Liaudies dainos

Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijos
1e g kl. mok. Martyno Jockaus

Referatas:

Lietuvių liaudies dainų pasaulėvaizdis

tautosakoje

2004-12-19

Turinys:

1. Referato tikslai
2. Įvadas
3. Tautosaka ir kalba
4. Liaudies dainos
5. Darbo dainos, kasmetinių papročių dainos
6. Vestuvių dainos, karo dainos
7. Liaudies daina “Sesyčių raudojimas”
8. Liaudies dainos “Sesyčių raudojimas” analizė
9. Išvados
10. Naudota literatūra

Referato tikslai:

1. Įsigilinti į lietuvių tautosaką, liaudies dainas.
2. Paskaityti liaudies dainų.
3. Susirasti informacijos apie įvairių rūšių liaudies dainas.
4. Išmokti nagrinėti įvairias dainas.
5. Gilinti žinias apie lietuvių tautosaką ir dainas.
6. Skaityti mokslinę ir kritinę literatūrą.

Įvadas

Tautosaka – tai žodinė, meninė, kolektyvinė ir nerašytinė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į pasakojamąją (pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas), dainuojamąją (daina, rauda, sutartinė, giiesmė) ir smulkiąją (patarlės, minklės, mįslės, priežodžiai, užkalbėjimai, įvairių garsų pamėgdžiojimai). Lietuvių tautosakai būdingas lyrizmas – gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas.
Pati muzika (taigi ir dainos) yra senesnė už verbalinę kalbą. Pirmykščių žmonių muzika buvo daugiausia paukščių ir žvėrių mėgdžiojimas: įvairiu ritmu kartojami nevienodo aukščio ir tembro garsai. Pirmykščiai žmonės bendravo su aukštesniosiomis jėgomis – taip atsirado ritualai ir jiems reikalinga kalba. Medžiotojai ir kariai nuo neatmenamų laikų dainavo, šoko ir grojo, norėdami įgauti drąsos ir įveikti baimę. Muzika ir dainos visuomet buuvo švelniausių jausmų tarpininkės, žadino simpatiją, meilę, teikė erotinio patrauklumo.
Kai kurių tautų žmonėms pagrindinė muzikos funkcija buvo lydėti kulto apeigas, bet ji skambėdavo ir per šokius, varžybas, puotas.

Tautosaka ir kalba

Didžiuliai lietuvių kalbos turtai slypi liaudies kūryboje – tautosakoje. Pirmieji spausdinti lietuvių ta

autosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos: “Anksti rytą rytužėlį”, “Aš turėjau žirgužėlį” ir “Aš atsisakiau savo močiutei”. Jas lietuvių kalbos turtingumui ir melodingumui pailiustruoti P. Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį “Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą”– istorinę studiją apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį.
Ruigio išspausdintos dainos atkreipė Europos humanitarų dėmesį į lietuvių liaudies dainas: vokiečių literatūros teoretikas J. Herderis leidinyje “Tautų dainos” tarp 16 įvairių tautų dainų paskelbė 8 lietuvių liaudies dainas; J. V. Gėtė lietuvių vestuvinę dainą “Aš atsisakiau savo močiutei” panaudojo dramoje “Žvejė”.
Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys išleistas Karaliaučiuje 1825 metais. Rinkinyje lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos ir įvadinis straipsnis, kuriami buvo išvardytos svarbiausios dainų ypatybės, rodančios tautos būdo taurumą – paprastumas, tiikroviškumas, švelnumas, deminutyvų gausa ir įvairovė, moralumas ir jautrumas.
“Dainos” pakartotinai buvo išleistos dar tris kartus. Jos buvo verčiamos ir į kitas kalbas.
Nepaprastai reikšmingų tautosakos darbų yra parengę broliai Juškos. Kunigas A. Juška surinko apie 7000 liaudies dainų ir 2000 melodijų, aprašė vestuvių papročius, sukaupė daugiau kaip 30 000 lietuvių kalbos žodžių. Pasitelkęs į pagalbą brolį filologą J. Jušką, medžiagą tvarkė ir rengė spaudai. Juška pirmasis iš lietuvių liaudies dainų leidėjų dainas ėmė klasifikuoti žanriniu principu: skyrė vestuvių, karo, vaišių, mitologines dainas bei raudas.
Stambių tautosakos rinkinių yr
ra išleidęs visuomenės veikėjas daktaras J. Basanavičius.

Liaudies dainos

Plačią liaudies poetinės kūrybos sritį, išsiskiriančią tuo, kad joje dominuoja vidinis gyvenimas – mintys, jausmai, būsenos, nuotaikos, – vadiname liaudies lyrika. Kadangi jai būdinga ir eiliuota kalba, todėl tinka ir liaudies poezijos terminas. Ryškiausia lietuvių liaudies lyrikos rūšis yra dainos, nuo to įsigalėjo tradicija šią kūrybos rūšį vadinti dainuojamąja tautosaka (daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje). Kitose tautose liaudies lyrika pasireiškė giesmėmis, himnais, dainomis, raudomis bei lyrinėmis improvizacijomis. O lietuvių lyrika išsiliejo dainomis ir raudomis.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant, liūliuojant vaiką dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, šokant – šokių, o per vaišes dainuodavo vaišių dainas. Bet ne visos dainos buvo skirtos atitinkamoms progoms. Buvo dainuojama ir šiaip, bet kada – ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims triūsiant po namus.
Liaudies dainos yra skiriamos į tokias tris grupes: kasmetinių darbų ir papročių dainos, asmens ir šeimos gyvenimo dainos bei visuomenės gyvenimo dainos.
Kasmetinių darbų ir papročių dainos (rugiapjūtės, malimo) pagal paskirtį ir tematiką gali būti asmens, šeimos arba visuomenės gyvenimo dainos, bet dėl išskirtinės vietos tradicinėje kultūroje jas pravartu išskirti ir atskirai aptarti. Šias dainas patogu suskirstyti pagal jų sąsają su

u metų laikais.
Asmens ir šeimos gyvenimo dainos (vaikų, jaunimo, meilės, šeimos, piršlybų) sudaro didžiausią lietuvių dainų dalį. Jos skirstomos pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnes grupeles. Antai vaikų dainose išsiskiria lopšinės, žaidimai, gyvūnijos apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai. Šeimos dainos – tai dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną, marčią, našlaičius ir kt.
Visuomenės gyvenimo dainos (karo, socialinio protesto, sukilimų, revoliucinių sąjūdžių, partizanų kovų, tremties, emigrantų) taip pat labai įvairios. Gausiausios iš jų – karo dainos. Daugelį šiai grupei priklausančių dainų galima vadinti ir istorijos dainomis: jos apdainuoja reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykių vietas, veikėjus.

Darbo dainos

Darbas – žmonių gyvenimo kasdienybė. Dirbdami kaimo žmonės dainas į pagalbą pasitelkė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip dirbti. Skirtingiems darbams buvo kuriamos vis kitos dainos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens skambėdavo ganymo dainos, raliavimai, tik malimo dainos buvo dainuojamos ištisus metus. Taigi net sunkiausius darbus kaimo žmogus sugebėjo pagrąžinti da

ainos menu.

Kasmetinių papročių dainos

Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai papročiai ir apeigos. Labiausiai dienų tėkmę išskirdavo šventės. Senovėje jos pažymėdavo kuo nors nepaprastą laiką: ilgiausią naktį, saulėgrįžą, žiemos pabaigą, pavasario pradžią, ilgiausią dieną ir t.t.
Kasmetiniai papročiai ir apeigos – tai marga įvairių veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Pavyzdžiui, artėjant žiemai, per adventą, kai pailgėdavo vakarai, žmonės, baigę laukų darbus, triūsdavo namie. Tuomet atsirasdavo laiko ir daugiau pabendrauti, įvairių pramogų prasimanyti. Bet kai nuo šalčio ir sniego apmirdavo augalija, kai artėdavo lemtinga riba – senųjų metų pabaiga, naujųjų pradžia, – valstiečiui rūpėdavo ne tik pramogos. Kaimo žmogui rūpėjo, kad ateinantys metai būtų geri, todėl šiuo, jo manymu, pavojingu laiku jis laikėsi įvairių draudimų.
Svarbesnių dienų papročiai ir apeigos yra susiję su įvairiais kaimo žmonių siekimais, tikėjimais ir prietarais. Vienais veiksmais siekta, kad saulė nutolusi vėl grįžtų, kad atgytų augalija. Kituose veiksmuose įkūnytos pastangos rūpintis bręstančiais javais, būsimu derliumi, gyvuliais ir paukščiais, apsaugoti juos nuo visokių negandų. Rūpėjo ir žmonių sveikata, gyvenimo trukmė, vedybos, vaikai, santykiai su kaimynais, nepamiršdavo ir mirusiųjų.
Nors kasmetinių papročių, apeigų dainos sudaro nedidelę visų dainų dalį, jos akivaizdžiai išsiskiria savitais vaizdais, motyvais, priedainiais. Šio žanro dainos pagrįstai garsina lietuvių tradicinių dainų grožį.

Vestuvių dainos

Lietuvių liaudies vestuvinės dainos yra labai savotiškos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu visa daina sudaro tartum meilės ciklą – pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes matom lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią. Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką. Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus.
Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad nežinia, ar yra Europoje kita tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų.

Karo dainos

Tradicinio kaimo valstiečiai buvo labai prisirišę prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų ir kaimo, gyvendavo uždarą gyvenimą. Tačiau kartais vyrai norom nenorom būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius– karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus. Nekasdieniai įvykiai nublokšdavo juos iš įprastinės gyvenimo vagos į tolybes, neretai nuniokodavo namus, ne vienam be laiko atimdavo gyvybę. Be to, ilgainiui vis plačiau pereita prie jaunimo ėmimo į reguliariąją kariuomenę. Karo tarnyba taip pat ne vieneriems metams skaudžiai atsiliepdavo ir kario, ir jo namiškių gyvenimui.
Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir jis neiškęsdavo neišsipasakojęs dainoms. Tačiau šios dainos labai savotiškos: čia maža konkrečių asmenų, vietovardžių, datų, bet jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykį su karais. Žinoma, karo dainų terminas sąlyginis, nes joms priskiriamos ne tik dainos apie karą, bet ir apie ėmimą į kariuomenę, kareiviavimą ir pan. Be to, minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai, įvykiai yra reikšminga Lietuvos istorijos dalis, todėl dar taikomas karinių-istorinių dainų terminas.
Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių, todėl jų sukurta nepaprastai daug: žinoma apie 760, o su variantais – net daugiau kaip 20 000 dainų. Karo dainos yra bene vienintelis “metraštis” apie lietuvių karus ir karius.

Sesyčių raudojimas

Jau ir atlėkė gulbių pulkatis, Parbėg’ žirgatis, risčia parbėgo,
O ir pavarė į karą joti. Aukso kilpatės šalia kabėjo.

Kitų išjojo jauni brolyčiai, – Eiva, sesyte, žirgą sugaudyt,
O mūsų nėra neigi kam joti. Ir jį sugavus, išklausinėsim.

Brolyčiui joti, broliui nejoti: – Ai žirge, žirge, brolio bėgūne,
– Eiva tėveliui žirgą žaboti! O kur tu dėjai muma brolytį?

Viena sesytė brolytį rėdė, – Juma brolytį mūšy nušovė,
O ši antroji vartelius kėlė. O mane paleido į visą svietą.

– Ai broli, broli, kada parjosi Devynias upes plaukte perplaukiau,
Po mūsų tėvo raudona rože? O šią dešimtą nerte pernėriau.

– Kad ji pražydės, tai aš parjosiu,- – Ui, ui Dievuži, Dievuliau mano,
O ir pražydo nedėlios rytą. Kas mum padės brolio gedėti?

Nėra, kai nėra muma brolačio: Saulužė tarė nusileisdama:
– Eiva, sesyte, brolyčio laukti. – Aš jum padėsiu brolio gedėti:

Ant ano kalno pas uosio tvorą Devynis rytus miglužėj temsiu,
Ir nustovėjom kalne duobatę, O šį dešimtą nei netekėsiu.

Ir pakilnėjom uosio tvoratę,-
Nėra, kai nėra muma brolačio.

Liaudies dainos “Sesyčių raudojimas” analizė

Liaudies daina “Sesyčių raudojimas” yra priskiriama karo dainų grupei.
Daina atspindi seserų liūdesį dėl į karą išjojančio brolio. Dainoje vaizduojama, kaip seserys padeda broliui išsiruošti į kelionę – jos padeda broliui apsirengti, pabalnoja žirgą, atidaro vartelius. Savo mylimąjį brolelį jos vadina tėveliu, dvejoja ar tikrai jam reikia keliauti. Prieš berneliu išjojant, sesytės paklausia, kada šis parjos, beveik priverčia jį pažadėti, kad šis grįš sveikas ir gyvas. Taigi brolis, negalėdamas nuo to išsisukti, pažada. Grįžimo laikui atėjus brolis dar nesirodo, tad seserys kasdien eina ant kalno ir laukia brolio sugrįžtant, net išstovi kalne duobę (šis posakis atspindi ilgą ir kupiną skausmo sesyčių laukimą). Po ilgo laukimo parbėga brolio žirgas. Sesytės žirgą sugauna ir pradeda jį klausinėti. Čia žirgas yra personifikuojamas ir pasakoja sesytėms viską, kas nutiko. Pasakoja, kaip brolį mūšyje nušovė, ir žirgelis vienas keliavo namo. Čia vartojamas magiškas skaičius 9: ”Devynias upes plaukte perplaukiau,/ O šią dešimtą nerte pernėriau.” Sesytės pradeda raudoti dėl brolio ir pačios savęs klausia, kas jom padės brolio gedėti. Kitame posmelyje įasmeninama ir saulė – ji pasisiūlo padėti seserims brolio gedėti (šiose eilutėse vėl vartojamas magiškas skaičius 9): ”– Aš jum padėsiu brolio gedėti:/ Devynis rytus miglužėj temsiu,/ O šį dešimtą nei netekėsiu.”

Išvados:

1. Lietuvių liaudies dainos ėjo iš lūpų į lūpas, kol buvo užrašytos. Jos yra kolektyvinės liaudies žmonių kūrybos vaisius.
2. Dainose gausu įvairių meninių priemonių: deminutyvų, personifikacijų, retorinių sušukimų ir klausimų, hiperbolių.
3. Lietuvių liaudies dainoms būdingas lyrizmas. Garsus lietuvių poetas ir mokslininkas Balys Sruoga net pavadino lietuvius “prakeikta lyrikų tauta”.
4. Lietuvių liaudies dainos skirstomos į tokias tris grupes: kasmetinių darbų ir papročių dainos, asmens ir šeimos gyvenimo dainos bei visuomenės gyvenimo dainos.
5. Dainoms kaimo žmonės išsipasakodavo, išliedavo savo skausmą, baimę, papasakodavo savo problemas.
6. Senesnėse dainose galima aptikti pagonybės pėdsakų: pagoniškų papročių, prietarų, draudimų, magiškų skaičių.

Naudota literatūra:

Leonardas Sauka. “Lietuvių tautosaka”, K., 1999;
Regina Kvietkienė. “Teksto analizė bei interpretacija”, V.,2000;
Nijolė Šervenikaitė. “Literatūra IX klasei” (I dalis),V.,1998;
Lietuvių literatūros užrašai 8 klasei;
Lietuvių literatūros užrašai 9 klasei;
Muzikos užrašai 9 klasei;
Interneto medžiaga (www.google.lt, www.mokslocentras.lt).

Leave a Comment