Kazys Binkis- žymus keturvėjininkas. Tai drąsus, nebijantis eksperimentuoti bei šokiruoti skaitytoją savo kūriniais poetas. Jis parašė avangardinį eilėraščių rinkinį “100 pavasarių”. vienas iš jo kūrinių yra eilėraštis “Galvon suaugę baras profesoriai…”
Eilėraštyje ryškus bene svarbiausias avangardistų kūrybos bruožas- skaitytojo šokiravimas. Eilėraštis šokiruoja netikėtais nepoetiškų ir poetiškų žodžių derinimais (“akuliorių stiklai”, “liga pristojo chroniška”). Šie neįprasti derinimai suteikia eilėraščiui neįprastumo, žaismingumo.
Viso eilėraščio esmė- prabundantis pavasaris, kuris čia vaizduojamas labai dinamiškai: “… pasiutimas eina visuotinis…” Taip pat šis metų laikas personifikuojamas, vartojama daugiskaita: “Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies…” Tai suteikia eileraščiui ypatingos energijos, nuolatinio judėjimo įspūdį.
Nors ir kalbama apie gamtos nubudimą pavasarį, labiausiai akcentuojamas yra pasirodęs pavasaris eilėraščio žmogaus sieloje. Ir net ne vienas, o visas “pavasarių šimtas”. Tai rodo puikią eilėraščio “aš” vidinę būseną. Lyrinis subjektas vaizduojamas vėjavaikiškas, linksmas, lengvabūdiškai žiūrintis į gyvenimą. Jis yra maištininkas, norintis pakeisti, praskaidrinti niūrią kasdienybę, tačiau jis supranta, kad negali nieko pakeisti ir kad, nors ir kaip maištauja siela, “nieko čia nepadarysi…” Nebaigta mintis eilėraščio pabaigoje atskleidžia eilėraščio žmogaus nusivylimą, kad pakeisti nusistovėjusią tvarką yra tiesiog neįmanoma.
Šis eilėraštis puikiai atskleidžia bene pagrindinio keturvėjininko Kazio Binkio svarbiausius kūrybinius siekius pavaizduoti visai kitokią eilėraščio struktūrą, šokiruoti skaitytoją kitokiu požiūriu, pradėti naują modernaus rašymo epochą. Tai yra ypač avangardiškas eilėraštis, kuriame puikiai pavaizduotos drąsios to meto keturvėjininkų idėjos.