LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS

Tautosaka-žodinė, meninė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į tris dalis: pasakojamoji, dainuojamoji ir smulkioji tautosaka. Turbūt turtingiausia, savičiausia yra dainuojamoji tautosaka. Svarbiausias lietuvių dainų bruožas-lyrizmas(gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas).
Lietuvių liaudies papročiai, laidotuvės, verkavimai ir dainos pirmuosiuose šaltiniuose paminėti jau IX X amžiuose. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija 1635m. paskelbė Bridžius Gedkantas. Pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį,,Dainos”- 85 tekstus ir 7 melodijas 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza(1776-1840). Dar po keliolikos metų lietuvių liaudies dainų rinkinius su melodijomis išleido E.Budrius, Ch. Barčas, S. Stanevičius. Stanevičiaus,,Dainos žeemaičių”(1829 m.) folkloristų laikoma labai vertingu leidiniu.
Įsimintina tai, jog liaudies dainos-kolektyvinė kūryba, nerašytinė forma, tai būtų antra įsimintina sąvoka, dainos sklinda iš lūpų į lūpas, taip pat kūrinys gali turėti daug variantų, tai būtų trečia įsimintina sąvoka.

Lietuva-dainų šalis. Lietuvoje buvo dainuojama apie įvairius dalykus: apie darbą, gamtą, sunkią dalią ir t.t. Dainos lietuvius lydėdavo einant į darbą, jį dirbant ir baigus, taip pat padėdavo užmigti mažiesiems ar praskaidrinti nuotaiką.

Lietuvių liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis ,,rasele pasikloja, miglele užsikloja”. Daainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius.J. Čiurlionytė rašo, kad lietuviui,,šiaurės vėjas – nelaimė, negandas, likimo permaina.” Palyginimai: motinos – siūbuojančia eglele, liūdinčios, dūsaujančios. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, ,,pilku karvelėliu” . Bernelis – ,,dobilėlis”, ,,sakalėlis”.Mergaitė – ,,balta lelijėlė”, ,,sedulėle”.
Lietuvių li

iaudies dainose svarbią reikšmę turi ir dangaus kūnai. Dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos džiaudsmo, svajonių, prasmės.

Labai svarbus lietuvių liaudies dainų bruožas-žodžių ir melodijos vienovė. Melodija įprasmina, išryškina žodžius.Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies.

Nors ir Lietuva nėra didelė, tačiau lietuvių kalba turi daug tarmių. Kartais gali būti sunku susišnekėti vieno krašto žmonėms su kito krašto žmonėmis. Dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių, Prūsų dainose galime įžvelgti kiekvieno Lietuvos krašto savitumus.

Dzūkija-Lietuvos pietryčiai. Dzūkų dainos atspindi pačios Dzūkijos gyventojų buitį, taip pat ir gamtos įvairovę. Šio krašto dainos išsiskiria žanrų įvairumu-darbo, vestuvinės, kalendorinės. Taip pat labai gražios rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausiai advento, Kalėdų, Jurginių, supuoklinių, kopolinių dainų, raudų. Išmokti tikro dzūkiško dainavimo galima tik klausantis liaudies dainų, nes dėl įvairių melodinių vingių, savito inntonavimo, specifinės dainavimo manieros sunku užrašyti dainas natomis.

VAI, NEKUKUOK

Vai, nekukuok tu, Aš šiūnakc

Gegla anksci, Pernakc nemiegojau,

Vai, nasakyk, Aš šiūnakc

Kad dzienelė arti. Pernakc mielo laukiau.

Atlikimo maniera, skambumu suvalkiečių dainos seniau buvo artimos dzūkų dainoms. Tačiau dabar tokios įvairovės žanrų kaip Dzūkijoje nebėra. Suvalkija lygumų kraštas taigi visa tai atsispindi jų dainose.

AR AŠ NESAKIAU, TAU SESERĖL

Ar aš nesakiau Oi užkris užkris

Tau, seserėle, Tau už kaselių

Neik per linų laukelį, Žalių linų laiškelis,

Žalių linų laukelį. Mėlynasai žiedelis

Aukštaičių dainos la

abai įvairios. Aukštaitija išsiskiria dviem dainų rūšimis-sutartinės ir homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis. Sutartinės(daugiabalsės, polifoninės, sekundinių balsų derinimu bei sinkopuotais ritmais pagrįstos dainos)-unikalus dainų žanras Europoje. Sutartinės labai senos, dainuojamos pradedant atskirai ir atskirai baigiant. Visa šitai senais laikais keliauninkams keldavo nuostabą, bet ilgainiui paaiškėjo, jog tai unikaliausias, sudėtingiausias liaudies muzikinės kultūros pavyzdys.

Aukštaičiams vienbalsis dainavimas nebūdingas, dainas jie dainuoja dviem arba trimis balsais. Aukštaičių melodijos paprastesnės nei dzūkų, tačiau joms pritarus antru ar trečiu balsu dainos tampa labai gražios.

KAT KATINĖLI

Kat katinėli Kam tu padarei

Juodaausėli, Girtų alutį,

Ta ta to, ar tau gražu? 2k. Ta ta to, ar tau gražu? 2k.

Žemaičiuose labai gražus paplitęs dainavimo būdas, kai melodiją, ypač dainuojamą vyrų, veda vienas žmogus, o kiti atitaria antruoju ar trečiuoju balsu. Žemaičių dainoms yra būdingas lyrizmas, net skaidrus, graudulingas ilgesys.

KOL MAŽAS BUVAU

Kol mažas buvau, žunselius ganiau. 2k.

Apverkti muna visi takele. 2k.

O ka paaugau, jautelius ganiau, 2k.

Lauki jau muni sunki darbele. 2k.

Prūsų lietuvių dainos tarp dzūkų, aukštaičių žemaičių išsiskiria ryškiai. Dainos išsiskiria melodijos savitumu, sandara, dažnų metrų kaitaliojimu.

Dauguma pirmųjų lietuvių tautosakos užrašinėtojų buvo kilę kaip tik iš Prūsų Lietuvos arba ten dirbę.

ANKSTI RYTĄ KĖLIAU

Anksti rytą kėliau, Ne brolyčio balsas,

Žirgužį pašėriau, Tik senos mamužės,

Išgirdau girdėjau Verkė ta, dejavo

Brolytį beverkiant.

Dėl jauno sūnyčio.

Lietuviai dainuodavo apie viską. Folkloro specialistai lietuvių liaudies dainas skirsto į žanrus:lopšinės, žaidimai, vaikų, ganymo ir našlaičių dainos, dainuojamieji rateliai ir žaidimai, dainos apie gamtą, šeimos, darbo, jaunimo ir meilės, vestuvinės, vaišių ir humoristinės, kalendorinės, istorinės, patriotinės ir kovų už laisvę dainos. Atskirus žanrus sudaro sutartinės ir giesmės. Taip pat kaikurių žanrų dainos gali būti skirstomos į keletą rūšių: darbo dainos-į šienopjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, linų, grikių rovimo, arimo, malimo, verpimo, skalbimo dainas.

LOPŠINĖS

Lopšnės dainuojamos norint užmigdyti vaiką. Lopšinių melodijos turi supimo, ramaus liūliavimo ritmą. Lopšinės, tai tarsi dvasinio, tautinio ugdymo pamokėlės mažyliui. Lopšinėmis mamos mažyliams perduoda savo meilę, švelnumą.

ŽAIDIMAI

Šias daineles dainuoja visi. Jos dainuojamos norint nuraminti, pradžiuginti ar sudominti. Jas atliekant yra tarsi žaidžiama ir tokios dainelės įvairiems žaidimams suteikia kažkokį tarsi atspalvį, su daina žaisti pasidaro įdomiau.

VAIKŲ IR GANYMO DAINOS

Tokiomis dainomis vaikai tarsi bandrauja su gamta. Jie pamėgžioja paukščių balsus, dainuoja skaičiuotes. Vaikams ugtelėjus tekdavo ganyti gyvulius, tuomet vaikai sukurdavo nuostabių melodijų. Šio žanro dainų yra sukurta daugiausiai. Daug dainų yra apie karvutes. Dainos lydėdavo genant jas į laukus, jas raginant ėsti, varant gulti.
ŽAIDIMAI, RATELIAI IR ŠOKIAI

Dažnai vakarais jaunimas susirinkdavo į būrį ir tuomet dainuodavo įvairias dainas, žaisdavo, pasakodavo įvairias istorijas, nutikimus, šokdavo ratelius.Tokių dainelių jie žinojo begales ir per vi

isą laiką, kurį praleisdavo, stengdavosi nekartoti žaidimų ir kol visus, kuriuos moka iššokdavo, praeidavo labai daug laiko.

DAINOS APIE GAMTĄ

Lietuvių dainose atsispindi mūsų krašto gamta, jos švelnumas. Senoliai gamtą mylėjo nepaprastai, apie ją kūrė dainas iš kurių patys mokėsi gerumo. Dainos apie gamtą neapseina ir be žmogaus, nes gamta-žmogaus gyvenimo dalis. Dainuodamas apie gamtą, žmogus išreiškia save, savo gyvenimą, ką jis jaučia ir t.t.

ŠEIMOS DAINOS

Šeima visuomet buvo ir bus svarbiausias dalykas. Todėl ir dainų apie šeimą yra sukurta.Dainos paįvairindavo kasdienybę, poilsį, lengvino darba, bendravimą. Žmonėms teikė džiaugsmą ir ramybę

DARBO DAINOS

Darbo dainų turime daug ir įvairiausių. Dažniausiai jos buvo dainuojamos ilsintis, einant į darbą, ar grįžtant iš jo. Nors kaikurias dainas dainuodavo žmonės dirbdami: verpiant, skalbiant, malant; ariant, akėjant.

JAUNIMO IR MEILĖS DAINOS

Jaunimas buvo pirmasis dainuojant bet kurio žanro dainas. Tačiau, pasilikę vieni berneliai ir mergelės dainuodavo tai, kas arčiausiai širdies. Tai meilė.Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius, subtiliausius jausmus, todėl šios dainos yra jausmingos ir gražios.

VESTUVIŲ DAINOS
Vestuvės-iškiliausia šeimos šventė.Šioj šventėj vyrauja gera nuotaika, o su ja ir linksmos dainos. Dainos yra labai gražios, jų išlikę labai daug. Dainomis buvo apdainuotas kiekvienas vestuvių elementas:piršlybos, sujungtuvės, sužieduotuvės, kvietimas į vestuves ir t.t.

VAIŠIŲ IR HUMORISTINĖS DAINOS

Lietuviai visada mėgo papramogauti, pajuokauti. Dažnai rinkdavosi per įvairias šventes ir dainuodavo vaišių ir humoristines dainas. Tačiau šios dainos nebuvo pernelyg energingos, trankios, būdavo išlaikomas lietuviškas santūrumas, dainuodavo švelniai ir susikaupę.

KALENDORINĖS DAINOS

Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes.

Advento ir Kalėdų dainos. Dauguma advento dainų santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas.
Kalėdinės dainos labiau atspindi pačių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaika įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra linksmesnių ir gyvesnių dainų, išreiškiančių Kalėdų dienos šventę, jos džiaugsmą ir linksmumą. Per užgavėnes persirengėliai vaikščiodavo po kiemus ir įvairiais šokiais bei dainomis varydavo žiemą, linkėdavo gero pavasario ir vasaros.

Per gavėnę buvo draudžiama linksmintis, taigi ir dainuoti, todėl šio meto dainų yra išlikę nedaug.

Per Velykas būdavo dainuojamos lalavimo dainos, taip pat džiaugdamiesi pavasariu, jaunimas dainuodavo sūpuoklines dainas.

Jurginės-gyvulių ūkio šventė. Tada pirmą kartą gyvulius gindavo į laukus. Per šią šventę piemenys ir visi kiti dainuodavo Jurginių dainas šv. Jurgiui, kad pagreitintų pavasario atėjimą.

Sekminės-septintasis sekmadienis po Velykų. Tai gamtos ir augalijos sužaliavimo šventė. Linkėdavo visi visiems tik gero, vaikščiodami šeimininkai po laukus dainuodavo parugines dainas.

Rasos-vidurvasario, saulės grįžimo šventė.Kitaip ji dar vadinama Joninėmis. Visus Rasos šventės papročius lydėdavo dainos. Kaip ir per Sekmines, per Rasos šventę būdavo apaeinami laukai, taigi dainos dainuojamos tos pačios.

ISTORINĖS IR KOVOS UŽ LAISVĘ DAINOS

Šios dainos minimos jau nuo XIII amžiaus. Istorikai mini liaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavo tų laikų įvykius, Lietuvos kunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais, totoriais.
Buvo paplitusios ir pasakojamojo pobūdžio dainos-baladės Tai nuoseklūs pasakojimai apie karus, į juos išjojusius bernelius, jų žūtis ir pan.
NAŠLAIČIŲ DAINOS
Sunkiausią dalią kaime kentė našlaičiai. Todėl apie juos yra sukurta daug dainų. Dainuojama apie našlaitėles, raudančias prie mamos kapo, besikalbančias su ja, prašančias sugrįžti arba priimti pas save.
RAUDOS
Raudos-seniausias lietuvių liaudies muzikinės-poetinės kūrybos žanras. Yra žinomos dvi raudų rūšys:laidotuvių ir vestuvinės.
Senųjų laikų raudos neturi pastovesnės, labiau išplėtotos melidijos-vyrauja tik verkavimo intonacijos. Vėlesniosios yra melodingesnės.
GIESMĖS
Plėtojantis civilizacijai, raudas ėmė keisti giesmės. Giesmės į liaudies buitį atėjo nuo Lietuvos krikšto laikų. Bažnyčiose giedamos įvairaus turinio mišių apeigų bei religinių švenčių giesmės.
Taigi lietuvių liaudies dainų turime gana nemažai ir įvairių. Tačiau šiais laikais jau retai jas begirdime, turbūt jas dar dainuoja tik mūsų seneliai. O kad jos neišnyktų visiškai, stenkimės tausoti dainas ir ne tik jas, stenkimės tausoti visą tautosaką.

Naudota literatūra: Eduardao Balčyčio ‘’Muzikos’’ vadovėlis 10 kl.

Leave a Comment