Moderniųjų lietuvių neoromantikų poetų kartaModerniųjų lietuvių neoromantikų poetų karta 1KARTOS YPATYBĖS 1JONAS AISTIS 2ANTANAS MIŠKINIS 2BERNARDAS BRAZDŽIONIS 3SALOMĖJA NĖRIS 3JAUNYSTĖS POEZIJA 3„ANKSTI RYTĄ” (1927) 5TEKSTO ANALIZĖ. „Anksti rytą“ 6„PĖDOS SMĖLY” (1931) 7„PER LŪŽTANTĮ LEDĄ” (1935) 8„DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU” (1938) 8„PRIE DIDELIO KELIO” (1945) 10TEKSTO ANALIZĖ. „Troškulys“ 13„Rudenio arimuos“ 16„Prie šaltinio“ 18S. NĖRIES POEZIJOS APIBENDRINIMAS 21NEOROMANTIKŲ KARTOS APIBENDRINIMAS 22
KARTOS YPATYBĖS. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) susiformuoja jaunų rašyto¬jų karta – Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, – kuri stengiasi suderinti romantizmo, liaudies kūrybos, simbolizmo tradiciją su moderniais, avangardiškais lyrikos reiškiniais.Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią”; antro¬ji – žmogaus sielą. Poetai nutolsta nuo simbolistinio nekonkretumo, susitelkia ties konkretaus žmogaus sielos gyveniniu. Jiems svarbus individualus įsiklausymas į savo būtį, asmeniškas pasaulio pama¬tymas. Išgyvenimų turinį sudaro sudėtingų jausmų drama, būties spėlionė, akimirkos patyrimas ir apmąstymas. Ypač elegiškai apmąs¬toma laiko tėkmė.4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša. Neoromantikų poezijos žmogus – kasdienybės žmogus, siekiąs iš jos arba išsiveržti, arba patirti joje nepakartojamų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą.Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio – pereina prie išpažintinio. Oratorinis eilėraštis rašomas viešumai, skiriamas garsiam skaitymui, jame kalbama apie visuomenei žinomus ir rūpi¬mus dalykus, o lyriniame eilėraštyje širdies paslaptys iškalbamos tyliai, kam nors įsivaizduotam labai arti esančiam. Neoromantikų lyrika – tylių intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Čia daug nepasakymo iki galo, neišbaigtos minties. Tai išduoda ir eilėraščio forma: vyrauja trumpas eilėraštis, trumpi nebaigti sakiniai.Iš Vakarų Europos filosofų bei kūrėjų jaunoji neoromantikų karta perima katastrofizmo nuojautas, „amžiaus pabaigos”, civilizacijos „saulėlydžio” temas. Kita vertus, ši karta jaučiasi savo ką tik atsikū¬rusios jaunos valstybės vaikais, todėl įsipareigoja tęsti savo tautos kultūros tradicijas. Labiausiai jie jaučiasi įsipareigoję romantizmo ir XX a. pradžios neoromantikų idėjoms.Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros almanachas – „Granitas” (1930). Jame akcentuojama kūrėjo asmenybė, jos saviraiškos laisvė, meno, t. y. „sukurtinio pasaulio”, autonomija. Svarbiausiame pe¬riodiniame žurnale „Naujoji Romuva” (abiejų redaktorius – Juozas Keliuotis) bendram kultūros darbui – moderniosios kultūros kūrimui – telkiami menininkai (muzikai, dailininkai), menotyri¬ninkai, architektai, psichologai, filosofai, politikai ir kiti specialistai. Žurnale pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama (greta įdomių straipsnių gausu nuotraukų, reprodukcijų). Siekiama savo kultūros tradicijų tęstinumą suderinti su modernaus gyvenimo apraiškomis.
JONAS AISTIS
Pagrindinė Aisčio (1904-1974) poe¬zijos tema – skausmas, kan¬čia. Tačiau apie asmeni¬nius jausmus kalbama tarsi žvelgiant į save iš šalies, su tam tikra distancija, kartais net ironija. Poetas aiškiai suvokia, kad poezija kuriama ne tik iš nuoširdžių jausmų („krau¬jo”), bet ir iš žodžių („rašalo”), todėl jo kūryboje dažnas pats kūrybinio proceso, poeto paskirties apmąstymas. Į literatūros istoriją įėjęs kaip in¬tymios, labai asmeniškos poezijos kūrėjas, Aistis, kaip ir kiti neoromanti¬kai, apie asmeninius išgyvenimus kalba pasitelkdamas tautosakos moty¬vus, pasaulinės kultūros įvaizdžius, romanso stilistiką. Distancija kuriama remiantis spektaklio logika: kokia nors situacija (pvz., nelaiminga meilė) pateikiama kaip tikra, o paskui skaitytojui parodoma, kad ji buvo sugal¬vota, suvaidinta. Taigi poeziją Aistis suvokia jau ne tik kaip atvirą ir nu¬oširdų jausmų išsakymą, bet ir kaip kitą realybę. Šioji Aisčio kūryboje dažniausiai siejama su pasakos erdve, kur galima nepaisyti tikrovės dėsnių, kuri yra iš žodžių sukurtas stebuklas. Eilėraščiuose dažnos ir pasakiškos situacijos, siužetų nuotrupos, atskiri motyvai.
ANTANAS MIŠKINIS
Miškinis (1905-1983), priešingai nei Aistis, buvo ekstravertiška, atvira išorinio pa¬saulio įspūdžiams asmenybė. Nors jo poezijoje esama neoromantinių nuo¬vargio, nusivylimo motyvų, tai iš esmės optimistinės pasaulėjautos poetas. Miškinio poezijai būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, pokalbio situa¬cijos, kuriamos pagal folkloro pavyzdį, eilėraštyje neretai fiksuojamas aki¬mirkos įspūdis. Lyrinis subjektas turi romantinio herojaus ir avangardisti¬nio maištininko (tokio kaip Kazio Binkio vėjavaikis ar Kazio Borutos bernas) bruožų.Svarbi Miškinio kūryboje tėvynės, jos likimo tema. Poetas kuria perso¬nifikuotą, tautosakinę mergelę primenantį Lietuvos paveikslą. Tačiau šis romantiškas paveikslas derinamas su konkrečiu, buitišku gimtojo krašto vaizdu. Kaip ir kitiems neoromantikams, tėvynė Miškiniui – tai kaimas, grožio ir harmonijos vieta. Miestas – degradacijos ir nuodėmės erdvė, apie jį dažniausiai kalbama ironiškai.Pokariu Miškinis įsitraukė į rezistencinę kovą. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėjimo. Kalėjo Mordovijos, Omsko, Olžeraso lageriuose, kur ant popieriaus skiaučių rašė „Psalmes”. Jose susipina šiurpios lagerio kasdienybės aprašymai ir šviesus tėvynės paveikslas, tau¬tosakiniai motyvai derinami su religiniais įvaizdžiais. BERNARDAS BRAZDŽIONIS
Bernardas Brazdžionis (1907-2002) dar mokydamasis Biržų gimnazijoje išleido pirmąsias poezijos knygas – eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos” (1926) ir poemėlę „Verkiantis vergas” (1928). Pirmasis brandžios poezijos rinkinys „Amžinas žydas” (1931) išėjo tuomet, kai poetas studijavo Vytau¬to Didžiojo universitete. Šis rinkinys bene drąsiausias, moderniausias poe¬to kūryboje, savitas to meto poezijos kontekste. „Amžiname žyde”, kaip ir vėlesnėje poeto kūryboje, labai svarbi religinė problematika, ieškoma as¬meninio santykio su Dievu, svarstomi nuodėmės ir Dievo gailestingumo, mirties ir amžinumo klausimai. Eilėraščiuose gausu biblinės simbolikos, liturginės atributikos, panaudojami himno, psalmės stiliaus elementai, at¬kuriama jų intonacija, melodija. Visa tai gretinama su miesto kultūros įvaizdžiais, šnekamosios kalbos intarpais, drastiškais vaizdais.
SALOMĖJA NĖRIS
S. Nėries (1905-1945) poezija – ne idėjų, ne filosofinė poezija. Jos lyrika kyla iš jaus¬minių patyrimų, iš konkretaus gyvenimo užrašymo. S. Nėries eilėse atvirai išrašomas tiktai savas gyvenimas. Išrašoma tai, kas yra be galo asmeniška, kas tik vieną kartą lemta patirti žmogui, ir kiekvienam kitaip, kas lemta tik jam vienam. Dėl to jos poeziją skaitome itin biografiškai. JAUNYSTĖS POEZIJAPoetė gimė Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. Augo tradicijų besilaikančioje šeimoje. Vil¬kaviškio gimnazijoje priklausė katalikiškai atei¬tininkų organizacijai, pradėjo rašyti dienoraštį, eilėraščius. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (čia studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas bei litera¬tūrą) priklausė „Šatrijos” meno draugijai, pagar¬sėjo kaip daug žadanti katalikiškos pasaulėjautos poetė, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą” (1927). Trejus metus dirbo mokytoja Laz¬dijuose. Iš šio periodo bei ankstesnių eilėraščių sudarė antrąjį rinkinį „Pėdos smėly” (1931).Išgyvenusi pasaulėžiūrinį lūžį, nemokytoja¬vo, vertė knygas (ją pasikvietė į Kauną ir globojo V. Mykolaitis-Putinas). 1934-1936 metais dėstė Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Išleido trečiąjį rinkinį „Per lūžtantį ledą” (1935). 1936 metais ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo, įsikūrė Palemone, iki 1940 metų dirbo Kauno III gimnazijoje. Išleido ketvirtąjį rinkinį – „Die¬medžiu žydėsiu” (1938).Jaunystėje poetė itin jautri, mimoziška, valdoma stiprių emocijų. Jų reikšti atvirai nemoka, kaip ir lengvai, paviršutiniškai bendrauti. Uždara ir drovi, tad jausmų audras išgyvena tyliai. Ypač tiki jausmo jėga, jausmo visagalybe. Apie save jaunutė studentė dienoraštyje rašo: „Esi vargingiausių vargingiausia pasauly. Neturi nieko to, kuo žmonės taip gėrisi šiame pasauly ir ko siekia. Nors – paskutinė elge¬ta, bet esi turtinga turtais, kurių galbūt pasaulio turtingieji neturi. Turi širdį… o toj širdy meilės neišsenkamą šaltinį <…> Gana, vien to gana, kad tu ją – meilę savo širdy turi ir žinai, kad pasauly visi jos il¬gis, pasigenda, visi jos ieško – neranda. Eik ten, eik į juos su ta šventa dangaus dovana. Žinok, nors žūsi – pergalėsi.” (1926.III.3) Siekia, kad jausmas apimtų visą asmenybę, sukrėstų: „Aš trokštu džiaugsmo, džiaugsmo! Džiaugsmo jūros, džiaugsmo gaisro, kuris mane užlietų, kuris mane uždegtų – sudegintų ir paskandintų! <…>. Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei…” (1928.1.9)Nėries poezijoje išsakomi asmeniškam sielos gyvenimui svarbūs dalykai. Įsijautimas į savo emocijas yra pagrindinė poetės būsena. Ei¬lėraštis kyla iš reagavimo į konkrečias situacijas. Jaunystės eilėraščių temos beveik sutampa su dienoraščio įrašais. Poetės lyrika – iš širdies gelmių ištryškusi emocijų versmė, vidinio gyvenimo biografi¬ja, nuausta iš jausmo niuansų ir hiperbolių. Nėriai artima jausmus aukštinanti, jausmu grįsta romantikų poezija. Jos eilėse „širdis” yra jausmo metafora bei gyvo, jaučiančio žmogaus metonimija. Jos po¬eziją galima vadinti širdies poezija.Nėris – ne tik trapi asmenybė, bet ir užsispyrusi, ambicinga, di¬delių kūrybinių siekimų, atvira dvasia pasitinkanti gyvenimo išban¬dymus. Dar labai jauna ji rašo dienoraštyje: „Neatsižiūrėdamas atgal žmogus kasdien turi kopti aukštyn, nebekartodamas praeities žingsnių.” (1926.111.24) Likimas poetei nepašykšti išbandymų, sielos dramų. Būdama itin emocinga, jautri, ji jas išgyvena visa esybe, iki visos gyvasties sukrėtimo, bet geba atsitiesti, pakilti kaip paukštis Feniksas iš pelenų. Atkakliai kuria savo gyvenimą. Poetė nepalūžta dėl to, kad suvokia paties gyvenimo vertę („Labiau už viską myliu gyvenimą, nes jį pažįstu jau gerai ir žinau, kad nieko brangesnio nėra už jį pasauly”, 1935.XI.20; „Kai myliu, visuomet galvoju apie mirtį ir nemarybę”, 1935.XI. 24). Vis labiau suvokia ir savo talentą („Sau nieko, nieko nenoriu… Net meilės atsisakyčiau… ir garbės – visko. Tik trokštu nemirtingumo”, 1935.XII.15; „Tegu bus tavo gyveni¬mas – pora žodžių! Tokių žodžių, kurių niekas nepamirš! – Krauju įrašytų, ugnimi įdegintų – pora nemirštamų žodžių – “, 1936.II.7). Poetei svarbiausia – „išdidi, drąsi, nekasdieniška siela”, stiprus gyve¬nimo jausmas. Poetė teigia, kad jos poezija yra labai arti gyvenimo. Ji – krauju įrašyti žodžiai.Jaunystėje Nėris rašo labai daug, bet ne visus eilėraščius spausdi¬na periodikoje, o dar mažiau rinkiniuose. Į pirmąjį rinkinį iš daugiau kaip šimto eilėraščių atrenka tik trisdešimt septynis. Turėdama stip¬rią estetinę nuovoką, ji geba atsisakyti pagundos sudėti viską, kas parašyta įsiklausant į jaunystės jausmų audras, visa, kas labai panašu į dienoraščio fragmentus.Jaunystės lyrikoje didžiausią pėdsaką palieka impresionizmas, simbolizmas, neoromantizmas bei XX a. pradžioje madinga poezijos, muzikos ir tapybos sanpyna, bandymas šiuos menus sieti, suartinti. Jos eilėraščio meniniame vaizde pinasi atpažįstamo pasaulio detalės ir fantastiniai reiškiniai (slibinai, sfinksai, kiparisai). Jie yra nuoroda į būties paslaptį. Nėries literatūrinė vaizduotė artima M. K. Čiurlio¬niui (stebinčios akys, aukuras, banga). Iš šios bendrystės vėliau Nėris parašys eilėraščių ciklą „Iš M.K.Čiurlionio paveikslų”.„ANKSTI RYTĄ” (1927)Šio rinkinio dominantė – džiaugsminga emocija. Džiaugiamasi sa¬vo jaunyste ir atsivėrusiu pasauliu. Svaigina viskas: žiedai, dienos „saulėtais žvelgimais”, naktys „žvaigždėtais sapnais”, myluojan¬čios bangos, glamonėjantis vėjas. Iš tokio visą asmenybę apėmusio džiaugsmo parašyti eilėraščiai „Jūra, jūra”, „Vėjas”. Visa gamta puošia lyrinio subjekto jaunystės takus („Kur einu – margi druge¬liai mane lydi. / Kur sustoju – man lelijos baltos žydi.”). Kalbančioji bendrauja su gamtos gaivalais, pasiekia žvaigždes, laukia ateinant sutemų viešnios, nardo bangose.Gyvenimo ir meilės dovana priimama džiaugsmingai ir patikliai („Man žuvėdros nepavydi / Nei svajonių, nei dainų”). Pasaulis at¬rodo harmoningas, vientisas ir jaukus („Pasauli, – tavo glaudžios rankos, – / Mane kaip kūdikį laikai.”). Pasaulio paslaptis intriguoja, žadina fantaziją: ežero dugne dainuoja undinės, iš miško glūdumos aplanko sfinksas, iš tamsos išnyra likimo ženklai – balta gulbė, nepra¬šyta viešnia. Eilėse dera vaikystės (pasakiškas pasaulis) ir ankstyvos jaunystės (bundantis meilės jausmas) pasaulėjauta. Meilės svajonių objektas svajojamas („Ar jis ateis / Iš mano sapno baltos pilies?”), adoruojamas, idealizuojamas. Kaip atvira širdimi priimama gyve¬nimo ir jaunystės dovana, taip visa esybe dovanojamas ir meilės jausmas („Aš surinksiu lauko žiedus / Tau manam”; „Tau pirmą pavasario dainą aukoju. / Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų. – “). Eilėraščiai – meilės svajonės, o ne meilės išgyvenimai. Vie¬natvėje svajojama apie meilę, kalbama ne tiesiai su Tu, o per tarpininkus: gėlių žiedus, jūrą, dainą („Amžius karto¬siu ilgesio dainą, / Kurią tu vakar jūrai kalbėjai.”). Pagrin¬dinės lyrinio subjekto būsenos – svajos, sapnai ir dainos.
Trokštama išsiveržti iš kasdienybės – į jausmų dangų, „į baltas viršūnes”. Lyrinį subjektą traukia nežinomi toliai, vilioja kelionė į nepatirtas sritis, laisvė, skrydis, meilė. Ke¬lionė iš namų į plačias lankas, į bekraštes jūras, į tolius tampa pasikartojančiu motyvu. Vieni gražiausių šios te¬mos eilėraščių „Iš namų”, „Alpėse”.Rinkinio eilėraščiai – daina jaunystei, jos pagarbinimas („Tu viena, kaip saulių bangos, / Šviesius burtus dalini.”). Pagrindinę temą rodo ir rinkinio sandara: pradžioje sudėti svarbiau¬si, gal net programiniai eilėraščiai: „Anksti rytą”, „Tau jaunam”, „Jau¬nystė”, o rinkinį užskliaudžia eilėraštis „Žvaigždė – jaunystė” (nors jis ir nėra paskutinis, po jo dar įdėti penki romansiniai eilėraščiai apie žiaurią likimišką meilę ir ašaras). TEKSTO ANALIZĖ. „Anksti rytą“Tai pirmasis pirmojo Nėries rinkinio eilėraštis. Kadangi jo pavadinimas „atiteko” ir visam rinkiniui, eilėraštį ga¬lima laikyti programiniu, t.y. išreiškiančiu autorės estetines pozicijas, vertybes, tikslus. Eilėraščio centre – dramatizmo dar nepaliestas, šviesus subjekto įžengimas į gyvenimą („aš su saule ateinu”), pasiryžimas pažinti tai, kas dar nepa¬žįstama („versiu knygą neskaitytą”), savosios vertės suvo¬kimas („Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu”). Eilėraštyje esančios laiko (anksti rytą) ir erdvės (nuo rytų lig vakarų, žemė) nuorodos nėra konkrečios. Tai greičiau simbolinio, romantinį maksimalizmą įkūnijančio vaizdo pagrindas. Dauguma eilėraščio žodžių ar žodžių junginių turi kraštą, ribą, didelį kiekį, kitaip tariant, maksimalumą žyminčią reikšmę: „anksti rytą”, „daug naujų skambių vardų”, „daug auksinių valandų”, „jauna būti amžinai”. Tai liudija romantinę subjekto pasaulėjautą. Ją patvirtina ir subjekto, kalbančiojo aš išskirtinumas. Eilėraštyje do¬minuoja aš ir tiesiogiai neįvardintų kitų priešstata: Pir¬mojoje strofoje „parašyta / Daug naujų skambių vardų”, o paskutinėje išskiriamas tik vienas, pažymėtas tradiciniu išskirtinumo požymiu (auksu): „Rytą auksu parašytą, / Savo vardą aš randu.” Antrojoje strofoje aš ir kiti vėl atsiduria skirtingose pusėse: vienoje – žemės pavergti (t.y. sustabdyti) keleiviai be sparnų (sparnai – tipiškas roman¬tinio herojaus atributas), kitoje – aš, lydimas saulės. Že¬miškosios ir dangiškosios sferos priešstata būdinga ro¬mantizmui. Trečiojoje strofoje aš iš kitų išskiriamas laumių burto, taigi amžina jaunystė – išrinktojo likimas.Verta atkreipti dėmesį į garsinę eilėraščio organizaciją. Subjekto veržimąsi į pasaulį tarsi patvirtina r aliteracija, ryš¬ki visame eilėraštyje. Ją papildo l pasikartojimas, atsiran¬dantis antrojoje strofoje ir, papildytas m pasikartojimo, do¬minuojantis trečiojoje („baltos laumės / Laimę lėmė”). Būtent šioje strofoje subjektas ne pats atranda savo išskirtinumą -jis užfiksuoja, kad dovana gauta iš aukštesnės jėgos.Beje, pirma eilėraščio eilutė, o ir pats pavadinimas verčia prisiminti Juozo Tysliavos eilėraštį „Auksu lyta” iš to paties pavadinimo rinkinio (1925): „Šiandie rytą auksu lyta”. Ta pati saulėto ryto metafora, pasirodanti Nėries eilėraščio paskutinėje strofoje („Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų”).„PĖDOS SMĖLY” (1931)Rinkinyje vyrauja meilės išgyvenimai (ilgesys, erotiniai potyriai, laiško laukimas, neviltis). Išskleidžiami įvairiausi meilės pavidalai: meilė, nepaisanti taisyklių; maištaujanti; pražūtinga; našlaitiškoji; ištikimoji; likimiškoji. Meilė – pagrindinė emocija. Į ją sutelkta visa būties esmė. Tokiu jausmu pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas”, „Sudeginkit mane”, „Gyvenimo giesmė”.Rinkinio eilėraščių poetinė emocija labai stipri, labai atvira. Tuo visiškai atviru jausmu Nėris išsiskiria iš kitų neoromantikų. Jausmai išsakomi tiesiai, karštai; išrašomi lyg manifestas ar testa¬mentas. Nėries eilėraščių lyrinis subjektas neturi ir ironiško santy¬kio su savo išpažintimi, nemeluoja savo jausmų, neapsimeta („Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau / Širdies krauju – nemirštama daina.”). Eilėraštį skaitome visiškai pasitikėdami jame išsakomu jausmu, pozicija.Nėries poezijoje jausmai ne slopinami, o, atvirkščiai, sustiprinami, hiperbolizuojami. Tokiu emocijų sutirštinimu kai kurie eilėraščiai primena nepriklausomoje Lietuvoje dainuotus jausmingus roman¬sus apie nelaimingą meilę, apviltą džiaugsmą. Nėries eilėse veikia romanso personažai (elgeta, demonas, čigonė), išplėtojamos romanso situacijos (išsiskyrimai, išdavystės, pažadas mylėti amžinai, kerštas, nežinomas likimas), vartojamas romanso stilius (hiperbolės, jausmin¬gos intonacijos). Romansas Nėries poezijoje veikia kaip ryški litera¬tūrinė forma, intertekstas, kurį poetė panaudoja estetiškai, subtiliai. Romanso poetiką ji taiko romantinės asmenybės ir aplinkos konflik¬tui išreikšti, stipriai išjausto gyvenimo tėkmei išsakyti. Romanso poetika pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas”, „Raudona rožė”, „Per greit prarasta”.Antrojo rinkinio eilėse vyrauja rudeniška nuotaika (pirmojo rin¬kinio – pavasariška). Jaunystė čia trumpa kaip vasara. Rudeniškieji eilėraščiai kalba apie praradimą, liūdesį. Pajuntama ne tik laiko tėk¬mės galia, bet ir meilės patirties svarba. Meilė sustiprina pojūtį, kad kiekviena išgyventa akimirka labai svarbi ir vertinga („Kada manęs nebus”). Sielos gyvybingumu vertingas visas gyvenimas. Jautrumas, mokėjimas reaguoti, liūdėti, tikėtis, ryžtis Nėriai yra svarbiausios žmogaus savybės.Eilėraštyje nepasakojama jausmų istorija, nesipainiojama priešta¬ringuose jausmuose. Lyrinio subjekto jausmai vientisi ir skaidrūs. Eilėraščiu išskleidžiama viena vienintelė mintis, kilusi iš staigaus sprendimo, supratimo. Nėris kalba taupiai ir taikliai. Jos eilėraštis – vienos minties, vienos nuotaikos, vieno jausmo išsakymas. Jis grindžiamas dažnai vienu, fragmentišku, bet ryškiu vaizdu. Lako¬niškumas – Nėries lyrinio eilėraščio savybė.1929-1933 m. poetė patiria keletą skaudžių dvasinių lūžių. Jos pasiti¬kėjimas pasauliu, jausmo visagalybe sudūžta į šipulius. Nusivylusi tais, kuriuos mylėjo ir kuriuos idealizavo, atstumta katalikiškosios vi¬suomenės, Nėris, mėgstanti kraštutinumus, atsižada tos visuomenės, pereina į kairiosios ideologijos rašytojų grupę. 1931 metais „Trečio fronto” bendradarbiai parašo jos vardu manifestą, po kuriuo Nėris pasirašo. Ji deklaruoja naujas ideologines pažiūras ir pareiškia ieškosianti naujos meninės kalbos.
„PER LŪŽTANTĮ LEDĄ” (1935)Rinkinyje kalbama iš nuskriaustųjų ir pažemintųjų pozicijos (ujama marti, našlaitis, vargstanti moteris), šiurkštoku žodžiu. Daugėja realistinių detalių, rudeniško liūdesio. Greta matome priešingą laikyseną – žy¬gio, ryžto motyvus. Juos pažadina herojiškas ir tragiškas JAV lietu¬vių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą (kurių atminimui ir skirtas rinkinys). Skrydžio, sakalų vaizdiniai, jūros nugalėjimas, perėjimas į „kitą krantą” tampa simboliniais šio rinkinio vaizdais. Į „kitą krantą” pereina ir eilių lyrinis subjektas. Ši dramatiška asmeny¬bės situacija poetiškai išsakoma eilėraščiu „Per lūžtantį ledą”. „DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU” (1938)Tai svarbiausias poetės rinkinys. Už jį Nėris 1939 metais gavo Vals¬tybės premiją. Rinkinyje matome pasikeitusį poetinį pasaulėvaizdį ir pasikeitusius lyrinio subjekto išgyvenimus.Čia daug iš socialinio jautrumo kilusių eilių, didmiesčio (Pa¬ryžiaus) ir jo kultūros paveikslų. Solidarizuojamasi su visuomenės atstumtaisiais, kalbama MES vardu. Vis dėlto Nėriai netinka pikto¬kas tonas, rašymas ne iš AŠ situacijų, ne iš emocinių viršūnių. Šiuo¬se eilėraščiuose nėra naujo, per vieną akimirką atrasto patyrimo. Įsileisti nauji vaizdai (žmogus darbininkas, grandinės) neturi šaknų jos poezijoje. Gražiausi šios temos eilėraščiai – „Mažoji mano geiša”, „Dvidešimti su”.Su poetės pasaulėjautos šerdimi itin susiję iš nuoskaudos, našlaitiškumo, konflikto su visuomene kilę savo trapaus ir pasmerkto gyvenimo vertę teigiantys eilėraščiai („Benamės varnos”, „Varnos”, „Dėdės”, „Šį rudenį”).Greta šių rūstokų eilėraščių – skaidrūs gyvenimo išminties etiu¬dai. Jaunystės džiaugsmus ir nuoskaudas jau pakeitė ramybė ir supra¬timas. Dabar pajuntamas begalinis gerumas gyventi: vidury nakties nubudus klausytis miško vėjų, žiūrėti į saulę, į vakarą, į alyvų žiedus. Jausmą, kad ESI, suteikia pati gyvenimo tėkmė. Gyvenimo meilė šiame rinkinyje rami ir džiugi. Žmogaus laikinumo, mirties artumo ir gamtos amžinybės suvokimą lydi šviesus graudulys.Eilėraščio vaizdas be smulkmenų, skaidrus: atrinktos tik kelios detalės, į jas nukreipiama visa minties energija. Rugiagėlė, alyvos žiedas labiausiai atitinka žmogiškosios būties pajautą – gyvenimas gražus, bet ir trapus, nepastebimas, praeinantis, „nuvystantis”.Nėries lyrikoje apie laiko tėkmę nefilosofuojama abstrakčiai – lai¬ko tėkmė patiriama konkrečiai, mąstant apie save laike. Jaunystės lyrikos emocingas šūksnis dabar virsta atodūsiu, šauktukų retėja, daugėja daugtaškių, brūkšnių. Charakteringi eilėraščiai „Alyvos“, „Diemedžiu žydėsiu“, kuriuose, atrodo, kalbama apie pavasarį, bet eilėraštis iš tikrųjų ne apie jį, o apie lyrinį subjektą. Apie žmogiškąją situaciją pradedama kalbėti nuo aplinkos. Tik po to itin taupiai (kiekviename posme – tik po vieną eilutę!) užsimenama apie save, apie tai, kaip lyrinis subjek¬tas pasijunta patyręs staigų atradimą.Viena eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ mintis yra ta, kad vienąkart MANĘS nebebus. Bet lygiai tuo pačiu metu (eilėraščio radimosi metu) kalbantįjį ištinka ir kita mintis – mintis apie pavasario galią pažadinti gyvybę. Atjojęs pavasaris savo žvilgsniu prikels subjektą gyventi kitu pavidalu – žy¬dėti diemedžiu. Tad eilėraštis ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvybės stebuklą. Todėl tokia šviesi melancholija.Žemė – vieta žmogui gyventi ir mirti. Ir vieta augti diemedžiu ir žydėti. Žemės figūra, „įsiterpusi” tarp lyrinio subjekto ir pavasario, šiame eilėraštyje leidžia išspręsti būties-nebūties rūpestį.Nėries eilėraštis artimas liaudies dainai, mena piršlybų dainų mo¬tyvą – bernelio jodinėjimą pas mergelę. Tik eilėraštyje ši situacija šmėsteli ne iš bernelio, o iš mergelės pozicijų – tarsi apversta. Nėris neimituoja liaudies dainų, perima iš jų vaizdo skaidrumą, žmogaus ir gamtos paralelę, personažus. O šiuo atveju ir raudose išsakytą ti¬kėjimą pražysti po mirties žiedu.Rinkinyje itin stiprus motinystės patyrimas, motiniškas žvilgsnis į pasaulį: rūpestis, noras priglausti, paguosti. Klajūno, keleivio, našlai¬tės motyvai plėtojami taip pat iš motiniškosios perspektyvos („Tur namus erelis ir mažytė sraigė. – / Mielas klajūnėli, kur sustosi tu?”; O kas našlaitei kelią parodys, / Kur ta ugnelė gimtojo židinio?”). Ir atvirkščiai, bandoma suvokti vaiko ir motinos santykį, lemties skirtą atitrūkimą nuo namų, sudėtingą laisvo individo santykį su namais.Nėries poezijos balsas ypač gyvas, natūralus, įvairialypis, pulsuojantis tai jauduliu, tai nuoskauda, tai džiugesiu, tai pagaila. Nėries poezija laikosi emocijos banga, šūksniu, maloniniu žodžiu, pastoviais iš eilėraščio į eilėraštį plėtojamais motyvais. Iš simbolistinės poezijos Nėris perėmė dėmesį formai, skambumui, kalbėjimo magijai, ritmui, rimui, aliteracijoms. Poetės turėta nepaprasta vi¬dinė klausa. Girdime suvalkietišką tarseną: ilgieji balsiai muzikaliai kaitaliojasi su trumpaisiais, priegaidės išdainuo¬jamos ryškiai ir tęsiamai. Subtiliai intonuojamas kalbėjimo srautas: sklandi frazė, melodingas ritmas. Jos eiles gera skaityti garsiai.Nepaprastai sklandžiai sueiliuotos pasakos „Eglė žalčių karalie¬nė”, „Našlaitė”. Eilėraščių cikle M. K. Čiurlionio paveikslų motyvais Nėris, panaudodama paveikslų simbolinius vaizdus, apmąsto žmo¬gaus gyvenimo trapumą ir vertingumą. Žinomiausiuose eilėraščiuose „Skrenda neganda juoda”, „Pienė” išreikšta globa ir rūpestis trapia vaiko bei augalo būtimi. „PRIE DIDELIO KELIO” (1945)1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Nėris, kaip ir Krėvė, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, L. Gira, dalyvauja Maskvoje visos Sovietų Sąjungos delegatų suvažiavime jau kaip sovietinės Lietuvos atstovė, pagal užsakymą parašo „Poemą apie Staliną” bei kitas poemas.1941 m. naciams užpuolus Sovietų Sąjungą (ir Lietuvą), Nėris su sū¬neliu bėga iš Lietuvos į Rusiją. Ten, atskirta nuo gimtinės, suvokia savo gyvenimo dramą. Grįžta į Lietuvą po antrosios sovietų okupa¬cijos, 1944 m. rudenį. Miršta 1945 metais.Karo metais Sovietų Sąjungoje Nėris išleidžia rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą” (1943).1945 m. parengtas naujas karo metų eilių rinkinys. Jame poetė itin išryški¬na skaudų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos, artimųjų ilgesį. Kaip neatspindintis didvyriškos sovietinio žmogaus laikysenos, jis išardomas ir be poetės valios sudaromas kitoks, ideologiškai angažuo¬tas rinkinys „Lakštingala negali nečiulbėti” (1945). Abu išleistieji rinkiniai – neautentiški, sudaryti veikiant ideologiniam spaudimui. Juose namų ilgesio emocija pinasi su privalomo optimizmo ir priva¬lomų temų eilėraščiais (fronto, keršto, kovos motyvai). Autentiška¬sis, pačios poetės sudarytasis rinkinys „Prie didelio kelio” išgulėjo archyvuose apie penkiasdešimt metų. Išleistas 1994 metais.DIALOGO POEZIJA. Atskirta nuo gimtinės Nėris glaudžiasi prie jos kultūros: išsirašo į sąsiuvinį liaudies dainas, įsiklauso į jų into¬nacijas. Prisiima raudotojos poziciją. Raudai būdingas kreipimasis į prarandamą objektą, į amžiną ir guodžiančią gamtą – vėją, paukštį, medžius, žemę. Tokiu dialogu pagrįsta ir Nėries poezija. Dialogas yra ir kontakto ieškojimas su savo namais ir sava kultūra. Nėries eilėse kalbinama saulė, lakštingala, juodas varnas; prašoma, kad jie arba padėtų įveikti atstumą, arba nuneštų (parneštų) žinią, arba globotų gimtinėje pasilikusius.Į dialogą įveda pirmasis rinkinio eilėraštis „Maironiui”. Atskirtume, atstūmime („Sako: mirdamas mane tu keikei”) ieškoma ir bendrys¬tės. Ji matoma visame rinkinyje: nuo įsijautimo į Maironio poeziją iki poetinių laikysenų perėmimo. Poetė tarsi atsiprašydama, tarsi ieškodama pasiteisinimo perima Maironio poezijos užduotį – išsa¬kyti meilę Lietuvai, toli likusios tėvynės ilgesį, kalbėti apie lietuvių ir prūsų kovas Viduramžiais. Eilėraš¬tyje „Maironiui” ne tik kreipiamasi į autoritetą, bet ir apmąstomas savas kelias.Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir ban¬dymas pasiteisinti, ir meilė. Panašus santykis ir su tėvyne (eilėraštis „Tėvynei”): „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!” Daugelyje eilėraščių išsakoma kaltės, beteisės savijauta („Akys man temsta nuo ašarėlių – / Tokia beteisė…”). Širdį gildo savos kaltės suvokimas. Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje „Tolimas sapnas”; jame kuriama krikščioniško nusižeminimo, atgailos ir atleidimo vil¬ties situacija.Eilėse nuolat primenamas savos kaltės pripažinimas ir meilės išpažinimas leidžia tikėtis atleidimo, tikėtis, kad gimtinė ir gimtoji kultūra neatstums, priglaus. Su viltimi sumišusi baimė ir nedrąsa – ar priims tėvynė, ar žiburėlis lauks? Prisiimama pati nuolankiausia pozi¬cija: į tave pareičiau keliais, gerčiau iš avinėlio pėdos, būčiau slieku tavo arimuos – tik atleisk ir priimk. Reikia turėti labai tvirtą dvasią, kad sugebėtum šitaip nusilenkti, nusižeminti. Ir reikia labai mylėti.Suspausta širdis, liūdesys išsakomas vienu Nėries poezijai būdingu žodžiu „širdgėla”. Ankstyvojoje lyrikoje ji labiau siejama su įsijauti¬mu į gamtą, su vasaros grožio ir gyvybės nykimu gamtoje („širdgėla rudenė”, „begalinė širdgėla – ruduo”); dabar – visos emocijos ir viso gyvenimo patyrimas suteka į vieną vienintelę būseną – širdgėlą. Šir¬dį gelia ne tik dėl savos kaltės, bet ir dėl karo siaubo, dėl daugelio suluošintų gyvenimų. Labai skaudžiai apie tai susimąstoma eilėraš¬čiuose „Prie didelio kelio”, „Vėlinės”.Karo ugnyje Nėries eilių lyrinis subjektas ieško to, kas stiprintų, padėtų gyventi.Eilėraščio „Dainuok, širdie gyvenimą” pavadinimas mena anksty¬vąją lyriką – į antraštę iškeliami raktiniai žodžiai daina, širdis, gyveni¬mas. Dainuojanti širdis – neoromantinės lyrikos poetinė klišė. Šiame rinkinyje balsas nuo širdgėlos beveik užgniaužtas, daina nutrūkusi. Eilėraštyje širdis prašoma dainuoti ne jaunystę, o gyvenimą. Kaip gyvenimo prašymą šį eilėraštį yra perskaitęs poetas Marcelijus Mar¬tinaitis. Širdies daina yra ir poezija, kūryba, vidinių galių išraiška.Eilėraštyje kuriama antitezė: skaudanti, dainuojanti gyva širdis -ir akmenėjanti širdis. Akmens semantika negatyvi: akmuo šaltas, negyvas, bejausmis („Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu…”).Akmens prasmių skalė šiame rinkinyje labai plati. Jis yra ir pei¬zažo detalė (akmenėlis, kaip ir grumstas, yra žemės metafora), ir nuoroda į biblines situacijas („Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.”). Prie kelio mindomas akmenėlis prime¬na mažą žmogų ir mažą tautą prie didžio istorijos kelio. Akmenėlis yra ir našlaitiško skurdumo, paskutinės žemiškos globos (ar kliūties) ženklas („Kam paguldei tu jauną galvelę / Ant kieto akmenėlio?”), ateinąs iš našlaičių ir karo dainų.NAMAI, TĖVYNĖS ILGESYS. Tai – labiausiai išplėtota tema. Lyrinis subjektas namų netekimą išgyvena kaip likimo skriaudą. Ei¬lėse atsiveria tuštuma, vienišumas, svetimos aplinkos nejaukumas. Tėvynė ir kalbančioji panašios: abi apiplėštos, pažemintos, našlai¬tiškos. Nėries eilėse nepaprastai sustiprėja našlaitystės jausmas, ku¬ris iškyla į eilių paviršių pasąmonėje girdima našlaičių daina „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle”. Eilėraštyje „Dideliame name” ši daina cituojama, parafrazuojama. Iš našlaičių dainų į Nėries eiles ateina ir saugumo, globos, pagalbos prašymas. Eilėraštyje „Kur baltas mies¬tas” kalbančioji, kaip ir pasakų našlaitė, kaip nuskriaustoji gulbelė, prašo numesti vieną sparną, kad galėtų nuskristi pas artimuosius. Tik kreipiamasi ne į gulbių pulką, o į juodąjį varną – karo dainų personažą. Nėries eilėse besikartojantis prašymas numesti sparną, atpūsti žodelį, pakartoti kadaise girdėtą paukščio giesmę, pamoti spinduliu – kai žinome šios lyrikos gyvenimiškąjį kontekstą – skam¬ba kaip malonės prašymas.Kita vertus, šioje našlaitystės situacijoje pats lyrinis subjektas su¬geba globoti mylėti, užjausti. Eilėraščio „Dagilėlis“ pradžioje žiūrima į dagilėlį – suvargusį paukštį giesmininką. Su juo kalbama, jis guodžiamas, jam rodoma meilė ir gailestis. Intonacija, iš pradžių gana rami, santūri, krinta vis graudyn ir graudyn, kol užlūžta paskutinėse dviejose eilutėse. Staiga susivokiama, iš anksto netiesiant jokios paralelės atpažįstama sava padėtis. Skausmas dar didesnis, kad paties subjekto niekas taip švelniai nekalbina ir negloboja. Visa eilėraščio esmė sutelkta į staiga užplūstantį jausmą: „Da¬gilėli, nebturiu namelių, / Svetima padangė mane dengia”.Ir kituose poetės eilėraščiuose lyrinis subjektas ne iš karto, ne tiesiai išlieja savo jausmus, o nutolina išpažinimą: kalba apie gam¬tą, namus, kol įtampa pasiekia kulminaciją. Švelnus, myluojantis žodis prityla – ir pratrūksta užspausta rauda, prisipažinimas. Toks jausmo kelias matyti eilėraštyje „Ateik!”, kur tik pabaigoje išsprūs¬ta skaudus prisipažinimas: „Tėvynės oro man trūksta, / Saulelės tavo akių.”Namų ilgesys ne tik sunkus (ilgesys iki ligos: „Jei nepagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau.”), bet ir šviesus. Trokšta¬ma būti tėvynės dalimi, nors ir menkiausia jos gyvasties apraiška: tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos, rykšte, linguojan¬čia vėjy, pakopa prie slenksčio, paukščiu. Šis troškimas grindžia¬mas meile („Kaip tave mylėtau”), tėvynės vertės suvokimu („Už gyvybę tu brangesnė”). Iš ilgesio ir meilės kyla skaidrūs gimtinės regėjimai: Širvinta, sodas, žydintys medžiai, dūzgianti bitė, šulinys su svirtim, kregždė, lakštingala, varteliai, žydinti šilagėlė, Nemu¬no juosta… Gimtinės peizažo detalių vardijimas – kaip glostymas žodžiu, mintimis. Eilėse namai nusakomi metonimiškai: žiburėlis, ugnelė. Pasaulis kalbinamas mažybiniais žodžiais – taip išreiškia¬mas pagailėjimas, pasigrožėjimas. Poezijos intonacijos bei leksika priartėja prie liaudies dainų poetikos. Nėris įsigyvena į liaudies dainų pasaulėvaizdį, persiima liaudies damose išsakytąja pasau¬lėjauta.Atgaivą suteikia įsiklausymas į amžiną gyvybės ritmą („Kodėl tyli žemė”), šeimos meilės patirtis. Siekiama prisiminti motinos, močiu¬tės jausmų pasaulį ir šių jausmų aurą. Suvokiama, ką reiškė gyventi globojamai, mylimai („Močiutė”). Rinkinyje iškyla ryškios ir svarbios artimųjų figūros. Suvokiama šeimos vertė, akcentuojamas motinos ir vaiko ryšys. Šeimos svarba išryškinta kontrasto būdu – našlaitiškumo pajautoje ir šeimos meilės prisiminimuose (eil. „Ateik!”, „Namo”, „Tėvelis”). Eilėraštyje „Kaip tave mylėtau” stiprus meilės jausmas išraudamas laikantis bendriausių raudojimo formulių. Trokštama atkurti (sukurti) jaukią aplinką: iš šeimos narių, artimųjų, savos isto¬rijos ženklų, kalbos, kultūros.Kalbančioji prisiima šios kultūros moterų pavidalus: raudotoja, gedėtoja, našlaitė, globotoja, laukiančioji, klajūnė „Odisėja”, biblinė atgailautoja, sužeista vilkė…Rinkinyje orientuojamasi į moteriškąją liaudies kūrybos dalį: į dai¬ną, raudą, lopšinę. Subtili žanro pagava stiprioms emocijoms suteikia estetinę formą. Nėries karo lyrikos esmė – moters balsas, meilės ir gerumo gestas, o ne kieti, „plieniniai” eilėraščiai.TEKSTO ANALIZĖ. „Troškulys“TipasEilėraštis priskirtinas intymiosios lyrikos tipui.PavadinimasTroškulys gali būti aiškinamas dviem prasmėmis: fizine ir dvasine. Eilė¬raštyje minimas fizinio poreikio tenkinimas, tačiau pagrindinis dėmesys su¬telkiamas į dvasinę žmogaus būseną.TemaTėvynės nostalgija (ši tema atspindi pačios poetės situaciją karo metu. Kū¬rinys datuotas 1944 m.).ProblemaKokią vietą žmogaus gyvenime užima jo gimtinė, tėvynė? Kas padeda tai suvokti?StruktūraEilėraštis sudarytas iš aštuonių (moteriškumą reiškiantis skaičius) posmų. Tekstą pagal tematiką galima padalyti į keturis segmentus:1. Dvasinės būsenos nusakymas (I posmas);2. Dvasinio troškulio numalšinimo sąlygos (II posmas);3. Prisiminimų tema (III-IV posmai);4. Apmąstymų tema (V-VIII posmai).Dvasinės būsenos temaLyrinio žmogaus skausmas, tėvynės ilgesys nusakytas metaforiškai („troš¬kulys”), dvasinę jo prasmę patvirtina ir susiformavimo vieta – daiktavardis „krūtinėj”. Šis nostalgiškas jausmas neturi didelės ekspresyvios jėgos, tačiau paženklintas monotoniškumu, ilgalaikiškumu („skaudžia, maudžia”). Lyri¬nio „aš” skausmas prilyginamas žaizdai, išdegintai žarijomis. Toks palygini¬mas orientuoja meninį vaizdą į u g n i e s stichiją. Skausmingos būsenos ne¬gatyvumą pabrėžia ir posme esanti ryški aliteracija: skauDŽia, mauDŽia, troškulys, ŽaizDa, iŠDeginta, Žarijom.
Troškulio numalšinimo temaAntrajame posme dominuojantys tariamosios nuosakos veiksmažodžiai („jei atrasčiau”, „galėčiau”) nusako geidžiamą veiksmą, realybėje nesančias sąlygas. Eilėraščio žmogus nurodo tokias dvasinio skausmo išgijimo aplinky¬bes, kurios labiau primena pasakiškąjį pasaulį nei realybę. Jam pakaktų gurkš¬telėti (aliuzija į vandens stichiją) iš avinėlio pėdos, tulpelės žiedo. Mažas vandens kiekis turi ypatingą galią, nes jis susijęs su gimtuoju kraštu, su jaukia, intymia erdve, kur vaikščiota, bėginėta vaikystėje, jaunystėje. Daugtaškis sa¬kinio pabaigoje tarsi nuoroda į atgimstančius lyrinio žmogaus prisiminimus apie tėviškę. Tautosakinis avinėlio pėdos motyvas turi pakitusią reikšmę: kitoks negu lietuvių liaudies pasakose žmogus, kenčiantis stiprų nostalgijos skaus¬mą, visiškai nesibaimina dėl galimo transformacijos pavojaus – pavirsti avinėliu. Buvimas gimtoje erdvėje (nesvarbu kokiu pavidalu) – pagrindinis ir vienintelis lyrinio „aš” troškimas, kurio išsipildymas reikštų harmonijos, dva¬sinės ramybės savyje suradimą.Tulpelės žiedo įvaizdis suteikia meniniam vaizdui jaukumo, šilumos.Prisiminimų temaApie eilėraščio žmogaus praeitį, prisiminimus liudija būtojo kartinio lai¬ko veiksmažodis „buvo”. Prieveiksmis „ten” rodo, jog yra opozicija „čia”, va¬dinasi lyrinio „aš” nėra gimtinėje, gal net Lietuvoje. (Nenorom tenka prisiminti pačios poetės gyvenimą ir dvasinę būseną karo metu svetimoje Rusijoje.) Kū¬rinio žmogaus prisiminimuose atgyja atviros erdvės, gamtos pasaulio vaiz¬dai: „kalneliai, pievos, miškas”, asocijuojantys su laisvės pojūčiu, išblyškusios rudens aušra.Ketvirtame eilėraščio posme lyrinį „aš” pakeičia lyrinis „mes” (tai rodo veiksmažodžio forma „sėmėm”), nes gimtuosiuose namuose žmogus nėra vienišas: jį visada supa šeimos nariai, kaimynai… Gyvenimas „ten” nuo se¬niausių laikų lietuviui teikė fizinę ir dvasinę gyvastį (apie tai kalba didesnioji visų rašytojų, prievarta ar sava valia palikusių Tėvynę, kūryba). Tą vitališku¬mą pažymi vandens iš šaltinio (gyvybę teikiančių jėgų buvimo vieta) įvaizdis. Epitetas žalias dar labiau sustiprina gyvybės gėrimo teikiamą galią. Lyrinio „aš” prisiminimuose iškyla ir berželio (dvejopos – džiaugsmo ir skausmo -reikšmės medis mūsų kultūroje) – vaizdas. Džiugus vandens sėmimas pažy¬mėtas ilgesingo rudens metų ženklu.
Kaip matome, visi eilėraščio žmogaus prisiminimai liudija apie jo harmo¬niją ir vienovę su aplinkiniu pasauliu – žmonėmis ir gamta.Apmąstymų temaRefleksija – tai nerūpestingos lyrinio „aš” praeities sąsaja su skausminga dabartimi. Jos esmė – tik būdamas toli nuo tėvynės, nublokštas į svetimą kraštą, žmogus pradeda suvokti, kokia ji jam brangi ir artima. Eilėraščio kalbančiojo apmąstymuose iš fizinio patyrimo pereinama į dvasinę plotmę. Pasikartojantis akcentas „tada” tik sustiprina priešpriešą tarp „t o” ir „š i o” laiko. Retorinis kreipinys („o širdgėla juodoji”) suteikia apmąstymams pakilumo. Epitetas, nukeltas po pažymimojo žodžio, paryškina kamuojančio skausmo niūrumą, o šauktukas sakinio gale žymi vidinių išgyvenimų stiprumą, intensyvumą.Lyrinis „aš” ne tik ilgisi tėviškės, artimųjų, bet ir viliasi („rodos”), jog ten jo irgi pasigendama. Trokštama abipusio ryšio. Tolimesniame tekste išryškėja pavojaus, mirties ženklai, kurie užpildo lyrinio „aš” vizijos erdvę. Girdimas mo¬tutės dūsavimas – tai bandymas kalbėti be žodžių. Žmonėms, gyvenantiems „ten”, irgi sunku, dvasinis skausmas nuslopino žodžius, kurie nepajėgūs išreikšti apėmusio jausmo. Dūsaujant „saulėlydžiu” tarsi sugrįžtama prie pirmapradės būties, kai žmogus ir gamta buvo vienas kūnas. Minimas ribinis laikas (vaka¬ras, rytas) pabrėžia situacijos dramatiškumą. Pesimistines nuotaikas sustiprina gervių, skrendančių į dausas, motyvas. Dausos – tai senovės lietuvių pomirtinis pasaulis, gervės – lyg mirusiųjų vėlės. Baltutė šalna pakanda gyvastį, sustingdo gyvybę. Antrąkart pavartotas berželio įvaizdis įgyja jau kitą priešingą reikšmę. Nusvirusios medžio šakos simbolizuoja sielvartą, kančią. Verkiančio berželio personifikacija patvirtina žmogaus ir gamtos pasaulio vienovę.Paskutinis eilėraščio dvieilis skamba kaip visų lyrinio „aš” apmąstymų išvada. Daugiskaitinės veiksmažodžio („gėrėm”) formos liudija dvasinę są¬jungą su likusiais „ten”, Lietuvoje. Matyt, jokie atstumai nepajėgūs išskirti artimųjų. Netikėtas veiksmažodžio būtojo kartinio laiko formos pavartojimas -tarsi aliuzija į praeitį, kai buvo ieškoma dvasinės stiprybės, jėgų gamtoje.Vertybės ir pagrindinė idėjaŽmogaus gyvenime viena iš svarbiausių vertybių yra gimtinė, jos gamta, ar¬timieji. Išsiskyrimas su jais skaudus ir nepakeliamas, bet tik netekęs jų, tai suvoki. „Rudenio arimuos“Iš pradžių pažvelkime į gamtos vaizdą. Jis nėra panoramiškas ir apibendrintas — aiškiai apibrėžtas metų laiko (ruduo) ir vietos (Šir¬vinta). Vaizdas kintantis — trys jo nuotaikos spalvos atitinka tris strofas. Pirmoji — rudenio ramybė, šviesa, giedra – baltas, nurimusios upės žaismin¬gai žarstomas smėlis, rymanti ramunė. Pastebimai dominuojantys r junginiai su balsiais, išsidėstę vi¬soje strofoje. Lengvas, raiškus, be pastangų kalbėji¬mas tarsi atitinka gamtos harmonijos pajautimą. Ant¬rosios strofos įspūdis — rudenio giedra ir ramybė lai¬kina —„Viesulai padaužos/ Jau sparnus pakėlę”. Dar ne realybė, bet ir ne nuojauta, o aiškus žinojimas — „tai blaškys ir laužys/ Lauko ramunėlę”. Apibendri¬nimo štrichas — ir pirmoji užuomina į žmogų — „blaškys” ir „laužys”—per „dideli” mažai, liaunai lauko ramunėlei. Ir „viesulai” yra ne tik atšiaurio¬sios gamtos jėgos, nesiskaitančios su vargše silpna ramunėle, bet ir žmogaus negandų simbolis. Ne vėjas, ne audra, liūtis,— viesulas, sūkurys, į save įtraukiantis. Laužys ne tik lankstų gėlės stiebelį, bet ir vie¬nišą žmogų, užkluptą ne tik rudenio arimuose, tuš¬čiuose laukuose, bet ir trapioje vienatvėje. Paskuti¬nė strofa sujun¬gia abi eilėraščio plotmes (fiksuojamą gamtos, jau¬čiamą žmogaus) ir abi realybes — vaizdo ir intonaci¬jos. „Kam viena likai tu”—yra ir klausimas, ir sušu¬kimas, ir kreipinys — ne tik į ramunėlę, bet ir į žmo¬gų. Eilutė darosi paslanki prasmės atžvilgiu — loginį akcentą gali turėti visi jos žodžiai, neišskiriant ir „tu”, kuris, tik įjungtas į sudėtinio rimo (likai tu — skaito) sistemą, įeina į bendrąją metro schemą. Ant¬roji paskutiniosios strofos eilutė, sutampanti su pava¬dinimu, po staigaus intonacijos pakilimo ir sintaksi¬nio perkėlimo nuskamba tyliai, lyg prie pagrindinės minties ką priduriant, nors formalioji visam eilėraš¬čiui būdinga atskiros frazės, apimančios dvi eilutes, jungtis ir nesuardoma. Užtat taip lengvai, tarsi ratu grįžtama į pradžią — pabaiga yra pirmosios eilutės nežymi moduliacija: „Akmenėlius skaito/ Širvinta nurimus”. Gamta akimirkai atsiliepia į žmogaus neri¬mą, jį tildo, bet visada lieka tokia pat, pastovi ir amžina…Labai paprasta, aiški kompozicija: visas eilėraštis yra tarsi vienas įvykis, kurį galima iš eilės papasakoti. Kiekvienas posmas iš naujo ir vis stipriau atskleidžia liūdną kontrastą tarp vargšės ramunėlės ir jos skriaudėjų. Ypač prasmingas III posmas. Į užjaučiantį lyrinio subjekto klausimą ramunėlei („Kam viena likai tu rudenio arimuos?“ – jis yra kulminacinė vieta) atsako nėra, tik aiški atomazga – „akmenėlius kaito Širvinta nurimus“.Apibrėžtą kūrinio laiką ir erdvę atitinka tikslios eilėraščio parašymo koordinatės: Palemonas, 1937.X. 14. Įžvelgiame sukūrimo laiko ir nuotaikos atitik¬menį — ruduo, paaštrinantis tylų išnykimo liūdesį. Su vienišumo, rudeniško graudulio gaida (kokia tal¬pi eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį” metafora: „Begalinė širdgėla—ruduo”!) susijęs poetinio vyks¬mo ir parašymo vietos kontrastas. Širvinta — gimti¬nė: „Tikrai neužeičiau pasaulyje poetiškesnio kam¬pelio. Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bė¬gu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviš¬kės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Ir mano gyvenimas, ir būdas daug nuo tos vietos priklauso”,— rašė poetė dienoraštyje. Pale¬mone įsikūrė tik 1937 metų vasarą — čia dar nega¬lėjo būti artimumo, savumo, jaukumo — pastogė, dar ne namai. Ramybė tarsi likusi ten — kur Širvinta. Rudenio nuotaika, vienišumo, liūdesio, iš pradžių tarsi „prisitvirtina” tėviškės gamtos vaizde, randa jame save ir atramą. Atsiveria subtiliu punktyru nu¬žymėta paralelė: vienišas žmogus pasaulyje — vieniša ramu¬nėlė rudenio arimuos. Tėviškės gamta ramina ir guo¬džia („Čia motulė žemė — čia man bus ramu”— eil. „Klajūnėlis”). Ateina dvasios pusiausvyra — po įtempto paskutiniosios strofos klausimo vėl grįžtama į ramią ir lygią gamtos kontempliaciją, pridengiančią vidinės nerimasties ir gamtos ramybės kontrastą. Taip į visumą, nedalomą ir neskaidomą, susilieja tai, kas yra objektyvu (gamta, erdvė, laikas), ir tai, kas subjektyvu (nuotaika, išgyvenimai, mintys, jausmai). Viskas eilėraščiui yra reikšminga: parašymo laikas, vieta, aplinkybės, apie kurias maža težinome — po devynių dienų gimė sūnus…
Kūri¬nyje nieko negalima pakeisti, pajudinti, nes kiekvienas jo elementas yra tik vienintelis toks, nepakartojamas ir nepakeičiamas. Tą struktūros orga¬niškumą ir unikalumą galima pajusti bet kuriuo aspektu. Strofos išorinė struktūra jau motyvuota. Pa¬žvelkime dar į vidinį jos motyvą. Pabandykime fra¬zės dalis, sutampančias su eilutėmis, sukeisti vieto¬mis pagal labiau įprastą sakinio sintaksinę normą — pirma veiksnio grupė, paskui — tarinio: „Širvinta nurimus/ Žarsto baltą smėlį”. Nepažeisdami rimų, tu¬rime pakeisti ir antrąją frazę: „Rudenio arimuos/ Rymo ramunėlė”. Visa strofos medžiaga liko ta pati, o kaip pakito jos intonacija, susijusi su betarpiš¬kuoju eilėraščio turiniu! Vietoj rudenio ramumo, su¬simąstymo nuotaikos — pagreitėjęs mechaniškai skanduojamas ritmas. Kodėl? Matyt, itin svarbi eilė¬raščiui yra pradžia — ji tiksliausiai intonuoja, la¬biausiai individualizuoja metrą, tarsi nustato kalbė¬jimo tempą. Ir metrinėje schemoje tepakinta I ir II eilutės santykis. Tačiau pradžioje atsiradusi anakrūzė, trumpi skiemenys tarsi pagreitina kalbėjimą, ardydami susimąstymo, kontempliacijos nuotaiką. Antrojoje frazėje pagrindinis akcentas vėl tenka pra¬džios žodžiui „rymo”. Intonacijai svarbu, kad abu frazių pradžios žodžiai yra dviskiemeniai, su pirmu kirčiuotu skiemeniu — iš karto pajuntamas chorėjas. ,,Rymo” išskyrimas svarbu ir semantiškai. Tai nėra visai įprastas, kasdieniškas, neutralus žodis, ramu¬nėlei jis taikomas tik perkeltine prasme, nes reiškia susimąstymą, rimtį, atskirais atvejais — liūdesį. (Pri¬siminkime liaudies dainas — „Ko rymai ant ranke¬lių?”). Patekęs į frazės pabaigą, žodis „rymo” nebe¬tenka išskirtinumo, pabrėžtumo, kuris turi atkreipti dėmesį ir į perkeltinės reikšmės buvimą — nuorodą į žmogų. Suprantama, tai tik aspektas, bet ir jis pa¬tvirtina pagrindinį tobulo eilėraščio dėsnį — nepažei¬džiama, vientisa, organiška ir unikali struktūra. Ji unikali ir vienintelė konkrečiu meniniu įkūnijimu. Kartu ji bendra kaip menininko patirtis, nepakarto¬jama, bet ir neišnykstanti, kitokiomis išorinėmis ir vidinėmis aplinkybėmis galinti įgauti skirtingą eilė¬raščio pavidalą ir skirtingą tobulumo apraišką. Salo¬mėjai Nėriai buvo lemta vieną tobulumo formą keisti kita, tačiau tokia pat individualia ir autentiška. (Pagal: V. Daujotytė. „Kas tu esi, eilėrašti?) „Prie šaltinio“Pirmiausia žvilgtelėkime, ką duoda eilėraščiui ant¬raštė – „Prie šaltinio”. Neatrodo, kad ji nusakytų situa¬ciją, kurioje atsiskleidžia lyrinio „aš” išgyvenimai: eilė¬raštyje minimos tulpės, obelys greičiau skatina įsivaiz¬duoti sodybą, namų aplinkumą – gal sodą ar darželį, o ne miško tankmę, paupį ar paežerę, kur trykšta šalti¬niai. Ir šaltinio vaizdas tik neilgam šmėkšteli pirmaja¬me posme.Tad gal antraštė įveda į vieną pagrindinių eilėraščio vaizdinių motyvų: nuo šaltinio, iš medžių ir krūmų tan¬kmės sklindančią lakštingalos giesmę, pažadinusią il¬gesį? Gali būti ir taip. Bet labiausiai čia norėtųsi matyti aliuziją – tegul poetės sąmoningai ir nedaromą – į patį eilėraščio pobūdį. Pro negilų, tyrą šaltinio vandenį lengva įžiūrėti jo dugną: čia tarsi nėra paslapčių. Bet iš tikrųjų šaltinio vandenys trykšta iš tamsių, neregimų žemės gelmenų… Taip ir šis eilėraštis – paprastas ir vaiskus – kyla iš giliausių sielos klodų. Jo vaizdai – tai tik išgyvenimų nuotrupos, tai tik maža, regimoji jų dalis, tik gairės, nužyminčios emocijų tėkmę, kurios di¬džioji dalis lieka tarp eilučių – neišsakoma, tik atspėja¬ma. Vaizdų ryšys šiame eilėraštyje atspindi ne tiek ob¬jektyvius laike ir erdvėje egzistuojančius daiktų santy¬kius, kiek išgyvenimų dinamiką. Didesni ar mažesni regimybės fragmentai čia susipina su tiesiogiai reiškia¬ma emocija.Eilėraštis prasideda lyg atsitiktinai pastebėtomis gam¬tovaizdžio detalėmis: Žydi tulpės, ir dilgėlės želia. Dėl kontrastingumo (gėlių žydėjimas – piktžolių kerojimas) šis sugretinimas iš karto įgyja apibendrinamąją reikšmę. Taip pabrėžtas disonansas gamtoje perkelia mintį į ki¬tas būties sritis, verčia galvoti apie gėrį ir blogį, heroiz¬mą ir niekšybę, didybę ir menkystę.Šitokią refleksijų kryptį dar pabrėžia antrosios eilu¬tės invokacija: Kas uždraus, kas uždraus?, kurioje nežinia ko daugiau esama: ar kankinamo nerimo, ar skaudžios rezignacijos, ar protesto.Bet štai žvilgsnis nukrypsta kitur, pastebėdamas gam¬toje ne tik disonansus: Susipynė žilvičiai, berželiai /Prie šaltinio skaidraus. Ūksminga medžių, krūmų tankmė ir gyvas skaidrus šaltinio vanduo, šešėliai ir šviesa – jų švelni dermė nebeturi nieko kankinamo ir skaudaus.Dar giliau į gamtos ramybę nugramzdina antrasis posmas:Šiltas vakaras, obelys klausos –Nekuždėk, nekuždėk! Tyli vėjas. Padangė nublausus Sumirgėjo žvaigždėm.Vaizdas čia kuriamas taip, jog suvokiame, kad žo¬džiais ne viskas pasakyta. Įvaizdžiui „obelys klausos” iš tikrųjų reikėtų papildymo: ko klausos? Kokių – gal tolimų ir vos girdimų šio tylaus vakaro garsų? Gal kuž¬desio tų, kurie gėrisi šio šilto vakaro žavesiu? Juk ant¬roji eilutė yra: Nekuždėk, nekuždėk! Tai kam gi skirti šitie žodžiai? Ar eilėraščio kalbančioji ne viena šioje vakaro tyloje? O gal jie ištarti vien mintyse pačiai sau juntant guodžiančią, raminančią šilto vakaro tylą? Šie neaiškumai taip ir lieka neišsklaidyti: nepasakyti vis¬ko, palikti erdvės nuspėti – šio eilėraščio stilius.Šitoks kalbėjimo būdas visiškai apvaldo tretįjį pos¬mą:
Taip ramindavo mane sesutė… Ilgesy, ilgesy!Gal ir tu ne pilkoji lakštutė? Gal seselė esi?Šio posmo pradžia dar gali būti suprasta kaip antrasis palyginimo narys: šiltas ir tylus pavasario vakaras guo¬džia ir ramina, lyg kadaise sesuo. Bet jau be jokių logi¬nių ryšių su kontekstu yra paskutinis dvieilis: iš kur čia lakštutė? Juk apie ją anksčiau nebuvo nė užsiminta! Ką reiškia: ir tu? Po kokiais dar pavidalais eilėraščio „aš” įžvelgė sesutę, jeigu sakoma: Gal ir tu… seselė esi? Tas pats ir ketvirtajame posme: Nuostabų trelį I Pa¬kartok, pakartok! Bet juk anksčiau apie jokią lakštinga¬los giesmę nebuvo nė užsiminta, tad kodėl prašoma pakartoti? Nutrūkstantis, tarsi neužbaigtas yra ir eilė¬raščio pabaigos vaizdas – tuo efemeriškesnis, kad minimas kaip egzistuojantis ne realybėje, o tik sąmonėje. Man akyse balta obelėlė /Išpavasario to… Jis formaliai lyg ir apibrėžtas (…iš pavasario to…, kur pažymimasis įvardis rodytų, jog kalbama apie žinomą dalyką), bet iš tikrųjų labai neapibrėžtas, nes juk nežinome, koks pavasaris turimas mintyje. Šį neužbaigtumo įspūdį stiprina ir tai, jog įvardis stovi neįprastoje vietoje, ir frazė dėl to įgauna tarsi abejojančią, delsiančią, sva¬jingą intonaciją, grafiškai išreikštą daugtaškiu. Lieka erdvės kiekvienam šį vaizdą savaip konkretizuoti ir pra¬tęsti pasiūlyta emocine tonacija, kuri gaubia trapų, švel¬nų baltos obelėlės vaizdą, išaugantį į tolimos, išsiilgtos tėviškės paveikslą…
Visa, kas čia pasakyta apie eilėraščio vaizdų pobū¬dį, patvirtina, jog iš tikrųjų vaizdas konstruojamas taip, kad žodžiais išreiškiama tik jo dalis, kad sąmoningai paliekama kai kas dar neaišku, galutinai neišsakyta. Tai jau nėra kiekvienam meniniam vaizdui būdingas vienpusiškumas, „schematiškumas”, kurį matėme ir Maironio eilėraščiuose, o tam tikras stiliaus požymis, būdingas daugeliui naujausiųjų laikų poezijos atstovų ir taip besiskiriąs nuo to paties Maironio lyrikos api¬brėžtumo ir tikslumo.Aptariamojo Nėries eilėraščio emocinio turinio raiš¬kos priemonių sistemoje ypač didelis vaidmuo tenka intonacijai – sintaksiniams, ritminiams ir fonetiniams kalbos ypatumams.Eilėraštis parašytas anapestu (kirtis krinta ant 3, 6 ir 9 skiemens pirmosiose ir trečiosiose eilutėse, ant 3 ir 6 – antrosiose ir ketvirtosiose), bet metras juntamas gana silpnai – tik antrosiose posmų eilutėse (išskyrus pirmą¬jį posmą) jis akivaizdus: / uu – / uu – /. Be to, didžioji dalis eilučių turi kirčiuotą pirmąjį skiemenį (pagal anapesto metrą kirčio toje vietoje neturėtų būti): tai dar labiau. nustelbia anapestinį eilėraščio skambesį.Salomėjos Nėries eilėraštis „Prie šaltinio” prasmės bei vaizdo subtilumu ir trapumu, kalbėjimu užuominomis, nutylėjimais, švelniu jausmo bangavimu daro didelio muzikalumo įspūdį. Ta pačia kryptimi veikia dar ir eufoninės kalbos ypatybės, ausiai malonūs garsų deriniai. Galima atkreipti dėmesį kad ir į tokius sąskambius: klausos – nublausus, nekuždek – žvaigždėm, nuostabų trelį – mano aky¬se balta obelėlė; pakartok – pavasario to. Arba, pavyz¬džiui, dviejų paskutinių posmų instrumentacija parem¬ta tais pačiais garsų deriniais kaip tautosakinis lakštin¬galos giesmės mėgdžiojimas („Jurgut, Jurgut! Kinkyk, kinkyk! Paplak, paplak! Važiuok, važiuok” ir: sesutė -lakštutė, ilgesy – ilgesy, pakartok – pavasario to, bal¬ta). Beje, ir pats baltos obelėlės įvaizdis eilėraščio pabai¬goje susisieja su liaudies daina „Vai žydėk, žydėk, bal¬ta obelėle”, padvelkdamas anos dainos švelniu ir vaiskiu grauduliu. Visa tai nėra smulkmenos: tobulo gro¬žio kūrinyje tobula ir reikšminga viskas: ir vaizdų san¬dara, ir ritmas, ir skambėjimas. Tik šių išraiškos prie¬monių visuma leidžia pajusti turinio pilnatvę, kitokia forma nenusakomą ir neišreiškiamą. (pagal : V. Zaborskaitė. Eilėraščio menas)S. NĖRIES POEZIJOS APIBENDRINIMAS S. Nėries kūryba – itin vienalytė, tačiau joje galima išskirti bent tris ryškesnės kaitos etapus: pirmasis – ankstyvoji, jaunystės, pakiliai jaus¬minga, daininga romantinių įvaizdžių lyrika (rinkiniai: „Anksti rytą”, „Pėdos smėly”, „Per lūžtantį ledą”), antrasis – vėlesnioji, brandesnių jausmų, realistiškesnių įvaizdžių meditacinė lyrika (rinkinys „Diemedžiu žydėsiu”) ir trečiasis – karo meto lyrika (rinkiniai: „Dainuok, širdie, gyvenimą”, „Prie di¬delio kelio”).Pirmojo etapo lyrika pasižymi ryškesne emocijų palete, aiškia romantine stilistika, pasaulėjautos maksimalizmu ir nuotaikų kraštu¬tinumu. Rinkinys „Anksti rytą” liudija džiugų ir optimistinį po¬žiūrį į pasaulį, o „Per lūžtantį ledą” -jau dramatišką, vietomis net tragišką.Antrojo etapo lyrika emociškai santūresnė, nors eilė¬raščiuose poetė svarsto esminius gyvenimo ir meilės, gyvenimo ir amžinybės klausimus (garsūs eilėraščiai- „Diemedžiu žydėsiu”, „Tu nubu¬si”, „Alyvos”). Šiai lyrikai būdingas objektyvesnis, be romantinio patoso, realistiškesnis eilėraščio vaizdas ir jį persmelkianti bū¬ties vienovės, sutaikančios savo gelmėj visus kraštutinumus, pajauta.Karo meto lyrika pažymėta gilių prieštaravimų – šalia menkaverčio propagandinio pobūdžio eiliavimo („Poema apie Staliną”, „Bolševiko kelias”) esama tikros, sukrečiančios ligi sielos gelmių lyrikos (ei¬lėraščiai – „Sakalai broleliai”, „Dainuok, širdie, gyvenimą”, „Grįšiu”). Joje vyrauja itin skaudžios ir sudėtingos gyvenimo ir mirties temos, realistiškes¬nis vaizdas, subtiliai naudojami tautosakiniai motyvai (rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą”, karo metų rinktinė – „Prie didelio kelio”).NEOROMANTIKŲ KARTOS APIBENDRINIMAS
XX a. pirmosios pusės lyrika, o ypač 4-ojo dešimtmečio neoromantikų poezija sudaro ištisą epochą. Tai – poezija, kylanti iš asmenybės įsižiūrėjimo į savo gyvenimą, iš jo apmąstymų pasaulio paslapties, nebūties, transcendencijos ir kasdienybės akivaizdoje. Mąstymo apie gyvenimą pagrindu tampa vidinio gyvenimo, jausmo istorija, jos psichologiniai niuansai. Poetai įteisina vidinio gyvenimo svarbą, svajonę, sapną, vi¬ziją, kultūros pasaulį kaip tikriausią ir svarbiausią realybę. Tokio tipo eilėraštyje subjekto išpažintis sudaro eilėraščio turinį.Neoromantikai išsaugojo liaudies dainos pasaulėjautą, poetizuojantį žvilgsnį į pasaulį, dainingas intonacijas; liaudies dainos poetiką pritaikė moderniam eilėraščiui. Jų poezijai būdinga puošni, rafinuota, išdailinta poetinė kalba, metaforos menas.4-ojo dešimtmečio poetai gražiausią savo kūrybos dalį sukūrė iki 1940 metų – vėlesni įvykiai (karas, tremtys, emigracija) sulaužė jų likimus, keitė kūrybą. Jų poeziją vienija nepaprasta krašto meilė, iš rūpesčio kilusi pozityvi kritika, pasitikėjimas sava valstybe. Iš romantizmo ir XX a. pradžios neoromantikų ši karta perima asmens ir tautos santy¬kio temą, ją išlaiko aktualią, svarbią pačiai asmenybei, mato ją esant pačios asmenybės dalimi.Su neoromantikais baigiasi labai svarbi mūsų kultūroje epocha. XX a. antrosios pusės poezija jau bus praradusi šias savybes: patirtinio gyveni¬mo refleksijas, gyvenimo džiaugsmo teigimą, tautos ir asmens sąsajas, poetizuojantį žvilgsnį į pasaulį, dainingas intonacijas ir puošnų poeti¬nės kalbos grožį. Prasidės filosofinių refleksijų, absurdo idėjų, kompli¬kuotų poetinių struktūrų ir prozinio pasakojimo eilėraščio era.Neoromantikų tradicija ryški ir svarbi iki mūsų dienų (P. Širvio, J. De¬gutytės, Just. Marcinkevičiaus, J. Strielkūno poezija).