietuvos sritis link jūros vadinama Žemaitija. Rytinė dalis- Aukštaitija. Aukštaitiją dar galima suskirstyti į Suvalkiją, Dzūkiją, ir šiaurės Aukštaitiją.
DZŪKŲ DAINOS
Dzūkija dar vadinama Dainava. Šioje srityje daug šilų, miškų, ežerų. Dainoms būdinga- jos vienbalsės, gražios, jausmingos. Dainos dažniausiai liūdnos, besikeičiančio ritmo.
ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ DAINOS
Jos yra daugiabalsės, linksmos, paprastesnio ritmo, žvalios, energingos. Jose galime išgirsti trigarsio intonaciją.
ŽEMAIČIŲ DAINOS
Jos yra daugiabalsės, švelnesnės, dainingesnės. Jose mėgstama išskirti aukščiausią natą ir ją patęsti.
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ŽANRAI
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti.Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linaraučio, o rudenį ir žiemą- kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išgynimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo gynimo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.
Tradiciniai šeimos papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.Vestuvės- itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmojingi pagrindiniai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys! (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai- gimimas ir mirtis- “kaltininkų” ar dar, ar jau nesuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba- branda- tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.).Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos.DARBO DAINOS
Jos yra vienos iš seniausių išlikusių dainų. Daugiausią jų likę iš baudžiavos laikų. Kiekvieną darbą dirbdami žmonės dainuodavo. Dainuodavo namuose, laukuose, ardami, raudami linus ar kitką, kopdami medų ar grįždami namo. Todėl jos labai įvairios. Išskiriamos dvi darbo dainų grupės, tai laukų ir namų darbų dainos.Laukų darbų dainos: ganymo (piemenų), arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, naktigonių. Jas dainuodavo moterys. Vienose būdavo apdainuojamas darbas, o kitos- dainuojamos dirbant. Priedainiai- malimo „malu, malu“, skalbimo dainose „ O ta, ta“.Senos ir įdomios yra rugiapjūtės dainos. Vienas dainas dainuodavo išeinant į laukus, kitas saulei tekant, dar kitos saulei leidžiantis, kitas ilsintis, grįžtant namo. Šiose dainose vyrauja priedainis „ rūta žalioji“. Melodijos švelnios, graudžios.
PIEMENŲ DAINOS
Baudžiavos laikais vaikai nuo 7 iki 13-14 metų ganydavo gyvulius. Ganyklos, gamta jiems buvo lyg antri namai. Piemenėlių dainos keletą svarbių buities momentų: 1) patį gyvulių ganymą, 2) kaimo vaikų socialinę padėtį ir 3) senųjų tikėjimų liekanas. Ten juos sušildydavo saulė, nuprausdavo lietus, išdžiovindavo vėjas, rasa pagirdydavo ir t.t. Daineles piemenėliai kurdavo patys. Jos buvo labai įvairios. Dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes.
Pagal piemenėlių muzikinį folklorą suskirstyti į 1) šūksnius- signalus, ūkavimus; 2) verkavimus, kuriais buvo kreipiamasi į saulę motulę; 3) gyvulius raminančias melodijas; 4) dainas apie sunkią našlaičių dalę; 5) vaikų dainelės apie gyvulius, žvėris ir paukščius, kurias piemenys dažniausiai dainuodavo poilsio metu.RUGIAPJŪTĖS DAINOS
Rugiapjūtės dainos yra vienos iš seniausių susijusios su rugiapjūtės darbais. Šios dainos turėjo padėti užauginti didesnį derlių. Dainose į rugius kreipiamasi kaip i gyvas būtybes.Kiekvieną rugiapjūtės dieną būdavo vis kitokie papročiai. Vienos dainos buvo dainuojamos išeinant į laukus, kitos- kai saulė pasiekdavo zenitą, dar kitos grįžtant iš laukų namo. Ypatingai daug dainų sukurta darbo pabaigtuvėm. Kartais baigę pjauti rugius žmonės atsidėkodavo žemei motinai už derlių. Šio atsidėkojimo metu būdavo dainuojamos tam skirtos dainos. Pietrytinėje Lietuvos dalyje, paskutinę rugių saują apdainuodavo pjovėjos grįžtančios namo. Jas pasitikdavo šeimininkas su duona ir druska, jos būdavo apipilamos vandeniu, kad ateinančias metais butų geras derlius. Pjaunant rugius buvo rengiamos talkos: vienos šeimos padėdavo kitiems pjauti rugius. Pabaigę pjauti rugius jie buvo vaišinami, o jaunimas dainuodavo ir šokdavo. Rugiapjūtės dainos turi išskirtinį melodinį stilių, siaurą ambitų, laisvą ritmą, dainingumą. Šis stilius buvo paplitęs pietrytinėje Lietuvos dalyje.Dzūkų rugiapjūtės dainas kūrė ir dainavo moterys, pjaudamos rugius. Rugiapjūtės dainose daugiausia atspindi moteris. Seniausiose rugiapjūtės dainose jaučiamas žmogaus artumas su žeme.
ŠIENAPJŪTĖS DAINOS
Šienapjūčių dainų raidos stadijos yra dvi, tai ankstyvesnės kilmės ir vėlyvosios kilmės melodijos. Šiaurės Aukštaitijoje ir Žemaitijoje abu dainų tipus vienija priedainis valio. Vėlyvesnės kilmės šienapjūtės melodijoms būdinga mažorinė homofoninė sandara. Ankstyvesnės kilmės melodijos tekstas atspindi šienpjovio darbą.
Dzūkų krašto šienapjūtės dainose nėra tradicinio priedainio valio, o jų melodijos, neturi ypatingų bruožų. Kartais dainos menkai susyja su darbo procesu.ARIMO DAINOS
Arimo dainoms nebudingas ryšys su judesiu. Kartais arimo dainos ritmas lyg artojaus žingsnis. Yra dainų pasižyminčių laisvu metru ir ritmu. Žmonės manė, kad užtraukus dainą lengviau dirbti. Viena dažniausių šių dainų tema – artojo nusiskundimai „ valios mergele“ tinginėle (žmona), vėlai atnešančią pusryčius. Taip pat labai paplitusi tema yra meilės, kuri atsiskleidžia netiesiogiai išreiškiant meilės jausmą, poetizuojant šeimyninius santykius. Artojas atsisako valgio iš sesers ir motinos, jis nori valgyti tik žmonos atneštus pusryčius. Tris kartus pakartoti, būdinga senosioms dainoms.
NAKTIGONIŲ DAINOS
Naktigonių dainoms budingas jojimo ritmas ir meilės tematika. Šiose dainose atsiskleidžia bernelio išgyvenimai, mergelės ilgesys, kartais jaunatviškas šaunumas ir humoras. Dzūkų krašte vietinis paprotys yra jaučių ganymas iki vidurnakčio, juos ganydavo merginos. Yra dvi jaučių ganymo dainų temos:1) apdainuojama jaunų žmonių abipusė meilė, 2) didelis pamestos merginos sielvartas. Šių dainų tekstai pilni liūdesio, melodija-giliai lyriška.
MALIMO DAINOS
Daug dainų yra dainuojamos malant rugius rankinėmis girnomis. Jos priklauso įvairiems istoriniams laikotarpiams. Šias dainas palyginus netolimos praeities mokslininkai lygino su graikų malimo dainomis. Poetinis turinys rodo, kad dažniausiai maldavo moterys. Feodaliniame kaime sunkiausius darbus dirbdavo moterys. T.Lapneris tvirtino, kad moterys per visą naktį mala girnomis ir dainuoja, o vyrai „ menu“ užsiima. Visa malimų dainų tematika suijusi su moters gyvenimu. Dažnai malimo dainos prasideda šiais žodžiai: „ Malu malu aš viena“. Šios dainos neturi pastovių melodijų, bet galima įžiūrėti bendrų bruožų- tai lėtas tempas, ramus, vienodo ritmo judėjimas, reikia manyti sunkaus darbo poveikis.
VERPIMO IR AUDIMO DAINOS
Dainos, kurios buvo dainuojamos verpiant buvo labai įvairios: vienos, liūdnos ir ilgesingos, kitos linksmos ir turinčios humoro. Šituos veiksnius nulėmė apylinkės. Buvo paprotys žiemą vakaroti ūkininko troboje. Paprastai daugiausiai susirinkdavo moterų, kurios praleisdavo vakarus verpdamos. Būdavo vyrų ir piemenukų. Visi kartu bedirbdami dainuodavo. Verpimo dainos buvo išjuokiamos tinginės verpėjos, kurios neišmoko gražiai verpti ir austi iki vestuvių. Kai kuriose dainose atsiskleidžia švelni lyrika ir tylus, slegiantis liūdesys. Jose atsiskleidžia sunki moters dalia, tėvų ilgesį, motinos susirūpinimą dukters likimu. Šios dainos neturi specifinių melodijų. Verpimo sutartinėse vaizduojamas pats darbo procesas. Audimo dainose neretai išryškėja jaunimo santykiai, ateities laukimas, perpintas graudžia nuojauta. Audimo dainos yra optimistiškesnės negu verpimo.
SKALBIMO DAINOS
Skalbimo dainos yra savitos ir įdomios. Dažniausiai buvo skalbiama prie ežero, upės, ritmingai pliaukšiant kultuvėm. Šiose dainos dažnai buvo išjuokiamos anytos užgaidos. Dainos pradžia būna energinga. Priedainis dažnai buvo „o ta ta“ , jis susyjąs su kultuvės garsus.
KALENDORINĖS DAINOS IR APEIGOS
Senovės lietuviai visus žemės darbus palydėdavo tam tikromis apeigomis. Tam tikros dainos lydėdavo sėją, derliau auginimą ir jo nuėmimą. Dainomis buvo garbinamas mėnulis, saulė, lietus. Dainos, kurios buvo dainuojamos apeigų metu buvo vadinamos kalendorinių apeigų dainomis.
ŽIEMOS ŠVENTĖS IR DAINOS
Tokios dainos būdavo dainuojamos užbaigus laukų darbus sutvarkius derlių. Svarbiausios žiemos šventės yra Kalėdos ir Naujieji metai. Žiemą būdavo švenčiamos ir vestuvės, todėl paplitę vestuvinės dainos.Labai įdomios yra advento dainos ( adventas, tai laikotarpis nuo lapkričio mėnesio pabaigos iki Kalėdų ). Tomis dainoms būdingi priedainiai „aleliumai“, „leliumai“, „aleliuma rūta“. Dzūkijoje buvo labai paplitę Kalėdinės dainos, kurias galima atskirti iš priedainio „oi, Kalėda“.
Užgavienių dainoms būdinga džiaugsmingas ateinančio pavasario laukimas.PAVASARIO ŠVENTĖS IR DAINOS
Žmonės džiaugdavosi sugrįžusia šiluma, prašydavo gamtos dievybių užauginti gerą derlių ar jį išsaugoti. Visa tai atsispindėjo dainose. Svarbiausios pavasario šventės yra Velykos ir Jurginės. Dzūkijoje per Velykas buvo paplitęs paprotys vaikščioti po kaimą ir sveikinti kaimynus. Buvo dainuojamos specialios lalavimo dainos. Būdingas priedainis „linelis lino žaliasai“. Prie pavasario dainų priskiriamos ir sūpuoklinės dainos, kurias dainuodavo jaunimas.
VASAROS- RUDENS APEIGŲ DAINOS
Buvo paplitęs paprotys- augančių javų lankymas, laužų kūrenimas per Jonines, pernykščių javų vainikų deginimas. Išliko paprotys rinkti žoles iki Joninių, dainuojant tam tikras apeigų dainas. Vasaros šventės- Joninės, Sėkminės, Petrinės. Rudenį buvo paplitę darbo dainos.
VAIKŲ DAINOS IR ŽAIDIMAI
Senovėje kiekvieną vaiką lydėdavo mamos daina- lopšinė. Jomis ramindavo, migdydavo vaiką, suteikdavo pasaulį. Lopšinėse atsispindėdavo mamos meilė ir rūpestis. Vaikai vadinami balandėliais, sakalėliais, lelijėlėm. Melodijos sukuriamos ramios, lingavimo nuotaika.
VESTUVINĖS DAINOS
Vestuvinės dainos yra pačios turtingiausios ir įvairiausios. Apeigos trukdavo apie 2 mėnesius. Jose dalyvaudavo ne tik artimieji, bet ir visas kaimas. Būdavo daug dainuojama, sakomos patarlės ir priežodžiai, minamos mįslės, šokama.Pagrindinė vestuvių veikėja yra nuotaka. Ji nedainuodavo, o tik verkdavo. Svarbiausi vestuvių momentai: piršlybos, mergvakaris, vašalimas pas jaunąjį, sugrąžtai ir nugrąžtai.Mergvakaris- jo metu išpinamos merginos kasos, uždedamas rūtų vainikas, draugės atsisveikindavo su nuotaka. Sugrąžtai- jaunavedžių grįžimas į nuotakos namus, praėjus savaitei po vestuvių. Atgrąžtai- jaunosios tėvai aplanko jaunavedžius. Abiem atvejais buvo rengiami šokiai, žaidžiami įvairūs žaidimai. Aktyviausi vestuvių veikėjai: piršlys, svočia, kvieslys ir jaunimas. Visi turėdavo tam tikras pareigas.
Piršlys girdavo jaunuosius, aukštindavo jų turtus. Jis vadinamas aštrialiežuviu. Svočia aprengdavo nuotaką ir išlydėdavo į jungtuves. Ji vaišindavo svečius ritualiniu ?karvojini?, ruošdavo jauniesiems pietus.Dainose atsispindi nepaprastai švelnūs santykiai tarp šeimos narių: gili meilė ir pagarba tėvam, broliams ir seserims, vyro žmonos ištikimybė. Išlydint jaunąją iš namų buvo dainuojamos raudos. Jos vadinamos ???????. Pačiose seniausiose vestuvinėse dainose buvo šokamos sutartinės, dainuojant pačioms šokėjoms.SUTARTINĖS
Tai daugiabalsės lietuvių liaudies dainos sutinkamos tik šiaurės rytų Lietuvoje. Atsiradę dar akmens amžiuje, jos išliko iki šių dienų šiek tiek pakeistos. Tekstuose labai mažai žodžių. Jie kartojami daug priedainių. Melodijos labai trumpos ir siauros apimties. Pasižymi sinkopiniu ritmu, harmonijoje vyrauja sekundės intervalas. Sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai. Yra kelios sutartinių rūšys:1. Dvejinės sutartinės- jas dainuoja du dainininkai, dvi dainininkų grupės.2. Trejinės- dainuojamos trijų dainininkų ar trys dainininkų grupės.3. Keturinės- dainuoja 4 grupės iš kurių 1-3 dainuoja kartu, tą pačią melodiją, o 2-4 dainuoja savotiškus priedainius.Kokias būdais būtų dainuojama, skamba tik du balsai. Dainuojant sutartines dažnai būdavo šokama ramiais judesiai. Sutartines taip pat grodavo skudučiais arba kanklėmis. Jos būdavo dainuojamos per šventes, sueigas, vestuves, dirbant įvairius darbus, grįžtant iš laukų į namus, ilsintis.
RAUDOS
Pats seniausias muzikinės- poetinis žanras yra raudos. Jos kilusios iš mirusio laidojimo papročių. Laidojimo apeigos su raudomis minimos ir viduramžių metraščiuose. Pasunkėjus socialinei moters padėčiai atsirado vestuvinės raudos- nuotakos verkavimas. Moterys raudodavo ir išleisdama vyra arba sūnų į rekrutus. Kronikai raudas užrašinėdavo svetimomis kalbomis, tik XIX a. išverstos į lietuvių kalbą.
KARINĖS- ISTORINĖS DAINOS
Gilų pėdsaką žmonių atmintyje palieka istoriniai įvykiai ( karas, mūšiai). Tuos pergyvenimus žmonės dainuodavo dainose. Melodijos keliaudavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą- taip išlikdavo graudus prisiminimas apie karo nešamą blogį žmonėms. Dainos, kurių turinys susyjąs su kažkada seniai vykusiais mūšiais, vadinama liaudies karų dainomis ( jose smerkiamas blogis, aukštinami tėvynės gynėjai) daug mažybinių žodžių, žiaurūs karų vaizdai ( blogio žinia lyginama su juodu debesiu, juodu varnu ir t.t.). Karo dainos labiau išsiplėtusios, ilgesnės. Bėgant laikui karų dainos virto karų baladėmis. Socialinio protesto dainos suklestėjo 905-1907 metais. Šiose dainose vaizduojama varguolių kova prieš išdalytojus, išreiškiamas pyktis ir panieka engėjams, ???????.
IŠVADOS
Viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos rūšių yra dainos. Dainos- paliktos protėvių ir yra didelis turtas. Jos pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų. Dainose pavartojama daug meninių priemonių: lyrizmas, deminutyvai, nuolatiniai ir kontekstiniai epitetai, įasmeninimai. Dainos negrupuojant būtu sunku jas aptarti surašyti, todėl jos yra sugrupuotos. Grupuoti- taip pat labai sunku, kad būtu suprantama ir aiški tvarka. Iš dalies šiokią tokią dainų tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai dainos skirstomos į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.Dainos iš pirmo žvilgsnio visiškai praktinės naudos neturi. Taigi kodėl žmonės jas dainavo? Žmonės pasitelkė dainas į pagalbą nuotaikai pakelti, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, kad tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.