Avangardine Literatura

Avangardizmas [prancūziškai avant-gardisme], dvidešimtojo amžiaus, literatūros, dailės ir kitų meno šakų pakraipa, kuriai būdinga tradicinių ( ypač realizmo) estetiniu normų, vaizdo kūrimo principų neigimas, demonstratyviai naujų, neįprastų, stulbinančių meninės raiškos priemonių propagavimas ir kultivavimas, anarchistinė subjektyvistinė pasaulėjauta, atspindinti nepasitenkinimą buržuazine kultūra, morale, kartais ir buržuaziniais socialiniais santykiais. Avangardizmo tendencijos labiausiai išryškėja šiose literatūros srovėse: ekspresionizme , futurizme .
Žymiausi lietuvių avngardistai yra : Juozas Tysliava, Kazys Binkis, Petras Tarulis ir Juozas Žlabys – Žengė.
JUOZAS TYSLIAVA
(1902 11 01 – 1962 11 11)

Juozas Tysliava gimė 1902 lapkričio 1d. Geiseriškių km. Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baaigęs Keturvalakių vidurinę mokyklą, įstojo į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje baigė keturias klases. Jis augo ir brendo nepasiturinčioje šeimoje. Tėvas buvo miręs, o motina, našlė, buvo ištekėjusi už kito vyro. Juozas buvo našlaitis, kuriuo rūpinosi jo tėvo brolis, pagal profesiją siuvėjas. Dėdė, globėjas, sužinojęs apie atsikuriančią Lietuvos kariuomenę, išėjo savanoriu. Poetas liko visai be globos ir priežiūros, tačiau jis labai dėlto nesijaudino ir mokėsi toliau. Būdamas gimnazijos ketvirtoje klasėje ir vos peržengęs šešiolikos metų slenkstį, jis sugalvojo pasekti dėdės pėdomis. Ir štai viieną ankstyvą rytą Juozas už keleta ostmarkiu nusisamdo ūkininką, kad pavėžintų iki Veiverių, o nuo Veiverių jis leidosi pėsčias Kauno link. Kaune jis susiradęs komendantūros savanorių registracijos punktą užsirašė į savanorius. Juozas Tysliava rašyti eilėraščius pradėjo labai jaunas ir jau 1922 išėjo pi

irmasis poeto eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės”, o po šio rinkinio dar keletą metų iš eilės ėjo po rinkinį. 1923 metais pasirodė „Traukinys”, o 1924 metais dienos šviesą išvydo ir rinkinys „Nemuno rankose”. Šie eilėraščiai buvo dedikuoti „teatro primadonai” Onai Rymaitei. 1925 aisias poeto išleistų rinkinių sąrašas pasipildė dar viena knyga: „Auksu lyta”. Dar po metų 1926 metais pasirodė ir dar vienas rinkinys „Tolyn”. Šiame rinkinyje poetas pasirodo, kaip galantiškas Vakarų Europos didmiesčių poezijos dendis . Ir 1929 metų antologijoje Juozas Tysliava savo gyvenimą sudeda į dvi eilutes: „Autobiografija? Kam? Mano tauta jau seniai išmirusi, o kalba, kuria čia norėčiau rašyti – užmiršta”. Gali pasirodyti, kad tokia intriguojanti pastaba, demonstratyviai nutylėjusi biografinę informacija, buvo vienas trečiojo dešimtmečio keturvėjiškų literatūrinės jaunuomenės išdykavimų.

Pirmutinio poezijoje ir paskutinio giminėje cikliškoji spiralė nesmogė skaityjui roomantine nostalgija. Tai buvo sąmoningai suvoktas asmenybės išskirtinumas – Tysliava turėjo teisę kitaip jausti, kitaip elgtis, kitaip rašyti ir net kitaip gyventi. „Horizontuos parašytas mano vardas” – skaitome rinkinyje „Tolyn” it kokį nematomą, bet poetiškai pagrįstą išrinktojo liudijimą; jį dar teks įsigyti maloniesiems lietuvių poezijos grenadieriams ( kareiviams), kad ir jie patikėtų bėgančios fantazijos burtais. Jau 1922 metais išėjusio rinkinio „Žaltvykslės” motto dvieilis “tai išėjau išklydau į pasaulį,/ Lūšnelė samanota dingo tolumoj” nesulaukė pritariančių balsų, greičiau priešingai. Tų vertinimų autoriai tarsi apsimetė nematą situacijos, kada, ro
odės, pats laikas pasikinkius binkiškai jauną vėją, vėdinti lietuviškosios poezijos monotonišką tvankį, skaidrinti jį ir įgyvendinti J.A. Herbačiausko siūlytus modernią tautiškumo atsinaujinimo prielaidą: „ Amžinosios laisvės amžiną grožį mylėsi. Juozas Tysliava šiai misijai atlikti tiko labiausiai. Tačiau lūšnelės ir tolumų metafizinės priešpriešos jutimas jau buvo dėsninga trečiojo dešimtmečio lietuviškojo literatūrinio jaunuolyno būsena, pranešanti apie moderniškuosius kūrybos principus atkeliaujančius į lietuviškąją literatūrą. Toks tad Juozas Tyasliava trečiojo dešimtmečio panoramoje, poetas, natūraliausiai kūręs genialumo mitą sau, o ne kitiems, todėl itin šokiravęs prie meno egzotikos neįpratusią tautos daugumą. Pastaroji jau, regis, buvo ir pamiršusi genialiuosius Čiurlionio lemties rebusus išspręstus amžinybės, jos išrinktojo, o ne protingos daugumos naudai. Jūs galėtumėte paklausti, tai kuo gi čia dėtas Juozas Tysliava. Mano atsakymas būtų toks: tuo, kad jis savo pretenzijomis nesmulkino lietuviškojo neoromantizmo , o jį savaip gilino skrajūniškais sparnų ir laisvės monologais, Helsinkio, Paryžiaus ir Berlyno aromato įliejo drauge su „klykiančia širdies daina” , nes šiai vis tebestigo gracingo pasitikėjimo savimi.

1932 metų rudenį Juozas išvažiavo į Ameriką, kur praleido apie pusę savo gyvenimo. Čia jis buvo geriau pažįstamas, kaip žurnalistas, „Vienybės” leidėjas ir redaktorius. Apie šį gyvenimo laikotarpį beveik nebuvo kam papasakoti, todėl žinių nėra daug. Kritikos darbuose aprašomas tik Juozo Tysliavos gyvenimas Lietuvoje. Ką poetas parašė ir išleido Amerikoje, koks bu
uvo jo gyvenimas svetimoje šalyje – nežinia. Kitas šaltinis, leidžiantis susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba, – paties autoriaus rankraštinis archyvas.

Pirmas keturias rankraštinio archyvo dalis sudaro J. Tysliavos kūryba, tai yra eilėrašciai ir proza. Daugelis čia esančių eilėraščių buvo spausdinta, bet yra ir nemažai neskelbtų. Poetas tuos pačius eilėraščius spausdindavo po keletą kartų, daugiau ar mažiau juos paredagavęs. Sunku pasakyti, kada šie eilėraščiai buvo parašyti, nes datuojama buvo vos keletas kūrinių. Spėjama, kad didesnioji dalis kūrinių buvo parašyta Amerikoje, nes daugelis variantų buvo užrašyti ant firminių laikraščio “Vienybės” blankų. Rankraščiuose yra ir keletas lapų prozos. Manoma, kad tai bus ištraukos iš neišleisto Juozo Tysliavos veikalo ar spaudai ruoštų straipsnių.

1940 metais poetas perėmė laikraščio “Vienybė” leidimą. Redaktoriaus ir žurnalisto darbas atimdavo labai daug laiko, todėl Amerikoje Juozas Tysliava kaip poetas buvo mažiau žinomas.

Ir prieš mirtį Juozas Tysliava nesugrįžo į savo gimtinę, jis mirė 1962 metais lapkričio 11d. Kew Gardens ligoninėje. Poetas buvo vedęs ir našle paliko žmoną Valeriją, pagal tėvus Vaivadaitę, ir sūnų pavadintą jo paties vardu Juozu.
Tuoj po Tysliavos mirties „Vienybėje “ pasirodė nemažai nekrologų, užuojautųir straipsnių skirtų jo atminimui. Žmonės prisiminė J. Tysliavą buvus drąsų ir kūrybingą, puikų žurnalistą, retų gabumų organizatoriųir visuomenininką. Tai buvo ryški ir spalvinga asmenybė, apdovanota įvairiausiais gabumais. J.
. Tysliava pasitikėjo savimi, aiškiai žinojo, ko siekia. Per gyvenimą jis ėjo aukštai iškelta galva, nugalėdamas daugelį sunkumų ir nelaimių. Ieškojęs naujumo ir originalumo, jis išsiskyrė ne tik tarp poetų, bet ir tarp žurnalistų.

KAZYS BINKIS
(1893 11 04 – 1942 04 27)
O man, kur pažiūriu – visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėje pavasarių šimtas.
Iš tikrųjų reta rasti žmogų, taip labai įsimylėjusį pavasarį, kaip Kazys Binkis. Ši pavasarėta, audringa, vėjus pamilusi siela, sakytum, įkūnija savyje jaunąją mūsų poeziją, visą gaivališką atgimusios Lietuvos jaunatvę.
Prieš 107 metus 1893 metais lapkričio 4 dieną, šiauriniame Lietuvos pakraštyje – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje, gimė poetas dramaturgas Kazys Binkis. Likęs našlys peoto tėvas, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkartą vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės ir sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Šeimoje nebuvo nei įpatingos šilumos, nei santaikos, o nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis labai dėlto neliūdėjo. Iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį tsebino aplinkinio pasaulio grožis ir paslaptys.
Kazio Binkio kūrybinis palikimas yra kaip artojo giliai ir gražiai išvaryta vaga. Tai buvo ryškaus talento poetas, nuostabus organizatorius , lietuviškos poezijos novatorius. Apie jį nuolat telkėsi ne vien jo – Biržų krašto literatai, bet iūr kiti, kuriems buvo brangi lietuviška literatūra. Šiam legendos žmogui visų pirma lipte limpa mažaiu solidūs titulai, kaip antai: didžiojo vėjavaikio, Papilio – aro, vėliauninko, ar tiesiog nerimto poeto. O ir daug meno jis neprikūrė, darbai jo negausūs – vos keli eilėraščių rinkiniai, pora dramų, feljetonų , dainuškų, žiupsnis prozos, publicistikos, kūrinėlių vaikams. Tačiau čia ir slypi visas baisiai paprastas Kazio Binkio fenomenas. Keli laiku ir pakankamai garsiai ištarti jo žodžiai, aukštyn kojom apvertė visą literatūros pasaulį.
Dirbdamas “Vilties” (1907 – 1915) laikraščio korektoriumi, Kazys Binkis suartėja su poetu L. gira ir apsiima tvarkyti jo gausų asmeninį archyvą. Vėliau 1912 metais pas Kazį Binkį svečiavosi rašytojas Balys Sruoga.
Jau pirmieji lyriniai Kazio Binkio eilėraščiai tolydžio niegė tobulus Maironio dydžius. Poezija čia artėjo prie daikto, pažerdama akinančių spalvų ir kvapų, čia maišė žemę su dangumi, čia vėl slėpėsi už nakties paslapčių. Tačiau šio poetinio dekoro visai nebelio garsiajame „100 pavasarių” rinkinyje, kuris pasirodė, kaip buvo manoma apie 1923metus. Kasdieninė kalba, vaizduotės šuoliai nuo vienos figūros prie kitos, sintaksės lūžiai ir garsų svarba. Kazys Binkis ne tik išardė eilėraščio konstrukciją, bet ir privertė kitaip elgtis lyrikos autorių, drįstantį reikalauti, keisti, trikšmauti. Rinkinys „Tamošius be kepurės” vis dar jį vaizdavo labai giedrą, samoningą ir vėjavaikišką.
Kazys Binkis visą gyvenimą buvo svarbių įvykių centre. Jo sąmojai, netikėti sumanymai patraukdavo kaimojaunimą. Jisai išliko labai artimas savo tautai, elegancija ir taurumu buvo tiesiog nepakartojamas. Iš profesijos Kazys Binkis buvo mokytojas, jo auklėtinis buvo bendravardis Jakubėnas. Maištinga mokytojo dvasia persidavė ir mokiniui, kuris vėliau tapo vienu iš žymiausių tragiškos lemties vaikų
poetu.

Galima pastebėti ir nemažą rašytojo nuopelną leidžiant almanachą „Keturi vėjai”, kuris suvaidino svarbų vaidmenį plėtojan lietuvių poeziją. Kazys Binkis tikėjo savuoju talentu, buvo taurus ir išdidus žmogus, mylėjo savo kraštą, suprato gyvenimo misiją – dirbti gimtinei, tam atiduoti visas savo jėgas. Tačiau šio rašytojo poeto ir dramaturgo gyvenime galima įžvelgti ir šiek tiek bohemos . Kazys Binkis buvo entuziastas – maniakas. Užsidegdavo bet kuria idėja, ir nešiodavo ją su savimi kokius šešis mėnesius, apie tai vien bekalbėdamas visur ir visada, stengdamasis ja įgyvendinti. Jeigu nepavykdavo, rašytojas apsimesdavo, lyg tos minties net ir niekada nebuvo.

Negalima Binkio vien idealizuoti, jis buvo žmogus su visom žmogiškom silpnybėm ir nuodėmėm. Paimdavo pinigus, neatsisakydavo padaryti tai, už ką moka, patsai pasilikdamas nuošaliai. Neatsisakydavo ir pasėdėti kavinėse, bei masinėse žmonių susibūrimo vietose. Tačiau nežiūrint bohemiško rašytojo gyvenimo, Binkis nebuvo didelis mergininkas, gama ištikimassavo žmonoms. Binkio moters idealas gana savotiškas, ji nebūtinai graži: blondinė, pabalę veidai mėlynos akys. Nekentė brunečių. Pirmoji rašytojo žmona buvo paprasta miesčionė, didelių turtų neturėjusi, tik dvarą ir patogumus. Buvo manoma, kad jai sunku buvo prisitaikyti prie Kazio Binkio bohemiško gyvenimo, prie visų tų vyriškos lyties atstovų, kurie sudarė rašytojo draugiją. Pirmoji Binkio žmona mirusi nusižudydama. Ji sirgo ūmiu plaučių uždegimu ar pleuritu. Manoma, kad jai pabodo būti kankinamai sunkios ligos, ir nevisško prisitaikymo prie poeto draugų. Ji per didelius šalčius atidarė langą, persišaldė ir mirė. Antroji Binkienė jau buvo buvusi ištekėjusi. Jos vyras buvo agronomas Nascevičius išvykęs gyventi į Braziliją. Binkis su ja gyveno susidėje, neteisėtai, nes apie 1927 metus tai dar buvo nepriimtina. Šiais metais taip pat pasirodė pirmoji Kazio Binkio satyrinė poema „Tamošius be kepurės”. Po dviejų metų 1929 – aisiais, vos siūbtelėjus galingai emigracijos bangai, sukūrė „ Raulą keliauninką”, šaižiai išjuokiantį lengvesnės duonelės ir nuotykių ieškotojų gyvenimo būdą.

Tačiau Binkis buvo žymus ne tik dėl savo poezijos ar bohemiško gyvenimo, jį taip pat išgarsino ir jo kurta dramaturgija. Žymiausias dramaturgijos veikalas yra „Atžalynas” . Rašytojo debiutas su „Atžalynu” buvo palankiai sutiktas. „Kazys Binkis šiuo pirmuoju savo scenos veikalu įrodė, kad jis yra ne tik talentingas poetas, bet ir lygiai gersa dramaturgas” – kitą dieną po premjeros Valstybės teatre rašė kritikas Liudas Gira.

Kazio Binkio jėgos vis labiau ir labiau seko. Ligos prirakintas prie patalo, jis sutiko 1940 – ųjų vasaros įvykius. Iš pradžių, nenorėdami jaudinti jau sunkiai sergančio rašytojo, nuslėpė, kad namie yra priglausta žydaitė, už kurią grėsė sušaudymas visiems šeimos nariams, tačiau vieną rytą jis pats tai sužinojo. Rašytojas jau negalėjo pats vaikščioti, jį gelbėdavo arba lazdelė, arba vežimėlis. Ir sulakęs išsiilgtojo pavasario, jis užgeso 1942 metų balandžio 27 dieną, žemei bundant dar vienam jaunystės sapnui ir žydėjimui. Deje šį pavasarį rašytojas nebeatsibudo, kartu su gamta, bet vistiek sugebėjo pamatyti savo mylimiausią metų laiką.

Kazys Binkis, kiap reta kuris lietuvių rašytojas turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos savo mirties nerealizavo. Nors rašytojo kūrybinis kelias buvo vingiuotas ir duobėtas, nors jis neišvengė buržuazinians literatams būdingų klaidų, neblėstančiu optimizmu, meile grožiui, gyvenimui, savo darbščiai ir talentingai laiudžiai alsuojanti Kazio Binkio kūryba, visuomet liks mūsų tautos atmintyje, kaip šviesi ir nepakartojama legenda.

PETRAS TARULIS
(1896 – 1980)
Petrą Tarulį, tikroji pavardė yra Juozas Peterėnas, daugelis žinome, kaip rašytoją, išleidusį apsakymų rinkinį „Mėlynos kelnės”, kuris išėjo 1927 metais Kaune, apysakų rinkinį „Žirgeliai padebesiuos”, dienos šviesą išvydusį dar 1948 metais Vokietijoje, o romaną „Vilniau rūbas “1968 – aisias išleido Niujorke.
Petras Tarulis gimė 1896 metais, Degučiuose Utenos krašte, per pačias Juozapines, todėl ir buvo pakrikštytas Juozapu. Deja tikrasis jo vrdas liko tik dokumentuose. Slapyvardį jis susikomponavo iš savo tikrosios pavardės Petrėnas, ir motinos mergautinės pavardės, Tarulytė. Mokėsi Petrapilio gimnazijoje, iš kus ir parsivežė ne tik polinkį į avangardinį meną, bet ir socialdemokratinę pasulėžiūrą, kurios laikėsi visą savo gyvenimą.
1926 – 1927 metais rašytojas Pryžiuje studijavo žurnalistiką, dirbo įvairiuose laikraščiuose, buvo „Dienos” redaktorius, taip pat rašė ir redagavo staripsnius laikraščiuose „ Dienos naujienos” ir „Lietuvos naujienos”. Jo straipsnius buvo galima perskaityti ir humoro leidinyje „Kultuvė”. Petro Tarulio vardas asocijuojasi su trečiojo dešimtmečio literatūriniu keturvėjininkų sąjūdžiu: jis buvo literatūros žurnalo „Keturi vėjai”, ėjusio 1924 – 1928 metais, redaktorius. Šiam rašytojui priklauso ir žurnalo manifestas „Žengte marš!”.

Šis rašytojas taip pat netsiliko nuo kitų avngardizmą propaguojančių rašytojų. Jisai suardė žmogaus paveikslą literatūroje, sąmoningai laužė sakinį, jo tikslas buvo šokiruoti paprastą miesto žmogų. Petras Tarulis norėjo aukštyn kojom apversti visą literatūrą, bet pats gana anksti nutilo, ir galima sakyti pamiršo savo siautėjimus. Labai svarbu pastebėti, kad autorius mokėjo meistriškai kurti įtikinantį žmogaus išgyvenimų bei nuotaikų vaizdą, naudodamasis iš esmės tik vizualinio ir akustinio pasaulio aprašymu. Tiesa, jis nevengė pasitelkti atviresnes dvasinių būsenų reiškimo priemones – vidinį monologą, menamąją kalbą, herojaus išpažintį, analitinį dialogą – bet dažniausiai rinkdavosi sunkesnį kelią: ieškojo tokių kodų, situacijų, poelhių, judesių, žvilgsnių, mimikų, užuominų, pauzių, už kurių skaitytojas pats pamatytų turtingą žmogaus emocijų kaitą. Tarulis tiap pat pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė tuometinius meninius standartus atitinkantį mažojo žmogaus paveikslą. Tie visi jo kurkulgiai, stasiuliai, tutulai, „Liūdni ir susimąstę”kontorų tarnautojai, sugraužti rutinos ir popieriaus dulkių, iškyla ne kaip socialinio atstovai, bet kaip psichologiniai tipai su savo moralinėm nuostatom ir savi ta filosofija. Iš tokių pilkų, į savo kiautą įlindusių vargo pelių, mūsų literatūroje ne vienas šaipėsi, laikė juos ribotais ir nuolankiais miesčionimis. Petras Tarutis pamatė visai ką kitą. Pamatė, kad jų gyvenimas dramatiškas, kad jie turi daug simpatiško jaukumo ir šilumos, kad per juos galima išreikšti tam tikrą būties modelį: nenusikalsdamas sąžinei, išsaugodamas išdidumą ir savigarbą, mažas žmogus jaučiasi laimingesnis, už tą, kuris visokiais būdais stengiasi išplaukti į viršų. Pasitikėjimo Taruliui teikė ne tik jaunat viškas įsitikinimas, kad jis sako tiesą, bet ir tai, kad tik ką išėjęs jo novelių rinkinys „Mėlynos kelnės”, aiškiai įrodęs, kad lietuvių proza gali atsinaujinti – prisiderinti prie dinamiškesnio gyvenimo tempo ir 20 – ojo amžiaus skaitytojo sąmonės, nemėgstančios aptakių ir liūliuojančių frazių, bet daugiau išsiilgusios ryškaus ir smogiančio žodžio. Žodis tuo laiku buvo Tarulio dievas, o save jis laikė – žodžio riteriu, ištikimai tarnaujančiu savajai širdies damai.

Sulėtindamas pasakojimą, Tarulis tartum norėjo atstatyti savo stiliau spusiausvyrą, atsigriebti už kankinantį žodžio taupymą jaunystėje. Jis dabar tiesiog mėgavosi iškalbos dovana, maudėsi žodžių sraute. Dėl to mėgavimosi šiek tiek ištįso jo „Vilniaus rūbas”. Avantiūrinis siužetas reikalavo gyvesnės akcijos, įspūdingesnių įvykių, o Tarulis atidžiai stebėjo savo herojaus Vedlūgos judesį, kiekvieną jo emocijų krustelėjimą.

Rašytojas mirė 1980 metais. Palikdamas pas kui save besidriekiančią avngardizmo, prieštaravimo ir susižavėjimo juostą.

JUOZAS ŽLABYS – ŽENGĖ
(1899 – 1992)
Prieš aštuonis metus mirė žymus lietuvių avangardistas Juozas Žengė – Žlabys, gimęs 1899 metais. Iš visos keturvėjinikų šutvės Juozas gyveno ilgiausiai ir sveikiausiai, bet galima sakyti, kad ir kentėjo daugiausiai. Kai kurie iš jų ano dešimtuko, ar kiek daugiau, ar neseniai pasimirė, vienas prieš pat karą emigravo į Ameriką, kai kurie išbėgo iš Lietuvos nuo „ tarybų” grėsmės, ir tik vienas vienintelis deja, nesmagiai susovietėjo, o gal ir nuoširdžiai pradingo sovietinėje suirutėje. Juozas Žengė ištisą dešimtmetį išbuvo Vorkutos lageriuose, ir kaip bebūtų keista dvasiškai nepalūžęs grįžo į Lietuvą, kur niekada ir niekur nekapituliavo okupacinio rėžimo spaudimui. Daug iškentėjo, o liko atspariausias.
Žengės poezijos pavasarių ir gramatikų rinkinys, dabar rūpestingai paruošta ir gana estetiškai apipavidalinta knyga liks mūsų moderniosios literatūros pradmenų paminklu. Žinoma, tai dar ne visa Žengės kūryba ir literatūrinė žurnalistika, kuri galėtų sudaryti kitą jo raštų tomelį. Į šį rinkinį įdėta tik truputis poeto autobiografijos užrašų, nors jis buvo daug daugiau parašęs. Taipogi trūksta jo eilėraščių bei užrašų iš to laiko, kai jis buvo Virkutos tremtyje, kai kas buvo ten sunaikinta, arba, kai kas dingo per kratas, bląškymąsi, gyvenamųjų vietų kaitaliojimus. Tai tik dalis ir atspindys tos didžiulės žalos, kurią Lietuvai ir mūsų kultūrai padarė sovietiškas okupacinis teroras.
Nepaisant visko, ką jam teko iškentėti, Žengė liko vis dėlto įdomiausias ir poetiškai stipriausias, kai savo pusamžio metais jis buvo tikras keturvėjininkas – maištininkas, senovės varžtų ir normų laužytojas, naujų formų ir kelių ieškotojas, ne kartą it koks sardoniškas humoristas. Jo anuometiniai „pavasariai”, „litanijos”ir „gramatikos”, poemėlė iš lietuviškų keiksmažodžių, gal buvo geriausios eilės ir arčiausia, ką mes galėtume laikyti siurrealizmu. Tai XX – ojo amžiaus literatūrinio avangardizmo srovė, kuri pirmuoju pokariu buvo išliejusi Prancūzijoje ir Europos bei Pietų Amerikos kraštuose. Su „Keturiais vėjais” ta kryptis atkeliavo ir į Lietuvą. Pavyzdžiui, jo stambiausias opusas , „Anykščių šilelio” lyg ir imitacinė poema, būtų visiškai sukrėtusi 1924 metų sudarytą nuostatą apie literatūtą, bet išspausdinta 1930 metais ji nesukėlė jokio chaoso, ir buvo priimta labai į ją neatsižvelgiant.
Vėliau visas Žengės gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Jis rašė eilėraščius dirbo „Keturiuose vėjuose “, ir labai neišsiskyrė iš rašytojų tarpo. Juozas Žlabys – Žengė mirė 1992 metais. Jo frazė pasakyta vienam žurnalistui interviu metu, 2 metai prieš mirtį išliko daugelio publicistų atmintyje:„Užtenka, kad aš tada šiek tiek mokėjau antiškai, o tu varniškai mokėjai labai gerai. Ir to gana mūsu laikam, visa kita tai tik istorija iš mažosios raidės”.

KAUNO JONO JABLONSKIO GIMNAZIJA

ŽYMIAUSI LIETUVOS AVANGARDISTAI

DARBĄ ATLIKO:

Rūta šakalytė IIa

Karolis Survila IIa

Leave a Comment