K.Binkis

Kazys Binkis gimė 1893 metais lapkričio 4 dieną šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Poeto senelis Kazimieras 1886 metais, nujausdamas savo mirtį, surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiajam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Kiti Antano broliai, jau seniai buvo atsidaliję namus ir žemę, gyveno netoliese. Binkiai labai dažnai susieidavo, nuolatos dalinosi ūkio padargais ir duonos pluta.Poeto tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje.Antanas Binkis, likęs našlys ir jau būdamas senyvo amžiaus vedė antrąkart. Po kiek laiko su naująja žmona Petronėle susilaukė dukters Uršulės, kuri mirė sulaukusi šešerių ir sūnaus Kaziuko, trečiasis jų kūdikis taip pat mirė dar būdamas mažas.Kaziuko šeima kentė nuolatinius nepriteklius, dažnai kildavo barniai, tačiau nepaisant visko, berniukas nuolatos žavėjosi aplinkinio pasaulio grožiu, paslaptimis. Jis buvo labai judrus ir gyvas vaikas. Apie mažojo Kaziuko išdaigas Papilio pradinėje mokykloje ir gimtajame sodžiuje sklido kalbos vos ne po visą parapiją. Po daug metų, kai buvo mėginta surinkti pasakojimus apie poeto vaikystės ir paauglystės metus, jo mokslo draugas Petras Pilypas pasakė: ,,Būtų galima prirašyti storą knygą visokiausių jo išdaigų… Daug ko negaliu papasakoti. Juk tai žemintų mano gero draugo ir poeto vardą.Turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir gretą orientaciją, K. Binkis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti. Jau būdamas penkerių jis išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai, o vėliau ir rusiškai.

Lemtingas straipsnis

Kartą, poeto tėvas Antanas Binkis, skaitydamas laikraštį ,,Lietuvos ūkininkas” (1906, Nr. 22) nepaprastai susidomėjo vienu J.Jablonskio straipsniu, raginančiu leisti vaikus į Panevėžio mokytojų seminariją. Šis straipsnis nulėmė K.Binkio likimą. Matydamas, kad sūnus nelinkęs dirbti žemės, tėvas nusprendė leisti jį į mokslą.

Tais pačiais 1906 metais mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką beveik tuščiomis. Būsimasis poetas kantriai dirbo sunkius ūkio darbus, tačiau jį nenuvaldomai traukė Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija ,,Saulė” įkūrė mokytojų kursus.1908 metais išsipildė Kazio svajonė. Jis atsidūrė Kaune. Jau ,,Saulės” mokytojų kursuose iš savo bendraamžių jis išsiskyrė oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Visuomet pabrėžtinai tvarkingai ir švariai apsirengęs, jaunasis Binkis buvo visai nepanašus į tuos sodžiaus vaikus, kurie kaip ir jis, atvyko į Kauną siekti mokslo. Šį įprotį nepriekaištingai rengtis K. Binkis išsaugojo visą gyvenimą.

Biržų keturklasė

Berniukas šiuose ,,Saulės” mokytojų kursuose susidūrė su viduramžiška disciplina ir tvarka, kuri buvo palaikoma rykštėmis. Apie nežmonišką klerikalų elgesį su būsimaisiais mokytojais buvo rašoma net spaudoje. Tuose kursuose mokinosi nedaug turtingų ūkininkų vaikų, daugiausia varguolių, taigi kai kurie mokiniai gan dažnai nesugebėdavo paskirtu laiku susimokėti už mokslą. Tokiais atvejais auklėtojai nė kiek neužjausdavo ir neužsimokantiems grąžindavo dokumentus ir liepdavo važiuoti namo. Panašiai atsitiko ir našlaičiui K.Binkiui. Jis niekaip nebegalėjo sukrapštyti skatiko už mokslą , todėl su dideliu džiaugsmu sutiko žinią , kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Įstoti į mokyklą buvo gana lengva, nes stojamuosius egzaminus laikė tiek dvylikamečiai berniukai, tiek dvidešimtmečiai bernai. Taigi, Kazys apsigyveno Biržuose Dirvonų gatvėje (dabar Vytauto), netoli mokyklos, kartu su mama, kuri sūnų ištikimai lydėjo visur. Jiedu, tik trumpam išsiskirdami, visą gyvenimą praleido drauge. Visą Binkių sodybą Petronėlė Binkienė išnuomavo Pakalnės kalviui Petrui Būtėnui.Didžiulės įtakos dvasiniam mokinių tobulėjimui turėjo ne tik knygos, bet ir kai kurie mokytojai, kaip pavyzdžiui kunigas Rimkevičius, gamtos mokslų mokytojas Dimitrijus Drožiovas, skolinęs mokiniams asmeninės bibliotekos knygas, aiškinęs gamtos mokslų reikšmę ir prasmę. Bene didžiausią įtaką mokiniams turėjo mokytojas P. Jakubėnas, nepaprastas kalbų žinovas, politologas. Jis mokėjo lietuvių, rusų, latvių, estų, lenkų, čekų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, senovės slavų, lotynų, hebrajų, sanskrito kalbas. Jis materialiai rėmė lietuvius moksleivius, neskirstė jų nei pagal tikybą, nei pagal įsitikinimus. Jaunąjį K. Binkį žavėjo šio mokytojo politologiniai gabumai. Jis dar Biržų keturklasėje pramoko vokiečių ir prancūzų, o vėliau jas, ypač vokiečių, išmoko tobulai. Po kelerių metu mokymosi šioje mokykloje Kazį pašalino. Kai po daugelio metų buvo pamėginta išsiaiškinti už ką taip atsitiko, poeto amžininkai nesutarė. Vieni teigė, kad mokytojams įgriso kandžios Binkio replikos ir epigramos, kiti – kad poetas itin nesutarė su dievobaimingu ir pamaldžiu mokyklos kapelionu kunigu K. Rimkevičiumi , treti – kad Binkis nemėgo lankstytis prieš inspektorius, kartą net neatsiklaupė prieš ikoną. Dar besimokydamas keturklasėje, jis artimai susibičiuliavo su turtingo ūkininko sūnumi Petru Plepiu , tokiu pat nenuorama kaip ir jis.

Gyvenimas Vilniuje

Nuo 1909 metų jis pradėjo spausdinti prozos vaizdelius, eilėraščius ,,Viltyje”, ,,Vaivorykštėje”. 1910 metais jis įstojo Voroneco žemės ūkio mokyklą, bet ir čia mokėsi neilgai. Žiemą praleido Telšiuose. Nepajėgdamas numalšinti aistros rašyti, kurti, 1912 metų rudenį be skatiko kišenėje atsidūrė Vilniuje, kartu su savimi atsivežęs pluoštą savo eilėraščių, kuriuos tikėjosi paskelbti lietuviškuose laikraščiuose. Be to savarankiškai ketino pasiruošti brandos atestato egzaminams. Vilniuje jau veikė ,,Ryto” draugijos išlaikoma lietuvių gimnazija. Aštuoniolikmetis vaikinas ne tik nepasimetė dideliame nelietuviškai kalbančiame mieste, bet ir greitai susirado pažįstamų ir darbo. 1913 metais pradėjęs eiti pirmais lietuvių literatūrinis žurnalas ,,Vaivorykštė” kiekviename numeryje ( išskyrus pirmąjį ) spausdino K. Binkio eilėraščius. Poetas dažnai užsukdavo į prieglaudos pastate Aušros vartų gatvėje esantį knygyną, labai domėjosi miesto architektūros paminklais arba kartu su gimnazistais klajodavo po miškais apaugusias kalvotas miesto apylinkes. 1913 metais Kazys Binkis, subūręs M. Šveikauskienės, su kuria labai gerai sutarė, bendrabučio literatus, išleido pirmąjį Vilniaus lietuvių moksleivijos almanachą ,,Sniegams tirpstant” . Šį leidinį sudarė penkiolika puslapių. Jame buvo du K. Binkio eilėraščiai: ,,Aras” ir ,,Kai tamsa…”.1907 metais Kazys ima dirbti ,,Vilties” laikraščio korektoriumi, kuriame išdirbo aštuonerius metus. Čia jis susibičiuliavo su poetu L.Gira ir apsiėmė tvarkyti jo asmeninį archyvą.

Sugrįžimas į gimtinę

Vasaros mėnesiais K.Binkis dažnai grįždavo į gimtąjį sodžių, kur susitikęs su draugais kūrė nuostabiai vaiskią savo jaunystės lyriką. Vienas grakščiausių ankstyvosios poeto kūrybos pavyzdžių – ,,Šilkasparniai debesėliai”. 1914 metų rudenį,šiek tiek aptvarkęs L.Giros archyvą , K. Binkis sugrįžo į savo gimtąjį sodžių. Tuomet jis jau ėjo dvidešimt pirmuosius savo gyvenimo metus, ir pagal anuometinius įstatymus jis netrukus turėjo tapti pilnateisiu Rusijos imperijos piliečiu. 1914 metų gruodžio 21 dieną Biržų notaras surašė galutinį Binkių sodybos perdavimo aktą Pakalninės vienkiemio savininkui, Papilio kalviui Petrui Būtėnui. Nuo tos dienos poetas gimtinėje buvo tik svečias.

Dar Biržų keturklasėje pramokęs prancūzų kalbos, K. Binkis kurį laką tarnavo pas Papilio grafą Šuazelį de Gufjė miškų urėdo padėjėju. Tačiau ilgai neužsibuvęs naujose savo pareigose, jis vėl išvyko į Vilnių ir baigė Lietuvių komiteto surengtus mokytojų kursus. Kai tūkstančiai lietuvių inteligentų ir moksleivių, išsigandę artėjančių okupantų, traukėsi į Rusiją, poetas vėl sugrįžo į Papilį. K. Binkis buvo iš tų lietuvių inteligentų, kurie buvo įsitikinę, jog poetas, kad ir kažin kas atsitiktų, turi likti savo žemėje, su savo tauta ir kiek įmanoma dirbti jos labui ir gerovei.Papilyje stovėjo dar nesena, apleista, didžiulė mūrinė mokykla, išdaužytais langais, jos inventorius buvo išgrobstytas. Kazys Papilio klebonijoje susirado langų rėmus, papiliečių padedamas susiremontavo šią mokyklą, iš pastoriaus S. Neimano namų atsigabeno pianiną. Taip pat susirinko pas žmones išblaškytas savo knygas, kurių susidarė didžiulė spinta. Apie šią Binkio biblioteką sklido gandai po kaimynines parapijas. Pas jį knygų pasiskolinti atvažiuodavo net iš pačių Biržų. Tuomet pas sūnų grįžo jo motina Petronėlė. Juodu įsikūrė tame pačiame mokyklos pastate. Čia Kazys praleido daugiau kaip trejus metus.Vėliau už devynių kilometrų nuo Papilio esančiame Kučgalio sodžiuje drauge su mokytoju M. Jakubėnu K. Binkis įkūrė suaugusiųjų kursus. Du kartus per savaitę jis su smuikeliu po pažastimi traukdavo į Kučgalį, kur mokydavo jaunimą ir pagyvenusius žmones ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir dainuoti. K. Binkio mokykloje nebuvo fizinių bausmių. Visi mokiniai nepaprastai mylėjo savo mokytoją, nepaklusti jam buvo neįmanoma. Jis tvirtino, kad negabių mokinių iš viso nesą, esą tik tinginiai. Pats mokytojas buvo gyvas stropumo ir darbštumo pavyzdys. Jis labai daug skaitė, ruošėsi ateityje dirbti rašytojo darbą, uoliai mokėsi svetimų kalbų. Kad ir kur ėjo, kad ir ką bedirbo nesiskyrė su prancūzų ir vokiečių kalbų žodynais. Jis, gerai mokėdamas vokiečių kalbą ,apgynė ne vieną sodietį nuo apiplėšimo, okupantų savivalės ar net sušaudymo. K. Binkis kartu su kaimo bernais rengė vokiečiams pasalas, rašė ir platino atsišaukimus. Jo bute nuolatos vykdavo apylinkės šviesuomenės susirinkimai. 1918 metų vasarą į Papilį pasidalyti darbo patirtimi atvyko žymus Rygos mėgėjų teatro organizatorius Liudvikas Jakavičius. Taip pat iš Baibokų kaimo atvažiavo ir Balys Sruoga. Buvo nuspręsta per Sekmines surengti didžiulį lietuvių vakarą. Šis vakaras sutraukė daugybę žmonių ir turėjo milžinišką pasisekimą. To vakaro metu K. Binkis susitiko Čypėnų pradinės mokyklos mokytoją Pranutę Adomonytę. Galbūt tokio vakarėlio metu ar 1917 metų vasarą Pasvalyje vokiečių okupantų surengtuose mokytojų kursuose ji susipažino su K. Binkiu. Po vakarėlio Kazys prašė Pranutę keletą dienų pasilikti Pasvalyje, tačiau ji nepaklausė poeto ir drauge su B. Sruoga išvyko į Vabalninką. Poetas dėl to labai sielojosi ir vienatvės ilgesy sukūrė vieną žaviausių savo jaunystės eilėraščių – ,,Persiskyrimo daina”. Apskritai dauguma nuo 1917 metų sukurtų jo lyrinių eilėraščių, neišskiriant nei ,,Utų” dedikuota vienam žmogui – Pranutei Adomonytei. Poetas pamilo ramią ir tylią mokytoją ir atkakliai siekė jos rankos. Tačiau Pranutės broliai suprato, kad K. Binkis yra nepastovaus charakterio, niekada neturės nuolatinės gerai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Mergina vis dvejojo. Vestuvės kelis kartus buvo atidėtos. K. Binkis manė, kad ateityje jis, poetas, galės gyventi iš literatūrinio darbo.

Poetas sukuria šeimą

1919 metų pavasarį poetas išvyko į Vilnių. Švietimo komisaras pavedė Binkiui rūpintis literatūriniu žurnalu ,,Liepsnos”, bet leidinys taip ir nepasirodė, nes 1919 metų balandžio 19 – 21 dieną po kruvinų mūšių gatvėse miestą užėmė kontrrevoliuciniai legionai. 1920 metų pradžioje poetas išvyko prižiūrėti Švietimo ministerijos įvairiose Vokietijos miestuose spausdinamų vadovėlių, albumų bei lietuvių rašytojų veikalų. K. Binkis su protarpiais iki 1923 metų po keletą mėnesių gyveno Berlyne ir laisvojo klausytojo teisėmis universitete klausėsi literatūros, meno ir filosofijos paskaitų. Kaip tik tai, kad jis buvo nebaigęs net vidurinės mokyklos, neleido jam tapti stacionaro studentu, laikyti egzaminų ir gauti diplomo.Vėliau poetas galutinai apsistojo Kaune ir nusprendė sukurti šeimą. Pranutė Adomonytė norėjo, kad poetas Berlyne baigtų universitetą ir atkakliai ragino jį mokytis, tačiau Binkis buvo nesukalbamas. 1921 metų birželio 24 dieną, per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K. Binkio ir P. Adomonytės vestuvės. Po vedybų, šiek tiek apsitvarkę Kaune, pora išvyko į Berlyną. 1921 metais spaudoje pasirodė Kazio eilėraščiai ,,Vėjavaikis”, ,,Agonija”, ,,Vokiškas pavasaris”.K. Binkis, retkarčiais pasirodydamas Kaune, ėmė telkti apie save jaunimą, modernistinio meno šalininkus. Pirmadieniais poeto bute Kaune ( Maironio gatvė, Nr.33 ) arba kokioje nors smuklėje vykdavo triukšmingos ,,Brolių paldieninkų” sueigos, kuriose buvo svarstomos meno problemos, skaitomi įvairių tautų ekspresionistų ir futuristų kūriniai. Kazys į savo organizuotus ,,paldieninkus” žiūrėjo labai rimtai ir manė, kad jam pavyks išugdyti pajėgią ir kūrybingą literatų pamainą. Jau 1921 metais jis atrinko ir išleido pomaironinės kartos poetų kūrybos antologiją ,,Vainikai”. Knyga buvo išspausdinta Tilžėje Jagomasto spaustuvėje. ,,Vainikai” – viena dailiausių ir meniškiausių mūsų anuometinių knygų – gerokai pakėlė skaitytojų tarpe lietuviškos poezijos prestižą. Po metų pasirodė jo keturių puslapių leidinėlis ,,Keturių vėjų pranašas”. 1923 metais Kaune, kaip nurodoma jo tituliniame puslapyje, išėjo pirmasis eilėraščių rinkinio ,,100 pavasarių” leidimas, bet spausdinta knyga buvo Berlyne Oto Elsnerio spaustuvėje. 1926 metų pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K. Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu.

K. Binkis su P. Binkiene jau buvo susilaukę dviejų vaikų. Žmona labai sunkiai plušusi, tiekdama Kėdainių turgui braškes, kol vyras tuo tarpu išvykęs į Kėdainius sėdėdavo smuklėje ar prie kortų stalo draskomas aistrų išlošti ar pergudrauti daugybę žaidimų paslapčių. Kartą nuvargusi, stipriai perpūsta skersvėjo moteris pavojingai susirgo. 1927 metais gegužės 8 dieną ji mirė. Praėjus kiek laiko nuo jos mirties jis vedė Sofiją Kudrevičiūtę – Nacevičienę. 1927 metais Binkis pradeda dirbti laikraštyje ,,Mūsų rytojus”. Poeto Alijošiaus pseudonimu pasirašytų poemų dėka laikraštis nepaprastai išpopuliarėjo ir jo tiražas pakilo iki 100 000 egzempliorių. Jam už eilutę buvo mokama po litą, o tai anais laikais buvo neregėto negirdėto dydžio honoraras. Pirmoji rašytojo satyrinė poema – ,,Tamošius Bekepuris” ( 1927 metai ). 1928 metais parašytas jo kūrinys ,,Sparnuotas Matas”. Vėliau 1929 metais jis sukūrė ,,Raulą keliauninką”. 1937 metais parašyta pjesė ,,Atžalynas”, kurios premjera įvyko po metų kovo 8 dieną. Dar vienas žymus rašytojo kūrinys yra ,,Generalinė repeticija” ( 1940 ). Visos Binkio poemėlės vaikams yra labai originalios, diktatinio turinio, pašiepiančios vaikystei būdingus įpročius, patarančios ir pamokančios pvz. ,,Meškeriotojas” ( 1928 ), ,,Baltasai vilkas”, ,,Vilko naktis” ( 1929 ), ,,Vaikų darbymetė”, ,,Atsiskyrėlis Antanėlis” ( 1930 ), ,,Dirbk ir baiki” ( 1936 ), ,,Jonas pas čigonus” taip pat ,,Kiškių sukilimas” ( 1937 ).Apie 1930 metus K. Binkis buvo sumąstęs išleisti seriją mokslo populiarinimo knygų savarankiškai studijuojantiems žurnalistiką – ,,Žurnalistikos kursai namie”. 1933 metais buvo išleista ,,Didžioji spauda. Laikraščių kilmė ir plėtotė” knygelė, kurioje buvo plačiai nušviečiama spaudos reikšmė, apibūdinami įvairių šalių stambiausieji dienraščiai. 1941 metais lapkričio 16 dieną, sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų, pas sūnų mirė poeto motina Petronėlė Būtėnaitė – Binkienė. Motinos mirtis ir taip ligų prirakintą prie patalo K. Binkį dar labiau prislėgė ir nualino. Po metų 1942 metais, sulaukęs išsiilgto pavasario, balandžio 27 dieną jis mirė.

Vincas Kuzmickas:,,K. Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau žėri nepakartojamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, be perstojo veržtis į naujas platumas, ieškant vis naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicistikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje K. Binkis paliko nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. Nors rašytojo kūrybinis kelias buvo vingiuotas ir duobėtas, nors jis neišvengė buržuaziniams literatams būdingų klaidų, neblėstančių optimizmu, meile grožiui, gyvenimui, savo darbščiai ir talentingai liaudžiai alsuojanti K. Binkio kūryba visuomet liks mūsų tautos atmintyje kaip šviesi ir nepakartojama legenda.”