Liaudies dainos

Ką atskleidžia lietuvių liaudies dainos?

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę,kažkada ji laikyta,,niekais”,atgyventa.Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės,kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty.Keičiantis gyvenimo būdui,tokių žmonių sparčiai mąžta,jų gyvenimai mums atrodo egzotiški,keisti,mįslingi.Seniau liaudies kūrinys užgimdavo vieno žmogaus širdyje ir galvoje.Išsakytą ar išdainuotą tą kūrinį įsimindavo kiti,pakeitę,pridėję kokį žodį,eilutę,posmą ,,perduodavo” kitiems klausytojams ir atlikėjams.Tie pakeitimai,papildymai neišvengiami,nes juk tautosaka sklido iš lūpų į lūpas,nerašytine forma.

Tautosaka mus turėtų patraukti jau vien dėlto,kad per ją kiekvienas galime kur kas geeriau pažinti save,savo tautą,jos kultūrą,pagaliau ir pačią žmoniją.Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis,įpročių,raiškos,suvokimo būdų klodai,iš dalies priklausantys ne nuo jo paties,o susiklostę per auklėjimą,bendravimą.Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą,kurios žaizdras šimtmečius ugdė lietuvių kartų kartas.Vienas reikšmingiausių tos dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka.Ją prakalbinus,kaip aidas turėtų atsiliepti tautos dvasia,įsilydžiusi į siužetus ir veikėjus,metaforas ir simbolius.
Tautosakos kūriniai,ypač dainos,būdavo atliekamos tam tikru metu,tam tikroje situacijoje,susijusios su gamtos ciklu ir-neišvengiamai – su žmogaus darbų ciklu bei asmeninio gyvenimo įvykiais.Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grrupes kaip kasmetinių darbų ir papročių dainos,asmens ir šeimos dainos,visuomenės gyvenimo dainos.Kasmetinių darbų ir papročių dainos pagal paskirtį ir tematiką gali būti asmens,šeimos arba visuomenės gyvenimo dainos,bet dėl išskirtinės vietos tradicinėje kultūroje jas pravartu išskirti ir atskirai aptarti.
Asmens ir šeimos da

ainos sudaro didžiausią lietuvių dainų dalį.Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jų sąsają su metų laikais,o asmens ir šeimos gyvenimo dainas-pagal sąsają su žmogaus gyvenimo tarpsniais.Išskiriamos vaikų,jaunimo,meilės,piršlybų,vestuvių,krikštynų,šeimos ir kt.Šios dainos savo ruoštu dalijasi į mažesnes grupeles.Antai vaikų dainose išsiskiria lopšinės,žaidinimai(kėkavimai,ratavimai,mylavimai ir pan.),gyvūnijos apdainavimai,formulinės dainos,erzinimai.Šeimos dainos-tai dainos apie tėvus ir vaikus,vyrą ir žmoną,našlaičius ir kt.

Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labai įvairios.Gausiausios iš jų-karo dainos.Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio protesto,sukilimų,tautinio sąjūdžio,revoliucijų,partizanų kovų,tremties,emigracijos ir kt. dainos.Daugelį čia išvardintų dainų galima vadinti ir istorijos(praeities) dainomis:jos apdainuoja reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius,laikotarpius,retkarčiais-konkrečias įvykių vietas,veikėjus.Tačiau istorinis konkretumas ilgainiui blėsta,lieka bendrybės.Kitos ir buvo sukurtos apibendrintam turiniui išreikšti.Todėl kai kurias visuomenės gyvenimo dainas,ryškiai nesusietas su konkrečiu laikotarpiu,sunku pavadinti istorijos dainomis.
Visuomeninės dainos apdainuoja ir pavienių kaaimų žmonės ,įvairių sluoksnių,verslų,profesijų žmonių gyvenimą,nuotykius(elgetas,kunigus ir pan.),santykius su kitų tautų žmonėmis.
Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių,žaidimų,šokių dainos ir talalinės.Baigus darbą,per kasmetines ir asmens bei šeimos šventes,kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė,vaišinamasi,linksminamasi.

Dainų apie gamtą taip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų.be to,paskutiniaisiais amžiais,veikiant individualiajai poezijai,ėmė atsirasti grynai gamtinės lyrikos.
Aptartas lietuvių liaudies dainų skirstymas neatskleidžia visos šios kūrybos įvairovės.Tad,norint suvokti liaudies dainos turinį,meninį savitumą,kartais tiesiog būtina šį tą žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.O tos aplinkybės jau gerokai pa

asikeitusios,nutolusios:traktorininkas,ariantis lauką, arba darbininkas, gamykloje štampuojantis detales,nebedainuoja darbo dainų, kad ir kaip norėtų.O vestuvėse pagarbiausioj vietoj atsiduria ,,talentinga” garso kolonėlė.
Lietuva nuo seno vadinama dainų šalimi.Dainuodama motina liūliavo lopšį,ramino ir supo kūdikį,augino ir auklėjo vaiką,linksmi žaidimai lydėjo pirmuosius jo žingsnius.Ja liejo skausmą jauna marti,ištekėjusi už nemylimo girtuoklio.Didelės reikšmės daina turėjo ir tautinio lietuvių atgimimo metais,kai sprendėsi tautos išlikimo klausimas.Viena iš tautinio sąjūdžio formų buvo daina;jas rinko,užrašinėjo,dainavo.Daina išėjo iš pirkios,iš savojo kaimo,pasiekė miestą,tapo būtina tautinių švenčių ,iškilmių programos dalimi.Be dainos neapsiėjo joks didesnis žmonių susibūrimas.Po dainos sparnu prigludusios tautos nepalaužė ištikusios nelaimės-karai,okupacijos.Vežami į Sibirą žmonės verkė,meldėsi ir dainavo senas ir čia pat kuriamas dainas,kuriose išsakė savo skausmą,tėvynės netektį,kančias,neapsakomą neteisybę,melą,išreiškė nepalaužiamą tikėjimą vėl sugrįžti į gimtąjį kraštą,atkurti jame laisvą gyvenimą.Didelis ryžtas,tiesos pergalė skamba pokario partizanų dainose:
Eisim broleliai,namo namo,
Jaunieji broleliai,namo namo:

Rasim tėvelį belaukiantį,
Rankoje dirželį belaikantį.

Dabartinio tautinio sąjūdžio metu mitinguose,demonstracijose,aikštėse ir salėse,Laisvės kelyje-visur skambėjo dainų dainos,jungė dešimtis tūkstančių patriotų,kėlė aukštyn minios dvasia,būrė ją į darnų kolektyvą,padėjo tikėti,kovoti ir drąsiai žiūrėti net mirčiai į akis.Tai-dainuojanti revoliucija ir ji laimėjo!
Tradicinės kultūros ir tautosakos nykimą paspartino dramatiški įvykiai Lietuvos kaime pokario metais,masiniai trėmimai,prievartinė kolektyvizacija.Stipriai veikė žiniasklaida:spauda,radijas,televizija.
Ji keitė žmonių skonį,poreikius,todėl šiandien jau abejojama,ar Lietuva išliks dainų kraštas.Tautosaka,prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas,vis labiau tampa meniniu palikimu.Visa tai –antrasis tautosakos gyvenimas,ir jis tęsis tol kol gyva ta

auta.Tautosaka domins vis naujas menininkų kartas,mėgėjus ir profesionalus.Nėra lengva gerai įsivaizduoti ir deramai suprasti ne tik ankstyvuosius tautosakos klodus,bet ir vėlesniuosius.Pasikeitė ne tik santykis su gamta,gyvūnija ir augalija,bet ir su buitimi.Tai ryšku iš buitinių įpročių.Senoviniame kaime ar miestelyje švariai nušluotas kiemas jau liudijo,kad žmogus tvarkingas,darbštus.Todėl ir dainose apie gražų kiemą kalbama kaip apie svarbų dalyką,galintį lemti net vedybas:,,Čia kiemas nešluotas,//Čia nėr mano mergelės”.Dabar toks mažmožis nedaug ką sako.Norint deramai suvokti tautosakos prigimtį,kuo ji skiriasi nuo kitų menų,reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių jos požymių.
Kūrėjo požiūriu tautosaka aiškiai skiriasi nuo individualios kūrybos.Sakoma,kad ji yra anoniminė,bevardė,jos autorius nežinomas.Nežinios apgaubtas ir kūrimas.Esminis tautosakos bruožas,skiriąs ją nuo individualaus meno,yra kūrybos kolektyviškumas.Tautosakos kūrėjas yra tauta,jos įvairūs sluoksniai,žmonių grupės.Jos kūriniuose ypač atsispindi paprastų žmonių interesai ir idealai.Vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu lietuvių tautosakos pagrindinis kūrėjas buvo valstietis.Tai jis perėmė kūrybos galią tais šimtmečiais,kai aukštuomenė išsižadėjo gimtosios kalbos ir tautiškojo meno.
Kitas svarbus tautosakos bruožas-tradiciškumas.Tik iš kartos į kartą perteikiama tautosaka lieka gyva.Dabartiniu metu liaudies daina gyvena prieštaringą gyvenimą.Daugumai senosios kartos žmonių ji-jaunų dienų reliktas,kuriuo pasinaudoti retai kada tenka.Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties.Jaunoji karta liaudies dainas daugiausiai jau paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protėvių,o perima iš knygų,chorų,ansamblių.Apskritai tradicija yra žmonijos pagrindas:šitaip sukaupiama darbo ir gyvenimo pa
atirtis,išsaugoma materialinė ir dvasinė kultūra.
Kolektyvas,kuriame gyvuoja kūrinys,gali būti ir visai nedidelis(kelios dešimtys žmonių) ir milžiniškas(ištisi milijonai).Štai vienos dainos žinomos tik keliuose kaimuose,o kitas,tokias populiarias kaip ,,Augo kieme klevelis”, ,,Augo girioj ąžuolėlis” ir pan.,dainuoja visa Lietuva.
Daina,lydėjusi tradicinės kultūros žmogų visą gyvenimą,buvo jo siekių ir išgyvenimų įkūnijimas.Ji buvo gyvybiškai svarbi asmens,šeimos,visuomenės gyvenime.Lietuvių liaudies daina aukština jautrumą,teisingumą,darbštumą,sąžiningumą,draugiškumą ir ištikimybę,šeimos,namų,tėvynės meilę ir daug kitų bendražmogiškų vertybių. Daina-dvasinės kultūros atrama,taurių jausmų,idealų reiškėja.Ji atsivėrė kaip tūkstantbriaunis deimantas,žavintis mus praeities epochų paslaptimis.

Leave a Comment